Ateinančios savaitės orų apžvalga

Get the latest Flash Player to see this player.

Selonija.lt

Keliauk kitaip: Trakų istorinis nacionalinis parkas

Mūsų protėviai dabartinių Trakų apylinkėse įsikūrė prieš tūkstančius metų. Gamtos sukurtoje sunkiai prieinamoje vietoje buvo pastatyta ištisa gynybinė sistema su medinėmis ir mūrinėmis pilimis. Šalia tų įtvirtinimų kūrėsi Naujųjų Trakų miestas, kuriame apsigyveno įvairių tautų žmonių bendruomenės. Karaimai, pavyzdžiui, čia gyvena iki mūsų dienų. Vytautas Didysis kelis šimtus karaimų šeimų 14 amžiaus pabaigoje atsivežė nuo Juodosios jūros kaip karius, dorus ir ištikimus tarnus. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami jiems privilegijas. Yra žinoma, kad 1441 metais jiems suteiktos savivaldos teisės. Karaimai ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Savo pirmąjį valdovą Vytautą karaimai vadino Valat Bij – Karaliumi, triuškinančiu priešus.

Jau nuo senovės šiame krašte susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą. Netoliese ir Senieji Trakai – Vytauto Didžiojo gimtinė. Kitas žymus parko akcentas – Užutrakio dvaro sodyba, dabar atgimusi po restauracijos, ir parkas. Grafas Juozapas Tiškevičius, turėjęs didžiules galimybes rinktis, įsikūrė būtent čia, matyt, dėl gražios gamtos, gana netolimo atstumo nuo Vilniaus ir dėl išskirtinio Trakų įvaizdžio, kurį nuo aštuoniolikto šimtmečio populiarino Vilniaus romantikai. Įsiminė įdomus parko darbuotojos pasakojimas, kaip atvykstantys grafai ne privažiuodavo prie savo rūmų, o su visa karieta keltu persikeldavę per ežerų protaką. Pirmiausia senieji Užutrakio šeimininkai išvysdavo baltą Marijos skulptūrą tarp parko medžių, kuri lyg laimindavo juos.

Ypač sezono metu į Trakų apylinkes atvyksta gausybė svečių, turistų ne tik iš Lietuvos. Labai patogu atsivežti dviračius ir keliauti po visą parką. Daug galimybių vandens sporto ir kelionių vandeniu mėgėjams. Galima net pajodinėti tos pačios veislės žirgais – žemaitukais – kaip šiomis pakrantėmis prajodavo Vytautas Didysis. Trakų istorinis nacionalinis parkas – specifinis, nes dalis jo teritorijos yra mieste. Tad kai kurie lankytojai ir plūsta į jį kaip į miestą – papramogauti, pasilinksminti, audringai pašėlti. Tokiems žmonėms sąvoka „ramus poilsis“ ne tik nepriimtina, bet net neįsivaizduotina. Dažnas lankytojas neįsivaizduoja, kaip galima ilsėtis, nesiklausant visu garsu paleistų „bumčikų“; užsimanęs pasikaitinti saulėje, griūva kur nori, nusimestais drabužiais apkarstęs trapius žydinčius dekoratyvinius krūmus. Užsikuria su savimi atsivežtą metalinę kepsninę, o po ja palieka pelenų krūvą. Po to kitas atvykėlis šią vietą jau įvertina „kaip laužavietę“ ir bando čia įžiebti ugnį…

Kenčia Užutrakio rūmų parke esančios skulptūros, baliustrados, vazos. Dažnas jų fone fotografuojasi, ir būtinai užsilipęs. Čia esama romėniško stiliaus vazos, savo forma primenančios vonelę. Senieji šeimininkai grafai grožėdavosi joje plūduriuojančiomis gėlių galvelėmis ir žiedlapiais. Dabar vaza kai kuriuos žmones traukte traukia į ją įlipti, o įlipus – atsigulti ir šitaip pozuoti. Vazoje gulinčių „žvaigždžių“ nuotraukų buvo populiariuose žurnaluose. O viena Lietuvoje garsi popdainininkė, fotografuodamasi tarp parke augančios arbatinės rožės krūmo šakų, jas išlaužė iki pat šaknų. „Liūdniausia, kad taip daro ne vaikai, o suaugusieji, – sakė Andžela Kriaučiūnienė, Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros paveldo, aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės skyriaus vadovė. – Sudraudus nepilnamečius, jie dar paklauso, tuo tarpu garbaus amžiaus atvykėliai tuoj ima piktintis: o kur parašyta, kad negalima mindžioti ką tik pasėtos žolės; na ir kas, kad čia palikau tuščią butelį – juk šiukšliadėžės tai nepastatėte? Pamačius vidury dienos pasodintas gėles bekasančią moteriškę, ši atkerta: juk jos visiems skirtos, čia – ne privati valda…“

Pakeliavus žirgais, dviračiais ar pėsčiomis po tokį unikalų kraštą, gera pailsėti užeigėlėje ant ežero kranto valgant karaimų kibinus ir žvelgiant į tolumoje baltuojančias jachtas. Tačiau mintims atsipalaiduoti vis neleido viena istorija, čia išgirsta. Į Užutrakio dvaro parką mėgdavo ateiti stirnos. Jos čia paskanaudavo sušalusiais rožių ir kitų dekoratyvinių krūmų lapais. Beveik nebijojusios žmonių, buvo tapusios vos ne naminėmis. Kartą atvažiavo visureigiais žmogystos ir, iš arti sušaudę visus žvėrelius, susimetė į mašinas. Tie, kas šaudė, tikrai nebadavo. O stirnos buvo jau per daug pripratusios prie žmonių…

Linas Senkus

K. Stalnionytės nuotr.

Kviečiame dalyvauti konkurse. Turbūt ne kartą pastebėjote, kokia ypatinga Lietuvos gamta, koks

turtingas kraštovaizdis ir kiek neįtikėtinų kampelių galima joje rasti. Ypač daug gražių vietų yra Lietuvos saugomose teritorijose. Jeigu kažkaip fiksuojate tas akimirkas – darote nuotraukas, kuriate video ar radijo reportažus, o gal įkvėpti gamtos rengiate straipsnius – dalyvaukite „Geriausio kūrinio konkurse“. Konkurso tikslas – išrinkti įtaigiausius kūrinius apie Lietuvos saugomas teritorijas keturiose kategorijose: geriausia nuotrauka; geriausias straipsnis; geriausias video reportažas; geriausias radijo reportažas. Pagrindinė sąlyga, kad nuotrauka, straipsnis, video ar radijo reportažas būtų susijęs su Lietuvos saugomomis teritorijomis. Taip pat turėtų atsispindėti draugiškas aplinkai elgesys, ekologija, meilė ir pagarba gamtai. Geriausių kūrinių autoriai bus apdovanoti vertingais prizais, jų kūriniai ar nuorodos bus publikuojami “Keliauk kitaip” ir „Eko bangos” tinklaraščiuose. Nuotraukas, straipsnius, video ir radijo reportažų nuorodas siųskite – keliaukkitaip@keliaukkitaip.lt. Dar galite suspėti dalyvauti, o jau dalyvaujančių kūrinius galite įvertinti čia – http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/konkursai_archyvas

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 

www.keliaukkitaip.lt

Selonija.lt

Artimiausi keleri metai muš karščio rekordus

Gamtai būdinga dinamika: oras šyla ir vėsta cikliškai. Tačiau natūralius procesus lemtingai sustiprina „asmeninės“ mūsų planetos problemos. JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) mokslininkai įspėja, kad didėjantis saulės aktyvumas kartu su Ramiojo vandenyno vandens temperatūros anomalija „El Nino“ per artimiausius trejus metus padės pasiekti pasaulio temperatūros rekordą.

„El Nino“ (isp. berniukas, vaikas) ir „La Nina“ (isp. mergaitė) – skirtingų vieno gamtos reiškinio fazių pavadinimai. Šis reiškinys – tai sunkiai prognozuojamos formos ir trukmės cirkuliacinis fenomenas, globalaus klimato svyravimas: nuokrypis nuo normos į aukštesnės Ramiojo vandenyno vidutinės temperatūros pusę vadinamas „El Nino“, o žemesnės temperatūros tendencija vadinama „La Nina“.

NASA registras ir tyrimai rodo, kad devynios iš dešimties šilčiausių metinių temperatūrų nuo 1880 m. (kada pradėjo veikti registras) užfiksuotos po 2000-ųjų metų. Vieninteliai metai, kurie iš viso dvidešimtojo amžiaus patenka į šilčiausių metų dešimtuką, yra 1998-ieji. GISS parengtas vidutinės temperatūros pasaulyje tyrimas remiasi daugiau kaip tūkstančio meteorologinių stočių duomenimis iš viso pasaulio, palydoviniais vandenynų paviršiaus temperatūros stebėjimais ir Antarktidos tyrimų stočių matavimais.

„Mūsų planeta sugeria daugiau energijos negu išmeta, – spaudos pranešime cituojamas GISS (Goddardo kosmoso instituto) direktorius Jamesas E. Hansenas. – Ir toliau išlieka kylančios temperatūros tendencija. Netgi esant „vėsioms“ aplinkybėms („La Nina“ veikimas ir sumažėjęs Saulės aktyvumas) per praėjusius kelerius metus, 2011-ieji buvo vieni iš dešimties šilčiausių metų per daugiau nei šimtmetį“, – perspėja mokslininkas.

Šiandieninę aukštą temperatūrą aktyviai palaiko padidėjusi šiltnamio efekto dujų koncentracija atmosferoje, ypač anglies dioksidas. Dėl šiltnamio efekto atmosferoje užsilaiko Žemės išspinduliuoti infraraudonieji spinduliai, kurie normaliai turėtų išsisklaidyti kosmose. Taigi dėl padidėjusios koncentracijos atmosferoje kaupiasi perteklinė energija, o tai lemia vis aukštesnę temperatūrą.

Tikimasi, kad vidutinė temperatūra pasaulyje pasieks rekordą per ateinančius dvejus – trejus metus, nes tai lemia ne tik šiltnamio efektas, bet ir pastaruoju metu didėjantis Saulės aktyvumas, o beprasidedantis „El Nino“ reiškinys padidins Ramiojo vandenyno temperatūrą pusiaujo regione.

Mokslininkai juokauja, kad Žemės planeta troškinasi savo garuose, o jei dirbtiniai pasaulinio atšilimo veiksniai nebus sustabdyti, netrukus ji ir visiškai išvirs, o su kartu su ja – ir planetos gyventojai.

 

„EKO redakcija“

B. Kurtinaitienės nuotr.

Selonija.lt

Keliauk kitaip: „Vieję i sieję” – Veisiejų regioniniame parke

Veisiejų miestelis įsikūręs Ančios ežero pusiasalyje. Siauros gatvelės su mažyčiais namukais vingiuoja palei vandenį, ir iš kur bepažvelgsi – vis matyti aukštyn baltais mūrais kylanti šventykla – Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos katedra. Ežero, skalaujančio Veisiejų pamatus, pavadinimus apipynusios legendos byloja:

,,…Vieną vėjuotą dieną valstietis tose vietose sėjęs nevėtytus rugius (su pelais). Važiuoja pro šalį lenkų ponas ir klausia:

- Ką čia darai?

Valstietis jam lenkiškai atsakęs, kad jis tuo pačiu metu vėto ir sėja („vieję i sieję”). Iš čia ir atsiradęs šios vietos vardas – Veisiejai.

Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis. Mykolas Masalskis tarp dvaro rūmų ir ežero užveisė parką, želdiniai buvo sodinami pagal ryškią geometrinę kompoziciją. Vėliau, Veisiejus valdant Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Parke yra prūdas, kuris susietas su Ančios ežeru. Tiltelis per kanalą vadinamas Meilės tilteliu. Iš ankstesnių laikų parėjęs tikėjimas, kad nevalia tiltelio pereiti nesugalvojus noro apie meilę. Ir tas noras būtinai išsipildysiąs.  Jei keliauji kitaip, tai būtinai rasi savo kelyje tiltelį, kurį perėjęs prisipildai meilės… 

Veisiejuose gyveno Liudvikas Lazaris Zamenhofas.Čia jis 1885 metais užbaigė rašyti esperanto kalbos vadovėlį. Pasaulinės kalbos tėvas gimė Balstogėje. Į klausimą kokios tautybės L. L. Zamenhofas – lenkas ar Rusijos žydas – atsako ant paminklo iškalti paties daktaro pasakyti žodžiai 1907 metais Kembridže vykusiame III esperantininkų kongrese: „Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau Tave dar vaikystėje. Tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis”. 1998-aisiais metais 34-ųjų Baltijos esperantininkų dienų, vykusių Veisiejuose, proga parke buvo pastatytas Liudviko Lazario Zamenhofo paminklinis biustas (aut. J. Narušis).

Vandens kelionių mėgėjams tikras malonumas keliauti baidarėmis ir valtimis protakomis susijungiančiais Veisiejų ežerais. Pradžiai apiplaukite Veisiejus. Visai netoliese, tiesiog kitame artimame ežero krante, ant apsupto pelkutėmis iškyšulio stūkso Vainežerio senovinis gynybinis įtvirtinimas. Parko direktorė Lina Žukauskienė papasakojo. Nors čia likusios tik dvaro sodybų vietos, pati dvarvietė užburia nuostabiu parku, paežerių takeliais ir šimtamečių liepų alėja-ratu. Iki 1724 m. buvęs Veisiejų dvaras buvo pavadintas Justinavu. Po Pirmojo pasaulinio karo Justinavą pradėta vadinti Vainežeriu. Peizažinio stiliaus Vainežerio parkas įkurtas XVIII a. Didžiąją teritorijos dalį užima įvairių rūšių medžiai ir krūmai, senasis sodas. Išlikę aikštės, kuriose vietiniai gyventojai gano gyvulius.

Toliau galima irkluoti į kitą, ilgąją Ančios ežero atšaką, ant vieno iškyšulio rasime Mečiūnų piliakalnį. Ežero užutekiuose ir pusiasaliuose veisiasi sketsakaliai, juodosios meletos, juodakakliai narai, putpelės, dažnai peri pilkasis garnys. Iš vandens paukščių galima pamatyti gulbę nebylę, klykuolę, didžiąją antį, ausuotąjį kragą ir kitus paukščius. Priplaukus Jezdo kaimelį, per Ragažiaus ežeriuką, patenkame į Dumblinį, iš jo į Dumblelį. Beplaukiojant reikia nepatingėti išlipti į krantą ir pasižvalgyti nuo aplink stūksančių kalvelių. Per Ilgio ežerą patekus į Vepryną, už jo atrasim Trikojį ežerą, vėliau Snaigyno ežerą, o paskui – Šlavanto.

Parko direktorė L. Žukauskienė papasakojo, kaip materialinę kultūrą ir tradicines vertybes kuria, saugo ir perduoda savo vaikams krašto žmonės, gyvenantys čia jau pusę tūkstantmečio po jotvingių išnaikinimo. Staklėmis audžianti moteris, švelniai ,,plukdanti kiton ažarėlio pusėn” dzūkišką giesmę, su meile kepanti duoną ar renkanti žoleles ,,nuo visokių ligų”, vyras, ,,senoviškai” pavalkus arkliams siuvantis, pinantis kašikus, liejantis vaškines žvakes, ,,vailokus’’ veliantis ar skripkute griežiantis, ,,lūpeške” čirpinantis ,,valsukų ar polkutį” – tai brangiausias mūsų turtas, tradicinės kultūros sargai, tarp savęs dar vis besirokuojantys daininga dzūkiška šnekta. Jų gebėjimai, gyvenimo būdas, išmintis taikosi į tradicinės kultūros registrą. Tereikia tik nepatingėti, susidomėti ir atkeliauti čia. Leisti sau pamatyti nauju, atviru žvilgsniu pietų Lietuvos gamtą, pabūti joje kitaip, pajusti ją visu savimi.

Kviečiame dalyvauti konkurse. Turbūt ne kartą pastebėjote, kokia ypatinga Lietuvos gamta, koks

turtingas kraštovaizdis ir kiek neįtikėtinų kampelių galima joje rasti. Ypač daug gražių vietų yra Lietuvos saugomose teritorijose. Jeigu kažkaip fiksuojate tas akimirkas – darote nuotraukas, kuriate video ar radijo reportažus, o gal įkvėpti gamtos rengiate straipsnius – dalyvaukite „Geriausio kūrinio konkurse“. Konkursotikslas – išrinkti įtaigiausius kūrinius apie Lietuvos saugomas teritorijas keturiose kategorijose: geriausia nuotrauka; geriausias straipsnis; geriausias video reportažas; geriausias radijo reportažas. Pagrindinė sąlyga, kad nuotrauka, straipsnis, video ar radijo reportažas būtų susijęs su Lietuvos saugomomis teritorijomis. Taip pat turėtų atsispindėti draugiškas aplinkai elgesys, ekologija, meilė ir pagarba gamtai. Geriausių kūrinių autoriai bus apdovanoti vertingais prizais, jų kūriniai ar nuorodos bus publikuojami “Keliauk kitaip” ir „Eko bangos” tinklaraščiuose. Nuotraukas, straipsnius, video ir radijo reportažų nuorodas siųskite – keliaukkitaip@keliaukkitaip.lt. Dar galite suspėti dalyvauti, o jau dalyvaujančių kūrinius galite įvertinti čia – http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/konkursai_archyvas

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

www.keliaukkitaip.lt

Selonija.lt

Smegduobė – netoli namo, ant keliuko

Sekmadienį po pietų Padaičių kaimo gyventojo Rimo Mikalausko sodyboje atsivėrė smegduobė. Šių namų gyventoja Genovaitė Liumienė „Biržiečių žodžiui“ pasakojo:

– Sekmadienį apie 15 val. pamatėme, kad keliuke netoli namo atsirado skylė. Apsiruošėme, tada vyras ir sūnus nutarė patikrinti tą duobę su štanga. Pabadė ir nugarmėjo… Tada supratome, kad tai nauja smegduobė. Ir apsidžiaugėme, kad laiku pamatėme, nelaimės išvengėme. Juk tuo keliuku automobiliais važiuojame, o sutemus ir žmogus eidamas galėjo įgriūti.

Ponia Genovaitė pasakojo, kad ganykloje prie sodybos yra keturios didelės senos smegduobės. Kaip jos atsirado, ji nežinanti, nes sodyboje apsigyveno prieš kelerius metus. O naujoji smegduobė ženklus rodė ir anksčiau. Prieš kelerius metus buvo nedidelis įdubimas, į kurį šeimininkai nekreipė dėmesio, tik užlygino, praėjusį pavasarį žemė vėl sujudėjo ir liko duobelė. Prieš mėnesį šeimininkus nustebino keistoki garsai – tarsi kas barbentų į sienas. Gal tai ir buvo smegduobės formavimosi garsai – dabar svarsto sodybos gyventojai. Tačiau naktis iš sekmadienio į pirmadienį jiems nebuvo rami.

– Negalėjome užmigti, – sako p. Genovaitė.

Smegduobę pirmadienį apžiūrėjęs ir išmatavęs Biržų regioninio parko geologas Benjaminas Dagys sakė, kad smegduobės viršuje laikėsi sušalęs gruntas. Viršuje duobė buvo 1–1,30 m skersmens, o giliau (20–30 cm gylyje) – maždaug iki 4 m skersmens šulinys, 3,9 m gylio. Smegduobė atsirado 11 m nuo gyvenamojo namo. Namų valda yra 2–3 ekologinio pažeidžiamumo žemių grupėje.

Pirmadienį buvo duotas leidimas užpilti smegduobę, o kadangi ji kėlė pavojų žmonių saugumui, smegduobė buvo užpilta antradienio rytą, už šį darbą bus mokama iš Savivaldybės biudžeto lėšų. Rajono Savivaldybės civilinės saugos specialistas Linas Mažuika „Biržiečių žodžiui“ paaiškino, kad smegduobę užpylė UAB „Biržų ranga“. Į duobę subyrėjo trys „Kamaz“-ai grunto ir vienas sunkvežimis žvyro. „Laimė, kad nenukentėjo žmonės, nes įkritęs į tokią smegduobę vargu ar būtum išgirstas ir išgelbėtas“, – sakė L. Mažuika ir paaiškino: kai smegduobės kelia pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei, jos tvarkomos biudžeto lėšomis.

 

Janina Bagdonienė

„Biržiečių žodis“

Benjamino Dagio nuotr.

Selonija.lt

Šiandien barsukas verčiasi ant kito šono

Šiandien Viduržiemis. Vaikai džiaugiasi žiemos išdaigomis ir jos teikiamais malonumais. Suaugę labiau linkę keiksnoti žiemužę žeriančią sniegą, besidengiančią ledu, keliančią nemažai papildomų rūpesčių. Mokantiems džiaugtis kiekviena nauja diena linkime neprarasti gyvenimo džiaugsmo, o kam žiemužė ne prie širdies, siūlome išbandyti senolių patarimą. Tereikia, kaip teigia senoliai, suskaičiuoti dvylika praplikusių vyriškių. Ties dvyliktuoju tiesiog šūktelėti: „Prapulk!“ Ir žiema dings. Kiek sunkiau sužinoti, kuris gi vyriškis visiškai plikas, kai žnaibantis šaltukui visi užsimaukšlinę kepures. Tačiau liūdėti neverta. Sausio 25-oji, mūsų tradiciniame kalendoriuje – Viduržiemis. Senoliai pasakytų: – ,,dzienelė pailgėj per ėriuko pėdelį“. Nuo Saulėgrįžos (gruodžio 21-22d.) jau diena pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutės.

Liturginiame kalendoriuje ši diena skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingą atsivertimą. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių, žinomu apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu. Kadangi tai nėra privaloma bažnytinė šventė, žmonės į bažnyčią ir neskubėdavo. Tačiau tą dieną visi labai įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu saulėta – buvo spėjama, kad bus graži vasara ir geri metai. Jeigu debesuota – tais metais daug žmonių mirs. Jeigu lyja ar sninga – laukia didelis kainų šuolis, nes javai dar laukuose supus. Pučia smarkus vėjas – tarp žmonių kilsią dideli neramumai.

Šiandien miške savo oloje nubunda barsukas. Iškiša galvą apsidairyti. Jeigu šviečia saulė, -išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atgal į savo guolį. Žinoma, taip ir neprasimankštinęs. Koks gi gali būti miegas ant nugulėto šono? Prastas. Taigi – ir sniegas greit susmegs. Mūsų džiaugsmui – ateis ilgai lauktas ankstyvas pavasaris. Jeigu bus apniukę, -barsukas pasivaikščios po mišką ir visur pripėduos. Pagal tai mes ir suprasime, kad barsukas, apsivertęs ant kito šono i vėl kietai įmigo. Taigi pavasario sulauksime negreitai. Negana to – jis bus vėlyvas ir šaltas.

Ką reiktų nuveikti Pusiaužiemyje? Ūkininkai turėtų pasižiūrėti, ar dar pakankamai likę pašaro gyvuliams kitai žiemos pusei. Šeimininkės – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki pat naujo derliaus. Sodininkui reiktų apeiti sodą, papurtyti apšarmojusias obelis ir pažadinti gyvybę. Bitininkui nuėjus į savo bityną pabelsti į apsnigtus avilius. Išgirdę bitelės persikels ant kito korio… Ir gink Dieve, neliesti nieko, kam gali pakenkti kirmėlės. Neveltui ši diena dar ir Kirmėline vadinta. Dzūkai tą dieną net bulvių niekada nevalgydavo, kad vasarą jos nesukirmytų. Vyrai malkų iš miško neveždavo ir net nekapodavo, kad į medieną graužėjai neįsiveistų. Žemaičių moterys vilnų neverpė ir jų nekaršdavo, nes kandys įsiveis, drabužius išvarpys. Vyrai kirvio į rankas neimdavo, nieko iš medžio nedarydavo, kad kinivarpos medienos neišvagotų. Aukštaičiai – net be obuoliukų, morkų, burokų tą dieną stengdavosi išsiversti.

Senieji dzūkų kaimų gyventojai dar galėtų papasakoti, kad Pusiaužiemyje ir meška savo guolyje ant kito šono verčiasi, pradeda žįsti kitą leteną. Bet paskutinė meška Musteikos miškuose buvo nušauta 1868 metais, taigi jau ir nesužinosime apsivertė ji ant kito šono ar ne.

Per Krikštus (pusiaužiemis dar ir taip vadintas) dziedulis sakydavo: – ,,bėkita, vaikeliai, laukan ir krykštaukit – jau puse žiemos atbuvom. Kita pusė šviesesnė – saulalė aukščiau kopia, dažniau šypsos… Bobulė išvirs šaltanosių. O jau šaltanosių tai labai laukdavom. Nieko kytro – bulbių tarkių su grikių miltais apvalkalas, tep kap cepelinų, o vidun piestu grustos kanapių sėklos su cibuliu arba aguonaitės. Gardu būdavo labai…“ – prisimena senolė iš Dzūkijos.

Pusiaužiemis, dar vadinama Kirmėline, Kirmių diena, Krikštais, Kumeliuko krikštynomis, – tik viena iš tradicinių metų švenčių. Kiek daug papročių, tradicijų išlikę supranti tik pradėjęs domėtis ir gilintis. Atsiveria ištisas lobynas… Padeda įminti begalę mįslių – kas, kodėl ir kaip… Mūsų kaimuose dar gyvena išmintis ir gyvoji tradicija. Tik mokėkime klausytis ir išgirsti.

Sveikiname visus – jau Pusiaužiemis. Žiemužė pagaliau pažėrė puraus baltumo, žiemiškų džiaugsmų, bet kaip džiugu kai ji išeina pavirtusi čiurlenančiais upeliais…

Lengvos ir džiaugsmingos, be didelių rūpesčių antros žiemužės pusės.

VSTT informacija

Selonija.lt

Keliauk kitaip: Tytuvėnų regioninis parkas

Siekiant išsaugoti kalvotų, pelkėtų, ežeringų apylinkių kraštovaizdį, senovinius Šiluvos ir Tytuvėnų urbanistinius paminklus, savitą gamtą bei kultūros paveldo vertybes, Rytų Žemaitijoje įkurtas Tytuvėnų regioninis parkas. Vertingiausiose vietose dar yra išskirti aštuoni gamtiniai draustiniai: trys iš jų skirti pelkių apsaugai, du saugo vaizdingą kraštovaizdį, du - retą gyvūniją ir augaliją ir vienas - išraiškingą reljefą.

Šiluva – plačiai žinoma kaip vieta, kurioje, kaip katalikų tikima, 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Čia 1924 m. pastatyta balta koplyčia, kurios grindyse yra tas akmuo, ant kurio, kaip teigiama, ir įvykęs apsireiškimas – vienas iš penkių Europoje, kurį pripažįsta Katalikų bažnyčia. Šiluva, kaip ir Tytuvėnai, sutraukia gausias piligrimų ir maldininkų minias, pro čia eina Jono Pauliaus II piligrimų kelias.

Į Tytuvėnus apie 1614 m. buvo pakviesti atvykti bernardinų vienuoliai. Įdomu, kad jie čia ne tik kovojo su Reformacija, bet ir stengėsi atitraukti žemaičius nuo dar tuomet gyvavusios pagonybės. 1635 m. baigta statyti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčia. 1736 m. Tytuvėnų vienuolyne buvo įsteigta mokymo institucija – noviciatas. XVII a. amžiaus viduryje bernardinai rekonstravo bažnyčios interjerą. Buvo sukurtas itin puošnus vėlyvojo baroko ansamblis iš devynių altorių, krikštyklos ir sakyklos. Už suaukotas lėšas buvo įrengti nauji vargonai, kurių galime klausytis ir šiandien. 1771-1780 m. prieš bažnyčią buvo pastatytos arkadinės galerijos, kuriose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Iš Jeruzalės į Tytuvėnus parvežta relikvijų, kurios buvo išdėstytos stikliniuose gaubteliuose po Kryžiaus kelio stočių atvaizdais. Arkadinių galerijų kiemo centre pastatyta Šventųjų laiptų koplyčia, kur kiekvienos akmeninės pakopos viduryje taip pat įdėtos relikvijos. Dabar restauruotas vienuolyno pastatas stebina atidengtomis vienuolių pieštomis freskomis. Galima apžiūrėti celes, skliautuotą valgomąjį, požemius, kuriuose ne tik atsargas laikė, bet ir buvo sumūryta specialios konstrukcijos krosnis, iš kurios karštas oras sienų latakais kildavo į patalpas, jas šildydamas.

Tytuvėnų regioninio parko vyresnysis rekreacijos vadybininkas Teisutis Majauskas sakė, kad parko direkcijos darbuotojams iškilęs uždavinys gausius gamtos ir kultūros paveldo turtus pritaikyti lankymui, bet taip, kad būtų kuo mažesnė tikimybė, jog toms vertybėms bus padaryta žalos. Žmonių srautai į parką sezono metu būna dideli: per vasaros ilguosius savaitgalius vien prie Bridvaišio ežero vienu metu poilsiauja apie tūkstantis, prie Giliaus ežero apie penki šimtai. Lankytojai būna vienadieniai, kurių tikslas pasikaitinti saulėje, pasimaudyti, ir stovyklaujantys su palapinėmis. Deja, visų jų paliekamos šiukšlės – vis nesibaigianti problema. Ją parkas sprendžia kartu su seniūnijomis, su kuriomis darniai bendradarbiaujama, todėl šiukšlės iš pakrančių stovyklaviečių periodiškai išvežamos. Parko direkcijos darbuotojai kas ketvirtį ir kasmet atlieka kraštovaizdžio monitoringą. Taip stebimi ir skaičiuojami regioninio parko lankytojų srautai, nustatomas dažniausiai lankomų teritorijų digresijos laipsnis – kiek pakenkta gamtai. Aplinka fotografuojama, duomenys kaupiami ir analizuojami. T. Majauskas sakė, kad jam labiausiai užkliūva neleistinose vietose paliktos laužavietės. Savavališkų laužaviečių vietoje tenka atkurti žaliąją dangą. „Lietuvis būtinai nori „savo“ laužo, nors stovyklavietėse yra gerai įrengtos bendros laužavietės, tokia praktika taikoma ir kitur Europos Sąjungoje“, – teigė gamtosaugininkas. Nors dabar vis daugiau keliaujančiųjų atsiveža pastatomas kepsnines. „Laikomės ekologinio švietimo krypties – pirmiausia žmogui reikia suprantamai išaiškinti, kodėl tai yra pažeidimas, kad jis galėtų ir kitiems pasakyti. Bauda – kritiniu atveju, kai jau per daug pakenkta“. Žinoma, ką jau čia ekologiškai šviesi, kai chuliganų „chebra“ sudaužo ir sulaužo stendus. Tada turi pajausti bausmės neišvengiamumą. Vasarą parko darbuotojai vyksta į reidus. Štai prie Bridvaišio yra tik viena stovyklavietė, kurioje galima apsistoti su palapinėmis, tad tvarką reikia prižiūrėti.

Tačiau daugumai vietos žmonių, atrodo, rūpi savo kraštas ir jo gamta. Štai vasarą Tytuvėnų gyventojai, žvejai ir narai entuziastai surengė povandeninę talką – valė Bridvaišio ežero dugną. Narų iš dugno  surinktos šiukšlės buvo kraunamos į maišus, šie keliami į žvejų valtis ir plukdomi į krantą, kur laukė Tytuvėnų seniūnijos traktorius su priekaba. Po talkos priekaba buvo puspilnė. Santykinai švarus ežero dugnas paplūdimio teritorijoje liudija apie rimtesnį poilsiautojų požiūrį į aplinką. Vis tik tą dieną gamta nusikratė dešimties maišų plastikinių ir stiklo butelių, dviejų padangų, paskandintų – guminės valties, krepšinio lanko, kibirų.

Tytuvėnų regioninis parkas laukia turistų visais metų laikais. Geriausia atvykti šiltuoju metu, kai gali sėsti ant dviračio ir pasileisti į kelionę šio gražaus krašto istorijos ir gamtos slėpiniams pažinti.

Linas Senkus

L. Senkaus nuotr.

Kviečiame dalyvauti konkurse. Turbūt ne kartą pastebėjote, kokia ypatinga Lietuvos gamta, koks turtingas kraštovaizdis ir kiek neįtikėtinų kampelių galima joje rasti. Ypač daug gražių vietų yra Lietuvos saugomose teritorijose. Jeigu kažkaip fiksuojate tas akimirkas – darote nuotraukas, kuriate video ar radijo reportažus, o gal įkvėpti gamtos rengiate straipsnius – dalyvaukite „Geriausio kūrinio konkurse“. Konkurso tikslas – išrinkti įtaigiausius kūrinius apie Lietuvos saugomas teritorijas keturiose kategorijose: geriausia nuotrauka; geriausias straipsnis; geriausias video reportažas; geriausias radijo reportažas. Pagrindinė sąlyga, kad nuotrauka, straipsnis, video ar radijo reportažas būtų susijęs su Lietuvos saugomomis teritorijomis. Taip pat turėtų atsispindėti draugiškas aplinkai elgesys, ekologija, meilė ir pagarba gamtai. Geriausių kūrinių autoriai bus apdovanoti vertingais prizais, jų kūriniai ar nuorodos bus publikuojami “Keliauk kitaip” ir „Eko bangos” tinklaraščiuose. Nuotraukas, straipsnius, video ir radijo reportažų nuorodas siųskite – keliaukkitaip@keliaukkitaip.lt. Dar galite suspėti dalyvauti, o jau dalyvaujančių kūrinius galite įvertinti čia – http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/konkursai_archyvas

Daugiau skaitykite – http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/article/101

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 

www.keliaukkitaip.lt

Selonija.lt

Vaikų kelionė su Trimis išminčiais

Biržų evangelikų reformatų parapijoje Kalėdų šventė vaikams paminėta kitaip, nei šiuo metu tampa įprasta švęsti Kalėdas. Jaunimo klubo nariai, jų vadovė ir sekmadieninės mokyklėlės mokytoja norėjo parodyti, kokia ištiesų Kalėdų šventės prasmė.

KALĖDŲ ŠVENTĖ – PER „TRIS KARALIUS“

Biržų evangelikų reformatų parapijoje Jėzaus – pasaulio išganytojo – gimimo šventės – yra minima veikiausiai vėliausiai iš visų „Kalėdinių švenčių“ Biržuose. Artimiausią sekmadienį, kada, pagal Bibiliją, po Jėzaus gimimo šį su dovanomis aplankė Trys Išminčiai, sekmadieninės mokyklėlės vaikai ir kaikurie jų tėveliai susirinko kartu kitaip paminėti Kalėdų. „Švenčiame per Trijų Išminčių apsilankymą, nes ta šiuolaikinė pompastika jau būna nurimusi ir galima ramiai susirinkti bei pamąstyti, kokia ištiesų yra Kalėdų šventė ir kodėl ji švenčiama.“ – sakė renginio vedėja – Biržų ev. reformatų parapijos sekmadieninės mokyklėlės mokytoja Danutė Nindriūnaitė.

ŽVAIGŽDĖ, TRYS IŠMINČIAI IR JUOZAPAS SU MARIJA

Tik susirinkus vaikams pasirodė Betliejaus žvaigždė (D. Nindriūnaitė), kurią sekė Trys išminčiai (parapijos jaunimo klubo nariai). Jie supažindino su nešamomis dovanomis (aukso, kaip karališkos kilmės simboliu, smilkalų – kaip dieviškumo ir apsivalymo , ir miros – kaip žmogiškojo laikinumo ir atpirkimo), pakvietė į kelionę prisijungti ir vaikus. Tiesa, vaikai sekė ne tik išminčių keliu į Betliejų, bet ir kitu – Juozapo bei Marijos, kuri jau buvo ilgai besilaukianti Jėzaus ir keliavo į Betliejų…

Kelionės metu vaikai ne tik atliko įvairias užduotis, bet ir giedojo vaikų giesmes „Tu-Karalius“, „Mes-Dievo kariai“ ir „Dievo meilė tokia didelė“.

GIMĖ NE RŪMUOSE- NEATSITIKTINAI

Vaikai stebėjo, kaip Juozapą ir Mariją, kuriai jau buvo prisiartinęs metas gimdyti , nakvynei nepriėmė keli svečių namų šeiminkai. Tik vienas iš jų sutiko leisti apsigyventi… tvarte.

„Tai prasminga, kad Jėzus – pasaulio Išganytojas – gimė ne kokiuose karališkuose rūmuose, o paprastam tvartely. Tai prasmė, kad Jėzus atėjo dėl įvairių Pasaulio žmonių, o ne tik dėl turtingų ar privilegijuotų “. – vėliau pasakojo taip pat viena iš renginio vedėjų ir organizatorių kun. S. Švambarienė. – O nekreipdami dėmesio į ypatingą Marijos padėtį, juos atstūmė svečių namų savininkai, parodo, kad daugelio žmonių širdys buvo užkietintos ir nejautrios, kaip ir dabar yra nepriimančių Kristaus meilės į savo širdžių namus.“

Vaikai, sekę kelionę, vėliau sulaukė paskutinės užduoties, patiems toliau suvaidinti Biblijos istoriją. Šventės dalyviai su grupelių vadovais persirengė ir drąsiai vaidino, o tai džiugino susirinkusius. Pabaigoje visi buvo apdovanoti saldžiomis dovanėlėmis, o renginio vėdėja „Betliejaus žvaigždė“ D. Nindriūnaitė pakvietė ne tik vaikus, kaip jau įprasta per Kalėdas, bet ir tėvus pasakyti savo eilėraščius bei įminti įvairias mįsles.

DĖKOJO GABIOMS PAGALBININKĖMS

Šventę organizavo parapijos jaunimo klubo nariai ir vadovė kun. S. Švambarienė bei sekmadieninės mokyklėlės mokytoja D. Nindriūnaitė. Jiems dekoracijų klausimu geranoriškai padėjo pačeriaukštietė V. Čeponienė ir jos draugė Audra, kurioms nuoširdžiai dėkojo organizatoriai ir dalyviai, linkėdami Dievo palaimos tolesniuose darbuose ir kūryboje. Vaikų šventėje dalyvavo ir ją malda palaimino klebonas kun. Rimas Mikalauskas, linkėjęs susirinkusiems toliau žengti tuo galbūt ne visada lengvu tikėjimo keliu drauge su gimusiu Jėzumi.

 

Merūnas Jukonis

Selonija.lt

Latvijoje – pirmoji saulės elektrinė gamybos reikmėms

Pavojingų atliekų perdirbimo kompanija „Eko osta” bendradarbiaudama su įmone „Zala Latvija” („SIA Zaļā Latvija”) ir fizinės energetikos institutu, pastatė saulės elektrinę, kurios pagrindinė užduotis – elektros gamyba.

Šiuo atžvilgiu Latvija aplenkė ir Lietuvą. Nors Lietuvoje jau yra veikianti viena „Argintos” saulės jėgainė, prijungta prie skirstomųjų tinklų, jos eksperimentinė elektrinė skirta ne tam, kad būtų pagaminta ir parduota kuo daugiau saulės energijos, bet kad būtų pateiktos mokslinės išvados, kurie iš jėgainėje naudojamų 35 tipų fotovoltinių įrenginių ir kurie iš jų montavimo būdų tinkamiausi Lietuvai. Eksperimentinei 149 kilovatų (kW) galios jėgainei „Arginta” gavo 1 mln. litų Europos Sąjungos paramos lėšų ir investavo 0,7 mln. litų savo lėšų.

Tuo tarpu latviai iš karto susikoncentravo į pramoninę elektros gamybą. Latvių elektrinės projektas kainavo 235 298 latus, o elektrinės statybas iš dalies finansavo Europos Sąjungos fondai – „Eko osta” kompanijai teko padengti 60 % projekto sumos.

„Eko osta” valdybos pirmininkas Andrejus Laškovas pranešė, kad tai pirmoji saulės elektrinė Latvijoje, o turbūt ir visame Pabaltijyje, pastatyta gamybos reikmėms. Elektrinėje pastatytų saulės baterijų plotas – 700 kvadratinių metrų, galingumas – iki 120 kW. Per metus elektrinėje planuojama pagaminti apie 150 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos – tiek turėtų pakakti aprūpinti valymo įrenginius.

A. Laškovas pabrėžė: „Šiuo projektu norime sugriauti mitą, kad mūsų klimato sąlygomis neįmanoma rentabiliai panaudoti saulės energijos gamybos reikmėms. Paskaičiavome, kad projektas atsipirks per septynerius metus.”

Tuo pačiu latviai neketina atsiriboti ir nuo mokslinių tyrimų – tikimasi, jog realiai veikianti saulės jėgainė suteiks daugiau informacijos apie tokios energetikos perspektyvas ir paskatins inovacijas šioje srityje.

 

Technologijos.lt

Selonija.lt

Keliauk kitaip: Dubravos rezervatinė apyrubė

Keliaujant prie Kauno marių verta skirti laiko apsilankymui neliestos gamtos oazėje – Dubravos rezervatinėje apyrubėje. Terminas rezervatinė apyrubė apibrėžiamas kaip „nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija“. Įdomu, kad Lietuvoje yra tik viena rezervatinė apyrubė – Dubravos. Jos tikslas yra išsaugoti retas miško augavietes, našius spygliuočių medynus ir kitas augalų bendrijas. Taip pat siekiama supažindinti čia atkeliavusius su natūralia gamtine aplinka ir joje vykstančiais procesais. Apie tai papasakojo Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos specialistas ryšiams su visuomene Vytautas Ribikauskas.

Prieš pusšimtį metų Miškų institutas surengė kompleksinę mokslinę ekspediciją Dubravos miškuose. Vaišvydavos girininkijos keturiuose kvartaluose buvo parinkta 120 ha ploto teritorija, kurioje nutarta nevykdyti jokios ūkinės veiklos. Nuo 1958 metų šiose vietose jokie miško kirtimo darbai nebuvo vykdomi. O dar po dešimtmečio čia buvo įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, draudžiama naudotis gamtos ištekliais, nebent tik kovoti prieš gaisrus ir kenkėjus.

Čia vaikštant stebino pušys, kurių kamienų skersmuo – beveik metras, o aukštis viršija trisdešimt metrų. Našiausi rezervate ir yra pušynai. Čia gulinčios didžiulės eglės savo sausomis šakomis panašios į kažkokių priešistorinių gyvūnų skeletus, ant kamienų driekias samanų ir kerpių kasos, ant gyvų ir kritusių medžių auga didelės kempinės.

Deja, žmonių įsikišimas į gamtą gali jai atnešti žalos, o blogų žmonių paliktos žymės – suerzina ir pykdo visuomenę. V. Ribikauskas papasakojo apie vandalizmo atvejus Pakaunės miškuose: būta atvejų, kai miškininkų gražiai įrengtas poilsiavietes miškuose ne tik nusiaubdavo chuliganų gaujos, bet net susprogdindavo rekreacinę įrangą. Parodė ir fotografijas, kuriose užfiksuoti nusikaltėlių palikti nuniokojimai.

Per visas įdomiausias Dubravos rezervato vietas vingiuoja beveik dviejų kilometrų ilgio pažintinis takas, su pakeliui išdėstytais aštuoniais informaciniais stendais, supažindinančiais lankytojus su rezervato floros ir faunos ypatybėmis. Iš jų galima išsamiai sužinoti apie Dubravos pušynus ir eglynus, pelkes, Lietuvos miškų paukščius ir žvėris, vėjovartas ir sausuolius medžius. Šis takas buvo įrengtas 2005 metais, per tą laiką jį pamėgo vietiniai Vaišvydavos gyventojai, čia fotografuojasi specialiai atvažiavę jaunavedžiai, apsilanko turistų. Takas eina ir per pelkės dalį – nutiestomis lentomis. Jo pabaigoje yra graži stoginė atsipūsti ar užkąsti. Vieną žiemą chuliganai išvertė ir visiškai suniokojo visus šio tako stendus, kurie dabar atkurti. O jau šiukšlintojų paliktų krūvų šioje miškininkų kaupiamoje žmogaus kaltės gamtai fotografijų byloje ypač daug. Pakaunės miškai kenčia nuo tiesiog priekabomis atvežamų ir išverčiamų statybinių liekanų, polietileno ir stiklo gabalų, luženų, skardinių, butelių ir begalės kitokio šlamšto. Tačiau savo sklypeliuose tie gamtos teršėjai, turbūt, puoselėja žaliąsias vejas, laisto rožes – kaip atsiliksi nuo kaimyno, ką žmonės sakys, jei apsileisi prie namų…

Kadangi rezervate būtina laikytis nustatyto režimo, susipažinti su šia neliestos gamtos sala gali tik organizuotos lankytojų grupės. Apsilankymas turėtų būti suderintas su Dubravos urėdijos administracija. Dubravos rezervate ekskursijas rengia Kauno marių regioninio parko specialistai ir miškininkai. Norintiems susipažinti su rezervatu, gauti papildomos informacijos arba organizuoti ekskursiją reikėtų iš anksto skambinti telefonu ir susitarti. Dubravos rezervate rekomenduojama lankytis grupėmis ir neiti pavieniui. Nuo pirmojo stendo pažintinis takas yra aiškiai sužymėtas. Painesnėse vietose teisingą kryptį žymi ant medžių nupieštos žalios rodyklės. Kadangi įžengę čia atsidursite laukinėje gamtoje, rezervato teritorijoje daug kur išvirtę medžiai, tyvuliuoja pelkės, per kurias reikia eiti nutiestu lentų taku, derėtų laikytis ir kitų taisyklių. Draudžiama lankytis vėjuotomis dienomis, pučiant stipresniam nei 15 m/s vėjui, nes čia yra daug stovinčių sausuolių medžių, kurie virsdami gali sužeisti lankytojus. Draudžiama judinti ar kitaip bandyti nuversti stovinčius sausus medžius. Krintančios šių medžių viršūnės ir šakos gali sužaloti apačioje stovinčius žmones. Draudžiama laipioti ant nuvirtusių sausuolių, nes paslydus ant jų galima susižeisti.

Keliaukime tyliai, gal jūsų takelį kirs laukiniai paukščiai ar žvėrys… Čia, viduryje Lietuvos, netoli didmiesčio, galima pajusti tikrą laukinės gamtos alsavimą, pasijausti kaip pirmykštėse giriose. Būdami pagarbiais gamtos svečiais, čia patirsite įstabių akimirkų ir turiningai praleisite laiką.

 

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

 

www.keliaukkitaip.lt

Selonija.lt

Kitas puslapis »