Goda Kutraitė: „Biržuose yra ką veikti“

„Saulės“ gimnazijos devintokę Godą Kutraitę „Biržiečių žodžio“ skaitytojai išrinko metų talentu. Stipriu ir sodriu balsu, pritardama gitara, Goda gieda Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje, dainuoja diksilendo grupėje, chore, koncertuoja kaip solistė. Mergina sako, jog didžiausia svajonė – dainuoti – prasidėjo nuo… brolio dovanos – mikrofono.

Kaip jauteisi sužinojusi, kad „Biržiečių žodžio“ skaitytojai tave pasiūlė talentingiausiųjų nominacijai, o po to už tave intensyviai balsavo?

Net nežinojau, kad esu tarp nominantų. O kai išrinko metų talentu, pirmoji mane pasveikino mama. Labai džiaugiausi, kad žmonės mane pastebėjo ir įvertino. Esu dėkinga savo mamai, močiutei bei mokytojoms.

Kas tave paskatino dainuoti?

Per vienas Kalėdas paprašiau brolio dovanos – mikrofono. Brolis mano svajonę išpildė. Tuomet ir pradėjau dainuoti. Labai norėjau išmokti groti gitara. Pradėjau lankyti „Okvidos“ studiją. Taip pat lankau Muzikos mokyklą, kur mokausi chorinio dainavimo pas mokytoją Palmyrą Briedienę.

O kas pastebėjo, kad turi gražų balsą?

Nemunėlio Radviliškyje vyko krikštynos. Joms pasiruošiau giesmę, kurią giedojau pritardama gitara. Tose krikštynose dalyvavo mokytoja Skirmantė Griciūnienė, kuri mane pastebėjo. Mano giesmė patiko ir kunigui Andriui. Jis parinko man daugiau giesmių. Pradėjau per šventes bažnyčioje giedoti. Taip pat ir dainavau. Tik pradžioje duetu su drauge Laura Kondrašaite. Dabar dar dainuoju solo A. Puluikio vadovaujamoje grupėje „Jamp Jazz“.

Kam pirmam patiki savo repertuarą?

Mamai ir močiutei. Jos pirmosios mano vertintojos ir kritikės. Joms mano dainavimas patinka, tačiau kritikos negaili.

Galbūt iš mamos ar močiutės paveldėjai gražų balsą?

Gal iš močiutės. Ji gražiai dainuoja.

Ar dainuoji savo kūrybos dainas?

Manau, kad būtų pats laikas pradėti jas kurti, tačiau kol kas dainuoju tas dainas, kurios man labai patinka.

O koks muzikos stilius tau labiausiai patinka?

Negalėčiau išskirti stiliaus. Man patinka dainos iš gyvenimo. Pavyzdžiui, Anos Frank dainos. Iš dainininkų man labiausiai patinka Andrius Mamontovas ir Marijonas Mikutavičius. Jie labai nuoširdūs.

Tavo manymu, atlikėjams būtinas nuoširdumas?

Be abejo.

O kokios muzikos neklausai?

„Yvos“.

Neseniai Biržuose vyko atranka į „Dainų dainelę“. Kodėl nedalyvavai?

Dėl „Dainų dainelės“ man dar reikia patobulėti. Šiaip dainuoju koncertuose, neseniai buvome diksilendo festivalyje Panevėžyje. Ypač malonu, kai pakviečia dainuoti Nemunėlio Radviliškio žmonės. Juk tai – mano kaimelis.

Nuo šių mokslo metų lankai „Saulės“ gimnaziją. Ar neketini dainuoti „Saulės“ gimnazijos chore ar folkloro grupėje?

Pirmiausia reikia baigti Muzikos mokyklą, o tuomet planuoju dainuoti Gimnazijos chore.

Tad visą laisvalaikį skiri dainavimui?

Ne. Dar ir šoku. Kažkada Nemunėlio Radviliškyje šokau šiuolaikinius šokius pas Lolitą Skripkauskienę. Dabar pradėjau lankyti tautinių šokių ansamblį „Raitytinis“ Kultūros centre. O istorija tokia. Laukdavau Kultūros centre diksilendo ansamblio repeticijų, o tuo metu vykdavo „Raitytinio“ repeticijos. Pamaniau, kodėl to laiko neišnaudojus šokiams?

O kada randi laiko pamokų ruošai?

Kartais repeticijose Biržuose užsibūnu iki dešimtos valandos vakaro. Tada mama atvažiuoja manęs pasiimti. Kai grįžtu, sėdu prie pamokų. O rytą jau šeštą valandą reikia keltis ir važiuoti į mokyklą.

Ar savo ateitį sieji su muzika?

Savo ateities dar neplanuoju. Bet vargu, ar siesiu su tiksliaisiais mokslais, nes jie man – kosmosas.

Ar įsivaizduoti save po mokslų grįžtančią į Biržus?

Kai kur nors išvažiuoju, visuomet ilgiuosi namų. Man Biržuose labai gera. Nemunėlio Radviliškyje su draugėmis patinka rinktis Santakoje ar pasivaikščioti šilelyje. Biržuose labai gražu prie Pilies. Jei rasiu kokią galimybę, būtinai grįšiu į Biržus.

Daugelis jaunų žmonių sako, jog Biržuose nėra ką veikti. Kaip tu manai?

Biržuose man nieko netrūksta. Jei nori kokių nors užsiėmimų, visada gali jų rasti.

Ačiū už pokalbį.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

Asmeninio albumo nuotr.

Selonija.lt

Policijos komisariato moterų rankdarbiai

Šventiniu laiku Policijos komisariato pareigūnės bei darbuotojos įrodė, jog sugeba ne tik pažeidėjus tramdyti, bet ir nustebinti savo kūrybiškumu – kalėdinėmis kompozicijomis iš augalų bei nertomis puošmenomis languose.

Kalėdų šventėms šį kartą Policijos komisariatas lemputėmis nesuspindo – policijos darbuotojoms kilo originalesnė mintis: langus puošti nertomis servetėlėmis. Jos taip priminė iš popieriaus karpytas snaiges, jog tik ne daugelis pastebėjo, jog puošmenos – rankų darbo nėriniai.

– Idėja langus puošti servetėlėmis kilo Kelių policijos grupės specialistei Marijai Indrikonienei. Šiai minčiai pritarė Prevencijos poskyrio specialistė Raimonda Šopienė, Organizacinės grupės vyresnioji specialistė Helga Baronienė. Prikalbėjome prie mūsų savo rankdarbiais prisidėti Prevencijos poskyrio tyrėją Astą Petronytę, – pasakojo net 20 servetėlių nunėrusi Organizacinės grupės vyresnioji specialistė Zita Žalinkevičienė.

– Pradėjome puošti nuo viršininko kabineto. Jei bus gražu, puošime ir kitus kabinetus. Viršininkui mūsų puošti langai patiko. Tad pasileidome per visus aukštus, – sakė Marija Indrikonienė.

Nertomis ir virbalais megztomis servetėlėmis moterys papuošė 56 Policijos komisariato langus. Jas stipriai iškrakmolino ir pritvirtino juostelėmis. Vienuose languose snaigės didesnės, kituose – mažesnės. Zita, Marija, Asta langus papuošė savo nertomis servetėlėmis, o Helga – močiutės rankdarbiais. Jų moteris išsaugojo net kelias dešimtis.

Policijos komisariato darbuotojos pasakojo, jog rankdarbiai joms labai patinka. Anot Astos Petronytės, padeda nuimti stresą. Asta ne tik servetėles neria, kurias dažniausiai padovanoja draugams, bet ir iš plonyčių siūlų mezga megztinius. Marijos rankdarbius ne kartą fotografavo „Biržiečių žodis“. Moteris vakarais be mezginio prie televizoriaus nesėdi: jos rankose nuolat juda virbalai, vąšelis. Marija mezga riešines, neria ir virbalais mezga servetėles, komponuoja puokštes, siuva skiautinius ir t. t. Zita Žalinkevičienė juokiasi: servetėlių namuose prinerta, o kai reikėjo jomis puošti langus, teko skubiai jas krakmolinti ir lyginti.

Servetėlės, paverstos snaigėmis, – ne vienintelė Policijos komisariato puošmena. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kasmet organizuoja gražiausiai papuoštų kabinetų konkursą. Nors šiais metais biržiečiai apdovanojimo negavo, tačiau nėra ko norėti – ir pernai, ir užpernai Organizacinės grupės raštvedės Danutės Ulevičienės kabinetas už originalias puošmenas buvo apdovanotas antrąja ir trečiąja vietomis. Šiemet Danutė sukūrė eglutes iš kankorėžių.

Iš šakų, kankorėžių šventinę kompoziciją savo kabinete sukūrė ir Organizacinės grupės specialistė Lidija Zalubienė. Adventiniais vainikais kabinetus puošė Marija Indrikonienė. Jos kabineto languose – nertomis snaigėmis puošti medeliai. Prie Policijos komisariato durų sukurta eglė – taip pat ne profesionalių florisčių darbas. Eglę kūrė Prevencijos poskyrio specialistė Sandra Timukienė.

– Ką sumanysime per kitas Kalėdas, dar nežinome, bet kažką sumanysime, – sakė Marija Indrikonienė ir džiaugėsi: jų šventinės puošmenos ypač pradžiugino bendradarbius vyrus. O kai kurie net paprašė puošmenas padovanoti.

Už originalią puošybą Policijos komisariato darbuotojoms ir pareigūnėms buvo įteiktas merės Padėkos raštas.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

Šimtametė svečius vaišino savo vynu

Gruodžio 27 dieną biržietė Emilija Kairienė atšventė 100-ąjį jubiliejų. Naminį vyšnių vyną savo garbingam gimtadieniui ilgaamžė pasidarė pati.

Biržietės Emilijos Kairienės gimtadienis sunkus kaip mūšis. Sukilo visa giminė. Svečiai varstė duris nuo ryto. Ilgaamžės rūpintojėliai, jos sūnus Algis ir martelė Margarita, jubiliatę kėlė iš patalo, sodino ir vėl guldė. Senolės patalai balti balti kaip vyšnių žiedlapiai. Ir šimtametė kaip ponia: vešliais, palaidais plaukais, pakeltais į viršų madingomis šukomis. Jos rožinis megztukas su sidabru žvilgančiu šaliu.

Ant šilto kambarėlio sienos prie šimtametės šono žydėjo jos pačios išsiuvinėtas kilimas tarsi gėlių darželis. Galvūgalyje – jos paveikslas: kryžius, vainikuotas rožėmis. Senolei po ranka visi stiprybės šaltiniai: trys maldaknygės, rožinis, stiklinė vandens. Lėkštutėje – du mandarinai ir keli šokoladiniai saldainiai. Apetitu močiutė nesiskundžia. Ji nė dienos negalėtų išgyventi be šiltos sriubos. Iš karto sukerta po du virtus kiaušinius arba po du cepelinus.

Kiekvienas svečias, artimas giminaitis, VSDF Biržų skyriaus direktorė Regina Griciūnienė, jos pavaduotoja Alytė Galeckienė tokia iškilminga proga spaudė šimtametei ranką, sveikino. Žadėjo atvykti ir močiutėlės stebuklingoji šeimos gydytoja Laisvutė Baltrūnaitė.

Ilgaamžė jaučia: šimtas metų – sunki našta. Ji nuoširdžiai visiems sveikintojams linki: nepavydėkite, nenorėkite tiek sulaukti…

Parovėjos krašto auksarankė, darbštuolė, kaimo šeimininkė, dainininkė Emilija Kairienė korespondentų dėmesio laukė šimtą metų. Išgarsės.

Prigulusi į patalus senolė dėlioja savo gyvenimo paveikslą iš prabėgusių dienų vaizdų: dulkėtais keliais į mažytę gimtinės trobelę Mioniškiuose šuoliuoja pasibaidę arkliai. Atitekėjo į Tamošiūnus, į dviejų galų gryčią. Tarp miškų. Pirmasis vyras Kostas žuvo fronte. Našlei pasipiršo antrasis, Leonas. Kaip užburta: ir su pirmu, ir su antru vyru ji gyveno tik po 9 metus.

– Pasiilgstu savo vyrelių, o kad šiandien jie būtų šalia … – atsidūsta šimtametė. Ir prisimena savo mylimiausios jaunystės dainos žodžius: – Sėdėjau aš daržely ir dainas dainavau… – Nutyla ir įsivaizduoja: – Aš dainuoju, o apie mane ratu šoka draugės. Taip linksma…

Iš Tamošiūnų į Biržus Emilija Kairienė atsikraustė prieš tris dešimtmečius. Be sūnaus, martelės, dviejų anūkų ir trijų proanūkių senolės Emilijos džiaugsmas – žemės sklypelis, darželis palangėje, nuoširdūs kaimynai. Sūnus biržietis Algis pasakoja, kad mamutė labai mėgo puoštis: vaikščiojo su skrybėlaite, ryškino veidelius ir lūpas. Iki šiol tebenešioja auskarus. Išliko taupi ir nepriklausoma iki žilos senatvės. Artimiesiems niekaip nepavyksta įtikinti, kad jos visi darbai nudirbti, laikas ilsėtis.

– Pernai prisisodino daržovių, pati jas ravėjo. Ne kartą buvo suklupusi ir pargriuvusi vagoje. Jai vis maža ir maža. Žiūri pro langą ir reikalauja, kad žemė jai būtų išdirbta, planuoja, ką savo daržiuke pavasarį sodins, – pasakojo sūnus Algis.

Prieš dvejus metus senolė Emilija savo sodelyje dar išsiraškė vyšnias. Artimuosius ir kaimynus ji sutikinėjo iki alkūnių raudonomis rankovėmis. Kairienės vyšnių vyną visą gyvenimą gerdavo ir girdavo kunigai ir daktarai. Senolė pasirūpino, kad vyno būtų ir ant jos šimtojo jubiliejaus vaišių stalo.

– Tortą ar atnešėt? – per savo gimtadienį reikalavo artimųjų senolė. Ir nusiminė: – Draugių nebeturiu. Tarp laukiamiausių viešnių buvo mano vienmetė ilgaamžė giminaitė Simanavičienė. Mes ėjome lenktynių, kuri ilgiau šioje žemėje išbus. Dievulis Simanavičienę prieš kelerius metus pasišaukė į Amžinybę… Senesnių už mane jau nebėra, – buvo įsitikinusi šimtametė.

Yra. Papilyje gyvenanti jos bendravardė Emilija Mažuikienė laukia jau 102 pavasario.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Kalėdinė dovana – bauda

Dviejų vaikučių tėvai, Stasys ir Danguolė (vardai pakeisti), šiomis dienomis iš kailio neriasi ne kaip įspūdingiau pasipuošti ir sutikti Kalėdas bei Naujuosius metus, bet iš ko sumokėti kelių tūkstančių litų baudą už iškirstus medžius.

Pamoka

Toje gyvenvietėje nuo seno gyvena labai meilūs žmonės. Bet kartų ir žmonių tarpusavio santykiai keičiasi. Matyt, neatsitiktinai viena tos gyvenvietės gatvių skamba labai šaltai: Šiaurės gatvė. Atvažiavusi į Šiaurę, klausydamasi žmonių džiaugsmų ir rūpesčių, labai gyvai pagaunu šventinio laikotarpio pulsą: mūsų gyvenimas – amžinas laukimas. Sergantys viliasi pasveikti, skurdžiai – praturtėti. Piktdžiugos artimui linki blogo. Taip ir atsitinka.

Kaimynai užjaučia Stasio ir Danguolės šeimą, bet niekuo negali padėti. Tai skaudi pamoka: kaimynas be leidimo nukirto kelis į tvorą įaugusius kerėplas klevus, kažkas jį apskundė žaliesiems ir šie uždėjo kelių tūkstančių litų baudą. Antrarūšiai klevai, kaip paaiškėjo, augo apsauginėje kelio zonoje.

Tyla – gera byla

– Klevus kirtau ne dėl malkų. Kas iš tokių malkų? Turiu geresnių. Medžiai trukdė neįgaliems kaimynams. Jie nori pavyzdingai tvarkytis savo sodybas. Vėjas rudenį į jų kiemus neša ir neša lapus, nors vežimais vežk. Nebe jų sveikatai išgrėbstyti. Kai nupjovėme medžius, kaimynai plojo rankomis ir dėkojo: „Ačiū, vaikai. Dabar atsipūsime“, – pasakojo Stasys. Ir tikino: laimė, kad nuleido tik kelis medžius, neišpliušino visos eilės. Tokių pasiūlymų ir pageidavimų buvo.

Jo žodžiais, kaimuose žmonės ne tokius medžius milžinus guldo: ąžuolus, beržus. Tyla – gera byla… O jiems nepasisekė. Juos įskundė, kaip įtaria, patys artimiausi giminaičiai.

– Pareigūnai dirba savo darbą. Komisija prisistatė rytojaus dieną. Medžių aš neslėpiau, jie gulėjo kaip augę, ant kelkraščio. Mus drąsino, kad nesijaudintume. O paskui iškvietė į Biržus. Ten ir sužinojau apie baudą už padarytą žalą gamtai. Iš tikrųjų tai mane sudirbo matininkas. Galbūt irgi ne iš piktos valios. Jis ruošė mums žemės grąžinimo dokumentus. Pats matė: medžiai menkaverčiai, seni, įaugę į surūdijusią vielinę tvorą. Aplinkos nepuošia, kliudo kaimynams. Man matininkas pritarė: tai ir išrėžk juos. Atsodinsi naujais, – pasakojo savavalis medžių kirtėjas.

Kaip gyventi?

Stasys su Danguole neturi darbo. Bet jie ne mokesčių mokėtojų išlaikytiniai. Augina karvutę. Nusipirko kombainą. Tvarkosi žemės nuosavybės atstatymo dokumentus.

– Dar ne visus pinigus už dokumentų tvarkymą sumokėjome. Iki Kalėdų dar turime sutaupyti ir atiduoti matininkui 700 litų skolos. Dabar vėl tos tūkstantinės baudos. Tokios kalėdinės dovanos dar nesame gavę. Prašysiu, gal teismas sutiks, kad sumokėtume ne iš karto, išdėlios dalimis. Piktuoju nieko nepasieksim: atsiųs antstolius, jie atims iš mūsų žemę, kombainą, karvę ir baudą padengs. Liksime kaip stovime. Kaip gyvensime? – kalbėjo Stasys.

Šeima žino vieną išeitį: miestelyje jie turi varganą namelį. Parduotų ir sumokėtų dalį baudos. Jų žodžiais, tas namelis tikras lauželis: be elektros, be šulinio, bet su keliais arais žemės. Pirkėją turi. Tik klausimas, ar vaiko teisių tarnybos darbuotojos duos sutikimą pardavimui, nes jų vaikai – nepilnamečiai.

Ne šeimininkai

Šeima įsikūrusi buvusiose mechaninėse kolūkio dirbtuvėse. Stasio žmonos tėvai pastatą gavo už pajus. Šio pastato savininkas žento nepripažįsta, todėl jo šeimos čia neregistruoja. Jis numatęs turtą perleisti kitiems savo vaikams. Vienas jų – pats artimiausias Stasio ir Danguolės kaimynas. Gyvena kitoje koridoriaus pusėje.

Stasys su Danguole čia nesijaučia šeimininkais. Jų planai griūna. Norėtų įsirengti vandentiekį, susidėti naujas grindis. Neįmanoma. Tikrasis savininkas viską jaunimui draudžia.

– Mums neduoda valios tvarkytis. Persekioja. Tiesiai šviesiai pasakė: geriau nepradėkite. Kaip durneliai, dar užsisakėme plastikinius langus. Nepasimokėme. Suremontuosime butą ir mums lieps išsikraustyti, – svarsto sutuoktiniai ir pripažįsta: jeigu jie nedirbtų, nesistengtų dėl savęs, dėl savo augančių vaikų, problemų nekiltų. Iš valdžios sulauktų daug daugiau įvairių malonių.

Jų žodžiais, jeigu kaime būtų tuščių namų, jie iš čia išsigabentų. Bet šeima ieško ne pliko namo. Būtinas ir tvartas. Į kitą kaimą kraustytis nenori: gimtinėje jų žemė, gyvulių ganyklos.

Apie taiką

Stasys su Danguole neatsisako savo planų: vietoj iškirstų medžių prisodins jaunų želdinių, kurs parką. Tegul jų vaikai ir anūkai žinos: tai ne paprastas, auksinis parkas. Jis jiems labai daug kainavo.

Kurio vaikai gabesni? Žmona gražesnė? Kuris darbštesnis, turtingesnis? Kurio žemės derlingesnės?

Nesantaika kaip ta surūdijusi vielinė tvora prie giminaičių trobesių. Į jos nelaisvę pakliuvę jaunučiai medžiai vargs iki senatvės. Bet žmonės – ne medžiai. Jie moka kalbėtis ir gali išsivaduoti patys. Gal giminaičiai susitaikys?..

 

Regina Vaičekonienė

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Metų laikai karoliukų medžiuose

Kalėdinių eglučių giraitė, pavasario žiedais nusagstytas sodas, oranžiškai rusvas ruduo Vitos Varžinskienės karoliukų medžiuose. „Ką bedaryčiau, visos mintys lekia į dirbtuves“, – šypsosi Vita ir rodo savo karoliukų karalystę.

Karoliukų medžių pradžia

Vita Varžinskienė – augalų priežiūros agronomė. Galima tik pajuokauti: galbūt dėl šios priežasties iš karoliukų gimsta obelų žiedai, šermukšnių uogos, pušų ar eglių spygliai.

– Pamačiau laidą apie japoniškus medelius ir gimė mintis juos kurti iš karoliukų. Internete pažiūrėjau, kaip tai daroma, tačiau susigalvojau savo technologiją, – sako Vita.

Vita demonstruoja darbo procesą: ant plonos vielos veria karoliukus. Bet ne taip paprastai, kaip gali atrodyti: į atskirą indą suberiami karoliukai, tuomet į kitą indelį su vandeniu pašlapinami pirštai, kad karoliukai priliptų. Kiekvienam žiedlapiui, šakelei – kitas karoliukų skaičius, todėl veriant atidžiai skaičiuojama. Prie miniatiūrinio žiedelio, tiksliai kaip gamtoje, ant dar plonesnės vielos veriamos piestelės – ant kiekvienos tik po vieną karoliuką. Vienam medžiui tokių žiedelių reikia begalės. O kur dar lapai, šakos:

– Kiekvienam medžiui – kitaip, – sako Vita ir rodo nedidukę eglaitę: – Šitai – gal penkiasdešimties šakų reikėjo.

Sodinimas

Vienai eglutei Vita nuperka apie 10 pakelių karoliukų. Juos perka pas vieną prekiautoja turguje, nes taip pigiau. Vielos parūpina visi, kas tik žino Vitos aistrą karoliukų medžiams. O vazonėlių, vazelių moteris prisirankioja naudotų daiktų krautuvėlėse. Įsodinusi naują karoliukų medį, jo šaknis prie vazonėlio dugno pritvirtina izoliacija ir apdėlioja smulkiais akmenukais. Eglučių giraitė auga kalėdiniuose vazonėliuose: viena – vazonėlyje su besmegeniu, kitą savo rogėse traukia Kalėdų Senelis… Viena eglutė iš baltų karoliukų, lyg apsnigta, kita – pilko šerkšno karoliukų drabužiu, trečia – žaliuojanti…

Rudens medžiai ar pavasario sodo augalai – kiekvienas kitoks. Vienas – palenktas vėtros, kitas – nokinantis uogas, trečias – prisidengęs žiedų apklotu. Vienas medis išskirtinis – pinigų, padarytas iš vieno cento monetų. Atrodo kaip skambantis šerkšnu.

Puoselėjimas

Vita pametė skaičių, kiek medelių dovanojo draugams. Gal penkiasdešimt? Tamsių spalvų pušaitės niekam neleidžia dovanoti Vitos vyras. Tai – jo medis. Vyras į bendraautorystę kuriant medžius nepretenduoja, tačiau žmonos pomėgiui pritaria ir padeda. Vita rodo, kokia ritę vielos paruošė dienos darbui.

Močiutės kruopštumu užsidegusi ir vienuolikmetė Linutė. Jos karoliukų serbentų krūmas – neprastesnis. Močiutė mergaitę išmokė ne tik medžių paslapties, bet ir nerti vąšeliu. Linutė močiutei pasidžiaugė, jog kilimėlį su gėlytėmis jau įpusėjo.

Močiutės Vitos medžių karalyste džiaugėsi ir septynmetis Tomas bei mažoji Vaivutė. Vita šypsosi: jiems čia visas gyvenimas. Ir rodo: prie medžių anūkėliai pritupdė žaisliukų. Jiems taip gražiau.

Kūrybos brandinimas

Apie Vitos kūrybinius atradimus „Biržiečių žodis“ rašė prieš kelerius metus. Vita tuomet dirbo Biržų ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Prieš Kalėdas moteris pradžiugindavo ir kolegas, ir ligonius nertomis eglėmis, snaigėmis ir kitomis puošmenomis.

– Kažin, ar dabar ryžčiausi tokiam darbui, – šypsosi Vita.

Abejoja, bet ryžtasi. Stalus svetainėje puošia nertos staltiesės, koridoriuje – nertas kilimėlis ir megztos šlepetės svečiams. O anūkėlių laukia kalėdiniai močiutės rankų darbo siurprizai.

Stebina Vitos kruopštumas ir preciziška tvarka jos dirbtuvėlėje antrajame namo aukšte: kiekvienas daiktas, kiekvienas karoliukas turi savo vietą komodos stalčiuose. Net šiukšlių dėžė dailiai apjuosta kaspinėliu. Kada moteris spėja idealiai ir jaukiai sutvarkyti kiekvieną namų kampelį ir puoselėti kiemo augaliją?

– Greitai apibėgu, ir vėl prie karoliukų, – juokiasi Vita.

Kuklumas

Apgailestaujame, bet moteris nesutiko fotografuotis ir atskleisti kitų savo talentų. Baiminasi, jog žmonės ją įtars pagyrūniškumu. Be reikalo. Žavu, kai žmogus moka džiaugtis savo suaugusiais vaikais, anūkais, rasti laiko kūrybai, namų dvasiai, pritrūksta dienos savo sumanymams, o svarbiausia – neranda laiko bambėti, skųstis, piktintis ir pavydėti. Savo kūrybos paslaptis moteris pasiryžusi atskleisti visiems, kurių akis žiba, pamačius karoliukų medžius.

 

Edita Mikelionienė

„Biržiečių žodis“

E. Mikelionienės nuotr.

Selonija.lt

Adventas: užderėjo sodai, atkuto vėlės…

Vabalninkietės, tautodailininkės ir amatų meistrės Vitenės Repšienės kambarys pagal jos protėvių advento papročius virto vėlių buveine. Į šiaudus sulindusios artimųjų ir kaimynų vėlės gyvena šiltai: vaikštinėja po Vitenės sodus, žvaigždes. Vitenei saugu: vėlės budi, piktos dvasios šių namų slenksčio neperžengs ir šventinės rimties nesudrums.

Aštuoniasdešimtmetė nerimsta

„Biržiečių žodis“ ne kartą gyrė vabalninkietę tautodailininkę, amatų meistrę Vitenę Repšienę. Prieš kelerius metus jos skutinėti margučiai pripažinti tautinio paveldo produktais. Repšienė pirmoji iš rajono auksarankių amatininkų už tai pelnė tautinio paveldo sertifikatą. Praėjusiais metais sertifikuoti Vitenės Repšienės rišti sodai. Šiais metais – advento žvaigždės ir kalėdiniais žaisliukai.

– Labai bloga ir negera būti dėmesio centre. Viskas ne dėl garbės, bet iš neturėjimo ką veikti, – peršokusi aštuoniasdešimtmečio slenkstį tikina žvali vabalninkietė ir prisiekinėja: – Būtų 20 metų jaunesnė, sėstų į stakles ir jos nebepagausi, bet… Išmokti tokių metų ekstra austi jau nebeišmoksiu. Penkerių metų reikės…

Ji ką tik grįžo iš tvartelio palesinusi savo darbdaves: dvi višteles ir dvi anteles. Jos stropiai deda kiaušinius. Paukštininkė Vitenė jau ruošiasi Velykoms. Saugo savo akis, todėl prieš du mėnesius metė margučių skutinėjimą. Dabar Vitenė margučius dažo vašku.

Apibarusi, kad nesilaikau advento rimties, daužausi su tamsa, perspėja: korespondentus už smalsumą ir liežuvavimą šiuo laikotarpiu persekioja pikta būtybė Žibinyčia. Pamoko kaip nelabąją atpažinti: žmogaus griaučiai, o vietoje širdies – žvakelė. Jeigu susitiksime: geriausiu atveju žadą užims, blogiausiu – kalbą atims…

Meistrė ginkluota…

Ant Vitenės Repšienės buto slenksčio man ramu. Repšienė ginkluota. Jos kambario langai spindi advento žvaigždėmis. Sienos „apaugusios“ sodais. Sodai rišti iš šiaudų. Į tuos sodus sulindusios knibžda mūsų sargybinės, šeimininkės artimųjų ir kaimynų gerosios vėlės. Pagal Vitenės protėvių ir senelių adventinį paprotį – vėlėms šilta, o šio buto šeimininkei – saugu. Ano pasaulio piktosios būtybės jai neįstengs pakenkti.

– Per adventą žmonės puošdavo savo trobas šiaudinėmis žvaigždėmis ne dėl grožio, bet dėl šventos ramybės. Kad apsisaugotų nuo piktųjų būtybių. Šiaudas turi magišką galią. Kol šilta, gerosios mūsų artimųjų vėlės gyvena laukuose, o vėstant orams ir bręstant derliui jos sulenda į šiaudus ir vėliau po javapjūtės su šiaudais grįžta į šeimininkų namus, – pasakoja Vitenė Repšienė. Ir tikina: seniau per adventą žmonės stengdavosi vakarais iš namų kojos nekelti. O jeigu prispirdavo reikalas kur nors eiti, kišenėje visuomet įsidėdavo šiaudinę adventinę žvaigždutę. Kad piktosios būtybės nepersekiotų. Buvo tikima: jeigu ūkininkas grūdus laikys naujoje bumblėje, aitvarai neišvogs.

Repšienės žodžiais, protėviai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena tarp žmonių, todėl vėles gerbdavo. O šiais laikais vis daugiau lietuvių su vėlėmis nebesiskaito, švenčia vaiduoklių vakarėlius, iš vėlių tyčiojasi. Todėl nėra ko stebėtis: jos kerštauja, siuntinėja nelaimes. Žmogus dažniau verkia nei juokiasi…

Žvaigždės švietė šiukšlyne

Advento žvaigždės spindi ne tik languose. Jų kompozicija prie pat kambario durų, ant juodo audeklo. Pirmosios dvi žvaigždės, pasakoja Vitenė, rastos šiukšlyne ir jos krikštamotės sodybos griuvėsiuose. Likusios – jos pačios „išmislas“, gimusios iš jos vaizduotės, lietuvių liaudies pasakų.

Rastinėms advento žvaigždėms Repšienė duotų 200 metų. Kadaise jos kabojusios ant trobos sienų. Prieš 10 metų suradusi sutrupėjusias, pajuodusias, tik jų liekanas. Negalėjusi palikti. Parsinešusi namo ir atkūrusi pagal senovinę formą.

– Kad nenukrypčiau nuo tiesos, neužteko išstudijuoti vienos knygos apie kupiškėnų senovę. Perskaičiau daug ir sužinojau daug. Tik tada griebiausi šiaudo, – kalbėjo amatininkė Repšienė, adventinių žvaigždžių ir sodų kūrėja iš vaikystės metų.

Šiaudiniais sodais nukabinėtos visos kambario sienos. Sodai – rombo, statinės, kubo formų. Jų paskirtis pagal papuošimus: velykiniame tupi paukštukas. Žolinei skirtame – vaistažolės ir žolynai. Jurginėms – žirgai ašvieniai. Net krikštynoms sodai išskirtiniai: vienokie berniukams, kitokie – mergaitėms. Advento sodai su žvaigždėmis, angelėliais ir devynragiais elniais. Kiti – pažymėti Ugnies deivės Gabijos ženklu arba su ugnies simboliu.

Šiaudus augina pati

– Visi mokėtų pinti iš šiaudų: kalėdines girliandas, žaislus, žvaigždes. Galima susikurti ir sveikinimo atvirukus. Susirandi adatą, klijų, žirkles, popieriaus, išpūti iš kiaušinio trynį su baltymu ir vieni juokai, – kalba Vitenė Repšienė ir šypteli: – Atsiranda daug norinčių paeksperimentuoti, ateina pas mane ir prašo: duok šiaudų. O kur tu, auksaranke, buvai anksčiau, kad pati nepasirūpinai?

Amatininkė Repšienė kolektyviniame sode prisiaugina šiaudų.

– Po svetimus laukus juk nebraidysi. Reikės atsiklausti ūkininko. Eik, žiūrėk, lankstykis. Gal jis dar lauks kad ir primokėtum. Be to reikia žinoti ir kokio storumo šiaudą pasirinkti, kada šiaudą pjauti. Jeigu pavėluosi, šiaudas paruduos. Ir po lietaus nuskintas šiaudas netinkamas: be žvilgesio. Rugio šiaudas, jeigu delsi, bus kietas ir storas. Prieš žydėjimą pjautas – minkštas. Sodams rišti reikia kietesnio šiaudo. Miežio šiaudas trumpesnis, švelnesnis. Avižos šiaudai plonyčiai, tinka tik papuošimams ir atvirukams, – pasakojo Vitenė Repšienė.

Kitų metų adventui ji pradėjo ruoštis nuo šių metų rudens. Kolektyviniame sode pasisėjo lysvę rugių ir žieminių kviečių.

 

Regina Vaičekonienė

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Apdovanotos bibliotekininkės

Lietuvos viešosiose bibliotekose baigėsi bibliotekininko e. mokytojo rinkimai, organizuoti pagal projektą „Bibliotekos pažangai“. Gyventojai elektroniniu būdu galėjo siūlyti savo bibliotekininkus, kurie aktyviausiai rengia kompiuterinio raštingumo kursus, moko juos ir konsultuoja kompiuterių ir interneto naudojimo klausimais. Šiai nominacijai buvo pasiūlyta 500 bibliotekininkų iš visos Lietuvos. Komisija iš jų išrinko tik 127. „Bibliotekininko-e.mokytojo“ nominaciją pelnė net keturios Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bei jos filialų darbuotojos: Laima Ramutėnienė iš Biržų, Sandra Bieliauskienė iš Meilūnų, Jolita Banienė iš Papilio ir Vilma Šulnienė iš Vabalninko.

Bibliotekininkės iškilmingai pagerbtos ketvirtadienį Kaune.

 

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Sesės ilgakasės supynė 12 metrų 3 centimetrų kasą

Ilgakasių konkursas į Vabalninką sukvietė 16 dalyvių. Nuo kūdikio iki ponių. Vertinimo komisijai pirmininkavo ilgiausių plaukų Lietuvoje savininkė, buvusi vabalninkietė, dabar vilnietė gydytoja Asta Murauskaitė-Kuncevičienė. Išmatavus visų konkurso dalyvių plaukus ir supynus į vieną kasą, kasos ilgis buvo 12 metrų 3 centimetrai.

Vabalninkas išaugino Lietuvos ilgakasę

Lietuvos rekordų agentūros Factum 2005 metų duomenimis, ilgiausių plaukų savininkė – buvusi vabalninkietė, šiuo metu vilnietė gydytoja Asta Murauskaitė-Kuncevičienė. Astos plaukų ilgis 2 metrai 24 centimetrai. Sekmadienį vabalninkiečiams, ilgakasių konkurso stebėtojams, nusišypsojo laimė artimiau susipažinti su kraštiete Asta, pamatyti ir net išmatuoti jos išpintas kasas, nusifotografuoti šalia. Ir nežinia, juokais ar rimtai, išmatavę Lietuvos ilgakasės plaukus vertintojai nuščiuvo: rekordas pagerintas. Astos plaukai keliasdešimčia centimetrų ūgtelėjo ir dabar siekia 2 metrus 49 centimetrus!

Asta Kuncevičienė pirmininkavo ilgakasių vertinimo komisijai. Šio konkurso sumanytoja, Vabalninko kultūros namų darbuotoja Audronė Stapulionienė „Biržiečių žodžiui“ pasakojo: konkursą surengti ruošėsi kelerius metus. Pagaliau svajonė išsipildė. Susirado rėmėjų, atsirado ir dalyvių. Ilgakasių atsiliepė daugiau, bet jos konkurse dalyvauti atsisakė. Išgąsdino užduotys, scenos baimė, žiūrovų dėmesys.

– Konkursas pačiu laiku: 2011-ieji paskelbti pasauliniais ilgų plaukų metais. Tai išsiaiškinau atsitiktinai, ruošdamasi šiam konkursui, – pasakojo kultūros darbuotoja Audronė. Jos surinktais duomenimis, ilgiausių plaukų savininkas gyvena Kinijoje. Gineso rekordų knygoje įregistruotas jo plaukų ilgis 5 metrai 80 centimetrų. Bet ilgaplaukį rekordininką kiną lenkė indas. Jo plaukų ilgis buvo 6 metrai 80 centimetrų. Indo plaukų rekordas Gineso knygoje liko neįregistruotas. Šiais metais indas mirė.

Dalyvės: nuo kūdikio iki ponių

Konkurse dalyvavo vabalninkietės, biržietės, viena pabiržietė, čypėnietė. Paskutinę minutę atskubėjo ponia Jolanta Marcikonienė, prisistačiusi „parubežine“. Viena jos koja – Biržų krašto Šukionių, o kita jau Pasvalio rajono Gulbinėnų žemėje. Jolanta – muzikantė, prieš dešimtmetį debiutavusi Biržų krašto armonikininkų varžytuvėse. Ilgakasių būrį pagyvino vabalninkietė mokytoja Janina Jurkevičiūtė su savo dukrele Žiede Žukauskaite. Šiuo metu jos gyvena Biržuose. Iš Biržų atvyko Erika Joneliūkštytė, Eglė Gatelytė, Rugilė Šataitė, Debora Makrickaitė, Aistė Kupčiūnaitė. Konkurso dalyvės Viktorija Kuodytė iš Čypėnų, Eva Butkevičiūtė iš Pabiržės, sesutės Agnė ir Emilė Rešimavičiūtės iš Gaižiūnų, Guoda Baradinskaitė iš Mieliūnų. Valdonė Vareikaitė, Karolina ir Saulenė Orlinytės – vabalninkietės.

Ilgakasės uždirbo 128 litus

Ilgakasės demonstravo namų darbus: dainavo, deklamavo, pristatė šukuosenas. Pagaliau pakluso smalsuolių norams, pasileido savo plaukus. Konkurso sumanytoja Audronė į konkursą atgabeno 10 metrų matą. Komisijos nariai skaičiavo centimetrus ir milimetrus labai atidžiai. Muzikantės Jolantos Marcikonienės plaukų ilgis – 1 metras 3 centimetrai, Guodos Baradinskaitės – 96 cm, Valdonės Vareikaitės – 88,5 cm, Janinos Jurkevičiūtės – 88 cm, Deboros Makrickaitės – 86 cm, Erikos Joneliūkštytės – 82 cm, Viktorijos Kuodytės – 78 cm, Eglės Gatelytės – 77 cm, Saulenės Orlinytės – 74, Žiedės Žukauskaitės – 74, Evos Butkevičiūtės – 70, Aistės Kupčiūnaitės – 55 cm… Nors kitų ilgakasių kasos buvo trumpesnės, bet jos labai prisidėjo prie konkurso rekordo. Ilgakasių konkurso dalyvių plaukų ilgis buvo supintas į vieną kasą. Ir paaiškėjo: per konkursą ilgakasės nupynė 12 metrų 3 centimetrų kasą.

Pirmąją vietą komisija skyrė ilgakasei darželinukei Evai Butkevičiūtei. Lėmė ne tik kasų ilgis, bet ir pasirengimas konkursui. Antroji vieta – Guodai Baradinskaitei, trečioji Žiedei Žukauskaitei. Vertinimo komisijos pirmininkės Astos Murauskaitės-Kuncevičienės prizas atiteko vabalninkietei ilgakasei Valdonei. Pagrindinis konkurso rėmėjas Seimo narys Valdemaras Valkiūnas savo simpatijos prizą skyrė darželinukei Aistei.

Žiūrovai už savo numylėtinę ilgakasę balsus pirko po vieną litą. Daugiausiai, 19 litų, surinko ilgakasė Jolanta Marcikonienė. Konkurso metu ilgakasių uždarbis, 128 litai, pasak konkurso rengėjos Audronės Stapulionienės, iškeliaus kaip kalėdinė dovana į Medeikių vaikų globos namus.

Ilgakasių konkursą praturtino viešnios iš Latvijos – Rundalės dainininkės ir šokėjos bei Čypėnų krašto gitaristė Lina Kuodienė. Beje, Linos Kuodienės vyresnioji dukra Viktorija dalyvavo ilgakasių konkurse.

Kasų istorijos

Lietuvos ilgakasė, vertinimo komisijos pirmininkė vilnietė gydytoja Asta Murauskaitė-Kuncevičienė pasakoja:

– Kasas panorau auginti nuo pirmos klasės. Su sąlyga, kad pati jas prižiūrėsiu. Pradėjau nuo dviejų uodegėlių iki dviejų kasų. O paskui juos pyniau į vieną kasą. Turėjau labai daug, gražių, spalvingų kaspinų. Juos man kurdavo mamytė. Ilgos kasos, visiems taip juokauju, tai tinginiukės šukuosena. Susišukavai ir bėgi. Plaukais rūpinuosi pati. Vienintelė, kam patikiu savo šukuoseną: mokslo laikų draugė, kirpėja Reda.

Asta džiaugėsi, kad ilgakasių konkursas vyko jos gimtajame miestelyje. Ji neslėpė: sulaukianti daug dėmesio, įvairių klausimų. Patį netikėčiausią klausimą ji išgirdusi televizijos laidoje. Vedėja Nomeda jos pasiteiravusi, ar plaukus ji auginanti tam, kad išgarsėtų?

Asta Kuncevičienė prisiminė: tenka daug keliauti. Vieną kartą Portugalijoje ji viešėjo su folkloro ansambliu. Scenoje Asta laikė Lietuvos vėliavą. Ir vienas nesolidus portugalas jos neatsiklausęs taip stovint scenoje išpynė jai visus plaukus.

Eglutė, Karolina, Debora prisiminė, kaip vaikystėje žaidė kirpėjas ir kaip sutrumpėjo jų kasos.

Jolanta Marcikonienė išsitarė: vaikystėje, jaunystėje su savo kasomis turėjusi daug vargo. Jeigu berniokas apkabins, jos plaukai tuoj įsipina į jo rankogalius. Atsisės vestuvėse su pamergėmis ant suolo, tuoj kas nors būtinai jos kasas prisės. Ilgakasė Marcikonienė pasakojo: neseniai viename Biržų prekybos centre priėjęs vyras jai grabšt grabšt už palaidos kasos ir sako: kad ir netikra, vis tiek gražu…

Janina Jurkevičiūtė prisiminė istoriją, kaip ji susikūrė šukuoseną svarbiai šeimyninei šventei, savo dėdės Juozo aukštojo mokslo diplomo įteikimo šventei:

– Ruošėmės važiuoti į Kauną. Mama išbėgo susišukuoti pas kirpėją. Aš likusi namie susiradau žirkles ir išsikarpiau plaukus. Mama grįžusi neteko žado. Nusivežė mane į Kauną ir nusivedė į kirpyklą. Viena kirpėja pasiūlė plaukus nukirpti trumpai, bet mama nesutiko. Kitas kirpėjas mano šukuoseną pagyrė ir nuramino, kad teks ją šiek tiek padailinti. Padailino ir likome patenkintos…

Janinos ilgakasė dukrelė Žiedė prisiminė, kaip darželyje jai į plaukučius buvo įsipynusi kramtomoji guma. Tėvelis tris valandas vargo, kol iškrapštė. Erika pasakojo, kaip žaisdama įkrito į balą. Viktorija į kasas buvo prisigaudžiusi lakišių. Plaukučiai buvo susipainioję ir Rugilei, ir Saulenei. Aistei plaukučius velia jos augintinis katinėlis.

– Mano mamytė plaukučius man plauna su kiaušinio tryniu, kad greičiau augtų. Vieną kartą ištepė, vanduo buvo per daug karštas ir kiaušinis išvirė ant pakaušio, – nuoširdžiai pasakojo Eva. Ir mamai patarus pridūrė: – Dar buvo vienas atsitikimas: sumaniau kartą su mamytės koše išsitepti savo kasytes ir labai išsigandau. Tai buvo stiprios fiksacijos putos.

Valdonė kalbėjo:

– Nuo pat gimimo turiu sruogą. Tėveliai ją vadina auksine. O močiutė vieną kartą pasakė: sruoga ne auksinė, bet žila. Pasiėmiau flomasterį ir nusprendžiau sruogą nusidažyti. Nepavyko, nusidažė tik oda.

Plaukus nevykusiai dažė ir Agnė – supainiojo plaukų dažų buteliukus. Guoda plaukų nesidažė, bet kasas paslėpė po kepuraite su dirbtinėmis kasytėmis ir nuvažiavo į svečius pas pusseserę. Pusseserę ištiko šokas: ši manė, kad Guoda plaukus ne tik nusidažė, bet ir nusikirpo.

Emilei Rešimavičiūtei, jauniausiai konkurso ilgakasei, – vieneri metukai ir devyni mėnesiai. Šis pasirodymas scenoje jai buvo pirmasis. Emilė konkurencijos „neatlaikė“ ir užsnūdo ant tėvelių rankų…

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

Vaivą pavergė kaukės

Vaiva Čepulienė kuria kaukes. Anksčiau – savo sūneliams, o šiandien – visiems. Jos iščiustytos kaukės sukiojasi po bendruomenių šventes, Biržų miesto gimtadienyje, Užgavėnėse. Siūlosi į vaiduoklių vakarėlius bei mergvakarius. Vaiva nebesustos. Jai pritaria šeimos vyrai, draugai.

Kyla svajonių rūmas

Vaivos Čepulienės gimtinė – Morkūnų kaimas Pačeriaukštės seniūnija. Jai ir mylimojo toli nereikėjo dairytis. Sužadėtinis Aidas gimė už trijų kilometrų, Triškuose, ir tęsdamas savo šeimos jaunikių tradicijas į namus parvedė šaunią marčią. Vyresnieji Čepuliai jaunimui užleido savo valdas ir patraukė į miestą.

– Kiekviena Čepulių karta gimtinės žemėje palieka ne svajones, bet konkrečius darbus. Aido seneliai pastatė čia namus, jų vaikai, Aido tėveliai, juos išplėtė, išgražino. Mes savaip tuos namus perstatėme ir keliame tėvelių ūkį, – šypsosi Vaiva.

Aido ir Vaivos svajonių rūmas jau po stogu. Čia su tėveliais gyvena du jų moksleiviai sūnūs, ketvirtoji Čepulių karta.

Vaivos žodžiais, norisi visko: ir remontą skubiau baigti, ir sodybos aplinką puošti. Sunku viską aprėpti. Šeima ne tik ūkininkauja, turi ir valdiškus darbus.

Neatpažįstamai keičiasi sodyba. Bet keturių kartų Čepulius jungia pirmosios sodybos pamatai: praeitis ir dabartis, palikimas ir atradimai.

– Surinkau visus senovinius daiktus. Rasiu kur juos padėti. Kai kuriais daiktais dar naudojamės, – sako Vaiva.

Ji didžiuojasi šios sodybos pirmuoju statytoju, vyro Aido seneliu, auksarankiu kaimo staliumi Jurgiu Čepuliu. Jis išpuošė ir Smilgių parapijos bažnyčią. Išliko senelio rankų darbo ąžuolinė vestuvinė lova. Aidui išdrožti vaikystės žaislai. Net drožybos įrankiai. Vaiva labai nori būtent su jais išmokti drožti iš medžio. Juk jaunoji Čepulienė savo širdyje nešiojasi kūrybos kibirkštėlę, kuri spragsi įvairiausiais troškimais, todėl Vaiva nuolat kartoja: „Aš išmoksiu, aš išdrįsiu…“

Neišaugo…

Ant pakabų ilsisi jos kūrybos kaukių kostiumai. Siūti kruopščiai, rankomis. Vaiva tikina: dabar jie nebylūs ir šalti. Ant žmogaus pečių jie sušyla. Visų kaukių neišsaugojusi. Netausojusi. Ne visas nusifotografavusi. Atrodė: ši kūryba tik laikinas žaidimas. Sūneliai užaugs ir ji šį užsiėmimą išaugs…

– Anksčiau tėvelių pareiga buvo įvairioms šventėms, karnavalams išpuošti savo vaikus. Dabar visi rūpesčiai – mokytojoms, – pastebi dviejų moksleivių motina.

Prieš aštuonerius metus ji savo vyresnėliui sukūrė pirmąjį karnavalinį kostiumą, ančiuką. Daugiausia tekę kurti žvėrelių kaukes. Kiekviena skirtinga. Mylimiausia ir įdomiausia – naujausia kaukė.

Savo ir vaikų džiaugsmui Vaiva Čepulienė kasmet pasiuva po šešis įvairius kaukių kostiumus. Jais panoro puoštis ir draugų atžalos. Mažieji patiria daug džiaugsmo, kai jiems leidžiama išsirinkti vienintelę kaukę iš kelių. Giminaitės darželinukė dukrelė Saulutė balerinos kostiumo nebenorėjo net nusirengti.

– Vaikai labai noriai kaukių kostiumus matuojasi, nuoširdžiai jais džiaugiasi. Juk ir jie nuo mažų dienų nori būti išskirtiniai, laukia kitų dėmesio, pagyrimų. Viena pažįstama man neseniai skundėsi: dukrelei karnavalui nupirko labai gražią brangią kaukę iš parduotuvės. Mergaitė savo vaidmenį suvaidino, pirktinę kaukę nusiėmė ir numetė. Su ja nepanoro net fotografuotis, – pasakoja Vaiva.

Kolekciją pavertė pelenais

Kaimo bendruomenės šventės moteriai suteikė galimybę atsiskleisti. Kaukių kolekcijos pristatymas – vienas rimčiausių Vaivos darbų.

– Bendruomenės moterys išradingos, linksmos. Keletas jų labai noriai įsitraukė į šį užsiėmimą. Tarėmės, kaip išradingiau pasirengti šventei. Prisirinkome padėvėtų drabužių. Juos išdekoravau augalais, gėlių žiedais, lapais, samanomis, kankorėžiais, medžio šakelėmis, plunksnomis. 20 kaukių kostiumų kolekciją demonstravo moterys, jaunimas. Šis nematytas pasirodymas pritraukė nemažai žiūrovų, – prisimena Vaiva Čepulienė.

Kaukių kostiumų kolekciją panoro pamatyti ir kitos seniūnijos bendruomenės. Tik bėda: dalį kostiumų Vaiva parsinešė į namus ir sudegino. Iki šventės turėjo tik keturias dienas. Bet moterys draugiškos, atskubėjo Vaivai į pagalbą. Pagalbininkėms buvo ne tik smagi ir naudinga praktika, bet ir pramoga.

Nendrės – Užgavėnėms

– Neįsivaizduoju iš kokios medžiagos būtų neįmanoma sukurti kaukių kostiumo. Tinka viskas: augalai, beržo tošis, šiukšlių maišai, plunksnos, smėlis, karoliukai, medžių lapai, kankorėžiai. Kiekvienam kostiumui – atskiros detalės, – pasakoja Vaiva Čepulienė. Ji kostiumus kuria iš akies, be brėžinių. Prisikankina, kai kaukės kostiumą dekoruoja karoliukais.

Be jos išradingumo neapsiėjo ir masinis krepšinio renginys „Varom už Lietuvą“. Čepulienė baikeriams sukūrė įspūdingą krepšinio kamuolį.

– Minčių turiu daug. Mane drąsina draugė Augutė, šeimos vyrai, – džiaugiasi Vaiva.

Trys šeimos vyrai ją palaiko. Jie važiuoja į mišką samanų, beržo tošies. Kuriant sudėtingesnį kaukės kostiumą labai reikalingos stiprios vyro Aido rankos. Seniui besmegeniui išpūsti jis išlenkė lankus. Vaivai liko pats maloniausias, moteriškiausias darbas: puošyba.

Daugiausia darbo kaukių kūrėjai atneš Užgavėnės. Joms kasmet Vaiva sukuria po keturis ir daugiau kostiumų. Nendrių glėbelis virtuvėje dėl persirengėlių jau džiūsta. Dar reikės vielos, drobės ir avikailio skiautelių.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

Šeimos albumo ir R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Pro memoria

Pro memoria

Erena Kairytė Aukštuolienė

1932.03.01—2011.10.30

 

Mirusioms motinoms

 

Jų nebėra, bet gyvos jos išlieka

Mūsų gyvenime, dainoj ir eilėse,

Ir sielvarte mes bėgam į ramybės miestą.

O mama, vėl priglausk mane!

 

Tik prie supilto žemės kauburėlio

Ramybę savo vėl randu.

Čia miega motinos, vargus sudėję,

Suteikdamos gyvenimui naujų jėgų.

 

O brangus Jūsų atminimas

Mums kaip žvaigždė kelionės švies, -

Kai stūgaus vėtros, plaks likimas,

Ir kai nusvirs galva iš nevilties…

 

Ketvirtadienį naujas žemės kauburėlis buvo supiltas Mamai, Tremtinei, Poetei Erenai Kairytei-Aukštuolienei.

Nuo pirmųjų atgimimo dienų buvome įpratę matyti šią moterį aktyviai dalyvaujančią visuose Lietuvai ir Biržams svarbių datų minėjimuose, tremtinių susibūrimuose. Jos eilėmis sukurtas dainas dainavo Biržų temtinių choras.

Tų dainų žodžiai buvo ne šiaip sudėlioti dėl rimo ar ritmo, jie buvo išjausti, išgyventi. Jų ritmą kartojo 1948-ųjų gegužę bėgiais riedantis prekinis vagonas, kuriuo dar nespėjusi išlaikyti mokyklinių egzaminų į nežinią, į Sibiro tremtį buvo vežama jaunutė Erena. Juos rimavo malda, Sibiro alkis, šaltis, sunkus darbas, nuolatinis tėviškės ilgesys ir nežinia – ar bus leista grįžti, ar lauks sugrįžusiųjų gimtinė.

 

Bučiuoju tą sudžiūvusią riekutę duonos

Ir ašarom aplaistau sūrį, gabalėlį lašinių.

Tai siuntėt jūs savo širdį, mano mielos,

Žinau, kad ir šiandieną dar turiu draugų.

Kažin ar teks gyvenime dar susitikti?

Čia pasmerkta aš būti visam laikui -

Nors už aukso kalnus čia nenoriu likti,

Bet surakintos mano kojos, mano rankos.

Laisva tik meilė ir begalis ilgesys…

 

Tokias eilutes diktavo naujas siuntinys iš gimtinės, nuolatinės mintys – o kaip ten, Lietuvoje? Tačiau gyvenimas, vėliau rašys Erena, liko gyvenimo: „dirbome, dainavome ir draugavome…“ Tremtyje Erena Kairytė sukūrė šeimą. Po dešimties tremties metų, taip pat gegužę, atėjo ilgai lauktas leidimas grįžti į tėviškę.

Erena Aukštuolienė ne vienam biržiečiui buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti savo gimtinę, savo žmones, savo šeimą, puoselėti atminimą brangiausių žmonių. Savo mintimis ji noriai dalijosi su jaunimu, su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais. Skaudi ši netektis daugeliui biržiečių. Bet liks Erenos Aukštuolienės parašyti ir pasakyti žodžiai, liks šviesus Jos prisiminimas. Tebūna jai lengva tėviškės žemė…

 

Mažytė mano Lietuva

 

Nėra čionai kalnų aukštųjų,

Tik smėlio sunešta kalva.

O tu, prie Baltijos prigludus,

Mažyte mano Lietuva.

 

Pavasarį gražiai sužydi sodai.

Prie namo obelis balta.

Tai tu, net priešams nepabodus -

Mažytė mano Lietuva.

 

Tave kankino, plėšė, rovė –

Tu visada buvai gyva.

Stovėjai ir dabar dar stovi,

Mažyte mano Lietuva.

 

O skruostais ašaros tekėjo,

Padangė buvo rūškana -

Tik dainos visada skambėjo,

Mažyte mano Lietuva.

Ateis vakaris apsiblausęs,

Padangėje jau švies delčia,

Esi pasauly man brangiausia,

Mažyte mano Lietuva!

 

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

 

Kitas puslapis »