Kokiais keliais knyga suranda skaitytojus

Kovo 16-ąją minima Knygnešio diena. Knyga kaip šviesa. Daugiau kaip prieš šimtą metų knygnešių karaliaus mūsų kraštiečio Jurgio Bielinio pasakyti žodžiai labai tinka šiandieninei knygos ir visų tautiečių misijai: „Nebijoti sakyti tiesą ir nešti šviesą, kad Lietuvoj nebūtų tamsu“…

Suoste – knygnešystės ženklai

1846 metais kovo 16 dieną Purviškių kaime Suosto parapijoje gimė knygnešių karalius Jurgis Bielinis. Džiugu, kad vietos bendruomenėje saugomas ne tik garsaus knygnešio atminimas, bet ir knygnešystės tradicijos. Ačiū už tai buvusiai Suosto Jurgio Bielinio mokyklėlės mokytojai Aldonai Vėjelienei. Jeigu ne mokytojos dėmesinga akis, pertvarkos galėjo pražudyti sukauptą medžiagą ir knygnešio žemėje nebelikti knygnešystės pėdsakų. Uždarius mokyklėlę joje duris atvėrė jaukūs bendruomenės namai, o bendruomenės namuose krašto muziejėlyje atsirado kampelis, skirtas garsiam kraštiečiui knygnešiui. Ne visiems tai buvo žinoma.

Mokytoja Vėjelienė labai džiaugiasi: praėjusiais metais buvo išleistas kaimo bendruomenės lankstinukas apie šio krašto istorines vietas. Lankstinukas per kraštiečių rankas išpopuliarėjo po visą Lietuvą ir į knygnešio Jurgio Bielinio kraštą ėmė traukti ekskursijas. Knygnešio žemę aplankė Kilučių kaimo bendruomenė, Kratiškių ir Germaniškių pagrindinių mokyklų mokiniai, jų mokytojos, lietuvių liaudies dainų klubas „Raskila“ iš Vilniaus, LNK televizijos darbuotojų grupė…

Suosto bendruomenė turi gražių sumanymų imtis naujų projektų, gauti lėšų, atnaujinti krašto muziejų, tuo pačiu praturtinti ir ekspoziciją, skirtą garsiam krašto knygnešiui Jurgiui Bieliniui.

Mieliūnų ir Suosto bendruomenėse – savos bibliotekos

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kaimuose buvo uždarinėjamos bibliotekos. Filialo netektį labai skaudžiai išgyveno Mieliūnų bendruomenė. Mieliūniečiai savo atkurtuose bendruomenės namuose pirmieji tarp rajono bendruomenių sumanė išsaugoti biblioteką. Ją įsirengė bendruomenės namuose. Bendruomenė perėmė buvusio filialo knygų fondą. Knygas taip pat aukojo žmonės. Tarp aukotojų – ir Vabalninko parapijos klebonas kanauninkas Povilas Miškinis. Bibliotekininkė dirba be atlyginimo. Šiandien bibliotekoje knygas keičia Rita Kučinskienė.

– Sukaupėme apie 6 tūkstančius knygų. Rimtų skaitytojų – keliolika. Aš pati labai mėgstu skaityti knygas, todėl manau, kad biblioteka kaime reikalinga. Dirbu vieną dieną vieną valandą per savaitę, – pasakojo Rita.

Mieliūniečių pavyzdžiu po kelerių metų pasekė ir suostiečiai. Viešosios bibliotekos filialo knygos, likvidavus filialą, jau buvo iškeliavusios į makulatūrą, tik dalį jų bibliotekininkė Aldona Kolopailienė kaip žinodama „atmetė į šoną“. Vėliau jos labai pravertė. Išėjusi į pensiją buvusi bibliotekininkė bendraminčių paskatinta vėl grįžo į savo darbo vietą. Bendruomenės namuose atidarė biblioteką. Knygas iš savo namų pradėjo gabenti dabartiniai ir buvę suostiečiai. Vežė automobiliais, siuntė siuntiniais, tempė maišais. Šiandien bibliotekoje apie 4 tūkstančius knygų. Kiekvieną penktadienį po dvi valandas bibliotekoje knygas keičianti Aldona Kolopailienė džiaugiasi sulaukianti net po 6 skaitytojus. Biblioteką lanko ne tik suostiečiai. Rindaugietei Danutei Strelčiūnaitei ir kočėnietei Valentinai Daugienei iš namų iki bibliotekos – keturi kilometrai kelio.

Bibliotekininkė Aldona bendruomenės svetainėje rengia ir poezijos vakarus. Klausytojų netrūksta.

Gyvenviečių centruose – knygų išdavimo punktai

Sviliuose, Geidžiūnuose, Smilgiuose ir kituose gyvenviečių centruose panaikinus bibliotekas atidaryti knygų išdavimo punktai. Juos aptarnauja to krašto bibliotekininkės. Į Smilgius važinėja Pasvaliečių filialo vyriausioji bibliotekininkė Aušra Ūselienė.

– Smilgiuose anksčiau veikė biblioteka, bet kad ji kaime išliktų, pritrūko skaitytojų. Aktyviausi skaitytojai smilgiečiai neliko nuskriausti: įkurtas punktas. Jis pasiteisino. Žiemą knygas į Smilgius pristatau kartą per mėnesį. Atvežu po 60 knygų. Skaitytojų poreikius žinau iš anksto, todėl ir parenku jų mėgstamiausias knygas. Smilgiuose aktyviausia knygų skaitytoja Genovaitė Parčiauskienė pasikeičia po 10, 15 knygų. Smilgiečiai pageidauja naujausių grožinės literatūros knygų, Pasvaliečiuose populiaresnė tarybinių laikų literatūra, serija „Drąsiųjų keliai“. Tiek Pasvaliečiuose, tiek Smilgiuose labai laukiamos gydytojos F. Taunytės knygos, – kalbėjo bibliotekininkė Ūselienė.

Bibliotekininkė žiemą punktui nuolatinės vietos neturėjo, vaikštinėjo pakiemiais. Pavasarį, sušilus orams, bibliotekininkė smilgiečius lankys du kartus per mėnesį. Knygų išdavimo punktas veiks Smilgių bendruomenės namuose.

Talkina savanoriai

Bibliotekininkės džiaugiasi savo pagalbininkais savanoriais. Jaunieji knygos bičiuliai rūpinasi, kad knygų nepritrūktų jų seneliai, tėveliai. Kaimynai knygas pristato savo kaimynams. Savanoriauja lankomosios priežiūros darbuotojos ir laiškininkės. 84 metų Jagaudžių kaimo gyventoja Genovaitė Stimburienė labai dėkinga savo paslaugiai laiškininkei Laurai Jerkytei.

– Pliekiu knygas nuo pat mažų dienų. Jaunystėje man į tremtį knygas iš Lietuvos siųsdavo siuntiniais, ir senatvėje prie to prisigyvenau: sunkiai vaikštau, bibliotekos nebepasiekiu, prašau Kratiškių bibliotekininkės Aldutės, kad man atsiųstų knygų per Laurutę. Įdeda man po 4, 8 meilės romanus. Per mėnesį ir prariju. Kiekvieną naują knygą paimdama į rankas vis kartoju: „Būk mano meile“, – juokavo močiutė Genovaitė. Didžiausia jos svajonė – kuo greičiau į rankas pagauti Prezidento Valdo Adamkaus knygą.

Pasiekia ir globos namus

Biržų rajone veikia trys vienišų asmenų ir senelių globos namai. Darbuotojai tvirtino: čia irgi nepamirštama knyga. O didžiausia biblioteka, apie du šimtus knygų, sukaupta Legailiuose. Ir patys aktyviausi skaitytojai – šių namų globotiniai. Jie būtų labai dėkingi, kad jų bibliotekėlė pasipildytų.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

Kai šiluma kaulus laužo

Praėjęs vasario mėnuo buvo kur kas šaltesnis, nei įprasta. Su nerimu pradėjome laukti sąskaitų už butų šildymą. Jos „nenuvylė“: kovo mėnesį biržiečiai gavo beveik penktadaliu didesnes, nei prieš mėnesį, sąskaitas už šilumą.

Biržai lyginant su Lietuva

Visą žiemą netyla piktų biržiečių kalbos, kad „Biržų šiluma“, šilumai ruošti naudodama pigesnį biokurą, verčia už šilumą mokėti bene brangiausiai Lietuvoje. Prieš mėnesį iš 42 Lietuvos miestų Biržai buvo „garbingoje“ trečioje daugiausiai už šilumą mokančių miestų vietoje. Mes mokėjome vidutiniškai po 33,71 ct/kWh.

Vasario mėnesio šilumos kilovatvalandė kainuoja 33,81 ct, tačiau galime pasidžiaugti nebent tuo, kad esame ne treti, o šešti pagal kainos dydį. Brangesnė kilovatvalandė Prienų, Anykščių, Trakų, Pakruojo ir Joniškio rajonuose.

Vidutiniškai Lietuvoje vasario mėnesį šilumos kilovatvalandė kainavo 26,75 cento.

Penktadaliu daugiau

„Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ komercijos direktorė Janina Krūminienė „Biržiečių žodžiui“ pateikė skaičius: sausio mėnesį, kai vidutinė paros temperatūra buvo 3,2 laipsniai šalčio, biržiečiai už 1 kv. metro šildymą vidutiniškai mokėjo po 6,62 lito.

Vasario mėnesį vidutinė paros temperatūra nukrito iki 9,3 laipsnių šalčio. Už 1 kv. m šildymą vidutiniškai mokame 8,36 lito. Sausio mėnesį „Biržų šiluma“ pardavė vartotojams 4836 MWh, o vasario mėnesį – 5739 MWh.

Moka daugiausia ir mažiausia

Atskiruose namuose šilumos suvartojimas labai skiriasi. Pavyzdžiui, daugiausiai šilumos suvartojančių namų Vytauto g. 6, Rotušės g. 17 ir tos pačios gatvės 1 namo gyventojai už šilumą vasario mėnesį mokės atitinkamai 14,32, 14,11 ir 13,77 lito už kvadratinį metrą. Prieš mėnesį šių namų gyventojai mokėjo atitinkamai 12,19, 11,84 ir 11,34 lito už kvadratinį metrą.

Tuo tarpu mažiausiai už šildymą mokėjo naujausio Biržų daugiabučio Vėjo g. 26B, gyventojai. Jie už 1 kv. metro šildymą vasario mėnesį mokės 5,31 Lt (prieš mėnesį jie mokėjo 4,4 Lt), Vytauto gatvės 24 namo gyventojai – 6,16 Lt (prieš mėnesį mokėjo 4,66 L). Tiek pat mokės ir Vilniaus g. 77b namo gyventojai (sausio mėnesį už 1 kv. metro šilumą jie mokėjo 5,07 lito).

Skolos auga

Nuolat didėjant mokesčiams už šilumą, kainoms, didėja gyventojų įsiskolinimai. Kai kurie, dar neatsiskaitę už praėjusią žiemą gautą šilumą, jau įbrido į šios žiemos skolas. „Biržų šilumos“ komercijos direktorė J. Krūminienė sakė, kad skolos Biržų šilumos tiekėjams vasario pabaigoje siekė 2 mln. 5 tūkst. litų. Prieš metus vasario pabaigoje šilumos vartotojų skolos buvo 1 mln. 450 tūkst. litų.

Gyventojai „Biržų šilumai“ šiuo metu yra įsiskolinę 414 tūkst. litų (2011 m. vasario pabaigoje gyventojų skolos buvo 399 tūkst. litų).

Biudžetinių įstaigų skolos gerokai didesnės ir jau siekia 1 mln. 567 tūkst. litų. Prieš metus panašiu laiku „biudžetininkai“ buvo įsiskolinę 1 mln. 025 tūkst. litų.

Kompensacijos

Rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus specialistė Skaidra Pavilionienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad sausio mėnesį buvo gauti 542 prašymai dėl kompensacijų už šildymą. Kieto kuro įsigijimo išlaidos kompensuotos 312 mūsų rajono būstų gyventojų (bendra suma – 32693 Lt), už šildymą daugiabučiuose – 230 butų gyventojam (263747 litai).

Vasario mėnesį kompensacijas gavo 533 būstų gyventojai. Išmokos jiems sudarė 433218 litų. Kietas kuras buvo kompensuotas 239 (bendra suma 82 tūkst. Lt), o šildymo išlaidos – 294 daugiabučių namų butų gyventojams (351296 Lt).

Ko laukti toliau?

Pavasario saulė patikimiausiai sumažins šildymo sąskaitas. Tačiau praėjusią savaitę rajono merė Irutė Varzienė ir Seimo narys Valdemaras Valkiūnas lankėsi UAB „Litesko“, kur susitiko su komercijos direktoriumi Rimantu Germanu. Pasak Savivaldybės informacijos, vizito tikslas – ieškoti būdų kaip galima sumažinti gyventojams tiekiamos šilumos kainas. R. Germanas detaliai paaiškino, kodėl naudojant biokurą šilumos kaina Biržuose viena didžiausių Lietuvoje. UAB „Litesko“ sutiko finansuoti Biržų šilumos ūkio pertvarkos auditą, vykdytojo parinkimą palikdama savivaldybei. Tikimasi, kad šilumos ūkio auditas leis rasti optimalų problemos sprendimo variantą“. Tačiau į šilumos tiekimo problemas besigilinantys biržiečiai abejoja tokio audito rezultatais, kaip ir pačia biokuro kaina „Litesko“ sistemoje.

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Gatvėse – kliūčių ruožas arba biržietiška „manjana“

Biržų mieste yra 135 gatvės, kurių bendras ilgis – 106 km. Beveik trečdalis gatvių (30 km) yra su žvyro, žvyro ir grunto ar susidėvėjusia asfalto danga. 121 gatvė neturi šaligatvių, 120 gatvių – be lietaus kanalizacijos. Tai vieni prasčiausių rodiklių Panevėžio regione. Tuo tarpu viena iš svarbiausių jau daugelį metų rajono savivaldybės skelbiamų ekonominio vystymo krypčių yra miesto gatvių asfaltavimas ir eismo sąlygų gerinimas. Ar kas nors juda į priekį? Atvirkščiai – eina tik blogyn. Biržų miesto gatvėse nuolat vykstantys darbai remontuojant, renovuojant ar tiesiant vandentiekio, nuotėkų, šilumos trasas, kai dėl šių darbų tenka laužyti asfaltą, gatves pavertė sunkiai įveikiamu kliūčių ruožu.

Gatvės – kliūčių ruožas

Paskutiniąją vasario savaitę, vos tik nutirpus gatves dengusiam sniegui, pasivaikščiojome po Biržus. Gerai, kad į kelionę miesto gatvėmis išsiruošėme pėsčiomis, o ne automobiliu. Lengvasis automobilis visai nepritaikytas važinėti tokiais NATO standartus atitinkančiais kliūčių ruožais.

Visas gatvėse pernai, o kai kur – ir užpernai, atliktų darbų vietas žymi duobės. Vienos primena vilkduobes, kitos kosmetiškai užpiltos skalda ar smėliuku, trečios, atrodo, netgi buvo pateptos asfaltu.

Nepavydime vairuotojams, kuriems centrinėse miesto gatvėse, kur eismas gana intensyvus, tenka žiūrėti ne tik į perėjas. Biržų vairuotojui tenka trigubas ar keturgubas darbas. Sėdus prie automobilio vairo, ne mažiau dėmesio reikalauja kelio danga: čia duobė, ją galima apvažiuoti pasukus į priešpriešinę eismo juostą. Už 20 metrų – nauja duobė, tačiau iš priekio atvažiuoja mašina – teks važiuoti per duobę… Į gilios duobės kraštą trinktelėjo buferis? Kitą kartą žinosi ir važiuosi dar atsargiau… Už pusšimčio metrų dar viena kliūtis? Pasimokęs iš anos duobės, šį kartą staigiai stabdai (į užpakalio vos neįsirėžia kita mašina), praleidi priešpriešiais važiuojančią mašiną ir skubiai apvažiuoji kliūtį. Iki kitos kliūties, kuri jau čia pat.

Ankstesniais metais Biržų vairuotojai bent jau žinodavo: atliekami darbai Vytauto gatvėje – važiuosime Vilniaus gatve, daug duobių Rotušės gatvėje – apvažiuosime ją Vytauto gatve, kažką daro Vilniaus gatvėje – važiuosime per centrą. O ką daryti šiemet?

Kliūčių ruožai vairuotojų laukia Vytauto gatvėje nuo IKI iki „Aušros“, Vilniaus gatvėje nuo IKI iki J. Janonio aikštės, tradiciškai duobėta Rotušės gatvė, jau nekalbant apie tragišką „užupio“ rajoną. Kilučių ir šalia šios arterijos einančiomis šalutinėmis gatvelėmis po vandentiekio ir nuotėkų trasų tiesimo darbų dabar nerizikuodamas sulūžti gali pravažiuoti nebent visureigis.

Tačiau ir keturiais ratais varomas galiūnas mieliau pasirinktų išdaužytą žvyrkelį ar lauko keliuką, nei asfalte išmuštas gilias duobes stačiais kraštais. Tad Kilučių gatvėje geriau tiktų vikšrinis traktorius. Arba tankas, nors kažin ar lepus amerikiečių „Abramsas“ poligone yra ragavęs tokių kliūčių, kurias kasdien įveikinėja biržiečiai su senais „golfiukais“ ar „audinėmis“.

„Manjana“

Ispanai turi nuostabų žodį „manjana“, apie kurį sukasi visas jų gyvenimas. Nenorėdami sakyti „ne“, jie šypsosi į akis ir sako „manjana“. „Rytoj“. O tas „rytoj“ gali būti ir po mėnesio, ir po metų, ir apskritai niekada. Mūsiškiai valdininkai, kai tik kalbama apie gatvių remontą ir asfaltavimą, pasirodo, taip pat tobulai įvaldę „manjana“.

Per daugelį metų taip ir neteko pamatyti, kad atlikus darbus gatvė būtų kaipmat sutvarkyta. Biržuose galioja kita taisyklė. Matyt, nerašytas įstatymas reikalauja, kad išrausus gatvę duobės joje pabūtų bent pusmetį ar metus. „Gruntas turi susigulėti“, „dar kartą kasime“, „ne visi darbai atlikti“, „laukiame finansavimo“ – tokie ir panašūs pasiteisinimai kaip skėtis virš galvos saugo darbus atlikusių ir suardytas gatves palikusių įmonių vadovus ar už gatvių remontą atsakingų įstaigų specialistus.

Rajono Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėjas Petras Januškevičius, paklaustas, ar nutirpus sniegui bus pradėtos remontuoti ir asfaltuoti Biržų gatvės, taip pat pasinaudojo „manjana“:

– Dar per anksti kalbėti. Žinoma, gatvės bus remontuojamos, tačiau turime luktelėti. Gal dar pašals ir pašalas trukdys darbams. Kitą savaitę posėdžiaus rajono Taryba, kuris svarstys gatvių remonto klausimą. Po posėdžio žinosime, kurias gatves reikia remontuoti ir kiek lėšų turėsime kelio dangos remontui ir asfaltavimui.

P. Januškevičius sakė, kad už vykusių darbų metu suardytos kelio dangos remontą būna atsakinga įmonė, kuri atliko darbus. Tad vedėjas žadėjo kontroliuoti, kaip bus tvarkomos gatvės. Tačiau – „manjana“. Bet – o stebukle! – penktadienį miesto centre pasirodė oranžinis „Biržų komunalinio ūkio“ sunkvežimiukas. Jis atvežė kelis kubinius metrus skaldos, kurią du darbininkai kastuvais mėtė į didžiausias Vytauto gatvėje žiojinčias duobes.

Keli „šiupeliukai“ akmenėlių – tai kaip nabašninkui termometras – įvertino tokią kosmetinę operaciją vairuotojai. Juk reikia ne akmenukus pilstyti, kurie tuoj pat bus iš duobių išstumdyti, o iš pagrindų asfaltuoti gatvę. Ne šen ten palopyti duobes, o kloti naują asfaltą. Ir dvigubai storesnį, nei Biržuose įpratę kloti. Tada gal nereikės vėl po metų atsiradusių duobių smėliuku barstyti.

O ką daryti paprastiems vairuotojams, kurie jau netiki „manjana“ ir tik juokiasi iš taupiai į duobes beriamų akmenukų? Vairuotojai pasikeikia ir toliau daužo mašinas per 10–20 centimetrų gylio duobes, iš savo kišenės nuolat keičia amortizatorius, šarnyrus, remontuoja automobilių važiuokles ir perka naujas padangas, nes neseniai pirktos ir vėl leidžia orą, nes jau ne kartą užvažiavo ant aštraus duobės kampo.

Kam iš to nauda? Nebent autoservisams ir „šrotų“ savininkams, kurie nenutrūkstamu srautu tiekia į Biržus atsargines mašinų detales ir remontuoja nuolat lūžtančius mūsų automobilius.

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

Kaip išsilaikyti vaikų namams?

Medeikių vaikų namų „Vaiko užuovėja“ laukia nesaldus gyvenimas – Savivaldybė žada skirti varganą finansavimą. Vaikų namų direktorė Daiva Janonienė nebežino, iš ko dar būtų galima sutaupyti, o „Vaiko užuovėjos“ steigėja, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, tikisi išsaugoti vaikų namus gerų žmonių valia. Pagalbos į žmones kreipėsi evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas.

Vaikai – mūsų visų

Vaikų namų direktorė Daiva Janonienė pripažįsta: vaikų namai – brangi vaikų globos forma. Vaikų gyvenimas šeimose ir šeimynose kainuotų daug pigiau, tačiau mūsų rajone liko vos viena šeimyna. Tad kur dėtis vaikams?

– Negaliu nepriimti vaiko, kuris stovi už mano kabineto durų. Kur jis eis? – sakė direktorė.

Anot D. Janonienės, įvairiai pasvarsto ir vaikų namų steigėja bažnyčia: jei Savivaldybė nepajėgi išlaikyti vaikų namų, galbūt reikia jų atsisakyti? Galbūt reikia įkurti diakoninį centrą ir globoti ne daugiau kaip 10 vaikų? Bet kas globotų vaikus, kuriems reikia pagalbos?

– Dabartinė Savivaldybės pozicija – kapstykitės kaip išmanot. Bet vaikai tai visų mūsų! – kalbėjo D. Janonienė.

Kaip sutaupyti, kai nėra iš ko?

Šiais metais vaikų namai turės išgyventi už 390 tūkstančių Savivaldybės skirtų pinigų. Būtiniausiems dalykams trūksta apie 70000 litų.

– Problema ta, jog pinigų vos užtenka Sodrai ir atlyginimams. Nemokamų atostogų žmonių išleisti negalime, nes vaikus reikia prižiūrėti ir dieną, ir naktį. Kai kuriose įstaigose darbuotojus išleidžia nemokamų atostogų, bet jie vis tiek privalo dirbti, nors ir už dyką. Mūsų žmonės už tokį sunkų darbą į rankas gauna tik 900 litų ir dar savo lėšomis turi atvykti į darbą. Šiandien sudarinėjau darbo grafiką, bandydama sutaupyti. Bet kaip? Pavyzdžiui, dvi darbuotojos į darbą važiuoja vienos iš jų transportu, nes taip pigiau. Jei vienos darbo valandas sutrumpinsiu, kita į darbą turės važiuoti taksi. Nukentės vienos alga, o kita turės brangiai mokėti už taksi. Negaliu būti pabaisa ir skriausti žmones. Jie ir taip sunkiai dirba, – kalbėjo direktorė.

Svarstoma ir kita taupymo galimybė: nakčiai palikti vieną darbuotoją:

– Šiuo metu vaikų namuose gyvena 21 vaikas. Yra kūdikių, kuriuos reikia užmigdyti, mažiukai taip pat savarankiškai nesugula, o didžiuosius reikia prižiūrėti, kad ko neiškrėstų. Kaip susitvarkyti vienam darbuotojui, sunku pasakyti. Tačiau nematau kitos išeities.

Vaikų namuose yra 15,5 etato, iš kurių 11 – socialinių darbuotojų. Pagal socialinės globos minimalią normą turi būti 10,8 etato 24 vaikams. Tad Medeikių vaikų namuose etatų kaip ir nebėra iš ko mažinti.

– Jei turėtume daugiau pinigų, į vaikų namus galėtume priimti ne dvi šeimynas (viena šeimyna – 12 vaikų), bet ir trečią šeimyną vaikų – vietos yra. Tačiau dabar nėra už ką. Jau du mėnesiai neatvyksta nė vienas vaikas. Nors praėjusiais metais už tuos pačius pinigus vaikų namuose vidutiniškai gyveno 28 vaikai (vietų yra 24), – sakė D. Janonienė.

Užklupus 2009-ųjų ekonominei krizei, vaikų namai taupė išjungę šildymą vienoje pastato dalyje. Tačiau tokia praktika dabar negalima, nes toje pastato dalyje įsikūrusi kompiuterių klasė, kurioje išjungus šildymą būtų vos keli laipsniai šilumos.

– Kaip vaikai jausis nešildomoje patalpoje? Juk čia jų namai, – sakė D. Janonienė.

Vaiko pinigai – mokesčiams ir maistui

Kas mėnesį kiekvienas vaikas iš valstybės gauna po 520 litų išlaikymui. Pagal Socialinių paslaugų įstatymą iš vaikų pinigų negalima mokėti mokesčių įstaigos išlaikymui. Tačiau vaikų namų direktorė kitos išeities nemato:

– Kas mėnesį esu priversta spręsti: ar pinigus leisti maistui ir komunaliniams mokesčiams, ar maistui ir šildymui. Tačiau vaikams reikia ir drabužių, ir pratybų sąsiuvinių, ir vaistų… Ne visuomet drabužėlių užtenka iš labdaros. Žiūrėk, tai batai suplyšo, tai striukės reikia. Jau nekalbu apie vaikų gydymą. Gydymui niekada netaupome: vežame vaikus į sanatorijas, ligonines, gydytojų konsultacijas, perkame visus reikalingus vaistus, akinukus ir t. t. Dabar vienas vaikas gydosi Utenos sanatorijoje. Vien jo nuvežimas ir parvežimas kainuos apie 400 litų. Tad vaiko poreikiams iš 520 litų belieka vos šimtas.

Geresniais laikais vaikų namai išgyvendavo iš Savivaldybės lėšų, o iš paramos remontuodavo patalpas, rengdavo išvykas į renginius, ekskursijas.

Svarbiausias darbas – keisti vaikų požiūrį

– Mūsų svarbiausias darbas – pakeisti vaikų požiūrį į pasaulį. Dažniausiai jie į pasaulį žiūri kaip į priešą. Mes siekiame sugrąžinti jų pasitikėjimą savimi ir kitais, – sakė direktorė.

Tačiau darbuotojams, gaunantiems varganą atlyginimą, sunku dirbti noriai ir pakylėtai. Anot direktorės, ne vienas puikus, darbui pasiaukojantis socialinis darbuotojas išėjo dirbti į seniūnijas ar kitur. Beje, ir tie, už kurių kvalifikaciją bei mokymo išlaidas mokėjo „Vaiko užuovėja“. Ten atlyginimas taip pat nėra didelis, tačiau kelionės išlaidos nekainuoja.

Sąskaitoje – trupiniai

– Vaikų sąskaitoje šiuo metu iki mėnesio pabaigos liko 180 litų. Dar 10000 sutaupėme iš praėjusių metų labdaros. Neseniai evangelikai liuteronai paaukojo 500 eurų. Informavau juos, kad pinigus išleisime šildymo sąskaitoms sumokėti. Rėmėjams nepatinka, kai už paaukotus pinigus mokami mokesčiai. Jie pinigus skiria vaikų poreikiams. Išeitų, jog labdarą gauna Savivaldybė, nes jos funkcija – išlaikyti vaikų namus, – sakė direktorė.

D. Janonienė sakė, jog vaikų namai net nebesvajoja atnaujinti sulūžusius baldus ar atlikti svarbiausią remontą – nėra už ką.

– Gal žmonėms sunku suvokti, jog pas mus gyvena dažniausiai sutrikusių emocijų vaikai, kurie pyktį kartais išlieja ir ant baldų. Gal keistai nuskambės, bet pasidžiaugiame, jog ant baldų, o ne ant kitų vaikų, – mano direktorė.

Pasak direktorės, kasmet vaikų namams paaukojama apie 50000 litų. Tačiau šių išlaidų iš anksto planuoti negalima, nes nežinia, ar atsiras aukotojų ir kiek litų jie paaukos.

– Kiekvieną mėnesį vieno vaiko išlaikymui Savivaldybė skiria 1365 litus, vaikas gauna dar 520 litų iš valstybės. Teko domėtis ir sužinojome, jog kitose Savivaldybėse vienam vaikui išeina ir 2500 litų. Išsiversti su tiek pinigų sunku, nes viskas brangsta, – kalbėjo direktorė.

Gali pasirodyti, jog pinigai vienam vaikui nemaži. Juk šeimose gyvenančiam vaikui skirti tiek pinigų dažnas negali. Tačiau vaikų namuose vaikus prižiūri etatiniai darbuotojai.

– Anksčiau vaiko maitinimui per dieną skirdavome 9 litus. Tačiau pabrangus maisto produktams, dienos normą padidinome iki 9,50 lito, – sakė D. Janonienė.

Laukia gerų žmonių pagalbos

Direktorė stebėjosi, jog svarstant lėšų skyrimą vaikų namams, į pasitarimą rajono valdžia jos nepakvietė. Pasitarti buvo pakviestas tik evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas. Tačiau direktorė į Savivaldybę nuvyko nekviesta:

– Maniau, kad jau pasiekėm dugną, tačiau esame dar tik dumble.

Savo laiške, išspausdintame interneto svetainėje www.ref.lt, evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas kviečia aukoti vaikų namams:

„…Biržų rajono savivaldybė vasario pradžioje informavo, kad vaikų globos funkcijai vykdyti iš savivaldybės biudžeto 2012 metais „Vaiko užuovėjai“ bus skirta 10 procentų mažesnė suma, nei 2011 metais. Atsižvelgiant į tai, kad jau ir 2011 metais įstaiga sunkiai išgyveno, o visos prekės ir paslaugos pastaruoju metu gana smarkiai pabrango, vaikų globos namų laukia nelengvi finansiniai metai. Jau dabar aišku, kad trūks lėšų arba šildymui ir komunaliniams mokesčiams, arba, jei nenorėsime įsiskolinti ir mokėti delspinigius – būtiniausiems vaikų poreikiams: rūbams, mokyklinėms prekėms, higienos prekėms, kurui, buitinių prietaisų ir kitos įrangos priežiūrai ir remontui .

Vaikų globos namams skubiai reikalinga materialinė parama įvairiais aukščiau išvardintais daiktais, negendančiais maisto produktais arba aukojant lėšas ir pervedant jas į VšĮ „Vaiko užuovėja“ paramos sąskaitą SEB banke sąskaitos Nr. LT537044060003909505.“

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

Vieni kovoja, kiti stebi iš po staliuko?

Antradienį įspėjamąjį streiką surengė 300 Lietuvos mokyklų mokytojai. Mūsų rajone norą streikuoti pareiškė vienintelės – „Aušros“ vidurinės mokyklos – mokytojai.

Kovoja ne tik dėl algos

Antradienio rytas „Aušros“ vidurinėje mokykloje prasidėjo neįprastai – apie penkiasdešimt streikuoti panorusių mokytojų nevedė dviejų pirmųjų pamokų. Vieni mokytojai laiką leido mokytojų kambaryje, kiti sėdėjo klasėse, tačiau mokiniams nieko neaiškino.

– Mes privalome užtikrinti tvarką mokykloje. Aš, pavyzdžiui, mokiniams liepiau dirbti savarankiškai, – sakė mokyklos profesinės sąjungos vadovas Vidmantas Jukonis.

Kodėl „Aušros“ mokytojai nutarė dalyvauti įspėjamajame streike?

– Galbūt todėl, kad „Aušroje“ prasidėjo Sąjūdis, senos profesinės sąjungos tradicijos. Kitose mokykloje profesinės sąjungos nėra, tačiau ir jos galėjo streikuoti, nes kiekvienoje mokykloje ar kitoje įstaigoje privalo būti darbo taryba, kuri ir gali inicijuoti streiką, – sakė V. Jukonis.

Anot V. Jukonio, tie, kurie neprisidėjo prie streikuotojų, sėdi po staliuku ir stebi, kaip už juos kovoja kiti:

– Tik laisvas žmogus gali išugdyti laisvą žmogų. O mūsų tarybinis mentalitetas yra vienaip kalbėti, kitaip galvoti, dar kitaip – daryti.

Dviejų valandų įspėjamuoju streiku pedagogai siekė inicijuoti esminius dabartinės švietimo įstaigų finansavimo tvarkos pakeitimus. Dabartinė finansavimo sistema, anot V. Jukonio, verčia reorganizuoti ar uždaryti nedideles mokyklas, neleidžia mažinti mokinių skaičiaus klasėje, kas leistų gerinti ugdymo kokybę, neužtikrina pakankamai lėšų didelėms miesto mokykloms.

Antrasis mokytojų reikalavimas – atidėti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos pakeitimus. V. Jukonio teigimu, negalima iš esmės keisti pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemos, neįvardinus dabartinės sistemos pliusų ir minusų. Jo nuomone, naujoji sistema sumažintų aukštą kvalifikaciją turinčių mokytojų skaičių. Be to, mokytojai bus apkrauti planais, ataskaitomis ir pan., susijusiomis su kvalifikacijos kėlimu.

Trečiasis reikalavimas – koreguoti mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką. Streikininkų manymu, reikia įvesti aiškią 18 kontaktinių valandų (kartu su pasiruošimu pamokoms – 22–24 valandos) normą, nes jokiame teisės akte ši norma nėra tiesiogiai įvardinta. Įteisinus šią normą, anot V. Jukonio, kiekvienas mokytojas turės teisę tiek ir reikalauti, o darbdaviui tiek negarantavus, galės teisiškai apsiginti arba pasirašyti sutikimą dirbti ne visu krūviu.

Anot V. Jukonio, tie, kurie mano, kad mokytojai uždirba daug, klysta. Dirbdamas vienu etatu (turėdamas 22–24 valandas) mokytojas gauna tik 1200 litų algą. Nepragyvendami už tokį mažą atlyginimą, mokytojai priversti dirbti dideliu krūviu, pervargsta.

– Mokytojas turi atrodyti estetiškai, turi turėti galimybę pailsėti. Ar uždirbdamas 1200 litų mokytojas gali nuvykti į Druskininkus, ar gali nusipirkti drabužių? Belieka tik skudurynai, – kalbėjo V. Jukonis.

Mokytojai bijo dėl ateities

„Aušros“ vidurinės mokyklos direktorius Leonas Zdanavičius mano, jog mokytojai ryžosi streikuoti nebūdami tikri dėl savo ateities:

– Mažėja mokinių, mokytojai bijo prarasti darbą. Nesusiformuoja klasė, nebeužtenka pinigų mokytojo atlyginimui. Vien nuo rugsėjo emigravo 6 mokiniai. Tokio masto nėra buvę, – kalbėjo direktorius.

Anot direktoriaus, mokiniai nukenčia dėl neteisingos mokinio krepšelio skaičiavimo metodikos:

– Kai buvo į mokyklą atvažiavęs ministras Gintaras Steponavičius, bandžiau paaiškinti: vilnietis už tuos pačius pinigus gali pamatyti daug daugiau parodų, renginių, negu mūsų mokinys. Mūsų pinigus, skirtus išvykoms, suryja kelionė. Tačiau manęs ministras neišgirdo.

Neramu ir dėl mažėjančio rajono biudžeto:

– Nukentės mažiausiai uždirbantys žmonės. Kaip leisti nemokamų atostogų valytoją, kuri uždirba tik 800 litų?

Nors didėja mokesčiai, tačiau mokinio krepšelis lieka tas pats, mokykloms vis sunkiau išgyventi.

– Manau, kad visos šios priežastys kelia nerimą mokytojams, – sakė direktorius.

„Atžalyno“ direktorius pritaria streikui

„Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius sakė, jog mokytojai diskutavo, streikuoti ar ne, bet nutarė nestreikuoti.

– Aš, kaip mokyklos vadovas, už streiką. Manau, kad mokinio krepšelio sistema yra ydingas dalykas. Beveik nei vienoje Europos valstybėje mokinio krepšelio nėra. Nepatenkinti mokytojai ir atlyginimais. Ministerija šiems metams 180000 sumažino mokos fondą, todėl nuo kovo mėnesio vidutiniškai mokytojo alga mažės 150 litų, – sakė direktorius.

Streikuoti nesiruošė

„Saulės“ gimnazijos direktorius Dainius Korsakas sako, jog mokyklos bendruomenė dėl galimybės streikuoti nediskutavo.

Šiek tiek keičiasi mokinio krepšelio metodika: didinamas mokinių skaičius kaimo mokyklų klasėse, tačiau kaimuose mokinių mažėja ir jų mažės. Šioje vietoje įžvelgiu tam tikrą neatitikimą, tačiau nemanau, kad dėl to reikia streikuoti, – kalbėjo direktorius.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

Naujas siužetas paminklų tema: Birutė mama turi dukrą

Išeities ieškojimas, kaip pasielgti su paminklais kritusiems už Lietuvos nepriklausomybę, įgavo meksikiečių serialo atspalvį. Ne tik todėl, kad svarstymas užsitęsė, bet ir dėl scenarijaus. Antradienį posėdžiavusi XX a. laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos Biržų rajone įamžinimo komisija pasiūlė naują siužeto liniją: sovietiniais laikais nugriautoji Birutė yra paminklas-motina, todėl ją reikia garbingai palaidoti bažnyčios šventoriuje, o atstatytoji Birutė – jos dukra. Šiai idėjai pasipriešino komisijos narys Povilas Stakionis.

Vardan vienybės

Prieš kelis mėnesius posėdžiavusi XX a. laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos Biržų rajone įamžinimo komisija nutarė teikti projektinius pasiūlymus dėl paminklo originalo fragmentų eksponavimo karių kapinių teritorijoje arba šalia atstatytojo Birutės paminklo. Reikalams nepajudėjus, komisija ėmė svarstyti naują variantą – originalo fragmentus palaidoti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, juos pridengus stikliniu gabtu.

Šią idėją komisijai pristatė rajono Tarybos narys Stasys Valiukas.

– Tai ne mano mintis, o tremtinio daktaro, kuris nenori skelbti savo pavardės. Žmogus siūlė motiną Birutę, nužudytą sovietmečiu, deramai palaidoti. O naujoji Birutė – ne kopija, o dukra. Ji iškovota tremtinių ir pastatyta sąjūdiečių. Birutę-mamą reikia palaidoti katalikų bažnyčios šventoriuje. Kripta turėtų langelį, būtų pašventinta. Su dailininku Vidmantu Jažausku, klebonu Daliumi Tubiu nužiūrėjome vietą. Vyskupija sutinka Birutę-mamą priimti šventoriuje vardan ramybės ir biržiečių suvienijimo, – kalbėjo Stasys Valiukas.

Šventai simboliui – šventa vieta

Šį pasiūlymą rajono merė Irutė Varzienė priėmė kaip siųstą iš dangaus: šventesnės vietos šventam paminklui būti nebegali.

– Klebonas Tubys pasakė: jei tik kils rietenos, minties eksponuoti paminklą šventoriuje atsisakysime, – sakė merė.

Garbingam paminklo originalo fragmentų eksponavimui šventoriuje pritarė ir Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjungos Biržų filialo vadovė Danguolė Žiukienė:

– Vasario 17 dieną įvyko Biržų filialo tarybos posėdis, kuriame dalyvavo 19 narių. Tik vienas narys šia idėja suabejojo. Manau, kad šventą simbolį, kuris buvo nužudytas, eksponuoti šventoje žemėje – geras sumanymas. Šventą simbolį statyti mums svetimų, nors ir nekaltai žuvusių karių kapų teritorijoje, daugeliui tremtinių nepriimtina.

Povilas Stakionis: mamą – restauruot, dukrą – išmontuot

Ankstesnėse diskusijose pasisakęs už paminklo palaidojimą, komisijos narys Povilas Stakionis netikėtai paminklo eksponavimo šventoriuje idėjai pasipriešino:

– Mes, partizanai, kariai savanoriai, plechavičiukai siūlome paminklo originalą restauruoti ir pastatyti miesto aikštėje. Restauruotas paminklas visus sutaikytų, o pašventinus – bus visų gerbiamas. Yra pas mus ūkininkų, milijonierių – prisidės. Aikštės neišversim – yra kranų ilga strėle paminklui pastatyti. Nereikės nė kriptų, visi jį garbinsim. Mes atšaukiame pasiūlymus laidoti paminklą. O paminklą-dukrą reikia išmontuoti, – pareiškė Povilas Stakionis.

Šis pareiškimas suerzino komisijos narė muziejininką Antaną Seibutį.

– Patys siūlėte Birutę palaidoti, dabar kalbat kitaip. Tai ką, kas dvi dienas nuomonę keisite? – piktinosi A. Seibutis.

Birutė – ne tremtinių, o visų

Į ginčą įsikišo Mykolas Taujanskas:

– O man asmeniškai Valiuko pasiūlymas patinka. Kas davė teisę politiniams kaliniams ir tremtiniams pasisavinti Birutę?

Ir pasiūlė: jei biržiečiams dviejų Biručių nereikia, vieną galima patalpinti atstatomame arsenale Pilies kieme.

– Imkim ir vežkim į piliakalnį, viską, kas nereikalinga: Birutę, inkarą. Nupjaukim kryžius, nugriaukim paminklus, – karščiavosi A. Seibutis.

– Ką tuomet garbinsim? – svarstė P. Stakionis.

– Kodėl būtinai viskas pagal jus? Pats sakot, kad penki savanoriai belikot, – niršo A. Seibutis. – Be to, paminklas aikštėje niekada nestovėjo.

– Esam šeši savanoriai ir 17 plechavičiukų. Ką padarysi, kad visi baigia išmirti, – kalbėjo P. Stakionis.

– Ar galima nužudytą paminklą restauruot? – Antanui Seibučiui antrino Stasys Valiukas.

Jam pritarė ir Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Danutė Černienė: paminklą restauruoti būtų labai sudėtinga.

Komisijos narei Rasutei Baltienei idėja eksponuoti Birutę šventoriuje taip pat labai patiko. Komisijos narys K. Slavinskas sakė, jog bažnyčios atstovų gestas jį maloniai nustebino.

S. Valiukas leido sau pasvajoti: būtų gražu ir simboliška Birutės-mamos kriptą atidaryti Motinos dienos išvakarėse…

Tačiau svajonė greitai buvo nutupdyta ant žemės: D. Černienė pareiškė, jog reikės gauti paveldosaugininkų leidimą. Be to, nežinia ar tikslinga Birutę laidoti šventoriuje. Juk turistams kažkaip nepatogu bus rodyti į Birutę už tvoros. Tačiau šiam D. Černienės svarstymui paprieštaravo rajono merė.

Kodėl Birutę – katalikams?

Tuomet P. Stakioniui į galvą atėjo dar viena abejonė: ar teisinga atiduoti Birutę katalikams, jei rajone yra net šešių tikėjimų žmonių?

– Aš esu reformatas, man reikia pasitarti su savais, – pareiškė P. Stakionis ir kreipėsi pritarimo į merės patarėją Eividą Šerną: – Jūs reformatas, ką manote?

– Aš – ne reformatas, – paprieštaravo E. Šernas.

– Visi Šernai – reformatai. O jūs – ne, – abejojo P. Stakionis.

Merei ėmė sekti kantrybė:

– Evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas sutinka, kad Birutė būtų eksponuojama katalikų bažnyčios šventoriuje. Reformatai prie bažnyčios nelaidoja. Be to, rajone esančios religinės bendruomenės sugyvena taikiai, vyksta ekumeninės pamaldos.

Tačiau P. Stakionio merės argumentai neįtikino. Komisijos nariai pritarė: tegu P. Stakionis su saviškiais pasitaria.

Žodis – profesionalui

Dailininkas Vidmantas Jažauskas į posėdį atsinešė eskizus, kuriuose pavaizdavo, kaip atrodytų Birutės paminklo ekspozicija bažnyčios šventoriuje.

– Įžvelgiu galimybę užbaigti šią ilgą istoriją, – kalbėjo dailininkas. – Tai – nestandartinis sprendimas, tačiau menininko žvilgsniu – nereikia bijoti išsiskirti.

Anot V. Jažausko, toks sprendimas – nesunkiai įgyvendinimas ir gali būti simboliškas: talkos, aukos būtų vienijantis ir malonus procesas.

– Šventorius – gana tuščias. Paminklas būtų traukos akcentas, įeitų į miesto istoriją ir baigtų savo epopėją, – sakė V. Jažauskas.

Serialas tęsiasi

Tad ir vėl komisija išsiskirstė nepriėmusi sprendimo, nutarusi diskutuoti ir tartis. Serialas Birutės tema tęsiasi.

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

Daugiafunkciniai centrai: biržiečiai trypčioja, zarasiškiai ir alytiškiai džiaugiasi

Iki kovo pabaigos rajono valdžia turi apsispręsti: būti ar nebūti daugiafunkciniams centrams Kirdonyse ir Parovėjoje. Kol rajono valdžia pilsto iš tuščio į kiaurą, modernūs daugiafunkciniai centrai kituose rajonuose jau veikia.

Viena valdžia pritarė, kita delsia

„Biržiečių žodis“ ne kartą rašė, jog praėjusios kadencijos rajono Tarybos nariai 2010 metais pritarė, jog už Europos Sąjungos pinigus Kirdonyse bei Parovėjoje būtų įkurti daugiafunkciniai centrai. Tai reiškia, jog minėtose gyvenvietėse atsirastų kultūros židiniai, kuriuose veiktų ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų grupės, būreliai po pamokų, užsiėmimai garbingo amžiaus žmonėms, galėtų persikelti bibliotekos, medicinos punktai, vyktų renginiai.

Dėl galimybės kurti daugiafunkcinius centrus suabejojo dabartinė valdžia: dviems centrams įkurti neužtenka 1 mln. 372 tūkstančių litų, kuriuos skirtų Europos Sąjunga bei dar 15 procentų (apie 200000 Lt), kuriuos privalo pridėti Savivaldybė. Antroji priežastis, jog mažėja vaikų ir gali nesusidaryti ikimokyklinukų grupės, kurios yra būtina sąlyga kuriant centrus. Taip pat baiminamasi, jog Savivaldybė nesugebės centrų išlaikyti.

Savivaldybės specialistai paskaičiavo, jog daugiafunkcinių centrų įkūrimui Kirdonyse ir Parovėjoje reikėtų daugiau kaip 2 milijonų litų. Ypač apleistas Parovėjos buvusių kultūros namų pastatas. Šiek tiek geresnė padėtis Kirdonyse.

Ugdymo specialistai bijo prarasti vaikus

Ypač daugiafunkcinių centrų steigimui priešinosi rajono Tarybos narys Stasys Valiukas, kuris sakė, jog Savivaldybė penkerius metus negali keisti daugiafunkcinio centro paskirties. O vaikų kasmet mažėja, ikimokyklinukų grupės nesusidarys, tad neįvykdžius sąlygų Savivaldybei gali tekti grąžinti pinigus. Be to, kasmet šiems centrams išlaikyti Savivaldybė turėtų skirti pusę milijono litų. Ir kai biudžetas toks kiauras…

Ugdymo specialistai taip pat įrodinėjo, jog vaikų kasmet mažiau.

– Pagrindinėse mokyklose bus sudaromos priešmokyklinukų grupės. Kam kurti naują centrą, jei mokyklose yra ir bazė, ir patirtis, – kalbėjo Švietimo skyriaus vyr. specialistė Stasė Šereikienė.

Anot specialistės, 2011 m. Kirdonyse negimė nė vienas, 2010-aisiais gimė du vaikai. Tad iš ko sudaryti ikimokyklinukų grupę?

Pabiržės pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Armalas sakė, jog Pabiržė sudarė šešiamečių grupę. Joje – 7 vaikai ir tik vienas – iš Kirdonių. Todėl mokykla planuoja steigti mišrią grupę – iš ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų. Pasak direktoriaus, daugelis tėvų, dirbančių Biržuose, vaikus leidžia į miesto darželius.

Medeikių direktoriaus pavaduotoja Laima Klemkienė sakė, jog mokykla skaičiavo, kiek vaikų gimė 2005, 2007 metais. Paaiškėjo, jog gimė po 20 vaikų, tačiau šie vaikai gimė užsienyje ar kituose rajonuose, tik registruoti mokyklai artimiausiuose kaimuose.

– Iš dvidešimties į mokyklą ateis tik 5–6 vaikai, kalbėjo L. Klemkienė. Šiais mokslo metais Medeikių mokyklą lanko 100 vaikų. Mokykla turi laisvų patalpų, valgyklą. – Mes nieko prieš, jog po pamokų vaikai būtų užimti Parovėjoje, tačiau švietimą reikėtų palikti mokyklai.

Tuščias kaimas jaunimui – neįdomus

Pritarti daugiafunkcinių centrų kūrimo idėjai stojo Kirdonių bendruomenės pirmininkas Audrys Šimas bei Parovėjos bendruomenės pirmininkas Vytautas Stankevičius. Jie piktinosi, jog kalbama tik apie vaikus: juk centrai bus kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jaunimui.

– Praėjo dveji metai nuo rajono Tarybos sprendimo ir niekas nevyksta, – piktinosi Vytautas Stankevičius. – Jei centro nesteigiate, gal pinigus skirkite mokyklai. Norėtume, kad pinigai bent jau liktų seniūnijoje.

Tačiau merė I. Varzienė patikino, jog daugiafunkcinis centrai jau veikiančioje mokykloje negali būti steigiamas.

V. Stankevičius kaltino praėjusios kadencijos valdžią, jog ji nusavino pajininkams priklausiusius Parovėjos kultūros namus, nors jie ir buvo apleisti, išleido pinigus inventorizacijai ir kitiems reikalams. Parovėjos žmonės labai norėtų pastatą prikeltių ir jame įkurti kultūros židinį.

V. Stankevičius siūlė taupyti perkėlus Parovėjos seniūniją į daugiafunkcinį centrą. Tuomet ir penkių kūrikų nereikėtų išlaikyti.

– Jaunam žmogui neįdomu gyventi kaime, kur nieko nėra, – kalbėjo V. Stankevičius.

Centrą žadėjo išlaikyti pigiau

Jam pritarė ir Kirdonių bendruomenės pirmininkas Audrys Šimas:

– Apie kokį pusę milijono centrams išlaikyti kalbama? Duokit man 90000 ir centrą išlaikysim. Kodėl kalbama tik apie vaikus? Juk apie tai, kad centre ugdymo procesas turi užimti 60 procentų, buvo kalbama tik 2007 metais, prabilus apie daugiafunkcinių centrų steigimą. Dabar šio reikalavimo nebėra. Daugiafunkcinis centras – visų žmonių centras. Kirdonyse gyvena 500 žmonių ir nieko neturim.

A. Šimas merei įteikė raštą su daugiafunkcinio centro steigimui pritariančių žmonių parašais.

Daugiafunkcinių centrų steigimui Kirdonyse ir Parovėjoje pritarė diskusijoje dalyvavę rajono Tarybos nariai R. Bašys, M. Taujanskas, A. Jozėnas, D. Martinkėnienė, K. Slavinskas, T. Četvergas, V. Jareckas, N. Šatienė, V. Rinkevičius, R. Čigienė, S. Griciūnienė, V. Vareika. Tačiau merė paprašė dar kartą šį klausimą apsvarstyti frakcijose ir pateikti atsakymus raštu.

Kaip gyvuoja daugiafunkcinis centras Antalieptėje?

Zarasų rajono Antalieptės seniūnas Arvydas Saulius sakė, jog daugiafunkcinis centras Antalieptėje pradėjo veikti praėjusių metų spalį. Po mėnesio duris atvėrė daugiafunkcinis centras Imbrado seniūnijoje.

– Daugiafunkcinis centras įkurtas atnaujinus 1989 metais pradėtą statyti pastatą, kuriame tarybiniais laikais turėjo įsikurti valgykla ir parduotuvė. Pastatas ėjo iš rankų į rankas, kol jį perėmė Savivaldybė. Pastatas buvo po stogu, su durimis, langais, bet apleistas. Prieš šešerius metus buvome parengę techninį projektą pastatui sutvarkyti, tačiau neatsirado pinigų, – pasakojo seniūnas.

Tačiau atsiradus galimybei panaudoti Europos Sąjungos pinigus, buvo imtasi iniciatyvos pastate įkurti daugiafunkcinį centrą. Pasinaudojus diversifikacijos projekto galimybėmis, buvo gauta 1 mln. 600 tūkstančių litų, už kuriuos buvo renovuotas 900 kvadratinių metrų pastatas, nupirkti baldai.

– Į pastatą persikėlė seniūnija, biblioteka, kultūros namai, muziejus. Daugiau kaip 100 vietų turinčioje salėje vyksta repeticijos. Esame labai patenkinti – daug paprasčiau tvarkytis, kai esame po vienu stogu, – sakė A. Saulius.

Antalieptės seniūnas pasirūpino, jog pastatas būtų kūrenamas pigiausiai – biokuro granulėmis.

– Praėjusį mėnesį apšildyti kvadratinį metrą kainavo 3,5 lito. Kuro nupirkome už 25000 litų. Kadangi įrengtas automatinis katilas, kūrikas dirba puse etato šešis mėnesius. Jam per mėnesį mokama 400 litų. Tai ir beveik visos didžiausios išlaidos, – sakė seniūnas.

Beje, apie ikimokyklines ir priešmokyklines vaikų grupes seniūnas nieko negirdėjo. Grupių nėra ir Imbrado seniūnijoje įkurtame daugiafunkciniame centre. „Galbūt mūsų daugiafunkciniai centrai įkurti pagal kitą projektą?“ – svarstė seniūnas.

Punios kaimo centre – sporto ir koncertų salės

Praėjusių metų lapkritį mokykla-daugiafunkcinis centras atsidarė ir Alytaus rajono Punios gyvenvietėje – šalia mokyklos esantis kultūros centras buvo rekonstruotas į daugiafunkcinį, o jo funkcijos perduotos mokyklai. Centre teikiamos švietimo, kultūros ir socialinės paslaugos, vyks priešmokyklinė veikla, neformalus vaikų ugdymas, suaugusiųjų švietimas, meninė veikla. Rekonstruota sporto salė, treniruokliais galės naudotis visi norintys Punios bendruomenės nariai. Prie sporto salės neįgaliesiems įrengtas liftas. Centre įkurtas muziejus, modernioje kultūros renginių salėje bus įrengta apšvietimo ir garso įranga, nupirktos naujos kėdės žiūrovams. Punios priešmokyklinukų lauks suremontuota, šviesi ir moderniai įrengta klasė.

Punios pagrindinės mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė Laimutė Žūsinienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, jog mokykla ir daugiafunkcinis centras buvo sujungti, norint kuo ilgiau išsaugoti kaime mokyklą.

– Jei nebeliks pagrindinės mokyklos, galės veikti pradinė mokykla ar ikimokyklinė grupė, – sakė direktorė.

Alytaus rajono savivaldybė parengė ir įgyvendino projektą „Daugiafunkcinio centro steigimas Punioje”. Jam įgyvendinti Europos Sąjungos struktūrinės paramos Sanglaudos skatinimo veiksmų programa skyrė apie 1,1 mln. litų, rajono savivaldybės indėlis – daugiau kaip 190 tūkst. litų. Biržų rajono daugiafunkciniams centrams įrengti lėšos būtų skiriamos iš tos pačios programos.

Trūksta ryžto

Kol posėdžiaujame, aptarinėjame, politikuojame, replikuojame, ginčijamės, šaipomės, rezgame intrigas – žiūrėk, traukinys ir nuvažiuoja. Kol biržiečiai stato bėgius, kiti rajonai jais paleidžia traukinius.

Pražiopsojom baseiną su pirtimis, kuriuo džiaugiasi pasvaliečiai.

Šešiasdešimt Pabiržės pagrindinę mokyklą lankiusių Pasvalio rajono mokinių susigrąžino pasvaliečiai, Kraštuose įkūrę mokyklą.

Rokiškio profesionalių teatrų festivalis Lietuvos kultūros fondui pasirodė daug reikšmingesnis už Biržų „Žaldokynės kraštą“ – jiems skyrė 15000 litų, mums – nieko.

Ką jau kalbėti apie tai, jog „Aušros“ vidurinė mokykla liks pusiau skųsta, pusiau lupta – trūkstamo pusės milijono niekas nebeduoda. Atrodo, kad delsimas ir politiniai žaidimai užkirto kelią turėti dvi gimnazijas. Rokiškio rajono Pandėlio miestelis gimnaziją išsaugoti sugebėjo. Dabar joje mokosi ir mūsų rajono vaikai.

– Jei neapsispręsime, daugiafunkciniams centrams skirtus pinigus paims kitas rajonas ir vėl liksime be nieko, – sakė rajono Tarybos narys Audrys Šimas.

Ir liksime, kaip toje pasakoje, prie pasvirusios Birutės ir inkaro be grandinės.

 

Edita MIKELIONIENĖ

E. Mikelionienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Signataro Jokūbo Šerno sodyba – (ne)lankytina vieta

Biržiečiai gali didžiuotis, kad iš dvidešimties 1918 metais Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašiusiųjų signatarų du yra kilę iš mūsų krašto: kunigas Alfonsas Petrulis iš Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaimo ir Jokūbas Šernas iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaimo. Vasario 16-osios išvakarėse sumanėme aplankyti J. Šerno gimtinę.

Važiuojant iš Biržų Germaniškio link, tuoj už Suosto bažnytėlės pastatyta rodyklė informuoja, kad pasukus į dešinę ir pavažiavus 6 kilometrus galima aplankyti Jokūbo Šerno sodybą. Taip ir padarėme – nuvažiavome pažiūrėti, kaip atrodo signataro J. Šerno gimtinė Jasiškių kaime.

Šalia kelio esantis nemažas geltonas namas skardos stogu net ir nežinančiam praneša, kad tai ne paprasta kaimo sodyba. Šalia namo įkastas granitinis stulpelis informuoja, kad čia gyveno Nepriklausomybės akto signataras, o prie namo prikalta medinė lenta liudija, kad šiame name gimė ir augo Jokūbas Šernas.

Tačiau ar verta prie šio namo vežti turistus? Nepatarčiau. Pirmiausia, pagarbą J. Šernui galima atiduoti ir prie jo kapo. O daug daugiau apie signatarą galima sužinoti Nemunėlio Radviliškio mokykloje įrengtame muziejėlyje arba „Sėlos“ muziejuje. Jasiškiuose J. Šerną menančių daiktų be paties namo, klėties ar, galbūt, kokio seno medžio, neužtiksite.

Sodyba negyvenama, viduje esantys kambariai tušti. Matosi, kad ji prižiūrima, krūmokšniai iškirsti, kai kurie langų stiklai neseniai sudėti. Tačiau nuo kelio esantys abu namo langai ir vėl išdaužti. Veranda taip pat be stiklų. Atokiau stovinti senovinė tašytų ir suleistų rąstų klėtis – griūvanti.

Apėjus namą (jo durys užrakintos) per išdaužtą stiklą pažvelgėme į kambarius. Jie tušti, jokios užuominos apie memorialinį muziejėlį ar signatarą menantį autentišką daiktą. Krito į akis išsiklaipiusios grindų lentos, nuo krosnies byrantis tinkas, besilupantys sienų dažai ir prie lango skylanti siena.

Kitoje pastato pusėje matosi išpuvusios apatinės lentos, pro kurias galima patekti į namo vidų. Kažkokių žvėrelių ar šunų sniege palikti pėdsakai liudijo, kad signataro namai – pamėgta keturkojų užuovėja per žiemos speigus.

Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad signataro J. Šerno sodyba priklauso privačiam asmeniui. O į privačią nuosavybę kištis nelabai galima. Tiesa, seniūnija reguliariai siunčia darbininkus, kad kieme aplink namą iškirstų viksvas ir krūmokšnius. Kadangi sodyba – prie pat kelio, jaunimas dažnai išdaužo jos langus, tad seniūnija juos vėl įstiklina.

– Praėjusią savaitę pravažiuodamas pro Jasiškius mačiau, kad išdaužtas stiklas, reikės įstiklinti. Sodyba, nors ir turi šeimininką, yra negyvenama, o kai nėra nuolat name gyvenančio žmogaus, jis apleidžiamas ir po truputį griūva. Seniūnija negali prie J. Šerno sodybos nuolat laikyti žmogaus. Netgi ir turėdami laisvų rankų, pirmiausia stengiamės sutvarkyti kapines, viešąsias erdves. Tik kai šie prioritetiniai darbai atlikti, siunčiame žmones patvarkyti J. Bielinio ąžuolo ir gimtinės, J. Šerno sodybos. Seniūnijos darbuotojai šias lankytinas vietas aptvarko bent keletą kartų per metus. Jos nėra apleistos, tačiau ir neatrodo taip, kokios galėtų būti, jei name gyventų žmogus, kuris pastate ir kieme tvarkytųsi nuolatos. J. Šerno namo viduje nesu buvęs, bet žinau, kad reikėtų ir grindų lentas remontuoti ir daugiau vidaus apdailos darbų atlikti. Tačiau privataus turto negalime tvarkyti, – sakė seniūnas G. Kubilius.

Seniūnijos specialistė Vida Milišiūnienė pridėjo, kad anksčiau J. Šerno sodyba priklausė močiutei, kuri gyveno netoliese, kitoje sodyboje. Savininkė pernai mirė ir sodybą paveldėjo jos dukros. Kol buvo tvarkomi dokumentai, sodyba lyg ir buvo be šeimininko. Tačiau ir naujieji paveldėtojai kažin ar gyvens sodyboje.

Tačiau prieš 10 metų J. Šerno namo stogas buvo uždengtas valstybės lėšomis, o seniūnija kuopė patį namą, priekabomis vežė jo kambariuose susikaupusias šiukšles. Dabar investicijų signataro sodybai neskiriama, tad priežiūra – minimali.

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

Speigų spąstuose pažeidžiamiausieji

Lankė ir savaitgalį

Parovėjos seniūnijos lankomosios priežiūros darbuotoja Augutė Fergizienė poilsio dienų nepripažįsta. Savaitgaliais ji irgi pradžiugina savo senukus. Vienam užneša pieno, kitam šviežesnės duonos. Nepamiršta ir trečios močiutės augintinių kačiukų.

– Reikia pakūrenti krosnį, patikrinti, ar nesušlubavo sveikata, įnešti vandens. Šitaip šalta, šitaip slidu, šitaip vienam nuobodu, – užjaučia savo senelius Augutė. – O ką darysi, pritrūko mano globotiniai ir jų augintiniai duonos, pieno. Reikia atnešti iš šulinio vandens. Seneliams po lauką vaikščioti pavojinga, šalta ir slidu.

Parovėjos seniūnijoje dirba 4 lankomosios priežiūros darbuotojos. Jos prižiūri 8 globotinius. Iš viso seniūnijos akiratyje net 38 gyventojai. Jais rūpinasi ir seniūnijos darbuotojos, ir giminaičiai, ir kaimynai.

– Šeštadienis ir sekmadienis – poilsio dienos, bet vakarais kiekvieną trobą mintimis apibėgi, telefonu jiems patiems arba jų kaimynams pasiskambini, pasiteirauji, kaip sveikata, ar nieko netrūksta, – pasakoja Parovėjos seniūnijos socialinio darbo organizatorė Rasa Gudeikienė.

Kelionės brangios

Penktadienį išgirdę sinoptikų prognozuojamus speigus, seniūnai, socialinės darbuotojos stengėsi aplankyti ir patikrinti kuo daugiau atokesnių sodybų gyventojų, su jais pabendrauti, priminti, kaip reikia elgtis per šalčius.

Seniūnijos darbuotojai pripažįsta: atstumai nemaži, prisuka kilometrų. Kelionės kainuoja ne pigiai. Pastarosiomis dienomis sunkiai vedėsi ir automobiliai. Biržų miesto seniūnijos darbuotojos vaikščiojo ir pėsčios.

Nebesuspėja

Seniūnijos džiaugiasi dėmesingomis kaimo bendruomenėmis, seniūnaičiais ir kaimynais.

– Seniūnijos teritorija didelė, mes laukiame gyventojų pranešimų ir dėkojame už kiekvieną skambutį, – kalbėjo Širvėnos seniūnė Gražina Samulionienė.

Pirmadienį seniūnei iš vieno kaimo pranešė: kaimynas neturi malkų. Tačiau seniūnijos darbuotojos nuo ankstyvo ryto, pasak seniūnės, buvo išskubėjusios į kitą seniūnijos pakraštį. Jos ieškojo iš namų išėjusios ligotos moteriškės.

Viena ligonė vaikšto laukais, kitas ligonis jau karste

Gražina Samulionienė pasakoja: didžiausias rūpestis ir artimiesiems, ir kaimynams, ir seniūnijai, kai jų globotinis praranda sveiką nuovoką. Štai viename kaime senutė per šalčius apsiavusi guminius išėjo iš namų, dabar seniūnijos darbuotojos jos ieško.

– Penktadienį buvome pas tą senutę nuvykusios, pasikalbėjome. Sutarėme, kad per šalčius išgabensime ją į slaugos ligoninę. Močiutės kaimynė iš ryto senutę aplankė, nuprausė. Mes pirmadienį buvome priregistravę medikų komisijai, bet močiutė mūsų nelaukė, išpylė iš namų. Nežinia, kur ji dabar klajoja, – pasakojo susirūpinusi seniūnė.

Jos žodžiais, gerai, kad turime tokį vaduotoją, Biržų ligoninės slaugos skyrių. Ten žiemos dienas leidžia keli ant patalo gulintys Širvėnos seniūnijos vieniši gyventojai.

Pirmadienį Parovėjos seniūniją pasiekė liūdna žinia iš Virškupėnų: sodyboje rastas negyvas vyriškis. Seniūnija suskubo ieškoti mirusiojo artimųjų. Kol kas paieškos buvo bergždžios. Nelaimėlį tikriausiai teks laidoti seniūnijai.

Nori būti savarankiški

Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius džiaugiasi sėkmingu seniūnijos ir Nemunėlio Radviliškio Onos Milienės senelių globos namų bendradarbiavimu. Žmonės sutinka ten eiti gyventi. Deja, atokesnės seniūnijos tuo negali džiaugtis. Senelius sudėtinga išsiųsti į globos namus. Seneliai kartais iš jų pabėga. Tokių atvejų pasitaikė Širvėnos, Vabalninko, Pačeriaukštės seniūnijose.

– Vienas senelis atsisakė bendrabutyje siūlomo rezervinio būsto, senelių globos namų. Sėdi savo trobelėje ir viskas. Kitas vyriškis vasarą nepasirūpino savo krosnimi, ėmė ir užsikimšo per šalčius kaminas. Laikinai jį priglaudė kaimynė, – pasakojo Vabalninko seniūnė Lilija Vaitiekūnienė.

Pačeriaukštės seniūnas Aurimas Frankas prisiminė vieną senolių šeimą, kuri kategoriškai atsisakė visų seniūnijos peršamų valdiškų patogumų: senelių namų, įrengto tvarkingo būsto, bendrabučio. Seniūnui teko paprašyti, kad močiutė savo apsisprendimą patvirtintu raštu.

– Privažiavimo prie vienkiemio nėra, dirvonai. Kelio nuvalyti neįmanoma. Be elektros. Bet toks žmonių apsisprendimas, – sakė seniūnas.

Senoliai likimo valiai nepalikti. Juos lanko lankomosios priežiūros darbuotoja. Beje, ne kiekviena darbuotoja šiems atsiskyrėliams senukams įtinka.

Pasigenda nakvynės namų

Seniūnijų darbuotojai vienišų žmonių problemas sprendžia įvairiai. Pabiržės socialinio darbo organizatorė Simona Kvedaraitė džiaugiasi: dar prieš šalčius pavyko išspręsti dviejų žmonių problemą. Pas vienišą močiutę buvo apgyvendintas gyvenamosios vietos neturintis seniūnijos gyventojas. Jis jai kaip sūnus: pakūrena krosnį, prineša malkų, vandens, aprūpina maistu. Pasiekti seniūnijai šią tolimą sodybą būtų labai sunku.

Biržų seniūnijos socialinio darbo organizatorė Aldona Šaknienė apgailestavo: Biržuose labai trūksta nakvynės namų.

Malkos: vieni kaimynai skolina, kiti išmonija

Parovėjos seniūnijos socialinio darbo organizatorė Rasa Gudeikienė prisiminė atvejį: visai neseniai vienam seniūnijos globotiniui kaimynai išviliojo visas malkas. Seniūnijai teko per šalčius rūpintis, iš kur tam žmogui gauti sausų malkų. Vežė iš seniūnijos malkinės.

Aldona Šaknienė džiaugiasi paslaugiais kaimynais bei supratingais tiekėjais. Užėjus šalčiams ir šioje seniūnijoje atsirado problemų: kai kurie gyventojai nesusitvarkė dokumentų dėl kuro kompensacijų ir neturi malkų.Tiekėjai tokiems malkas parduoda skolon. Šelpia malkomis ir kaimynai. A. Šaknienė pastebi: per šalčius ilgėja eilutė prie nemokamos karštos sriubos.

Nebereikalingi

Pasak Pabiržės seniūnės Vitos Zurbaitės, vieniši, socialiai remtini gyventojai surašyti į sąrašus. Bet dar yra kitų, nesąrašinių stiklelio mėgėjų, kuriais niekas nesirūpina, ypač jei šie pasiligoja. Kol sveiki, ūkininkai mielai juos kviečia per darbymečius į talkas, o kai nebenaudingi, juos atstumia. Ši našta lieka seniūnijai.

Papilio seniūnas Renas Čygas prisiminė atvejį: vienas neįgalus seniūnijos gyventojas palaidojo savo tėvelius ir gavo jų palikimą. Prisistatė draugai ir prasidėjo puotos.

– Kai užsukome su socialine darbuotoja į žmogelio namus, radome jį ištiktą epilepsijos priepuolio. Troba nekūrenta, neturi ko valgyti. Bandėme keturiems mėnesiams jį įkurdinti slaugos skyriuje. Deja, kad ir su gydytojo siuntimu, bet į Priėmimo skyrių jis nuvyko pagyringas, neatitiko reikalavimų. Išsiuntė mūsų globotinį atgal į Papilį. Pažadėjo, priims, kai atsiras vietų. Mūsų globotiniui, matyt, jau baigėsi pinigai, jis atgavo formą, vaikšto blaivus po miestelį, – pasakojo seniūnas R. Čygas. Seniūnas apgailestavo, kad šis žmogus per savo aplaidumą nesusitvarkė dokumentų ir šiandien jam nepriklauso jokios socialinės garantijos: pašalpos, lankomosios darbuotojos priežiūra ir t. t.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Vabalninkiečiams parūpo filialų likimas

Vabalninko miestelio šviesuoliai svarsto: jų biblioteka ir muziejus išsikels į vaistinę ir ambulatoriją ar ne? Jeigu taip, tai kada?

Seniūnei – naujiena

Praėjusią savaitę į „Biržiečių žodį“ paskambinusi skaitytoja išpyškino greitakalbį skundą. Jos žodžiais sakant, valdžia mina Vabalninką po padu: nuėmė tarpmiestinį autobusą, išdraskys biblioteką, muziejų…

Atsakymų pradėjome ieškoti Vabalninko seniūnijos seniūnės Lilijos Vaitiekūnienės kabinete. Seniūnė tvirtino: jai ši žinia buvo naujiena. Bet Vabalninko kultūros ir istorijos fondo nariai ir pirmininkė jau surašė kreipimąsi ir patvirtino jį parašais. Seniūnė šių žmonių prašymu vasario 1 dieną peticiją pristatė Biržų merei Irutei Varzienei.

– Man nepranešė. Pavėluotai sužinojau, kad miestelyje ieškoma naujų patalpų bibliotekai ir muziejui. Jeigu mano nuomonės būtų klausę, nesutikčiau. Vabalninkas juk ne kaimo vietovė. Turime miesto statusą. Niekur neteko matyti, kad ambulatorijoje veiktų muziejus, – kalbėjo seniūnė.

Jos žodžiais, bendrabučio patalpose šios dvi kultūros įstaigos užima nemažą plotą. Kuo jį reikės užpildyti, jeigu biblioteka ir muziejus išsikraustys? Daugiau kaip 700 kvadratinių metrų pritaikyti socialiniams būstams irgi kainuos.

– Juk tiek seniūnija, tiek kultūrinės įstaigos pinigus ima iš to paties savivaldybės biudžeto. Kam tos papildomos išlaidos? Jeigu biblioteka ir muziejus išsikraustys, vien už tuščių patalpų šildymą teks sumokėti apie 22 tūkstančius litų. Jau ir taip seniūnijos darbuotojų atlyginimams išmokėti šiemet trūks didelės sumos pinigų, – kalbėjo seniūnė Lilija Vaitiekūnienė.

Norime žinoti, kas dedasi už uždarų durų…

Vabalninko kultūros ir istorijos fondo narys Stepas Gudas, iš bendraminčių išgirdęs šias naujienas, irgi susirūpino:

– Trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Išsirinkome miestelio bendruomenę, tris Tarybos narius, turime seniūnę, bet nė vienas neinformuotas, kas čia dedasi už uždarų durų. Mes norime žinoti. Juk muziejėlį pajudinti ne kolūkio fermą sugriauti. Neapgalvoti, skuboti sprendimai sunaikins visuomenininkų kelis dešimtmečius kurtą triūsą. Reikia neskubėti, nesikarščiuoti. Gal vertėtų atsisakyti kai kurių patalpų, sumažinti šildomą plotą ir t. t. – įsitikinęs S. Gudas.

Vieną direktorių ima juokas, kitas laukia skambučių

„Biržiečių žodžiui“ pradėjus domėtis šia tema, į redakciją paskambino pats Biržų Jurgio Bielinio bibliotekos direktorius Vygantas Muralis ir pasakė:

– Mane tik juokas ima. Filialą į naujas patalpas iškelsime tikrai. Dėsiu visas pastangas. Mes paskaičiavome: dabar už šildymą mokame 10 tūkstančių, o kai išsikelsime į naujas patalpas vaistinėje, mokėsime tik 6 tūkstančius litų. O gal dar mažiau. Tegul Vabalninko seniūnė pasuka galvą, ką su tuščiomis patalpomis daryti, – kalbėjo V. Muralis.

Į klausimą, ar naujos patalpos bus šiltesnės už dabartines, direktorius atsakė: šiandien filiale 10 laipsnių šilumos, o naujose patalpose sieksime, kad būtų 18 laipsnių šilumos.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius Gintaras Butkevičius stebėjosi:

– Kodėl žmonės eina aplinkiniais keliais, skambina į redakciją, renka parašus. Kodėl neklausia manęs? Ko jie čia sujudo? Juk sprendimas dar nepriimtas. Ir ne aš, o rajono Taryba nuspręs, ką su muziejaus filialu daryti.

Pasak G. Butkevičiaus, muziejaus filialas – sunki našta. Patalpoms labai reikalingas remontas. Planavo patalpas paremontuoti, bet viską apžiūrėjus nusviro rankos. Nežinia net nuo ko pradėti: visas vamzdynas sukiužęs…

– Muziejaus filialui patalpų ieškome nebe pirmą kartą. Čia tik žvalgytuvės. Ambulatorijos patalpos priklauso ne seniūnijai, bet Savivaldybės poliklinikai, todėl seniūnės ir neinformavome, – tvirtino G. Butkevičius. Ir pabrėžė: jis nelinkęs nei darbuotojams, nei muziejui bloginti sąlygų.

Viršininkų viršininkai

Iš Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Džėjos sužinojome: su jo žinia Bibliotekos ir Muziejaus direktorius po tuščias patalpas vedžiojo Poliklinikos direktorius Leonidas Sologubovas. Bandoma bibliotekos ir muziejaus filialų problemą spręsti kompleksiškai. Bibliotekai ir muziejui dabartinėse patalpose pirmame aukšte nėra saugu. Socialinių būstų gyventojai patalpas gali aplieti.

Direktorius nuramino: čia tik pasižvalgymai. Skubotai problemos niekas nespręs.

Tarybos nariai: už ir prieš

„Biržiečių žodis“ trijų Vabalninko seniūnijos gyventojų, tarybos narių: Nijolės Šatienės, Petro Narkevičiaus ir Vydo Vareikos klausė: reikia bibliotekos ir muziejaus filialus iškraustyti į naujas patalpas ar ne?

Nijolė Šatienė: „Reikia apklausti vietinius: bendruomenę, darbuotojus, šių įstaigų lankytojus. Visi norime, kad sąlygos pagerėtų, bet kad neišeitų atvirkščia. Juk ir naujas patalpas reikės pertvarkyti, šildyti…“

Petras Narkevičius: „Bibliotekos ir muziejaus patalpos apsmurgusios. Muziejaus lubos aplietos. Būtinai reikėtų pakeisti langus. Bet dar ne tragedija, dar galima gyventi. Jeigu kraustytųsi į tą pakraštį, kultūros įstaigos nutoltų nuo lankytojų. Persikraustymas muziejui būtų tolygus gaisrui. Šitiek senienų. O vaistinėje bibliotekai ar nebus per ankšta? Ir kaip bus su muziejaus apšildymu? Antrasis ambulatorijos aukštas dabar, kiek žinau, taupumo sumetimais atjungtas nuo šildymo. Vėl jį įjungs?“

Vydas Vareika:“Nežinau, kaip geriau. Sumanytojų reikia klausti. Naujosios patalpos didesnės ir erdvesnės. Kapitalinis pastatas. Gal ir būtų geriau. Tikrai geriau. Ir aplinka graži, parkas. Miestelio bendruomenė tikriausiai būtų už tai, kad kultūrinės įstaigos kraustytųsi į naujas patalpas. Aš su bendruomene pakalbėsiu“.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »