Saulius Stoma. Europa be Merkozy

Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums. Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES).

Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka – ypač kai nesame vieni – gana reikšminga. Reikia tuo naudotis kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Pirmiausia privalome įsisąmoninti vieną nenuginčijamą ir labai svarbų faktą. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Lietuvos balsas joje bus mažiau svarbus. Kodėl? Atsakymas paprastas: pagal gyventojų skaičių, ekonominį ir visokį kitokį pajėgumą esame daug mažesni, nei atrodo pažvelgus į žemėlapį. Konfederacinėje valstybių sąjungoje esame svarbūs, federacijoje mūsų nelabai kas klausys.

Vadovų taryboje esame vieni iš 27 su veto teise. Europos Parlamente (EP) – tik absoliučiai nereikšminga saujelė, sudaranti maždaug vieną šešiasdešimtąją dalį. Ir tai dar gerai, nes dabartiniame EP mažos valstybės turi didesnes kvotas nei joms priklausytų pagal gyventojų skaičių.

Jungtinių Amerikos Valstijų tipo federacinėje Europos Sąjungoje demokratijos principai reikalautų proporcingesnio piliečių atstovavimo. Galbūt parlamente atsirastų dveji rūmai ir tik vienuose jų buvusios valstybės, virtusios valstijomis, turėtų neproporcinį atstovavimą. Taigi ES virstų naująją Tarybų Sąjunga, gal tokia, apie kokią svajojo perestroikos federalistai. Tik jų socializmas žmogišku veidu virstų į žmogiško veido kapitalizmą. Apie kaip tik tokį buvo kalbama Davose praėjusią savaitę.

Lietuvoje šiuo metu steigiama Europos federalistų sąjunga deklaruoja tikslą „siekti Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus“. Tokia iniciatyva atrodo labai savalaikė, kai didesnė visuomenės dalis, pasak sociologų, sutinka keisti valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę. Briuselyje vykstančios diskusijos taip pat juda šia kryptimi.

Tiesa, galime ramintis, kad kol kas kalbama apie didesnę koordinaciją, o ne integraciją. Štai ir Dalia Grybauskaitė sako, kad „šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai“. Ir viskam šitam galima pritarti, bet…

Reikia modeliuoti tolimesnę ateitį ir nusibrėžti ribas, kurių peržengti nevalia. Iš tikrųjų, tai bus nepaprastai sunku. Jau ir dabartiniai žingsniai didesnės koordinacijos link atskleidė, kad šioje slinktyje neišvengiamai augs dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – vaidmuo. Naujadaras „Merkozy Europa“ reiškia ne tiek pagarbą dviem asmenybėm – Angelai Merkel ir Nicolas Sarkozy, kiek jų valstybių įtaką. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Berlyno-Paryžiaus ašis labiau lems Europos reikalus.

Ypač pavojinga būtų Didžiosios Britanijos atskirtis. Be jos ES virtimas biurokratų imperija taptų gana realus.

Kokia čia dar imperija? Argi Europoje tai įmanoma?

Tačiau pasigilinus rimčiau akivaizdu – taip ir atsitiktų. Analitikai pabrėžia, kad gyvybingai demokratijai atsirasti būtinas vieningas demosas – tapati sau politinė bendruomenė. JAV jinai veikia nuo pat federacijos susikūrimo ir todėl yra pajėgi integruoti net didžiulius ateivių srautus.

Dėl istorinių priežasčių Europoje vieninga politinė bendruomenė nėra įmanoma. Demosų čia – per daug. Todėl Europos federalistai kuria dar vieną Utopiją. Čia didesnė integracija niekada negalės reikšti didesnės demokratijos. Priešingai.

Pirmo Europos piliečio Erazmo Roterdamiečio („Utopijos“ autoriaus Tomo Moro draugo) svajonė apie vieną europiečių tautą žlugo dar renesanso laikais. Kaip tik tada ėmė formuotis atskiros tautos. Prievarta jų sunaikinti nepajėgė net absoliučią valdžią turėjęs Stalinas.

Laisvanoriškas tautų susiliejimas bendrame Europos katile neįmanomas. Amerikiečių tauta formavosi aiškiai vyravusiu anglosaksišku pagrindu. Europa tokio pagrindo neturi ir neturės. Žinoma, kai kurios tautos gali ir išnykti. Tačiau jų įvairovė yra gėris, o ne blogis, kurį reiktų slopinti. Ir visi tą supranta.

Todėl Europa gerą ateitį turi tik kaip laisvų tautų ir valstybių sąjunga. Tikiu, kad maksimalios koordinacijos ribos bus nustatytos ir nepažeidžiamos ilgiems laikams. Valstybių konstitucijos liks svarbesnės (!) nei ES teisės aktai ar kokio europinio teismo sprendimai.

Tautos nebus izoliuotos viena nuo kitos ir laisvai bendraus, tačiau tai ne silpnins, o stiprins jų tapatybes. Joms tai svarbu, kaip ir kiekvienam pavieniam žmogui. Daugės migruojančių ir kelioms tautoms priklausančių žmonių, tačiau jie nesukurs ir net nenorės kurti kažkokios betautės tautos.

Pati ES, priėmusi dar kelias nares, taip pat neturėtų atsitverti geležine uždanga. Ji turi visada likti atvira naujoms kandidatėms, kurios tik įstengs atitikti aukštus kriterijus. Tik taip Europa bus reikšminga ir patraukli visam pasauliui. Tik taip ji galės atlikti savo misiją: užkariauti pasaulį gerumu.

Ir tik tokioje ES Lietuva bus laiminga ir klestinti.

 

Selonija.lt

Vytenė Rūkaitė. Religija – karo pretekstas vakar, o kas šiandien?

Prieš kelis šimtus metų religija Europoje buvo vienas pagrindinių karo pretekstų. Katalikai, anglikonai ir protestantiškos valstybės mėgindavo atvesti į „tikrąjį tikėjimą“ „bedievius“, o perėmus šalies vairą prasidėdavo kitatikių šalies viduje persekiojimas. Anglijos istorija mena laikus, kai kitaip manantys būdavo baudžiami ir pasikeitus karaliui šalies viduje.

Šiandien valstybinė religija tarp ES valstybių yra tik keturiose šalyse – stačiatikybė Graikijoje, liuteronybė Danijoje, Romos katalikai Maltoje ir anglikonai Anglijoje.

Lietuva religiją keitė kartą – kada iš paskutinių pagonių žemyne virto katalikais. Eurobarometro apklausos, tiesa, poros metų senumo, duomenimis, diskriminacija dėl religijos Lietuvoje nėra labai išplitusi. Kad tokia diskriminacijos rūšis dažna – nurodė 14 proc. apklaustųjų. Kitos ES šalys su tuo susiduria dažniau – maždaug keturi iš dešimties nurodė tai matantys. Labiausiai diskriminacija paplitusi mokyklose, universitetuose, tuomet nurodė 13 proc. apklaustųjų, 9 proc. – kad jie diskriminuojami net perkant produktus.

Prieš kelerius metus diskusijose dėl Europos Konstitucijos Bažnyčios patriarchai ir kai kurios valstybės, tarp jų ir Lenkija, norėjo, kad būtų paminėtos krikščioniškos Europos šaknys ir prigimtis.

Iš tiesų, žemyno šaknys išskirtinai krikščioniškos. Kone vienintelė musulmoniška valstybė yra Bosnija ir Hercogovina. Daugiausia netikinčių Dievu ar aukštesnė jėga yra Prancūzijoje – trečdalis visų šalies gyventojų, panašus skaičius Čekijoje ir Estijoje. Daugiausia tikinčiųjų Dievu – Maltoje (95 proc.), Rumunijoje ir Graikijoje po 90 proc. Lietuvoje beveik pusė gyventojų „Eurobarometro“ apklausai nurodė tikintys Dievu, ateistų buvo 12 proc.

Tokiam kontekste Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš kelerius metus pažadėjo popiežiui, kad pasistengs į Europos Kontitucijos preambulę įtraukti religines žemyno šaknis, tačiau buvo smarkiai sukritikuota visos Europos spaudos ir savo tėvynainių.

Tuo tarpu buvusi kino ir grožio ikona prancūzė Brigitte Bardot kovoja ne tik už gyvūnų teises, bet ir už tai, kad Paryžiuje nebūtų statomos mečetės. Jos akimis, krikščioniškoje Europoje ir toliau turi girdėtis tik sekmadieniniai bažnyčių varpai, o ne islamo šventikų kvietimas maldai. Jos kova ilgainiui apslopo, nes žmogaus teisių gynėjai aštriai kritikavo buvusią aktorę už tokius veiksmus ir priešiškumą islamui.

Taigi kova už religiją dar vyksta. Europos Sąjunga yra pasižadėjusi kovoti prieš diskriminaciją dėl bet kokio asmens tikėjimo ir neišskiria nei vienos religijos. Viena vertus, palikdama tai kiekvienos valstybės savitvarkai, kita vertus griežtai neperžengiant žmogaus teisių ribų.

Ar lietuviai yra tolerantiški kitų religijų atstovams?

 

EuroBlogas.lt

Selonija.lt

Baikim vogti iš savęs ir savo vaikų

Bėgom nuo sovietų ir komunistų, bet nubėgom labai netoli. Savotiška rezistencijos forma laikytas visuotinis „kombinavimas“, tempimas namo ir vogimas iš valstybės niekur nedingo ir atkūrus nepriklausomą valstybę, kurios šeimininkai yra ne kažkokie okupantai, bet mes patys.
Pats mentalitetas pasikeitė labai neženkliai. Vienas iš aiškių pavyzdžių yra net pakankamai inteligentiškų ir išsilavinusių žmonių palaikoma  nelegali tabako, alkoholio ir degalų prekyba bei šių produktų vartojimas. 

Fenomenalu tai, kad viešosios nuomonės apklausose dalis gyventojų kontrabandinių cigarečių, rusiškos ar baltarusiškos degtinės ir rusiško kuro naudojimą vadina kerštu valdžiai.
Tad keli pastebėjimai apie „kerštą“. Pirkdami kontrabandines prekes (tabaką, alkoholį, kurą) pirmiausiai  remiate  ne „bobutę“ ar kaimyną, kuris taip prisiduria prie algos, bet už to stovintį  organizuotą nusikalstamumą, kuris be šitų „versliukų“ neretai užsiiminėja prekyba žmonėmis, narkotikais, ginklais ir t.t.
Pirkdami rusiškas, baltarusiškas, ukrainietiškas kontrabandines cigaretes, kurios kitose šalyse dažniausiai būna nupirktos legaliai, tik pas mus realizuojamos nesumokėjus mokesčių, remiate Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ekonomiką. Mūsų valdžiai tokiu būdu tikrai neatkeršysit, nes pinigus pavagiat iš savęs ir savo vaikų. Juk savo vaikų nei Rusijoje, nei Baltarusijoje į mokyklą neleidžiate, jiems tos šalys neperka vadovėlių, Rusija netiesia kelių Lietuvoje, kuriais kas dieną važinėjate, Rusija nemoka pensijų ir t.t. Nemokėdami mokesčių tokiu būdu atimate teisę tais pinigais pasinaudoti savo pačių vaikams ir artimiesiems.

Taigi, jei tikrai norite atkeršyti valdžiai ateikit į rinkimus ir daugiau neberinkit Seimo narių pagal fotografijas rinkiminėse apygardose ir pasidomėkite jų darbais bei mažiau tikėkit rožiniais pažadais.
Labai dažnai girdime, kad norėtumėm gyventi taip, kaip gyvena vokiečiai ar skandinavai. Tačiau vienintelė prielaida svajonei išsipildyti yra mūsų elgesys, mes ir elgtis turime pradėti taip, kaip elgiasi mūsų išsvajotųjų šalių gyventojai. Negalima nuolat vogti ir tikėtis didelių socialinių išmokų ar puikiai suremontuotų mokyklų. Gerai gyvenančių šalių gyventojai seniai suprato, kad vogdamas vagi ne iš valdžios, o iš savęs. Ten klesti ne kalėjimo, o civilizuoto pasaulio kultūra. Ten pranešimas apie pažeidimą yra suvokiamas kaip savo paties ir savo vaikų bei artimųjų apsauga, o ne skundimas.  Lietuvoje pranešimas vadinamas „skundimu“, o pranešėjai „stukačiais“, „gaidžiais“ ir panašiais epitetais. Tai yra į normalią visuomenę perkelta kalėjimo kultūra. Keista, bet neskųsti vaikus jau nuo trijų metų moko net auklėtojos. Esą turi išmokti susitvarkyti pats. O paskui stebimės, kad atsiradus smurtui ir patyčioms vaikai tyli ir nieko nesako. 

Ilgą laiką svajojome apie sistemą, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų pranešti apie nelegalios prekybos tabaku, alkoholiu, narkotikais ir degalais taškus. O taip pat apie vietas, kur naktį prekiaujama alkoholiu, kur cigaretės ir alkoholis parduodamas nepilnamečiui ir pan. Pagaliau tokia galimybė atsirado. Policijos departamentas, skirtingai nei sveikatos sistema sugebėjo pinigus ne iššvaistyti, bet panaudoti pagal paskirtį ir skirtingai nei sveikatos sistemoje, kur e-sveikatos sistemos laukti teks dar ne vienerius metus, e-policija jau funkcionuoja. 

Todėl norime paraginti ir pakviesti visus, kuriems rūpi jūsų pačių, jūsų vaikų ir artimųjų saugumas ir gerovė, prisidėti prie tos gerovės kūrimo ir sistemingai pranešinėti policijai apie pažeidimus. Tą padaryti galima tiek anonimiškai, tiek identifikavus savo tapatybę tinklapyje www.epolicija.lt . Atsidariusio tinklapio kairės pusės viršuje yra nuoroda „Pranešti policijai“. Ten galite suvesti duomenis apie pažeidimą. Jei registruositės ir suvesite duomenis apie save, gausite žinutes apie tai kaip vyksta tyrimas. Tačiau norint pranešti, savęs identifikuoti nebūtina. Toje sistemoje galite sužinoti ir apie tai, kokie nusikaltimai ar pažeidimai nustatyti jūsų gyvenamojoje vietoje (gatvėje). 

Kviečiu visus aktyviai naudotis sistema ir aktyviai paraginti tą daryti savo draugus ir artimuosius.

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija

Selonija.lt

Saulius Stoma. Pokeris iš „Snoro“ prokuratūroje

Esu atsargus žmogus (nepatikėsit?). Tad išgirdęs šokiruojančią žinią, visų pirma pamanau: gal tai gandas? Gal tai tik provokacija, šmeižtas ar šiaip skandalų mėgėjų iš piršto laužta nesąmonė? Gal informacija netrukus bus paneigta?

Taip galvojau ir praėjusį gruodį, kai žiniasklaida pranešė apie įtartinus generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros sandorius. Vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai ėmė eiti aukštas pareigas, jis su žmona gavo mažiausiai 300 000 litų paskolą iš garsiojo pokerio lošėjo Antano Guogos. Kaip tik tomis dienomis Generalinė prokuratūra sužlugdė šiam asmeniui labai svarbią teisminę bylą dėl azartinių lažybų internete.

Tada pagalvojau: jeigu tai tiesa, Prezidentei netrukus vėl teks sunkiai ieškoti naujo pavaduotojo. Klydau. Ne dėl faktų. Dėl pasekmių. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tuo metu pagal rimtą užsakymą tyrinėjusi (ir niekaip nepabaigusi) palyginti nekaltus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo veiksmus, prokuroro atveju buvo rami. Įstatymas nepažeistas. Juk viskas deklaruota!

Ką gi, vargšai STT gaudomi valdininkai dabar turės aukščiausio lygmens pavyzdį. Tiesiog reikia viską deklaruoti! O jeigu kokie priekabiautojai bandys pripaišyti kyšio ėmimą, teisinis mechanizmas atsisuks prieš juos pačius. Juk Lietuva teisinė valstybė, ar ne? Svarbiausia čia – laikytis procedūrų.

Taigi ponui A. Neverai liko dar vienas formalumas ir istorija bus pamiršta. Jis jau kreipėsi į Prokurorų etikos komisiją. Cituoju: „Siekiu, kad su paskolos gavimu susijusi situacija būtų įvertinta pagal teisinėje valstybėje nustatytas procedūras ir nebekiltų jokių diskusijų dėl galimai pažeistų viešųjų ir privačių interesų. Visada elgiausi ir elgiuosi pagal įstatymą, todėl sandorį deklaravau įstatymuose nustatyta tvarka. Kreipdamasis į Prokurorų etikos komisiją siekiu aiškaus ir teisinio situacijos įvertinimo, kad neliktų prielaidų įvairioms interpretacijoms.“

Taškas. Taigi pagaliau ir prokurorai susiprato eiti gerai išbandytu teisėjų keliu, kai savi teisia savus. O visuomenė ir toliau galės grožėtis jų solidžiai neperžvelgiamais pokerio lošėjų veidais. Juk jie visada viską žino geriau.

Tačiau išmanaus lošėjo paskolos istorija yra vieni niekai, palyginus su tuo, ką jūsų nuolankiam tarnui visai netikėtai pavyko atskleisti. Taigi eikime prie svarbiausios šio teksto dalies. Ji skirta jau turbūt kelių milijardų litų vertės lošimui – pokeriui aplink „Snoro“ banką.

Praėjusių metų lapkričio viduryje, per patį „Snoro“ žlugimo įkarštį, nusiunčiau raštą į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar iš jos nebuvo nusikalstamai nutekinta informacija apie ruošiamus veiksmus prieš banko akcininkus. Tai įtarti leido skandalingas straipsnis „Lietuvos ryte“ ir tuo pačiu metu abiejų nusikaltimais įtariamų akcininkų pabėgimas iš Lietuvos bei didžiulių sumų dingimas prieš pat banko nacionalizavimą.

Ir štai jau šių metų pradžioje gavau atsakymą: ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis labai mandagiai paaiškino:

„Generalinė prokuratūra netoleruoja, kad dalykinių pasitarimų turinys ar atskiri jo fragmentai tretiesiems asmenims taptų žinomi pažeidžiant nustatytą tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad 2011.11.15. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ kai kurie teiginiai gali būti vertinami kaip dalinai atitinkantys 2011 lapkričio 9-14 dienomis Generalinėje prokuratūroje vykusias iš Lietuvos banko gautos medžiagos vertinimo ir organizacines procedūras, kuriose dalyvavo kelių institucijų pareigūnai, buvo atlikti tam tikri patikrinimo veiksmai. Duomenų apie tai, kad minėtame straipsnyje esančią informaciją dienraščiui pateikė valstybės tarnautojai, negauta.“

Taigi informaciją kažkas nutekino, tačiau kas – nenustatyta ir byla nepradėta. Štai taip! Tačiau mane pribloškė ne tiek šis atsakymas, kiek šalia pridėtas prokuroro Antano Stepučinsko nutarimas su detalesniu pagrindimu. Pasigilinus į jo detales tampa akivaizdu: informaciją galimiems aferistams nutekino kažkas iš Generalinėje prokuratūroje lapkričio 14 dieną vykusio pasitarimo dalyvių. Kaip tik tada, pralaukus beveik savaitę, pagaliau buvo nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, klastojimo, nusikalstamo legalizavimo ir apgaulingos apskaitos.

Kodėl dedukciniu būtu nustatyti tai visai nesunku? Spręskite patys. Retai žiūriu „Lietuvos ryto“ televiziją, tačiau tą lapkričio 14 d. prieš 22 val. (datos ir laikas čia labai svarbu!) man pasisekė. Netyčia įsijungiau kanalą, kai „Reporterio“ pabaigoje pristatomas kitos dienos laikraštis. Pamačiau gražiai sumaketuotą pirmąjį puslapį, kurio straipsnis mane sudomino. Įsiminiau jį. Tačiau kitą dieną toje vietoje jau puikavosi skandalingasis tekstas apie „žlugdomus bankus“:

Cituoju laikraštį: „Šiomis dienomis Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Pirmuoju teisėsaugos taikiniu tapusio banko, kurio pavadinimas itin slepiamas, vadovus leista iš pradžių sulaikyti, o po to teismo prašyti, kad jie būtų suimti. Šią slaptą operaciją patikėta įvykdyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnams (…) šiai operacijai dar rengiamasi (…) „Lietuvos rytui“ (…) aukštas teisėsaugos pareigūnas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama (…) tvirtino, kad šiuo metu iš tiesų lietuviškų bankų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (…) D. Valys nesutiko pasirašyti leidimo sankcijoms prieš bankus. Tai padarė vienas jo pavaduotojų (…)“.

Taigi informacija, nors pateikta tendencingai, buvo tiksli. Dar daugiau. Kai kur ji bėgo įvykių priekyje. Iš tikrųjų, generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis paves tyrimą atlikti FNTT tik 15 dieną, kai laikraštis jau bus išėjęs! Bet aišku, kad viskas buvo aptarta „slaptame“ 14 dienos pasitarime. Jau pagal neoficialius šaltinius, tame pasitarime dalyvavo tik penki pareigūnai: trys iš prokuratūros ir du iš FNTT.

Taigi kažkam labai gerai pasitarnavus, Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko sulaikymas tapo neįmanomas. Jie tiesiog labai laiku dingo iš Lietuvos. Kaip ir didžiulės pinigų sumos.

Aišku, jie tas vertingas žinias perskaitė ne laikraštyje (ką, atrodo, padarė Irenos Degutienės sūnus). Redakcija negalėjo skubiai spausdinti tokio teksto, nesuderinusi jo su bendrovės akcininkais.

Tad jei kažkas norėtų ištirti, kas išdavė informaciją, kuri mums visiems kainuos kelis milijardus ir labai ilgą nervų tampymą, atliktų tai gana lengvai. Juk įtariamųjų ratas siauras, o judėjimo kanalai akivaizdūs. Tačiau, kaip Lietuvoje dažnai būna, didžiausiu kaltininku daromas problemos sprendimo iniciatorius – tik pasikeitus vadovams ėmęs tinkamai veikti Lietuvos bankas.

Mūsų teisėsauga nekalta. Ji tik labai mėgsta azartinius lošimus. Ir visada laimi, nes moka blefuoti ir saugoti paslaptis, kaip niekas daugiau šioje šalyje.

P.S.: Pabėgęs Antonovas be kitko dar spėjo Ukrainoje už vieną griveną parduoti visą banką. Tad gynybai pinigų tikrai pakaks. Ar prieš juos atsilaikys garsioji mūsų teisinė, o gal ir politinė sistema netrukus matysime. Žiniasklaida irgi bus labai įdomi…

 

Selonija.lt

Saulius Stoma. Garliava. Kompromisas neįmanomas

Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje. Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.

Taigi, kodėl šioje istorijoje neįmanomas kompromisas? Ir kodėl gudriai atsargi nesikišimo politika čia nedovanotina? Atsakymas paprastas: nes tai nėra koks paprastas ginčas, kur abi pusės gali turėti savo tiesas. Čia tiesa yra tik viena. Ir tik vienoje pusėje.

Kodėl? Kad man būtų lengviau, į šį klausimą paskubėjo atsakyti vienas iš tariamo neutraliteto skelbėjų – Dainius Pūras. Deja, po to jis nenorėjo ar negalėjo padaryti loginių išvadų, nors yra labai protingas žmogus. Kas jį stabdė, galėsime paspėlioti vėliau, o dabar imkimės nepaneigiamų argumentų.

Taigi, atsispirkime nuo tos visiems priimtinos minties, kad Garliavos ginče tiesa gali būti tik viena. Antros šalies „tiesa“ yra ne kažkoks kitas požiūris ir netgi daug daugiau nei paprastas melas. Tai – melas, kuris slepia kraupų nusikaltimą.

Čia galimos tik dvi versijos: arba motinai žinomi pedofilai išnaudojo mergaitę, arba kita pusė apšmeižė mergaitės mamą ir kitus nekaltus žmones, įžūliai fabrikuodama visą pedofilijos istoriją. Trečio pasirinkimo tiesiog nėra!

Štai todėl čia negalima neutralumo ar nesikišimo politikos. Toks elgesys iš dalies galėjo būti pateisinamas iki tol, kol Kėdainių teismas nusprendė atiduoti vaiką motinai. Net jei ir teisūs mamos šalininkai, mergaitė iki išsiaiškinant tikrąją tiesą būtų gyvenusi įprastą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Žala būtų minimali. O juk kaip tik to ir turi siekti tiek teisininkai, tiek psichologai.

Net jei teisėsauga nieko taip ir neišsiaiškintų – o tai šioje valstybėje visai įmanoma – užaugusi mergaitė vis vien pasakytų savo tikrąją tiesą. Ir jokie psichologijos ar teisės šamanai negalėtų jos paneigti.

Tačiau atidavus mergaitę motinai, kai buvusios pedofilijos galimybė nėra paneigta, žala tiesiog akivaizdi ir nepataisoma. Ji dviguba: tiek mergaitei, jei pedofilija buvo, tiek ir tiesai nustatyti. Juk galimai pedofilų tarpininkei ir gynėjai tapus aukos atstove, byla iš tikrųjų uždaroma. Žinoma, lieka viltis, kad užaugusi mergaitė viską papasakos iš naujo. Bet kaip tik dėl to, jei pedofilijos versija tikra, valstybė šią mergaitę siunčia į siaubingą pavojų.

Todėl emocijų neturintis teisinis kompiuteris, mąstydamas vien loginėmis kategorijomis, neabejotinai būtų palikęs mergaitės likimo klausimą iki išsispręs pedofilijos byla. Nebent tą kompiuterį būtų paveikęs koks specifinis virusas. Kiekvienam, kas nepatingės susimąstyti ir atsiribos nuo išankstinių nuostatų, tai taps akivaizdu.

Atiduoti mergaitę motinai buvo galima tik pateikus Neringai Venckienei įtarimus pedofilijos fabrikavimu. Tai buvo bandyta daryti lapkričio mėnesį, dar iki Kėdainių teismo sprendimo. Aiškėjant faktams, kaip buvo apdorojamas šokiruojančius liudijimus teikęs galimas žmogžudys ir teisto pedofilo brolis Mindaugas Žalimas, klostosi vaizdas, kad tokia ir buvo svarbiausia jo misija. Ar tiesa, kad vos jam apkaltinus N. Venckienę dalyvavimu planuojant žudynes, bylą tyręs prokuroras bandė inicijuoti jos imuniteto naikinimą ir areštą? Tada mergaitės perėmimo planas tampa akivaizdus.

Net ir nepavykus greitai pašalinti mergaitės globėjos, Kėdainių teismas užduotį turėjo atlikti. Delsti neleido nenumaldomai artėjanti vasario 13 diena, kai bus iš esmės pradėta nagrinėti pedofilijos byla, o kažkas galingas norėtų, kad mergaitę tuo metu atstovautų jos motina.

Bet situacija jau komplikavosi. „Švarus“ planas tapo įtartinas. Sukilo ne tik plačioji visuomenė, bet ir intelektualai, garsūs rašytojai, signatarai, senieji disidentai – žmonės, kurie mąsto savo galva ir kurių neapkaltinsi pigiu politikavimu ar populizmu. Neteisingumas tapo per daug nuogas, kad nekeltų pasišlykštėjimo.

Praėjusią savaitę abejose pusėse pasirodė ir sunkioji artilerija. Tikėkimės, kad lemiamas bus Prezidentės šūvis. Nors situaciją komplikuoja vyraujanti teisininkų korpuso pozicija. Atrodo, profesinis solidarumas jiems svarbesnis už pareigą prieš reiškiant nuomonę iš esmės įsigilinti į absoliučiai neeilinę situaciją. Kol kas šiai tendencijai atsispirti gali tik bendruomeninės paramos karjerai jau nereikalingi autoritetai, kaip Kazimieras Motieka.

Dar labiau įtartinas atrodo bandymas manipuliuoti pažeistomis vaiko teisėmis. Taip, sutinku su jau minėtu psichiatru D. Pūru – dabartinė mergaitės situacija yra visiškai nenormali. Tačiau tokią ją padarė nenormalus teismo sprendimas, o ne globėja, kuri pagal oficialias psichologų pažymas, iki šiol užtikrino tinkamą mergaitės gyvenimą ir ugdymą.

Nebent koks psichiatras ir tą moterį pripažintų psichiškai nesveika. Juk koks sveikas žmogus sugalvotų įteigti savo brolio dukrai tokias kraupias pedofilines istorijas? Maža to. Nuspręstų pražudyti „jai labai artimą ir paklusnų brolį“, skatindama jį „eiti ir šaudyti tuos velnius“. Ir kokiu gi tikslu? Vienintelis motyvas – pašalinti kolegą teisėją, kuris netgi nebuvo jai karjeros konkurentas?

Ši versija savo nelogiškumu primena net nebe kokį paslaptingą trilerį, o komediją, panašią į „Eisas Ventura. Naminių gyvūnėlių detektyvas.“ Tačiau tokiomis nesąmonėmis šioje byloje grindžiamas mūsų valstybės teisingumas ir vaiko teisės!

Kai protingi žmonės perša kvailas versijas, įtarti nesuvaldomą interesų šėlsmą visai logiška. Tad verta priminti, kad bandymas piktnaudžiauti psichiatrija šioje byloje jau buvo. Iškart po pirmųjų Kauno žudynių aukšto prokuroro (atrodo, jis buvo informuotas apie tas žudynes iš anksto!) paliepimu mergaitė buvo staigiai paimta iš namų ir nuvežta į į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, kuriame izoliuojami psichinę negalią turintys vaikai.

Mergaitė zonoje, kurioje blokuojamas net mobilusis ryšys, pralaikyta savaitę ir labai nenoromis paleista, tik sukėlus triukšmą bei įsikišus politikams. Vėliau medicinos auditas nustatė, kad toks uždarymas buvo neteisėtas, tačiau realiai niekas nenubaustas. Teisingumo ministro partijos narys D. Pūras tuo metu dirbo (ir atrodo, tebedirba, nors Vikipedijoje įrašas panaikintas) šio centro Klinikos vadovu.

Štai toks neutralumas ir tokios vaiko teisės. Bet šviesesnei pabaigai, neatmesdamas egzistencinio „arba-arba“, pasiūlysiu ir vieną kompromisą. Jis būtų skirtas Laimutei Stankūnaitei. Protinga teisėsauga jai galėtų leisti tapti ypatingąja liudytoja pedofilijos byloje ir garantuoti teisinį imunitetą, jei sutiktų pasakyti tiesą. Juk nei vienas žmogus nėra sugedęs negrįžtamai. O bylos medžiagoje yra mergaitės liudijimas, kaip jos mama, supykusi dėl to ką pamatė, iššluosto „sysalo kremą“ ir meta skudurą savo draugui į veidą…

Selonija.lt

Vitalijus Balkus. Demokratija Lietuvoje – misija įmanoma

Rinkimų į Seimą kampanija prasidėjo kaip niekad anksti. Švenčių proga mes jau gavome sveikinimus nuo mus staiga prisiminusių politikų. Reklaminių skydų ir viešojo transporto paviljonų sienos jau žvelgia į mus iki skausmo pažįstamais veidais. Déjà vu.

Teigiama, kad auksinė žuvelė, patalpinta į apvalų akvariumą, jaučiasi laiminga. Apsukusi jame ratą ir sugrįžusi į pradinį tašką, ji jau nebeprisimena, iš kur atkeliavo, ir tolesnė kelionė jai ir vėl atrodo tarsi judėjimas nežinomu keliu. Tiesa, iki šiol nesugalvota, kaip pakalbinti tą žuvelę ir išsiaiškinti, ar mitas teisingas. Žuvys juk nekalba, juo geriau ir žuvims, ir mums. Mes laimingi manydami, kad žuvelės laimingos, nors žuvelės nei laimingos, nei nelaimingos – jos tiesiog plaukioja ratu.

Ciniškai racionalioje rinkodaroje jau anksčiau paskendo ideologija vadintos vertybinės nuostatos, o dabar baigia paskęsti praktinių veiksmų pažadai. Nebrauksiu ašaros dėl tradicinių ideologijų mirties, jų kapą tegul saugo ir prižiūri idealistai, tikintys, kad visi receptai, kaip turime gyventi, jau yra parašyti ir jais turime vadovautis it neregiai, paklūstantys dresuotam šuniui. Tačiau, po velnių, kur dingo įsipareigojimai piliečiams, kuriuos politikai prisiimtų bent jau žodžiu. Be abejo, kalbu apie realius pažadus, kurių ištęsėjimą galima patikrinti.

Politikai, ketinantys kovoti su korupcija, skatinti ekonomikos augimą, didinti socialines garantijas ir kitaip sukurti rojų atskirai paimtame Žemes kampelyje, gali pernelyg nepergyventi. Jų geri ketinimai neliks nepastebėti, kaip ir tų, kurie šauks: „Jonas blogas, todėl rinkite Petrą“. Šioms politikos prekėms visuomet atsiras savas pirkėjas. Ir nereikia sukti galvos, kaip vienu metu sumažinti mokesčius ir padidinti pensijas, liberalizuoti darbo rinką ir sumažinti emigraciją, išspręsti nedarbo problemą ir griežtinti verslo liudijimų išdavimo tvarką. Juk visuomet bus galima parodyti pirštu į kenkėją oponentą ar liūdnai nuleisti akis ir pareikšti: „Juk krizė…“.

Geriausia apskritai nieko nesakyti. Kaip gražiai skamba kvietimas būti solidariems. Solidariai dirbame, solidariai ilsimės, pailsėję solidariai krintame veidais į balą, solidariai balsuojame, solidariai piktinamės išrinktaisiais, per kitus rikimus solidariai balsuojame už tuos, kuriuos prieš kelis metus taip pat solidariai palikome už borto. Ačiū, nereikia.

Dėl visiškai suprantamų priežasčių necituosiu žinomo posakio, patariančio nelįsti, jei kažko nemoki, tačiau politikos padangėje vėl pasirodžius vakarykščių skandalų herojams, kartais norisi pavartoti ne tik jį, bet ir kur kas „riebesnę“ leksiką. Be abejo, pripažįstu, kad žmonės gali klysti, o vėliau suprasti savo klaidą. Visai gali būti, kad su trenksmais iš posto išverstas saugumietis gali tapti puikiu rinkėjų atstovu parlamente. Tačiau ir vėl tenka paklausti: „O kur siūlymai?“.

Nurodyti blogybes ir garsiai apie jas kalbėti yra šventa visuomenininko pareiga, tačiau iš politiko norisi išgirsti ir siūlymus, ką reikėtų daryti. To nėra. Prasidėjo lenktynės, kas parašys tokią programą, kurioje bus kuo mažiau dirgiklių, nes kuo išsamesnė ir kuo konkretesnė rinkimų programa, tuo daugiau šansų atbaidyti rinkėjus, pripratusius nematyti jokių „aštresnių kampų“…

Nenoriu moralizuoti vien dėl to, kad tokio rinkodarai neimlaus rinkėjo kaip aš nuomonė jokių būdu neatspindi visuomenėje vyraujančio elgesio, kuri pavadinčiau „rinkimų mada“. Jei koks politikas, perskaitęs tekstą iki šios vietos, nutars atsisakyti rinkodaros siūlomo požiūrio į rinkimų kampaniją, surašyti išsamią programą ir rinkėjus vilioti idėjų naujumu bei siūlymų realumu, jis greičiausiai pralaimės. Todėl verta pažvelgti į šią kitaip.

Jei politikas nenori ir negali įsipareigoti spręsti konkrečius klausimus, galbūt juos išspręsti gali patys rinkėjai? Tegul piliečiai referendumo metu išduoda tiesioginį imperatyvų mandatą parlamentui, vyriausybei ar kitiems valdžios organams. Stringa naujos branduolinės jėgainės būtinumo klausimas – paklauskime piliečių. Nežinome, ar du vyrai (ar dvi moterys) yra šeima, – paklauskime piliečių. Nežinome, ar parduoti žemę užsieniečiams, – paklauskime piliečių. Ir net jei nežinome, ar asmuo tinka pirmininkauti apygardos ar vienai iš aukščiausių teisminių institucijų, – paklauskime piliečių. O parlamentarams darbo ir taip užteks.

Baisu? O rinkti įstatymo leidėjus pagal plakatų grožį, šokių ir dainavimo gebėjimus, o labiausiai pagal pinigines, iš kurių finansuojami ir plakatai, ir šokiai, ir dainos, – nebaisu? Piliečiai gali suklysti? Gali, tačiau ar mes renkame neklystančius? Renkame vis tuos pačius klystančius, tik klaidų, kai jos paaiškėja, ištaisyti jau nebegalime. Ir leidžiame jiems nekliudomai klysti, klysti ir klysti. O juk turėtų būti mechanizmas, leidžiantis piliečiams ne tik suteikti valdžios įgaliojimus, bet juos ir atšaukti.

Išgirdę sąvoką „tiesioginė demokratija“, kai kurie kažkodėl įsivaizduoja piliečius, įgaliotus mygtuko paspaudimu spręsti visus klausimus – nuo muitų tarifų iki karo paskelbimo. Gal kada nors turėsime „savaitgalio parlamentą“, kuriam reikės tik atlikti formalumus įstatymais paverčiant tiesioginę piliečių valią. Gal teks pamatyti veikiančias piliečių asamblėjas, pakeisiančias dabartines savivaldos institucijas. Tačiau šiandien reikia padaryti tuos pirmuosius žingsnius, leisiančius vėliau kurtį piliečių valstybę, o ne plaukioti ratu kaip minėta auksinė žuvelė.

Suvokiu, kad pirmiausia teks peržengti savo egoizmą ir pripažinti daugumos sprendimus, net jei jie neatitinka tavosios nuomonės. Reikės peržengti norą trenkti administraciniu kumščiu per galvą oponentui ir jį nutildyti. Reikės priprasti nekreipti dėmesio į spalvotus plakatus ir nors trumpam pasidomėti, kas gi šalyje iš tikro vyksta.

Parodykite man kitą kelią, kaip apčiuopti susitarimo gysleles yrančioje, vidinių prieštaravimų draskomoje, socialiai, ekonomiškai bei etnokultūriškai sparčiai besisluoksniuojančioje visuomenėje. Nejaugi vėl teks rinktis geresnį iš blogesnių tik tam, kad suprastume, jog jis nebuvo pats blogiausias?

 

Selonija.lt

Juozas Dapšauskas. Už žmonių, politikų ir žiniasklaidos laisvę

Įsibėgėjantys 2012 m. skatina žvelgti į ateitį, bet truputėli reikia dirstelti ir į praėjusius. Praėjusiais metais nemažą dėmesį viešojoje erdvėje skyriau alkoholio, kitų priklausomybių, ligų prevencijai, sveiko gyvenimo būdo propagavimo temai. Ypač aštrios diskusijos kilo dėl alkoholio pramonės nupirkto alkoholio reklamos draudimo atšaukimo.

Ne vienas paklausdavo: „Kodėl tiek šia tema kalbi?“ Trumpai būtų galima atsakyti: visi matome, kad tai tikrai yra labai aktualu mūsų visuomenei. Tačiau čia reikėtų kiek platesnio atsakymo. Blaivybės šalininkus ne vienas alkoholio pramonės propagandistas išvadino rėksniais, radikalais arba įvardijo priežastį, kodėl blaivaus ir sveiko gyvenimo propaguotojai gina pilietinę teisę gyventi blaivioje visuomenėje – todėl, kad jie patys tikriausiai yra buvę alkoholikai, tad jausdami beprotiškai didelę silpnybę alkoholiui, nori iš visur jį išguiti.

Suprantama, taip menkinti blaivybės šalininkus tik viena iš silpniausių viešųjų ryšių priemonių, juk žymiais stipriau yra įvardinti, neva tokius kovotojus (tariamai blaivybės lobistus) finansuoja kontrabandininkai, kad jie yra psichiniai ligoniai, Breiviko atmainos, „neblaivios logikos“ šalininkai ir panašiai. Su šypsena tokiems menkintojams galime atsakyti, kad gal psichiatras Aurelijus Veryga yra psichinis ligonis, bet, kiek žinau, licencija nustatinėti, kas tikrai yra psichiniai ligoniai, iš jo dar neatimta. Suprantama, tai humoras, bet matant šiandieninę situaciją, kaip alkoholio pramonė (su mafijos atspalviu) valdo aukščiausius valstybės valdymo sluoksnius, jau ir nebejuokinga.

Alkoholio pramonės klapčiukai teigia: pasisakantys už griežtesnę alkoholio kontrolę yra abstinentai ir kitus tokiais per prievartą nori padaryti. Pats nesu ir tikrai artimiausiu metu nemanau tapti abstinentu. Tik tuo nenoriu pasakyti, kad yra būtinas alkoholio kultūringas, bet svarbiausia pastovus ir reguliarus vartojimas. To labai siekia alkoholio pramonė. Tikrai nemanau, kad sausio 1 d. yra būtina išgerti taurę šampano, nes be jo nebus šventės, nebus kultūros. O gal Naujųjų Metų proga tinka suvalgyti vasarinių miško uogų iš šaldiklio ir taip mielai atšvęsti? Kas tas klišes, etiketą suformavo, kad net vien alkoholiniams gėrimams reikalinga per 35 skirtingų formų taures turėti: viskiui, alui, konjakui, romui, vynui, sidrui…? Ne alkoholio pramonė?

 Grėsmė nacionaliniam saugumui

Dažnai viešojoje erdvėje politikai kelia nacionalinio saugumo klausimą, pareigą ginklu ginti valstybę. O kaip reikia ginti valstybę, kai sprendimai priimami slaptame alkoholio pramonės ir dalies žiniasklaidos bei politikų susitikimuose (pavyzdžiui http://vz.lt/straipsnis/2010/11/12/Alkoholio_ir_ziniasklaidos_atstovai_svarsto_kaip_keist2 ), o už priimtą strateginį „įstatymą“ Seime bereikia tik formaliai prabalsuoti? Paskutinė grandis – prezidentė D. Grybauskaitė bijodama galimo viešo puolimo žiniasklaidoje alkoholio reklamos draudimo atšaukimą patvirtino parašu ir vengė savo veiksmu „pasigirti“, pranešti visuomenei.

O kai Prezidentė pasirašė kitas Seime priimtas alkoholio kontrolės pataisas, įsigaliojusias nuo šių metų sausio 1 d., paskelbė savo pagyras, kaip čia kažką nuveikė. http://www.president.lt/lt/spaudos_centras_392/pranesimai_spaudai/kovai_su_girtavimu_alkoholio_prieinamumo_ribojimas.html Juk nuo jos mažai kas čia priklausė. Nejaugi galėjome įsivaizduoti, kad Prezidentė vetuos šį įstatymą? Jei girtis, tai verta tikrais darbais, kur jos vaidmuo buvo lemiamas: prezidentė D. Grybauskaitė vetavo įstatymą, kuriuo mažinamas alkoholiniams gėrimams akcizas ir prekybos alkoholiu laiko prailginimas. Už tai pagarba. Nevetuodama alkoholio reklamos draudimo atšaukimo (čia jos vaidmuo buvo lemiamas) Prezidentė pareiškė, kad draudimų pakanka, ragins ugdyti sveikatingumą. Dėl antrosios dalies negalima nesutikti. O koks planas? Kas jau yra padaryta ir bus daroma, kad būtų skatinamos sveikatinimo priemonės? Ar tai tik „piaro“ kalbelė?

Priimant labai svarbias, bet ne esmines alkoholio kontrolės pataisas – už balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė 8 parlamentarai. Išskirtinis Seimo vieningumas balsuojant šiuo klausimu, bet ir čia neapsieita be nesklandumų, mat priėmimo metu buvo pasiūlytas ir Seimas balsais pritarė vienam iš alkoholio pramonės neaprobuotam pakeitimui, kad alkoholio nebus galima vartoti salėse sporto renginių metu. Jaunasis A. Mazuronis pasimetė ir šoko prie mikrofono, kad nebežino kaip balsuoti už visą įstatymą, nes, anot jo, „šaukštas deguto sugadino visą statinę medaus“. Už kitas pataisas seimūnai žinojo kaip reikia balsuoti, nes Seimo nariai iš anksto gavo elektroninius laiškus iš alkoholio pramonės atstovo Sauliaus Galadausko, kaip kiekvienas turi elgtis: kokiam punktui pritarti, o kokiam – ne. Tokioj situacijoje mazuroniukas ir į jį panašūs nebežino ar gali už visą įstatymą balsuoti, kol neatsiklausė alkoholio pramonės atstovų. Tai parodo, kas tikrai Seime rengia priimamus įstatymus.

 Seimo rinkimai nebus nuobodūs: kai kurie girdytojai patys atsidurs politiniame šiukšlyne

 Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad rudenį vyksiantys Seimo rinkimai bus vieni iš nuobodžiausių, nes uždraudus juridiniams asmenims remti partijas, jie nebegalės taškytis su rinkiminėmis kampanijomis. Bet vienu aspektu jie tikrai bus įdomesni: tie seimūnai, kurie balsavo taip, kaip nurodė nelegalus “seimelis“ (slaptas verslo intereso grupių susitikimas), tikrai bus demonstratyviai viešinami ir raginama už šalies svaigintojus ir kvaišintojus nebalsuoti. Ateina laikas valdžios žmonėms gerbti ir skaitytis su savo darbdaviais – rinkėjais. Ir smegenų pūdrinimas, „zombinimo“, svaiginimo pinklės nebeveiks.

O tokios akcijos, kai viešinami alkoholio pramonės vergai, veikia. Štai apie prieš šios kadencijos Seimo rinkimus vykdytą akciją internete randame informaciją: „2008 04 20 d. Kretingoje įvyko akcija, kurios metu mieste buvo dalinami informaciniai lapeliai apie tai, kad Kretingos rinkėjų išrinktas Seimo narys V.Domarkas rūpinasi alkoholio gamintojų interesais ir taip skatina jaunimo girdymą. Akcijos metu buvo išdalinta virš 1000 lapelių.“ http://vartotojai.eu/en/content/view/full/135. Ir tai neveikia? Patekti į kitos kadencijos Seimą šiam aukštas pareigas užėmusiam politikui pritrūko gana nedaug, o kad neišrinko, tai ir nulėmė ta viešinama informaciją, kam jis tarnauja. Šiandien šio buvusio politiko nebėra viešojoje erdvėje – jis politiniam šiukšlyne. Tokiame šiukšlyne atsidurs ir nemaža dalis tų dabartinių Seimo narių, kurie tarnavo korupciniams susitarimams.

Po Snoro banko griūties vėl suaktyvėjo diskusijos, kad žiniasklaidos priemonių akcininkai negali būti bankai, o apie tai, kad tie patys akcininkai valdo dideles alkoholio (gaminančias psichotropines medžiagas) bendroves ir žiniasklaidos priemones (reklamuojančias tas svaiginančias priemones) didelė dalis politikų vengia diskutuoti. O kam? Jei jau koncernui „MG Baltic“ (AB „Stumbras“ savininkai) priklausanti įmonė „MG Baltic Media“ dar neįsigaliojus draudimui remti partijas jas oficialiai parėmė (tai rodo oficialios partijų deklaracijos), o kiek dar neoficialiai yra sutarta už reklaminius paketus jų valdomose žiniasklaidos priemonėse?

Reikalingas sąmoningų piliečių ir organizacijų memorandumas, kuris reikalautų ir priverstų valdininkus vadovautis ne savo, siaurų verslo grupių, o plačiosios visuomenės interesu. Beje, per 20 metų valstybės valdymo sanklodoje buvo sąmoningai siekiama, kad nevyriausybinis sektorius būtų kuo silpnesnis, kad verslas ir politikai galėtų tvarkytis taip, kaip jiems reikia. Laikas keisti situaciją, o tai padaryti gali patys visuomenininkai būdami vieningi ir spausdami valdžią (tarnus) tarnauti visuomenės interesui.

Už tokį interesą stovėjo žmonės prie Seimo ir jį gynė prieš 21 metus, kai kurie žuvo gindami žiniasklaidos simbolį – TV bokštą. Gynė ir žiniasklaidos, ir politikos ir žmonių laisvę.

 

Selonija.lt

Saulius Stoma. Teisė teisti ir teisė žinoti

Kintančių ir bręstančių valstybių istorijoje būna bylų, kurios sukrečia visuomenes ir tampa savotiškais atspirties taškais. Tokios bylos liečia ne vien kelių konkrečių žmonių likimus. Jos gali keisti esminius dalykus: didelės žmonių dalies mąstymą ir netgi socialinę sąrangą.

Dabar jau esu visiškai tikras, kad kaip tik tokia yra ir Kauno pedofilijos byla. Ji bus likiminė ne tik mažai mergaitei, jos artimiesiems, bet ir mums visiems, vis dar siejantiems save su Lietuva.

Jeigu tiesa šioje byloje nepaaiškės, jei akivaizdaus teisingumo nebus pasiekta, valstybė negrįžtamai slys degradavimo keliu. Valdžios ir visuomenės susvetimėjimas taps pražūtingas. Žmonės vis didesniu greičiu bėgs ten, kur tikisi daugiau teisingumo, kur nebus galingesnių nuolatos žeminami ir „statomi į vietą“.

Likusieji Lietuvoje užsidarys savo pasaulėliuose ir galutinai nusišalins nuo bendrųjų reikalų. Juk rūpestis jais yra ne tik per daug skaudinantis, bet ir pavojingas! Sektinu pavyzdžiu taps pagarsėjusios vaiko teisių biurokratės, kurioms jų pačių ramybė ir gerovė yra šimtą kartų svarbesnės nei koks svetimas vaikas. Valstybė, res-publika pamažu išnyks. Arba ji bus nebe mūsų.

Todėl nuolatinis dėmesys šiai bylai yra tiesiog būtinas. Ir ypatingai svarbus čia – visuomenės dėmesys. Aukščiausių viešos ir slaptos valdžios bei žiniasklaidos sluoksnių įtraukimu panaši Vytauto Pociūno byla vis dėlto neužkabino pačių visuomenės gelmių. Tad nebuvo ir rimtesnių padarinių.

O dabar atsakykime į klausimą: kiek į tokią rezonansinę bylą gali kištis politikai? Ką apie tai sako demokratinio pasaulio teorija ir praktika?

Dalis miglų ims sklaidytis politiką įvardijus tautos ar visuomenės atstovu. Jeigu kažkas gyvybiškai domina visuomenę, tai turi dominti ir gerą politiką. Ne tik dominti, bet ir kelti rūpestį. Tai elementaru. Bet Lietuvoje net labai įtakingi žmonės nesupranta, o gal tik apsimeta nesuprantą, demokratijos pradžiamokslio. Ir netgi tuo didžiuojasi!

Šiai pavojingai klaidai įteisinti iškreiptai cituojama Lietuvos Konstitucija, tarsi draudžianti politikams bet kokiu būdu kištis į teismų darbą. Tačiau dažnai minimą Konstitucijos sakinį reikia skaityti iki galo: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“

Taigi kištis į teisėjo darbą draudžiama visiems: nuo aukščiausių politikų iki eilinio žmogaus. Akivaizdu, kad čia kalbama ne apie paprastą nuomonės reiškimą, o apie NETEISĖTĄ poveikį teisėjui, kuris rengiasi priimti sprendimą. Tačiau ar jūs esate girdėję bent vieną teisėjų asocijuotų struktūrų pareiškimą dėl vis dar gyvuojančios „telefoninės teisės“ ar kitų panašių neteisėto poveikio atvejų? Ir kiek bylų buvo iškelta dėl pačių teisėjų kreipimosi? Šioje tamsioje srityje kol kas dirba tik STT, o teisėjai vien ginasi.

Vieša paslaptis yra ir kai kurių reikalingų teisėjų priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų. Ir čia net viešas įvardijimas nepadeda apsivalyti. Tad kas ištirs tokio neteisėto poveikio atvejus?

Ne tik aistros dėl Kauno pedofilijos bylos, bet ir paūmėję bandymai kritikuoti Konstitucinio Teismo sprendimus kelia teisėjų pasipiktinimą. Didžiąja dalimi tai rodo, kad labai inertiškas ir užsikonservavęs teisėjų korpusas vis dar nesupranta, ką reiškia veikti demokratinėje visuomenėje. Blogiausia, kai įprastą uždarumo dvasią propaguoja teisėjų lyderiai ir autoritetai.

Atrodo, kad teisėjų bendruomenės ir visuomenės interesai ima kardinaliai skirtis. Teisėjai pakilo į kovą už savo TEISĘ TEISTI ir niekam dėl to neatsiskaityti. Šviesuomenė reikalauja TEISĖS ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas.

Kai ne tik ikiteisminis tyrimas, bet ir lemtinga teismo proceso dalis tampa slapta, piktnaudžiavimo galimybės pavojingai išsiplečia. Šokiruojantis pavyzdys – Eglės Kusaitės byla, kelianti rimtų įtarimų, kad Lietuva vėl slysta į priklausomybę nuo Rusijos. O gal mūsų teisingumo sistema iš tokios priklausomybės niekada ir nebuvo išsivadavusi? Tada čia jau nebe teisingumo, o kontrolės sistema.

Galbūt konkrečių asmenų nusikalstami ryšiai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių, o kol kas tvirtai galime kalbėti apie vyraujantį mentalitetą, kuris kaip tik ir sudaro piktnaudžiavimo terpę. Ką daryti, kad visi teisėjai suprastų, kaip teisingumas veikia demokratinėje valstybėje? Čia juk reikia išsiugdyti supratimą, kad TEISĖ TEISTI nenukrenta iš dangaus. Ji nėra deleguojama ir prižiūrima Komunistų partijos ir KGB.

TEISĘ TEISTI pagal demokratinės valstybės Konstituciją suteikia visuomenė, tauta, piliečiai. Jie yra teisėjų darbdaviai ir prižiūrėtojai. Kontrolė ir priežiūra atliekama per tautos atstovus ir žiniasklaidą. Veikimo mechanizmai turi būti labai aiškūs, skaidrūs ir visų vienodai suprantami. Kol kas, deja, to nėra. Ir tai – didžiausias mūsų demokratijos trūkumas.

Kol visuomenės TEISĖ ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas, bus panaši į tokio paties pavadinimo laidą, grupelės žmonių beveik užvaldytoje nacionalinėje televizijoje, gero tikėtis negalime. Daugumos TEISĘ ŽINOTI čia uzurpuoja interesų saistomos mažumos TEISĖ TEISTI visus, kurie nepatinka ar trukdo.

Kodėl taip sunku išsivaduoti iš grupuočių įtakos?

Regis, mes taip ir neatradome visiems vienodos TEISINGUMO SAMPRATOS, be kurios neįmanoma kurti šiuolaikinės valstybės. Todėl pamažu išsivaikštome. Arba užsidarome savo pavieniuose ir grupiniuose gardeliuose.

Teisingos gerovės valstybės teorinius pagrindus dėjęs Johnas Rawlsas rašė: „Visuomenės vienybė nebėra grindžiama gėrio samprata, kurią duoda bendras religinis tikėjimas arba filosofinė doktrina. Jos pagrindas yra visų pripažįstama vieša teisingumo samprata, atitinkanti demokratinės valstybės piliečių – laisvų ir lygių asmenų – koncepciją.“

Gal giliausią egzistencinį tautos nervą pasiekusi ir aršius ginčus dėl teisingumo įžiebusi Kauno pedofilijos byla – byla žudikė ir byla kankintoja – bus tas postūmis, kuris privers mus visus atsibusti? Ir tada suprasti, kad prieš vykdant teisingumą visų pirma reikia žinoti tiesą. O tiesos mes niekada nesužinosime, kol kažkas turės į ją išskirtinių teisių.

 

Selonija.lt

Saulius Stoma. Apie amoralią teisę ir pilietinį pasipriešinimą

„Kai neteisingumas virsta teise, pasipriešinimas tampa pareiga.“ Ši JAV prezidento ir konstitucijos autoriaus Thomo Jeffersono mintis buvo populiariausia praėjusių metų pabaigos interneto komentaruose. Kalbėta, žinoma, apie įvykius Garliavoje ir galimą prievartinį mergaitės paėmimą iš gimtųjų namų. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė žinia, kad įtariamos pedofilijos auka atiduodama žmogui, su kuriuo gyvendama, pagal niekaip nepabaigiamą bylą, ji ir patyrė seksualinę prievartą. Aktyviausieji prabilo apie pilietinį pasipriešinimą.

Netruko atsišaukti ir kita pusė. Kaip jau įprasta, keli vis tie patys teisės profesoriai ėmė rūsčiai grūmoti iš savo nelygstamo autoriteto bokštų. Pabandykime išgirsti jų argumentus. Gal jie iš tikrųjų teisūs bent jau teisine prasme?

Deja, tenka pripažinti, kad ši profesorių ataka yra remiama ne tiek argumentų, kiek įtakos galia. Ir ta didžiulė įtaka sprendimų priėmėjams yra labai pavojinga, nes iš pat pradžių bando griauti pagarbios diskusijos ir sutarimo galimybę. O juk iki sprogimo įkaitusioje situacijoje privalu ieškoti bendrų sprendimų. Kitaip demokratinė valstybė tiesiog negali egzistuoti.

Pradėkime nuo klausimo, kodėl taip grubiai buvo užsipulta Prezidentė? Ar ji pasakė kažką neleistina ir neteisinga? Štai citata: „Mergaitės interesai yra svarbiausia. Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prievartos naudojimas – netoleruotinas“. Viskas! Nieko daugiau! Tai kas ne taip, ponai profesoriai? Jūs už prievartą prieš septynmetį vaiką?

Čia jau šlubuoja ne vien moralė, bet ir teisė. Gerai, kad šalia Vilniaus universiteto yra ir Mykolo Romerio universitetas, kurio Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros profesoriaus Vigintas Višinskis nurodė, kad net ir pagal netobulus Lietuvos įstatymus prievartinį vaiko paėmimą teismas turi sankcionuoti specialia nutartimi su paaiškinimu ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Negi nebaigta pedofilijos byla ir yra ta aplinkybė?

Bet grįžkime prie pilietinio pasipriešinimo, kurio turėtume išvengti, galimybės. Vargu ar labai užsiėmę teisės profesoriai kada nors skaitė pasaulio raidai didžiulę įtaką padariusį Henry Davido Thoreau klasikinį veikalą „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“. Tačiau apie didžiausią šių dienų teisės filosofą Ronaldą Dworkiną jie tikrai yra girdėję. Galbūt net laiko jo tomus savo knygų lentynoje. Tik ar skaito?

Nes tada žinotų, kad jų formalistinis, dehumanizuotas, gėrio ir blogio kategorijas eliminuojantis (Vytautas Nekrošius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi“) požiūris į teisingumą niekaip nesiderina su Vakarų teisės tradicija. Jis yra posovietinis ir labai primityvus. Kodėl? Štai įrodymai:

R. Dworkinas veikale „Rimtas požiūris į teises“ pilietinio nepaklusnumo galimybę demokratinėje (!) visuomenėje pradeda nagrinėti štai taip: „Kaip valdžia turi elgtis su tais, kurie dėl sąžinės motyvų nepaklūsta teisės aktams? Daugelis žmonių mano, jog atsakymas yra akivaizdus: valdžia privalo teisiškai persekioti disidentus ir, jeigu jie yra pripažįstami kaltais, privalo juos bausti. Kai kurie žmonės šią išvadą prieina lengvai, nes laikosi primityvaus požiūrio, jog nepaklusnumas dėl sąžinės motyvų yra tas pat, kas neteisėtumas.“

Toliau vienas garsiausių pasaulio teisės teoretikų per visą skyrių aiškina, kuo nepaklusnumas dėl sąžinės, kitaip tariant, moralės motyvų skiriasi nuo paprasto įstatymų laužymo ir kodėl jis yra ne tik toleruotinas teisine prasme, bet ir naudingas visuomenei. JAV netgi prokurorai turi teisę spręsti, ar įgyvendinti įstatymus tam tikrais atvejais. Stipri visuomenės kritika bei masinis nepaklusimas teisiniam sprendimui yra vienas iš tokių atvejų.

Žinoma, pasipriešinimo motyvai turi būti nesavanaudžiai ir nukreipti į bendrąjį gėrį. Tad paklauskime: ar siekdami asmeninės naudos žmonės renkasi į Klonio gatvę Garliavoje?

Manau, atsakymas aiškus. Galbūt abejonių kyla dėl Neringos Venckienės elgesio motyvų? Bet jeigu ji žiūrėtų tik savo naudos, seniai būtų nutraukusi kovą dėl brolio mergaitės. Tad akivaizdu, kad ir N. Venckienę veda moralinės pareigos jausmas. Nebent tikėtume visiškai absurdiška versija, kad ji pati sugalvojo pedofiliją dėl kažkokio sveiku protu nesuvokiamo intereso.

Kaip žmogus N. Venckienė gali patikti ar nepatikti, bet jos reikalas yra šventas. Paprasti žmonės tą jaučia. Todėl nepaisant įnirtingų bandymų apjuodinti, jos pusėje stovi didžioji dalis visuomenės.

Ar valdžios institucijoms nereikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę? Posovietinės teisės autoritetai rėkia griežtą „NE!“ Visuomenę būtina kuo greičiau tramdyti. Visomis priemonėmis! Jokių sutarimų ir nuolaidų čia būt negali.

Demokratinės Vakarų teisės profesorius R. Dworkinas teigia priešingai: „…beveik kiekvienas teisės aktas, kuriam reikšmingas žmonių skaičius bus linkę nepaklusti dėl moralinių priežasčių, būtų ginčytinas, – jeigu ne tiesiog akivaizdžiai neteisėtas, – taip pat ir konstituciniais pagrindais. Konstitucija mūsų konvencinę politinę moralę pripažįsta sprendžiant teisėtumo klausimą; bet koks teisės aktas, kuris atrodo aukojęs tą moralę, kelia konstitucingumo klausimų…“

Beje, R. Dworkinas kalba jau apie galutinius ir neskundžiamus Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Net ir jais galima abejoti! Taip, ponai profesoriai, „dėl teisės teisėtumo visada galima abejoti“. Tai kertasi su jūsų peršama nuostata, kad paskutinis žodis ne tik visą laiką priklauso teisėjui, bet yra tarsi Dievo verdiktas. Tačiau tiesa yra kita. „Žmonės dažnai laimi ar pralaimi labiau dėl vieno teisėjo galvos linktelėjimo, negu dėl kokio nors bendro Kongreso ar Parlamento akto.“ Čia citatos jau iš kitos R. Dworkino knygos „Teisės imperija“.

Ir dar: „Mes negalime tarti, kad konstitucija visuomet yra tai, kas ji yra Aukščiausiojo teismo manymu.“ Čia tik pridursiu, kad JAV Aukščiausiasis teismas kartu atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas.

Taigi buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininke, įtakingasis profesoriau Egidijau Kūri, kodėl Jūs neskaitote klasikų? Ar čia mano darbas – aiškinti teisės subtilybes? Todėl daug citavau, nors galėjau perpasakoti tai savais paprastais žodžiais. Bet tada Jūs būtumėte net nesusimąstęs. Juk Jums ir panašiems į Jus įspūdį daro tik galia ir autoritetas.

Jūs taip išauklėtas. Jums sunku įveikti savyje tą nomenklatūrinės arogancijos paveldą – panieką paprastam žmogui, kuris anot jūsų visų, net negali turėti valdžios nereglamentuoto teisingumo jausmo. O jeigu toks jausmas ir yra, tai tik ne viešumai. Nes viešuma – valdžios karalija.

Jūs visais laikais bandote tapatintis su valdžios galia. Ji yra jūsų gyvenimo dominantė. Todėl moralinio sprendimo teisėje Jūs nepripažįstate. Ir tokiais principais auklėjate jaunąją Lietuvos teisininkų kartą…

Taip jūs griaunate mūsų bendros demokratinės valstybės ir visuomenės ateitį.

 

Selonija.lt

Kun. Tomas Šernas. Tolerancija, viltis ir tikėjimas

Pradėti norėčiau oponuodamas konferencijoje nuskambėjusiai profesoriaus Jevgenijaus Dikij teiginiui, kad ypač keblu kalbėti apie toleranciją religijos srityje, nes esą kiekviena monoteistinė religija, ją rimtai traktuojant, turi savo kryptį, principus ir savo skelbimą, kurio negalima ignoruoti. Dėl šių priežasčių, konfliktinėse situacijose ieškant tolerancijos ir būtinų kompromisų, bandymai švelninti ar iš dalies keisti šiuos religinius dalykus yra sunkūs, dažnai neįmanomi. Iš to plaukia išvada, kad religinė sfera ypač nepalanki tolerancijai.

Negaliu sutikti su tokia pozicija, kuri remiasi formaliai loginiu ar net „technologiniu“ požiūriu.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienai religijai būtini atjautos, tolerancijos ir lankstumo elementai. Rimtai išpažįstantys savo tikėjimą skirtingų religijų atstovai randa būdų vienas kitą gerbti ir rasti tinkamų susitarimų. Problemų kyla tada, kai atsiranda ekonominių ir politinių ambicijų. Tuomet interesų kovoje veiksmingai naudojamasi ir religiniais skirtumais.

Žodis „tolerancija“ dažnai sakomas įvairiomis progomis, kai norima kokiu nors atveju sukurti teigiamą įvaizdį. Tolerancija yra minima, kai mažuma nori primesti savo valią daugumai ar atvirkščiai. Kyla įvairių geranoriškumo ir tolerancijos kupinų iniciatyvų, pavyzdžiui, siūlymas į moteris pagarbiai kreiptis tik vardu, kad jokie priedėliai nerodytų moters šeiminės padėties. Panašių pavyzdžių daug, ir visi jie apeliuoja į toleranciją.

Esminis klausimas: ar tolerancija yra savaiminė vertybė, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti kaip magišką žodį? Gal tolerancija yra tik antrinis reiškinys, kuris gimsta iš kažko konkretaus – žmogaus dvasinių vertybių?

Todėl, kai girdime žodį „tolerancija“, siūlyčiau jį „paimti į skliaustus“ ir pasižiūrėti, ką tas žodis reiškia konkrečiame kontekste. Filosofijoje toks minties veiksmas vadinasi fenomenologine redukcija. Kiekvienu atveju reikia klausti apie pamatines vertybes. Nes joks žmogus, jokia visuomenė negali nė trupučio būti be tikėjimo ir kokios nors vilties. Vienas Biblijos veikėjas, žydas Paulius, yra parašęs labai svarbius žodžius: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė“ (Kor 13, 13).

Šiuo atveju reikia suprasti, kad gali būti visokių tikėjimų ir vilčių.

Kai sakoma: „Kur gi jūsų tolerancija?“, reikėtų klausti, kuo pašnekovas tiki, kur jo viltis. Kokia viltis, koks tikėjimas – tokia ir tolerancija. Gal žmogaus viltis yra tautoje, ekonomikoje, banko sąskaitoje, universume (visatoje), gal euro stabilume, laisvoje meilėje ar panašiai? Štai kodėl reikia disciplinuotai elgtis su tokiais žodžiais ir sąvokomis, nes nuo to priklauso ir mūsų veiksmai. Aš žinau, kokia mano viltis, koks tikėjimas. Tokia ir mano tolerancija su netolerancija. Ar jūs žinote, kokia jūsų viltis?

Tačiau norėčiau sugrįžti į šią vietą, į šį miestą ir šią šalį. Esame buvusiame žydų bendruomenės teatre, bendruomenės, kurios 90 procentų buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Ši konferencija vyksta Vilniuje ne atsitiktinai. Jame gyveno, dirbo, miestą kūrė įvairių tautybių, religijų žmonės, kurie turėjo savo gyvenimo viziją, ateitį.

Kiek daug tuose gyvenimuose temų gilinimuisi, apie kurias mūsų istorija dar labai nedaug šneka. Pavyzdžiui, aš, būdamas vilnietis, visai neseniai sužinojau faktą, jog Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šalia Vilniaus nedidelis vietinių lenkų karinis dalinys susikovė su vokiečių okupacine kariuomene, ir beveik visi lenkai krito mūšyje. Man neramu, kad lietuviai ir lenkai apie tai dar nešnekėjo. Manau, jog Lietuvos lenkai visa tai atsimena bei nuoširdžiai didžiuojasi šiais kariais. Man neramu, kad lietuvių visuomenė dar nežino, kaip įvertinti tokį istorinį faktą. Aš, kaip lietuvis, vilnietis, norėčiau, kad ne tik lenkai didžiuotųsi savo didvyriais, bet ir kitų tautybių vilniečiai jaustų pagarbą tiems žmonėms. Mat visada egzistuoja pavojus selektyviai vertinti istoriją, ignoruoti tam tikras temas, kurios trukdo oficialiai nuomonei ar norimam sukurti įvaizdžiui.

Aš esu Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkas ir galiu pasakyti, kad plačioji visuomenė apie Reformaciją mūsų šalyje beveik nieko nežino. Nors reformatai, kaip religinė mažuma, Lietuvoje yra beveik nuo XVI amžiaus, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose apie šią konfesiją, jos siūlytą sąžinės laisvę ir religinę toleranciją nešnekama. Taigi, kalbant apie reikalingą abipusę toleranciją tarp žydų ir lietuvių, reikia prisiminti, kad šis miestas, ši šalis yra sudaryta iš daugelio skirtingų grupių, kurios gana įtariai žiūri viena į kitą. Esu įsitikinęs, jog santykių gerinimas, skleidžiama tolerancija turi vykti kaip daugiašalis procesas. Jeigu labai stengsimės dėl lietuvių ir žydų santykių pagerinimo, istorinės atminties fiksavimo ir apmąstymo, o ignoruosime lietuvių-lenkų-rusų istorinės atminties aptarimą bei santykių gerinimą, tai šių pastangų rezultatas bus nedidelis.

Esame mažoje šalyje, kuri vadinasi Lietuva. Manau, kad Izraelis ir Lietuva, žydai ir lietuviai turi kai kurių bendrų bruožų. Izraelis ir Lietuva yra mažos šalys, kurios gimė ar atsikūrė per kovą ir kraują. Šiuo atveju ne tiek svarbu pralieto kraujo ar persekiojimų proporcingumas, nes abi pusės šiuo atveju rastų ką pasakyti. Psichologiškai mus vienija labai panašus „aukos kompleksas“, kurį per ilgus istorinės patirties šimtmečius įgijo mūsų tautos.

Aš manau, kad šis aukos vaidmuo yra pavojingas. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nukentėjusi pusė jaučiasi aprioriškai teisi, ir tuomet sunku rasti tinkamą diskursą tarp skirtingų pusių. Antra, jausdamiesi nukentėjusia puse, žmonės dažnai pradeda sau daugiau leisti, mažai jausdami savo pačių atsakomybę kitiems. Tuo tarpu bibliniai dešimt Dievo Įsakymų yra universalūs ir realiai galioja, nesvarbu, ar žmogus tuo tiki, ar netiki. Tie Įsakymai skirti visiems – taip pat ir tiems, kurie jaučiasi teisūs bei nukentėję.

Šioje konferencijoje buvo diskutuojama dėl minties, ar kiekviename iš mūsų gali slypėti „karinis nusikaltėlis Eichmanas“, kuris buvo tvarkingas pilietis ir mylintis šeimos tėvas. Aš manau, kad kiekviename iš mūsų slypi „Eichmanas“, kuris, vedamas viliojančių didingų idėjų, gali padaryti baisių dalykų. Taip pat aš manau, jog „Eichmanas“ yra gerokai arčiau tų, kurie pabrėžtinai jaučiasi esą aukos arba noriai ir išdidžiai vaidina tokį vaidmenį. Taigi, kalbėdami apie toleranciją ir tiesos ieškojimą, visų pirma klauskime savęs apie savo viltį, tikėjimą ir meilę. Toks yra religijos ir tolerancijos santykis.

 

Bernardinai.lt

Selonija.lt

Kitas puslapis »