Motociklininkai pradėjo sezoną

Šeštadienį iš turgaus grįžinėjančių ar per akciją „Darom“ grėbliais mosuojančių biržiečių dėmesį patraukė motorų gausmas. „Čoperiai“, „britvos“, motokrosų motociklai, motoroleriai ir keturračiai traukė miesto estrados link. Kartu su jais atvažiavo ir Biržų baikerių klubo „Aquila“ keliolikos motociklų kolona.

Vyrai, pažadinę motociklus po žiemos miego, sveikinosi, apžiūrinėjo vieni kitų techniką, pasakojo, ką remontavo, ką perdirbo ar perdažė. Vieni buvo įsigiję naujus metalinius žirgus, kiti ruošėsi juos pirkti, tad kalbų netrūko. Jaunimėlis motoroleriais demonstravo akrobatikos elementus. „Britvininkai“ kaitino padangas – užpakalinis ratas prasisuko taip, kad dūmai užtemdė net pačius baikerius. Vyresnieji atlaidžiai žiūrėjo į jaunimo pasirodymus ir kalbėjo apie buvusias ir būsimas keliones – kelionę į Lietuvos baikerių suvažiavimą, pas kolegas iš kitų klubų, prie jūros ar į užsienį.

Neretas iš jų per sezoną motociklu nuvažiuoja daugiau kaip 10 tūkstančių kilometrų. Pats baikerių klubo „Aquila“ vadovas Vytas Juška sakė praėjusiame sezone motociklu nuvažiavęs 14 tūkstančių kilometrų. 5 litrus šimtui kilometrų, o mėgstantiems greitį – 6–7 litrus kuro sudeginantys motociklai – nemenka prabanga net ir su vėjeliu besivažinėjantiems baikeriams. Tačiau vyresnieji sakė, kad labiau nei pinigų kurui gaila, jog pomėgiui trūksta laiko: „Juk visi turime darbus, norėtųsi pralėkti, tačiau tenka laukti savaitgalio. O ir tuos ne visada galima skirti motociklams“.

Vytas Juška „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad „Aquila“ klubui priklauso apie 30 žmonių. Iš viso Biržuose aktyviai motociklais važinėja apie šimtas „čoperių“, „britvų“ ir „krosininkų“. O kur dar motoroleriai ir keturračiai… Klubo „Aquila“ nariai renkasi kas savaitę pabendrauti, planuoti būsimų išvykų. Baikerių klubas turi savo spalvas ir simboliką. Vyriausiam klubo nariui – Romukui, labiau žinomam kaip „Fazė“ – 70 metų.

Susitikę miesto estradoje ir pasisveikinę vieni su kitais, baikeriai nebuvo nusiteikę ilgai stoviniuoti be veiklos – apžergė motociklus ir sudrebinę Biržus motorų gausmu, visa kolona nurūko į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau ir ten neužsibuvo – 15 valandą Biržų aerodrome jau vyko sezono atidarymo šou.

 

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Pavasarinė mugė

Šeštadienį Biržuose, J. Janonio aikštėje, nuo ankstaus ryto dygo prekiautojų palapinės, kviečiančios į pavasarinę mugę. Nors kai kurie prekiautojai skundėsi, kad mugę reikėjo rengti prieš Velykas, kai žmonės nori šventėms nusipirkti įvairesnių daržovių, žuvies ar mėsos, tačiau ir po švenčių pirkėjų netrūko.

Populiariausi – sodinukai

Pavasarinės mugės pagrindiniu akcentu buvo vaismedžių sodinukai. Vieni juos namo nešėsi pėsti, kiti – sodinukus bandė pritaisyti ant mašinų stogų – juos iš turgau teks vežti namo keliolika ar keliasdešimt kilometrų. O pasirinkti buvo iš ko: keliolikos veislių obelaitės kainavo 20 – 25 litus. Vyšnios – 25 Lt, tiek pat kainavo ir kriaušių sodinukai. Įvairiausių slyvų sodinukų buvo galima nusipirkti už 20 – 25 litus. Sodinukais prekiavęs Alfonsas Mieliauskas iš Ramygalos čia pat pirkėjams pasakojo apie veisles, kiekvienos rūšies išskirtines savybes, patardavo, kur ir kaip medelį geriau pasodinti, kaip prižiūrėti. Iš karto ir šakeles apkarpydavo. Ponas Alfonsas pardavinėjo ir retesnių veislių sodinukus: naminių raudonlapių lazdynų, kurie pasižymi ne tik didesniais riešutais, bet ir raudonais lapais, dėl kurių krūmas tinkamas auginti prie namų kaip dekoratyvinis. O graikiškas riešutmedis ne tik puikiai prigyja Lietuvoje, bet po 3 – 5 metų veda graikinius riešutus, kurie, pasak sodininko, yra didesni ir skanesni nei parduotuvėse perkami graikiniai riešutai.

Latviai siūlė muilo, „Karvučių“ ir duonos

Pavasarinėje mugėje buvo neįprastai daug prekiautojų iš Latvijos. Jie Biržuose siūlė namų gamybos kvapnų muilą, įvairią kosmetiką, papuošalus. Šį kartą biržiečiai apstojo latvių palapines su rūkyta žuvimi. Jos kainos buvo nemenkos: rūkytas karpis – 28 Lt už kilogramą, lynas – 26, karšis – 25, plekšnė – 24 litai. Tačiau populiariausios buvo rūkytos strimėlės po 10 litų už kilogramą. Apie 11 valandą šalia prekiavusių žuvimi latvių palapinės tuščių dėžių jau buvo kur kas daugiau, nei pilnų…

Keista buvo matyti eilutę, nusidriekusią prie latviškos duonos palapinės. Nuo amžių įprasta, kad biržietiška duona vežama į Latviją, o šį kartą latvių kepėjai iš Ogrės miestelio nutarė plikytą, salintą, įvairiais vaisiais pagardintą duoną pristatyti biržiečių teismui. Ja prekiavęs vyras nepatikliems pirkėjams atpjaudavo riekelę duonos paragauti… ir duonos kepaliukai, puskepaliukai ir „ketvirčiukai“ tiesiog garavo nuo prekystalio.

O šalia akį masino naminiai sūriai. Įvairiausiais prieskoniais pagardinti, įvairiais būdais pagaminti latviški sūriai kainavo po 10, 20 ir netgi 40 litų.

Buvo galima įsigyti ir tradicinių latviškų saldainių „Karvutė“. Pro nuo vaikystės visiems gerai žinomas „Karvutes“ retas biržietis praeidavo nestabtelėjęs įsigyti tradicinių, ar pagardintų saulėgražomis, sėlenomis, kava, vanile saldainių. O šalia nemenkesniu populiarumu mėgavosi latviškų širdučių kepėjai – įvairiaspalviais glaistais papuoštos dviejų delnų dydžio širdelės kainavo 8 litus, sausainai – 4, o saldainiai ant pagaliuko – 2 – 3 litus.

Krito į akis latviai, prekiavę skoningais žalvario ir sidabro papuošalais. Pagal archeologinius radinius atkurti papuošalai traukė akį autentiškais baltiškais motyvais – svastikos arba ugnies kryžius, gyvybės medis, paukštelis, arkliukas… Už 25 – 30 litų buvo galima įsigyti originalų pakabuką arba auskarą, o už šimtą litų – tokį pat sidabrinį papuošalą.

Naminiai bulvių traškučiai ir dešros

Praalkusius masino naminių bulvių traškučių kepėjai. Namuose su lupyna išvirtos bulvės čia pat pirkėjo akyse buvo pjaustomos plonyčiais griežinėliais, veriamos ant medinio virbo ir kišamos į verdantį aliejų. Nemažėjanti eilutė liudijo, kad šis skanumynas turi paklausą. O kam netiko keptos bulvytės, traukė prie „mėsininkų“. Gardžiai dūmų kvepiančios pakruojiečių šaltai išrūkytos jautienos ir kiaulienos dešros rinkę buvo galima nusipirkti už 5, o didesnę – už 7 litus. Kilogramas šalto rūkymo jautienos sprandinės kainavo 22, nugarinės – 21, karšto rūkymo filė – 29,50 Lt. Rūkyti lašinukai su raumeniukų ‘klodais“ kainavo 19 litų už kilogramą ir žmonės, matėme, pirko juos paltimis.

Rankdarbiai

Pasidairius po maistą ir pamaloninus skrandį buvo galima paganyti ir akį. Ponia Olga siūlė nuostabiai raštuotas kumštines pirštines po 15 litų, ilgas, blauzdas dengiančias taip pat raštuotas vilnones kojines po 25 litus, riešines po 10 litų, vaikiškus vilnonius batukus už 5 litus, o megztas kepures – po 10 litų. Biržietė Olga sakėsi pirkėjų antplūdžio nesulaukianti: „Matyt, pavasariui atėjus, žmonėms pirštinių ir kojinių nebereikia. O tokiai raštuotai pirštinei numegzti sugaištu keletą dienų. Ilgai vilnonei kojinei tenka sugaišti dar daugiau laiko. Tik tiek, kad esu pensininkė, laiko neskaičiuoju, tad atsisėdusi prie televizoriaus vakarais mezgu. Ir smagu, kai iš pomėgio dar galima vieną kitą litą užsidirbti ir žmones pradžiuginti“.

O ponia Aldona pirkėjams siūlė karoliukais siuvinėtas riešines. 40 litų kainuojančios riešinės iš tolo traukė akį. Kurgi netrauks – meistrė sakė, jog vienai riešinei papuošti reikia įsiūti iki tūkstančio karoliukų. Pasak ponios Aldonos, tai – kruvinas darbas.

Nepaminėjome puikių iš vytelių pintų krepšių ir baldų. Vytelių krepšys kainavo 15 – 20 litų. O praktiškas, ūkyje kasdien naudojamas iš aliuminio vielos pintas biržietiškas „keselys“ – 18 litų. Norintys apsišluoti galėjo nusipirkti šluotų. Jos tekainavo 3 litus, tačiau pardavėjas sakė, kad biržiečiai arba patys moka rišti šluotas arba prisipirko kinietiškų plastikinių šepečių – per visą dieną vyras buvo pardavęs vos tris šluotas.

Praeiviai sustoję žvilgsniais matuodavo uosinius lauko baldus. Masyvus medinis iš uosio pusrąsčių pagamintas stalas su suolais kainavo 1650 litus.

Argi įmanoma surašyti viską, ko šeštadienį buvo galima įsigyti pavasarinėje mugėje? Kas buvo, galėjo tuo įsitikinti patys, nes į namus teko grįžti gerokai palengvėjusia pinigine, tačiau pilnais krepšiais.

 

Dalius MIKELIONIS

Daliaus Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Pristatome ,,Ekipažą“

2011 metų rugsėjo mėn. 17 dieną Biržuose susirinko senos technikos mylėtojai ir entuziastai iš Biržų, Rokiškio ir Panevėžio aptarti senovinės technikos išsaugojimui ir populiarinimui aktualių klausimų. Sueigos metu buvo nutarta įkurti senovinės technikos klubą, kuris suvienytų senovinės technikos entuziastus. Buvo priimti įstatai, kuriuose numatyta, kad klubo teisine forma yra asociacija. Visus svarbiausius klausimus klube sprendžia bendras narių susirinkimas, o jo darbui vadovauja išrinkta penkių narių taryba bei prezidentas. Daugumos narių sutarimu klubas pavadintas ,,Ekipažo“ vardu. Klubo prezidentu išrinktas Voldemaras Aišporas. Biržų senovinės technikos klubas ,,Ekipažas“ 2011-10-12 įregistruotas Valstybės įmonėje Registrų centras.

Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas“ yra savanoriška organizacija, vienijanti senovinių automobilių, motociklų ir kitos technikos savininkus, šios technikos istorijos tyrinėtojus, žinovus bei mėgėjus. Jo veikloje gali dalyvauti ne tik senovinės technikos turėtojai, bet ir jos mylėtojai ir entuziastai. Klubas planuoja kad jo nariai bendraus ir bendradarbiaus dalyvaudami senovinės technikos populiarinimo renginiuose, žygiuose, kartu leis laisvalaikį, dalinsis patirtimi ir žiniomis. Klubas taip pat planuoja aktyviai dalyvauti Biržų krašto kultūriniame gyvenime, įvairiuose renginiuose. Savo pavyzdžiu klubo nariai skatins ir kitus biržiečius užsiimti aktyvia veikla, turiningai leisti laisvalaikį, susirasti hobį, kuris gyvenimą gali nudažyti daug pozityvesnėmis spalvomis. Klubo nariai, propaguodami meilės senai technikai idėją, tikisi paskatinti aplinkinius domėtis istorija, praeitimi. Visi šiandien nori įsigyti naują automobilį, tobulesnę techniką, bet tik nedaugeliui pažįstamas jausmas, kuris užplūsta įsėdus į tėvo ar net senelio kažkada galbūt vairuotą automobilį ir jį užvedus išgirsti kaip tolygiai urzgia jo variklis….

Klubas vienys senovinės technikos savininkus, sportininkus, veteranus, kolekcininkus, istorikus, veikloje pasitelkdamas organizacijas, užsiimančias gimininga klubui veikla. Planuojama propaguoti senovinę techniką ir jos išsaugojimą parodomis, varžybomis, kitokiais renginiais, leidyba. Šiais metais klubo nariai planuoja dalyvauti senos technikos renginiuose Biržuose ir kituose rajonuose, surengti motociklų žygį į šiauriausią Lietuvos tašką, esantį mūsų rajone.

Klubo nariu gali tapti fiziniai asmenys, sulaukę 18 metų, pritariantys klubo tikslams. Klubo nariu tampama klubo tarybos nutarimu, asmeniškai pateikus prašymą apie pageidavimą tapti klubo nariu.

Šiuo metu klubas „Ekipažas“ vienija 20 narių kuriems nuo 18 iki 72. Mus visus vienija ta pati „liga“. Dauguma klubo narių patys restauruoja ir prižiūri turimą techniką, ne vienerius metus dalyvauja renginiuose, turi nemažą patirtį ir svarbiausia- yra įsimylėję seną techniką. Klubo narių arsenale seni motociklai, lengvieji automobiliai, visureigiai ir net sunkvežimiai. Dauguma jų restauruota. Pamačius kai kurių narių turimą techniką sunku pasakyti, kad jai jau virš 40 ar net daugiau metų. Ji žvilga ir dirba taip, lyg prieš kelias dienas būtu nuvažiavusi nuo gamyklos konvejerio. O juk jau seniai niekas nebegamina tokiai technikai detalių, neatlieka techninės priežiūros. Ją išleidusios gamyklos seniai gamina naujus automobilius arba jų iš viso nebėra…. Viskas atkurta ir atrestauruota tik didžiulio entuziazmo, meilės technikai ir asmeninių pastangų dėka….

Klubas turi savo logotipą ir emblemą. Už jų sukūrimą nuoširdžiai dėkojame Viktorui Pakniui. Klubo nariai renginiuose vilkės vienodo pavyzdžio uniformą.

Kviečiame visus, turinčius, mylinčius ar besidominčius sena technika jungtis prie mūsų. Juk visada smagiau, kai būrys didesnis. O daugiau rankų ir didesnę naštą pakelia. Daugiau žmonių, daugiau nuveiktų darbų.

Daugiau informacijos apie klubą rasite Biržų senovinės technikos klubo „Ekipažas“ svetainėje www.bstkekipazas.lt

Voldemaras Aišporas

BSTK „Ekipažas“ prezidentas

BSTK „Ekipažas“ archyvo nuotr.

Selonija.lt

 

Pilyje verda protų mūšiai

Kuo ypatingi Vatikane esantys bankomatai?

Ką baskų keliautojas Elcano padarė pirmasis, bet jo nuopelnai priskiriami kitam? (Pirmasis apiplaukė aplink pasaulį, tačiau laurai atiteko F. Magelanui, kuris įveikęs tik pusę kelionės žuvo Filipinuose)

Koks Europos miestas yra labiausiai lankomas turistų? (Ne, ne Paryžius, Roma ar Londonas, o … Praha)

Kurioje šalyje mažiausia korupcija? (Danijoje).

Kurioje Europos šalyje daugiausiai milijardierių? (Italijoje)

Į tokius ir dar įdomesnius klausimus praėjusią savaitę teko atsakinėti Biržuose vykstančio intelektualaus žaidimo – viktorinos „Europrotai“ dalyviams. Dar teko paklausius himno fragmento, pasakyti, kurios tai šalies himnas, arba išgirdus kalbos ištrauką, atspėti, kokia tai kalba. Dar reikėjo iš vaizdų pasakyti kokio tai miesto ar šalies vaizdai, kur yra vienas ar kitas žymus statinys.

10 komandų trečiadienio vakarą Pilies salėje ginčijosi tarpusavyje, neramiai žiūrėjo į konkurentus ir į negailestingai tiksintį laikrodį, kad pasitarę per minutę spėtų atsakyti į keliasdešimt įvairiausių klausimų apie Europos kultūrą, meną, sportą, maistą, istoriją, geografiją, kiną, muziką, įžymius žmones.

„Europrotų“ žaidime Biržuose dalyvauja 11 komandų. Intelektualiniai mūšiai nuo kovo mėnesio kiekvieną trečiadienio vakarą verda bibliotekos salėje. Jau įvyko 4 žaidimo turai. Paskutinysis – kuriame paaiškės pavasario turnyro nugalėtojai, vyks rytoj. Turnyre žaidžia komandos, kurias gali sudaryti nuo 4 iki 6 žaidėjų. Tos komandos, kurios savo sudėtyje turi žaidėjų iki 18 ir virš 50 metų, gauna papildomų taškų. Todėl kai kurios komandos po pirmųjų turų ėmėsi „strateguoti“ – rinkosi žaidėjus, nusimanančius tam tikrose srityse (muzikoje, istorijoje, politikoje ar geografijoje). Kitos specialiai į savo tarpą priėmė jaunus arba senjorų amžiaus narius, kad gautų papildomų taškų.

Tačiau didžioji dalis „Europrotuose“ dalyvaujančių komandų – būrin suėję draugai ir pažįstami arba šeimos nariai ir giminaičiai, kurie nutarė, kad vakarus smagiausiai praleisti ne prie televizoriaus ar kompiuterio, o varžantis, kas daugiau žino ir kas greičiau mąsto.

Vienas žaidimo turnyras sudarytas iš penkių teminių turų po 10 klausimų. Kiekvienas iš penkių per turnyrą vykstančių turų yra skirtingas: pirmasis – bendrųjų klausimų turas, antras ir trečias turai skirti daugiau Europai ir ES susikūrimo istorijai, ketvirtasis turas sudarytas iš vaizdų, nuotraukų, vėliavų, logotipų ir kitų vaizdinių, o penktojo turo metu skamba muzikinės mįslės – dainos, kūriniai, kalbos ir t.t.

Žaidimo vedėjas paskelbia turo temą ir garsiai perskaito dešimt klausimų, kuriuos kiekviena komanda aptaria, sugalvoja tiksliausią ir logiškiausią atsakymą ir užrašo jį ant atsakymų lapelio. Turo pabaigoje komanda lapelį atneša žaidimo vedėjui, kuris per trumpą pertraukėlę apibendrinęs atsakymus paskelbia rezultatus. Ir taip penkis kartus, kol paaiškėja turnyro nugalėtojai. Žaidimo metu komandos gali naudotis savo ir komandos narių žiniomis ir išmintimi. Internetu, kompiuteriu, literatūra ir kitomis galimo sukčiavimo priemonėmis naudotis negalima.

Žaidimą vedusi Raminta Kėželytė pasakojo, kad pirmuose turuose pirmavo „Aušros“ moksleivių komanda „Matahari“, kuri buvo smarkiai atsiplėšusi nuo kitų varžovų. Tačiau nuo trečiojo turo taškus ėmė rinkti „Kaštonų“ moksleivių ir mokytojų sudaryta komanda „Aš žiauriai Patraukli“, „Desantas“, „Senjorai“. „Desantininkai“ praėjusią savaitę ir tapo nugalėtojais, tačiau po keturių turų vis dar pirmauja 108 taškus surinkusi „Matahari“ komanda. Bet jiems ant kulnų jau lipa 99 taškus turintys „Šprotai“, 96 taškus surinkusi „Aš žiauriai patraukli“. O gal rytoj paskutiniame sezono protų mūšyje siurprizą pateiks „Sega“, „Senjorai“ ar „Iš kur žinaai?“. O gal paskutiniame ture blykstelės tik 43 taškus surinkusios „Paprikos“, „Eureka“ ar „Šeimininkai““?

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

Keliaukime po Lietuvą: Čiobiškis

Pigūs lėktuvų bilietai, mainų ir darbo programos leidžia lengvai ir pigiai keliauti po pasaulį. Turbūt kas trečias studentas ar net jaunuolis galėtų išvardinti bent kelias šalis, į kurias teko nukeliauti. Bet ar jaunieji pasaulio atradėjai yra buvę ar bent girdėję apie Uoginius, Dusetas, Giedraičius ar Čiobiškį? Čia tik keletas miestelių, kurie turi kuo patraukti turistų dėmesį. Šiandien  jaunimogidas.lt pristato ant Musės ir Neries santakos įsikūrusį Čiobiškio miestelį.

Čia biški

Pasakojama, kad labai senais laikais paneriu ėjęs kelias iš Vilniaus į Kauną. Pusiaukelėje stovėjusi karčema, į kurią užsukdavę pailsėti keliauninkai. Pašėrę savo arklius, sakydavę: „Čia biškj nugersime, kol arkliai pailsės, ir važiuosime tolyn“. Iš to „čia biškį“ kilęs ir vietovės vardas. Ar tai tikra vardo kilmės istorija, ar legenda – neaišku. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad XVI a. Čiobiškis buvo jau didesnis miestelis, kuriame buvo keletas smuklių, gyveno pirkliai, prekiavę su Vilniumi ir Kernave.

Klacisitinė architektūra

Nors Čiobiškis – nedidelis miestelis, kuriame yra vos trys šimtai gyventojų, tačiau jis gali didžiuotis savo architektūra. Slėnyje stovintį dvarą projektavo Vilniaus Katedros ir Rotušės architektas Lauryno Stuoka-Gucevičius. Dvaras iki XVIII a. pab. priklausė Šveikauskams, tačiau vėliau iš jų perpirko Jonas Krizostomas Pilsudskis. Ši giminė ir atnešė klasicizmo bangą į miestelį. Pačiame  centre baltuoja klasicistinio stiliaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Visus, atvykstančius iš Vilniaus pusės, pasitinka išdidus ir gracingas, nors ir nedidelis, skliautinis Dariaus ir Girėno tiltas. Šie objektai miesteliui suteikia iškilmingumo.

Grėsmingasis kalėjimas

Daugeliui, ypač vyresniosios kartos atstovams, Čiobiškis asocijuojasi su kalėjimu. Tėvai kartais net vaikams grasindavo: „Jeigu būsi negeras – išveš į Čiobiškį“. Tačiau šiame miestelyje jokio kalėjimo nėra. Nuo 1923 m. buvusio Pilsudskių dvaro patalpose buvo įkurta valstybinė vaikų prieglauda, kiek vėliau mokykla-internatas. 1965 m. internatas reorganizuotas į specialiąją vaikų auklėjimo mokyklą. Dėl šios mokyklos ir susiformavo neigiamas Čiobiškio įvaizdis, nes sklido kalbos, kad ten patenka labai sunkūs ir nusikaltę jaunuoliai, su jais elgiamasi labai žiauriai. Kalbos nėra patvirtintos ir vietiniai gyventojai tai neigia.

Vienintelis keltas Lietuvoje

Didžiausias Čiobiškio traukos objektas – upės tėkme Neries ir Musės upių santakoje varomas keltas. Tai yra technikos paminklas ir vienintelis toks keltas visoje Lietuvoje. Jis ne tik savo originalumu žavi turistus, bet ir padeda keliautojams, vykstantiems į Kaišiadoris, sutrumpinti kelią. Tačiau keltu mėgsta „paplaukioti“ ir tie, kurie neketina vykti į Kaišiadoris. Kadangi jis yra varomas upės srove ir atrodo labai iššaukiančiai – dvi valtys, ant kurių iš medžio sukonstruotas pamatas. Keltas neturi variklio, nereikalinga ir žmogaus jėga, kadangi upė atlieka visą darbą.

Lankytini objektai Čiobiškyje

• Pikuolio kalnas (Janionių piliakalnis).
• Čiobiškį su kitu Neries krantu jungiantis upės srovės varomas 1935 m. pastatytas keltas.
• Musės ir Neries santakoje išlikę projektuoti Lauryno Stuokos – Gucevičiaus klasikinio stiliaus dvaro rūmai.
• 1816 m. Čiobiškyje pastatyta klasikinio stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, projektuota Lauryno Stuokos – Gucevičiaus.
• Ledynmečio suformuotos olos šalia Rynos, upeliuko Rusių Rago kaime.
• Žvalgakalnis.
• Tautodailininko P. Malinausko skulptūrų parkas Čiobiškyje.
• 1900 m. statytas vandens malūnas Čiobiškyje.
• 1933 m. per Musę pastatytas arkinis gelžbetoninis tiltas, transatlantinių lakūnų garbei pavadintas Dariaus ir Girėno tiltu.

Čiobiškis – Kernavės „kaimynas“, o nuo Vilniaus jį skiria apie 69 km. Tad jeigu kada ketinate aplankyti Kernavę, jaunimogidas.lt rekomenduoja nepamiršti ir Čiobiškio. Pažinkime Lietuvą geriau!

Miglė Narkevičiūtė

Jaunimogidas.lt

Selonija.lt

Pavasaris atėjo. Marš iš namų!

Vos tik atšilus orams, per žiemą namuose užsisėdėjusiems biržiečiams rūpi bėgti iš per ankštais tapusių butų ir namų. Kai kurie važiuoja į savo daržus ir kolektyvinius sodus. Užmiesčio sodybų savininkai pradeda jas tvarkyti ir ruošti šiltajam sezonui. O ką daryti tiems, kurie neturi nė kvadratinio metro žemės, o kelionėms prie jūros, į Druskininkus ar Rygą skirtus pinigus „suėdė“ šildymas?

Pasivažinėjimas dviračiu per Biržus – ekstremalus žygis

Biržiečiams belieka patarti, kaip sakė gyvasis klasikas Juozas Erilickas, „pirmiausia gimtinės takelius išvaikščioti“. Tad ką nauja galima pamatyti Biržuose biržiečiams? Kadangi benzinas brangus, siūlome sėsti ant dviračio.

Hmmmm… Parašiau ir pat suabejojau ar verta patarti po Biržus važiuoti dviračiu… Žadėtasis dviračių takas, turėsiantis vingiuoti Širvėnos pakrantėmis ir gražiausiomis Biržų vietomis – vis dar tik vizijose ir gražiuose planuose.

Daugelis Biržų gatvių išraustos. Ten, kur buvo galima smagiai minti pedalus asfaltu, dabar duobės ir purvynė. Važiuojant dviračiu tenka atidžiai stebėti ne tik kelią, bet ir automobilius, kurie, taip pat stengdamiesi išvengti duobių, gali dviratininką partrenkti. Tad pasivažinėjimą dviračiu po Biržus galima įtraukti į ekstremalių maršrutų sąrašą ar padaryti „Išgyvenimo šou“.

Tačiau atsargiai pravažiavus gatves, kuriose atliekami trasų tiesimo darbai ar kurios laukia naujos asfalto dangos ir „prasimušus“ į Kęstučio gatvę, jau galima sukti link Kirkilų ar Karvės olos.

Respublikos gatve ir miesto apvažiavimu galima pasiekti Astravą (važiuoti Jaunimo ar Ramiąja gatve iki liepto per Širvėną nepatariame – šios gatvės labiau primena apkasus prieš Kursko mūšį). Iš Respublikos gatvės pasukus į Vabalninko gatvę taip pat galima išvažiuoti iš Biržų ir rinktis kryptį – arba dviratį minti Klausučių link, arba sukti Pabiržėn.

Deja, seniai žadėtas dviračių takas nuves tik iki kapinių, tad norint pasiekti Pabiržę ar Likėnus, teks dalį maršruto rizikuoti važiuojant judriu keliu, kuriuo švilpia vilkikai ir jiems lenkiant stipriai laikyti dviračio vairą, kad vėjo gūsis neparblokštų po ratais ar nenupūstų į pakelės griovį.

Tad mūsų patarimas: dviračiu geriau važiuoti Kęstučio ir Skaistkalnės gatvėmis ir tada pasukus Saločių gatve, pro ją geru keliu, kuriame nedidelis eismas, jau minti pedalus iki gojelio, Karvės olos ar Mantagailiškio.

Važiuoti iš Rinkuškių Širvėnos pakrante link Astravo nepatartina: žvyruotas kelias su išmuštomis duobėmis ir nuolat dulkių debesis keliantys jus aplenkę automobiliai tuos keletą kilometrų ir vėl pavers ekstremaliu išgyvenimo žygiu. Jei jau vis tiek norite patekti į Astravą, minkite pedalus apvažiavimu.

Važiuokit į Gojelį

Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas piktinasi biržiečiais, užvertusiais šio unikalus gamtos paminklo prieigas šiukšlėmis. Tad kol bus tvarkomos Karvės olos prieigos (žinoma, jei patiems nekils noras prisidėti prie tvarkymo), siūlome pro Geologų duobę keliu pavažiuoti dar keletą šimtų metrų ir sustojus pasidairyti prie Lapės duobės, užsukti į biržiečių taip pamėgtą Gojelį.

Ten dabar verda darbas. Kertami smegduobes dengę krūmai ir menkaverčiai medžiai, valoma aplinka. Tad jei jūsų pasivažinėjimo dviračiu tikslas pasiskinti žibučių ir pabūti gamtoje, jau šį savaitgalį galite minti iki gojelio.

O netrukus ten bus dar gražiau: Biržų regioninio parko direktorius K. Baronas sakė, kad Gojelyje bus sutvarkytas priėjimas prie neseniai speleologų atrasto Barsuko urvo (į kurį, beje, galima įlįsti),padaryti takeliai iš skaldos. Atsiras nuorodos, stendai. Į kai kurias gilesnes smegduobes bus galima nusileisti laipteliais. Deja, pavėsinės ir suoliukai projekte nenumatyti…

Į Kirkilus arba Astravą

Gali dviračiais važiuoti iki Kirkilų ežerėlių. Važiuodami automobiliu gal nė nepastebėjote, o mindami pedalus būtinai atkreipsite dėmesį, kad Kirkilų apylinkėse, beveik 400 ha plote yra gausybė smegduobių. Kai kurios jų 20–30 metrų skersmens ir siekia 8–11 metrų gylio. Daugelis jų apsemtos vandeniu ir suformavo vienintelius Pabaltijyje karstinius ežerėlius. Viena kitai netrukdydamos ten išraižytose karstinių ežeriukų pakrantėse gali apsistoti ir kelios kompanijos. Apžvalgos bokšto prie Kirkilų dar nėra, tačiau kada nors jis stovės. O dar ten ruošiamasi pastatyti medinį tiltelį į vieną iš karstinio ežerėlio salų.

Jei bijote, kad Kirkilai per toli – užteks nuvažiuoti iki Astravo. Pasivaikščiokite po parką. Grafų sodintas parkas jau tvarkomas ir pamažu vaduojasi iš menkaverčių krūmynų, o dilgėlės ir aukštos žolės kol kas dar netrukdo vaikštinėti po šį gamtos ir žmogaus rankų kūrinį. Nepagailėkite laiko ir pavažiuokite iki užtvankos.

Senoji, Tiškevičių statyta pusšimčio metrų ilgio Astravo užtvanka – tiltas dėl savo arkų primena romėnų akveduką. Jei nenorite važinėti be tikslo, sugalvokite, pavyzdžiui, kad senojoje užtvankoje turite surasti įmūrytą akmenį, kuriame iškirstas Tiškevičių herbas, vieno iš grafų inicialai (perskaitę juos galėsite pasidomėti, kuris Tiškevičius pastatė užtvanką) ir statybos metai. O prie naujosios užtvankos žvelgiant į šniokščiantį vandenį galima pailsėti ir apgalvoti, kur dar minti dviračio pedalus.

Galima pasiūlyti ir kitų maršrutų dviračiais. Pavyzdžiui, galite pasinaudoti galimybe pamatyti akyse nykstantį medinį Balandiškių dvarą. Jį rasti nesunku, nes dvaro rūmai – visiškai šalia „Agaro“ įmonės. Atvykę į Pabiržę sukite kairėn, ir pro gražiais dvarininkų kapinaites pasiekti puikų Daudžgirių dvaro parką su šimtamečiais ąžuolais. Deja, trijų aukštų rūmus, nebyliai stebint paminklosaugininkams, per keletą metų baigia sugriauti ir ištampyti plytų vagys. Tačiau įspūdingi griuvėsiai, skliautai dar laukia jūsų. Netrukus jų gali nebelikti, o po mėnesio, sužėlus dilgėlėms ir krūmynams, ir į patį Daudžgirių dvaro parką bus neįmanoma patekti.

Pajodinėkime

Nenorite dviračio? Galima pasiūlyti kitą puikų laisvalaikio praleidimo būdą – pajodinėti žirgais. Ežerėlių kaime esančiame žirgyne jūsų laukia žirgynas. Jo savininkė Sonata sakė, kad laukiami ne tik jojimo meną jau įvaldę biržiečiai, bet ir tie, kurie arklį matę tik iš toli ir apie jodinėjimą žirgu dar tik svajoja. Instruktorius išmokys joti manieže. Galima žirgais išjoti į turistinį žygį po gražias apylinkes. Juk netoli nuo Ežerėlių yra ir Užušilių miškas.

Žirgyne yra ir ponis, tad nedideliu arkliuku gali jodinėti vaikai. Yra ir karieta, kuria, kaip ponui, galima pasivažinėti po apylinkes.

Pairkluokime

Akcentuodamas keliones dviračiais nepaminėjau dar vienos puikios pramogos: plaukimo baidarėmis. Apie vandens maršrutą baidarėmis Nemunėlio upe jau visi žino. Jas galima išsinuomoti Nemunėlio Radviliškyje arba Ločeriuose.

Nuo praėjusių metų atsirado naujienų: baidarėmis galima paplaukioti ir Širvėnos ežere, Apaščioje arba Kirkilų ežerėliuose. Baidares nuomoja Biržuose gyvenanti Gražina Jasikienė, kuri sakė, kad gali jas nuvežti į bet kokią pageidaujamą vietą – kur tik žmogus norės paplaukioti. Biržuose baidares nuomoja ir V. Undzėnas.

Tačiau apie baidares kalbėti gal dar kiek ankstoka. Tačiau prie Muoriškio atodangos netrukus bus sukalti laipteliai, kuriais bus galima nusileisti stačiu šlaitu link Nemunėlio…

Nežinote, kaip susirasti žirgyno savininkų ar baidares nuomojančių žmonių kontaktus ir adresus? Kreipkitės į Biržų turizmo informacijos centrą.

Tad kilkime nuo sofų ir išjunkime televizorius – pavasaris prasidėjo, judėkime!

 

Dalius MIKELIONIS

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Viešnagė žydo namuose

„Aušros“ vidurinėje mokykloje veikia Tolerancijos ugdymo centras. Jo narės, šios mokyklos devintokės Greta Binkevičiūtė ir Modesta Šliauterytė su mokytojais lankėsi paskutiniojo Biržų žydo Melamedo Šeftelio namuose.

Dėl susitikimo buvo susitarta iš anksto, tad nuvykus pas Š. Melamedą į svečius, ant stalo jau laukė vaišės. Mergaitės pasakojo, kad pamatęs būrelį svečių, garbaus amžiaus šeimininkas truputį susijaudino, tačiau susėdus už stalo ir vaišinantis arbata, o ypač pradėjus pasakoti savo gyvenimo istoriją, pono Melamedo jaudulys tirpo, veidas skaidrėjo, o akys ėmė spindėti.

Moksleivės sužinojo, kad Šeftelis gimė žydų šeimoje, kuri laikėsi judaizmo tradicijų. Jo tėvai vertėsi prekyba. Jis turėjo du brolius, Melamedai vaikus leido mokytis į Biržuose veikusią Ješiva – žydų religinę mokyklą. Vaikystėje Šeftelis su broliais žaisdavo ne tik su žydais, bet ir su Biržų lietuviukais. Jis pasakojo, kaip atėjus karui spėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą ir kaip išsigelbėjo nuo masinio žydų sušaudymo 1941 metų vasaros pabaigoje.

Kalba užėjo apie žydų papročius ir tradicijas. Daug kas buvo neįprasta ir negirdėta. Šeftelis Melamedas pasakojo apie vyro ir moters vaidmenį tradicinėje žydų šeimoje, apie tradicinius žydiškus valgius (nedaugelis, turbūt žino, kad marinuota žuvis, silkė, batonai-pynutės ir netgi kugelis yra žydų tautos kulinarinio paveldo palikimas). Šeimininkas netgi padainavo keletą žydiškų dainų jidiš kalba. Svečiai su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo žydų tautos simbolį – Dovydo žvaigždę, sužinojo, ką jų tradicijoje reiškia septynšakė žvakidė Menora, netgi pasimatavo tradicinę žydišką kepuraitę – kipą. Netgi turėjo galimybę palaikyti rankose ritinėlį, kuriame užrašyta Tora. Jie sužinojo, kad Tora – pagrindinė judėjų religinė knyga, kurios autoriumi krikščionys ir žydai tradiciškai laiko Mozę. Tora susideda iš penkių knygų, atitinkančių krikščioniškąjį Senąjį Testamentą, arba Bibliją.

Modesta ir Greta sakė, kad pabuvusios svečiuose pas Šeftelį Melamedą jautėsi ne tik palytėjusios istoriją ir susipažinusios su Lietuvoje nykstančios tautos papročiais, bet ir praplėtė bei pagilino vadovėlines žinias.

 

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Mikro imperija: ko knibždėte knibžda laše vandens?

Kas galėtų pamanyti, jog viename lašelyje vandens vyksta toks audringas mikropasaulio gyvenimas. Multimedijų menininkas iš Austrijos Klemensas Virtas (Clemens Wirth) nusprendė nufilmuoti ir visiems pademonstruoti, kokios gyvybės formos egzistuoja ten, kur, rodos, vietos gyvybei yra pernelyg mažai.

Pasirodo, tame lašelyje, kurių milijonus išleidžiame iš čiaupų virtuvės ir vonios kambariuose, tikrai netrūksta ne itin maloniai atrodančių gyvių.

Taikomųjų mokslų universitetą Zalcburge (Austrija) baigęs K. Virtas savo nufilmuotą vaizdo siužetą apie „molekulinius konfliktus, mitochondrinius karus bei kvapą gniaužiančias epines mikrosinematografo patirtis” pavadino „Mikro imperija”.

„Kaip didelis mažų dalykų entuziastas, troškau atverti erdves, nustelbiančias makrovisatą – taip ir atsidūriau prie mikroskopo okuliaro, – pasakoja filmuko autorius. – Išties pribloškiama, kiek daug visko yra tame ankštame pasaulėlyje ir kiek neįsivaizduojamai daug dalykų vyksta kažkokiame laše vandens.”

Savo taikytą filmavimo techniką autorius vadina „tamsaus fono mikroskopija” („dark field microscopy”). Tokį vaizdo efektą K. Virtas išgauna prie mikroskopo prijungdamas vaizdo kamerą (šiuo atveju „Canon 5d mark II”). Rezultatas – įspūdingi baisokų, tarpusavyje kovojančių gyvių kadrai, iš kurių ir susideda 15 minučių trukmės filmas.

Beje, vienas iš filmo herojų, mikroorganizmas pavadinimu „maurakulis” („volvox”), Žemėje gyvuoja jau maždaug 200 mln. metų.

Vaizdo siužetas

Parengta pagal: The epic battle raging inside a drop of water: Microscope video reveals the tiniest of organisms at war

www.technologijos.lt

Selonija.lt

Šventinis savaitgalis Lietuvos Jūrų muziejui padovanojo pamestinuką Velykį

Velykų šventės Jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjui Arūnui Grušui nebuvo ramios. Pirmadienio rytą suskambo telefonas: pagalbos ieškojo nidiškiai, paplūdimyje ties Naglių rezervatu pastebėję nusilpusį, vos bejudantį ruoniuką. Jau po kelių valandų ruoniukas buvo pervežtas į Jūrų muziejų, į kabinetą administracijos pastate, skambiai vadinamą laboratorija, nes jame yra įrengtos dvi vonios. Vienoje jų ir buvo apgyvendintas pamestinukas, Arūno meiliai pavadintas Velykiu.

– Gyvūnėlis labai nusilpęs, – pasakojo Arūnas Grušas. – Ant užpakalinės letenėlės yra viena pūliuojanti kastinė žaizda, praplovėm ją vandenilio peroksidu, ir šiandien ji jau švari. Pagrindinė bėda – ruoniukas netekęs daug skysčių, nes nežinia kada jis paskutinį kartą buvo pamaitintas mamos.

Pasak biologo, Velykis yra 3-4 savaičių amžiaus, o sveria tik 14 kilogramų. Tokio svorio būna vos pasaulį išvydę ruoniukai. Štai Velykio bendraamžis – muziejuje gimęs ruoniukas – dabar jau sveria 55 kilogramus.

– Panašu, kad Velykis iki pat Velykų laikėsi griežto pasninko, – liūdnai šypsodamasis pasakojo Arūnas Grušas. – Pirmąją dieną jį tik pagirdėm fiziologiniu tirpalu, nes įdubusios akys, vangumas rodo, kad trūksta skysčių. Antrosios rytą jau vaišinom malta silke su priedais – virškinimo fermentais, vitaminais, žuvų taukais. Jeigu jam nekils virškinimo problemų, ir toliau maitinsim šiuo mišiniu, kol nesustiprės ir nepradės ėsti žuvies pats. Tada Velykis jau galės prisijungti prie muziejaus baseine gyvenančių Baltijos pilkųjų ruonių būrio.

Velykis turi ir žvalią kaimynę – gretimoje vonioje linksmai turškiasi ledinė antytė Kvaksė. Taip vadina šį draugišką paukštelį Arūnas Grušas, nes ji kiekvieną palabina smagiu „Kva-kva!“. Prieš mėnesį šis paukštis pateko į Arūno rankas, nes buvo rastas pakrantėje mazutuotas. Antytė išvalyta, bet panašu, kad mazutas pažeidė plunksnas dengiantį apsauginį riebalų sluoksnį. Todėl dabar Kvaksė vandenyje permirksta kaip … višta ir plaukti toli negali. Arūnas sako, kad kai tik antytė nebebijos sušlapti, bus paleista į laisvę.

Kiekvieną pavasarį Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai priglobia ir slaugo jūros pakrantėje rastus nusilpusius ruoniukus Tokiems ruoniukams jau dvidešimt vieneri metai muziejus tampa antraisiais namais. Atvežami gyvūnėliai dažnai leisgyviai, o pagiję ir sustiprėję vėl paleidžiami į Baltijos jūrą. Šioje improvizuotoje laboratorijoje jau buvo išslaugyti 23 ruoniukai.

Jau keleri metai Aplinkos ministerija padeda muziejui rūpintis pamestinukais. Šiemet yra skirta 20 tūkst. litų ruoniukų gydymui ir reabilitacijai. Pasak Jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, civilizuotos šalys, tokios kaip Lenkija ar Vokietija, ruonių reabilitacijos klausimus sprendžia iš esmės.

– Šiose šalyse veikia ruonių reabilitacijos, gydymo stotys, – sakė Olga Žalienė. – Juk Baltijos pilkieji ruoniai yra įtraukti ir į Lietuvos raudonąją knygą, o tai reiškia, kad valstybė įsipareigoja saugoti šią nykstančią gyvūnų rūšį.

Mokslininkai teigia, kad keičiantis Baltijos jūros ekologinei situacijai, vis daugiau Baltijos pilkųjų ruonių pastebima pietinėje, Lietuvos pakrantėje. Juos čia traukia iš šiaurinės dalies atplaukusių žuvų tuntai. Muziejininkai prašo pastebėjus pakrantėje nusilpusį ruoniuką skambinti tiesiai į muziejų,

Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.

Arūno Grušo ir Alfonso Mažūno nuotr.

Nika Puteikienė

Lietuvos Jūrų muziejus

Selonija.lt

Muziejininkų išaugintas ruoniukas drąsiai eina į sceną

Metus Jūrų muziejaus amfiteatre lankytojus smagiais pasirodymais džiuginusi Kalifornijos jūrų liūtų komanda Velykoms sulaukė pastiprinimo. Jau nuo šio, šventinio savaitgalio, pradedamuose lauko erdvėje demonstruoti Kalifornijos jūrų litų pasirodymuose dalyvaus ir Pilkasis Baltijos ruoniukas Botnis.

– Pernai muziejuje gimęs Baltukės vaikas – labai jaukus ir meilus, – pasakojo gyvūnais besirūpinantis muziejininkas biologas Pavelas Kulikovas. – Kaip žinia, Baltukė, kažkada išgąsdinta žmonių, sulaukusi mažylio, stengiasi jį kur nors paslėpti. Taip netyčia gali net paskandinti, nes ką tik gimęs ruoniukas dar negali plaukioti šaltame vandenyje. Todėl Botnį iš Baltukės turėjome paimti ir auginome patys.

Beveik mėnesį darbuotojai ruošė ruoniukui specialų mišinį ir maitino jį kas keturias valandas. Vėliau Botnis pradėjo mokytis valgyti žuvį ir buvo apgyvendintas muziejaus baseine kartu su kitais Pilkaisiais ruoniais. Greta – muziejaus amfiteatre vykdavo Kalifornijos jūrų liūtų pasirodymai, tad smalsų ir judrų ruoniuką treneriai kartą irgi nusprendė pakviesti į sceną.

Pasak anksčiau tik su delfinais ir Kalifornijos liūtais dirbusios trenerės Vidos Miškinytės, tikrai nelengva gyvūną išmokyti net paprasčiausią užduotį atlikti.

– Kol kas Botnis moka dar nedaug, palyginti su kaliforniečiais, – šypsojosi trenerė, bet su kiekviena treniruote jis vis labiau išdrąsėja.

Lankytojų pamėgti Kalifornijos jūrų liūtai, trenerių teigimu, yra išdykę ir judrūs, ypač jaunikliai – trejų metų Matilda ir Karis bei metais jaunesnė Čilė. Senieji liūtai Henris, Lija ir Basta yra ramesni. Kalifornijos jūrų liūtai yra žinduoliai, priklausantys ausytųjų ruonių pobūriui – yra lyg ruonių pusbroliai iš Pietų pakrantės. Paplitę jie Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos ir Meksikos. Tai labai draugiški gyvūnai. Jie gyvena kolonijomis – šimtais, kartais net tūkstančiais. Didžiausi jų priešai – rykliai ir orkos.

Pilkieji Baltijos ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Jie Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų, daugiausia jų yra Botnijos, Suomių ir Rygos įlankų pakraščiuose bei prie pietinių Švedijos krantų.

Beje, ruoniukui vardą Botnis sugalvojo Šakių rajono Panovių pagrindinės mokyklos antrokai ir trečiokai. Jie nusprendė, kad jaunikliui tinkamiausias Botnio vardas, nes šalia Rygos esančioje Botnijos įlankoje gyvena viena gausiausių Baltijos jūros pilkųjų ruonių kolonija.

O šiemet muziejuje gimęs ruoniukas dar yra bevardis. Visos Lietuvos vaikai kviečiami siūlyti tinkamiausią mažyliui vardą, kuris yra suteikiamas per Tarptautinę Muziejų dieną gegužės 18-ąją, nuotaikingos Vardynų šventės metu.

 

Alfonso Mažūno nuotr.

Nika Puteikienė

Lietuvos jūrų muziejus

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »