Mykolas mezga šalius

Mieliūnietis Mykolas Bieliakas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Medžio meistras, gėlininkas, konditeris, kulinaras… O nuo šių metų žiemos – ir mezgėjas „ant bangos“. Mezga jis pačiu populiariausiu tarp Vabalninko krašto mezgėjų įrankiu – grėbliu. Jį pasidarė pats.

Savo šešuro naują pomėgį „Biržiečių žodžiui“ išdavė jo marti, ūkininkė Rita. Rita ir buvo mezgėjo Mykolo mokytoja.

– Prieš Kalėdas užklupau marčią su grėbliu rankose. Ji savo artimiesiems mezgė šalius. Marti tada manęs paprašė: „Seneli, tik niekam apie dovanas nesakyk. Aš jos paslaptį išlaikiau, o ji – ne. Redakcijai apie mano pomėgį išplepėjo. Aš pats nesigiriu niekam, – teisinosi „Biržiečių žodžio“ taip pat netikėtai pričiuptas Bieliakas.

Vyriškis neslėpė: jam viskas įdomu. Restauruoja baldus, triūsia darže, gėlyne. Nė vieno nekviesto svečio niekada nesodina prie tuščio stalo. Štai ir dabar greitosiomis prikepė duonos, ištrynė česnaku. Papjaustė pačio virto gardaus obuolių sūrio.

– Pamačiau, kaip marti mezga, ir susidomėjau, panorau pats išbandyti. Pasidariau grėblį. Pirmasis buvo netikęs. Retais dantimis. Išėjo labai didelės akys. Nusidrožiau antrąjį. Kaip tik. Iš pradžių mano šaliai buvo vienspalviai, o paskui pradėjau megzti margus. Iš pradžių dėjau vieną siūlą, bet išėjo labai plonyčiai, tada ėmiau megzti iš dvigubo moheros ir tiftiko siūlo. Pats tas, – pasakojo patenkintas mezgėjas ir atnešė parodyti savo mezginius.

Labai gražūs, giminingų spalvų, dvigubo siūlo šaliai, lengvi, švelnūs. Kaip gyvi. Atrodo, sušils nuo žvilgsnio, žodžių glamonių, ištrūks iš rankų iš ims kaip pūkai po kambarį skraidyti.

Mezgėjas siūlus perka naujus, iš specialios parduotuvės. Jis per žiemą numezgė 10 šalių. Beveik visus išdovanojęs. Pirmiausia savo megztais šaliais papuošė savo jaunas paneles: gimnazistę anūkę ir anūko širdies draugę.

– Mezgimas – ne tokia jau lengva ir nekalta pramoga. Širdžiai nesveika. Įtampa. Reikia kiekvieną akį ganyti, ji nuo grėblio danties bėga. O jei pabėga, kol atskaičiuoji… Spurgelius kol užriši… – atsidūsta mezgėjas. Ir parodo: mezginio akis veria nebe pirštais, specialiu pačio sukurtu įnagiu.

Mykolas kuklinasi: iš jo dar ne koks mezgėjas. Jo amžiną atilsį mamutė taip būdavo įgudusi, kad virbalais megzdavo miegodama.

Bet mezgimas ant grėblio Mykolui patinka. Rezultatas matosi. Vieną šaliką, kai suima azartas, Bieliakas numezga per 8 valandas. Dažniausiai jis su grėbliu laisvalaikį leidžia prie televizoriaus ir valandų neskaičiuoja: filmus žiūri rimtai, o visas reklamas išnaudoja mezgimui. Mezgėjas jau suplanavęs: pavasarį, vasarą, rudenį, kai atsibos šokti aplink gėles, pomidorus, jis sės prie savo grėblio.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Ančiškiuose – kepimo cechas ir kavinė užkandinė

Ančiškių kaimo bendruomenė įsikūrė savo cechą, kuriame įvairioms progoms keps įvairius konditerijos kepinius, duoną, čia veiks kavinė užkandinė. Šeimininkės jau išbandė modernią kepimo krosnį. Savaitgalį pirmąją produkciją skanavo ir gyrė į ataskaitinį rinkiminį susirinkimą susirinkę bendruomenės nariai.

Nuo norago iki pyrago

Darbštūs, sumanūs žmonės su savo pirmininke Virginija Juciene pastatė ant kojų savo bendruomenę. Erdvi, jauki salė, ančiškiečio meistro Vytauto Gataučio daryti mediniai suolai, čia gimusių, buvusių bendruomenės pirmininkės mokinių Viktorijos Valeckaitės ir Daivos Kubilevičiūtės padovanoti floristikos darbai puošia salės sienas.

Ką tik išsipildė didžiausia svajonė: Žemės ūkio ministerijoje konkurse sėkmingai startavo ančiškiečių projektas „Nuo norago iki pyrago“. Projekto dėka kaimą pasiekė virtuvinė įranga, 50 kėdžių, 12 stalų. Iš Maisto ir veterinarijos tarnybos gautas leidimas atidaryti kavinę užkandinę. Pasak Virginijos Jucienės, atsirado galimybė patalpas išnuomoti ir užsidirbti lėšų bendruomenės plėtrai. Penktadieniais į tradicinį diskusijų klubą besirenkančioms moterims irgi jau nebereikės namuose iš anksto kepti savo firminių pyragų. Šeimininkėms pamokos vyks bendruomenės virtuvėje-ceche.

– Turime indus šimtui žmonių. Mums dar trūksta puodų bei kito smulkesnio inventoriaus, bet nenusimename. Užsidirbsime, – kalbėjo Virginija Jucienė.

Praėjusią savaitę bendruomenės namai pakvipo cinamonu, vanile, obuoliais… Virtuvėje tą vakarą aplinkui naująją krosnį šoko Joana Petrėnienė, Irena Bilinskienė, Stasė Strazdienė, Kristina Aukštikalnienė, Regina Valeckienė, Rima Naudužienė, Aurelija Marazienė.

Užkūrė dvi krosnis

Ūkvedė Rima Janeliūnaitė rūpinosi, kad kepiniams ir šeimininkėms nebūtų šalta.

– Žiemą bendruomenės namų židinį kūrendavau kartą per savaitę. O šią savaitę man dienos įtemptos: užvakar meistrai virtuvėje pajungė krosnį, vakar vyko sveikatingumo akcija vyrams, šiandien moterys rinkosi maišyti ir kepti bandelių, sausainių, rytoj – bendruomenės narių ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas. Kūrenu ir kūrenu, – kalbėjo Rima.

Nuo šiol Rima kūrena ne tik židinį. Pyragų kepimo dieną dūmus pradėjo pūsti ir mokyklos laikų krosnis. Prieš kelerius metus, panaikinus pradinę mokyklėlę, šildymas buvo atjungtas. Dabar, sulaukus virtuvės įrangos, pasirūpinta, kad ir virtuvėje būtų šilta. Vabalninko seniūnija bendruomenei padovanojo keturis senus radiatorius, šildymas įjungtas. Moterys džiaugėsi: malkomis bendruomenė apsirūpinusi dviems žiemoms į priekį. Buvo iškirsti avariniai medžiai kaimo kapinaitėse.

Kepinių įvairovė

Pirmosios šeimininkės į virtuvę atsiskubino 8 valandą ryto. Užmaišė bandelių tešlą. 12 valandą rinkosi kepti sausainių, plokštainio. Bandelės į krosnį buvo pašautos paskutinės.

– Miltus pirkome iš parduotuvės. Iš namų atsinešėme obuolių, uogienės, varškės, – pasakojo moterys.

Visų parduotuvėse pirktų produktų sąskaitos bus kaupiamos ataskaitai.

– Viskas natūralu, jokių puriklių, priedų. Pirmą kartą krosnį bandome. Maišytuvas tešlą labai gerai maišo. Labai bijojom, kad neištaškytų tešlos į visas puses, – kalbėjo šeimininkės.

Ir skaičiavo: iškepė 4 rūšių sausainius, vienos rūšies plokštainį ir trijų rūšių bandeles. Bandelės – ančiškietiškos, pagal Joanos Giedraitienės receptą.

– Viską dedu iš akies, – komentavo bandelių kepėjos Joanos bendravardė dukra motinos receptą ir skirstė bandeles: vyriškos – su lašinukais, moteriškos – su varške, o vaikiškos – su obuoliais. Ir savo padėjėjas iš anksto perspėjo: taisydamos bandeles prižiūrėkite, kad jos gavusios karščio neišsižiotų.

Šeimininkių šnekos sukosi apie naminės duonos pamokas. Viena žinojo net tris pagerintos duonos receptus. Kita susirūpino: iš kur reikės gauti raugo?

– Tikrąjį senovinį naminės duonos receptą žinos tik Laima Stašienė iš Mediniškių. Ji iki šiol dar tebekepa duoną. Laima turės ir duonelei raugo, – buvo įsitikinusi trečioji.

Kristina Aukštikalnienė pasižadėjo naminės duonelės rauginimui iš namų atridenti savo anytos duonkubilį.

Pasikeitė pirmininkė

Ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime Virginija Jucienė atsisakė vadovauti bendruomenei. Septynerius metus dirbo visuomeninį darbą, pavargo. Pirmininke išrinkta Regina Kubilevičienė.

„Biržiečių žodžiui“ naujoji pirmininkė kalbėjo: sunkoka, bet gal įsivažiuosiu. Virginija neatsisakė padėti, žmonės kaime draugiški… Šiemet bendruomenei jubiliejus, dešimt metų. Regina įsitikinusi: bendruomenės kepimo cechelis, kavinė užkandinė pasitarnaus ne tik ančiškiečių gerovei.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Prisiminimų trupinėliai apie Unę Babickaitę Graičiūnienę

Į kovo tradicinį mėnesinį Vilniaus kupiškėnų susitikimą klubo valdyba pakvietė rinktis kovo 11 d. ir drauge švęsti Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Tokia valdybos nuostata visiems patiko, nes šventė šeimoje ar tarp artimų žmonių būna prasmingesnė, „šventesnė“, todėl rinkosi ne tik Vilniaus kupiškėnai, bet ir tikri kupiškėnai: Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, mokytojos Janina Puronienė ir Danutė Sokienė, su monospektaklio „Unė“ fragmentais apsilankė aktorė režisierė, choreografė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, iš Kauno atvyko Indrė, VytautoBabicko dukra.

Šventė pradėta ne tradiciškai kupiškėnų himnu „Oi jūs susiedai, mieli susėdėliai…“, o Kovo 11-osios proga Lietuvos himnu, po kurio sekė pasisakymai, spektaklis. Išskirtinai buvo prisiminta Babickų šeima, iš kurios sesuo Unė ir brolis Vytautas sovietmečiu gyveno Tėvynėje be laisvės, o broliai Petras ir Kazys – laisvėje, už Atlanto, be Tėvynės.

Teko pasisakyti ir šių eilučių autoriui, nes dalį Babickų giminės pažinojau, su Une Babickaite-Graičiūniene teko artimiau bendrauti. Taigi prisiminimų trupinėliais, mokytojos Danutės Sokienės paskatintas, dalinuosi su skaitytoju.

Man, studijuojant Kauno Politechnikos institute, Unė pasiūlė pas ją mokytis anglų kalbos, nes ji duodavo anglų ir prancūzų kalbų pamokas aspirantams besiruošiantiems laikyti kalbos egzaminą. Vaikščiodavau pas ją kartą ar du per savaitę ir mokiausi kalbos pagal pagreitintą metodiką „Basic Englich“. Dėl didelio krūvio institute, kur mane mokė prancūzų kalbos, žinoma anglų kalbos neišmokau, tačiau greta kalbos pamokų ji davė itin reikalingas ir įsimintinas bendravimo bei elgesio pamokas, įtvirtino nuostatas tikroms gyvenimo vertybėms atpažinti ir jų laikytis. Kai ką savo ranka užrašydavo ir tam tinkama proga įteikdavo. Tebesaugau jos užrašytus pamokymus: Yra nelengva atsiprašyti, pradėti iš naujo, prisipažinti suklydus, būti nesavanaudžiu, pakelti ironiją (aš nepajėgiu šito), būti užjaučiančiu, pakelti pasisekimą neapsvaigus, pasimokyti iš klaidų, atleisti ir užmiršti, pagalvoti, o tada veikti (irgi nepajėgiu, nes klausau širdies), nepasiduoti rutinai, pasitenkinti mažu arba būti harmonijoje su aplinka, pakęsti pelnytą apkaltinimą, apvaldyti pyktį. Regis, tokių nuostatų Unė laikėsi, nors kai ko nepajėgė.

Ji itin griežtai laikėsi duoto žodžio, pabrėždama japonų admirolo Togo mokymą: „Nežadėk daugiau pusės to, ką tvirtai esi nusiteikęs padaryti“; jei padarysi pusę – padarysi tarsi viską, jei padarysi kitą pusę, ką žadėjai, padarysi dvigubai. Pastebėjo, kad Amerikoje kol laikaisi žodžio, nors esi prasčiokas, nekilmingas, net gangsteris, su tavimi skaitosi, bet, jei sulaužei duotą žodį, esi niekas. O čia, tarkim kokioje įstaigoje ar parduotuvėje, pasako: „palaukite minutėlę“, o ta minutėlė gali tęstis ne vieną ir ne dvi minutes, o visą valandą.

Atsargiai, vaike, elkis prieš bučiuodamas moters ranką; jei kartą pabučiuosi, turėsi ją sutikęs bučiuoti visą gyvenimą, nes, jei bent kartą nepabučiuosi, moteris gali įsižeisti dėl dingusios pagarbos. Lietuvoje bučiuojant ranką dažnas vyras, stovėdamas kaip stulpas, moters ranką kelia, o reikia prie jos pasilenkti.

Unė, gerai pažinojusi ne tik teatrą, bet ir dailę, muziką, literatūrą, mylėjusi poeziją, stengėsi supažindinti su prieškarinės Lietuvos ir pasaulio poetais ir rašytojais, kuriuos ji pažinojo. Ji asmeniškai pažinojo Julių Janonį, Vaižgantą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Balmontą, Rabindranatą Tagorę, Majakovskį… Kai paklausiau, kodėl ji Majakovskio portretą laiko pakabinusi ant durų, ji paaiškino, kad jo poezija patinka, o ideologija – ne.

Išvykusi iš Laukminiškių ir Kupiškio, gyvenusi miestuose ir užsieniuose, nepamiršo kupiškėnų tarmės, ją labai gerbė, o, atvykusi į Kupiškio kraštą, kalbėdavo tik tarmiškai. Kai kartą Laukminiškiuose pobūvyje kai kurios moterys bandė pagražbyliauti „grynai lietuviškai“, ji įsakmiai pareikalavo neišsidirbinėti.

Apsilankiusi mūsų sodyboje, pagauta iš vaikystės likusio vaizdinio (su mano mama drauge ganė žąsis), gryčioje pareiškė: „kom nudožėt zoslonų ir obrozdų kiton vieton pėrkabinot?“. Daugelį metų Laukminiškiuose nebuvusi, nebeatkreipė Unė dėmesio, kad ne tik zoslonas ir obrozdas nebe tie, bet ir gryčia nebe ta, iš „ulyčios“ į „vienasėdį“ perkelta, perstatyta. Gražu tąsyk buvo klausytis kaip Unė su mano tėvuku pakaitomis deklamavo lietuviškas ir rusiškas eiles, už ką vėliau Unė tėvuką pavadino „Šorkalėknio perliuku“.

Plataus akiračio Unė domėjosi ne vien menais, bet ir būties dalykais, politika (mėgo politinius anekdotus, šaipėsi iš Stalino, Hitlerio ir Musolinio, kurį asmeniškai pažinojo). Tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo aurą ir emanaciją (spinduliavimą). Tarkim, pirmą kartą susitikus nepažįstamiems žmonėms, jų spinduliai arba pasiglamonėja, arba atsimuša, todėl ir tas pirmas žvilgsnis būnąs neapgaulingas; tie žmonės toliau arba draugiškai bendrauja, arba jaučia nesuderinamumą. Todėl ir „meilė iš pirmo žvilgsnio“ esanti galima.

Nebuvo Unė užsisklendusi savo bute, pasikviesdavo senus ir naujus pažįstamus, čia pat svečių akivaizdoje paruošdavo kokią užkandėlę, pavaišindavo. Pakviesdavo ir mane su bičiuliais studentais, o neretai, eidama į miestą, pas bendrabučio budintį studentą ji palikdavo man lauknešėlį.

Kai 1961 m. rugpjūčio pradžioje Kaune prie Unės karsto susirinko grupelė žmonių ją išlydėti į Palėvenės kapines, jos bičiulis Linas Broga pasakė: „Jei žinotų Lietuva ką mes laidojame, tai kitokiomis sąlygomis čia suplauktų minia žmonių…“. O tuomet laidojome žuvusio lageryje politinio kalinio Vytauto Graičiūno našlę, buvusią politinę kalinę…

Garbė ir padėka susipratusiems kupiškėnams, kad kraštiečių Babickų atminimą saugo Laukminiškių muziejus, paminklas Unės tėvui Jurgiui Babickui Laukminiškių kapinėse, paminklai Unei, jos motinai Agotai ir kenotafas jos vyrui Vytautui Palėvenės kapinėse.

 

Algimantas Zolubas

Selonija.lt

Žydrūnas Savickas: apie pergales, laiką sau ir būsimą Savickas Strongman Classic

Nuo 1989-ųjų Arnold Classic varžybos JAV yra jei ne pats didžiausias, tai bent vienas iš didžiausių sporto renginių pasaulyje. Viena iš šių sporto šakų buvo kasmetinis stipriausio galiūno čempionatas. Šių metų galiūnų čempionate biržietis Žydrūnas Savickas laimėjo trečiąją vietą. Žydrūno planuose – Savickas Strongman Classic turnyras Vilniuje.

Dalyviai – stipriausi planetos vyrai

2012 metais jame dalyvavo apie 18000 įvairių sporto šakų sportininkų iš viso pasaulio šalių.

Šių metų Arnold Classic galiūnų varžybose pirmą kartą varžėsi net trys ankstesni čempionai: Brian Shaw (nugalėjo 2011), Derek Poundstone (nugalėjo 2009 ir 2010) ir biržietis Žydrūnas Savickas (nugalėjo 2003–2008). Kaip ir kasmet, varžybose dalyvavo 10 galiūnų iš JAV, Anglijos, Islandijos, Rusijos bei Lietuvos. Žydrūnui sekėsi gana neblogai. Net trijose rungtyse (Apolono ašies kėlime, Austrijos ąžuolo kėlime bei padangų kėlime jis buvo pirmas). Žydrūnas pagerino du pasaulio rekordus (Apolono ašį, sveriančią 208 kg, iškėlė keturis kartus ir pakėlė 506,5 kg sveriančias „Hummer“ padangas). Tačiau nelabai pasisekė hantelio kėlime (šiais metais svoris buvo padidintas iki 255 svarų (116 kg) ir rąstų nešime (šiais metais nebuvo galima naudoti raiščių). Šiemet Žydrūnas laimėjo trečiąją vietą ir piniginį prizą 15 tūkstančių dolerių. 2012 metu čempiono vardą iškovojo Mike Jenkins, kuris šiose varžybose pagerino 3 pasaulinius rekordus ir laimėjo 50 tūkstančių dolerių prizą. Vienu tašku atsiliko ir antrąją vietą iškovojo Derek Poundston (jam buvo įteiktas 20 tūkstančių dolerių prizas), o Brian Shaw liko ketvirtas (10 tūkstančių dolerių prizas).

Pokalbis su Žydrūnu Savicku

Po varžybų specialiai „Biržiečių žodžiui“ Žydrūnas atsakė į keletą klausimų.

Kaip vertini savo ir savo varžovų šių metų pasirodymą Arnold Classic galiūnų čempionate?

Visada norisi laimėti, tad kai nelaimiu, pasirodymą vertinu vidutiniškai. Kai kuriose rungtyse atlikau tai, ką ir planavau, tačiau kitose rungtyse tikėjausi pasiekti žymiai geresnių rezultatų. Gaila, kad to padaryti nepavyko. Na, o varžovai buvo puikiai pasiruošę, kai kurie nustebino, nebuvo nei vieno prastai pasiruošusio. Kova buvo kaip niekad įtempta, o pasiekti du pasaulio rekordai, deja, neužtikrino man nei pirmos, nei antros vietos.

Antrus metus iš eilės iškovojai trečiąją vietą. Kaip manai, ar dar grįši kovoti dėl pirmosios?

Praėjusiais metais buvau nepakankamai pasiruošęs, bet trečia vieta buvo savotiškas atsitiktinumas, nes šiaip buvau įsitikinęs, kad užimsiu antrąją vietą. Turiu pripažinti, kad Brian Shaw visus nustebino ir pelnytai laimėjo pirmąją vietą. O šiemet buvau gerai pasirengęs, treniruotės metu pasiekiau žymiai geresnių rezultatų ir jeigu ne klaidos, padarytos varžybų metu, manau būčiau laimėjęs, nedaug trūko. O kadangi buvau pasiruošęs laimėti, bet nepavyko, esu pasiruošęs kitais metais grįžti ir įrodyti, kad ne tik kad galiu laimėti, bet ir laimėsiu. Be to, kitais metais bus 25-asis Arnold turnyras ir mano 10-asis kaip dalyvio turnyras, tad man asmeniškai tai dvigubas jubiliejus ir būtų įdomu jame dalyvauti.

Kokias klaidas padarei šiais metais, kurios užkirto kelią į pergalę?

Galbūt tai ne visiškai klaidos. Aš treniravausi su hanteliu, turinčiu šiek tiek plonesnę rankeną ir treniruočių metu iškėliau tą patį svorį septynis kartus, kas būtų užtikrinę pirmąją vietą – būčiau gavęs mažiausiai šešis taškus. Apšilimą dariau su mažesniu svoriu, viskas buvo gerai. O varžybose buvo naudojamas hantelis storesne rankena, tad buvo sunkiau ji užfiksuoti. Dabar suprantu, kad reikėjo kitaip suimti rankeną, bet varžybų metu buvo vėlu kažką keisti. Taip pat ir keliant rąstą reikėjo labiau pasistengti ir jį iškelti du kartus, ir būčiau gavęs papildomą tašką. Buvau nusiteikęs rąstą iškelti tris kartus, bet labai skubėjau, nesusikaupiau. Visa tai man kainavo gana daug taškų, o tai nepalankiai nulėmė ir galutinį rezultatą.

Šiais metais akmens kėlimas buvo pakeistas į naują rungtį, pavadintą Arnoldo pravarde – Austrijos ąžuolas. Prieš kiek laiko sužinojai apie šį pasikeitimą ir ar tai pakeitė tavo treniruočių planą?

Labai daug nepakeitė, tiesiog vietoj akmens pradėjau treniruotis keldamas rąstą. O sužinojau kaip ir kiti sportininkai, prieš septynias savaites. Iš pradžių tik svorio tikslaus nežinojau. Paskui buvo pranešta, kad kelsime 200 kilogramų, o varžybose buvo 208 kg, tai irgi šiek tiek atsiliepė, nes treniruočių planas būtų buvęs truputį kitoks – reikėjo treniruotis labiau maksimaliai jėgai, o aš treniravausi, kad kuo daugiau pakelčiau. Tačiau tai padarė vienodą įtaką visiems dalyviams.

Travis Ortmayer buvo pakviestas dalyvauti šiose varžybose tik prieš porą savaičių. Kaip manai, ar dviejų savaičių užtenka pasiruošti tokio lygio varžyboms? Ir jeigu pats būtum buvęs jo vietoje, ar būtum sutikęs dalyvauti?

Travis dalyvavo kaip atsarginis sportininkas, vietoje Benedikt Magnusson, kuris gavo trauma, ir, aišku, pasiruošti daug laiko neturėjo. Bet kažkas turi būti atsarginis, nes varžybose turi būti dešimt dalyvių, ir jam teko tokia dalia. Jeigu jis būtų atsisakęs, tai kas nors kitas būtų sutikęs. Šiaip ar taip jis vistiek treniruojasi, tai kodėl nepabandžius?

Kaip vertini Brian Shaw pasirodymą? Šis galiūnas varžybų metu patyrė sunkią traumą, tačiau nepasidavė ir varžybas baigė ketvirtas?

Jis yra vienas iš stipriausių sportininkų, o galiūnai niekada nepasiduoda, kovoja iki galo. Taip pat kaip ir aš kovojau 2010-aisiais su traumuota koja, taip ir jis tai padarė.

Ką tau asmeniškai reiškia dalyvavimas Arnold Classic?

Anksčiau reiškė labai daug, pirmos varžybos buvo kaip švente. Pamačiau Arnoldą Švarcnegerį gyvai, laimėjau varžybas, tai buvo viena iš džiugiausių akimirkų mano gyvenime. Dabar tai tapo kasdienybe, kiekvienais metais čia atvykstu, viskas tas pats: tas pats viešbutis, ta pati arena. Viskas yra taip įprasta, kad atrodo, jog taip ir turi būti.

Nesimatėme metus. Kas per ta laiką įvyko tavo profesiniame ir asmeniniame gyvenime? Kaip apibūdintum praėjusius metus?

Gyvenime niekas nesikeičia, kaip ir Columbus, viskas taip pat. Aš sportuoju, dirbu savo sporto klube, praėjusiais metais buvau išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, tad esu užimtas.

O kaip dėl Savickas Strongman Classic? Arnold sporto festivalis kasmet pritraukia tūkstančius sportininkų ir festivalio svečių, Columbus miestui tai didžiulė ekonominė paspirtis. Teko girdėti apie šiais metais planuojamą renginį Savickas Strongman Classic. Kur jis vyks? Kokie svečiai jame dalyvaus? Kiek planuojama pritraukti žmonių į šį renginį?

Ši mintis yra brandinama jau kelerius metus ir šiais metais ji taps realybe. Aišku, tam, kad šis sporto renginys taptų didelis ir reikšmingas, reikės ne vienų metų darbo, tačiau reikia žengti tą pirmą žingsnį, kaip prieš 24 metus jis buvo žengtas Columbus’e. Juk tada pirmos varžybos buvo tik kultūrizmo varžybos ir tik po to jos išaugo į didžiulį sporto festivalį. Taip ir Savickas Strongman Classic turnyras prasidėtų nuo galiūnų. Mano planas: šį renginį padaryti vienu iš trijų svarbiausių pasaulinių turnyrų galiūnų sporte ir pakviesti stipriausius pasaulio galiūnus, t. y. tuos pačius, kurie dalyvauja ir Arnold Classic, ir pasaulio čempionate. Be to, šiame renginyje planuojame pridėti dar 10 mėgėjiško sporto šakų tam, kad būtų populiarinamas sportas visuomenėje, kad jaunimas norėtų sportuoti ir nepamirštu, kad toks dalykas kaip sportas egzistuoja.

Sėkmės! O kodėl ne Biržuose? Savickas Strongman Classic renginys vyks Vilniuje…

Tokiam turnyrui, kokį mes planuojame, surengti reikalinga infrastruktūra, dideli materialiniai ištekliai. Nors Columbus yra palyginti mažas Amerikos miestas, lyginant su Europos miestais jis yra didelis (autorės pastaba: Columbus mieste ir jo apylinkėse 2010 metų duomenimis gyveno apie 1,8 milijono gyventojų). Biržai būtų per mažas miestas tokiam turnyrui, nes į turnyrą planuojama pritraukti sportininkus ir žiūrovus iš visų aplinkinių valstybių, norisi, kad šis renginys taptų traukos centru visoje Vidurio ir Rytų Europoje.

Kokie be sporto yra tavo pomėgiai?

Per savaitę tris kartus einu į jogos užsiėmimus ir du kartus į zumbos (Žydrūnas juokais pacituoja Mike Jenkins po laimėto finalo pasakytą frazę – aut. past.), o grįžęs skaitau knygas apie reinkarnaciją, skirtingas religijas, bandau suprasti žmogaus buvimo prasmę.

Kam šiuo metu skiri mažiausiai dėmesio ir jeigu turėtum daugiau laisvo laiko, skirtum jo daugiau?

Sau. Aš esu profesionalus sportininkas, esu dviejų įmonių savininkas (Žydrūnas vadovauja sporto klubui, užsiima prekyba maisto papildais interneto svetainėje www.savickopapildai.lt – aut. past.), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys bei dviejų visuomeninių organizacijų vienas iš vadovų (Žydrūnas yra Vilniaus galiūnų federacijos prezidentas bei Vilniaus fitneso sporto klubo asociacijos prezidentas – aut. past.).

Tad iš tikrųjų turiu daug pareigų ir atsakomybės, darbo. Dabar prisidės ir Savickas Strongman Classic turnyro organizaciniai rūpesčiai, tad sau lieka mažai laiko. Tačiau mano planas – pradėti daugiau skirti dėmesio sau, savo žmonai ir kitiems artimiesiems.

Žydrūnai, manau, kad visi žinome tavo stipriąsias puses, tad įdomu būtų sužinoti apie tavo silpnybes. Ar jų turi?

Na, jeigu ir turėčiau, vis tiek nepasakyčiau. O kadangi aš jų neturiu, neturiu ir ką pasakyti. Mano gyvenimo būdas yra toks, kad silpnybėms nebuvo kada atsirasti, nes nuo vaikystės sportuoju. Silpnybės tiesiog nėra suderinamos su mano gyvenimo būdu. Bet jeigu ir turėčiau, vis tiek sakyčiau, kad neturiu (juokiasi – aut. past.).

„Biržiečių žodį“ tikriausiai tiek tu, tiek aš pamenam kaip seniausiai gyvuojantį Biržų krašto laikraštį. Vyr. redaktorė Janina Bagdonienė visuomet entuziastingai sutinka rašinį apie tave ir šį renginį. Gal norėtum ko nors palinkėti redaktorei, redakcijos darbuotojams ir „Biržiečių žodžio“ skaitytojams?

Linkiu redaktorei ir redakcijos darbuotojams neišblėstančios kūrybos. Ir toliau būkite šviesa Biržų krašte! Visiems skaitytojams linkiu džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, džiaugtis tuo, kad gyvena labai gražiame mieste, turinčiame gražią istoriją. Taip pat linkiu, kad paėmus šį laikraštį į rankas būtų linksmiau ir šviesiau gyventi.

Ištikimas savo miestui

Keletas didžiųjų JAV miestų keliolika metų konkuravo dėl teisės organizuoti Arnold Strongman sporto festivalį, tačiau Arnoldas Švarcnegeris liko ištikimas miestui, kuris jam padėjo įgyvendinti amerikietiškąją svajonę ir jau nuo 1989 metų kartu su Jim Lorimer (Ohio valstijos verslininku, kuris Columbus mieste nuo 1967-ųjų rengia kultūrizmo varžybas) organizuoja šį renginį būtent Columbus mieste, Ohio valstijos sostinėje.

Kaip padėka už lojalumą šiais metais miestą papuošė bronzine aktoriaus, kultūristo ir politiko Arnoldo Švarcnegerio skulptūra. Ji – Columbus miesto nuoširdus padėkos gestas sporto legendai, kuris kasmet sugrįžta ir iš viso pasaulio pritraukia tūkstančius sportininkų ir daugiau nei 175 tūkstančius renginio svečių. Paskaičiuota, kad svečiai šiame mieste festivalio savaitgalį išleidžia daugiau kaip 42 milijonus dolerių. Tai yra didžiausias sporto festivalis visoje Amerikoje, prisidedantis ne tik prie Columbus miesto, bet ir visos valstijos ekonominės plėtros.

Festivalyje, vykstančiame pirmą kovo savaitgalį (nuo ketvirtadienio iki sekmadienio), vyksta įvairūs parodomieji renginiai ir įvairių sporto šakų čempionatai (olimpinio sporto komandų išbandomieji turai, stalo teniso, fechtavimo, sunkumų kilnojimo, kultūrizmo, bokso, šokimo per virvę, gimnastikos, kovos menų, ledo ritulio, bėgimo ir daugelio kitų šakų).

Renginiai vyksta įvairiuose Columbus miesto centre esančiuose pastatuose, taip pat ir Veterans Memorial (būtent čia 1970-aisiais Arnoldas laimėjo savo pirmąjį Misterio Pasaulio titulą), prie kurio šiais metais pastatyta skulptūra. Ją dovanojo daktaras Robertas Goldman’as, ypač daug nusipelnęs sporto medicinos srityje, daugelį kartų apdovanotas įvairiomis premijomis, pelnęs tarptautinį pripažinimą, šiuo metu einantis Sporto medicinos nacionalinės akademijos prezidento pareigas. Daktaras Bob (taip šiltai jį vadina kolegos) ir Veterans Memorial pastato vadovybė taip atsidėkojo Arnoldui už ilgametę draugystę ir paramą miestui, sportui ir visuomenei, tikėdamiesi ir toliau puoselėti šiltus santykius su renginio organizatoriais.

 

Kristina Valunta-Young

Specialiai „Biržiečių žodžiui“ iš Ohio, JAV

K. Valuntos-Young nuotr.

Selonija.lt

Vaikų namai – bažnyčios misija

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Bažnyčia kaip misijinė bendruomenė Lietuvoje“

Klaipėda, LCC, vasario 18 d.

1. Pradžia. 2003 metų vasarą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia Unitas Lithuaniae gavo Biržų rajono savivaldybės pasiūlymą perimti Biržų rajono savivaldybės vaikų namų steigėjo funkciją. Tai buvo didžiulis iššūkis mažai bažnyčiai, neturinčiai nei didelių finansinių resursų, nei patirties dirbant šioje srityje – globojant tėvų globos ir priežiūros netekusius vaikus. Sprendimas imtis šios veiklos gimė sunkiai, buvo svarstomas keliuose Konsistorijos posėdžiuose ir galiausiai, tik vieno balso persvara 2003m. rugsėjo 21d. buvo priimtas sprendimas steigti viešąją įstaigą ir pavadinti ją „Vaiko užuovėja“ . Konsistorijos nariai, balsavę už šį sprendimą, suvokdami visą atsakomybę prieš savo bendruomenę, pasikliovė tik Dievo globa, bažnyčios partnerių žadama materialine parama ir savivaldybės „garbės žodžiu“ , kad įstaigos veiklai ir vaikų išlaikymui lėšų bus. Priimant lemiamą sprendimą nugalėjo suvokimas, kad šis iššūkis – tai tikrasis bažnyčios pašaukimas, neleidžiantis užsimerkti prieš situaciją, kai visuomenės užribyje liekantys vaikai pasmerkiami gyventi dideliuose valdiškuose vaikų globos namuose, išvežami toli nuo savo artimųjų, su visomis iš to išplaukiančiomis „valdiškos“ globos pasekmėmis. Perėmus globos namus iš savivaldybės, čia radome 18 vaikų ir šaltą nejaukų sovietinio vaikų darželio pastatą. Tokia buvo pradžia 2004m. vasario 4d.

Vaikai glaudėsi viename tipinio vaikų darželio pastato korpuse, susispaudę 4 kambariuose. Pastatas buvo gana apleistas, vienas jo korpusas buvo negyvenamas, buitinės vaikų gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normų. Patalpose buvo šalta, blogai veikė kanalizacijos sistema.

2. Vizija. Mūsų vizija buvo nedideli jaukūs globos nameliai Biržų rajono vaikams, kuriuose gyvenimas būtų kuo labiau panašus į gyvenimą didelėje draugiškoje daugiavaikėje šeimoje, kad vaikai čia jaustųsi mylimi, reikalingi, svarbūs, kad jie pajustų Dievo globą per šalia esančius suaugusius darbuotojus, nuolat į globos namus atvykstantį dvasininką. Norint įgyvendinti šią viziją, paversti ją realybe svarbiausias buvo žmogiškasis faktorius ir supratimas, kad pirmiausia ir svarbiausia mūsų darbe yra žmonės, galintys sušildyti vaikus ir tik vėlesniuose etapuose svarbi tampa ir materialinė globos namų gerovė. Įdarbinant žmones lemiamas faktorius buvo ne aukštasis išsilavinimas ar priklausymas tai ar kitai religinei bendruomenei, bet moralinės savybės ir patirtis dirbant su tėvų globos netekusiais vaikais. Dabar , žvelgiant iš aštuonių metų perspektyvos, matau, kad tuo metu buvo suformuotas puikus kolektyvas, didžioji dalis žmonių dirba iki šiol, ir galiu pasidžiaugti, kad dauguma iš jų – evangelikų reformatų bendruomenės nariai.

3. Stiprybės šaltiniai. Stiprybės šaltiniai mūsų darbe yra Dievo meilė, pagarbi Dievo baimė, paremta 10 Dievo įsakymų ir draugiški, pasitikėjimu paremti darbuotojų kolektyvo santykiai. Jei nebūtų nors vieno iš šių komponentų, darbas vaikų globos namuose su nelaimingais, artimiausių žmonių visapusiškai sužalotais vaikais būtų neįmanomai sunkus ir be rezultatų. Ir jei kartais atsitinka taip (nėra namų be dūmų) , „Nuvargusiam Viešpats duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.“ (Izaijo 40,29).

4. Mūsų kova. Kasdieniame mūsų darbe mes, globos namų darbuotojai susiduriame su ypatingais vaikais, patyrusiais daug netekčių , skausmo, neteisybės. Dažnas jų nusivylęs ne tik suaugusiais artimiausiais žmonėmis – tėvu, motina, seneliais, bet netgi daugelis jų pyksta ant Dievo, nebetiki juo, jaučiasi užmirštas ir apleistas. Jau vien tas faktas, kad vaikai yra atsidūrę globos namuose liudija apie tai, kad jų biologinėje šeimoje nebuvo Dievo, greičiau atvirkščiai – alkoholizmo, iškreiptų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių , asocialumo pavidalu jose viešpatavo visiška bedievystė, kuri savaime pasisėjo ir vaikų širdyse. Iš vaikų atimta jų prigimtinė teisė augti mylinčioje šeimoje su savo tėvais , broliais ir seserimis išauga į be galo tamsių emocijų pritvinkusį ledkalnį: čia lyg po vandens paviršiumi, paslėpti nuo aplinkinių akių vaiko širdyje kunkuliuoja baimė, nerimas , netektis, nepasitikėjimas suaugusiais, nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas, vienatvė, gėda. Visos šios emocijos susilieja į vidinį didžiulį nepakeliamą skausmą, kuris lyg dygliai bado vaiko širdį. O kas matyti virš vandens esančioje visiems matomoje ledkalnio viršūnėje? Pyktis, neapykanta, liūdesys, savęs žalojimas, manipuliacijos, agresija prieš save ir kitus, konfliktai su bendraamžiais ir suaugusiais, piktžodžiavimas, bėgimas iš globos namų, mokyklos nelankymas, keiksmažodžiai, alkoholio vartojimas, rūkymas, daiktų gadinimas, vagystės, prostitucija – tai elgesio sutrikimai, kurie malšina tą nuolat duriantį vidinį skausmą, slepia tikrąsias vaiko emocijas. Ir visa tai galima apibūdinti dviem žodžiais – MEILĖS STOKA. Bet mūsų kova nėra su šiais vaikais, tai greičiau kova su vaikų sergančių sielų žaizdomis, kurioms geriausias vaistas yra nuoširdi meilė, nemeluojantis rūpestis, supratimas, atlaidumas, kantrybė.

5. Darbas su darbuotojais. Atsižvelgiant į mūsų vaikų sužalojimus ir į iššūkius, tenkančius darbuotojų kolektyvui matyti, kad vaikų globos namuose be galo svarbus sielovadinis darbas tiek vaikų tiek darbuotojų dvasiniam sustiprinimui, Dievo žodžio skleidimui, vaikų krikščioniškam ugdymui. Nuo įsikūrimo mes visą laiką turėjome globos namuose dirbančią dvasininkę, kuri buvo „apiforminta“ kaip socialinis-dvasinis darbuotojas, gaudavo menkutį atlyginimą ir keletą kartų per savaitę atvykusi tiesiog pabūdavo globos namuose, pabendraudavo su visais to norinčiais, paragindavo įsileisti Dievą į savo širdis, pakviesdavo į pamaldas bažnyčioje, į parapijos vaikų ir jaunimo renginius. Deja, mūsų socialinė- dvasinė darbuotoja turbūt pavargo, neatlaikė vaikų „ledkalnių viršūnių“ šalčio ir, pastaruoju metu mes nebeturime pastoviai globos namuose dirbančio dvasininko. Jaučiamės visi vėl truputi našlaičiais, bet , tikiuosi, tai laikina situacija, nes mūsų bažnyčios vyresnieji kunigai jau ėmėsi spręsti ir šią problemą. Norėtųsi, kad būtų reguliariai į globos namus atvykstantis dvasininkas, kuris su Dievo žodžio pagalba būtų ramstis ir paguoda tiek vaikams, tiek darbuotojams. Visgi darbuotojai jaučia ir žino, kad bet kada gali kreiptis patarimo, palaikymo ar finansinės pagalbos, jei kuriam iškilo sunkumų. Ne vienas darbuotojas yra gavęs pagalbą iškilus materialiniams sunkumams, finansinę paramą taip pat gauna aukštosiose mokyklose besimokantys darbuotojai, kurie siekia socialinio darbuotojo išsilavinimo. Tai sustiprina žmonių ryšį su bažnyčia, kiekvienas darbuotojas asmeniškai pajunta dėmesį ir sunkaus darbo įvertinimą, pagerėja žmogaus savivertė, auga jo patriotizmas savajai bažnyčiai, nes tokia yra realybė – šiuo finansinės krizės laikotarpiu materialinė paramos išraiška yra labai svarbi sunkiai už menką atlyginimą dirbantiems žmonėms.

6. Bendradarbiavimas su bažnyčia. Pagal įstaigos nuostatus, steigėjui Lietuvos reformatų bažnyčiai kiekvienais metais Sinodo Biržuose metu yra pateikiama išsami veiklos ir finansų ataskaita. Be to Konsistorijos nutarimu yra įsteigta „Vaiko užuovėjos“ taryba, kurią sudaro dvasininkas, du Konsistorijos nariai, du vaiko teisių apsaugos sferoje dirbantys reformatai bei įstaigos direktorė. Taryba renkasi kas trys mėnesiai arba esant poreikiui, jei reikia spręsti įstaigos finansines, organizacines, investicijų ir atnaujinimo darbų patvirtinimo darbuotojų priėmimo ar atleidimo problemas ir turi patariamąją bei administracijos kontrolės funkciją, padeda direktorei priimti teisingus sprendimus. Tai yra labiau „biurokratinis“ ryšys su mūsų bažnyčia ir daug svarbesnis už jį yra tiesioginis gyvas kontaktas su dvasios tėvais įvairiais gyvenimo ir išgyvenimo klausimais. Nors šiuo metu ir neturime globos namuose pastoviai dirbančio dvasininko, tačiau sielovadinis darbas visgi vyksta. Stengiamės pagal išgales lankytis Biržų bažnyčios sekmadieninėse pamaldose. Po įžanginės liturgijos dalies visi vaikai yra pakviečiami į sekmadieninę mokyklėlę jaukiose parapijos patalpose, kur su jais užsiima mokytoja Danutė, beje, dirbanti mūsų vaikų nameliuose naktine socialine darbuotoja. Stengiamės nebrukti vaikams Dievo žodžio per prievartą, kantriai laukiame, kol vaikai patys paklaus „ o kada važiuosime į bažnyčią?“ ir tik sulaukę nors menkiausios iniciatyvos, stengiamės jos neužgesinti. Žinome, kad prievarta pranašu nebūsi, o mūsų vaikams – tuo labiau. Netgi pokalbiai apie Dievą gimsta tik vaikams apie tai prakalbus, paklausus, pasidomėjus, išreiškus nuoskaudą ar abejonę Dievo buvimu. Be to, džiaugiamės, kad mūsų vaikai turi galimybę mokykloje pasirinkti evangelikų reformatų tikybos pamokas ir mielai jas renkasi, nes tikybos mokytoja Danutė yra nuostabi šilta asmenybė suburianti apie save vaikus įvairiausiai veiklai, tame tarpe ir pažinčiai su Dievu. Pats laukiamiausias renginys vaikams – evangelikų reformatų vaikų vasaros stovykla, tradiciškai kiekvieną vasarą vykstanti Biržų rajone Nemunėlio Radviliškyje. Čia mūsų vaikai lygiomis teisėmis įsilieja į bendraamžių būrį, kuris susirenka iš visos Lietuvos. Mažyliai, vadovaujami evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ savanorių jaunųjų vadovų , šlovina Dievą darbais ir giesmėmis, gilinasi į tikėjimo tiesas, meldžiasi jaukioje bažnyčioje, patiria bendrystės džiaugsmą ir tikrą Dievo meilę per greta esančius žmones. Neretai užsimezga ir ilgalaikiai draugiški santykiai su vadovais ir bendraamžiais, o tai ypatingai svarbu mūsų vaikams, jaučiantiems nepilnavertiškumą ir atskirtį dėl savo padėties visuomenėje. Taip pat esame pakviečiami dalyvauti ir vaikų dienos stovykloje prie reformatų bažnyčios Biržų parapijoje. Čia kiekvienas žaidimas ar ugdomasis užsiėmimas yra tampriai susijęs su Dievo pažinimu, Jo meile ir globa kiekvienam vaikui.

Ilgą laiką diskutavome, ar reikia mūsų vaikus krikštyti „urmu“. Abejonių kilo vien dėl to, kad daugelis globotinių mūsų užuovėjoje būna tik tam tikrą laiką, jie keičiasi, vieni atvyksta, kiti išvyksta nespėję net gerai kojų apšilti. Tad kol kas yra priimtas sprendimas Krikšto sakramentą padėti priimti tik nuolatinėje globoje esantiems sąmoningiems ir to norintiems vaikams. Be to, daugelis mūsų vaikų yra su specialiaisiais poreikiais, turintys žemą intelektą, tad juos motyvuoti ir paruošti evangelizacijai yra gana problematiška. Pripažįstu, kad šioje srityje tikrai pasigendu aktyvesnio kunigų darbo ir manau, kad visi mūsų vaikai, kurių tėvams yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, turėtų būti pakrikštyti ne tiek remiantis vaikų noru, kiek bažnyčios, kaip steigėjos iniciatyva, netgi surandant tiems vaikams krikšto tėvus iš bendruomenės narių tarpo. Deja, ne kartą esu kreipusis Sinodo metu į sinodalus, kad į savo parapijas perduotų žinią apie vaikų namuose esančius vaikus, jų norą turėti krikšto tėvų, globėjų ar įtėvių šeimas. Deja… čia dar nearti dirvonai visoms krikščioniškoms bažnyčioms , esančioms Lietuvoje. Nes Lietuvoje, deja, nepopuliaru būti globėju ar įtėviu. Giminaičiai ar kaimynai lengviau atsikvepia, kai problematiškos šeimos vaikai išvežami į valdiškus globos namus ir pamiršta juos iki pilnametystės, kai jie išeina iš globos namų išsinešdami nuoskaudą ir nusivylimą, kad jie augo niekam nereikalingi. O žmonės , besimeldžiantys bažnyčiose ir laikantys save uoliais krikščionimis? Ar daug jų vadovaujasi principu: „jei ne aš, tai kas?“ Gaila, bet absoliučios daugumos šių žmonių samarietiškumas baigiasi pinigine auka bažnyčiai, ar paaukota suma globos namams, bet ar to pakanka? Ar neturėtų apie tai kalbėti Dievo žodžio sakytojai iš sakyklų – mylėkite Dievą tikrai darydami gera. Padėkite našlaičiams, sergantiems, vienišiems senukams, rūpinkitės jais taip, kaip norėtumėte, kad ir jumis ar jūsų artimais rūpintus kiti, jei jums atsitiktų bėda.

7. Partneriai. Veiklos pradžioje didžiausias uždavinys buvo sutvarkyti patalpas, kad vaikai turėtų normalias gyvenimo sąlygas Steigiant globos namus iš pat pradžių buvo aišku, kad vaikų globos namų materialinis gerbūvis didžiąja dalimi priklausys nuo mūsų bažnyčios partnerių užsienyje.. Juk šiltuose, jaukiuose namuose bendra visų savijauta nepalyginamai geresnė . Sulaukėme daug finansinės paramos iš užsienio partnerių: Švedijos krikščioniškos Misijos bažnyčios, Vokietijos Lippes žemės reformatų bažnyčios, Amerikos lietuvių reformatų bažnyčios Čikagoje, Amerikos Presbiterionų bažnyčios Pine Street Church parapijos. Buvo ne tik aukojami pinigai, vežama labdara. Labai maloniai nuteikė Amerikos Presbiterionų bažnyčios aktyvūs žmonės, kurie atvažiavę į mūsų globos namus patys pirko statybines medžiagas, darė remontą, bendravo su vaikais ir darbuotojais, sėdėjo prie bendro stalo šlovindami Dievą už jo dovanas. Visų partnerių atstovai ne kartą lankėsi vaikų namuose, domėjosi permainomis ir poreikiais tuo išreikšdami palaikymą kasdieniame mūsų darbe.

Atskirai noriu paminėti sekmininkų evangeliško tikėjimo krikščionių bažnyčią Biržuose.. Nors jie nėra oficialūs mūsų bažnyčios partneriai ir neremia mūsų materialiai, bet jų misijinis darbas labai svarbus visam Biržų rajonui ir ypač mūsų būsimiems ar buvusiems globotiniams. Ši bažnyčia yra įsteigusi vaikų dienos centrus „Vilties šviesa“ Biržuose ir „Aš-jis“ Vabalninke. Šie vaikų dienos centrai yra tarsi tarpinė stotelė ar išsigelbėjimas vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Čia vaikai gauna ne tik šilto maisto, galimybę nusiprausti, išsiskalbti, praleisti laiką su bendraamžiais saugioje aplinkoje. Čia jie gauna dvasinę paguodą, pajunta tikrąją Dievo meilę ir rūpestį jei to negauna namuose, čia jie su suaugusiųjų pagalba gali ištverti krizę šeimoje, o jei nebeįmanoma kitaip – vaikai padrąsinami ir parengiami gyvenimui globos namuose, suteikiama reikiama informacija apie pavojų vaikui vaiko teisių apsaugos darbuotojams. Lygiai taip pat vaikai, kurie grįžta iš globos namų į savo šeimas dažniausiai tęsia lankymąsi dienos centruose, neretai atsivesdami ir savo tėvus. Mes palaikome artimus ryšius su vaikų dienos centru „Vilties šviesa“ , dalyvaujame jų renginiuose, vaikai pažįsta darbuotojus ir ten besilankančius vaikus, taigi esant reikalui drąsiai gali ateiti ir kreiptis pagalbos. Beje, mūsų įstaiga išugdė, suteikė galimybę mokytis ir įgyti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą dviems darbuotojoms, kurios šiuo metu sėkmingai dirba vaikų dienos centre „Vilties šviesa“. Svarbiausia, ką noriu pasakyti – jei pas mus atvyksta vaikas, kuris yra lankęs vaikų dienos centrą „Vilties šviesa“, jis dažniausiai yra kitoks: jo širdelėje jau būna pasėta ir puoselėjama Dievo žodžio ir Jo meilės sėkla, toks vaikas nesidrovėdamas kalba apie Dievą, jis moka melstis, žino vaikiškų giesmelių. Tai būna daug šiltesni, labiau pasitikintys, mažiau sužaloti dvasiškai vaikai.

8. Neformalus vaikų ugdymas ir auklėjimas. Kadangi mūsų įstaigos finansavimas yra labai minimalus, mes neturime galimybės samdytis neformaliojo ugdymo pedagogų. Neturime tikslo perimti mokyklos vaidmens vaiko gyvenime ir prisisteigti namuose mezgimo ar drožimo bei sporto būrelių. Paliekame šią funkciją mokykloms, kurias lanko mūsų vaikai ir kur savo darbą pakankamai gerai dirba tam pasirengę pedagogai. Mes savo pagrindine funkcija laikome: 1. vaikų socializaciją per tvirto charakterio ir socialaus elgesio ugdymą , 2. sveikos gyvensenos diegimą, 3.normalių, abipuse pagarba ir pasitikėjimu pagrįstų santykių tarp mūsų vaikų ir suaugusių žmonių atkūrimą. Kiekvienas renginys, kiekviena mūsų popamokinės veiklos programa, kiekviena eilinė diena yra nukreipta į normalaus vaikiško elgesio ir vaiko geros savijautos atkūrimą. Pastaruosius porą metų mes savo įstaigoje vykdome tęstinę vaikų socializacijos programą „Noriu būti sveikas, doras ir darbštus“, finansuojamą iš bažnyčios partnerių Amerikoje lėšų. Palyginus nedidelės programos išlaidos visgi leidžia organizuoti vaikams renginius ar išvykas, kurie skatina vaikus keisti savo elgesį , suteikia jiems gerosios patirties ir pasaulio pažinimo. Ši programa yra tampriai susijusi su globos nameliuose veikiančia vaikų elgesio skatinimo ir vertinimo sistema, kurią vaikai trumpai vadina „pliusų – minusų sistema“. Mes laikomės principo, kad vaiko elgesį galima pakeisti ne baudžiant vaiką už blogą poelgį, bet skatinant jį už gerą elgesį. Vaikai, gavę minusų už blogą elgesį yra skatinami išsitaisyti juos padarant ką nors gera vaikų namų bendruomenei, ir tik tie vaikai , kurie neturi minusų gali vykti į išvykas ar gauti kišenpinigius. Vaikai gerai priima šią sistemą ir net didžiausi blogiukai pripažįsta, kad tai yra reikalinga.

Be abejo , didelę reikšmę mūsų vaikų auklėjimui turi mūsų vaikų dalyvavimas įvairiose visų Biržuose esančių krikščioniškų bažnyčių vaikų vasaros poilsio stovyklose. Leidžiame vaikus visur, kur tik būname pakviesti: esame dalyvavę ne tik reformatų, bet ir katalikų, sekmininkų, metodistų vaikų stovyklose. Tai puikios vaikų ir jaunimo bendravimo, pagarbos, tolerancijos, Dievo žodžio pažinimo mokyklos, patrauklia forma suteikiančios vaikams daug visapusiškos naudos jų sieloms ir kūnams.

9. Ką duoda viešosios įstaigos statusas. Viešosios įstaigos statusas pirmiausia duoda materialinį stabilumą, nes savivaldybė pasirašydama veiklos ir finansavimo sutartį, įsipareigojo didžiąja dalimi finansuoti įstaigos veiklą. Iš savivaldybės biudžeto lėšų mūsų darbuotojams mokami atlyginimai, mokesčiai Sodrai bei, geresniais metais biudžeto lėšų užtekdavo ir komunaliniams mokesčiams ar bent jau jų daliai apmokėti. Be to, viešosios įstaigos statusas mus įpareigoja vykdyti tiek finansų, tiek higienos normų, tiek darbo kodekso ir visų kitų panašaus pobūdžio įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų laikymąsi. Ne paslaptis , kad kai kuriose nevyriausybinėse organizacijose pasitaiko ir aplaidumo ar savikontrolės stoka, mes gi, kaip vieša įstaiga, privalome laikytis visų reikalavimų, esame nuolat kontroliuojami, ir tai nėra blogai. Kita vertus, viešosios įstaigos statusas suteikia daugiau laisvės aprūpinant vaikus įvairiomis prekėmis, vykdant viešuosius pirkimus, samdant darbuotojus, mes neprivalome vykdyti mums nereikalingo biurokratinio popierizmo dėl popierizmo kaip būna valstybiniuose ar savivaldybiniuose vaikų namuose. Taigi, jei kuri religinė bendruomenė pasiryžtų sekti mūsų pavyzdžių įsteigti vaikų globos namus, tikrai rekomenduočiau steigti viešąją įstaigą. Beje, turbūt esate girdėję, kad Lietuvos socialinės globos politika pastaraisiais metais yra nukreipta į didžiųjų valdiškų globos namų mažinimą ir yra skatinamos iniciatyvos steigti mažus globos namus, ar tai būtų šeimyniniai namai, ar nevyriausybinės organizacijos , ar viešosios įstaigos.

10. Svajonė. Baigdama prisipažinsiu, kad mano svajonė yra, kad mūsų namai nebeaugtų, nebedidėtų, bet priešingai – palaipsniui natūraliai taptų nebereikalingi, kad vaikų, netekusių tėvų globos, mūsų nameliuose nuolat mažėtų, kad kiekvienas mūsų rajono vaikas turėtų tikrus savo namus, su mylinčiais tėvais, broliais ir sesėmis. Deja, pagal dabartinę padėtį ir statistiką matyti, kad dar ilgai turėsime darbo, jei visuomenė ir toliau bus abejinga šalia esančiam nelaimingam vaikui, jei toleruos tėvų atsakomybės stoką, jei ir toliau taip mažai bus šeimų, norinčių tapti įtėviais ir globėjais. Kita vertus, norėtųsi kad ir valstybė pakeistų savo požiūrį į žmogaus teisių pažeidimus mūsų šalyje. Juk jeigu nuolat pažeidžiama vaikų prigimtinė teisė augti šeimoje, būti ten gerai prižiūrėtam, tai gal reikėtų apriboti ir tų neatsakingų tėvų teises į asocialią laisvę, kurią jie gauna, kai vaikai paimami iš šeimos. Ar nebūtų įgyvendintas tikras socialinis teisingumas, jei šiems piliečiams būtų privalomas darbas, atskaičiuojant iš jų atlyginimo vaikų išlaikymo išlaidas, be to būtų privalomas gydymas nuo priklausomybių , psichologinė pagalba bei tėvystės įgūdžių mokymai? Gal mes, krikščionių bendruomenė Lietuvoje galime kokiais nors būdais įtakoti įstatymų kūrėjus, kad būtų sukurtas toks įstatymas ir sugalvota bei sukurta to įstatymo vykdymą užtikrinanti gamybinių įstaigų ir organizacijų sistema, paremta tėvų pareiga atidirbti už vaikų išlaikymą, tuo pačiu prisidedant prie vaikų išlaikymo finansavimo. Tai tik svajonės, bet visos svajonės juk turi galimybę išsipildyti

11. Pabaigoje noriu padėkoti už kvietimą pasisakyti šioje konferencijoje. Jei jūsų bendruomenėse kiltų idėjų ir minčių užsiimti diakonine veikla globojant tėvų globos netekusius vaikus, tikrai nebijokite, pasiryžkite, darykite tai. Jei kiltų kokių klausimų nebijokite domėtis ir teirautis, ieškoti informacijos ir naudotis kitų patirtimi. Jei sudomino mūsų įstaigos darbas, norite paklausti, o gal mums ką nors patarti, pamokyti (tikrai turime spragų dvasinio darbo su vaikais srityje), prašau susisiekti su manimi. Mūsų įstaiga yra atvira bendradarbiavimui.

12. Statistika. Per 8 savo veiklos metus viešojoje įstaigoje „Vaiko užuovėja“ trumpiau ar ilgiau buvo globojami 268 vaikai. Pilnametystės globos namuose sulaukė 15 vaikų, 4 vaikai buvo įvaikinti, 29 vaikai išvyko gyventi pas globėjus, o 190 vaikų grįžo į tėvų šeimas. Globos nameliuose nuolat gyvena apie 30 tėvų globos netekusių vaikų. Viešojoje įstaigoje „Vaiko užuovėja“ dirba 17 darbuotojų, dauguma jų – Medeikių kaimo gyventojai

 

Daiva Janonienė

VŠĮ „Vaiko užuovėja“ direktorė

Ref.lt

Selonija.lt

Kaukės – persirengėliams, bet šaukštai ne blynų tešlai maišyti

Vabalninko krašte šiandien gal teks sutikti persirengėlius su įspūdingomis Užgavėnių kaukėmis. Eisenos vedlys Jautis – Vydas Vareika ir bus visų kaukių kūrėjas ir Užgavėnių tradicijų kurstytojas.

Nuo sienos iki televizijos

Nuo sienos nekantriai žvilgčioja vabalninkiečio tautodailininko Vydo Vareikos drožtos Užgavėnių kaukės. Tuoj meistras jas nukels žemėn. Medinė kaukė priglus prie šilto veido, susidraugaus su žmogumi. Ir juodu, medinė kaukė ir Užgavėnių personažas, susitapatins ir siaus iki pirmų gavėnios gaidžių.

Užgavėnių kaukės minkštaširdės, išdrožtos iš liepos medžio. Mėnesių mėnesiais meistro brandintos, kol iš rievės išskaitytas ir išgautas dėkingas tik tam personažui būdingas bruožas. Kaukės vaikšto ne tik po parodas, eina ir per žmonių rankas. Pačios pirmosios Užgavėnių numylėtinės, Velnias ir Ožys, vienais metais galynėjosi Rumšiškėse per Užgavėnes su kitais velniais ir ožiais, bet jiems nebuvo lygių, todėl į Vabalninką parsivežė pirmąsias vietas. Naujai gimusios kaukės irgi norėtų ir galėtų su savo konkurentais pasivaržyti, bet… Šiais metais kaukės jau lydėjo Vilniun į televizijos studiją savo meistrą Vydą ir Biržų kultūros centro folkloro ansamblį „Siaudela“. Gal šie metai kaukėms bus kelionių, parodų ir pripažinimų metai? Juk jų kūrėją Vydą Vareiką šiemet vainikuoja jubiliejinis gimtadienis…

Meistras virsta Jaučiu

Kaukės iškalbingos, tad užsidėjęs ją būsi suprastas be žodžių. Kiekvienai savas scenarijus. Velnias nosies gale turi vinelį. Kai jis panelei rankelę bučiuoja, vis stengiasi, kad vinelis bakstelėtų iki pat širdies gelmių. Ragana ant priekinės ilties užsikabina blyną. Išdykėlės Beždžionėlės kaukė limpa tik prie vaikučių veidukų. O apie čigonėlį Anuprą – atskira istorija. Anksčiau Vabalninke gyveno čigonai. Anuprą vietiniai atpažįsta iš ūsų.

Vydas Vareika nukabina Jaučio kaukę. Demonstruoja, koks užtikrintas personažas:

– Mano nuosavybė. Įspūdingas Jaučio žvilgsnis prikausto visų dėmesį. Užsidedu šią kaukę, tėvelio avikailius apsivelku. Jautis įspūdžio vertas. Tai ne Ožys, – šypteli drožėjas, anksčiau per Užgavėnes veidą slėpęs būtent po Ožio kauke.

Išbando šunų nervus

Kaukių meistras pasakoja: savo kaukes jis „išbando“ ant savo šunų nervų.

– Šunų negadinu, užtenka žvilgsnio. Visų kaukių žvilgsnius šunys atlaiko, bet Jaučio – vengia. Jie matė, kaip aš užsidėjau Jaučio kaukę, tačiau manęs su ja šunys nebepažįsta, puola, – pasakoja drožėjas.

Užgavėnių kaukių kolekcijoje labai trūksta gervės. Nebesuspėjo sukurti.

– Gervė akyse tebestovi nuo vaikystės Užgavėnių. Įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti, – kalba Vydas Vareika.

Jis grįžta į savo vaikystės Užgavėnių tradicijas. Persirengėliai vaikščiodavo per Tris Karalius ir per Užgavėnes. Kiekvienoje šeimoje persirengėlių laukdavo. Šias tradicijas kelis dešimtmečius gaivino pats Vareika su savo šeima: žmona Lida, dukterimis. Ir pats panoro kurti Užgavėnių kaukes.

Pažįstami

– Pradėjęs drožti kaukes mokiausi iš knygų. Tik vienintelė graikiška kaukė nusižiūrėta iš knygos. Iš knygų nieko gero. Graikiška kaukė pritrynė ant veido mėlynių, išbrokavome mes ją po pirmųjų Užgavėnių. Kol savo braižą radau, tyrinėjau ir kitų meistrų darbus. Labai daug kartų žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje: kur nosis, kur smakras ir t. t. Aš jau suradau savo vagą, jau pagavęs „cinkelį“, – sako kaukių drožėjas ir tikina: jo kaukėse (ne tik Užgavėnių) rasi pažįstamų bruožų. Viena skulptūra panaši į žmoną Lidą, kita į medžiotoją, trečia į jo pikčiurną viršininką. Viena Užgavėnių kaukė kaip iš akies trauktas vabalninkietis čigonas Anupras. Vietiniai iškart iš ūsų atpažino buvusį jų kaimyną. Tai kol kas vienintelis Užgavėnių personažas, turįs ir savo vardą.

Kai pradedu smalsauti, kiek kuriai kaukei metų, meistras bando ieškoti datų. Tačiau jos nebeįskaitomos. Išsitrynusios. Kaukės nuo meistro slepia savo metus…

– Kaukės eina per žmonių rankas. Kaip batai. Susidėvi. Be to, medis traukiasi. Beždžionėlei jau nubučiuota pasmakrė. Raganai kleba iltis, šiemet kažin ar blyną beišlaikys. Reikės jas restauruoti, – kalba Vydas ir pabrėžia: kaukes kuriąs ne parodai. Kai dūkimas užeina, juk nešauksi: nevoliok manęs, aš su kauke, saugau ją. Savąją Jaučio kaukę jis labai saugąs.

Močiutės kraičių skynioje tautodailininkas Vareika dar slepia ir įspūdingą šaukštų kolekciją. Kolekcijoje – 140 šaukštų. Pats didžiausias, metrinis šaukštas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui. Vareikos šaukštai – ne Užgavėnių blynų tešlai maišyti.

Tradicijos blėsta

– Trijų Karalių ar Užgavėnių vaikštynėms mūsų šeimyna iš anksto ruošdavosi. Žmona susikurdavo sveikinimą šeimininkams. Aptardavome, kokias dainas dainuosime. Įsidėdavome ir lauktuvių, dažniausiai obuolių. Jaudinantys prisiminimai išliko iš Vabalninko slaugos ligoninės laikų. Sulaukę mūsų, seneliai braukdavo ašarą. Vaikai juos užmiršo, nebelanko, mes taip netikėtai užgriūdavome juos su savo linkėjimais, pralinksmindavome, – prisimena Vydas Vareika.

Šeimyninė Vareikų Užgavėnių palyda irsta: vyresnėlės dukterys jau baigusios pedagogikos mokslus, toli nuo tėvų namų. Visos Užgavėnių tradicijos siejamos su pagranduke dukrele, pradinuke Valdone.

Persirengėliai gąsdina

Vareikos pastebėjimais, maži vaikai drąsesni, jie nori dalyvauti Užgavėnėse. Su savo vyresnėmis dukterimis Vareikos per Užgavėnes pasiekdavo net savo pažįstamus Panevėžyje. Bet Vydas apgailestauja: vis dažniau Užgavėnės šiais laikais primena reketavimą, o ne senovės tradicijų puoselėjimą. Persirengėliai nesuka galvos dėl kaukių, sveikinimų. Apsiraganoja įvairiais skarmalais ir baladojasi pakiemiais. Įkyrūs mažieji elgetautojai iš Vabalninko baigia išstumti šią savitą Užgavėnių tradiciją.

– Žmonės dabar persirengėlių bijo. Vieni užėjo, kiti jau laukia, treti pripuolę daužo duris, ir tik duok… Močiutė klausia: blynų, saldainių, ko duoti? Kiekviena persirengėlių delegacija reikalauja: „Geriau pinigais“. Kiek gali duoti? Kokios čia Užgavėnės? Reketas. Vietoj to, kad linksmai šeimininkus pasveikintų, visai dienai šventinę nuotaiką sugadina, – pastebi Vydas.

Ar Jautis ištemps?

Vydas Vareika džiaugiasi: Vabalninke įsikūrė bendruomenė, gal ji neleis sunykti šio krašto Užgavėnių tradicijoms?

– Jeigu tempsi žmones, ištempsi. Duok jiems kaukes, aprenk ir bendraminčių atsiras, – sako Užgavėnių personažas Jautis – Vydas Vareika – ir džiaugiasi linksmais, geranoriškais savo kaimynais. Per Užgavėnes su jais ne kartą siausta iki paryčių. Neapsieita ir be Užgavėnių nuotykių. Vieną kartą vos nenuėjo į šoną. Siautė pūga. Iš kaimo vienkiemio Jautis persirengėlius turėjo parvesti atgal į miestelį. Klegėdami visi nepastebėjo, kaip kirto pagrindinį kelią ir atsidūrė laukuose. Bet pamatė elektros stulpus ir suprato: paklydę…

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

Neišskiriami: Lukavičius ir Mendelsono maršas

„Biržiečių žodžio“ pašnekovas — iškilmių muzikantas vabalninkietis Eugenijus Lukavičius. Civilinės metrikacijos skyriuje jaunavedžių širdis Eugenijus savo jausmingomis ir svajingomis meilės melodijomis virpina 41 metus: 11 metų Mažeikiuose ir net 30 metų – Biržuose.

Oi, ne. Mūsų giminėje – nė vieno muzikanto, aš vienintelis toks. Groju nuo 14 metų: fortepijonu, saksofonu, akordeonu ir kitais klavišiniais instrumentais, vargonais, korgu. Savo karjerą pradėjau Mažeikių kultūros namų kapeloje, grodavome šokiuose, vestuvėse. Visą gyvenimą įklimpęs kultūroje. Subūriau ne vieną ansamblį. Pats jauniausias mūsų instrumentinis kvartetas gimė prieš Naujuosius metus, iš muzikantų profesionalų: Rūta Kukelkienė (smuikas), Gytis Korsakas (saksofonas), Vytautas Dagys (bosinė gitara) ir aš, Eugenijus Lukavičius, su klavišiniais instrumentais.

Per tuoktuvių iškilmes pradėjote groti dar jaunystėje. Ir neatsibosta iki šiol?

Ne. Groju jau 41 metus: 11 metų – Mažeikiuose, o 30 metų – Biržuose. Į žmonas išsirinkau muzikantę. Aurelija mane supranta, padrąsina. Mūsų vaikai jau apsigimę muzikantai. Ką gali žinoti, gal iš mūsų palikuonių išaugs kompozitoriai?..

Kur sutikote savo žmoną Aureliją? Amžiną meilę jai prisiekėte klavišinių instrumentų melodija?

Žmona Aurelija kilusi iš Rokiškio rajono. Į Žemaitiją tiesiai pas mane ji atvyko su paskyrimu. Darbe tarp mūsų ir užsimezgė romanas. Mano Aurelija – dainininkė, todėl norėjau jai įrodyti, kad ir aš turiu neblogą muzikinę klausą, kad mūsų duetas dera. Savo meilės prisipažinimą aš jai dainuote išdainavau. Mes susituokėme 1978 metais.

Grįžkime į civilinės metrikacijos salę, į kurią jau žengia jaunavedžių pora, skamba Jūsų melodijos. Kiek užtrunka tuoktuvių ceremonija?

Apie 20 minučių. Bet viskas priklauso nuo sveikintojų kalbų. Kiekviena pora sutinkama Mendelsono maršu. Toliau skamba foninė muzika skaitant tekstą, jauniesiems ir lankytojams pasirašant dokumentus ir t. t. iki pat ceremonijos pabaigos. Po keliolikos šeštadienio tuoktuvių jaučiuosi kaip sugrįžęs iš restorano.

Koks Jūsų atliekamų kūrinių repertuaras?

Lieju klasikinius muzikos gabalus. Melodijos švelnios, repertuaras „atidirbtas“, mokyti manęs nebereikia. Mano seniausioms prancūziškoms meilės melodijoms jau 41 metai. Aš nechaltūrinu. Kiekvienai porai – atskiri kūriniai. Tą iškilmių dieną jie nesikartoja. Mendelsono maršas – išimtis. Tai svajingi, jausmingi ausiai ir širdžiai gabaliukai, bet ne bumčikai. Vedėja Joana Kvedaravičienė labai talentinga ceremonijos vedėja, ji jaučia žmonių nuotaikas, parenka tokius nuoširdžius žodžius, kurie ne vieną pravirkdo. Kai vedėja širdingai įsijaučia į ceremoniją, jos žodžiai pasiekia ir užgauna mano dūšią taip pat. Esu ne sausas, o kūrybingas muzikantas. Melodijas vedžioja širdis, aš improvizuoju. Anksčiau grodavau įvairiais vargonėliais. Neseniai man nupirko universalesnį instrumentą, korgą.

Maestro, ar pakeliate akis į jaunavedžius, į palydą?

Sėdžiu salės gale ir matau tik visų nugaras. Skubėti nėra kur. O sovietiniais metais ceremoniją tekdavo paskubinti, nes reikėdavo suspėti į šventines demonstracijas, mitingus.

Ar dar atskirtumėte žemaitį nuo aukštaičio? Kokios iškilmės įsimintiniausios?

Žemaičiai judresni, nenustygsta vietoje. Karštakošiai. Kaimuose nė vienos vestuvės neapsieidavo be muštynių. Aukštaičiai – lėtesni.

Muzikanto etika man neleidžia žmonių apkalbėti. Žengiamas labai rimtas, atsakingas gyvenimo žingsnis, negali būti jokio humoro. Pasitaiko velniškai gražių, prašmatnių, išsipusčiusių porų. Porų iš meilės ir iš išskaičiavimo: jaunikis senas, o nuotaka labai jauna. Atsimenu, viena mergaitė nuotakos drabužius buvo pasisiūdinusi iš užuolaidos. Atrodė gundančiai. O viena jaunamartė jau šiais laikais degė kaip ugnis raudonai nuo galvos iki kojų. Dar teko matyti, kaip paskutinę minutę nuotaka persigalvojo ir pabėgo iš salės. Taip ir skamba ceremonijos vedėjos klausimas: „Ar viską apgalvojote priimdama sprendimą tuoktis?“ ir matau, kaip sužadėtinė, pasikėlusi ilgą suknelę, kad padalkų neprimintų, tekina pasileidžia iš salės…

Ar už savo muziką sulaukiate iš piršlienių komplimentų, kitokių premijų?

Kartais. Dažniau dėkoja ne vietiniai. Anksčiau Mažeikiuose muzikantui paberdavo grynais arba atsilygindavo, kaip vadindavome, bibinuke (samagonu). Biržų krašte pamalonina šokoladiniais saldainiais. Kauniečiai neseniai saldumynais mane apipylė. Beje, labai dažnai svečiai giria jaukias Biržų civilinės metrikacijos patalpas, originalias apeigas, svetingas ir kūrybiškas šių patalpų darbuotojas.

Ar sutiktumėte, kad dabar vestuvės kuklesnės, palydoje pamergių ir pabrolių mažiau ir t. t.?

„Riebiausios“ vestuvės mano gyvenime: jaunųjų palydoje, berods, buvo 25 poros. Bet ir šių metų pradžioje iš didmiesčio sulaukėme labai gausios kompanijos. Poros dviem eilėmis išsirikiavo, vos tilpo salėje.

Kokiais mėnesiais jaunavedžių porų daugiausia?

Vasarą. Birželį, liepą, rugpjūtį…

Ar teko groti per apeigas savo artimiems žmonėms?

Taip. Biržų civilinės metrikacijos skyriuje tuokėsi mūsų dukra Viktorija. Žinok, mano labai jautri siela, man artimos ašaros, ašarų aš nesigėdiju, tad įsivaizduok save nuotakos tėvo kailyje: širdį ir guodė, ir graužė…

Tuos visus vestuvių dešimtmečius tiksite kaip laikrodis: minutė minutėn. Ar nepasitaikė dienų, kai turėjote groti, bet negalėjote?

Nepakeičiamų nėra. Pavaduodavo dukra, sūnus. Jau sakiau: mūsų vaikai – užkoduoti muzikantai.

Ar iškilmingos vestuvininkų ceremonijos vardan neteko atsisakyti kokių nors asmeninės laimės akimirkų?

Nebeklausk, kiek medžioklių paaukota. Ir kas dabar suskaičiuos, kiek žvėrelių tie vestuvių savaitgaliai nuo mano kulkos išgelbėjo… Kiškių, šernų, briedžių, stirnų daug teko sumedžioti, bet vieną laimikį, vilką pilką, ko gero ir būsiu pragrojęs…

Kitą savaitę prasideda gavėnia. Linksmybės baigsis. Ką veiksite?

Skaldysiu malkas. Rimtai. Juk mes su Aurelija turime namą, reikia ruoštis kitai žiemai, kad nesušaltume.

Regina VAIČEKONIENĖ

Reginos Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

In memoriam Bronislava Padarauskaitė– Stapulionienė

Žvarbų vasario10-osios rytą savo žemiškąją kelionę baigė viena iškiliausių Biržų krašto audėjų- tautodailininkė Bronislava Padarauskaitė– Stapulionienė.

Gimusi 1922 m. birželio 5 d. Biržų rajono Čeniškių kaime, tautodailininkė šiais metais turėjo švęsti gražią 90 metų sukaktį, derinosi jubiliejinės parodos Biržų krašto muziejuje laiką, detales, nors pati parodos aplankyti dėl sveikatos jau nežadėjo, manėme, kad po parodos atidarymo jubiliatės aplankyti važiuosime mes- muziejininkai, tautodailininkai…

Didelėje šeimoje augusi, samdinės duoną keturiolika metų valgiusi, nesiskundė, kad ji per rupi. Net ir tėvui į mokyklą neišleidus, ne priekaištavo, o ėmėsi mokslų pati: brolių ir sesių sąsiuvinių paraštėse raitė raides, dėliojo žodžių skiemenis. Tuometinis atkaklumas tapo pagrindiniu viso Bronislavos gyvenimo varikliu.

Bronislava labai norėjo išmokt aust, nes austi mokėjusios visos jos sodžiaus merginos jai tuomet atrodė, kad nieko nėra gražiau už senuosius čiužinius, prikimštus šiaudų ir užvilktus raštuotomis drobėmis. „Labai norėjau aust. Pradžioje dvinytę drobę audžiau, bet norėjau aust ir raštuotas. Pradėjau aust keturnytas raštuotas dimais, paskui aštuonianytas dimais. Paskui reikėjo meniškai aust mokytis. Labai norėjau keist viską“.

Nuo pat pirmųjų audėjos kūrybinio darbo metų Biržų muziejuje pradėtas kaupti jos gražiausių audinių „aukso fondas“: lovatiesės, rankšluosčiai, su karnomis austi kilimai, takeliai, gūnios. Audiniai puošti tradiciniais ornamentais ir autorės pamėgtais dobilėlio rašto variantais.

„Brosnislava tiesiog fenomenaliai jaučia spalvas, atspalvius. Jų gama audiniuose įgauna švelnų, pastelinį koloritą, kas ir yra būdinga mūsų kraštui“- apie audėjos darbus kalbėjo Konstantinas Bogdanas.

„Jos audiniai ypatingai gerai atspindi Šiaurės Lietuvos audėjų spalvų ir raštų charakterį, senąsias audimo tradicijas“,- vertino tautodailininkę V. Daujotas ir M. Žilevičienė.

Parodose Letuvoje ir užsienyje Bronislava dalyvavo jau nuo 1965 m., o 1983 m. už senųjų mūsų krašto tradicijų pajautą ir perteikimą audinių raštuose audėjai pirmajai Biržų rajone įteikta Lietuvos kultūros ministerijos pirmoji premija.

Suskaičiuoti, kiek audinių nuausta, vargu ar kas galėtų, juk staklėse praleisti beveik penki dešimtmečiai, ir austa ne tik parodoms, bet ir žmonėms. Audėja buvo įsitikusi, kad savo išaustais kilimais, lovatiesėmis, rankšluosčiais nutiestų penkiolikos kilometrų kelią nuo Lapiškių kaimo, kuriame prabėgo didžioji gyvenimo dalis, iki Biržų.

Audėja pasiilgdavo savo darbų. Džiaugdavosi parodomis, kuriose eksponuojami jos audiniai, sakydavo čia tarsi susitinkanti su praėjusiu laiku, juk drobėse visas jos gyvenimas įaustas, nors ne visi jį skaitys… Ji buvo įsitikinusi, jog grožio ieškojimas turi būti prigimty, nors skubėdavo pridurti, jog be atkaklaus darbo jokių grožybių nesukursi…

Bronislavos Stapulionienės palikimas- neįkainojama vertybė, nes jos audinių raštuose sudėti giliausi mūsų krašto tautodailės klodai. Audėja paliko galimybę juos pažinti ateinančioms kartos, didelę savo palikimo dalį perdavusi į muziejaus fondus. Jos išėjimas- labai skausmingas- bebaigianti nutrūkti mūsų krašto audimo tradicija…

 

Biržų krašto muziejaus ,,Sėla“ kolektyvas ir krašto tautodailininkai

Selonija.lt

Prezidentė pasveikino V.Garastą 80-mečio proga

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino krepšinio trenerį, Lietuvos krepšinio federacijos Garbės prezidentą Vladą Garastą 80-ojo jubiliejaus proga.

„Krepšinis, kuriuo Lietuva garsėja šiandien, nebūtų toks be Jūsų – šios sporto šakos profesionalo – įdėto ilgamečio darbo ir pastangų. Jūsų nuopelnai svarūs ir nevienadieniai: padėti tvirti pamatai, ant kurių kūrėsi ir augo Lietuvos krepšinio mokykla, formavosi jos tradicijos, šalies vardą plačiai garsina daugelio kartų krepšininkų sėkmė. Daug dirbote, kad mūsų krepšinis atitiktų aukščiausią tarptautinį lygį ir būtų vertinamas Europoje ir pasaulyje. Šiandien lietuviams krepšinis – garbės ir pasididžiavimo savo valstybe simbolis“, – rašoma Prezidentės sveikinime.

Sukakties proga Prezidentė krepšinio treneriui palinkėjo išlikti stipriam ir energingam bei perduoti sukauptą vertingą patirtį ir profesinį meistriškumą kitiems.

 

LR Prezidentės spaudos tarnyba

Selonija.lt

Goda Kutraitė: „Biržuose yra ką veikti“

„Saulės“ gimnazijos devintokę Godą Kutraitę „Biržiečių žodžio“ skaitytojai išrinko metų talentu. Stipriu ir sodriu balsu, pritardama gitara, Goda gieda Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje, dainuoja diksilendo grupėje, chore, koncertuoja kaip solistė. Mergina sako, jog didžiausia svajonė – dainuoti – prasidėjo nuo… brolio dovanos – mikrofono.

Kaip jauteisi sužinojusi, kad „Biržiečių žodžio“ skaitytojai tave pasiūlė talentingiausiųjų nominacijai, o po to už tave intensyviai balsavo?

Net nežinojau, kad esu tarp nominantų. O kai išrinko metų talentu, pirmoji mane pasveikino mama. Labai džiaugiausi, kad žmonės mane pastebėjo ir įvertino. Esu dėkinga savo mamai, močiutei bei mokytojoms.

Kas tave paskatino dainuoti?

Per vienas Kalėdas paprašiau brolio dovanos – mikrofono. Brolis mano svajonę išpildė. Tuomet ir pradėjau dainuoti. Labai norėjau išmokti groti gitara. Pradėjau lankyti „Okvidos“ studiją. Taip pat lankau Muzikos mokyklą, kur mokausi chorinio dainavimo pas mokytoją Palmyrą Briedienę.

O kas pastebėjo, kad turi gražų balsą?

Nemunėlio Radviliškyje vyko krikštynos. Joms pasiruošiau giesmę, kurią giedojau pritardama gitara. Tose krikštynose dalyvavo mokytoja Skirmantė Griciūnienė, kuri mane pastebėjo. Mano giesmė patiko ir kunigui Andriui. Jis parinko man daugiau giesmių. Pradėjau per šventes bažnyčioje giedoti. Taip pat ir dainavau. Tik pradžioje duetu su drauge Laura Kondrašaite. Dabar dar dainuoju solo A. Puluikio vadovaujamoje grupėje „Jamp Jazz“.

Kam pirmam patiki savo repertuarą?

Mamai ir močiutei. Jos pirmosios mano vertintojos ir kritikės. Joms mano dainavimas patinka, tačiau kritikos negaili.

Galbūt iš mamos ar močiutės paveldėjai gražų balsą?

Gal iš močiutės. Ji gražiai dainuoja.

Ar dainuoji savo kūrybos dainas?

Manau, kad būtų pats laikas pradėti jas kurti, tačiau kol kas dainuoju tas dainas, kurios man labai patinka.

O koks muzikos stilius tau labiausiai patinka?

Negalėčiau išskirti stiliaus. Man patinka dainos iš gyvenimo. Pavyzdžiui, Anos Frank dainos. Iš dainininkų man labiausiai patinka Andrius Mamontovas ir Marijonas Mikutavičius. Jie labai nuoširdūs.

Tavo manymu, atlikėjams būtinas nuoširdumas?

Be abejo.

O kokios muzikos neklausai?

„Yvos“.

Neseniai Biržuose vyko atranka į „Dainų dainelę“. Kodėl nedalyvavai?

Dėl „Dainų dainelės“ man dar reikia patobulėti. Šiaip dainuoju koncertuose, neseniai buvome diksilendo festivalyje Panevėžyje. Ypač malonu, kai pakviečia dainuoti Nemunėlio Radviliškio žmonės. Juk tai – mano kaimelis.

Nuo šių mokslo metų lankai „Saulės“ gimnaziją. Ar neketini dainuoti „Saulės“ gimnazijos chore ar folkloro grupėje?

Pirmiausia reikia baigti Muzikos mokyklą, o tuomet planuoju dainuoti Gimnazijos chore.

Tad visą laisvalaikį skiri dainavimui?

Ne. Dar ir šoku. Kažkada Nemunėlio Radviliškyje šokau šiuolaikinius šokius pas Lolitą Skripkauskienę. Dabar pradėjau lankyti tautinių šokių ansamblį „Raitytinis“ Kultūros centre. O istorija tokia. Laukdavau Kultūros centre diksilendo ansamblio repeticijų, o tuo metu vykdavo „Raitytinio“ repeticijos. Pamaniau, kodėl to laiko neišnaudojus šokiams?

O kada randi laiko pamokų ruošai?

Kartais repeticijose Biržuose užsibūnu iki dešimtos valandos vakaro. Tada mama atvažiuoja manęs pasiimti. Kai grįžtu, sėdu prie pamokų. O rytą jau šeštą valandą reikia keltis ir važiuoti į mokyklą.

Ar savo ateitį sieji su muzika?

Savo ateities dar neplanuoju. Bet vargu, ar siesiu su tiksliaisiais mokslais, nes jie man – kosmosas.

Ar įsivaizduoti save po mokslų grįžtančią į Biržus?

Kai kur nors išvažiuoju, visuomet ilgiuosi namų. Man Biržuose labai gera. Nemunėlio Radviliškyje su draugėmis patinka rinktis Santakoje ar pasivaikščioti šilelyje. Biržuose labai gražu prie Pilies. Jei rasiu kokią galimybę, būtinai grįšiu į Biržus.

Daugelis jaunų žmonių sako, jog Biržuose nėra ką veikti. Kaip tu manai?

Biržuose man nieko netrūksta. Jei nori kokių nors užsiėmimų, visada gali jų rasti.

Ačiū už pokalbį.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

Asmeninio albumo nuotr.

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »