Kabelinė TV – tiesus kelias į ateities technologijas

Tai, kad 2012 m. spalio 29 d. išjungus analoginės antžeminės televizijos transliacijas kabelinės televizijos žiūrovai ir toliau galės žiūrėti analoginę TV, toli gražu nereiškia, kad jie negalės naudotis skaitmeninės TV, spartaus interneto ir kitomis informacinės visuomenės paslaugomis. Kabelinė televizija – vienas tiesiausių kelių į televizijos ateitį, teigia Lietuvos kabelinės televizijos asociacija (LKTA).

„Vyriausybės nutarimas dėl antžeminės analoginės televizijos išjungimo nedraudžia kabelinės televizijos operatoriams pratęsti TV programų retransliavimą ana­loginiu būdu ir po 2012 m. spalio 29-osios, – sako LKTA prezidentė Vaiva Žukienė. – Kabelinės televi­zijos operatoriai taip ir padarys: visų iki vieno klientų televizoriai kaip rodė, taip ir rodys. Bet tai nereiškia, kad kabelinė televizija lygu „senoviška“ analoginė te­levizija. Apie 20 proc. kabelinės televizijos klientų Lietuvoje jau naudojasi skaitmeninės TV pas­laugomis, dar per 2 tūkst. abo­nentų žiūri modernią raiškiąją (HDTV) televiziją, daugiau kaip 245 tūkst. namų valdų naudojasi kabelinių televizijų teikiamomis interneto, o dalis jų naudojasi ir kabelinių televizijų telefonijos paslaugomis. Tad kabelinė tele­vizija – bene plačiausias gyventojų namus pasiekiantis elektroninių paslaugų kanalas, kurio paslau­gomis naudojasi daugiau kaip 500 tūkst. Lietuvos namų ūkių“.

„Kabelinės televizijos opera­torių išskirtinumas – kad esame neįžūlūs paslaugų teikėjai, – tei­gia LKTA direktorius Juozas Jurelionis. – Niekada nevertėme ir neverčiame savo klientų iki kon­krečios datos būtinai pereiti prie skaitmeninės TV ar kokios nors kitos naujos paslaugos. Visada paliekame jiems pasirinkimo lais­vę – kokiu būdu, kiek ir kokių tele­vizijos programų žiūrėti, kokiomis papildomomis paslaugomis nau­dotis. Skaitmeninės TV paslaugas kabelinė televizija pradėjo teikti dar 2004 m.“

„Nesame monopolininkai ir negalime žaisti skaitmeninės TV ir kitų modernių paslaugų didžiu­lėmis pradinėmis nuolaidomis, ku­rias per kitus porą metų klientas vis tiek bus priverstas apmokėti, – tęsia J. Jurelionis. – Tačiau galime pasiūlyti vieną plačiausių paslaugų pasirinkimų ir vieną geriausių kai­nos bei kokybės santykių. Mūsų tikslas – kad klientai jaustųsi sau­gūs ir ramūs, kad jie, o ne kas kitas būtų padėties šeimininkai: galėtų pirkti naują televizorių tada, kai patys to nori, apsispręstų investuoti į skaitmeninę televiziją tada, jai jų šeimos biudžetas tai leidžia, prisi­jungtų prie interneto ar pereitų prie telefonijos paslaugų tada, kai tai pasirodys paranku jiems patiems.

Skaitmeninės TV klientai prie analoginės nebegrįžta

Pasak LKTA prezidentės V. Žukienės, kabelinių televizijų klientai pereiti prie skaitmeninės kabelinės televizijos gali jau nebe pirmus metus, skaitmeninės TV signalas jų namus pasiekia jau dabar, tiesiog ne visi juo naudo­jasi. Prie skaitmeninės TV žmonės paprastai pereina tada, kai įsigy­ja didesnės įstrižainės televizo­rių – dideliame ekrane skirtumas tarp analoginės ir skaitmeninės TV kokybės tampa aiškiau junta­mas. Dabartinė kabelinė televizija transliuoja aukštos kokybės ana­loginį vaizdą, todėl perėjus prie standartinės raiškos skaitmeninės televizijos vaizdo kokybė mažame ekrane pagerėja nedaug.

„Besirinkdami skaitmeninę ka­belinę televiziją klientai paprastai nedaug dėmesio atkreipia į tai, kad su skaitmenine televizija gauna ir elektroninį programų gidą (EPG) – patogiai ekrane išdėstytą televizijos programą su laidų ir filmų apra­šymais, trukme ir t. t., – pasakoja V. Žukienė. – Gidas pakeičia lai­kraščius ir žurnalus su televizijos programomis, leidžia paprastai su­programuoti televizorių ar priedėlį, kad prasidėjus tam tikrai laidai ar filmui televizorius įsijungtų, per­jungtų programą, ar net įrašytų ją. Taip, daugelis skaitmeninės kabelinės TV priedėlių leidžia įsirašyti norimas laidas ar filmus, ar tiesiog transliacijos metu paspausti pauzę ir vėliau pratęsti peržiūrą nuo tos vietos, kai buvo sustota.“

Skaitmeninės kabelinės tele­vizijos klientai pradeda vertinti šiuos privalumus jau vėliau, kai įpranta jais naudotis, sako V. Žu­kienė. Kartą pabandę, klientai retai grįžta atgal prie analoginės televizijos – skaitmeninė suteikia daugiau pasirinkimo ir patogumų.

„Kabelinės televizijos laidas – išties universalus duomenų per­davimo kanalas, – priduria LKTA direktorius J. Jurelionis. – Gal ne visi žino, bet per tą patį kabe­lį klientas gali vienu metu žiūrėti ir skaitmeninę televiziją viename televizoriuje, ir analoginę kitame, ir naudotis internetu, ir skambinti telefonu. Net jei namuose trys ar daugiau televizorių – visi jie rodys tokiu formatu, kokiu bus prijungti (pagal tyrimų rezultatus, daugiau kaip 39 proc. gyventojų turi du te­levizorius, 11 proc. tris ir daugiau). Klientui labai patogu, kad pereiti prie skaitmeninės televizijos jis gali palaipsniui, t.y. pirma prijungti vie­ną televizorių, vėliau – antrą ir t. t. Taip jis gali patogiai sau išskirstyti investicijas į naujus skaitmeninę TV palaikančius televizorius ar skai­tmeninės kabelinės TV priedėlius. Kabelinė televizija – vienintelė, su­teikianti tokią galimybę“.

 

Lietuvos kabelinės televizijos asociacija www.lkta.lt

Selonija.lt

Kompensacija skaitmeninės televizijos priėmimo įrangai įsigyti – iki 100 litų

Vyriausybės sprendimu kiekviena mažas pajamas gaunanti šeima ar vienas gyvenantis asmuo galės gauti iki 100 litų kompensaciją, skirtą skaitmeninės televizijos priėmimo įrangos įsigijimo faktinėms išlaidoms kompensuoti.

„Svarbu, kad visiems Lietuvos gyventojams, net ir gaunantiems mažas pajamas, būtų užtikrinta galimybė matyti skaitmeninę televiziją. Artimiausiu metu bus tariamasi su savivaldybėmis dėl kompensacijų teikimo administravimo“, – sakė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

Kompensaciją galės gauti šeima ar vienas gyvenantis žmogus, jei pajamos vienam šeimos nariui bus ne didesnės kaip 525 litai (1,5 valstybės remiamų pajamų).

Šių metų valstybės biudžete minėtoms kompensacijoms numatyta 10 mln. litų.

Vyriausybės sprendimu analoginė antžeminė televizija Lietuvoje bus išjungta 2012 m. spalio 29 d.

 

LR SM informacija

Selonija.lt

Diskusija ypač skaudžia tema

Lietuvos Radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pakviesti gruodžio 7 dieną į Seimo rūmus susirinko žurnalistai, psichologai, televizijos transliuotojų, žiniasklaidos reguliavimo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai dalyvauti apskrito stalo diskusijoje „Informacijos apie savižudybę pateikimas televizijoje”.

LRTK pirmininkas Paulius Subačius, pasidžiaugęs, kad į diskusiją susirinko daug šiai temai neabejingų žmonių, apgailestavo atėjus nedaug prodiuserių, kurių ypač laukta. Jis priminė, kad prieš keletą metų vienas asmuo viešai paskelbė tuoj nusižudysiąs, sulėkė televizijos, nufilmavo ir parodė per žinias. Tada LRTK sukvietė transliuotojus, žurnalistus, žiniasklaidos reguliuotojus ir suicidologijos specialistus, įvyko diskusiją, specialistai pateikė daug informacijos ir tokių žinių laidų daugiau nepasitaikė.

Šį kartą kalbėtis savižudybių tema paskatino nesena nepilnamečio savižudžio istorija, kurią ir vėl neleistina foma pateikė kai kurios komercinės televizijos.

Pradžioje susirinkusiems buvo pademonstruotos dvi TV laidų, rodytų tą pačią rugsėjo 29 dieną, ištraukos. Jų vertinimas čia paremtas žinomiausios Lietuvos suicidologės, profesorės Danutės Gailienės ekspertine išvada, kurią ji pateikė LRTK prašoma.

LNK laidoje „Valanda su Rūta“ siekiama sudaryti įspūdį, kad problema rimtai analizuojama, kad bandoma ją pateikti iš įvairių pusių, nes dalyvauja pakviesti socialiniai darbotojai, psichologai, vaikų teisų inspektorė. Dar vienas geras bruožas – bėgančia eilute nuolat rodoma informacija apie vaikų ir jaunimo telefoninės psichologinės pagalbos linijas. Lyg ir stengiamasi neatskleisti tiesiogiai su nusižudžiusiu vaiku susijusių asmenų tapatybės (nerodomas motinos veidas, tetos ir sesers veidai pridengti. Tiesa, pastaroji priedanga – „domino“ akiniai atrodo balaganiškai ir netrukdo jas atpažinti. Labai blogai, kad šioje laidoje dalyvauja savižudžio sesuo, mergaitei tai psichologiškai žalinga. Teta labai daug detalizuotai pasakoja, kokia bloga vaikų motina. Kita berniuko teta kalba, kad „kalti liko nenubausti“. Sudaromas įspūdis, kad reikėtų nubausti motiną? Žurnalistai nepasidomėjo objektyvia informacija. Laidos dalyviai reaguoja labai emocingai, vienas šaukia „sterilizuoti!” yra akivaizdus artimųjų privatumo pažeidimas. Visa tai netoleruotina, teigia savo išvadoje profesorė.

TV3 laida „Paskutinė instancija“, matyt, nesiekia parodyti, kad problema rimtai analizuojama. Pasak profesorės, joje neetiškų ir neatsakingų problemos svarstymo aspektų labai daug. Pakartotinai, primygtinai rodoma savižudybės vieta ir nuolat minimas nusižudymo būdas, kategoriškai nurodoma kaltininkė – motina, kuri vaiką atstūmusi, ir jai gal pirmai Lietuvoje per visą istoriją gali būti pareikšti įtarimai už savo vaiko privedimą prie savižudybės. Pasak profesorės: „Bendras laidos tonas rėksmingas, dramatizmui sustiprinti naudojama net neteisinga informacija (jauniausias Europos sąjungos savižudis!). Peršama „teisinga“ įvykio versija, nurodomi kalti, nors jokio teisminio tyrimo duomenų nėra. Visai nėra pastangos rūpintis prevanciniais aspektais“. O berniuko teta pareiškia, kad burtininkė jai šias laidotuves išpranašavusi ir, pasak profesorės, „atrodo, kad laidos rengėjams daugiau jokių ekspertų ir nereikia“.

Mokslininkė sako, kad pastaroji laida „grubiau pažeidžia atsakingo savižudybės pristatymo, žurnalistų etikos, net teisines nuostatas. Bet abiems laidoms būdinga tai, kad jose pažeidžiami beveik visi atsakingo informavimo principai. Savižudybė pristatoma tarsi iš tikro būtų žinomas jos kaltininkas, kurstomos keršto emocijos (…) neskelbiami jokie rimtesni tyrimai ir nėra aišku, kaip iki savižudybės prieita. Aptarinėjami konkretūs žmonės, įtraukiami vaikai, nepaisoma asmenų privatumo“.

Profesorės išvada. – kad laidose nesilaikoma atsakingo informavimo apie savižudybes nuostatų, ir gali būti padaroma psichologinė žala mažamečiams ir ypač pažeidžiamiems asmenims.

Diskusijoje profesorė pasakė, kad po tokių laidų žmonės žudosi. Ji priminė neseną faktą, – kai Norvegijoje mirė mergaitė, nebuvo paviešinta nei vardo, nei jokių duomenų, nes Norvegijoje tokie viešinimo atvejai neįsivaizduojami. „Įrodyta, kad savižudybė užkrečiama“, sakė profesorė. Toks faktas paviešintas gali pastūmėti į savižudybę tuos, kurie tokią mintį nešiojasi, tai ypač pavojinga jauniems žmonėms. Tačiau žiniasklaida gali atlikti ir teigiamą darbą– svarbu, kaip informacija pateikiama. Apie tokį įvykį turi būti kalbama santūriai, teigiama, kad savižudybė nėra vienintelė išeitis, parodomos alternatyvos. Prancūzų įstatymai apskritai draudžia rašyti apie savižudybes. Kitose Vakarų šalyse – labai griežti apribojimai. Mūsų situaciją blogina tai, kad nėra valstybiniu mastu vykdoma jokia savižudybių prevencija. Lietuvos šios srities rodikliai ilgai buvo blogiausi pasaulyje, dabar blogiausi Europos Sąjungoje, bet valstybės mastu nieko nedaroma.

Mokslininkei pritarė Lietuvos telefoninių pasichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis. Pasak jo, problema jau penkiolika metų nesprendžiama. Jaunimo, vaikų linijos – nevyriausybinės organizacijos, pastaraisiais metais jiems valstybė davė 17 procentų reikalingų lėšų. Savanorius reikia rimtai paruošti, apmokyti, jų trūksta, o skambučių srautas daug didesnis, negu jie gali atsiliepti. Jis norėtų, kad televizijose būtų rimtų laidų, kurios pažvelgtų į šią problemą iš esmės, o dabar daugiausia tik rodo atskiras istorijas ir tas pačias – netinkamai.

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė pareiškė, kad jos institucija daugiau reguliuoja spaudą, reaguoja į skundus, gali pažeidėjams pritaikyti administracinio poveikio priemones. Šiemet jos institucija nustatė 12 savižudybės pateikimo pažeidimų. Bet pasitaiko ir tokių žurnalistų, kaip E. Knispelis, kuris rengdamas laidą apie savižudybes, dvi valandas konsultavosi su specialistais.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras Linas Slušnys prisipažino, kad jie skundų neinicijuoja, tik reaguoja į gaunamus. Tokių gauta nedaug, paprastai skundžiasi savižudžių artimieji. Lietuvos žmonės nesupranta, kiek daug yra iš tiesų mūsų šalyje savižudybių. Jis sakė, kad jei žmonių paklausia, ko Lietuvoje yra daugiau – žuvusių keliuose ar savižudžių, visada sulaukia atsakymo, kad keliuose aukų kur kas daugiau. Iš tiesų yra atvirkščiai. Iki visų akcijų, skirtų sumažinti aukų skaičių, blogiausias rodiklis buvo 850 žuvusių keliuose. Po didelių valstybės įdėtų pastangų jų labai sumažėjo, šiemet žuvo 389 žmonės. O savižudžių skaičius jau porą dešimtmečių stabiliai laikosi apie 1100, iš jų – apie 60 – vaikai. Kol tokių laidų reitingai yra dideli, televizija visokiais būdais bando apeiti etikos kodeksą. Profesionalai žurnalistai turėtų suvokti žodžio ir vaizdo vertę.

Lietuvos televizijos naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis prisiminė P. Subačiaus minėtą pasiskelbusio savižudžio atvejį ir pabrėžė, kad policija pakvietė LRT pas savižudį, jie nevažiavo, užtat komercinės televizijos supuolė, filmavo ir parodė. Nesniai viena žinoma visomenėje kultūros veikėja nusižudė, ir naujienų tarnyba svarstė, kaip tą faktą pateikti. Galop suformulavo –„pasitraukė iš gyvenimo“ be jokių patikslinimų. Avarijų prevencijos savo laiku ėmėsi valstybė („pirmavom“ Europos Sąjungoje), buvo investuota daug pinigų į ženklus, pakeisti įstatymai, skleidžiama aktyvi propaganda ir matom rezultatą. Jei dėl savižudybių prevencijos būtų dirbama valstybės lygiu, padėtis pasikeistų.

Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos pirmininkė Marytė Kontrimaitė teigė, kad rodytosios laidos – jokia žurnalistika, o šou, kur tiesiog mėgaujamasi aštriomis emocijomis. Ji pabrėžė: „Kad tokios laidos neturėtų aukštų reitingų, reikia kalbėti apie jų žalą viešai. Čia kaip su visa žiniasklaidos etika – trūksta švietimo. Tokią akciją televizijoje turėtų vykdyti mūsų visoumeninė televizija, nelaukdama iš valstybės didelių lėšų, nes švietimas minimas kaip LRT įstatyme įteisinta visuomeninio transliuotojo priedermė, o kiek mes matome tikrų šviečiamųjų laidų?“

Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas Andrius Romanovskis pareiškė, kad tai – ne tik televizijos problema. Jis pasvarstė, kad gal ir pas mus kaip Prancūzijoje reikia tą temą įstatymu uždrausti. Čia ne tik transliuotojų ar žurnalistų, bet ir prodiuserių problema. Jis teigiamai įvertino LRTK iniciatyvą – kalbėtis ir parengti televizijoms rekomendcijas, kaip kalbėti apie savižudybes, ką rodyti, ko ne.

LRTK išdalino savo rekomendacijos transliuotojams dėl informacijos apie savižudybę pateikimo projektą, parengtą atsižvelgiant į Lietuvos specialistų pasiūlymus ir Pasaulio sveikatos organizacijos Psichikos sveikatos departamento žurnalistams skirtą dokumentą dėl savižudybių prevencijos. Projekte pabrėžiama, kad žiniasklaida gali paveikti atskirų asmenų elgesį teigiamai arba neigiamai.

Teigiamas poveikis bus tada, jei informacija pateikiama atsargiai ir santūriai, formuojama nuostata, kad savižudybė nėra vienintelė išeitis iš sunkios situacijos; nurodomos ir galimos alternatyvos – kaip atpažinti gresiančią savižudybę, kur gauti pagalbą. Svarbu stiprinti neigiamą nostatą savižudybės atžvilgiu, pateikti specialistų komentarus, rodyti, kalbėti apie žmones įveikusius krizes ir sukrėtimus.

Neigiamas poveikis – jei pateikiama emocingai, patraukliai, paslaptingai, ar net kaip drąsos pavyzdys. Tai parodo, kad šituo būdu galima sulaukti daug dėmesio, nubausti kaltuosius, sukelti sensaciją. „Tokie pavyzdžiai labiausiai veikia jaunimą , žmones su psichikos problemomis, visus jau turinčius polinkį į suicidines tendencijas,“ – teigiama LRTK parengtoje rekomendacijoje ir išdėstomos atsakingo informavimo apie savižudybes nuostatos. Jos šiek tiek pakoreguotos buvo patvirtintos LRTK gruodžio 8 d. posėdyje ir paskelbtos Komisijos tinklalapyje.

 

LŽD informacija

Selonija.lt

Naujas žurnalo „Vakaro Žvaigždelė“ žiemos numeris

Jame rasite: senelių prisiminimus apie jų vaikystės džiaugsmus ir patirtus išgyvenimus. Vaikai pasidalins savo mintimis apie bendravimo kompiuteriu naudą ir žalą. Sužinosite, kas yra „kreivažodžių liūno“ stotelė. Galėsite tapti mažaisiais angeliukais ( „Angelų žaidimas“) – smagu būti nematomu angelu ir pradžiuginti globotinį staigmenomis.

Vakaro Žvaigždelė išmokins, kaip pasigaminti kalėdinių debesėlių ir žvakę iš bičių vaško. Taip pat vaikų laukia linksmi žaidimai, galvosūkiai, užduotėlės, vaikų kūryba.

Žurnalo nugarėlėje – „Betliejaus lopšinės“ natos. Lopšinę atlieka šaunus duetas – Judita Leitaitė ir 5 metų Kasparas Skuja.

Žurnaliuko priedas – kompaktinė plokštelė „Betliejaus lopšinė“. Joje skamba dainelės („Betliejaus lopšinė“, „Lėlytės aš noriu“), įdomios pasakos apie vieną šiaudelį ir baltą pieštuką bei istorija apie Nojų ir tvaną.

Tai puiki kalėdinė dovana kiekvienam vaikui!

 

www.zvaigzdele.lt

Selonija.lt

Pasirodė naujas žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeris

„Bernardinai.lt“ redakcija su džiaugsmu skaitytojams pristato naujausią, ketvirtą šiais metais ir 16 per visą neilgą žurnalo leidimo istoriją, numerį. Džiaugiamės, kad didėja šio žurnalo prenumeratorių bei skaitytojų skaičius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taip pat džiugu ir dėl to, kad 600 šio žurnalo egzempliorių, remiami projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, pasieks 600 Lietuvos mokyklų. Viliamės, kad šis žurnalas yra geras palydovas ir bendrakeleivis Jūsų kasdienybės kelionėje…

Naują žurnalą galite pasklaidyti ČIA.

Daugiau apie žurnalą „Kelionė su Bernardinai.lt“ rasite ČIA

Šio žurnalo numerio ašis – veiksmažodis „įsiklausyti“. Įsiklausyti į save, į kitą, į Dievo žodį. Anot žurnalo bei dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktoriaus Andriaus Navicko: „Įsiklausyti – tai surizikuoti keistis, leidžiant Kūrėjui, nuolat bylojančiam mums per visus savo kūriniu, toliau tęsti savo šedevro kūrimą mumyse.“ Rubrikoje „Prisikėlimo kelionė. Dievo žodis“ kapucino vienuolio Raniero Cantalamesos kvietimas žvelgti į Bibliją ne tik kaip seną knygą, pilną religinės išminties, moralinių vertybių bei poezijos, bet ir tikint, kad joje slypi Dievo žodis, skirtas mums. Italų mąstytojas Enzo Bianchi straipsnyje „Kodėl negalime nepažinoti Biblijos“ kalba apie Biblijos pažinimo programų būtinybę mokyklose. Pasak autoriaus, „bandymas prisiliesti prie Biblijos pasaulietiniu ir daugiadisciplininiu būdu gali padėti giliau pažinti kultūrinių ir istorinių šaknis, kurios maitina vertybių sistemą, kuria kiekvienas tikime“. Peter Rollins straipsnyje „Kaip išversti Žodį“ pateikia stulbinamą pasakojimą apie vienos moters viso gyvenimo darbą – išleisti Bibliją savo kalba. Anglikonų arkivyskupas Rowanas Williamsas užduoda svarbiausią klausimą „Kur tu esi, žmogau“. Anot autoriaus, „kai sąžiningai atsakome į šiuos klausimus, tada galime apsidairyti ir aplinkui bei suvokti, kad net ir didžiausiuose varguose neliekame vieniši“. Metropolitas Antonijus iš Surožo straipsnyje „Būti Dievo žodžio bendruomene“ teigia, jog neužtenka vien klausytis Dievo žodžio, turime gyventi taip, kad galėtume sakyti, jog šis Žodis gyvena mumyse ir nuolat atkartojamas mūsų gyvenimuose…

Tradicinėje didžiųjų pokalbių rubrikoje „Asmenybė“ susitikimai su dviem išskirtiniais žmonėmis – Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyresniuoju pastoriumi dr. Giedriumi Saulyčiu ir alpinistu, keliautoju, fotografu Vladu Vitkausku. Kiekvieno iš jų kelyje buvo savi kalnai, savos nuokalnės, tad apie tai ir šie pokalbiai.

Eseistikos rubrikoje „Aštuntoji diena“ – trys saviti žvilgsniai į pasaulį. Antanas Šimkus trumpėjančiais sakiniais žvelgia į vieną gyvenimą, kol lieka tik „esu“, Gediminas Kajėnas užlipęs ant Kryžių kalno rašo laišką, o Elvyra Kučinskaitė važiuodama autobusu Švėkšnon meditatyviai stebi besikeičiantį rudeninį vaizdą.

Vakarų Lietuvoje besidarbuojantis evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis kalba apie savo gyvenimo kelią kunigystės link, dalinasi mintimis apie tai, ką šiandien reiškia būti krikščioniu bei kokie didžiausi iššūkiai pasitinka šiame kelyje. Pokalbis su kunigu publikuojamas rubrikoje „Pašaukimas“.

Rubrikoje „Civitas“ kunigas Julius Sasnauskas OFM straipsnyje „Kai Dievas duoda brolius“ dalijasi pranciškoniškos brolystės patirtimi, kuri, pasak jo, „nuo pat pradžios, nuo Pranciškaus Asyžiečio, formuojasi kaip visą žmonių giminę ir visą kūriniją saistantys ryšiai“. Pranciškono mintys iliustruojamos unikaliomis tarpukario Lietuvos pranciškonų archyvinėmis nuotraukomis. Straipsnyje „Tolerancija: nuo mados prie artimo meilės“ apie toleranciją, jos supratimą bei iššūkius šiandien – kunigo Arūno Peškaičio OFM bei mokytojo Vytauto Toleikio įžvalgos. Taip pat šioje rubrikoje susitikimas su Laura Fernandez – Niujorke gimusia ir užaugusia profesionale kloune. Pokalbyje „Mirtis mano klounui – tik dar vienas nuotykis“ moteris pasakoja apie socialinius klounus – žmones, reguliariai besilankančius ligoninėse ir siekiančius praskaidrinti ligonių kasdienybę juoku bei teigiamomis emocijomis. Ši žavi iniciatyva turi pasekėjų ir Lietuvoje. Pokalbis iliustruotas spalvingomis Lietuvoje vykusių socialinės klounados mokymų bei klounų apsilankymų ligoninėse nuotraukomis.

Kaip perduoti tikėjimą kitam, kaip kalbėti apie Gerąją Naujieną, kad būtum išgirstas ir suprastas? Apie tai straipsnyje „Dešimt tikėjimo perdavimo taisyklių“ Navaros (Ispanija) universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriaus Juan Manuel Mora pamąstymai.

Rubrikoje „Sielogyda“ kunigas Antanas Saulaitis SJ kalba apie santykio su tėvu žaizdų gydymą. Su būdingu jautrumu ir šviesumu dvasininkas pabrėžia, kad visada yra priemonių, kaip sau ar vieni kitiems galime padėti, tik svarbu sąmoningai to siekti ir labai pasistengti.

Dar vienas straipsnis ypač skaudžia tema – moters, jau daug metų gyvenančios su nuo alkoholio priklausomu vyru, laiškas visiems likimo broliams ir sesėms. Moteris savo laiške, pavadintame „Esu ne tik alkoholiko žmona, bet ir žmogus“, atveria savo išgyvenimus diena iš dienos susiduriant su šia problema ir kartu dalijasi savo viltinga patirtimi.

„Pokalbiuose apie kultūrą“ – trys išskirtiniai susitikimai. Pirmasis – su tautodailininke Elena Kniūkštaite savo spalvingais ir paprasta maniera nutapytais darbais priverčiančia ne tik nusišypsoti, bet ir nustebti, kokia beribiai įvairi mus supanti tikrovė. „Konjakui ir Fotografijai laikas suteikia subtilaus skonio“ teigia fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas Romualdas Požerskis, neseniai savo 60-metį įamžinęs brandžiu, meniškai įtaigiu fotoalbumu „Lietuvos senamiesčiai“. Trečiasis susitikimas su dailininke, grafike, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos steigėja Jūrate Stauskaite, teigiančia, jog „žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, kad šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų“. Šie pokalbiai gausiai iliustruoti pačių menininkų darbais, kurie savaip papildo ir praplečia jų mintis.

Rubrikoje „Atmintis“ – Zigmo Vitkaus tekstas „Žuvę, bet nepalaidoti“. Pasak autoriaus, senojoje judėjų kultūroje, kuri laikytina krikščioniškos Europos kultūros pamatu, nepalaidotas žmogaus kūnas arba negalėjimas palaidoti jo laiku buvo laikomas didele nelaime. Panašiai mąstyta visose kultūrose. Tačiau istorijoje būta periodų, kai draudimas niekinti ir nepalaidoti žmogaus kūno buvo sistemingai pažeidinėjamas Lietuvoje, taip vyko maždaug ketverius metus, nuo 1946 iki 1950-ųjų, kai sovietiniai okupantai įbauginimo tikslais viešai niekindavo Lietuvos laisvės kovotojų palaikus. Šio laikotarpio apžvalga bei unikalios to laiko nuotraukos atskleidžia gyvenimą, kuriame daug baimės, bet ne ką mažiau ir didvyriškumo bei pasiaukojimo.

Tradicinėje žurnalo skiltyje „Skanaus“ Milda Atkočiūnienė dalijasi Kalėdų laukimu ir kviečia artimuosius pradžiuginti gardžiu Babytės mieliniu pyragu su aguonų įdaru bei meduoliais, puikiai tiksiančiais ant švenčių stalo.

Šį laišką savaip pratęsia ir paskutinis šio žurnalo tekstas – Gianfranco Ravasi „Trys monetos“ apie turtą ir tikėjimą, tikrą Dievą ir stabą Mamoną.

Nepasiklyskime kelionėje.

Bernardinai.lt

Selonija.lt

Lietuvos interneto svetainės neteisėtai seka vartotojus

Absoliuti dauguma Lietuvos interneto svetainių, pradedant naujienų portalais ir baigiant virtualiomis parduotuvėmis, seka lankytojus ir stebi jų veiksmus. Įstatymai numato, kad tai daryti galima tik gavus vartotojo sutikimą, tačiau tinklalapiai jo neprašo, mat nėra aišku, kaip tai reikėtų daryti.

Tinklalapiai gali sekti vartotojų veiklą ir rinkti informaciją apie juos, naudodami slapukus (angl. cookies) – specialius failus, kurie įrašomi į kliento kompiuterį. Juose gali būti saugoma įvairiausia informacija, pradedant prisijungimo prie svetainės duomenimis, baigiant jų atliktais veiksmais tinklalapyje, vykdytomis paieškomis ir pan.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių numato, kad slapukai gali būti saugoti tik jei vartotojai yra apie tai įspėjami, informuojami apie tokio duomenų tvarkymo tikslus, o taip pat turi būti suteikta teisė to atsisakyti.

Šios nuostatos yra perkeltos ir į Lietuvos teisę. Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnyje numatyta, kad naudoti slapukus leidžiama tik su sąlyga, kad „suteikus aiškią ir išsamią informaciją, įskaitant informaciją apie tvarkymo tikslus, jis davė sutikimą“. Šios nuostatos įsigaliojo rugsėjo mėnesį

Nors didžioji dalis Lietuvos interneto tinklalapių įrašo „cookie“ failus į kompiuterį, jokio leidimo jos neatsiklausia ir nepateikia informacijos apie duomenų tvarkymo tikslus.

Gresia baudos

Šių nuostatų įgyvendinimu besirūpinanti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) patvirtina, kad slapukai negali būti siunčiami vartotojui be jo sutikimo. Jo neatsiklausiantys tinklalapiai pažeidžia Elektroninių ryšių įstatymą.

„Vartotojas pirmiausia turi žinoti, kad tas slapukas yra siunčiamas, kaip jį aptikti ir kaip jį sunaikinti. Tai galioja jau dabar esantiems slapukams. Tačiau iš tiesų paslaugų tiekėjai turėtų savo paslaugas jau teikti be priedų, t. y. slapukų tiems, kurie nėra davę išankstinio sutikimo, neturėtų siųsti“, – sakė VDAI direktoriaus pavaduotoja Rita Vaitkevičienė.

Jei vartotojai yra dėl to nepatenkinti, jie gali kreiptis į inspekciją ir skųsti svetainės savininką. Nustačius, kad skundas pagrįstas, grėstų baudos.

Įstatymą priėmė, bet nepaaiškino

Kol kas VDAI tokių skundų nėra gavusi, mat mažai kas apskritai žino šiuos reikalavimus ir savo teises. Neaiškumų kyla ir tinklalapių savininkams, mat priėmus įstatymą nebuvo paaiškinta, kaip jį įgyvendinti.

„Didžiausią rūpestį su direktyvos ir įstatymo reglamentuojamais klausimais susijusių verslo sektorių dalyviams sukėlė tai, kad nėra aišku, kaip tinkamai įgyvendinti naujasias teisės aktų nuostatas ir koks vartotojo sutikimas yra laikomas tinkamu. Dauguma ES šalių ėmėsi savarankiškai traktuoti šį klausimą. Vienose šalyse užtenka, kad interneto naršyklės nustatymai nedraustų priimti slapukų, kitose reikia aktyvaus varotojo sutikimo, trečios šalys, tarp jų ir Lietuva, neapsisprendė. Tai sukelia teisinį neaiškumą ir nepatogumus teikti el. komercijos paslaugas skirtingose ES šalyse ir, be abejo, trukdo veikti bendrai ES rinkai“, – teigia teisininkų kontoros „AAA Baltic Service Company“ advokatas Andrius Iškauskas.

Žada išleisti gaires

VDAI pripažįsta, kad aiškumo trūksta. „Mes esame pasirengę įgyvendinti tą įstatymo nuostatą kaip įmanoma greičiau. Rinkos dalyviai taip pat yra šiek tiek susirūpinę, bet kol kas tokios praktikos kaip ir nėra, tik pirmieji bandymai tai sureguliuoti“, – pastebėjo R. Vaitkevičienė. Taigi panašu, kad tinklalapių savininkai gali būti baudžiami, nors niekas nepaaiškina, kaip elgtis.

Inspekcija žada iki gruodžio vidurio išleisti gaires, kaip gauti žmonių sutikimą saugoti slapukus, o taip pat patarimus vartotojams, kaip rasti „cookie“ failus ir juos išnaikinti. „Kaip tas sprendimas turi būti įgyvendintas dar neaišku. Pvz., jei žmogus pirmą kartą nesutiko saugoti slapukų, jis turi turėti galimybę vėliau sutikti. Ir atvirkščiai, jei sutiko, tai dar nereiškia, kad visam laikui. Turi būti sudarytas lengvas būdas to atsisakyti“, – teigia R. Vaitkevieičnė.

Kam reikalingi slapukai?

Slapukai yra nedideli tekstinės informacijos failai, kuriuos interneto svetainės gali išsaugoti vartotojų kompiuteriuose. Kai vartotojas po kurio laiko sugrįžta į tą pačią svetainę, ši informacija persiunčiama atgal svetainei, kuri pagal tai gali atlikti tam tikrus veiksmus.

„Microsoft Lietuva“ programavimo technologijų specialistas Tautvydas Dagys teigia, kad slapukai paprastai naudojami vartotojo sesijos valdymui. Pvz., prisijungus prie tokių svetainių, kaip „Facebook“, „Gmail“ ir pan., ir po kurio laiko į jas sugrįžus nebereikia iš naujo pateikti vartotojo vardo ir slaptažodžio. El. parduotuvės slapukuose gali saugoti informaciją apie prekes, kurias klientas įkėlė į virtualų pirkinių krepšelį. Taip pat jie leidžia personalizuoti informacijos pateikimą svetainėse, pvz., įsiminti vartotojo naudojamą kalbą, miestą, pasirinktą svetainės išdėstymą ir pan.

Šie failai gali suteikti informacijos ir apie tai, kiek kartų žmogus joje lankėsi, kokias tinklalapio sritis jis lanko dažniausiai, kokias paieškas atliko ir pan.

Naudingi reklamos planuotojams

Visa tai leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie žmogaus poreikius, tad slapukai ypač naudingi reklamos planuotojams. „Slapukuose saugoma tik tekstinė informacija ir tinklapiai ten saugo tik tam tikrus identifikatorius (skaičių ir raidžių sekas), kurie paprastiems vartotojams dažniausiai nieko nesako. Pagal šį identifikatorių tinklapiai savo duomenų bazėse suranda visą reikiamą informaciją apie vartotoją“, – teigia T. Dagys.

Anot jo, „cookies“ failai negali padaryti tiesioginės grėsmės kompiuteriui ir dažniausiai juose nesaugoma asmeninė vartotojo informacija, tačiau yra rizikos, kad perėmę slapukuose saugomą informaciją programišiai gali apsimesti originaliu vartotoju ir prieiti prie jo informacijos: el. pašto, socialinių tinklų paskyrų ir pan. „Tarkime, taip gali nutikti, jei vartotojas naudojasi viešais, neapsaugotais „Wi-Fi“ tinklais. Slapukų informacija į serverį tinklapiui yra siunčiama tekstiniu formatu, o neapsaugotuose tinkluose yra galimybė matyti, kokią informaciją siunčia kiti kompiuteriai“, – sako T. Dagys.

Apsisaugoti nuo to galima naudojant „https“ kodavimo technologiją. Jei svetainė leidžia kreiptis į ją su „https://“ priedėliu, visa informacija tarp kompiuterio ir tinklalapio serverio yra koduojama. „Jei pasinaudojote draugo ar viešu kompiuteriu ir prisijungėte prie el. pašto ar socialinių tinklų, išeinant rekomenduojame visada atsijungti atliekant „log-out“ ar „sign-out“ veiksmus. Jei tik uždarysite naršyklę, gali būti, kad kiti vartotojai prisėdę prie kompiuterio galės lengvai pasiekti jūsų asmeninę informaciją“, – sako T. Dagys.

Selonija.lt

Lietuviška spauda turi būti prieinama šalies gyventojams

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą.

Prezidentės teigimu, spausdintas žodis ypač svarbus kuriant pilietišką, informuotą, analizuojančią ir demokratišką visuomenę. Tačiau dėl finansinių sunkumų prastėja spaudos leidinių kokybė, mažėja pasitikėjimas spausdintu žodžiu, kyla grėsmė šalies žiniasklaidos nepriklausomumui, spaudos leidiniai darosi neįperkami šalies gyventojams. Pasak Prezidentės, tai blogas ženklas.

„Pagal spaudos ir žodžio laisvę patenkame į pirmąjį dešimtuką tarp 175 pasaulio valstybių, tačiau mažėjantis spausdinto žodžio prieinamumas ir pasitikėjimas juo kelia grėsmę demokratijai. Finansinės naštos palengvinimas leidėjams – tai galimybė ir įpareigojimas pagerinti spaudos leidinių kokybę ir užtikrinti mažesnes jų kainas skaitytojams“, – teigia Prezidentė.

Ypač didelę įtaką pilietinei savimonei, šalies vadovės įsitikinimu, turi arčiausiai žmonių ir jų problemų esanti regioninė spauda. Rajoninis laikraštis, suprantamai informuojantis gyventojus, keliantis opiausias žmonėms problemas, skatinantis diskusijas, telkiantis bendruomenę, padeda kurti pilietiškesnę, sąmoningesnę ir teisingesnę Lietuvą. Tačiau ši misija vis dažniau tampa iššūkiu ir verčia rinktis neskaidrias išgyvenimo priemones.

Visuomenės informavimo kokybė – bendra leidėjų, žurnalistų, rašytojų ir valdžios institucijų atsakomybė, todėl bendromis jėgomis būtina ieškoti būtiniausių sprendimų, kurie sustiprintų lietuvišką spaudą ir kartu demokratiją šalyje.

Prezidentės teikiamos įstatymo pataisos palengvins spaudos leidybos sąlygas, sudarys galimybes mažinti periodinių leidinių kainas, gerinti visuomenės informavimo kokybę ir užtikrins spaudinių prieinamumą platesniam skaitytojų ratui.

 

LR Prezidentės spaudos tarnyba

Selonija.lt

2012-ųjų metų spalio 29 dieną prognozuoti maištai neįvyks

Praeitą savaitę įvyko konferencija apie tai, ar esame pasirengę analoginės antžeminės televizijos išjungimui, iki kurio liko mažiau nei metai – ji bus išjungta kitų metų spalio 29 dieną, 3 valandą nakties. Diskusija buvo ir įdomi, ir karšta – visi turėjo ką pasakyti. Mes taip pat.

Atrodytų, kabelinė televizija turėtų gyventi ,,atsipūtusi“, juk išjungiama antžeminė televizija, o kabelinė kaip buvo, taip ir lieka – jokių įpareigojimų kol kas jai nėra. Deja, didelė žmonių analoginės antžeminės TV išjungimą suvokia kaip apskritai šios televizijos dingimą. Kaip rodo tyrimai, dar 2010 m. pabaigoje iki 15 proc. Lietuvos gyventojų nežinojo arba nesuprato, kokią televiziją jie žiūri dabar.

Gan ilgą laiką nebuvo akcentuojama, kad išjungiama bus tik antžeminė analoginė televizija, paliekant tuo pačiu daug vietos spekuliacijoms ir nesąžiningiems gandams.

Prasidėjusi valstybinė viešinimo kampanija parodė, kad kiekvienas rinkos dalyvis turi akylai stebėti reklamą ir aktyviai reaguoti, pastebėjęs netinkamus kampanijos elementus. Pirmajame valstybiniame klipe pritrūko vieno žodžio – antžeminė, tačiau visiems aišku, kad mums, kabelinės televizijos operatoriams, šis žodis buvo esminis. Nors ministerija itin operatyviai ištaisė šį netikslumą, karti nuosėda liko, juolab kad Susisiekimo ministerijos užsakyto vaizdo klipo netikslumu netruko pasinaudoti kai kurie operatoriai, savo reklaminėse kampanijose pabrėžtinai vengiantys žodžio ,,antžeminė“. Štai kelios pastarųjų savaičių straipsnių antraštės, informuojančios apie įvyksiančius pakitimus:

Kitų metų spalį tūkstančiai gali likti prie „sningančių“ ekranų

(DELFI, 10-27)

Išjungus analoginę televiziją šimtai tūkstančių žiūrovų gali likti be vaizdo, nepasiturintiesiems žadamos kompensacijos už priedėlius

(BNS, Lrytas.lt, 10-28)

Tūkstančiai šeimų kitąmet vakaros prie tamsių TV ekranų

(Balsas.lt, 10-28)

Ekspertai: išjungus analoginę televiziją, kils maištai ir panika

(zebra.lt, 10-27)

Užtenka paskaityti pastarųjų savaičių pranešimus – nė viename iš jų žodžio ,,antžeminė“ nerastume ir su žiburiu. Jeigu patys rinkos dalyviai demonstratyviai nutyli esminius dalykus, tikėtis ko nors geresnio iš žiniasklaidos kaip nebeišeina. Štai kokia apokalipsė, anot DELFI straipsnio, kitąmet laukia lietuvių:

„Sningantys“ ir nieko nerodantys televizijų ekranai, šimtų tūkstančių gyventojų nepasitenkinimas, eilės ir techninės įrangos stygius – tokią situaciją kitų metų spalio pabaigoje, kai bus išjungta analoginė televizija, prognozuoja specialistai. (10-27)

Ir taip toliau, ir panašiai – per visą straipsnį nė karto nepasakyta, apie kokios televizijos išjungimą kalbama. Įvertinus DELFI lankomumą, nesunku nuspėti, kokį operatorių teisingai turi pasirinkti Lietuvos gyventojas.

Didžioji dalis Lietuvos KTV operatorių yra smulkios ir vidutinės įmonės, todėl jos, ypač dirbančios mažesniuose miestuose, yra užmezgusios glaudžius ryšius sus savo klientais, turi betarpišką kontaktą su jais. Tie kontaktai rodo, kad mažesniuose miestuose didelė dalis žmonių išties patiria didžiulį stresą, nes nežino, kas jų laukia kitais metais. Didelė dalis operatorių patvirtintų, kokiais baubais yra gąsdinami mūsų klientai iki vėlyvos nakties įkyriai skambinančių pardavėjų. Tačiau pagrindinis ginklas visur tas pats: žmonės yra gąsdinami, kad bus išjungta bet kokia analoginė televizija, tad norintys 2012 metų rudenį vakaroti prie šviesių ekranų, tiesiog privalo nedelsdami atsisakyti kabelinės televizijos, kuri bus ,,išjungta“ ir prisijungti prie tos vienintelės, kuri, kaip reikia suprasti, atėjo amžiams.

Iš esmės prieš pradėdamos plačią reklaminę kampaniją, valstybinės institucijos turėjo sau iškelti klausimą: ko iš tikrųjų siekiama – ar kuo daugiau žmonių įtikinti skaitmeninės televizijos privalumais ar stengtis, kad perėjimas nuo vienos technologijos prie kitos būtų įmanomai ramesnis ir nesukeltų nereikalingos įtampos bei nepasitenkinimo. Atrodytų, kad valstybei visuomenės nuotaikos ir turėtų būti svarbiau, ypač įvertinant tai, kad kitais metais bus ne tik išjungiama analoginė antžeminė televizija, bet ir vyks Seimo rinkimai.

Dauguma klientų teigia, kad ir iš valstybinės viešinimo kampanijos jie ne visada aiškiai supranta, ar tikrai kabelinei TV niekas negresia. Todėl, kaip viename iš interviu pastebėjo kolega P.Dambrauskas, esame priversti organizuoti savas, papildomas informavimo kampanijas, kad patikslintume valdžios skleidžiamą informaciją ir išaiškintume savo klientams, kad jiems kitąmet niekas nesikeis. Keista, kad, valstybinės viešinimo kampanijos biudžetui esant 10 mln.litų, KTV operatoriai turi skirti papildomus resursus, kad paaiškintų, kas buvo norėta pasakyti. Tad mums norėtųsi, kad į antžeminės analoginės televizijos išjungimo ir perėjimo prie skaitmeninės TV viešinimo reikalus žiūrėti kuo atsakingiau. Ir tada tikrai išvengsime tų prognozuojamų maištų ir revoliucijų, o 2012 metų spalio 29 diena kabelinės TV operatoriams ir jų abonentams išauš graži, saulėta ir rami.

 

Vaiva Radikaitė-Žukienė

Vaivara.lt

Selonija.lt

Kas trečias Lietuvos gyventojas kitąmet gyvens be televizijos?

Susisiekimo ministerija atlikusi tyrimą išsiaiškino, kad maždaug kas trečias namų ūkis techniškai nėra pasiruošęs pereiti prie skaitmeninės televizijos. O kai kuriems namų ūkiams šis perėjimas gali būti skausmingas finansiškai.

Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, 2011 m. I ketvirčio pabaigoje skaitmeninės televizijos paslaugomis naudojosi 286,5 tūkst., arba 44,7 proc. visų mokamos televizijos abonentų. Daugiausia jų skaitmeninę televiziją žiūrėjo per palydovinę televiziją (27 proc.) bei naudojant IP technologijas, kai skaitmeninės televizijos signalas perduodamas plačiajuosčio interneto ryšiu (25,6 proc.).

Minėtą laikotarpį skaitmeninės televizijos paslaugas teikė 22 bendrovės. Skaitmeninę televiziją 23,8 proc. abonentų žiūrėjo naudodamiesi iš retransliacijos bokštų skaitmeniniu signalu transliuojamos antžeminės televizijos paslaugomis, 16,8 proc. – kabelinės televizijos tinklais. Likę 6,8 proc. žmonių skaitmeninį vaizdą savo televizoriaus ekranuose matė naudodamiesi mikrobangės daugiakanalės televizijos, kurios žiūrėjimui būtina specifinė TV antena, paslaugomis.

Per ketvirtį labiausiai išaugo skaitmeninės antžeminės bei kabelinės ir mikrobangės daugiakanalės abonentų skaičius – maždaug po 7 proc., o per metus – net 20,6 proc. Tuo tarpu palydovinės skaitmeninės televizijos abonentų skaičius per atitinkamą laikotarpį sumažėjo beveik 2 proc.

Susisiekimo ministerijos specialiai perėjimui iš analoginės į skaitmeninę televiziją sukurtame tinklalapyje www.skaitmenine2012.lt skelbiama, jog pasaulyje šiuo metu naudojami trys skaitmeninės televizijos standartai. Europos valstybės, tarp jų ir Lietuva, pasirinko DVB standartą. Šiaurės Amerika ir Pietų Korėja naudoja ATSC, Japonija ir Brazilija liko su ISDB, o Kinija planuoja paleisti DMB-T/H skaitmenines transliacijas.

DVB (angl. Digital Video Broadcasting) standartas, kurį pasirinko Lietuva, skirstomas į 4 tipus:

DVB-T (angl. Terrestrial – antžeminis),

DVB-S ir DVB-S2 (angl. Satellite – palydovinis),

DVB-C (angl. Cable – kabelinis),

DVB-H (angl. Handheld – antžeminis mobiliesiems įtaisams).

Šiuose tipuose skiriasi tik fizinis skaitmeninės televizijos signalų perdavimo lygmuo, kuris yra nustatytas, atsižvelgiant į kiekvienos radijo signalų sklidimo terpės ypatybes, o perduodamas skaitmeninis srautas koduojamas tais pačiais principais. Vaizdui glaudinti naudojamas MPEG-4/AVC (H.264) standartas.

Informacija kabelinės TV „Rygveda” klientams: http://www.knypava.lt/2011/08/23/kabeline-televizija-2012-metais-viskas-lieka-savo-vietose/

 

Technologijos.lt

Selonija.lt

Liko metai iki analoginės antžeminės televizijos išjungimo

2012 metų spalio 29 dieną bus nutrauktos analoginės antžeminės televizijos transliacijos. Iki perėjimo prie skaitmeninės antžeminės televizijos likus lygiai metams Susisiekimo ministerija dar kartą ragina gyventojus pasirūpinti turimos įrangos tinkamumu priimti skaitmeninį televizijos signalą.

„Lygiai po metų – 2012-ųjų spalio 29 dieną bus išjungta analoginė antžeminė televizija. Norėdami kuo geriau informuoti gyventojus apie laukiančius pasikeitimus bei atsiveriančias skaitmeninės televizijos galimybes ir paraginti techniškai pasirengti analoginės antžeminės televizijos išjungimui, netrukus pradėsime antrąjį informacinės kampanijos etapą“, – sakė susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas.

Pasak viceministro, antrojo etapo metu, pasitelkus įvairias žiniasklaidos priemones, gyventojai bus supažindinami su detaliomis instrukcijomis, kaip techniškai pasiruošti analoginės antžeminės televizijos išjungimui ir po 2012 m. spalio 29 dienos sėkmingai žiūrėti skaitmeninę televiziją.

Nemokamas televizijos programas žiūrintiems gyventojams jau dabar yra galimybė jas matyti skaitmeniniu būdu, nes Lietuvos radijo ir televizijos centras jau prieš septynerius metus pradėjo siųsti skaitmeninius signalus. Šiuo metu bendrovės tinklais siunčiamos skaitmeninės televizijos programos jau prieinamos daugiau nei 90 proc. šalies gyventojų.

Visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, analoginę antžeminę televiziją, kurios transliacijos bus nutrauktos 2012 m. spalio 29 d., vis dar žiūri maždaug 30 proc. Lietuvos namų ūkių – daugiausiai kaime.

Socialiai remtini asmenys ir šeimos galės gauti kompensacijas būtinai įrangai, be kurios negalima matyti skaitmeninės televizijos, įsigyti. Vienkartines 100 litų kompensacijas galės gauti gyventojai, kurių vidutinės mėnesio pajamos vienam šeimos nariui sudaro mažiau nei 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu tai yra 525 litai. Šimto litų turėtų pakakti skaitmeninės televizijos priedėliui įsigyti.

Išlaidų, skirtų skaitmeninės televizijos priėmimo įrangai įsigyti, kompensacijos bus pradėtos teikti likus 6 mėnesiams iki galutinės analoginės antžeminės televizijos išjungimo dienos ir baigiamos teikti po trijų mėnesių nuo analoginės antžeminės televizijos išjungimo datos.

 

LR SM informacija

Selonija.lt

Kitas puslapis »