Saulius Stoma. Barbarų šalis

Į močiutę įsikibusios mergaitės klyksmas… Žodžiai iš jos lūpų: „Melage, šlykštyne, pedofile!“ skirti šalin ją traukiančiai mamai… Grumtynės iki kraujo… Vaiko teisių apsaugos pareigūnės šauksmas: „Sustokit, ką jūs darot, išeikit visi!“, į kurį valstybės vardu veikiantys kaukėti banditai nekreipia dėmesio…

Kas dar? Solidus policijos pareigūnas, grasinantis vaiko teisių apsaugos pareigūnei, kad ji bus nubausta, nes drįso gelbėti mergaitę nuo barbariško smurto… Nužmogėjusi antstolė, kurios širdies nepalietė net šis klaikus vaizdas, matytas iš arti, nors kitos moterys verkia stebėdamos tai internete…

Ką ten viena antstolė, matyt, norinti specializuotis ypač pelningoje – vaikų grobimo! – srityje. Visi galingi, turtais aptekę Antstolių rūmai tuoj pat išreiškia jai paramą. Užuot pasmerkę dėl netinkamo sprendimų vykdymo…

Žinoma, tuoj pat įsijungia ir solidžiausių teisininkų choras, smerkdamas aidu per pasaulį skriejantį įvykį. Tačiau ką jie smerkia? Ne, ne smurtą prieš mergaitę, o tik patį faktą, kad teismo sprendimas vis dar neįvykdytas…

Reikėjo kirsti kuo greičiau ir ryžtingiau – tada būtų mažiau skausmo. Mat mergaitės riksmas ir ašaros nėra taip svarbu, kaip formalioji teisė… Šiek tiek skausmo suteikti galima, kad tik įsigalėtų „teisėta“ motinos teisė į nuosavybę… Čia juk, kaip traukiant skaudamą dantį, sako jie.

Mergaitė – tarsi dantis, kurį reikia ištraukti ir atiduoti tam kažkam, turinčiam teismo sprendimą.

Nors „Solomono“ grafičiai švyti ant miesto sienų, šioje šalyje karaliaus Saliamono sprendimai nėra girdėti. Formalioji barbarų teisė laikosi kitų taisyklių. Čia reikia kirsti iš peties. Ir nesvarbu ar tai bus vaikas, ar kokia kita kilnojama ar nekilnojama vertybė.

Nors ką aš čia kalbu? Su kokiu nors aukšto pareigūno privatizuotu gelžbetonio stulpu uosto akvatorijoje tąsomasi ilgiau ir atsargiau nei su vaiku…

Todėl motina, kuri tarsi psichotropinių vaistų paveiktas smogikų grupės narys drasko savo dukrą, ir toliau yra laikoma teisėta vaiko savininke. Ir niekas jos teisės neužginčys… Net mergaitės pasakojimai apie pedofiliją motinos namuose.

Žmonės gerieji, jeigu nesat laukiniai barbarai, susimąstykit. Juk net ir tuo nelabai tikėtinu atveju, kad tikros pedofilijos nebuvo, kad ji tik įsivaizduota ar įkalbėta, atiduoti mergaitę mamai dabartinėmis aplinkybėmis vis tiek būtų jai didžiulė trauma.

Vaiko įsivaizdavimas yra jam lygiai tokia pati psichinė realybė kaip ir tikras įvykis. Todėl tik tada, kai teismas nustatytų, kad, tarkim, pedofilijos nebuvo, su mergaite dar reikėtų gerokai padirbėti psichologams. Mama, būdama visiškai nekalta, turėtų suprasti situacijos keblumą.

Gailestinga motinos širdis, kaip tame Senojo Testamento pasakojime apie dvi vaiko nepasidalijusias moteris, turėtų atsitraukti ir neskubėti atgauti mergaitės. Jeigu to gailesčio nėra, atrodo, lyg būtų vykdomas kažkieno kito nurodymas. Ir visa tai – ne iš aklos meilės, o tik dėl būsimo teismo proceso pedofilijos byloje.

Jeigu pati motina nesusipras, kažkas kitas turėtų atlikti karaliaus Saliamono pareigą ir neleisti draskyti vaiko. Tačiau kas tai padarys šioje teisinio barbarizmo šalyje?

Kai kažkas (bus labai įdomu išsiaiškinti kas?) duoda įsakymą kaukėtiems vyrams, kurie iki tol tarsi saugojo mergaitę, plėšti ją iš saugios aplinkos ir atiduoti į nežinią, ar bereikia geresnės iliustracijos Šv. Augustino pasakymui, kad valstybė be teisingumo virsta banditų gauja?

Ar nesame barbarų šalis, jei nė vienas psichologijos guru neišeina į viešumą ir nesušunka, kad negalima tiek ilgai toleruoti padėties, kai aplink jautrų vaiką nuolat sukiojasi kaukėti vyrai? Maža to, jie patys prisideda prie mažametės grobimo! Ir pagal barbarišką teismo sprendimą tokia aplinka šiai mergaitei gali tapti nuolatinė…

Ar niekam, išskyrus paprastus žmones jau nerūpi, kokių psichologinių pasekmių tai turės ir šiaip jau per daug visko mačiusiam vaikui?

Ar normalios valstybės policija gali taip įžūliai meluoti savo visuomenei, kai to melo paneigimą kiekvienas gali be didelio vargo pamatyti internete, jei nespėjo per TV žinias? Kodėl jėgos struktūros visiškai nustojo bijoti būsimos atsakomybės?

Štai praėjusį penktadienį Kauno policijos išplatintame pranešime rašoma: „Policijos pareigūnai paneigia viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad šiandien Garliavoje prieš mergaitę ar kitus asmenis buvo naudota jėga, guminės lazdos, ar kitokia prievarta“.

Net sovietmečiu valdžia, prieš ką nors paneigdama, bandydavo paslėpti įkalčius. Interneto laikais tokių įkalčių nebepaslėpsi. Smurto kaltininkai turės būti teisiami.

Nors vis dar gyvename posovietinėje barbarų šalyje, į represinę santvarką jau nesugrįšim. Aplinkybės nebe tos. Tad liko tik laiko klausimas. Kiek metų dar užtruks, kad Lietuva taptų civilizuota teisine valstybe?

Tačiau jau dabar visi atviri ar kaukes užsidėję „teisėti“ nusikaltėliai turi žinoti – įsakymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės. Atpildo valanda tikrai ateis.

Galvokit apie tai, kai vėl bandysit prievartaut mergaitę. Ypač tie – su baltomis apykaklėmis, anot vieno patvorin išmesto generolo. Galvokit, ponai, galvokit.

Barbarai viduje. Tačiau teisingumas jau stovi už vartų.

Selonija.lt

Viltė Žukaitė. Savanorio dienoraštis. Kodėl verta pabandyti?

Greit baigsi mokyklą ir nežinai, kur stot, o bet ko studijuot nenori? Greit baigsi bakalauro studijas ir jauti, kad kažko visgi trūksta? O gal jau seniai nori pasižmonėti po pasaulį ir patobulinti užsienio kalbos žinias, bet ligšiol neturėjai galimybių? Jeigu atsakei taip, vadinasi, pats laikas savanorystei.

Aš irgi atsakiau taip, todėl dabar savanoriauju senelių namuose Vokietijoje. Norėčiau trumpai pasidalinti patirtimi ir parodyti, kad tai nėra toks beprasmis reikalas, kaip kai kuriems tautiečiams atrodo.

Vokietijoje savanoriavimas yra gana įprastas reikalas. Programa, kurioje aš dalyvauju, vadinas „Freiwilliges Soziales Jahr“ (Savanoriški socialiniai metai ). Dalyvauti joje gali 16-27 metų jaunuoliai. Socialiniai metai dažniausiai trunka 10-12 mėnesių, bet galima ir prasitęsti – kad gautum atitinkamą pažymėjimą, reikia išbūti bent 6 mėnesius. Daugiausia programoje dalyvauja ,,-niolikmečiai“, baigę pagrindinę arba vidurinę mokyklą. Visų motyvai panašūs – nežino, ką studijuoti; žino, ką studijuoti, bet prieš tai nori pabandyti, ar tai tikrai jiems; kažkur neįstojo ir nenori veltui metų praleisti ir panašiai. Dažniausios veiklos sritys: ligoninės, senelių namai, jaunimo turistinės bazės , žmonės su negalia, vaikai ir moterys iš problemiškų šeimų, benamiai, gyvūnų prieglaudos, nacionaliniai parkai, vaikų darželiai. Mane ypač nustebino tai, kad darželiuose savanoriauja nemažai vaikinų – vokiečių tai nestebina, nors dėl reakcijos Lietuvoje nebūčiau tokia tikra.

Man tokia praktika atrodo labai gera – iš tiesų kiek yra tokių, kurie baigdami mokyklą tvirtai žino, ką veiks visą likusį gyvenimą? Mažuma. Didesnioji dalis nežino, ką studijuoti, stoja bet kur, po to meta. Kartais atrodo, kad lietuvių jaunimas yra tarsi kažkoks konvejeris: baigei mokyklą tuoj pat stok (bet kur, tik stok), kuo skubiau baik tokias irgi ,,fabrikines“ studijas, ir štai tu naujai iškeptas darbo jėgos vienetas, varyk tiesiai ir nesidairyk į šalis. O tuose pašaliuose, kaip tyčia, patys įdomiausi ir vertingiausi dalykai.

Neabejoju, kad ir pas mus yra nemažai norinčių nepulti stačia galva į bet kokias studijas jaunuolių, kurie norėtų įgyti vertingos patirties, kurios jokioj mokykloj ir jokiam universitete nerasi, tačiau visuomenės požiūris į tokią veiklą nevienareikšmis.

Turbūt dažnas būsimas savanoris susidūrė su tokiu ar panašiu požiūriu: „ar tu durnas? Ir kas iš to? Dirbsi ir nieko negausi? Tuščias laiko švaistymas, eik ką normalaus dirbt.“ Išties nuostabi motyvacija. Jei pradėsi bandysi pasakyti, kad yra ir nematerialių dalykų, vertų gyvenimo ir laiko, geriausiu atveju pažiūrės su gilia užuojauta. Derėtų žinoti, jog nėra taip, kad savanorystė visiškai neatlyginama. Savanoris gauna kišenpinigių (ne stebuklai, bet negali sakyt, kad visai nieko), maitinimą (arba daugiau kišenpinigių), o kai kuriais atvejais – net ir stogą virš galvos.

Jei savanoriaujama pagal mainų programas, tada priimančioji organizacija įsipareigoja išlaikyti savanorį užsienietį. Tokiu atveju paprastai savanoris dar ,,gauna“ ir kalbos kursus. Be to, pasibaigus savanorystės laikotarpiui, išduodamas pažymėjimas, kuris yra rimta paspirtis vėliau stojant ar darbinantis. Tad akivaizdu, kad atlyginama, ir visai neprastai.

Savanoriavimas taip pat gali būti įskaitytas kaip praktika. Vienu šūviu keli zuikiai — ne tik įgauni patirties ir įgūdžių, bet dar gali ir užmegzti vertingų pažinčių, kurios gali vėliau profesiniame gyvenime padėti. Tad žvelgiant plačiau – tai tiesiog investicija į save.

Vakaruose ir konkrečiai Vokietijoje ši veikla yra garbinga ir vertinama. Tuo užsiima ne tik jaunimas, bet ir ganėtinai solidaus amžiaus žmonės. Aišku, pagal amžių ir žinias skirtingi ir užsiėmimai. Pavyzdžiui, kai kurie gydytojai skiria laiko nemokamai benamių apžiūrai ir gydymui, advokatai savanorystės principu gina neturtingus, neišgalinčius nusisamdyti kvalifikuotą teisininką žmones, vyresni dažnai palaiko po insultų ar kitų rimtų ligų beatsigaunančius savo beveik bendraamžius ir pan.

Būtina pažymėti, kad savanorystės organizavimas Vokietijoje yra beveik tobulas. Savanoriai reguliariai mokomi, „prižiūrimi“. Mokymai čia – ne sausi nurodymai, kas ką turi daryti, kokios kieno teisės ir pareigos, o gyvi, judrūs seminarai, kuriuose gaunama ne tik informacija. Savanoris čia gerina socialinius įgūdžius, išmoksta įveikti įvairias bendrauti trukdančias kliūtis, susipažįsta su naujais žmonėmis, dalinasi patirtimi, sunkumais ir kartu ieško būdų kaip juos įveikti, pamato vis naujų miestų ir vietovių (kai seminarai vyksta skirtinguose miestuose).

Savanoriai dažniausiai dirba ten, kur labiausiai reikia atjautos, žmogiškumo ir meilės, todėl įgyta patirtis yra neįkainojama daugeliu atžvilgių. Matydami ne fasadinę gyvenimo pusę, kurioje gražūs ir laimingi, amžinai jauni ir turtingi žmonės akinančiai šypsosi blizgių žurnalų viršeliuose, o būtent dirbdami su tais, kurie kasdien grumiasi su ligomis, senatve, skurdu, savanoriais pabuvę žmonės visam gyvenimui lieka atsakingi ir jautrūs kito žmogaus bėdai, kovojantys su gyvenimo negerovėmis ne revoliucijų, bet krikščioniškos meilės artimui dvasia. Ir tai turbūt yra svarbiausia savanorystės pamoka.

 

Selonija.lt

Ieva Kazakevičiūtė. Moterys visuomenėje: empiriškai, politiškai, simboliškai

Praeitą savaitę važiavau traukiniu iš Vilniaus į Kauną; ir nors taip esu keliavusi gana dažnai, kelios įdomios detalės šią kelionę skyrė nuo įprastinių. Būnant studente, dažniausiai šį maršrutą yra tekę rinktis penktadienio popietėmis ar vakarais – beje, ne tik man, bet ir visiems kitiems savaitgaliui namo grįžtantiems studentams. Šįkart po darbo dienos važiavau ketvirtadienį, ir atmosfera visiškai skyrėsi. Vagonas buvo patogiai apytuštis, tylus, o vietoj įprasto klegesio girdėjosi vos keli telefonais šnekantys žmonės. Tik pakėlusi akis nuo knygos staiga atkreipiau dėmesį – girdėjosi vien moteriški balsai. Ir visos jos kalbėjo apie darbo reikalus. Viena jų draugei pasakojo apie personalo atrankas darbe, ir dalino naudingus patarimus, kadangi draugė taip pat norėjo ten kandidatuoti; kita priiminėjo tortų ir kitų desertų gamybos užsakymą; trečia kažko nesutarė su bendradarbiu dėl pelno mokesčio skaičiavimo. Visos keliavo tik su kasdienėmis rankinėmis, tad akivaizdu – dirbo Vilniuje, nors gyveno kituose miestuose.

Atvejų įvairovė

Staiga susizgribau – juk turiu temą blogui apie moterų padėtį ir lyčių lygybę, taigi štai man puikus pavyzdys, kaip įdomu: visos dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi darbus ne ten pat, kur gyvena – kodėl? Visos apie juos šneka net ir pasibaigus darbo valandoms – aha! O kodėl tuo tarpu visi vagone sėdintys vyrai arba snaudžia, arba klausosi muzikinių grotuvų? Ir iškart pradėjau galvoje dėlioti įvairius modelius, mėginti taikyti mėgstamą kelio priklausomybės teoriją (jog kiekvienas veiksmas apibrėžia kelią būsimam ateities veiksmui ar situacijai), svarstyti, ką tai liudija apie vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje… Ir supratau! Nieko!

Prisiminiau savo pačios tėtį, kuris gal penkerius metus kasdien automobiliu važinėdavo iš Kauno į Vilnių (o vakare grįždavo taip, kad dar spėdavo mane pasiimti iš muzikos mokyklos); prisiminiau istorijas, kai šeimos džiaugiasi įsigijusios namą užmiestyje, kur patogus susisiekimas su miestu, tačiau nereikia gyventi jo dulkėse; prisiminiau geriausio draugo mamą, kuri nuolat sako, kad traukinių taip nekenčia, kad net jei kasdien tektų vykti į kitą miestą, kaip gyva į juos nesėstų. Ir viskas – tiek yra daug ir įvairiausių skirtingų paaiškinimų į įvairiausias ir skirtingas situacijas. Gal šioms moterims tiesiog patinka traukiniai, gal jos norėjo gyventi užmiestyje, o vyrai gal dirba fizinius darbus ir dėl to grįždami namo tiesiog snaudžia.

Moterų ir vyrų į(si)darbinimas

Tiesą sakant, ši tema yra tokia įdomi, kad net ir vieną tą patį konkretų atvejį būtų galima nagrinėti keliais skirtingais aspektais: psichologiniu, sociologiniu, politiniu – tęskite sąrašą. Aš pati kol kas savo nuomonę daugiausiai kartų esu pakeitusi dviem (nesusijusiais!) klausimais – mirties bausmės ir pozityvios moterų diskriminacijos. Vienu metu tvirtai tikėjau, kad pastarasis pasirinkimas būtų visiškas blogis: buvau griežta meritokratijos šalininkė ir viena tų, kurie teigė, jog tokiu būdu nelygybės stigma tik gilinama, visuomenei siunčiant neteisingą žinutę apie moterų galimybes. Vėliau, susimąsčiusi apie moteris, kurios tiesiogine to žodžio prasme renkasi buvimą šeimoje ar kelio skynimąsi darbo rinkoje, maniau, kad tai veiktų kaip tam tikra garantija, ir siunčiama žinutė staiga taptų teigiama ir kviečiančia nedaryti kompromisų, o leidžianti viską pasirinktinai susidėlioti laike.

O dabar manau, kad status quo galiausiai išspręs pats save natūraliausiu būdu. Pavyzdžių apie tai, kaip kinta visuomenės normos, apstu: taip, kažkada ir nusiprausti kartą per savaitę buvo laikytina suprantamu dalyku. Tiek moterų, tiek vyrų, tiek ir skirtingų amžiaus grupių rolės visuomenėse taip kito, kad dažnai niekas jų nebūtų galėjęs išpranašauti. Priklausomai nuo kalbėtojo priklausomybės vienai ar kitai minčiai ar krypčiai, galime rasti įvairių statistikų: dažniausiai pavyzdžiu pristatomos Skandinavijos šalys, kuriose, galiojant moterų kvotų darbe sistemai, abiejų lyčių atstovavimas skiriasi mažiausiai. Na, taip, bet Skandinavijoje mane ir gatvėje gulintis benamis vyras sykį gražia anglų kalba perspėjo neiti per gatvę degant raudonam pėsčiųjų signalui… O kaip, jei lygintume save su visuomenėmis, kur moterims dėl tradicijų dengiami veidai ar apeigų metu žalojami lyties organai? Kitas dažnai minimas atvejis, įvardijamas kaip bėda, yra tai, jog moterys natūraliai labiau linksta į vadovavimą smulkiam ir vidutiniam verslui, o ne didelėms korporacijoms. Tačiau čia pat girdime žodžius, jog smulkus ir vidutinis verslas – dabartinis išsigelbėjimas iš krizės ir šalių ekonominis variklis! Ar dėl to verta baimintis, kad greit išgirsime, jog tikroji/ naujoji bėda yra tai, kad nepakankamai vyrų renkasi smulkųjį verslą?

Tęsiant toliau: bene dažniausiai moterims gyvenime koją „pakiša“ santuoka: tuo labiau, kad (paskaičiuota) dauguma moterų renkasi tekėti už bent keliais metais vyresnių vyrų, o vėlyvasis trečiasis dešimtmetis – ankstyvieji keturiasdešimtieji žmonių gyvenime dažnai sutampa ir su svarbiausiu savęs įtvirtinimu darbo rinkoje. Taigi, natūralu, kad vyresni vyrai jau turi stipresnį pagrindą nei jų jaunesnės žmonos, kuriuos tuo atveju taip pat yra ir lankstesnės, ir savaime suprantamo sutarimo būdu savo karjeros pasirinkimus susiaurina pagal vyro apibrėžtą komforto zoną (tarkime, geografiškai). Na, jei sutaria – vadinasi, sutaria. Neabejoju, kad karta, kuri į darbo rinką įžengė sulig pasaulį performavusių krizių pradžia, situaciją joje mato ir vertina visai kitaip.

Optimistiškai: teisingos žinutės formulavimas

Aš nelinkusi nuvertinti tokių dalykų, kaip kolektyvinė atmintis, ir teigiu, kad ne per naktį susiklostė tokia situacija, jog (vėl – anot tyrimų) moterys darbo pokalbių metu prašo vidutiniškai mažesnių atlyginimų, nei kad save įkainoja vyrai, ir rečiau derasi dėl atlygio pakėlimo. Taip, nes daugelyje visuomenių iki šiol yra nesuprantama, kaip vaikystėje mergaites galima auginti skatinant kuo grubiau žaisti kalno karalių. Ir jei norime spręsti realią problemą – mažesnius atlyginimus moterims nei tas pačias pareigas užimantiems vyrams – reikia arba sumontuoti gudrią monitoringo ir atlygių indeksavimo sistemą, ar/ ir sistemingai keisti auklėjimą, kadangi supratimas turi būti ugdomas ne tik tų moterų ir vyrų, kurie kreipiasi dėl darbo, bet ir tų moterų ir vyrų, kurie priiminėja kitus ir tuos atlyginimus skirsto. Taip pat teigiu, jog tai, kad moterys neva nėra atstovaujamos šalių parlamentuose, nėra atspindima vien moterų ir vyrų proporcija valdžios kėdėse: tai, jog išrenkami atstovai jų tinkamai neatstovauja, yra demokratijos per se problema, bei jos deficitas.

Įdomus nukrypimas: daugialypėse žmogaus smegenyse už sprendimų priėmimą atsakinga jų dalis nevaldo… kalbos. Dėl to dažnai pagauname save situacijose, kai net ir matydami visus faktus kreipiant svarstykles į vieną aiškią pusę, sakome: „Na, taip, žinau, bet kažkas vis tiek čia ne taip…“ Labai patogi angliška frazė – gut feeling – tai irgi priskiria, na, nelabai vokaliai kūno daliai. Taigi, stipriausią impulsą priimant sprendimą smegenyse suteikia pojūtis. Dėl to teigiu, kad tokių individų visuomenėje efektyvesni yra įvaizdžiai, žinutės, simboliai, o ne rimbu nurodoma veiksmų kryptis. Kažkodėl matau visuomenę judant link būsenos, kai neturėti savo kolektyve tam tikro skaičiaus moterų bus panašus „nefasonas“ kaip kad dabar nenaudoti ekologiškų priemonių savo įmonėje. O kadangi dažniausiai tokias madas diktuota didieji – valdžia (ypač ES institucijos), privatus sektorius, bankai – likusieji taip pat turi priimti tokius pokyčius. Visuomenėje, kuri reklamos ir įvaizdžių dėka gali formuoti ištisas mąstymo struktūras, tikrai įmanoma pakeisti požiūrį į moterų ir vyrų padėtį.

 

EuroBlogas.lt

Selonija.lt

Saulius Stoma. Kai kriminalas vizgina politiką

Žmogus yra būtybė, kuri negali gyventi be paaiškinimo. Nebesuvokdamas gyvenimo prasmės žmogus tampa ligonis. Norėdamas pasveikti jis privalo rasti kokį nors paaiškinimą. Net ir sakydamas, kad gyvenimas yra beprasmis, jis kuria absurdo teoriją, kuri padeda suvokti save. Net ir suprasdamas, kad kuriama teorija yra tik darbinė versija, žmogus vis tiek turi ją turėti. Kitaip – nebūtis.

Neseniai vienas žymus Lietuvos psichologas tiksliai nusakė visuomenę dvasiškai gniuždantį Kauno pedofilijos bylos poveikį. Tai, kas čia vyksta, protu suvokti tiesiog neįmanoma. Situaciją analizuoti bandantis žmogus atsiduria tarsi Lewiso Carrollo aprašytoje Alisos stebuklų šalyje, kur nėra jokios apčiuopiamos realybės ir kiekvienas reiškinys, vos nukreipus į jį žvilgsnį, tampa kažkuo kitu. Ir tai veda iš proto, kaip košmariškas sapnas.

Norėdamas funkcionuoti tokioje visuomenėje, žmogus turi atsiriboti nuo viešųjų reikalų ir aklinai užsiverti savo aplinkoje. Arba – ieškoti ir reikalauti atsakymų, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Dar neseniai atrodė, kad tų aktyviųjų vis mažėja ir mažėja. Tačiau FNTT skandalas staiga vėl ėmė budinti žmones. Teisingumo ne tik sau, bet ir kitiems ilgesys pasirodė dar gyvas.

Kaip naiviai atrodo tie, kurie postringauja apie politinį FNTT skandalo pobūdį! Kartais tas naivumas yra apsimestinis ir greičiau jau reiškia piktybinę manipuliaciją visuomenės nuomone. Atsitokėkite. Juk akivaizdu – normalios politikos dėsniai čia neveikia. Kažkas tamsaus slypi ten – anapus. Anapus politikos ir sveiko proto.

Pasirėmus jau viešai skelbtais ir Seimo Antikorupcijos komisijos dar tik bandomais išviešinti duomenimis, šį kartą ne taip jau sunkiai dėliojasi įtikinama darbinė versija be alternatyvų. Skandalo ir visos politinės krizės šaknys yra kriminalinės. Ir kas labai svarbu – tas kriminalas sieja tris didžiausias naujosios Lietuvos valstybės paslaptis: Vytauto Pociūno nužudymą, pedofilijos bylą ir makabrišką šokį aplink FNTT ir „Snorą“.

Kodėl dvi FNTT vadų galvos staiga tapo tokios svarbios? Kodėl jas, nepaisant nieko, reikėjo kuo greičiau nukirsti? Kodėl dabar net griaunant Vyriausybę buvo taip skubiai forsuotas naujo, anksčiau pralaimėjusio konkursą, įtartinos reputacijos pareigūno skyrimas? Atsakymą duoda Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado veikla bei jų turima informacija.

Beje, naujų FNTT vadų pradėti su partijomis susijusių bendrovių veiklos tyrimai buvo tik papildomas stimulas juos nušalinti. Matyt, šalutinis stimulas, nors ir pagreitinęs įvykius, buvo ir galimas informacijos apie „Snorą“ nutekinimas iš pačios Generalinės prokuratūros.

Pati svarbiausia priežastis – korupcinės grupuotės, kuri dalyvavo šalinant ir šmeižiant Vytautą Pociūną, baimė, kad buvę gerai informuoti kriminalistai, turėdami tokį galingą instrumentą kaip FNTT, pagaliau surinks visus reikiamus jų nusikalstamos veiklos įkalčius. Ši grupuotė iš karto priešinosi V. Gailiaus, laimėjusio konkursą, paskyrimui FNTT vadu, o dar labiau sunerimo, kai praėjusį rugsėjį nesėkme baigėsi atkaklūs bandymai neleisti V. Gailiui savo pavaduotoju pasiimti V. Giržadą.

Pastarasis kaip tik ir buvo sukaupęs visą operatyvinę informaciją apie teisėsaugos, valdymo ir nuomonės formavimo institucijas apraizgiusią grupuotę. Jis su savo žmonėmis tai vykdė ir tebedirbdamas elitiniame Kriminalinės policijos biure, atnaujinus V. Pociūno nužudymo bylą.

Dabar ši operatyvinė informacija pamažu ėmė rodytis viešumoje. Tai kelia į tamsius reikalus labiausiai įsipainiojusių grupuotės narių paniką, verčia juos mobilizuoti visas pajėgas, neapdairiai atsiskleisti ir mesti į mūšio lauką paskutinius kozirius. Praėjusį rudenį nuspręsta per tariamą Drąsiaus Kedžio draugą visiškai sužlugdyti Kriminalinės policijos biurą, o po to smogti FNTT. Kažkokiu paslaptingu būdu radus priėjimą prie Prezidentės, kriminalinė grupuotė galutinai įsiviešpatautų Lietuvoje.

Tad dabar klausimas principinis: kas ką? Algis Čaplikas teisus. Tai – tikras karas. Tačiau šis karas visai ne politinis. Tai precedento dar neturėjęs bandymas priversti aukščiausią valstybės politiką tarnauti kriminalinių nusikaltėlių labui ir vardan jų saugumo paaukoti bet ką.

Kai tie patys slapti ir vieši asmenys figūruoja visose skandalingiausiuose neišaiškinamų nusikaltimų istorijose, išvados peršasi savaime. V. Pociūno nužudymo, Kauno pedofilijos ir „Snoro“-FNTT kriminalus sieja ta pati tiesai trukdanti sistema. Čia veikia viena ir ta pati nusikalstama grupuotė. Politikai yra tik įrankiai šios grupuotės rankose. Mažesnė dalis iš kvailumo, likusieji – nes negali elgtis kitaip.

Šis požiūris yra vienintelis logiškai paaiškinantis keistą politikų elgesį. Apie Liberalų ir centro sąjungą jau nėra net ką kalbėti. Tačiau manipuliacijoms pasiduodančių veikėjų yra visose politinėse jėgose. Ir dar blogiau, kai neatsparumą slaptai įtakai demonstruoja didžiųjų partijų viršūnės.

Partijų įtaka Antikorupcijos komisijos tyrimui buvo labai simptomiška. Iš opozicijos netikėtai geriausiai pasirodė Darbo partija. Socialdemokratai atrodė nekaip, o „Tvarka ir teisingumas“ tiesiog trukdė ir sabotavo darbą. Kodėl? Juk akivaizdu, kad opozicijai būtų buvę politiškai naudinga aktyviai aiškintis tiesą ir atimti iniciatyvą iš konservatorių.

Kai nesi pakabintas ant kažkieno virvutės, sąžiningas ir protingas situacijos vertinimas atitinka vienintelio adekvačiai pasielgusio liberalcentristų ministro Arūno Gelūno nuostatą: „pasibaisėjau tokia politika“.

Priežasčių baisėtis tuo, kas dabar vyksta aukščiausiuose ir slapčiausiuose valdžios sluoksniuose, yra daugiau nei pakanka. Todėl toliau gyventi ir veikti čia tikrai reikės drąsos. Matyt, visi mes turėsime mokytis drąsos, ramybės ir pasitikėjimo savimi iš mergaitės Alisos. Kitaip šis košmaras niekada nesibaigs.

—

P.S.: Būčiau labai laimingas, jei kas nors pateiktų kitą, panašiai pagrįstą faktais, tačiau ne tokią baisią, įvykių versiją.

 

Selonija.lt

Ar mums reikia daugiau moterų vadovių?

Gal esate girdėję tokį terminą, kaip pozityvi diskriminacija. Tai reiškia, kad privalomai kažkuri visuomenės grupė integruojama ten, kur natūraliai sunkiai sekasi integruotis. Pavyzdžiui, moterys kariuomenėje prieš keletą metų Lietuvoje. Privaloma tvarka buvo nuspręsta priimti tuo metu kelias merginas, kad kariuomenė nebūtų išimtinai vyriškas užsiėmimas ir kalbos apie lyčių lygybę įgautų naują prasmę.

Spaudoje pasirodę pasakojimai liudija, kad iš pradžių kariūnai elgėsi jomis kaip tikromis damomis, o prieš kelerius metus lyčių lygybė tapo tokiu savaime suprantamu dalyku, kad vyrukai pradėjo rašyti skundus, jog merginoms taikomi atskiri reikalavimai, ir jos gali kartais vakaroti kambaryje, kai jiems tenka bėgti krosą. Per lietų.

JAV tokių pavyzdžių daugiau – juodaodžiams būdavo skiriami būstai atskiruose kvartaluose, darbo vietos, kad tik visuomenė greičiau priprastų prie kitaip atrodančio žmogaus. Dar vėliau panašios priemonės būdavo taikomos ir kitoms grupėms.

Moterys vadovės

Bet šiandien norisi pakalbėti ne apie būtiniausią išgyvenimą visuomenėje, o apie vadovavimą, nes prieš dvi savaites Europos Komisija paskelbė apie viešų konsultacijų pradžią – ką daryti, kad moterų įmonių valdybose būtų daugiau?

Prieš metus už teisingumą atsakinga komisarė Viviane Reding paragino imtis priemonių, kad moterų įmonių valdybose būtų daugiau ir paprašė bendrovių savarankiškai pasirašyti įsipareigojimus, kad per aštuonerius metus valdybose bus bent 40 proc. moterų – vadovių.

Tuo metu toks prašymas sukėlė aštrių diskusijų net ir tarp pačių moterų, kurios kalbėjo, kad aukščiausiuose sluoksniuose vadovai geba atsirinkti sau į valdybas reikalingus žmones pagal jų sugebėjimus ir norą dirbti, todėl čia kištis tikrai nereikėtų.

Bet Europos Komisija ir lyčių lygybės gynėjai atkerta, kad daugiau nei pusė visų universitetų absolventų – moterys. Be to, dažniausiai jos mokosi geriau, tad kur jos prapuola, jeigu galiausiai valdybose jų lieka vos 12 proc.? Nekalbant apie tai, kad moterų darbo atlygis maždaug penktadaliu mažesnis nei tose pačiose pareigose dirbančių vyrų.

Be to, rodo tyrimai, kad įmonėse, kur daugiau moterų – gaunamas didesnis pelnas. Kaip skelbia EK, „McKinsey“ ataskaitoje padaryta išvada, kad bendrovių, kuriose yra lyčių pusiausvyra, veiklos pajamos 56 proc. didesnės, nei vien tik vyrų valdomose bendrovėse. „Ernst & Young“ nagrinėjo 290 didžiausių biržinių bendrovių rodiklius ir nustatė, kad bendrovių, kurių valdyboje yra bent viena moteris, pajamos buvo daug didesnės nei bendrovių, kurių valdyboje moterų nėra

ISM Executive School žmogiškųjų išteklių ir organizacijos psichologijos modulių vadovė Margarita Pilkienė pasakoja, kad kuo daugiau moterų tuo ir pelnas didesnis, ir labdaros žmonės teikia daugiau. Taip laimi visi: ir verslas, ir visuomenė.

„Tie talentai, kuriuos mes matome auditorijose, kitokius pasirinkimus padaro, arba verslas už jas nusprendžia kitaip (…) Jeigu moterų yra valdyboje, filantropinei veiklai skiriama (…) 27 kartais daugiau. Ką tai reiškia? Kad visuomenė iš verslo gauna daugiau“, – kalba M. Pilkienė.

Ir net sprendimai priimami geresni, nes moterys nebijo klausti ir sužinoti daugiau, kalba dėstytoja.

Tačiau visi šie skaičiai neįtikino verslo. Ir V. Reding pasiūlytą savanorišką įsipareigojimą per metus pasirašė tik 24 įmonės. Bet bendras skaičius išaugo nuo 11,8 proc. iki 13,7 proc. Tokiais tempais reikės bent 40 metų, kad bent 40 proc. moterų būtų įmonių valdybose.

Šią savaitę Eurobloge: apie moteris ir pozityvią diskriminaciją:

Viešos konsultacijos. Lyčių nelygybė ES bendrovių valdybose

Europos Komisijos duomenų bazė apie moteris ir vyrus, dalyvaujančius priimant sprendimus.

 

Parengė Vytenė Rūkaitė

Euroblogas.lt

Selonija.lt

Saulius Stoma. Be garbės

Garbė – sunkiai nusakoma kategorija. Ypač politikos srityje. Kas Antikos laikais buvo paprasta ir aišku, dabar jau tapo problema. (FNTT) vadovų nušalinimo skandalas ir šiuo aspektu teikia peno apmąstymams. Abi konflikto šalys, vartodamos tą patį žodį „garbė“, suteikia jam beveik priešingas prasmes. Ir tai – labai charakteringa.

Pradėkime nuo pradžių. Sąvoką „karininko garbė“, kaip informacinio karo ginklą, pirmieji ėmė vartoti Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderiai Algis Čaplikas ir Raimundas Palaitis. Anot jų, nušalinti FNTT vadovai, aukštus laipsnius turintys karininkai, privalėjo tyliai paklusti ir jokiu būdu nebandyti gintis viešumoje. Pareigūnai, išdrįsę pasipriešinti politikams ir nesutikę savo noru prisiimti kaltės, tariamai sulaužė karininko garbę.

Tokio įžūlaus sąvokos apvertimo aukštyn kojomis mūsų, nors ir gerokai demagogijos persmelktoje viešojoje erdvėje jau senokai neteko stebėti. Laisvame ir demokratiniame pasaulyje dar nuo antikinės Graikijos laikų neteisingai apkaltintas žmogus turi teisę eiti į viešą vietą, į agorą ir ten ginti savo garbę.

Ir priešingai. Tokiu būdu kaip liberalcentristai garbę supranta tik autoritarinių ir totalitarinių politinių sistemų adeptai. Stalino laikais atitinkamų institucijų apkaltintas žmogus iškart netekdavo garbės, ir tik nuolankiai pripažinęs, kad ir tariamą kaltę, galėdavo tikėtis šiokios tokios malonės.

Pavergtose visuomenėse oficiozinė, institucinė garbė nepavaldi pačiam žmogui ir netgi nepriklauso nuo jo veiksmų. Garbė, kaip ir pats žmogus, yra galios struktūrų manipuliacijų objektas. Todėl čia bet kas, net ir niekuo neprasižengę aukščiausi pareigūnai, atsiradus tam tikroms aplinkybėms, gali būti apkaltinti ir išmesti lauk, o gal ir įkalinti. Taip represinė sistema akumuliuoja savo galią, nes jai būtinas besąlygiškas paklusnumas.

Visuomenėje kilęs pasipiktinimas dėl FNTT vadovų nušalinimo rodo, kad iš esmės esame tapę laisvi (deja, to negalima sakyti apie dalį žiniasklaidos). Mes ilgimės autoritetų, tačiau jau nesutinkame tikėti jais aklai. Ir tai yra pozityviausia dabartinio sąmyšio žinia.

Akivaizdu, kad ministras R. Palaitis, nesutikęs atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo pareiškė premjeras, gavęs Antikorupcijos komisijos išvadas nesielgė kaip garbingas politikas. Kodėl jį taip palaiko Prezidentė – vis dar didžiulė mįslė. Tačiau reikalo tai nekeičia. Politinę krizę sukėlė būtent ministro veiksmai. Nuo pat skandalo pradžios iki dabar. Kokio mąsto čia pačios Prezidentės kaltė, sužinosime vėliau.

Akivaizdi ir pačių liberalcentristų rankomis įvykdyta jų politinė eutanazija. Jie jau pasmerkti, nors tokie veikėjai kaip A. Čaplikas ir kiti dar gerą pusmetį linksmins visuomenę išskirtinai talentinga demagogija. Kuo puodas tuštesnis, tuo jis garsiau skamba.

Tačiau palikę kvailiams skirtos politikos virtuvę, grįžkime prie tikrosios garbės. Mums labai pasisekė, kad posovietinio mentaliteto demagogų taikiklyje atsidūrė ne kas nors kitas, o geriausi naujos kartos teisėsaugos pareigūnai. Konflikto pusių kontrastas toks akivaizdus, kad teisingumo atstatymas tampa gana realus. Gali būti, kad po to seks ir esminis visos teisėsaugos atsinaujinimas.

Taigi bus naudinga prisiminti, kaip karininko garbę supranta generolas Vitalijus Gailius. Klausimas: „Turite ne tik vidaus tarnybos generolo laipsnį, užsitarnavote ir pensiją. Kodėl nespjaunate į šias intrigas ir nepasitraukiate į šoną?“ Atsakymas: „Rangai, laipsniai – tai tik savotiškas talismanas, kuris tave daro drąsesnį. Man GARBĖ ir padorumas yra aukščiau negu laipsniai. Todėl savo GARBĘ ginsiu.“

Žurnalistui suabejojus, ar jis galės dirbti su politikais, kurie bandė jį nušalinti, V. Gailius sako: „Aš mėgstu kartoti: klysta visi, tarp jų ir aš, tačiau protingi žmonės pripažįsta savo klaidas. YRA GARBINGA KLAIDAS PRIPAŽINTI. Aš savo klaidas visada pripažįstu. Darbas FNTT yra apibrėžtas ir galimos nuoskaudos ateityje dirbti man nemaišytų. Aš neturiu asmeniškumų nei ministrui, nei Prezidentei.“

Generolas teisus. Garbė ir drąsa – susiję sąvokos. Atrodo, šiam žmogui netrūksta nei vieno, nei kito. Štai ką jis sako apie politikoje dalyvaujančią „baltųjų apykaklių mafiją“: „Berniukų baltomis apykaklėmis apsauga – ne vien brangūs teisininkai, korupciniai ryšiai, bet ir viešųjų ryšių akcijos, informacinis karas. Tai aukščiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Kiekvienas karjeros siekiantis sąžiningas kriminalistas būtent ir siekia, kad kovotų su aukščiausio lygio blogiu. Aš manau, kad būtent su tokiu blogiu aš ir kovojau. Pasiryžęs vadovauti FNTT aš žinojau, su kuo teks susidurti.“

Ar generolas neapskaičiavo jėgų? Netrukus sužinosime. Prezidentės atsisakymas atleisti ministrą R. Palaitį dar nereiškia pralaimėjimo. Skubiai atstatyti į darbą FNTT vadovus galima ir Vyriausybės sprendimu.

Taigi FNTT skandalas lėmė dar vieną teigiamą poslinkį: grąžino į politinį gyvenimą garbės sąvoką. Kokio turinio ši sąvoka bus pripildyta, priklauso nuo visų proceso dalyvių. Moralės klausimas visada buvo labiau siejamas su konservatyviąja politine elgsena. Perdėm liberalus mąstymas kartais apskritai kvestionuoja moralės vaidmenį politikoje ir yra artimesnis Niccolo Machiavelli nuostatai, kad tikslas pateisina priemones.

Ar dėl tariamo politinio stabilumo TS-LKD paaukos garbę? Tai rimtas išbandymas. Dabar atsirado puiki proga įrodyti žmonėms, kaip ši partija supranta moralę. Kas tai? Ar tik senamadiškas visuomenės moralizavimas, ar realus veikimas pagal deklaruotas vertybes? Arba – arba. Trečio kelio nėra.

 

Selonija.lt

Jurga Lūžaitė. Išklausyti. Kalbėtis.

Rašyti apie tai, ko pati dar tik mokausi, nėra lengva. Iš patirties galiu pasakyti – taip, motinystės instinktas įgimtas. Tėčiais, rodos, tampama. Tačiau mokytis bendrauti su savo vaiku, jį išgirsti, išklausyti, padėti jam įvardyti savo jausmus bei nuotaikas, kalbėtis, reikia mokytis abiem. Ir kuo mūsų vaikai labiau auga, tuo aiškiau darosi, kad mokytis ir mums su vyru reikės vis daugiau – priimti, išgirsti, neteisti, išklausyti, patarti, taip pat parodyti ir savo lūkesčius bei jausmus, laiku sustabdyti netinkamą elgesį…

Kol augini kūdikį, tuo metu tai atrodo pats sunkiausias laikas – nemigo naktys, valgau-nevalgau, skaudantis pilvukas, nesupratimas, kas mažyliui yra, ko jis nori, pasakyti negali, o kūdikių ligos išvis mistika…

Bet kai dabar žiūriu į tą tarpsnį, man atrodo, kad tai pats lengviausias, artimiausias, intymiausias laikas su savo vaiku. Kūdikiui labiausiai reikia mamos ir tėčio, jų artumo, dažniausiai tuo metu niekas daugiau į šį santykį nesikiša. Tereikia pasistengti suprasti kūdikio poreikius, o jie daugiausia vis dėlto fiziologiniai. Žinoma, kad kūdikiui ne ką mažiau reikia mamos artumo nei vyresniam vaikui. Bet su vyresniu vaiku pradedi kalbėtis, ir iš to kyla milijonai problemų. O kūdikį tereikia pasistengti suprasti, dažniau imti ant rankų, maitinti, tiesiog būti su juo. Apgaubti globa ir dėmesiu. Įsiklausyti. Improvizuoti, nenusistatyti iš anksto.

Kažkada man padėjo vienoje protingoje knygoje rasta taisyklė. Ji labai paprasta – visi vaikai (net ir kūdikiai) elgiasi taip, kaip mes iš jų tikimės. Tereikia pasistengti priimti vaikutį kaip tuščią lapą, teigiamai žvelgiančią į tave ir pasaulį būtybę ir būti su ja. Neretai pasitaiko, kad tėvai nesugeba ramiai ir pagarbiai bei aiškiai žvelgti į savo vaiką ir priimti jį. Įsivaizduoja, kad kūdikiai specialiai kažką daro…

Aišku, kad iš pradžių būna ganėtinai sunku, nes mes, suaugusieji, esame pripratę galvoti, o ne (įsi)jausti. Be to, mūsų tėvai (buvo tokie laikai) mus augino pagal galima-negalima taisykles ir vadovėlius, todėl šitą balsą taip pat būtina nutildyti. Man patiko vienoje knygoje išsakyta kūdikių auginimo filosofija – su kūdikiu reikia: būti (tiesiog, pačia bendriausia prasme), veikti (elgtis) ir eksperimentuoti (mokytis atskirti daiktų savybes, leisti tyrinėti juos, semtis patirties). Ir, beje, tik kiekvienas iš mūsų konkrečioje situacijoje geriausiai žinome, ko reikia mūsų kūdikiams, net jei vadovėliai ar mamų pašnekesių internetiniai portalai to niekada neaprašė. Dabar surpantu, kad didžiausias to laiko (nors šiaip jau – ir apskritai) džiaugsmas – gyventi šia diena ir matyti, kaip kūdikis virsta vis savarankiškesniu žmogučiu, jam padėti, guosti, būti šalia.

O paskui… Paskui vaikai pradeda vaikščioti, šnekėti, eiti į darželį, mokyklą ir problemos pasidaro visai visai kitos. Anksčiau posakis „maži vaikai – maži vargai“ man rodėsi nelogiškas. Taigi kiek vargo su mažu vaiku – matinti tam tikru maistu, tam tikru laiku, keisti sauskelnes, bandyti jį (nešnekantį) suprasti, nuolatinė miegojimo įpročių ir elgesio kaita… O dabar vis labiau jį suvokiu. Tiksliau patiriu savo kailiu kasdien. Kai vaikas auga, pamažu tarp tavęs ir jo įsikiša … pasaulis: ne tik aplinkiniai žmonės, vietos, laikas, bet ir apskritai pasaulis kaip suvokimas, vaizdinys, patirtis. Tiesiog kai vaikas auga, pamažu ryšys ir artumus su juo tam tikrais momentais pradeda tolti. Nori nenori (ir tai yra normalu!) įsiterpia kiti santykiai, veiklos, jausmai. Todėl man rodos, kad labai svarbu to nepaleisti, kažko nenutylėti, nepalikti, nenutolti nuo vaiko, kartu išgyventi sunkias dienas ir emocijas ir tapti tik artimesniems… Ir tam stengiuosi mokytis klausytis savo vaikų bei kalbėti taip, kad jie mane suprastų. Dabar man tai atrodo svarbiausia.

Kita vertus, o kas čia tokio – kiekvienas mokame kalbėti ir kalbamės taip, kaip išeina. Tačiau kaip dažnai visi prišnekam ko nereikia, suveikia emocijos, pyktis, įtūžis, nepasitenkinimas, nuovargis. O žodis, kaip sakoma, ne žvirblis… Beje, vaikai neretai sugeba greičiau išvesti iš kantrybės nei kas kitas. Dar pasitaikė koks sutapimas, kad blogai naktį išsimiegojai, ne ta koja iš lovos išlipai ar pan. Ir pati pastebėjau, kad labai dažnai bendraudama su vaikais tarsi stengiuosi pasakyti už juos, remdamasi savo patirtimi nukertu ir pasakau atsakymą, nurodau, tarsi iš anksto žinau, ką jie gali jausti ir kaip viską supranta. Toks bendravimas gerokai paprastesnis (tėvams!), bet vaikui visai netinkantis – nemokome jo mąstyti, savarankiškėti, mokytis priimti sprendimus, pajusti bent lašelį atsakomybės. Galų gale neretai taip yra nuneigiami vaikų jausmai.

Šimtą kartų parduotuvėje ar parke esu girdėjusi tokių mamų-vaikų pokalbių nuotrupų. Vaikas: „Mama, man karšta!“ Mama: „Šalta, nenusirenk!“ Vaikas: „Bet, mama, man karšta.“ Mama: „Aš pasakiau – nenusivilk megztinio.“ Vaikas: „Mama, aš noriu sausainių.“ Mama: „Aš neturiu sausainių.“ Vaikas: „Mama, bet aš noriu sausainių.“ Mama: „Suvalgyk šį obuolį.“ Tada vaikas krenta ant žemės, prasideda isterijos… Man atrodo, kai neišgirstame, ką mums sako vaikai, padarome ne tik juos nelaimingus, bet ir patys tokie tampame. Taigi visų pirma reikia vaiką išgirsti ir priimti jo jausmus. Tiesiog – ne patarinėti, ne filosofuoti, ne versti vaiką apsiginti dėl to, ką jaučia, neišsakyti savo požiūrio. O tiesiog iš pradžių išklausyti. Tai labai sunku. Nes gali atrodyti, kad ką jau čia tas vaikas gali jausti, ką pasakyti, aš ir taip viską žinau. Bet kaip nustembu, kai leidžiu joms kalbėti! Kiek viskos sužinau ir išgirstu ir nereikia tempti už liežuvio, kad papasakotų apie savo dieną. O jei leidžiamės fantazuoti vietoj to, kad dėl kažko, ko šiuo metu neturime, zyztume, tampa smagu ir man pačiai. Aišku, tam reikia praktikos ir nemažai savitvardos. Pripažinti ir savo, kaip mamos ar tėvo klaidas. Net atsiprašyti. Labai lengva užrikti ant vaiko, kai jis neklauso. Priimti jo jausmus ir juos nukreipti – daug sunkiau. Pripažindami vaiko jausmus mes jam tik padedame, arba, mažų mažiausiai, bent jau nepakenkiame.

Bet pripažinti jausmus, tai dar nereiškia ir tenkinti visus vaiko norus. Čia ir yra skirtumas, kad kai priimame jausmus, leidžiame vaikui geriau suvokti jo veiksmų ir elgesio ribas. Būti griežtam ir nuosekliam, bet geram tėvui, mokėti sustabdyti netinkamą elgesį, beje, irgi yra menas. Paprastai, kai vidurinioji užpyksta ant vyresnėlės ir pradeda kumščiuotis, sakau jai, kad išreikštų tai žodžiais, o ne ją muštų. Ir tai suveikia. O dar ir žodynas plečiasi. Tai, beje, irgi svarbu. Kiekvieną dieną tu situacijų su vaikais patiriame nemažai ir skirtingų, ne visos jos baigiasi sėmingai. Bet pradėjusi klausytis, žengiau, man rodos, labai didelį žingsnį arčiau savo vaikų.

Visame šiame mokymosi ir pažinimo procese mane įkvepia knyga „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“. Ji parašyta daugiau kaip prieš trisdešimt metų, tačiau nepraradus savo aktualumo. Sakyčiau, kad kaip tik dabar, kai tokia stipri vartotojiškos kultūros, televizijos (kuri pernelyg seksuali ir agresyvi), materialinių vertybių įtaka, kai tėvai, pernelyg apsikrovę įsipareigojimais ir darbais kitiems, bet ne savo vaikams, knygos principai tampa daug naudingesni. Šioje knygoje daug vietos tėvų praktikavimuisi, kas padeda labiau įsijausti į vaiko išgyvenimus. Daug konkrečių patarimų ir situacijų aprašymų, palyginimų. Padrąsinimo.

Vaikai kiekvieną mūsų dieną nuspalvina įvairiausiomis spalvomis. Nebūna taip, kad jos vien šviesios, ir nebus taip, kad, pradėję vaiko klausytis, nebeišgirsime jo kaprizų ir nelogiškų norų. Tiesiog juos ištverti tampa lengviau. Ir tėvams, ir vaikui. Išklausius pradėti kalbėtis. Ramiai ir pasitikėdami. Išreikšti džiaugsmą lygiai taip pat, kaip ir nepasitenkinimą. Fantazuoti, kai nėra kaip kitaip spręsti problemos. Tada ir bausti nebereikės.

 

Bernardinai.lt

Selonija.lt

Saulius Stoma. Tiesos ir herojų ilgesys

„Palyginau Valinską ir Kernagį. Prieš Seimo rinkimus Valinskas atrodė pakankamai intelektualus, organizuotas ir patyręs vadybininkas. Kernagis, be banalių dainelių atlikimo, niekuo neišsiskyrė. O dabar Valinskas pasirodė esąs pigių skandalų kėlėjas, neturintis sugebėjimų ir norų dirbti konstruktyviai ir naudingai visuomeniškai. O Kernagis nustebino…“

„Pagaliau, pagaliau, pasirodė naujieji Lietuvos politikai. Gėda, tuoj dešimt metų Lietuva yra ES valstybė, o tokia tarybinė kolūkinė teisėsauga: telefonas, poligrafas, telefonas, politikai nepolitikuokit. Visuomenė tai jau įvertino, nebesistenkit padlaižiaujantys žurnalistai.“

„O dabar visokie profesoriai iš Lopatos instituto ir kitur pradeda aiškinti, kad ši komisija neturi teisės priimti tokių nutarimų. O kas gi, jei ne Seimas turi pasakyti kokios mūsų valstybės valdymo blogybės? Juk esame parlamentinė demokratija. Ne prezidentinė, ne saugumietiška, ne telefoninė. Gal naujokai ne viską padarė pagal „protokolą“, ne visur taisyklinga lietuvių kalba, bet žiūrėkime į jų užsidegimą ir ryžtą ieškoti tiesos. Linkiu neprarasti to jaunatviško entuziazmo.“

„Komisijos operatyvi tiesos paieška priminė 1989 metų įvykius. Tada po 1988-ųjų drąsiau jau reiškėmės Sąjūdžio verpetuose. Kiekvienas atrado savyje vis daugiau drąsos, to pasekmė – Nepriklausomybė. Per 20 metų netiesos valstybėje pasidarėme savo valstybės valdininkų įkaitais. Viskas tarsi „Vsio zakono“. Ir… dviejų sąžiningų FNNT vyrų atleidimas viską apvertė aukštyn. Piliečiai mažu mitingu pasakė neteisybei NE. Sąžiningi Seimo žmonės dar labiau išjudino patvinkusią valstybės smarvę. Nuoširdus Jiems ačiū. O tie, kurie bėga į krūmus… ateis ir jų eilė. Už teisingą, sąžiningą valstybę, būkime aktyvus. Tai geras šansas šiam reikalui. Sujudome ir laimėkime. Turime tai rimtai palaikyti, kad darbas nebūtų perniek.“

„Kad šios komisijos darbas nebūtų nuvertintas visokių specų, būtina solidari efektinga plačiosios visuomenės parama ir pritarimas. Pradžiai privalu mums kuo skaitlingiau susirinkti į D. Kuolio ir kitų organizuojamą mitingą, kad pritartume Antikorupcijos komisijos išvadoms. Turime viešai išreikšti susižavėjimą šių jaunų politikų drąsa ir pilietiškumu.“

„Nežinau teisingesnio žingsnio nei šios komisijos išvados. Atsigręžta į piliečius, į žmogų. FNTT šitoks vadovų atleidimas buvo smūgis visiems policijos ir tarnybų žmonėms. Tai buvo klaikus pavyzdys, nes buvo akivaizdus įrodymas, kad nevalia judinti kai kurių korumpuotų, nešančių valstybei milžiniškus nuostolius firmų. Reikia apsiriboti kioskais. Koks „durnius“ matydamas, kad patvarkė tokius FNTT šulus, ryšis sąžiningam darbui? (…) Šios komisijos darbą vertinu kaip kovą už demokratinę, teisingą Lietuvą. Už tokią, kokią gynėm Sausio 13-tą ir pokaryje miškuose. Garbė nepabūgusiems Seimo nariams.“

„Siūlau labai įdėmiai sekti politikų, įvairiausių apžvalgininkų ir kt. veikėjų pasisakymus viešojoje erdvėje, tai lyg lakmuso popieriukas parodys kam dega š…, kas atstovauja interesus ar šiaip nenori, kad Lietuvoje būtų teisingumas, o kas iš tikrųjų yra už Lietuvą, teisingumą, demokratiją – tai tie kurie palaiko komisiją ir jos išvadas (mano tokia nuomonė)“

„Pasirodo, korupcijos naikinimas Lietuvoje yra SMŪGIS Lietuvos prezidentei…“

„Metų citata: „Kažkas tuo naudojasi, kad Seimas pakankamai žioplas, nedarnus, nevieningas. Tuo labai gudriai manipuliuoja tarnybos“, – pridūrė Antikorupcijos komisijos pirmininkas Kernagis – jėga! Pirmyn, vaikine, tauta mato, kas vyksta.“

Štai taip! Ką ir bepridursi. „Tautos balsas – Dievo balsas.“ Iš tikrųjų, FNTT skandalo metu paprasti žmonės dar kartą įrodė, kaip žiauriai klysta politologai ir žurnalistai, kiekviena proga postringaujantys apie visuomenės politinį tamsumą. Bet ar dabar mes nematome priešingo vaizdo? Šiomis dienomis primityviai nusipolitikavę atrodė viešieji asmenys, tariami autoritetai. Ir visuomenės nuomonės jie buvo tiesiog sutrypti.

Kad tai suprastum, užtenka peržvelgti populiariausio portalo skaitytojų geriausiai reitinguotus anoniminius komentarus. Keletą jų čia ir nukopijavau. Manau, tokią visuomenės nuomonę netrukus patvirtins ir sociologiniai tyrimai.

Žmonėms reikia tiesos. Juk tai taip paprasta, ar ne? Tiesa – esminis kiekvienos sąmoningos asmenybės poreikis. Galima iki užkimimo skelbti visokiausias sąmokslo teorijas, kiekviename žingsnyje ieškoti slaptų politinių kėslų, tačiau jeigu šalia to atsistos kažkas kitas ir pamėgins (bent jau pamėgins!) rasti ir drąsiai pasakyti tiesą, visa tavo demagogija atsigręš prieš tave patį.

Tai pasaulį keičianti politika. Užtenka atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, priimti teisingą sprendimą ir tu jau didvyris! Žinoma, tapti didvyriu visų pirma reikia drąsos.

Drąsa vis dar yra viena pamatinių politinių dorybių. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „drąsa yra svarbiausia žmogiška savybė, kadangi tai yra savybė, užtikrinanti visas kitas.“ Štai šią dorybę daug kam netikėtai ir parodė jaunų politikų vadovaujama Antikorupcijos komisija (AK).

Dabar galima kabinėtis prie komisijos įgaliojimų ir formuluočių, šaipytis pasiklausius Ligito Kernagio dainelės apie mafiją, tačiau komisijos užfiksuoti faktai lieka nepaneigiami. O kaip sakė didžioji politikos filosofė Hannah Arendt: „Dėl savo atkaklumo faktai pranašesni už galią; jie ne tokie trumpalaikiai kaip viešpatavimo struktūros, atsirandančios tada, kai žmonės susivienija, siekdami tikslo, bet išnyksta tikslą arba pasiekus, arba praradus.“

Taigi svarbiausias AK darbo rezultatas yra ne jos išvados ir rekomendacijos, kurias bus mėginama politiškai paneigti, o faktų atskleidimas. Pergalė jau pasiekta! Ir padaryta tai per patį trumpiausią laiką.

Be abejo, tai tik tiesos paieškų kelio pradžia. Tačiau lūžis jau įvyko. Visuomenė pagaliau sulaukė iš politikų to, apie ką seniai svajojo: partinius rėmus peržengiančio tiesos sakymo. Visi supranta, kokie beviltiški yra degradavusių politikierių ir kito aptarnaujančio personalo bandymai sumenkinti AK darbą prikišant partinius interesus.

Kokie gali būti, tarkim, konservatorių partiniai interesai, jeigu jie nepabūgo aiškintis ir paties premjero veiksmų? Dar daugiau: į pačios populiariosios Prezidentės elgesį buvo pažvelgta lygiai taip pat objektyviai, kaip ir į visų kitų. O juk pyktis su Prezidente, ir dar prieš rinkimus, labai pavojinga.

Priešingai nei šūkalioja šioje istorijoje galutinai atsiskleidę ir žlugę politikai bei klaninės teisės šamanai, veiksmingas komisijos postūmis gali išlaisvinti labai svarbias Lietuvos institucijas tikram darbui. Tačiau kad tam būtų sukaupta reikiama politinė galia, savo žodį visuomenė turės tarti ne vien virtualioje erdvėje.

Tačiau ledai jau pajudėjo. „Įtikinėjimas ir prievarta gali sunaikinti tiesą, tačiau negali užimti jos vietos.“

 

Selonija.lt

Darius Indrišionis. Stosi ant akmenėlio ar į VU – vis vien dirbsi kasininku „Maximoje“

Jaunimo nedarbas – skaudi problema. Nebandysiu nagrinėti, kokios priežastys lemia jaunimo nedarbą Ispanijoje, kuri taip pat pasižymi šiuo rodikliu. Tai šalis, kurios istorijos tėkmė neturi nieko bendro su Lietuva, tad ir šios problemos priežastys, greičiausiai, toli gražu ne tos pačios. Daug tikriau kalbėti apie Rytų Europos šalis. Taigi ir apie Lietuvą…

Beviltiška pradžia

Kartą vienos savo grupiokės paklausiau, kur ji žada stoti po mokyklos baigimo. Atsakymas buvo nuostabiai trumpas, nepakartojamai aiškus ir išreiškiantis visą mūsų tautosakos žavesį: „Ant akmenėlio“.

Kitą kartą to paties paklausiau kitos grupiokės. Atsakymas buvo dar žavesnis: „O koks skirtumas?“

Šis atsakomasis klausimas anaiptol nėra jaunatviško nihilizmo pavyzdys. Tai greičiau nedidelis paminklas laikmečiui, kuriame gyvename. Laikmečiui, kuriame visiškai nesvarbu, kokias studijas būsi pabaigęs: orlaivių pilotavimą ar klasikinę filologiją – greičiausiai visgi terasi vienintelį darbą. Taip, tą, kuris minimas pavadinime.

Iš kur meilė tam, ką patys sugriovėme

Tiesa, Sovietų Sąjungą sugriovėme ne mes, bet mūsų tėvai. Sugriuvo Raudonoji Imperija. Kyla logiškas klausimas – kodėl dabar, po dviejų dešimtmečių, kasdien daugėja žmonių, kurie nuoširdžiai ilgisi sovietinių laikų?

Viskas susieta su ekonomika. Šių laikų rinkos ekonomika leidžia šiandienos vaikams neįsivaizduoti, kas tai yra kokios nors prekės deficitas. Parduotuvėse rasi visko. Tik vieno nerasi – deficito. Iš kitos pusės, rinkos ekonomika verčia mus žvėrimis. Žvėrimis, kovojančiais už savo išlikimą, už savo darbo vietą. Sovietinė planinė ekonomika, kaip pasakytų rusai, buvo „na obarot“ – visai atvirkščiai. Parduotuvėse nuolatinis stygius. Užtat darbo vietą gausi bet kada. Parūpins valstybė.

Tėvai, dažniausiai, linki gero savo palikuonims. Todėl mūsų tėvų karta nuoširdžiai nepavydi mums. Mums, kurie po aukštųjų mokyklų baigimo turės stoti į žilyn varančią kovą – kovą dėl darbo vietos. Todėl ir prisimenami anie laikai su ilgesiu, nes tada nereikėjo kąsti kitam gerklės dėl darbo vietos.

Studijų programa – bedarbystė

O juk būtų puiki studijų programa! Kvalifikaciniai reikalavimai – bet kokie egzaminai. Paskaitų lankymas nebūtinas. Karjeros galimybės – puikios. Kokia kita Lietuvos studijų programa galėtų pasiūlyti šimtaprocentinę galimybę tapti savo profesijos atstovu – bedarbiu?

Protaujančiam žmogui kiltų klausimas – kodėl ruošiami specialistai, kurių nereikia valstybei? Kodėl teberuošiama gausybė pradinių klasių mokytojų, kai gimstamumas stilingai mažėja, kai uždaromos mokyklos? Kodėl kepami tūkstančiai ekonomistų, vadybininkų, teisininkų, kai valstybei tereikia dešimčių?

Aukštojo mokslo reforma, kurią daug kas sutiko su pasipiktinimu – kol kas vienintelis teisingesnis žingsnis. Gerai, kad smarkiai apmokestintos studijų programos. Tai padės atsijoti negabius ar nemotyvuotus studentus. Ir vis dėlto – dar per maža.

Lietuvoje yra dešimtys aukštąjį universitetinį išsilavinimą suteikiančių įstaigų. Palyginimui, gyventojų skaičiumi didesnėje Norvegijoje tėra penkios tokios įstaigos.

Bet mums juk patinka didžiuotis tuo, kad mūsų bedarbiai –  vieni labiausiai išsilavinusių Europoje…

Tragiška pabaiga

Laikai tokie, kad retas gali sau leisti prabangą dirbti pagal tą specialybę, vardan kurios plušo universitete. O galbūt ir ne. Galbūt tie, kurie tikrai siekia savo tikslo, jį pasiekia, o tie, kurie ne studijavo, o studentavo – vargiai. O gal atvirkščiai.

Nepasakiau nieko naujo, situacija ne kokia, bet tą ir taip visi žinome. Asmeniškai, žadu studijuoti dalyką, kuris man patinka. Nevergausiu darbo rinkos tradicijoms ar tariamai „populiarioms“ studijų programoms. Studijuosiu istoriją – seną kaip žemė mokslą.

Manau, jog jei kiekvienas žmogus žengtų tuo keliu, kuriuo nuoširdžiai nori žengti jis pats, o ne jo tėvai, globėjai, giminės, artimieji – situacija būtų kitokia.

Geresnė.

 

EuroBlogas.lt

Selonija.lt

Vidmantas Jažauskas. Ar prarasime galimybę sukurti paminklą savo rankomis?

Neseniai prieš visų akis išsirutuliojo dar vienas tik Biržams būdingas siužetas – kalbu apie Birutės paminklo sutvarkymą. Garbus žmogus, gydytojas, tremtinys, skaudžiai išgyvenantis dėl to, kad jo vaikystės Laisvės paminklas, R. Antinio vyresniojo skulptūra, buvusi suniokota ir iškasta, dabar atsidūrus ties šventoriaus tvora, yra niekinama ir teršiama, pasiūlė palaidoti šią skulptūrą, kurią jis vadina Motina, katalikų bažnyčios šventoriaus teritorijoje. Pažiūrėkime, kas atsitiko?

Šią idėją palaikę žmonės parengė projektėlį, gavo klebono ir vyskupijos pritarimą, kreipėsi į tremtinių organizaciją ir į rajono vadovybę. Visi sutiko, kad toks sprendimas yra pagarbus ir tinkamas susidariusioje situacijoje. Iniciatyvinė grupė buvo pasiryžusi darbus atlikti per talkas, taupant biudžeto lėšas. Svajota apie tai, kaip paskatinti biržiečių bendruomeniškumą.

Tada įvyko spaudoje aprašytas atitinkamos komisijos posėdis ir jo metu pasigirdo pirmos abejonės, vėliau išplėtotos komentatorių. Nors ir post factum, kai kurias šias abejones verta aptarti. Pirmiausia, ar dera išskirti du paminklus: apgadintąjį originalą ir aikštėję stovintį jo pakartojimą kaip du atskirus, vadinant juos Motina ir Dukra; ar yra tik vienas Nepriklausomybės paminklas?

Istorija sako, kad R. Antinio paminklas, skirtas žuvusiems už Nepriklausomybę 1918 metų kovose, buvo pastatytas 1931 m. Jis buvo susprogdintas po karo, toje vietoje įrengiant karių kapines. Iškastas 1988 metais. Po poros metų sąjūdiečių iniciatyva naujoje vietoje pastatyta R. Antinio jaunesniojo atlikta paminklo replika, kitaip tariant – laisva kopija, kadangi originalas išsaugojo autentiškesnius savo laikmečio bruožus. Su tuo turėtų visi sutikti.

Taigi, jei mes turime vieną paminklą, atspindintį tik 1918 m. kovas, tai kur dingo pokaris su trėmimais ir rezistencijos kovomis, kur visa kova prieš sovietinę okupaciją? Manau, kad natūraliai žmonių sąmonėje klostosi suvokimas, jog pirmoji Birutė – tai ankstesnių kovų simbolis, o antroji simbolizuoja vėlesnio laikotarpio kovas nuo pokario iki Sąjūdžio, nors konkrečiai tai niekur neįvardinta.

Bet net laikantis tos nuomonės, kad paminklas gali būti tik vienas, nereikėtų ne taip jau blogai išlikusio R. Antinio originalo vadinti duženomis, o jo palaidojimą eksponuojant vadinti fetišizavimu. Tai nesisiejantys dalykai. Šiuose priekaištuose, kaip ir paniekinančioje pastaboje, kad antkapinė plokštė buvo projektuota iš betono, o ne iš granito ar marmuro, galima įžvelgti išankstinį priešišką nusistatymą. Tiesą sakant, abi Birutės taip pat betoninės, o jei įtakingi kritikai būtų paaukoję atitinkamą auką, betoną būtume pakeitę marmuru.

Kita abejonė – kodėl paminklas turėtų būti patalpintas šventoriuje? Manau, visiems aišku, kad šventorius nėra tik aptvertas kiemas apie bažnyčią, apsauginė jos zona, ar vieta, kur vyksta atlaidų procesijos. Šventoriuose laidojama, statomi kryžiai ir memorialiniai paminklai, skirti svarbiems dalykams atminti. Tai šventa vieta, kurioje meldžiamasi. Kai kuriuose šventoriuose įrengtos stacijos, stovi šventos statulos. Taip pat dažname šventoriuje surado vietą paminklai, skirti tremčiai, laisvės kovų atminimui. Tokio memorialinio statinio, koks buvo mūsų pasiūlytasis, regis nėra niekur, bet savo dvasia jis visiškai atitiktų šventoriaus kaip parapijos ir tam tikros vietovės dvasinio panteono paskirtį. Šiuo atžvilgiu šventorius pranoksta miesto aikštę, kuriai nebūdingas sakralumas ir kuri nekelia ypatingų jausmų. Tuo labiau, kad pati statula šioje situacijoje atsidūrė ties šventoriaus riba. Tai turėjo būti pakankamas argumentas reformatams. Čia nėra varžytuvės, kieno Birutė, ir man keista, kad religijos atstovai užima tokią siaurą poziciją, kurios tik iš pagarbos nesiimu komentuoti.

Svarstant kitas alternatyvas girdisi pasiūlymas vėl užkasti paminklą į žemę. Tačiau ką šiuo atveju laimime? Juk galima buvo visai neatkasti. Tie, kurie paminklą sprogdino ir užkasė, pasišaipytų iš tokio varianto.

Be abejo, išlikusi statula turi muziejinę ir meninę vertę. Jos eksponavimas muziejaus teritorijoje nebūtų prastas pasirinkimas, bet tuo atveju lyg ir atsiribotume nuo pirminės paminklo paskirties. Tuo tarpu eksponavimas šventoriuje ar šalia stovinčio paminklo tą prasmę išlaiko. Renkantis iš šių dviejų variantų, aš teikčiau pirmenybę šventoriui, kadangi simbolinis statulos palaidojimas jame suteikia papildomų pagarbos niuansų. Šis būdas yra paprastai ir nesunkiai įgyvendinamas.

Mes galime turėti pakankamai unifikuotų ir standartizuotų paminklų ir tuo pat metu prarasti galimybę sukurti paminklą savo rankomis vien dėl to, kad esame biržiečiai – kitaip tariant – susiskaldę.

 

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »