Per savaitę sergamumas gripu ir ŪVKTI sumažėjo

Panevėžio visuomenės sveikatos centro duomenimis (toliau – Centras), 8-ąją 2012 metų savaitę (vasario 20 – 26 d.), palyginti su prieš tai buvusia savaite, sergamumas gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (toliau – ŪVKTI) sumažėjo ir Panevėžio apskrityje siekė 33,2 atvejo/10 000 gyventojų.

8– ąją savaitę mažiausias sergamumas gripu ir ŪVKTI buvo registruotas Kupiškio ir Panevėžio rajonuose (atitinkamai 23,4 ir 21,9 atvejo/10 000 gyventojų), didžiausias – Panevėžio mieste (46,8 atvejo/10 000 gyventojų).

2012 metų 8 – ą savaitę gripu susirgo 6 asmenys, iš kurių 1 buvo hospitalizuotas.

Taip pat primename, kad galima stebėti 2011 – 2012 metų sezono dinaminį gripo ir ŪVKTI sergamumo žemėlapį Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos svetainėje www.vvspt.lt bei www.maps.lt tinklapyje, paspaudus gripo sergamumo mygtuką, esantį apatinėje žemėlapio lango dalyje.

Plintant gripui ir ŪVKTI, rekomenduojama kruopščiai plauti rankas su muilu ir vandeniu. Taip pat galima naudoti ir spiritines rankų dezinfekavimo priemones. Kosint ar čiaudint reikia užsidengti nosį ir burną vienkartinėmis nosinaitėmis. Stengtis neliesti akių, nosies ir burnos, ypač neplautomis rankomis. Būtina dažnai vėdinti patalpas, tinkamai apsirengti bei vengti sąlyčio su sergančiais žmonėmis.

 

Panevėžio VSC informacija

Selonija.lt

Tėviškės pievų baltumas – dovana rašytojui Algimantui Zurbai

Vasario 8 d. Rašytojų sąjungos menė negalėjo sutalpinti visų, norėjusių pagerbti mūsų kraštietį rašytoją Algimantą Zurbą, jo gražios 70 metų sukakties proga. Žmonės būriavosi ir tarpduryje, ir už durų, tad mes, biržiečiai, išties jautėmės privilegijuoti, pasodinti pirmose eilėse šalia rašytojo artimųjų.

Kad vakare pinsis biržietiški motyvai, visi pajuto nuo pirmųjų vakaro akordų – instrumentinės grupės „Amber trio“ pasveikinimo (grupėje altu groja buvęs Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinis Mantas Makrickas, tad „Amber trio“ sveikino jubiliatą ir Biržų Valdo Jakubėno muzikos mokyklos vardu).

Rašytojas Vytautas Bubnys (šiais metais švęsiantis savo aštuoniasdešimtmetį), ėmęsis vakaro vairininko vaidmens, pirmiausiai prisiminė Algimantą Zurbą kaip buvęs žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius, kurio pavaduotoju rašytojas dirbo prieš perimdamas iš jo redaktoriaus pareigas. Anot V. Bubnio, apie savo buvusį pavaduotoją jis tegali kalbėti pačius geriausius žodžius, nes Algimanto Zurbos kompetencija ir atsakingumas leido redaktoriui net pradingti ištisam mėnesiui, o visi darbai būdavo nepriekaištingai padaryti (vėliau sužinojome, kad tai buvusio „Švyturio“ redaktoriaus A. Bieliausko nuopelnas, jis per 9 mėnesius A. Zurbai suformavo požiūrį į darbą…)

Viena iš vakaro intrigų tapo rašytojo išleistų knygų skaičius… Anot vakaro vedėjo, A. Zurba parašė net 28 knygas vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, tačiau vaikų ir paauglių literatūros apžvelgti atsistojęs vaikų literatūros žurnalo „Rubinaitis“ vyriausiasis redaktorius Kęstutis Urba suskubo šį teiginį paneigti, kadangi jis suskaičiavęs net 31 knygą.

Darsyk skaičių koregavo mūsų kraštietė poetė Alma Karosaitė, kuri su savimi turėjo 32-ąją vienetinę knygelę, tik jai vienai žinomą, „rankiniu būdu“ išleistą rašytojo poemą, skirtą poetės jubiliejui – „Apie narsią mergelę, asilėlių globėją“. Iki šiol tik Almai Karosaitei buvo žinoma, kad rašytojas ne tik puikus pasakotojas – novelių, romanų, apybraižų autorius, bet puikiai valdo ir eiliuotą kalbą…

Dar kitokia literatūros kritiko Petro Bražėno, apžvelgusios rašytojo literatūrą suaugusiesiems, aritmetika… Tačiau esmė juk ne aritmetika. Vargu, ar Lietuvoje rasime kitą rašytoją, kurio kūrinių skaitytojas – ir pats mažiausias, dar gyvenantis paslaptingame pasakų pasaulyje (kurį labai patraukliai kuria ir A. Zurba), ir jaunas žmogus (dažnai romanų jaunimui veikėjas, o kartu ir adresatas – abiturientas, žmogus, stovintis ant savarankiško gyvenimo slenksčio), ir vyriausiosios kartos knygų mylėtojas. Apžvelgdamas A. Zurbos kūrybą, P. Bražėnas rašytojo gulbės giesme vadino jo trilogiją „Savūnė“, „…eina…“, „… jai tešviečia“, kurią galima vadinti rašytojo pastatytu paminklu gimtajai žemei ir jos žmonėms.

Vakaras alsavo atvirumu, šiluma ir intymumu, čia visus išjudindamas sodria humoro, taip nesvetimo vakaro kaltininkui, doze, čia prikaustydamas įtaigiai aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomų A. Zurbos tekstų žodžiu ar paties rašytojo be galo nuoširdžiais atsivėrimais…

Biržiečių klubo „Krivūlė“ jubiliejinė juosta (su krivūliečiais ir poeto Vaidoto Spudo mylimoji, kuriai buvo parašytas garsusis romansas „Susitikt tave norėčiau vėliai“), Švietimo ministerijos specialisčių įteiktas medalis ir ministro padėkos raštas už nuoširdų darbą organizuojant respublikinius jaunųjų filologų konkursus, užauginusius ne vieną filologą ir rašytoją, kolegų rašytojų sveikinimai…

Tačiau vakaro kulminacija tapo biržiečių sveikinimas (rašytoją sveikino rajono merė Irutė Varzienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis, man teko perduoti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ bendruomenės linkėjimus), suvirpinęs ne tik rašytojo širdį, bet sublizgęs ašaromis ir jo artimųjų akyse, privertęs mirtinai nutilti visą salę… Biržų merė Irutė Varzienė prieš važiuodama į rašytojo šventę leidosi į trancendentinę kelionę – Kupreliškyje aplankė rašytojo tėvų ir sesers kapus, padėjo baltų gėlių, uždegė žvakelę. Tada keliavo Žvaguičių kaimo link, bandė rasti rašytojo sodybvietę. Kasant žvyrą atsiradusios žvyrduobės paslėpė ir taip laiko užželdintą takelį, tad atrasti A. Zurbos gimtosios sodybos vietos nepavyko… Tik trys stirnos didžiulio tuščio apsnigto lauko baltume…

Atvežtas tikras, nesumeluotas įspūdis buvo bene didžiausia dovana rašytojui, visada su didžiausia meile kalbančiam apie gimtąją žemę, apie vaikystės upės Apaščios didybę per pavasario polaidžius, apie iš krūmynų atkovojusio žemę senelio atkaklumą, apie nuoširdžius ir paprastus tėviškės žmones, apie sudėtingus, kartais nepakeliamus, jų likimus…

 

Edita Lansbergienė

„Biržiečių žodis“

E. Lansbergienės nuotr.

Selonija.lt

Valdovų rūmuose vyko knygos apie Abraomą Kulvietį pristatymas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose surengtame kultūros vakare dalyvavo prof. Dainora Pociūtė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Arūnas Sverdiolas, dr. Darius Kuolys, dr. Deimantas Karvelis, dr. Mintautas Čiurinskas.

A. Kulviečio ir J. Hopijaus tekstų ištraukas skaitė Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai. Ištraukas iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“ atliko Sabina Martinaitytė, akomponavo Audronė Eitmanavičiūtė.

Prieš dvejus metus minėjome lietuvių Reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio 500 metų jubiliejų. A. Kulvietis – pirmojo Reformacijos Lietuvoje teksto autorius. Todėl ši istorinė data paskatino pradėti seniai Lietuvos Reformacijos istorikų laukiantį darbą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangeliškųjų reformacijos tikėjimo išpažinimų serijos publikavimą.

Reformacija buvo išskirtinis minties ir kultūros istorijos reiškinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įvertintas Europos istoriografijoje jau nuo XVII a. ir sulaukęs daugelio žymių istorikų dėmesio kaip savitas intelektualios, krikščioniškosios minties brandos pavyzdys Rytų Europoje. Vis dėlto Lietuvos Reformacijos šaltiniai iš dalies dėl savo retumo, iš dalies dėl istorinių aplinkybių niekuomet nebuvo sistemiškai paskelbti. Tikėjimo išpažinimo seriją pradeda prof. Dainoros Pociūtės parengtas akademinis leidinys. Jo šaltinio vertė neįkainojama Lietuvos ir Prūsijos Reformacijos istorijai – vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje, šiuo metu saugomas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje.

A. Kulviečio knygos atgimimas svarbus tiek Lietuvos Reformacijos istorijai, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, tiek Lietuvos valdovų rezidencijos raidai pažinti. Leidinio turinys atspindi to meto šalies politinę sistemą, Valdovų dvaro hierarchijos ir įtakos sričių ypatumus, švietimo sistemą ir Bažnyčios vaidmenį šalies gyvenime.

1541 m. Europos universitetuose išsilavinimą įgijęs ir teisės daktaro laipsnį apgynęs Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą, kur tuo metu būta tik pradinės mokyklos. A. Kulvietis buvo pasirengęs švietimo ir dvasinio gyvenimo reformoms. Grįžęs į tėvynę jis „leidosi į karaliaus rūmus, kurie tuomet buvo Vilniuje, kad ta proga savo draugams ir visiems tėvynainiams paskelbtų savo kilnius bei dorus ketinimus ir atskleistų pražūtingus priešininkų siekimus“ (biografas Johanas Hopijus (Johann Hoppius). Savo išsilavinimu A. Kulvietis padarė didelį įspūdį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalienei Bonai Sforcai bei pateko į jos malonę. Globojamas valdovės, tačiau be Bažnyčios leidimo 1541 m. A. Kulvietis Vilniuje įsteigė renesansinį švietimo židinį – pirmąją Lietuvos vidurinę mokyklą. Joje kartu su bendradarbiais dėstė kalbas ir kitas humanitarines disciplinas.

Nepriklausoma nuo Bažnyčios mokykla ir A. Kulviečio idėjos apie reformų šalyje būtinybę papiktino Bažnyčios hierarchus. 1542 m. Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo iškelta pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė bažnytinio teismo byla. Valstybės gerovei dirbusio bajoro stojo ginti pati valdovė. Bona Sforca padėjo A. Kulviečiui pabėgti pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą (Albrecht) nuo, jos žodžiais tariant, tėvynėje jam gresiančio laužo. Tokiu būdu karalienė Bona Sforca tapo asmens laisvės gynėja, remianti A. Kulviečio iškeltą Naujųjų laikų pasaulietinės teisės prioritetą ir teisę laisvam bajorui išsakyti savo pažiūras bei tarnauti visuomenei.

Tai paskatino 1543 m. pilietinių teisių netekusį A. Kulvietį parašyti ankstyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformacijos tekstą. Jis sukurtas laiško karalienei Sforcai forma. Lotyniškasis Confessio fidei,kuriame pirmą kartą sukritikuotos Lietuvos bažnytinio gyvenimo ydos ir nusakytos dvasinio gyvenimo tobulinimo gairės, buvo pirmasis viešas Reformacijos tikėjimo išpažinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos regione. Gindamasis nuo neteisėto persekiojimo, A. Kulvietis rėmėsi civilinės romėnų teisės pamatu: „Niekas negali būti teisėjas savo byloje“.

Bernardinai.lt

Selonija.lt

Žydai ir… drugeliai

Sausio 27 d. Lietuvoje buvo minima Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtintą atmintiną dieną pagerbiamos Antrajame pasauliniame kare nacių ir jų talkininkų įvykdytų masinių žudynių aukos. Ta proga Pilyje vyko atminimo vakaras ir Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivių bei mokytojų sukurtas filmo apie Biržų žydus, jų tragišką likimą ir išlikusius pėdsakus dabartiniame mūsų mieste pristatymas.

Drugeliai – nužudytiems žydų vaikams atminti

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė pasakojo, kad 2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paragino visas pasaulio šalis kasmet sausio 27-ąją minėti šią dieną. Būtent 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduotas Aušvico (Osvencimo) lageris Lenkijoje, kuriame naciai sunaikino pusantro milijono žmonių, iš kurių beveik 1,1 milijono – žydų.

Minėdami šią dieną šiais metais Lietuvos tolerancijos ugdymo centrai ir mokyklos dalyvavo projekte „Drugeliai“. Projektą „Drugeliai“ jau ne vienus metus inicijuoja Hiustono holokausto muziejus (JAV). Projekto dalyviai siekia sukurti 1,5 mln. popierinių drugelių – tiek, kiek buvo nužudyta žydų vaikų.

Šiais metais projektas „Drugeliai“ buvo įgyvendinamas Lietuvoje. Per egzekucijas, vykusias Lietuvos teritorijoje 1941-ųjų vasarą ir rudenį, kartu su tėvais buvo nužudyti tūkstančiai žydų vaikų. Likę gyvi vaikai su suaugusiaisiais buvo įkalinti Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose. Tačiau daugelis, kaip “nenaudingi” nacių okupacinei valdžiai, buvo pasmerkti sunaikinimui.

Mokytojos Nijolės Baliutavičienės vadovaujamos „Aušros“ vidurinės mokyklos devintokės uždegė žvakes ir perskaitė 1944 metais rugsėjo 29 dieną koncentracijos stovykloje nužudyto Pavelo Friedmano eilėraštį „Drugelis“. Paklausykite ir įsiklausykite:

„Paskutinis. Tikrai paskutinis

Taip sodriai, ryškiai ir akinamai geltonas.

Žinau, plazdena jis tolyn

Pasaulį atsisveikinimui nori išbučiuot.

Septynias savaites gete šiam uždarytas buvau.

Tik kito drugelio jau niekad nemačiau.

Paskutinis tada nupleveno –

Drugeliai gete negyvena“.

Kaip per dieną buvo išžudyti Biržų žydai

Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys pasakojo, kaip nuo amžių mūsų mieste gyveno Radvilų globojami žydai, kaip jie Biržuose sudarė vos ne pusę gyventojų ir kaip visi jie per vieną dieną buvo išžudyti.

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Biržuose gyveno 2510 žydų ir 1200 lietuvių. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai Biržuose turėjo savo sporto ir visuomenines organizacijas, banką, mokyklas netgi senelių prieglaudą. Iš 228 Biržų parduotuvių net 160 priklausė žydams, o iš 99 Biržų įmonių 77 buvo žydų.

1941 m. vasarą naciai visus žydus suvarė į Biržų getą – miesto kvartalą tarp Apaščios upės ir Vilniaus gatvių ties Karaimų gatve. Rugpjūčio 7 d. į Biržus atvyko gestapo ir saugumo tarnybos SD vadovai. Atvažiavo Linkuvos batalionas ir 50 Biržų policijos ir „baltaraiščių“. Už 3 kilometrų nuo Biržų, Pakamponyse, Biržų kalėjimo kaliniai iškasė du 40 metrų ilgio ir 2,5 metrų gylio griovius. Žydai į Pakamponis buvo varomi grupėmis po 100–200 žmonių. Pirmoji grupė sušaudyta 11 valandą, o žudynės truko iki 19 valandos vakaro. Paskutiniai buvo sušaudyti paeiti nesugebėję Biržų ligoninėje gydyti ligoniai. Iš viso per vieną dieną Biržuose buvo sušaudyta 2400 žydų ir pasak dokumentų, keliasdešimt lietuvių. Pakamponyse žuvo 720 vyrų, 780 moterų ir 900 vaikų. Tokius faktus dėstė istorikas, o klausytojams per nugaras ėjo šiurpuliukai: per vieną dieną šalia miesto buvo sušaudyta du kartus daugiau miestelėnų, nei gyvena Vabalninke…

Žydų atminimui

Mokytojas Vidmantas Jukonis, į pagalbą pasitelkęs mokytoją Gražvilę Noreikienę, praėjusių metų vasarą kartu su „Aušros“ aštuntokais (dabar jie devintokai) ėmėsi tvarkyti senąsias žydų kapines. Į kapinių tvarkymo projektą įsiliejo ir Vokietijos Lipės krašto bendruomenė – vokiečiai keletą savaičių gyveno Biržuose ir taip pat tvarkė žydų kapines, tokiu būdu lyg ir atiduodami skolą už savo protėvių padarytą skriaudą žydams.

„Aušros“ vidurinėje mokykloje veikiantis Tolerancijos centras vadovaujant V. Jukoniui sukūrė filmą „Neužmirštama istorijos pamoka“. Mokytojas Nerijus Pranciliauskas debiutavo kaip filmo kūrėjas: 40 minučių trukmės filmas apie Biržų žydus, jų tragišką likimą ir paliktus mūsų mieste pėdsakus vertas, kad jį pamatytų Biržų visuomenė.

Filmas – lyg kelionė po Biržus ir jų istoriją. Operatorius važiuodamas automobiliu filmuoja Biržų gatves. Dabarties vaizdus keičia Biržų vaizdai, daryti prieš 80–60 metų: šalia Sporto mokyklos salės buvusi žydų sinagoga. Vis dar išlikęs Biržų žydų senelių prieglaudos pastatas Karaimų gatvėje. Netoliese išliko ir buvusi žydų mokykla. Tarpukario Lietuvos laikais darytos nuotraukos, kuriose žydų parduotuvėlės ir užeigos, bei dabar tose vietose stovintys namai.

Ir žydų kapai – apleisti, apaugę krūmais ir virš antkapių kylančiomis žolėmis. Tai prieš kelerius metus darytos nuotraukos. Ir dabartinės – jose jau matosi iš brūzgynų atkovota kapinių dalis su antkapiais, ant kurių užrašai, Dovydo žvaigždės.

Ir vėl kamera filmuoja Biržus: Karaimų gatvė, kur 1941 metų vasarą buvo Biržų getas. Mūsų miesto garbės pilietis rašytojas Petras Skodžius pasakoja, kaip prieš vokiečiams užimant Biržus žydai traukėsi nuo jų, kaip atkirstiems teko grįžti atgalios. Vienintelis gyvas likęs Biržų žydas Šeftelis Melamedas pasakoja apie savo tautiečių tragediją mūsų mieste. Ir vėl kamera fiksuoja paskutinį Biržų žydų kelią, kurį jiems teko įveikti pėsčiomis, varomiems šautuvų buožėmis: J. Basanavičiaus gatvės tiltu, pro Urėdiją iki Astravo sankryžos, po to keliuku vos ne iki rūmų. Tačiau žydai tą 1941 metų rugpjūčio 7-ąją suko ne į Tiškevičių rūmus ir Širvėnos pakrantę: juos varė į Pakamponis, kur jau laukė grioviai… Sako, naktį iš rugsėjo 7-osios į 8-ąją, kai nutilo šūviai, o grioviai su 2400 žmonių kūnais buvo užpilti nestoru smėlio sluoksniu, žemė dar ilgokai kilnojosi – ne visi palaidotieji buvo mirę…

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

„Siaudela“: siaudžiam gaudžiam keturiolika metų

Mūsų pašnekovė – Biržų folkloro ansamblio „Siaudela“ vadovė Jūratė Garnelienė.

Pradėkime nuo ansamblio ištakų: ansamblio krikštynų, vardo reikšmės, prisiekusių kolektyvo narių, užmojų…

Sausio 12-ąją atšventėme 14 gimtadienį. Jaučiamės subrendę, išskirtiniai, Biržų krašto muzikinio folkloro gaivintojai bei puoselėtojai. Ansamblis gimė labai greit. Aš ta krikštamotė. Išrinkau vardą, pasitariau su savo nariais, jie man pritarė. „Siaudela“ – Biržų krašto merginų šokis, kilęs iš Klausučių, parodytas J. Milešiūnienės, užrašytas 1949 metais. Tiko ir patiko mums ir kita reikšmė: tarp audimo staklių yra šaudyklė, biržietiškai sakant – siaudela.

Keturiolika metų mes siaudžiame ir gaudžiame kaip lietuviškas šilas. Nuo pirmos repeticijos iki šios dienos su manimi Daivutė, Edita, Aurelijus, Jurijus… Kolektyve narių ( patikrinsiu pagal išsiuntinėtas žinutes telefone): jeigu visi susirinktų, būtų 18. Vieni kitus labai mylime, labai suprantame. Štai dabar šnekučiuojamės apie ansamblį ir per širdį pereina šiluma. Ansamblis mums – ir bendravimo džiaugsmas, ir geros emocijos, ir poilsis. Ir nenuilstamas darbas. Bet viskas ne veltui. Gauname pasižmonėti. Koncertuojame dainų šventėse, mus kviečia į tarptautinius festivalius. Iki šiol geriausiai mums sekėsi Lenkijoje. Kelerius metus tarptautiniame festivalyje laimėjome prizines vietas. Už autentiškumą.

Kokie muzikos instrumentai sutinkami kolektyve?

Lumzdelis, ragai, armonika, mediniai ir akmeniniai skudučiai, basedle, būgnas, tarškalai, barškalai, penkiastygės ir devyniastygės kanklės, pūslinė. O čia stovi krepšys su akmenimis. Kartais į programą „paleidžiame“ ir akmenis.

Jeigu duotų valią išdainuoti, išgiedoti visas sutartines, dainas, išpūsti, išskudučiuoti visas instrumentines melodijas, iššokti visus šokius, kiek truktų „Siaudelas“ koncertas? Koks ansamblio repertuaras? Kiek esate parengę programų?

Gal visą apskritą parą… Rokiškio, Kupiškio ir Biržų kraštas išsiskiria unikaliu choreografiniu paveldu – sutartinėmis. „Siaudela“ propaguoja šiuos kūrinius: iš kitų išsiskiriame šokamosiomis sutartinėmis. Giedame dvejines, trejines ir keturines sutartines. Kitą repertuaro dalį sudaro vienbalsės ir dvibalsės dainos, šokiai, instrumentinės muzikos kūriniai. Įpiname ir sakytinės tautosakos kūrinių. Mūsų pasakorės – Rimutė Viederienė ir Rima Binkienė.

Turime parengę keletą programų: „Sutartinių“, „Naktigonės“, „Nuo gimimo iki vestuvių“, „Vaišių“, „Adventinė“, „Romansų“. Organizuojame kalendorines šventes – Užgavėnes, Rasas… „Siaudela“ kartu su „Sėlos“ muziejumi daug metų dalyvauja bendroje labai populiarioje programoje „Alaus kelias“. Išleidome diską „Gardus alutis padarytas“. Jau planuojame ir antrąjį diską, iš Biržų krašto dainų.

Ar nesulaukiate kvietimų koncertuoti įvairiose šeimų šventėse, vestuvėse, jubiliejuose?

Būnam būnam. Visur, kur tik kviečia. Ir visur norime pasirodyti, kuo didžiuojamės: į stilizuotus koncertus įtraukiame daudytes, skudučius, pučiame ragus, pagiedame po sutartinę. Stengiamės pateikti teatralizuotas programas, išjudinti svetelius, pamokyti juos savo krašto sutartinių, dainų, šokių, kad turėtų ką prisiminti.

Kur išleidžiate honorarą?

Instrumentams, gastrolėms, koncertinei aprangai… Mes, berods, vieninteliai iš Aukštaitijos kolektyvų pasisiuvome drobinius drabužius sutartinių programai. Ne basi, bet trūksta batų. Džiaugiuos, kai į kolektyvą ateina naujas žmogus (į mūsų repeticijas važinėja vienas kolektyvo narys iš Kauno), bet kartu ir nerimauju: kuo jį apausiu, kuo aprengsiu? Ansamblio merginos labai darbščios, išradingos. Pačios piname sau juostas, neriame kepuraites, mezgame riešines, kuriame kitas pridėtines kostiumų detales. Problema – tautiniai kostiumai. Dėvime dar amžiną atilsį Adelės Sadauskienės „Biržėnų“ laikų tautinius kostiumus. Bet jau galiu pasidžiaugti: „Siaudela“ laimėjo didelę atranką ir mes netrukus pasipuošime autentiškais savo krašto tautiniais kostiumais. Liaudies kultūros centras kostiumams įsigyti skyrė 4 tūkstančius, o Biržų rajono savivaldybė pridėjo dar 4 tūkstančius litų. Išeis 6 komplektai.

Penktadienį „Siaudela“ duos garo televizijos laidoje. Ir jau nebe pirmą kartą. Kaip ten pakliuvote? Ar gerai pažįstate savo varžovus iš Miežiškių?

Laidos „Duokim garo“ režisierė Rasa man ant kulnų mina jau treji metai. Šiemet nebepatogu buvo atsisakyti. O be to, pagalvojau: režisierei gali atsibosti mus kviesti ir liksime už kadro. Savo varžovus, Miežiškių folkloro kolektyvą, nujaučiame: kolektyvas vyresnis. Anksčiau buvome panašūs. Bet neseniai pasikeitė to kolektyvo vadovas. Su nauju vadovu keičiasi ir kolektyvo sudėtis, muzikavimo tradicijos. Iš anksto sunku spręsti. Šiandien vakare viską nulems televizijos žiūrovų balsai.

Bet praėjusiais metais ir „Siaudelas“ vadovės Jūratės Garnelienės šeima pakeitė gyvenamąją vietą: iš Biržų rajono persikėlė į Rokiškį. Ar ir pačiai vienąkart neatsibos važinėti į repeticijas, ar mūsų „Siaudela“ laikinai netaps našlaite?

Mano kūrybinis kelias prasidėjo Rokiškyje: prieš 16 metų ten įkūriau pirmąjį savo gyvenime vaikų folkloro ansamblį. Šis ansamblis išliko iki šiol. Su pertraukomis, bet jau seniai aš ant ratų į repeticijas: iš Biržų į Rokiškį ir atgal. Pirmadieniais ir trečiadieniais repetuojame Rokiškyje, ketvirtadieniais ir penktadieniais – Biržuose. Garbės žodis: Biržų nepaliksiu. Kolektyvai man kaip vaikai. Jų daugėja. Visos mintys sukasi aplinkui juos. Tobulėjimui nėra ribų…

Patikėsime. Penktadienio vakarą žiūrėsime televiziją ir linkėsime „Siaudelai“ pergalingo garo.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

„Agaro“ dvidešimtmetis: verslo sėkmės istorija

Šeštadienį „Agaro“ bendrovė šventė savo darbo 20-metį. Į Kultūros centrą rinkosi šventės dalyviai: „Agaro“ darbuotojai, įmonės partneriai, svečiai. Visus ir kiekvieną pasitiko, nuoširdžiai pasveikino Leta ir Petras Vainorai ir jaunoji Vainorų karta.

Šiam jubiliejui Vainorai neieškojo profesionalių šventės vedėjų. Jais buvo patys: juk nuo jų dviejų prasidėjo „Agaras“, kuris išaugo į didžiulę, pažangią įmonę, kurioje šiandien dirba 185 žmonės.

„Nuo mūsų dviejų prasidėjo, o šiandien mūsų tiek daug. Ačiū visiems žmonėms – darbuotojams, šeimos nariams, kolegoms, kad šiandien esame tuo, kuo esame“, – šventės pradžioje padėkojo ir visą šventės laiką šios minties nepamiršo Leta ir Petras Vainorai.

Šeimininkai pakvietė prisistatyti visų „Agaro“ padalinių darbuotojus, visus pasveikino ir padėkojo už jų darbą. Tylos minutė buvo skirta tiems, kurie dirbo „Agare“ ir kurie jau išėjo į amžinybę.

Leta ir Petras Vainorai patys pasakojo „Agaro“ istoriją – nuo privatizuotos siuvimo įmonės iki modernios šiandieninės skerdyklos, kurią į filmuką sudėjo ir šventės dalyviams demonstravo įmonės darbuotojai. „Skerdykla prasidėjo nuo griovio krašto“, – komentavo ponas Petras. Buvo prisiminta ir pirmoji „Agaro“ valgykla-mėsos parduotuvė“, ir 1996 metais atidarytas 11 metų veikęs „Agaro žiedo“ restoranas, ir 1999 metais savo jėgomis pastatyta ir paleista gana moderni pirmoji skerdykla („Petras statybininkas iš pašaukimo, tik duok jam naują statyba – Petras pražysta“ – juokavo ponia Leta. „Į užsienį vis važiuodavau naujo automobilio pirkti, o iš tiesų domėjausi, kaip įrengtos skerdyklos“, – ponas Petras prisiminė pats kūręs pirmosios skerdyklos projektą, o projektuotojams liko tik nubraižyti popieriuje P. Vainoro sumanymus ir gauti visus leidimus).

2002 metais pirmas Panevėžio regione gavęs SAPARD paramą „Agaras“ pastatė modernią skerdyklą. Vėliau išplėtė ir modernizavo šaldymo įrangą. „Net jei žemės drebėjimas kiltų, mūsų skerdykla jį atlaikytų“, – pasakojo ponas Petras, o skerdyklos nematę šventės dalyviai, nors tokių salėje vargu ar buvo tik vienas kitas („Agaras“ mielai priima svečių, ūkininkų delegacijas) galėjo ekrane pamatyti šiuolaikišką skerdyklą, darbo procesus.

L. Vainorienė pasakojo apie tai, kad skerdykla yra sertifikuota pagal visus standartus, o 2008 metais buvo sertifikuota ir pagal MacDonald standartą – tai labai svarbus įmonės darbo įvertinimas. „Iš mėsos įmonių esame pirmieji, įdiegę verslo valdymo programą“, – pasakojo L. Vainorienė.

Savininkai džiaugėsi gerais darbuotojais, pasakojo apie nuolatinį jų mokymą, stažuotes užsienyje. Ir tai, kad užsienyje būnantys „Agaro“ darbuotojai jau nebeatranda stebuklų, o tik palygina smulkmenas – pas juos taip, pas mus – šitaip…

Buvo užsiminta ir apie šiandienines problemas: gyvulių Lietuvoje mažėja, tad „Agaras“ negali panaudoti visų savo pajėgumų. Daugumą savo produkcijos (81 proc.) „Agaras“ parduoda užsienyje, ji vežama į 24 šalis.

P. Vainoras užsiminė ir apie dar vieną dalyką: gal būsime ne tik mėsininkai, bet tapsime ir energetikais, nes jau rengiamas projektas gamybos atliekas panaudoti biodujų gamybai, o iš jų būtų elektra ir šiluma…

Filmuke save pamatė ne vienas „Agaro“ darbuotojas. Ir darbo, ir švenčių minutes.

Po vaizdingos įžangos prasidėjo sveikinimai ir gražūs linkėjimai. „Agaro darbuotojus ir savininkus, jų šeimos narius sveikino Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys ir pakvietė į rytojaus šv. Mišias bažnyčioje, kurios bus aukojamos už „Agaro“ darbuotojus ir savininkus.

Rajono merė Irutė Varzienė šios įmonės istoriją pavadino sėkmės Biržuose pavyzdžiu ir kartu su vicemere Stase Eitavičiene bei administracijos direktoriumi Vytautu Džėja įteikė dovaną – dailininkės I. Vegienės tapybos ant šilko kūrinį „Sėkmė“. Rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Adolfas Rinkūnas įteikė Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus padėkos raštą. „Agaro“ savininkus ir darbuotojus sveikino Biržų regioninio parko, SEB ir DNB bankų atstovai, rajono verslo įmonių atstovai, ūkininkai ir atstovai žemės ūkio bendrovių, su kuriais „Agaras“ bendradarbiauja. Įmonę sveikino ir dėkojo tie, kas nuolat jaučia jos pagalbą ir paramą: Pabiržės bendruomenė, Pabiržės klebonas Vytautas Dagelis, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė. Vienas iš pirmųjų įmonės darbuotojų Vitalis Sarcevičius padovanojo įspūdingą nuotrauką ir pakomentavo: taip buvo ruošiama skerdiena pirmojoje skerdykloje ant griovio krašto, nuo to prasidėjo mėsininkų karjera.

Po daugybės sveikinimų ir linkėjimų šventės dalyviams koncertavo Panevėžio muzikinio teatro artistai, vyko vaišės, šokiai ir kitos linksmybės.

 

Janina Bagdonienė

„Biržiečių žodis“

J. Bagdonienės nuotr.

Selonija.lt

Kalėdų sriuba šildo vienišus žmones

Jungtinės metodistų bažnyčios virtuvėlėje ant viryklės kunkuliuoja puodas savanorės Gintarės Žemaitytės verdamos sriubos. Ji šildo ir pasotina vienišus žmones. Šildo ne tik skani Gintarės virta sriuba, bet ir dėmesys.

Savivaldybės administracijai pasiūlius Kalėdų laikotarpiu nepasiturintiems žmonėms virti sriubą, iniciatyvos geranoriškai ėmėsi Jungtinė metodistų bažnyčia. Anot vicemerės Stasės Eitavičienės, jei bus žmonių, aukojančių sriubai produktų, Jungtinės metodistų bažnyčios bendruomenė sriubą virs ne tik per Kalėdas, bet iki pavasario ar ilgiau.

Geranoriškų žmonių, kurie aukotų produktus, ilgai ieškoti nereikėjo. Iš karto pasisiūlė Savivaldybės administracijos ekologas, ūkininkas Vytautas Zurba, Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė, ūkininkai Valerija ir Vytautas Tauros, Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius.

– Yra žmonių, kurie lieka nežinomi. Rytą prie durų randame paliktų daržovių, – pasakojo savanorė Gintarė.

Sriubai produktų – makaronų, konservų, sultinio – atvežė Biržų policijos komisariato pareigūnai. Duonos Gintarė važiuoja pasiimti iš bendrovės „Biržų duona“.

– „Biržų duonos“ darbuotojai labai geranoriški, visuomet mūsų laukia ir įdeda duonos, – sakė Gintarė.

Šią savaitę Metodistų bažnyčios virtuvėlėje sriuba verdama tris dienas. Pirmadienį Gintarė virė kopūstienę, trečiadienį ant viryklės garavo puodas pupelių ir makaronų sriubos.

– Žmones, kuriems praverstų dubenėlis sriubos, gerai žinome. Ją nešame į namus. Kiekvienam žmogui – po litrą sriubos. Pirmadienį pamaitinome penkiolika senelių, – kalbėjo Gintarė.

Bažnyčios darbuotoja Oksana Piečienė pasakojo, jog sriuba žmonėms Metodistų bažnyčioje verdama ne pirmą kartą. Prieš dvejus metus tokia akcija pasiteisino. Tuomet žmonės patys ateidavo sriubos.

Tądien į bažnyčią pats užsuko ir biržietis Mykolas. Jis teigė, jog Metodistų bažnyčia – jo širdies atgaiva, nors į pamaldas kol kas dar neina. Tačiau be čia dirbančios daktarytės Mykolas neišsiverstų: ji ir kraujospūdį pamatuoja, ir vaistus suleidžia. O pirmadienį prie savo namų rado ir sriubos stiklainį – daktarytė buvo į jo namus užsukusi.

Mykolas gyvena netoliese, vienas. Bet ne vienišas. Jam kompaniją palaiko šunelis. Paklaustas, kokia sriuba jam skaniausia, sako valgantis viską. Kitą dieną Mykolas sriubos žadėjo atsivesti ir savo draugą. Jam taip pat pravers tiršta ir skani Gintarės sriuba.

O Gintarė dar neapsisprendusi, kokią sriubą virs rytojaus dieną: gal makaronų, o gal šviežių kopūstų. Virtuvės kampe pūpso ne viena kopūsto galva.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

 

Romanas „Juokingos moters agapė“ – apie meilę, šeimą ir žiniasklaidą

Leidykla „Homo liber“ šį gruodį išleido antrą rašytojos ir žurnalistės Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“ (pirmas „Vanduo nemoka kalbėti“, 2008).

Romano apie moteris, vyrus, vaikus ir šefus, gyvenančius Lietuvoje nuo krizės iki krizės, įvykiai klostosi antrą­jį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Pagrindinė veikėja Paulė dėl ypatingo gebėjimo mylėti ir atjausti yra tarsi iškritusi iš praktiškos visuomenės traukinio, kuriuo smagiai rieda aplinkinis pasaulis. Viskas pasikeičia, kai vyras Edgaras staiga netenka darbo. Paulė drąsiai imasi žurnalistinės veiklos, šiurkščią tikrovę bando užglostyti kantrybe, tikėjimu gerais žmonėmis, ištikimais draugais ir tikra meile. Ar tai dar egzistuoja dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūroje, ar pavirto seniena? Kuo pasibaigs šiuolaikinės moters Paulės Glenienės agapė?

Romane vaizduojami svarbūs Lietuvai šio amžiaus pradžios įvykiai. Karalienės Elžbietos II vizitas, popiežiaus Jono Pauliaus II išėjimas, rašytojo Remarko kūryba sieja herojų likimus. Pasakojimo įtaigą stiprina švelni ironija ir taiklios metaforos, prajuokinančios skaitytoją ir kartu raginančios versti knygos puslapį po puslapio, stebėti ir neakivaizdžiai dalyvauti rimtai juokingame Paulės ir Edgaro Glenų gyvenime, atsiveriančiame jausmų pieva su žydinčiomis mimozomis, pradingusiu mėnuliu ir lietuviška tikrove.

 

Leidyklos „Homo liber“ informacija

Selonija.lt

Nuo avikailio iki… (1920…1960 – ųjų žiemos mados)

Biržų krašto muziejus „Sėla“ 1–6 kl. mokinius kviečia į žaismingą žiemišką edukacinę programą-

Nuo avikailio iki… (1920…1960 – ųjų žiemos mados).

Kviečiami patys žingeidžiausi, smagiausi mokinukai, kurie dalyvaudami programoje galės pabūti mados ekspertų, fotografų, žurnalistų, manekenų kailyje. Kaip tikri profesionalai vaikai stebės, fotografuos, vertins, aprašys, mins mįsles, vaidins (ir dar daug kitokių smagių ir žaismingų patyrimų įgis)… taip pat galės dalyvauti geriausios nuotraukos ir geriausio straipsnio konkurse!

Mokytojai, kurie geriausiai pažįsta savo mokinukus ir žino kiekvieno gebėjimus, galėtų iš anksto numatyti, kokiems vaidmenims kurie vaikai labiausiai tiktų, ir nepamiršti atvykstant atsivežti fotoaparatų ar šią funkciją atliekančių mobiliųjų telefonų (jie bus reikalingi fotografams).

Žiema jau įsibėgėjo, o savo malonumais mūsų dar neapdalino…

Vienu iš žiemos malonumų Jums gali tapti smagi ir jauki valanda Biržų krašto muziejuje „Sėla“, susipažįstant su Jūsų senelių žiema ir jų žiemos mada.

Laikiame Jūsų visą žiemą!

Biržų krašto muziejaus “Sėla” informacija

Selonija.lt

Pagerbti konkurso „Savanoriškos veiklos sostinė“ nugalėtojai

Biržų rajono savanoriai gruodžio 10 d. vyko į Savanoriškos veiklos metų uždarymo renginį Vilniaus Rotušėje.

Renginio metu pagerbti šiais metais vykusio konkurso „Savanoriškos veiklos sostinė“ nugalėtojai. Alytaus, Kėdainių, Biržų, Palangos bei Šiaulių koordinatorius sveikino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas bei Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentė Loreta Senkutė.

Visuose šiuose miestuose įgyvendinta daugiau nei keli šimtai įvairių renginių, akcijų, projektų bei žaidynių. Svarbiausias šio konkurso tikslas buvo populiarinti savanorišką veiklą Lietuvos regionuose.

„Didžiuojuosi visais ir kiekvienu, padėjusiu Biržams pelnyti „Savanoriškos veiklos sostinės titulą“. Tai geriausias įrodymas, kad šaunios idėjos sutelkia ir suteikia jėgų prasmingai bendrai veiklai“, – sakė Biržų rajono savivaldybės merė ir projekto globėja Irutė Varzienė.

 

Biržų rajono savivaldybė

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »