Žydai ir… drugeliai

Sausio 27 d. Lietuvoje buvo minima Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtintą atmintiną dieną pagerbiamos Antrajame pasauliniame kare nacių ir jų talkininkų įvykdytų masinių žudynių aukos. Ta proga Pilyje vyko atminimo vakaras ir Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivių bei mokytojų sukurtas filmo apie Biržų žydus, jų tragišką likimą ir išlikusius pėdsakus dabartiniame mūsų mieste pristatymas.

Drugeliai – nužudytiems žydų vaikams atminti

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė pasakojo, kad 2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paragino visas pasaulio šalis kasmet sausio 27-ąją minėti šią dieną. Būtent 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduotas Aušvico (Osvencimo) lageris Lenkijoje, kuriame naciai sunaikino pusantro milijono žmonių, iš kurių beveik 1,1 milijono – žydų.

Minėdami šią dieną šiais metais Lietuvos tolerancijos ugdymo centrai ir mokyklos dalyvavo projekte „Drugeliai“. Projektą „Drugeliai“ jau ne vienus metus inicijuoja Hiustono holokausto muziejus (JAV). Projekto dalyviai siekia sukurti 1,5 mln. popierinių drugelių – tiek, kiek buvo nužudyta žydų vaikų.

Šiais metais projektas „Drugeliai“ buvo įgyvendinamas Lietuvoje. Per egzekucijas, vykusias Lietuvos teritorijoje 1941-ųjų vasarą ir rudenį, kartu su tėvais buvo nužudyti tūkstančiai žydų vaikų. Likę gyvi vaikai su suaugusiaisiais buvo įkalinti Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose. Tačiau daugelis, kaip “nenaudingi” nacių okupacinei valdžiai, buvo pasmerkti sunaikinimui.

Mokytojos Nijolės Baliutavičienės vadovaujamos „Aušros“ vidurinės mokyklos devintokės uždegė žvakes ir perskaitė 1944 metais rugsėjo 29 dieną koncentracijos stovykloje nužudyto Pavelo Friedmano eilėraštį „Drugelis“. Paklausykite ir įsiklausykite:

„Paskutinis. Tikrai paskutinis

Taip sodriai, ryškiai ir akinamai geltonas.

Žinau, plazdena jis tolyn

Pasaulį atsisveikinimui nori išbučiuot.

Septynias savaites gete šiam uždarytas buvau.

Tik kito drugelio jau niekad nemačiau.

Paskutinis tada nupleveno –

Drugeliai gete negyvena“.

Kaip per dieną buvo išžudyti Biržų žydai

Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys pasakojo, kaip nuo amžių mūsų mieste gyveno Radvilų globojami žydai, kaip jie Biržuose sudarė vos ne pusę gyventojų ir kaip visi jie per vieną dieną buvo išžudyti.

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Biržuose gyveno 2510 žydų ir 1200 lietuvių. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai Biržuose turėjo savo sporto ir visuomenines organizacijas, banką, mokyklas netgi senelių prieglaudą. Iš 228 Biržų parduotuvių net 160 priklausė žydams, o iš 99 Biržų įmonių 77 buvo žydų.

1941 m. vasarą naciai visus žydus suvarė į Biržų getą – miesto kvartalą tarp Apaščios upės ir Vilniaus gatvių ties Karaimų gatve. Rugpjūčio 7 d. į Biržus atvyko gestapo ir saugumo tarnybos SD vadovai. Atvažiavo Linkuvos batalionas ir 50 Biržų policijos ir „baltaraiščių“. Už 3 kilometrų nuo Biržų, Pakamponyse, Biržų kalėjimo kaliniai iškasė du 40 metrų ilgio ir 2,5 metrų gylio griovius. Žydai į Pakamponis buvo varomi grupėmis po 100–200 žmonių. Pirmoji grupė sušaudyta 11 valandą, o žudynės truko iki 19 valandos vakaro. Paskutiniai buvo sušaudyti paeiti nesugebėję Biržų ligoninėje gydyti ligoniai. Iš viso per vieną dieną Biržuose buvo sušaudyta 2400 žydų ir pasak dokumentų, keliasdešimt lietuvių. Pakamponyse žuvo 720 vyrų, 780 moterų ir 900 vaikų. Tokius faktus dėstė istorikas, o klausytojams per nugaras ėjo šiurpuliukai: per vieną dieną šalia miesto buvo sušaudyta du kartus daugiau miestelėnų, nei gyvena Vabalninke…

Žydų atminimui

Mokytojas Vidmantas Jukonis, į pagalbą pasitelkęs mokytoją Gražvilę Noreikienę, praėjusių metų vasarą kartu su „Aušros“ aštuntokais (dabar jie devintokai) ėmėsi tvarkyti senąsias žydų kapines. Į kapinių tvarkymo projektą įsiliejo ir Vokietijos Lipės krašto bendruomenė – vokiečiai keletą savaičių gyveno Biržuose ir taip pat tvarkė žydų kapines, tokiu būdu lyg ir atiduodami skolą už savo protėvių padarytą skriaudą žydams.

„Aušros“ vidurinėje mokykloje veikiantis Tolerancijos centras vadovaujant V. Jukoniui sukūrė filmą „Neužmirštama istorijos pamoka“. Mokytojas Nerijus Pranciliauskas debiutavo kaip filmo kūrėjas: 40 minučių trukmės filmas apie Biržų žydus, jų tragišką likimą ir paliktus mūsų mieste pėdsakus vertas, kad jį pamatytų Biržų visuomenė.

Filmas – lyg kelionė po Biržus ir jų istoriją. Operatorius važiuodamas automobiliu filmuoja Biržų gatves. Dabarties vaizdus keičia Biržų vaizdai, daryti prieš 80–60 metų: šalia Sporto mokyklos salės buvusi žydų sinagoga. Vis dar išlikęs Biržų žydų senelių prieglaudos pastatas Karaimų gatvėje. Netoliese išliko ir buvusi žydų mokykla. Tarpukario Lietuvos laikais darytos nuotraukos, kuriose žydų parduotuvėlės ir užeigos, bei dabar tose vietose stovintys namai.

Ir žydų kapai – apleisti, apaugę krūmais ir virš antkapių kylančiomis žolėmis. Tai prieš kelerius metus darytos nuotraukos. Ir dabartinės – jose jau matosi iš brūzgynų atkovota kapinių dalis su antkapiais, ant kurių užrašai, Dovydo žvaigždės.

Ir vėl kamera filmuoja Biržus: Karaimų gatvė, kur 1941 metų vasarą buvo Biržų getas. Mūsų miesto garbės pilietis rašytojas Petras Skodžius pasakoja, kaip prieš vokiečiams užimant Biržus žydai traukėsi nuo jų, kaip atkirstiems teko grįžti atgalios. Vienintelis gyvas likęs Biržų žydas Šeftelis Melamedas pasakoja apie savo tautiečių tragediją mūsų mieste. Ir vėl kamera fiksuoja paskutinį Biržų žydų kelią, kurį jiems teko įveikti pėsčiomis, varomiems šautuvų buožėmis: J. Basanavičiaus gatvės tiltu, pro Urėdiją iki Astravo sankryžos, po to keliuku vos ne iki rūmų. Tačiau žydai tą 1941 metų rugpjūčio 7-ąją suko ne į Tiškevičių rūmus ir Širvėnos pakrantę: juos varė į Pakamponis, kur jau laukė grioviai… Sako, naktį iš rugsėjo 7-osios į 8-ąją, kai nutilo šūviai, o grioviai su 2400 žmonių kūnais buvo užpilti nestoru smėlio sluoksniu, žemė dar ilgokai kilnojosi – ne visi palaidotieji buvo mirę…

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

„Siaudela“: siaudžiam gaudžiam keturiolika metų

Mūsų pašnekovė – Biržų folkloro ansamblio „Siaudela“ vadovė Jūratė Garnelienė.

Pradėkime nuo ansamblio ištakų: ansamblio krikštynų, vardo reikšmės, prisiekusių kolektyvo narių, užmojų…

Sausio 12-ąją atšventėme 14 gimtadienį. Jaučiamės subrendę, išskirtiniai, Biržų krašto muzikinio folkloro gaivintojai bei puoselėtojai. Ansamblis gimė labai greit. Aš ta krikštamotė. Išrinkau vardą, pasitariau su savo nariais, jie man pritarė. „Siaudela“ – Biržų krašto merginų šokis, kilęs iš Klausučių, parodytas J. Milešiūnienės, užrašytas 1949 metais. Tiko ir patiko mums ir kita reikšmė: tarp audimo staklių yra šaudyklė, biržietiškai sakant – siaudela.

Keturiolika metų mes siaudžiame ir gaudžiame kaip lietuviškas šilas. Nuo pirmos repeticijos iki šios dienos su manimi Daivutė, Edita, Aurelijus, Jurijus… Kolektyve narių ( patikrinsiu pagal išsiuntinėtas žinutes telefone): jeigu visi susirinktų, būtų 18. Vieni kitus labai mylime, labai suprantame. Štai dabar šnekučiuojamės apie ansamblį ir per širdį pereina šiluma. Ansamblis mums – ir bendravimo džiaugsmas, ir geros emocijos, ir poilsis. Ir nenuilstamas darbas. Bet viskas ne veltui. Gauname pasižmonėti. Koncertuojame dainų šventėse, mus kviečia į tarptautinius festivalius. Iki šiol geriausiai mums sekėsi Lenkijoje. Kelerius metus tarptautiniame festivalyje laimėjome prizines vietas. Už autentiškumą.

Kokie muzikos instrumentai sutinkami kolektyve?

Lumzdelis, ragai, armonika, mediniai ir akmeniniai skudučiai, basedle, būgnas, tarškalai, barškalai, penkiastygės ir devyniastygės kanklės, pūslinė. O čia stovi krepšys su akmenimis. Kartais į programą „paleidžiame“ ir akmenis.

Jeigu duotų valią išdainuoti, išgiedoti visas sutartines, dainas, išpūsti, išskudučiuoti visas instrumentines melodijas, iššokti visus šokius, kiek truktų „Siaudelas“ koncertas? Koks ansamblio repertuaras? Kiek esate parengę programų?

Gal visą apskritą parą… Rokiškio, Kupiškio ir Biržų kraštas išsiskiria unikaliu choreografiniu paveldu – sutartinėmis. „Siaudela“ propaguoja šiuos kūrinius: iš kitų išsiskiriame šokamosiomis sutartinėmis. Giedame dvejines, trejines ir keturines sutartines. Kitą repertuaro dalį sudaro vienbalsės ir dvibalsės dainos, šokiai, instrumentinės muzikos kūriniai. Įpiname ir sakytinės tautosakos kūrinių. Mūsų pasakorės – Rimutė Viederienė ir Rima Binkienė.

Turime parengę keletą programų: „Sutartinių“, „Naktigonės“, „Nuo gimimo iki vestuvių“, „Vaišių“, „Adventinė“, „Romansų“. Organizuojame kalendorines šventes – Užgavėnes, Rasas… „Siaudela“ kartu su „Sėlos“ muziejumi daug metų dalyvauja bendroje labai populiarioje programoje „Alaus kelias“. Išleidome diską „Gardus alutis padarytas“. Jau planuojame ir antrąjį diską, iš Biržų krašto dainų.

Ar nesulaukiate kvietimų koncertuoti įvairiose šeimų šventėse, vestuvėse, jubiliejuose?

Būnam būnam. Visur, kur tik kviečia. Ir visur norime pasirodyti, kuo didžiuojamės: į stilizuotus koncertus įtraukiame daudytes, skudučius, pučiame ragus, pagiedame po sutartinę. Stengiamės pateikti teatralizuotas programas, išjudinti svetelius, pamokyti juos savo krašto sutartinių, dainų, šokių, kad turėtų ką prisiminti.

Kur išleidžiate honorarą?

Instrumentams, gastrolėms, koncertinei aprangai… Mes, berods, vieninteliai iš Aukštaitijos kolektyvų pasisiuvome drobinius drabužius sutartinių programai. Ne basi, bet trūksta batų. Džiaugiuos, kai į kolektyvą ateina naujas žmogus (į mūsų repeticijas važinėja vienas kolektyvo narys iš Kauno), bet kartu ir nerimauju: kuo jį apausiu, kuo aprengsiu? Ansamblio merginos labai darbščios, išradingos. Pačios piname sau juostas, neriame kepuraites, mezgame riešines, kuriame kitas pridėtines kostiumų detales. Problema – tautiniai kostiumai. Dėvime dar amžiną atilsį Adelės Sadauskienės „Biržėnų“ laikų tautinius kostiumus. Bet jau galiu pasidžiaugti: „Siaudela“ laimėjo didelę atranką ir mes netrukus pasipuošime autentiškais savo krašto tautiniais kostiumais. Liaudies kultūros centras kostiumams įsigyti skyrė 4 tūkstančius, o Biržų rajono savivaldybė pridėjo dar 4 tūkstančius litų. Išeis 6 komplektai.

Penktadienį „Siaudela“ duos garo televizijos laidoje. Ir jau nebe pirmą kartą. Kaip ten pakliuvote? Ar gerai pažįstate savo varžovus iš Miežiškių?

Laidos „Duokim garo“ režisierė Rasa man ant kulnų mina jau treji metai. Šiemet nebepatogu buvo atsisakyti. O be to, pagalvojau: režisierei gali atsibosti mus kviesti ir liksime už kadro. Savo varžovus, Miežiškių folkloro kolektyvą, nujaučiame: kolektyvas vyresnis. Anksčiau buvome panašūs. Bet neseniai pasikeitė to kolektyvo vadovas. Su nauju vadovu keičiasi ir kolektyvo sudėtis, muzikavimo tradicijos. Iš anksto sunku spręsti. Šiandien vakare viską nulems televizijos žiūrovų balsai.

Bet praėjusiais metais ir „Siaudelas“ vadovės Jūratės Garnelienės šeima pakeitė gyvenamąją vietą: iš Biržų rajono persikėlė į Rokiškį. Ar ir pačiai vienąkart neatsibos važinėti į repeticijas, ar mūsų „Siaudela“ laikinai netaps našlaite?

Mano kūrybinis kelias prasidėjo Rokiškyje: prieš 16 metų ten įkūriau pirmąjį savo gyvenime vaikų folkloro ansamblį. Šis ansamblis išliko iki šiol. Su pertraukomis, bet jau seniai aš ant ratų į repeticijas: iš Biržų į Rokiškį ir atgal. Pirmadieniais ir trečiadieniais repetuojame Rokiškyje, ketvirtadieniais ir penktadieniais – Biržuose. Garbės žodis: Biržų nepaliksiu. Kolektyvai man kaip vaikai. Jų daugėja. Visos mintys sukasi aplinkui juos. Tobulėjimui nėra ribų…

Patikėsime. Penktadienio vakarą žiūrėsime televiziją ir linkėsime „Siaudelai“ pergalingo garo.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

„Agaro“ dvidešimtmetis: verslo sėkmės istorija

Šeštadienį „Agaro“ bendrovė šventė savo darbo 20-metį. Į Kultūros centrą rinkosi šventės dalyviai: „Agaro“ darbuotojai, įmonės partneriai, svečiai. Visus ir kiekvieną pasitiko, nuoširdžiai pasveikino Leta ir Petras Vainorai ir jaunoji Vainorų karta.

Šiam jubiliejui Vainorai neieškojo profesionalių šventės vedėjų. Jais buvo patys: juk nuo jų dviejų prasidėjo „Agaras“, kuris išaugo į didžiulę, pažangią įmonę, kurioje šiandien dirba 185 žmonės.

„Nuo mūsų dviejų prasidėjo, o šiandien mūsų tiek daug. Ačiū visiems žmonėms – darbuotojams, šeimos nariams, kolegoms, kad šiandien esame tuo, kuo esame“, – šventės pradžioje padėkojo ir visą šventės laiką šios minties nepamiršo Leta ir Petras Vainorai.

Šeimininkai pakvietė prisistatyti visų „Agaro“ padalinių darbuotojus, visus pasveikino ir padėkojo už jų darbą. Tylos minutė buvo skirta tiems, kurie dirbo „Agare“ ir kurie jau išėjo į amžinybę.

Leta ir Petras Vainorai patys pasakojo „Agaro“ istoriją – nuo privatizuotos siuvimo įmonės iki modernios šiandieninės skerdyklos, kurią į filmuką sudėjo ir šventės dalyviams demonstravo įmonės darbuotojai. „Skerdykla prasidėjo nuo griovio krašto“, – komentavo ponas Petras. Buvo prisiminta ir pirmoji „Agaro“ valgykla-mėsos parduotuvė“, ir 1996 metais atidarytas 11 metų veikęs „Agaro žiedo“ restoranas, ir 1999 metais savo jėgomis pastatyta ir paleista gana moderni pirmoji skerdykla („Petras statybininkas iš pašaukimo, tik duok jam naują statyba – Petras pražysta“ – juokavo ponia Leta. „Į užsienį vis važiuodavau naujo automobilio pirkti, o iš tiesų domėjausi, kaip įrengtos skerdyklos“, – ponas Petras prisiminė pats kūręs pirmosios skerdyklos projektą, o projektuotojams liko tik nubraižyti popieriuje P. Vainoro sumanymus ir gauti visus leidimus).

2002 metais pirmas Panevėžio regione gavęs SAPARD paramą „Agaras“ pastatė modernią skerdyklą. Vėliau išplėtė ir modernizavo šaldymo įrangą. „Net jei žemės drebėjimas kiltų, mūsų skerdykla jį atlaikytų“, – pasakojo ponas Petras, o skerdyklos nematę šventės dalyviai, nors tokių salėje vargu ar buvo tik vienas kitas („Agaras“ mielai priima svečių, ūkininkų delegacijas) galėjo ekrane pamatyti šiuolaikišką skerdyklą, darbo procesus.

L. Vainorienė pasakojo apie tai, kad skerdykla yra sertifikuota pagal visus standartus, o 2008 metais buvo sertifikuota ir pagal MacDonald standartą – tai labai svarbus įmonės darbo įvertinimas. „Iš mėsos įmonių esame pirmieji, įdiegę verslo valdymo programą“, – pasakojo L. Vainorienė.

Savininkai džiaugėsi gerais darbuotojais, pasakojo apie nuolatinį jų mokymą, stažuotes užsienyje. Ir tai, kad užsienyje būnantys „Agaro“ darbuotojai jau nebeatranda stebuklų, o tik palygina smulkmenas – pas juos taip, pas mus – šitaip…

Buvo užsiminta ir apie šiandienines problemas: gyvulių Lietuvoje mažėja, tad „Agaras“ negali panaudoti visų savo pajėgumų. Daugumą savo produkcijos (81 proc.) „Agaras“ parduoda užsienyje, ji vežama į 24 šalis.

P. Vainoras užsiminė ir apie dar vieną dalyką: gal būsime ne tik mėsininkai, bet tapsime ir energetikais, nes jau rengiamas projektas gamybos atliekas panaudoti biodujų gamybai, o iš jų būtų elektra ir šiluma…

Filmuke save pamatė ne vienas „Agaro“ darbuotojas. Ir darbo, ir švenčių minutes.

Po vaizdingos įžangos prasidėjo sveikinimai ir gražūs linkėjimai. „Agaro darbuotojus ir savininkus, jų šeimos narius sveikino Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys ir pakvietė į rytojaus šv. Mišias bažnyčioje, kurios bus aukojamos už „Agaro“ darbuotojus ir savininkus.

Rajono merė Irutė Varzienė šios įmonės istoriją pavadino sėkmės Biržuose pavyzdžiu ir kartu su vicemere Stase Eitavičiene bei administracijos direktoriumi Vytautu Džėja įteikė dovaną – dailininkės I. Vegienės tapybos ant šilko kūrinį „Sėkmė“. Rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Adolfas Rinkūnas įteikė Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus padėkos raštą. „Agaro“ savininkus ir darbuotojus sveikino Biržų regioninio parko, SEB ir DNB bankų atstovai, rajono verslo įmonių atstovai, ūkininkai ir atstovai žemės ūkio bendrovių, su kuriais „Agaras“ bendradarbiauja. Įmonę sveikino ir dėkojo tie, kas nuolat jaučia jos pagalbą ir paramą: Pabiržės bendruomenė, Pabiržės klebonas Vytautas Dagelis, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė. Vienas iš pirmųjų įmonės darbuotojų Vitalis Sarcevičius padovanojo įspūdingą nuotrauką ir pakomentavo: taip buvo ruošiama skerdiena pirmojoje skerdykloje ant griovio krašto, nuo to prasidėjo mėsininkų karjera.

Po daugybės sveikinimų ir linkėjimų šventės dalyviams koncertavo Panevėžio muzikinio teatro artistai, vyko vaišės, šokiai ir kitos linksmybės.

 

Janina Bagdonienė

„Biržiečių žodis“

J. Bagdonienės nuotr.

Selonija.lt

Kalėdų sriuba šildo vienišus žmones

Jungtinės metodistų bažnyčios virtuvėlėje ant viryklės kunkuliuoja puodas savanorės Gintarės Žemaitytės verdamos sriubos. Ji šildo ir pasotina vienišus žmones. Šildo ne tik skani Gintarės virta sriuba, bet ir dėmesys.

Savivaldybės administracijai pasiūlius Kalėdų laikotarpiu nepasiturintiems žmonėms virti sriubą, iniciatyvos geranoriškai ėmėsi Jungtinė metodistų bažnyčia. Anot vicemerės Stasės Eitavičienės, jei bus žmonių, aukojančių sriubai produktų, Jungtinės metodistų bažnyčios bendruomenė sriubą virs ne tik per Kalėdas, bet iki pavasario ar ilgiau.

Geranoriškų žmonių, kurie aukotų produktus, ilgai ieškoti nereikėjo. Iš karto pasisiūlė Savivaldybės administracijos ekologas, ūkininkas Vytautas Zurba, Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė, ūkininkai Valerija ir Vytautas Tauros, Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius.

– Yra žmonių, kurie lieka nežinomi. Rytą prie durų randame paliktų daržovių, – pasakojo savanorė Gintarė.

Sriubai produktų – makaronų, konservų, sultinio – atvežė Biržų policijos komisariato pareigūnai. Duonos Gintarė važiuoja pasiimti iš bendrovės „Biržų duona“.

– „Biržų duonos“ darbuotojai labai geranoriški, visuomet mūsų laukia ir įdeda duonos, – sakė Gintarė.

Šią savaitę Metodistų bažnyčios virtuvėlėje sriuba verdama tris dienas. Pirmadienį Gintarė virė kopūstienę, trečiadienį ant viryklės garavo puodas pupelių ir makaronų sriubos.

– Žmones, kuriems praverstų dubenėlis sriubos, gerai žinome. Ją nešame į namus. Kiekvienam žmogui – po litrą sriubos. Pirmadienį pamaitinome penkiolika senelių, – kalbėjo Gintarė.

Bažnyčios darbuotoja Oksana Piečienė pasakojo, jog sriuba žmonėms Metodistų bažnyčioje verdama ne pirmą kartą. Prieš dvejus metus tokia akcija pasiteisino. Tuomet žmonės patys ateidavo sriubos.

Tądien į bažnyčią pats užsuko ir biržietis Mykolas. Jis teigė, jog Metodistų bažnyčia – jo širdies atgaiva, nors į pamaldas kol kas dar neina. Tačiau be čia dirbančios daktarytės Mykolas neišsiverstų: ji ir kraujospūdį pamatuoja, ir vaistus suleidžia. O pirmadienį prie savo namų rado ir sriubos stiklainį – daktarytė buvo į jo namus užsukusi.

Mykolas gyvena netoliese, vienas. Bet ne vienišas. Jam kompaniją palaiko šunelis. Paklaustas, kokia sriuba jam skaniausia, sako valgantis viską. Kitą dieną Mykolas sriubos žadėjo atsivesti ir savo draugą. Jam taip pat pravers tiršta ir skani Gintarės sriuba.

O Gintarė dar neapsisprendusi, kokią sriubą virs rytojaus dieną: gal makaronų, o gal šviežių kopūstų. Virtuvės kampe pūpso ne viena kopūsto galva.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

 

Romanas „Juokingos moters agapė“ – apie meilę, šeimą ir žiniasklaidą

Leidykla „Homo liber“ šį gruodį išleido antrą rašytojos ir žurnalistės Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“ (pirmas „Vanduo nemoka kalbėti“, 2008).

Romano apie moteris, vyrus, vaikus ir šefus, gyvenančius Lietuvoje nuo krizės iki krizės, įvykiai klostosi antrą­jį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Pagrindinė veikėja Paulė dėl ypatingo gebėjimo mylėti ir atjausti yra tarsi iškritusi iš praktiškos visuomenės traukinio, kuriuo smagiai rieda aplinkinis pasaulis. Viskas pasikeičia, kai vyras Edgaras staiga netenka darbo. Paulė drąsiai imasi žurnalistinės veiklos, šiurkščią tikrovę bando užglostyti kantrybe, tikėjimu gerais žmonėmis, ištikimais draugais ir tikra meile. Ar tai dar egzistuoja dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūroje, ar pavirto seniena? Kuo pasibaigs šiuolaikinės moters Paulės Glenienės agapė?

Romane vaizduojami svarbūs Lietuvai šio amžiaus pradžios įvykiai. Karalienės Elžbietos II vizitas, popiežiaus Jono Pauliaus II išėjimas, rašytojo Remarko kūryba sieja herojų likimus. Pasakojimo įtaigą stiprina švelni ironija ir taiklios metaforos, prajuokinančios skaitytoją ir kartu raginančios versti knygos puslapį po puslapio, stebėti ir neakivaizdžiai dalyvauti rimtai juokingame Paulės ir Edgaro Glenų gyvenime, atsiveriančiame jausmų pieva su žydinčiomis mimozomis, pradingusiu mėnuliu ir lietuviška tikrove.

 

Leidyklos „Homo liber“ informacija

Selonija.lt

Nuo avikailio iki… (1920…1960 – ųjų žiemos mados)

Biržų krašto muziejus „Sėla“ 1–6 kl. mokinius kviečia į žaismingą žiemišką edukacinę programą-

Nuo avikailio iki… (1920…1960 – ųjų žiemos mados).

Kviečiami patys žingeidžiausi, smagiausi mokinukai, kurie dalyvaudami programoje galės pabūti mados ekspertų, fotografų, žurnalistų, manekenų kailyje. Kaip tikri profesionalai vaikai stebės, fotografuos, vertins, aprašys, mins mįsles, vaidins (ir dar daug kitokių smagių ir žaismingų patyrimų įgis)… taip pat galės dalyvauti geriausios nuotraukos ir geriausio straipsnio konkurse!

Mokytojai, kurie geriausiai pažįsta savo mokinukus ir žino kiekvieno gebėjimus, galėtų iš anksto numatyti, kokiems vaidmenims kurie vaikai labiausiai tiktų, ir nepamiršti atvykstant atsivežti fotoaparatų ar šią funkciją atliekančių mobiliųjų telefonų (jie bus reikalingi fotografams).

Žiema jau įsibėgėjo, o savo malonumais mūsų dar neapdalino…

Vienu iš žiemos malonumų Jums gali tapti smagi ir jauki valanda Biržų krašto muziejuje „Sėla“, susipažįstant su Jūsų senelių žiema ir jų žiemos mada.

Laikiame Jūsų visą žiemą!

Biržų krašto muziejaus “Sėla” informacija

Selonija.lt

Pagerbti konkurso „Savanoriškos veiklos sostinė“ nugalėtojai

Biržų rajono savanoriai gruodžio 10 d. vyko į Savanoriškos veiklos metų uždarymo renginį Vilniaus Rotušėje.

Renginio metu pagerbti šiais metais vykusio konkurso „Savanoriškos veiklos sostinė“ nugalėtojai. Alytaus, Kėdainių, Biržų, Palangos bei Šiaulių koordinatorius sveikino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas bei Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentė Loreta Senkutė.

Visuose šiuose miestuose įgyvendinta daugiau nei keli šimtai įvairių renginių, akcijų, projektų bei žaidynių. Svarbiausias šio konkurso tikslas buvo populiarinti savanorišką veiklą Lietuvos regionuose.

„Didžiuojuosi visais ir kiekvienu, padėjusiu Biržams pelnyti „Savanoriškos veiklos sostinės titulą“. Tai geriausias įrodymas, kad šaunios idėjos sutelkia ir suteikia jėgų prasmingai bendrai veiklai“, – sakė Biržų rajono savivaldybės merė ir projekto globėja Irutė Varzienė.

 

Biržų rajono savivaldybė

Selonija.lt

Sugrąžins bibliotekininkui saulę

Pučiakalniečių netenkino valdininkų planas kaimo biblioteką perkelti į buvusį pašto skyrių ir bibliotekos patalpas išplėsti sumažinant bendruomenės salės plotą. Į susirinkimą susirinkę žmonės nusprendė: biblioteka liks senose patalpose. Bendruomenė bibliotekininkui pamūrys krosnį ir sienoje iškirs naują langą. Bus šilčiau ir šviesiau.

Susirūpino bibliotekomis

„Biržiečių žodis“ ne kartą rašė, kaip bibliotekų filialuose šala kaimų šviesuoliai bibliotekininkai. Ne išimtis ir pučiakalnietis bibliotekininkas Rimantas Kalpokas. Naujoji rajono valdžia šią problemą bando spręsti. Savivaldybės merės Irutės Varzienės potvarkiu sudaryta darbo grupė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos filialų materialinio aprūpinimo ir darbuotojų darbo sąlygų gerinimo klausimams spręsti. Valdininkai aplankė filialus, artimiau susipažino su bibliotekininkų darbo sąlygomis ir numatė konkrečius darbus.

Ir vėl remontas?

Pučiakalniečius sujudino kalbos apie jų bibliotekos pertvarką: pasodins bibliotekininką buvusiame pašto skyriuje? Patalpos ankštos, bibliotekininkas jose su knygomis ir kompiuteriais neišsiteks, reiks paaukoti dalį bendruomenės namų salės. Patalpos jaukios, ką tik suremontuotos. Ir vėl remontas? Teks paaukoti net sceną? Salė sumažės, kur pučiakalniečiai per savo pasilinksminimus šoks?

– Mes nesutinkame, – bendruomenės nariai vieningai tokiems darbams norėjo užkirsti kelią ir siūlė kitą sprendimą: bibliotekos iš šiauriausio pastato kampo nejudinti. Bet šalia jos esančiame kambarėlyje, buvusiame vaikų darželio izoliatoriuje, bendruomenė pamūrys krosnį. Bibliotekos sienoje vyrai iškirs dar vieną langą. Bus šilčiau, Rimantas, jo lankytojai išvys ir saulę.

Skersai kelio nestojo

Penktadienį į Pučiakalnę atvyko Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja ir du darbo grupės nariai: Savivaldybės tarybos narė, rajono Kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė ir Žemės ūkio skyriaus vedėjas, Biržų vietos veiklos grupės vadovas Steponas Staškevičius. Susirinko bendruomenės nariai.

V. Džėja pučiakalniečiams pasakojo: rajono valdžia aplankė visas kaimo bibliotekas, susipažino su bibliotekininkų darbo sąlygomis. Lengviau padėti toms bibliotekoms, kurios gyvena po vienu stogu su kaimo bendruomene. Pertvarkos čia pat: kai kurios bendruomenės, tarp jų ir pučiakalniečiai, kitąmet jau pradės įgyvendinti savo didžiuosius projektus.

S. Staškevičius patikslino: iš 44 bendruomenių bus galima pagelbėti net 13. Kol kas kaimo bendruomenės patalpose įsikūrusios tik 9 bibliotekos.

– Kaip gyventojai nuspręs, taip ir bus. Pats laikas apsispręsti, rengti sąmatą, projektą. Pučiakalniečiai pateko į pirmąjį etapą. Skubėkite pateikti paraišką su pasiūlymais. Svarbi kiekviena nuomonė, – ragino susirinkusius S. Staškevičius ir priminė: Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje – 5 kaimo bendruomenės. Projektinės lėšos bus skirstomos pagal gyventojų skaičių. Nemunėlio Radviliškio seniūnijos bendruomenėms iš viso bus skirta apie 518 tūkstančių litų.

Valdžios atstovai pučiakalniečius ramino: jeigu jie turi kitų sumanymų, niekas jiems skersai kelio nestos ir nekels konflikto tarp bendruomenės ir kaimo bibliotekininko. Griauti bendruomenės namų niekas nesiūlo ir nenori. Tuo labiau, kad Pučiakalnės bendruomenės namų salė po remonto viena jaukiausių Biržų rajone.

Mūrys krosnį ir kirs langą

Bibliotekininkas Rimantas Kalpokas neslėpė: patalpose drėgna, jis nemato saulės. Bet šiemet valdžia pasistengė: šiek tiek šilčiau nei pernai.

– Biblioteka turi būti vienose patalpose. Pašto kambarėlyje visos knygos ir kompiuteriai neišsiteks. Viešosios bibliotekos direktoriaus prisakyta: mes neturime teisės palikti vienų kompiuterių ir lankytojų. Aš nelakstysiu iš vienų patalpų, iš vieno galo į kitą ir žmonių nevaikysiu. Tinkamiausias bendruomenės sprendimas: pastatys man krosnį, iškirs trečią langą: bus šilta ir šviesiau, – kalbėjo bibliotekininkas.

Kažkas nedrąsiai atsiduso: malkoms reikės malkinės…

Kažkas pasiteiravo: kur reikės gauti malkų?

Dauguma sutarė: „Malkinę numatysime ir susitvarkysime. Juk ne tokius darbus įveikėme. O malkų parūpins seniūnija“.

Kažkas pasigedo: „Pučiakalnėje seniūnas nesirodo…“

Dauguma atsiliepė: „Bendruomenės susirinkimų nelankai ir seniūno nematai…“

Pareikalavo kompensacijos

– Kiek duodate procentų, kad bendruomenę pasieks jūsų žadėti tūkstančiai? Jeigu duodate 100 procentų, Valdovų rūmų scenarijus Pučiakalnėje neįvyks. Kaimo žmonės pinigų nenuplaus, mes sąžiningi ir teisingi, svarbu, kad būtų tvarka, – žadėjo pusamžis vyriškis.

Šalia jo sėdintis kaimynas vardijo, ko pučiakalniečiams trūksta:

– Norėtume apšiltinti bendruomenės namų sienas, susitvarkyti kanalizaciją. Šildymo visam pastatui reikia. Grindis susidėjome gražias, bet apačioje – kiaurymė 2 metrų gylio, švilpia vėjas…

Pučiakalniečiai teiravosi: ar neįmanoma jų bendruomenės pirmininkei, kaip rajono Tarybos nariams, skirti kompensacijų kurui, telefoniniams pokalbiams bei kitoms smulkioms išlaidoms? Kiek Zita gali dirbti veltui?

Klausimas liko be atsakymo.

– Ar nežada asfaltuoti mūsų žvyrkelio? Jeigu iki Latvelių Prezidentė atvažiuos, norime, kad ir Pučiakalnę aplankytų…

Iki 2014 metų, pasak administracijos direktoriaus Vytauto Džėjos, tikrai neasfaltuos: žvyrkelių programos sustabdytos.

– Kaip ūkininkams kovoti su medžiotojais, kurie išvažinėja pasėlius? Patiems pradėti atsišaudyti?

Steponas Staškevičius patarė: žaldarį reikia pačiam susekti ir priduoti gamtos apsaugai.

Pasiūlymai

Po susirinkimo priėjo keletas pučiakalniečių ir „Biržiečių žodžiui“ į Metų šviesuolių rinkimus pasiūlė savo bendruomenės pirmininkę Zitą Dagienę bei rajono Kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkę Nijolę Šatienę.

Pučiakalnėje labai gera aura. Ją skleidžia visi šie į susirinkimą susirinkę nuoširdūs žmonės. Mes – naujakuriai, neseniai atsikraustėme iš Šalčininkų, bet kaimynai mūsų neatstūmė, čiupo į glėbį kaip senus pažįstamus, paaiškino kas kur. Labai vieningi žmonės, – džiaugėsi kaimo naujakurė ir jau šios bendruomenės narė Honorata Strazdauskienė. Brangiausio kaimyno nominacijai Honorata pasiūlė dar vieną kandidatūrą: Staselę Trapulienę.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

Aplinkos tvarkymo konkurso šventė: grožis skatina kurti grožį

Penktadienio vakarą Pilies rūmai laukė atvykstant gražiausių sodybų, teritorijų šeimininkų iš viso Biržų rajono – vyko tradicinio aplinkos tvarkymo konkurso laimėtojų pagerbimas ir apdovanojimas. Konkursą organizuoja rajono Savivaldybė, Lietuvai pagražinti draugijos Biržų rajono skyrius ir „Biržiečių žodžio“ redakcija.

Grožio puoselėtojų viešnagė pilyje prasidėjo nuo „Žaldoko alaus“ programos. Ne visi svečiai buvo dalyvavę šioje programoje, tad daugeliui šis renginys buvo smagus atradimas ir gera pažintis su muziejaus edukacinėmis programomis.

O ekspozicijų salėje, kur šiuo metu veikia K. Preidžiaus tapybos paroda, buvo demonstruojamos gražiausių rajono sodybų ir teritorijų nuotraukos, grožio puoselėtojų jau laukė seniūnijų atstovai, konkurso komisijos nariai, rajono vicemerė Stasė Eitavičienė ir Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja, puošnios „Miestelėnų“ ansamblio dainininkės. Jos daina pradėjo šventinį renginį.

Vakaro vedėja, aplinkos apžiūros komisijos narė Edita Lansbergienė pasveikino susirinkusiuosius. Simbolines vakaro ugneles buvo pakviesti įžiebti praėjusių metų konkurso laimėtojai biržiečiai Daiva ir Sigitas Šimai bei obelaukiečiai Aldona ir Juozas Kairiai. Beje, Kairiai yra Daivos Šimienės tėveliai, o tai geriausiai liudija, kad aplinkos grožio kūrimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.

Aplinkos apžiūros komisijos pirmininkė, Savivaldybės kraštovaizdžio vyr. specialistė Zita Pipirienė pristatė grožio puoselėtojus. Gražiausių sodybų šeimininkus sveikino vicemerė S. Eitavičienė, administracijos direktorius V. Džėja, seniūnai.

Pirmoji vieta tarp gražiausių kaimo sodybų skirta Linos ir Audrio Šimų sodybai Kirdonyse, II – vabalninkiečių Audros ir Sauliaus Kaziliūnų sodybai, trečioji – Pačeriaukštės seniūnijos sodybai, kurios grožį puoselėja Birutė Tuomenienė ir Aleksandra Jakutavičienė.

Tarp miesto sodybų gražiausia pripažinta Vitalijos ir Arūno Totorių sodyba, antroji vieta skirta Teresės ir Remigijaus Vaičikonių, dvi trečiosios – Marės Laimutės, Laimos ir Vyganto Trečiokų bei Audros ir Balio Žygelių sodyboms.

„Biržiečių žodis“ savo padėkos raštus ir dovanėles įteikė ne prizininkams, o kitiems grožio puoselėtojams, kurie savo sodybose, prie įmonių ir įstaigų sugeba sukurti grožio saleles, puošiančias miestą ir kaimus. Už grožio puoselėjimą padėkojome Augei ir Sauliui Povilioniams, Antanui Navakui, Sigitui Simonaičiui, Anitai ir Arvydui Džiulnoms iš Pačeriaukštės seniūnijos, Nadijai ir Viktorui Lukovnikovams iš Nemunėlio Radviliškio seniūnijos, Vidai ir Algimantui Vygeliams bei Sandrai ir Eugenijui Einoriams iš Parovėjos seniūnijos, Aušrai ir Rolandui Binkiams, Vitalijai ir Vytautui Kariniauskams bei Lendriui ir Janinai Diliams iš Papilio seniūnijos, Sigutei ir Arūnui Vinciūnams bei Jurgitai ir Vaidui Umbroms iš Vabalninko seniūnijos, Aldonai Daratai ir Leviui Viederiams iš Širvėnos seniūnijos, biržiečiams Aleksandrai Balčiauskienei, Loretai ir Giedriui Baronams, Irenai Korsakienei, gražiausio balkono savininkams Astai ir Žygintui Šarkūnams, išradingiems ir kūrybingiems Sparnų gatvės 3-ojo daugiabučio gyventojams, Biržų rajono savivaldybės poliklinikai ir kavinei-valgyklai „Pušaitė“.

Gražiausių sodybų vaizdais mūsų laikraščio skaitytojai džiaugiasi jau ne pirmas numeris. Sulaukiame nemažai skambučių ir pritarimų – reikia rodyti grožį mūsų kasdienybėje, kad geras pavyzdys skatintų kitus. Visų gražiausių šių metų sodybų dar nespėjome parodyti, jų vaizdais galėsime džiaugtis ir niūrią žiemą. Ačiū žmonėms, kurie tą grožį kuria ir visiems dovanoja.

 

Janina Bagdonienė

„Biržiečių žodis“

J. Bagdonienės nuotr.

Selonija.lt

Susitikimas Vabalninko mieste

Lapkričio 25 d. Vabalninko mieste vyko susitikimas su vietos bendruomene. Susitikime dalyvavo Biržų rajono merė Irutė Varzienė, Vabalninko seniūnijos seniūnė Lilijana Vaitiekūnienė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Alė Pocienė, Panevėžio apskr. VPK Biržų rajono policijos komisariato viršininkas Eugenijus Šopis, Viešosios policijos skyriaus viršininkė Aelita Janonienė , kelių policijos grupės vyresnysis specialistas Jaunius Jurelevičius, Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Vita Andžienė, Prevencijos poskyrio tyrėja Vilma Kairytė, Visuomeninės tarybos prie Panevėžio apskr. VPK Biržų r. PK pirmininkas Stasys Stačkūnas.

Susitikimo metu su Vabalninko bendruomenės atstovais buvo aptarti įvairūs klausimai: miesto apšvietimas, vandentiekio ir susisiekimo problemos, viešosios tvarkos užtikrinimo ir kiti bendruomenei aktualūs klausimai.

Vienas iš aktualiausių klausimų – saugumo užtikrinimas Vabalninko mieste. Bendruomenės atstovai išsakė susirūpinimą jaunimo elgesiu, ypač vakaro ir nakties metu, eismo saugumo ir gyventojų girtavimo problema. Vienas iš pasiūlymų buvo aktyvinti policijos pareigūnų ir policijos rėmėjų veiklą, daugiau dėmesio skirti patruliavimui vakaro ir nakties metu, ieškoti galimybių, padidinti apylinkės inspektorių skaičių, ir kad aptarnaujantys seniūniją gyventų vietoje.

Visuomeninės tarybos prie Panevėžio apskr. VPK Biržų r. PK pirmininkas S. Stačkūnas akcentavo, kad be visuomenės pagalbos policija viena visų problemų neišspręs, tai galima padaryti tik dirbant bendrai.

Nuspręsta paruošti prevencijos programą, kurioje būtų siūloma Vabalninko mieste įrengti 4 vaizdo kameras „karštose“ miesto vietovėse. Šiam pasiūlymui pritarė ir rajono merė.

Artimiausiu metu policijos pareigūnai planuoja organizuoti susitikimą su Vabalninko seniūnijos policijos rėmėjais ir aptarti klausimus, kurie kilo šio susitikimo metu.

Per 2011 m. sausio-spalio mėnesį Biržų rajone registruotos 383 nusikalstamos veikos. Iš jų: Biržų seniūnijoje – 158, Širvėnos sen. – 44, Pačeriaukštės sen. – 17, Pabiržės sen. – 38, Nem. Radviliškio sen. – 20, Parovėjos sen. – 23, Papilio sen. – 33, Vabalninko sen. – 50.

Policijos pareigūnai surašė 2190 (iš jų 98 neblaivūs) administracinių teisės pažeidimų protokolų už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (toliau – KET). Iš jų: Biržų seniūnijoje – 1338 (neblaivūs – 38), Širvėnos sen. – 280 (neblaivūs -11), Pačeriaukštės sen. – 40 (neblaivūs – 6), Pabiržės sen. – 180 (neblaivūs –10), Nem. Radviliškio sen. – 43 (neblaivūs – 7), Parovėjos sen. – 38 (neblaivūs – 6), Papilio sen. – 56 (neblaivūs – 8), Vabalninko sen. – 215 (neblaivūs – 12).

Nustatė administracinių teisės pažeidimų (be KET) 1190. Iš jų: Biržų seniūnijoje – 591, Širvėnos sen. – 70, Pačeriaukštės sen. – 46, Pabiržės sen. – 95, Nem. Radviliškio sen. – 34, Parovėjos sen. – 38, Papilio sen. – 96, Vabalninko sen. – 220 (už nedidelį chuliganizmą (ATPK 174 str.) – 18, už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose arba neblaivaus pasirodymą viešose vietose (ATPK 178 str.) – 103).

Dabar Panevėžio apskr. VPK Biržų rajono policijos komisariato sąrašuose yra 74 policijos rėmėjai: Biržų seniūnijoje –17, Širvėnos sen. – 6, Pačeriaukštės sen. – 13, Pabiržės sen. – 3, Nem. Radviliškio sen. – 5, Parovėjos sen. – 13, Papilio sen. – 8, Vabalninko sen. – 9.

Anoniminis pasitikėjimo telefonas (8 450) 310 36.

 

PAVPK Biržų PK Organizacinės grupės vyresnioji specialistė Zita Žalinkevičienė
Selonija.lt

Selonija.lt

 

Kitas puslapis »