Reformatų bažnytinį turtą laikinai saugo Teismas

Bylos Biržuose

Skaudūs ir daugelį sukrėtę vasaros įvykiai prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios tarsi jau nukeliavo užmarštin. Nebėra budėjimo naktį ir dieną, prie bažnyčios nebestovi saugos tarnybos automobilis. Nebelaikomos kasdieninės ryto ir vakaro pamaldos, gyvenimas Biržų ev. ref. parapijoje vėl sugrįžo įprastinėn vagon ir apima įspūdis, jog visa, kas vyko – buvo tarsi sapnas, išgaravęs vos prabudus. Deja, tai, ką pergyveno evangelikų reformatų surinkimas – tikrovė, kuri turi tęsinį bei vienokias ar kitokias pasekmes.

Apie įvykius, prasidėjusius 2011-ųjų birželio 24 vakarą, jau nemažai rašyta, yra gausios video medžiagos mūsų ir kitose svetainėse, tad kaip ir nebėra reikalo jų kartoti. Svarbu, kad Biržų evangelikų reformatų parapijai pavyko apginti savo teisę naudotis bažnyčios pastatu bei parapijos namais ir buvo užkirstas beprecedentis piktavališkas bandymas suvaržyti tradicinės religines bendruomenės teisę melstis ir atlikti religines apeigas, sutrikdyti eilinio 2011 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo darbą. Dėl šių veiksmų apie 130 parapijiečių kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Biržų policijos komisariate, vėliau perkeltas į Panevėžį. Tyrimas dar vyksta.

Netrukus, po incidento birželio 24-osios vakarą, Biržų evangelikų reformatų parapijos vadovybė kreipėsi į Biržų apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių šios evangelikų reformatų parapijos pastatams.

Pastatai, kuriais minėta parapija nepertraukiamai (bažnyčios pastatu) ar po jų sugrąžinimo jau beveik 20 metų naudojasi (klebonijos pastatas), remontuoja ir prižiūri, buvusio kunigo-diakono Algimanto Kvedaravičiaus veiksmais Panevėžio registrų centre buvo įregistruoti ar perregistruoti ne Biržų evangelikų reformatų parapijos, bet juridinio asmens Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (toliau – LERBSK) vardu.

Priminsime, kad Biržų evangelikų reformatų bažnyčios pastatas nacionalizuotas 1948-aisiais, atiduodant panaudos būdu prapijai, ir tuo būdu priklausantis jai iki šiol. Pastatas nebuvo sugrąžintas bendruomenei, nes nebuvo jokiame balanse. Lietuvos Respublikos Seimas tik šiemet ėmė ruošti įstatymo projektą, kaip tokias nacionalizuotas bažnyčias grąžinti buvusiems savininkams. Panevėžio registrų centre bažnyčios pastatas, kaip minėta, A.Kvedaravičiaus asmens prašymu, buvo įregistruotas Registrų centre be valstybės nacionalizuoto turto sugrąžinimo akto LERBSK vardu. Biržų evangelikų reformatų parapijos namai buvo sugrąžinti Biržų r. savivaldybės sprendimu, tačiau ir vėl, be Biržų ev. ref. parapijos žinios A.Kvedaravičiaus asmens prašymu Panevėžio Registrų centre perrašyti LERBSK vardu. Pastebėjus atsiradusius netikslius įrašus, buvo kreiptasi į Registrų centrą, kuris juos atstatė, tačiau atstatydamas, pažeidė teisines procedūras. Tai leido A.Kvedaravičiui inicijuoti teisinius veiksmus, kuriais vėl buvo palikta minėto turto klaidinga registracija.

Biržų apylinkės teismas pradėjo civilinį teisminį procesą šio turto klausimu ir taip pat pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Tai šiek tiek sumažino įtampą, tačiau šis teismo sprendimas buvo LERBSK apskųstas aukštesnei instancijai (skundą pasirašė Dalia Liaukevičienė). Šių metų rugsėjo 20 d. teismas Panevėžyje LERBSK skundą atmetė, palikdamas galioti teisinės apsaugos priemonės. Po šio sprendimo beveik 3 mėnesius diena naktį trukęs budėjimas bažnyčioje buvo nutrauktas.

Bylą dėl bažnyčios bei klebonijos pastatų Biržų apylinkės teismas susirinko nagrinėti lapkričio 25-ąją. Dėl kitų teisminių procesų, susijusių su Biržų įvykiais ir prasidėjusių Vilniuje, Biržų evangelikų reformatų parapijos vadovybė, kaip ieškovas, kreipėsi į Teismą šį procesą stabdyti, iki bus išspręstos bylos sostinėje (čia iškelti ieškiniai tiek dėl neteisėtai parduoto bažnyčios nekilnojamojo turto, tiek dėl LERBSK įgaliojimų apskritai). Biržų apylinkės teismas atsižvelgė į ieškovo prašymą.

Bylos Vilniuje

Tuo metu, kai biržiečiai reformatai kovojo už savo bažnyčią, Vilniuje buvo pradėtas gaivališkas Vilniaus evangelikų reformatų nekilnojamojo turto, registruoto LERBSK vardu, „išpardavimas“. Vėliau buvo siekiama šį turtą, paduodamą daug žemesne nei rinkos kaina, dar kartą perparduoti. Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas per bažnyčios advokatus nedelsdamas kreipėsi į teismus, siekdamas sustabdyti LERBSK juridinio asmens vardu veikiančių asmenų – D. Liaukevičienės ir A. Kvedaravičiaus – veiksmus: Vilniaus apygardos teismas 2011 10 14 priėmė sprendimą areštuoti visą, dar likusį LERBSK žinioje nekilnojamą turtą. Buvo imtasi priemonių sustabdyti jau parduoto turto perpardavimus. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones jau parduotam bažnytiniam turtui, kad jis nebūtų parduotas ar perleistas tretiesiems asmenims.

Lietuvos ir Vilniaus evangelikų reformatų nekilnojamas turtas Vilniuje – įstorinai pastatai Pylimo gatvėje, statyti dar carinės Rusijos viešpatavimo laikais. Vilnius ilgą laiką buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų centras. Jame, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, evangelikų reformatų pamaldos buvo laikomos ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Ėmė formuotis lietuviškas evangelikų reformatų surinkimas, jo ganytoju Sinodas paskyrė kun. Joną Šepetį. Pastate, kurio adresas šiandien Pylimo g. 7, 1993 m. sugrąžintame Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei, veikė garsi Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo biblioteka ir archyvai. Šį pastatą LERBSK vadovai pardavė dvigubai žemesne rinkos kaina š.m. birželio 26 d., kaip tik prasidėjus įvykiams Biržuose. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje naujieji „savininkai“ siekė šį pastatą perparduoti, tačiau, kaip aukščiau minėta, tam buvo užkirstas kelias. O štai pastate Pylimo g. 20 buvo parduoti visi bažnyčiai sugrąžinti ir LERBSK vardu registruoti butai.

Teisiniai procesai šiomis bylomis Vilniuje neapsiriboja. Praeitą savaitę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo advokatai padavė prašymą Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti baudžiamąją bylą. Akivaizdu, jog buvo siekta pasisavinti ar išgrobstyti stambų Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinį turtą Vilniuje.

Savaime suprantama, visi teisminiai procesai reikalauja nemenkų išlaidų: advokatų darbui apmokėti, dėl teisinių procesų atsiradusių bažnyčios atstovų kelionių išlaidoms padengti, dokumentams paruošti, ieškiniams kelti. Šios išlaidos yra dengiamos didžia dalimi Biržų ev. ref. parapijiečių tikslinėmis aukomis. Daugiausia aukų teisinėms išlaidoms buvo surinkta vasarą, tačiau tikslinės aukos yra renkamos visose ev. ref. parapijose, bei gali būti pervestos ir tiesiogiai į Sinodo sąskaitą. Aukotojai aktyviai dalyvauja apsaugant bažnytinį turtą nuo išgrobstymo, siekia, kad jos turtas būtų naudojamas pagal paskirtį. Žemiškasis bažnyčios paveldas reikalauja apsaugos, o tai reiškia – pačių tikinčiųjų dėmesio bei pastangų. Vien pinigai turto apsaugoti negali, reikalingos tikinčiųjų maldos ir darbai, visuomenės dėmesys bei nuoseklus visų geros valios žmonių bendradarbiavimas.

 

Ref.LT informacija

Selonija.lt

Daiktas – praeities atspindys (XIII dalis): Ką kelsim ant stogo: gaidį, ožį, ar žirgą?..

Per ištisus metus bandėm pasakoti apie mūsų senolių kūrybiškumą, kokie stebuklai užgimdavo paprasto žmogaus galvoje ir kokiais įvairiais pavidalais materializuodavosi į nuostabiausius kūrinius: audinius, nėrinius, drabužius, indus, metalo dirbinius, drožinius, ne tik turinčius praktinę, bet labai dažnai ir estetinę vertę. Tačiau nė karto nepasižiūrėjome, o kokioje gryčioje tie stebuklai galėjo užgimti… Paprastoje, medinėje, o tuo pačiu ir nepaprastoje – gražiausiais ornamentais išpuoštoje, išrašytoje…

Lietuvoje jau nesunkiai galima suskaičiuoti, kiek dar yra išlikusių autentiškų kaimų ir juose išsaugotų medinės kaimo architektūros šedevrų, kaip ir vienetai likę ne visiškai sugriuvusių medinių dvarų, iš kurių ir perimta tradicija puošti savo būstą… Miestuose taip pat lengva ranka šluojami nuo žemės paviršiaus paskutiniai, o jų vietoje dygsta šalti ir bedvasiai betoniniai, stikliniai monstrai…

Kalbininkas, visuomenės veikėjas kun. Povilas Januševičius (1866–1948), Biržuose įsteigęs lietuviškos kultūros židinį – „Onos Januševičiūtės ir jos įpėdinių knygyną“, Kaune 1917 m. išleistoje knygoje „Namai. Jųjų svarba, padėjimas, stilius, medega, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai“ skatino domėtis tautodaile. Jis rašė: „Mūsų gadynės naujoji karta statydama namus nebenaudoja įvairiausių pagražinimų, kokių galima pamatyti ant senesnių namų“. P. Januševičius minėtoje knygoje ragina pastogių, skliautų lentas gražinti ornamentais „kaip mūsų krašto juostos“.

Tad jau XX a. pradžioje buvo susirūpinta, kad nyksta senosios trobesių statybos ir puošimo tradicijos. Karai, gaisrai ir viską nuo žemės šlavusi melioracija negailestingai naikino šią kultūros paveldo dalį, kartu atimdama iš mūsų ir dalį savasties. Deja, šiandien šito naikinimo proceso sustabdyti niekas nebegali (gal ir nebenori?), tad išlikusių tradicinės architektūros medinių trobesių turime tikrai nebe daug, ir dažniausiai tik senose fotografijose beaptinkame drožiniais išpuoštus stogų skliautus, langus, puošnius priebučius. Ir nors šiandien bandoma grįžti prie ekologiškesnių, šiltesnių ir jaukesnių medinių namų, statomi jie nebe taip, kaip mūsų proseneliai statėsi, iš už jūrų braunasi skandinaviška būsto rentimo tradicija…Tad ant naujųjų namų stogų nei žirgeliai bežvengia, nei gaidžiai begieda…

Namų rentimas prieš šimtmetį buvo dailidės darbas, o būsto įrengimu (grindys, lubos, langai, durys, langinės) ir papuošimu, anot etnologo V. Miliaus, užsiimdavo staliai (dažnai šie terminai tapatinami, vartojami kaip sinonimai), nors būdavę meistrų, kurie ir sienas suręsdavo, ir vidų įrengdavo, o dar ir baldus gebėdavo gaminti, tad žmonėse gyvas buvo dar vienas pavadinimas – meistras, kuris tiko ir dailidei, ir staliui, ir „visų galų meistrui“ pavadinti. Retai kada dailidė dirbdavo vienas, dažniausiai turėdavo padėjėjų, kartais net iki šešių, tad keliaudavo iš apylinkės į apylinkę visa komanda.

Žinoma, kad XX a. 4 dešimtmetyje Biržų apylinkėse namus statė ir įrenginėjo meistrai broliai Petras ir Alfonsas Giedraičiai, kurie buvę ne tik statybininkai, bet ir projektuotojai: išklausydavę užsakovo pageidavimų braižydavę projektą, paskui jį suderindavę ir pasirašydavę sutartį, kurioje būdavo numatomi darbų atlikimo terminai. Reikia manyti, kad biržiečiai meistrai terminų laikydavosi, nes uždelsus darbus grėsė netekti dalies sutarto atlyginimo, ir tos nesumokėtos dalies net per teismą atgauti nebebuvo galima…

Kaip mūsų krašte buvo puošiami kaimo trobesiai, mediniai dvareliai, daugiausia sužinoti galime iš senųjų fotografijų arba tautodailės tyrinėtojų leidinių, kuriuose galima rasti vieną kitą dar spėtą užfiksuoti įdomesnę trobesių puošybos detalę, atspindinčią mūsų krašto tradiciją. Kelios puošybos detalės yra patekusios ir į mūsų muziejų, jas galima pamatyti etnografijos ekspozicijoje. O puošiamos mūsų pirkios buvo panašiai kaip ir visoje Lietuvoje: namų skliautai buvo dekoruojami drožinėtais skydais, ornamentuotomis vėjalentėmis (dažnai viršuje susikryžiuojančiomis ir užsibaigiančiomis lėkiais), karnizais, puošniais langeliais, apylangėmis buvo aptaisomi ir namo langai (antlangės, palangės, šoninės lentos ar langinės). Ypatingai puošnių būta namo prieangių (gonkų, verandų) – su kolonomis, įmantriais drožiniais išpuoštais frontonais, ornamentuotomis tvorelėmis. Puošnios būdavo ir gyvenamųjų namų bei klėčių durys.

Vienas iš įspūdingiausių, dar nespėjusių visai sunykti gonkų frontonų mūsų krašte yra Rindauguose. Medinio dvarelio nuotrauką, darytą 1983 m., galima rasti Jurgio Gimbuto knygoje “Kaimo trobesių architektūra“. 2008 m. šio pastato frontoną nufotografavo ir mūsų muziejininkai. Lyginant su daugiau nei prieš 20 metų fiksuotu vaizdu, matyti, kad prieangiui per tą dvidešimtmetį nebuvo leista nugriūti, jis net paremontuotas. Puikiai išlikęs ir pagrindinis ornamentas – du išpjaustyti į augalinius motyvus peraugantys žalčiai, kuriuos labiau tiktų vadinti drakonais (sparnai, dantys). Tačiau viršutinė detalė – skliautelio lėkis, buvęs puošnus drožinys, tvirtintas vertikaliai, šiandien jau baigia sunykti.

Žalčio motyvas buvęs ypač populiarus kaimo trobesių puošybos elementas, įvairiais pavidalais žalčiai (drakonai) buvo įkurdinami ne tik prieangių frontonuose, bet ir viršlangėse. Žaltys – gerosios namų dvasios saugotojas. Muziejaus etnografijos salę taip pat puošia pora žalčiukų, atkeliavusių nuo vienų gonkų frontono.

Tradicinės pirkios neįsivaizduojame ir be pagrindinės skliauto puošmenos – lėkio. Žirgelių pora – vienas populiariausių šios puošybos detalės motyvų, tad dažnai lėkiai ir vadinami tiesiog žirgeliais. Tačiau pakankamai dažni ir kiti zoomorfiniai motyvai: gaidžiai, ožys, jautis, ragai, „apūkai“, antelės, balandžiai… (žirgelių ir įvairių paukščių motyvai populiarūs Aukštaitijos trobesių lėkiuose). Be jau minėtų ornamentų, stogų skliautus papuošdavo ir augalinių, geometrinių ornamentų (dažnai tvirtinami vertikaliai, kai kurie labai panašūs į prieverpstes) ar net žmonių pavidalo lėkiai. Būta ir labai įmantrių, sudėtingų ažūrinių pjaustinių (toks puošė prieangio Rindauguose frontoną).

Skaitytojui, be abejo, įdomu, kokiu būdu rasdavosi tos grožybės. Šiandieninio meistro rankose tikriausiai ne vienam yra tekę matyti elektrinį siaurapjūklį, juo ir išraitomi gražiausi ornamentai, kuriuos prieš pjaustydamas stalius nusipiešia ant lentos pagal trafaretą. Žinoma, prieš šimtmetį tokių įmantrių prietaisų meistrai neturėjo, tad tuo tikslu buvo naudojamas rankinis siaurapjūklis, kuriam kiekvienas meistrelis rankeną pasidarydavo pagal savo ranką ir… grožio pojūtį, tad yra tekę matyti ir siaurapjūklį su dviem skirtingomis „ausytėmis“, ir net šuniuko pavidalo. Tačiau net ir praėjusio šimtmečio pradžioje figūriniam medžio apdirbimui meistrai jau turėjo ir stakles.

1984 m. muziejui pavyko nupirkti mechaninę mašiną figūriniam medžio apdirbimui – bonzagę (zage – germanų kalbose pjūklas). Medžio apdirbimo meistras,dailidė ir stalius, Juozas Kleinotas (g. 1914 m.) šį pjūklą buvo nusipirkęs iš kito dailidės – Karaliaus – našlės, gyvenusios Biržuose. Anot pjūklą pardavusios Karalienės, jos vyras bonzagę buvo pirkęs iš dar kito staliaus, tad galime manyti, kad ši kojinė medienos figūrinio apdirbimo mašina gali turėti beveik šimtą metų. Anot muziejininkės J. Kriščiūnienės, užrašiusios meistro J. Kleinoto pasakojimą, šis staliaus amato išmokęs Vaškuose, kaip ir daugelis amatininkų keliavo iš kaimo į kaimą, kartu su savimi veždamasis ir sunkų, bet labai darbą palengvindavusį aparatą, dariusį tikrus stebuklus…

Žinau, nepatikėjote… Ne mašinos ir ne įrankiai daro stebuklus, bet žmonės. Gal dar galim turėti vilties, kad naujų, gražių namų priebučiuose įsitaisys namų dvasią saugantys žalčiai, o ant stogų šelmenų vėl sužvengs žirgeliai…

 

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Muziejėlis: dovana kaimui ir sau

Kratiškietė Aldona Vaičikauskienė kaimo bibliotekos jubiliejui pasidovanojo muziejėlį. Toks muziejus tarp rajono bibliotekų filialų – vienintelis.

Svajonė išsipildė

Šiais metais Kratiškių bibliotekai – 60 metų. Aldona Vaičikauskienė bibliotekoje dirba 40 metų. Jos žiniomis, iki 1951-ųjų bibliotekininkai labai keitėsi. Pasikeitė 17 darbuotojų. Darbuotojai neužsibūdavo dėl prastų darbo sąlygų. Būta progų, kai ir Aldonai kilo sparnai. Sparnus pakirpo meilė savo kraštui, žmonėms. Jos darbo dešimtmečiai įprasminti įvairiuose albumuose: kraštotyra, parodos, renginiai, mokymai. Lankytojų netrūksta. Vienais metais bibliotekoje gyveno net žaltys.

Bibliotekos įvairenybėmis Aldona mielai dalinasi su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais. Dar šių metų pradžioje ji prasitarė: kurs muziejėlį. Nuo pat pirmųjų savo darbo metų saugojusi ateities kartoms įdomesnes knygas. Dabar džiaugiasi: gerai, kad neskubėjo jų atiduoti makulatūrai.

– Muziejėlį svajojau kurti pirmame aukšte, prie bibliotekos, kad būtų patogu lankytojams ir man. Trūko patalpų. Antrame aukšte bibliotekai priklausančiame kambarėlyje glaudėsi bendruomenė ir ūkininkės. Bendruomenei išsikrausčius į erdvesnes patalpas, su kultūros darbuotojomis radome tinkamiausią sprendimą: kultūrai atiteko bibliotekos patalpos antrame aukšte, o man – jų sandėliukas prie bibliotekos. Jį susiremontavome. Ir pradėjau gabenti eksponatus. Pirmiausia iš savo namų, – pasakoja bibliotekininkė Aldona.

Jos žodžiais, neturėti kaime muziejaus ne tik skriauda, bet ir gėda. Juk šiose apylinkėse gyvena labai šviesūs žmonės, veikia pagrindinė mokykla. Dar nesurinkta medžiaga apie išnykusius kaimus, dvarus, kapinaites.

– Laukia didelis darbas. Jeigu pradėjau, jau nebesustosiu. Muziejus plėsis, – kalbėjo Aldona. Ji žada parengti krašto istorijos stendą. Ir ruošiasi aprašyti kiekvieno daikto kilmę ir istoriją.

Kasė iš žemių

– Melioracija sunaikino labai daug vertingų eksponatų. Anksčiau žmonės jų nebrangino. Bet kai kas juos rinko. Ir man nekilo ranka kuo skubiau jų atsikratyti. Kokia santvarka bebūtų, priimtina ar nepageidautina, istorijos neapeisi ir nenuginčysi. Su istorija reikia susitaikyti. Turiu muziejėlyje raudonąjį kampelį. Jaunajai kartai įdomu pavartyti Lenino raštus, suvažiavimų medžiagas, savo senelių buvusio kolūkio istoriją. Suradau ir sovietinį herbą, pionieriškų, komjaunuoliškų, kareiviškų to metų dienų atributikos, – pasakoja bibliotekininkė.

Beveik visi eksponatai atkeliavę iš kaimyninių kaimų: Butniūnų, Daudžgirių, Jagaudžių, Sidabriškių, Šniukščių, Liekniškio, Skamarakų… Kiekvienas eksponatas liudija šeimininką: Elžbieta Vinciūnienė, Stefanija Nevierienė, Bronė Žalinkevičienė, Karolina Zakrienė, Letulienė, Antanas Vinciūnas, Girdutis Karoblis…

Bibliotekininkė eksponatų ieškojo pakiemiais. Labai dėkinga buvusiai vietos mokyklos direktorei biržietei Onutei Darčkuvienei už surinktą „Pavasario“ kolūkio istoriją.

– Visi šie daiktai neįkainojami. Jie brangūs kaip ir patys jų šeimininkai. Kai kurių nebėra tarp gyvųjų, – pastebi Vaičikauskienė. Elžbietos Vinciūnienės rankšluosčiams, lovatiesei, skarai daugiau kaip 200 metų. Per karą ne vien tik šie, ir kiti eksponatai buvo užkasti ir slepiami žemėse. Kai kurie šimtą metų išgulėjo savo slėptuvėse spaliuose.

Milijonas spaliuose

Kratiškių pagrindinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė Inga Tamonienė gyvena buvusiame dvare, savo prosenelių gimtinėje. Mokytoja pasakoja: kasmet kasinėdama daržą iškasa kokią nors porcelianinę statulėlę, lėkštę ar kitokį iš šalies menkavertį, o jai pačiai labai brangų daiktą. Vienos radybos užminė galvosūkį:

– Prieš kelerius metus kapitaliai remontavome dvarą. Spaliuose ant viršugryčio už balkio radome slėptuvę. Aliuminiame inde 1898 metų laikraščio skiautėje buvo sudėtas pluoštas 1909 metų rublių, šeimininkų pasai bei nuotraukų albumas. Dvaro šeimininkai, matyt, ruošėsi pabėgimui. Rubliai mums beverčiai, tačiau, vertinant anais laikais, tai buvo didžiulis lobis. Deja, šeimininkai lobiu nebesuspėjo pasinaudoti, – pasakojo mokytoja Inga.

Sveikintojai

Pirmosios muziejėlio lankytojos buvo Aldonos Vaičikauskienės kolegės bibliotekininkės. Jo duris varsto ir aplinkinių kaimų moterys bei kratiškietės.

Onutė Teišerskienė iš Naujikų kaimo tvirtino:

– Man įdomiausias dvaro lobis. Pirmąkart matau tokius pinigus. Lygintuvas primena vaikystę, kai gyvenome be elektros. Tokiose medinėse geldose minkydavome ragaišį…

Kratiškietė Stefanija Nevierienė susidomėjo dvaro pastate rastu nuotraukų albumu. Labai kokybiškos nuotraukos, bet nepažįstamas nei vienas veidas…

– Muziejuje stovi mano verpimo ratelis. Eksponatų pas mane ir daugiau bus. Viską muziejuje apžiūrėjau. Įdomiausia man šimtaspurgė Vinciūnienės skara. Ir aš tokią turėjau. Mano mamytė nešiojo. Būdamos paauglės tokią skarą susikarpėme į keturias dalis. Skara plona, bet labai šilta, – pasakojo močiutė.

Muziejėlyje sutikau ir Kratiškių pagrindinės mokyklos mokytojas Ingą Tamonienę, Neringą Šimonienę ir Nijolę Baltrušaitienę.

– Ne veltui sakoma: geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti. Muziejėlis mums labai pravers. Šukionyse kai mokytojavau, vaikučiams visas edukacines pamokėles: apie audimą, verpimą, duonos kepimą, rengdavau kaimo bendruomenės muziejuje, – kalbėjo mokytoja Neringa.

Grįždami iš Biržų turgaus, prie Kratiškių bibliotekos stabtelėjo Daudžgirių kaimo gyventojai Vanda ir Rimas Sadauskai. Jie dar nematė muziejaus.

Bibliotekininkės Aldonos Vaičikauskienės telefonas šiomis dienomis skamba dažniau. Vieni pasiūlė senovinį įdomų laikrodį, kiti amžiną atilsį auksarankės Janinos Žiemelienės pirštines. Kratiškių ūkininkai, vieni iš aktyviausių bibliotekos lankytojų Irena ir Rimantas Ratkevičiai, irgi užsuko ne tuščiomis. Jie atvežė ir bibliotekai padovanojo 70 naujausių meilės romanų. Knygos naujos, įdomios, labai populiarios. Pagavėnių ūkininkė Aida Klepeckienė irgi atsiskubino ne tuščiomis, su lauknešėliu knygų iš savo asmeninės bibliotekos, skirtų vaikams ir suaugusiesiems.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Seniausi Europos muzikos instrumentai liko gyvi tik Biržų krašto dėka

Penktadienį ir šeštadienį Biržuose vyko II respublikinis skudutininkų ansamblių bei ragų ir daudyčių pūtėjų festivalis „Dudutis“. Į jį suvažiavo daugiau kaip 200 vaikų ir mokytojų iš visos Lietuvos: Kauno, Kupiškio, Panevėžio, Utenos, Akmenės, Raseinių, Alytaus, Klaipėdos.

Kodėl būtent skudučiai? Menotyros mokslų daktaras, profesorius Algirdas Vyžintas „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad tai – vienas iš seniausių pasaulyje muzikos instrumentų. Daug kur Europoje jis išnyko arba vystėsi iki fleitų ar kitų pučiamųjų instrumentų, o senojoje Sėlių žemėje skudučiai išliko archaiški, tokie, kokie buvo prieš 3 tūkstančius metų. XIX a. pabaigoje jais vis dar grojo Biržų krašte, kur skudučiai buvo populiarūs. Mokslininkai skudučių atitikmenų randa nebent suomių ar karelų tautose ar Rusijoj bei pirmykštėse tautelėse. XX a. pradžioje skudučiai ėmė sparčiai nykti, kiek ilgiau išlikdami Šiaurės-rytų Lietuvoje, sutartinių krašte: apie Biržus, Vabalninką, Pandėlį, Kupiškį. Anksčiau skudučiai buvo žinomi kur kas didesniame plote – visoje Aukštaitijoje. Tačiau Žemaitijoje ir Suvalkijoje skudučių nerasta.

Pasak profesoriaus, mes, biržiečiai, galime didžiuotis išsaugoję pasauliui ir dar vieną instrumentą: apie Biržus, Vabalninką šio amžiaus pradžioje dar buvo grojama instrumentais, vadinamais daudytėmis. Tai – tiesūs mediniai, 140–230 cm ilgio vamzdžiai, kuriais dviese atlikdavo sutartines. Nuo ragų daudytės skiriasi tuo, kad kiekviena jų galima gauti ne vieną, bet 4–5 tonus.

Profesorius A. Vyžintas buvo dėkingas tiems, kurie saugo ir puoselėja senąją muziką, ir didžiavosi, kad jaunimas pučia skudučius, ragus ir kitus senuosius muzikos instrumentus. Jis ragino skudučiais groti per muzikos pamokas, nes tai, anot profesoriais, pats lengviausiai įvaldomas muzikos instrumentas. Jis atkreipė dėmesį, kiek daug biržiečių iki šių dienų groja skudučiais, kiek stiprių kolektyvų palaiko šią archaišką muzikos tradiciją: „Saulala“, „Ašrela“, „Siaudela“.

Pirmąją festivalio dieną Biržų pilyje skudutininkams vyko teoriniai užsiėmimai.14 val. menotyros mokslų daktaras, profesorius Algirdas Vyžintas, skaitė paskaitą „Skudučiai nūdienoje: Skudučiavimo esmė ir metodiniai pastebėjimai“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros lektorė, skudutininkų ansamblio vadovė Algytė Merkelienė dalijosi patirtimi apie skudučių repertuarą, o Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja ekspertė, tautinės muzikos ir šokio ansamblio „Žemaitukas“ vadovė Milda Damalienė pasakojo apie skudučių mokymo metodiką mokykloje.

Skudutininkai susirinko ne tik paskaitų klausyti, tad biržiečiai penktadienio vakarą Pilyje galėjo paklausyti festivalio atidarymo koncerto. Jame dalyvavo biržiečių folkloro ansambliai „Saulala“, „Aušrela“, „Siaudela“, ansambliai iš Anglininkų ir Užušilių, Biržų kultūros centro istorinių šokių grupė, Polkos konkurso nugalėtojai bei tautinės muzikos ir šokio ansamblis „Žemaitukas“ iš Klaipėdos.

Šeštadienį Biržų kultūros centre vyko pagrindinis festivalio koncertas. Jame dalyvavo daugiau kaip 200 atlikėjų: skudutininkų, ragininkų ir daudytininkų ansambliai iš Akmenės, Kauno, Klaipėdos, Raseinių, Panevėžio, Gargždų, Jonavos, Alytaus, Utenos, Anykščių, Biržų ir Kupiškio.

 

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Sprendė Birutės paminklo likimą

Pirmadienį posėdžiavo XX a. laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos Biržų rajone įamžinimo komisija. Buvo sprendžiamas klausimas dėl Nepriklausomybės paminklo originalo fragmentų likimo. Komisija apsistojo ties dviem variantais: Birutę eksponuoti karių kapinių teritorijoje arba šalia atstatyto paminklo. Šiam sprendimui pasipriešino vienintelis komisijos narys Povilas Stakionis.

 

             Nuomonės

Komisijos darbui vadovavusi rajono merė Irutė Varzienė paprašė savo nuomonę originalo fragmentų eksponavimo klausimu išsakyti visų komisijos narių ir į posėdį atėjusių svečių.

– Būtų puiku, jei liktų dvi labiausiai palaikomos versijos, – sakė komisijos pirmininkė I. Varzienė. – turime šventą tikslą: išsprendę šią problemą sutaikyti tam tikras biržiečių grupes. Juk dabar, kai laisvės gynėjų einame gerbti į dvi skirtingas vietas, menkina šventes.

I. Varzienė perskaitė dviejų biržiečių pasiūlymus komisijai. Valentinas Dagys siūlo paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių žaliojoje zonoje. Panašios nuomonės yra ir biržietis Jonas Dagilis.

Merė sakė, jog bandė įkalbėti į posėdį atvažiuoti skulptorių Robertą Antinį (jo tėvas Robertas Antinis – Nepriklausomybės paminklo autorius), tačiau skulptorius atvykti atsisakė ir pareiškė, jog paminklo kopijos neleis judinti iš tos vietos, kurioje jis dabar stovi.

Nuomonę pareiškė buvęs biržietis architektas Vytautas Brėdikis. Architektas mano, jog karių kapines reikia iškelti, o Birutę grąžinti į buvusią vietą. Jis prašė pranešti, kokį sprendimą šiuo klausimu priims komisija. Tačiau su kapinių iškeldinimu, anot merės I. Varzienės, pavėluota.

             Prie kurio paminklo dėti gėles?

Komisijos narys architektas Silvestras Šimas sakė, jog galimybė paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių teritorijoje yra. Kapinių teritorijoje yra įregistruotas 512 kv. m atskiras sklypas. Architekto nuomone, galima būtų suformuoti terasą, suprojektuoti laiptus, įrengti apšvietimą ir eksponuoti paminklo liekanas.

Tačiau komisijos nariui Povilui Stakioniui iškilo dilema:

– Tai prie kurio paminklo tada gėles nešti?

Istorikas Antanas Seibutis dėl šios abejonės net pyktelėjo:

– 15 metų prie Birutės kopijos gėles nešėte, penkerius – nustojote nešti. Ši situacija dirbtinai padaryta.

Anot istoriko, 1990 m. Nepriklausomybės paminklas buvo atstatytas, sąjūdiečiai įmontavo gilzę su linkėjimu ateinančioms kartoms. 2007 m. rajono Taryba pritarė, kad originalas būtų eksponuojamas karių kapinių teritorijoje. A. Seibutis teiravosi, kodėl Tarybos sprendimo nevykdė nei buvusi, nei dabartinė valdžia.

A. Seibutis išreiškė ir savo asmeninę nuomonę: paminklas labai gerai išsilaikęs, todėl sprendimas jį palaidoti būtų neteisingas.

– Man asmeniškai labiausiai imponuotų kompozicija – bendras monumentas. Atsiskleistų istorijos tragizmas, – sakė A. Seibutis.

Svečio teisėmis komisijos posėdyje dalyvavusi vicemerė S. Eitavičienė siūlė karių kapinių tvorą patraukti iki palaidojimų, kad abu paminklai nebūtų išskirti. Tad ir gėles būtų galima padėti prie abiejų paminklų. Architektas S. Šimas sakė, jog norint perkelti tvorą, reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą.

             Laidoti ar ne paminklą?

Komisijos narys K. Slavinskas sakė, jog žuvusieji karių kapinėse buvo laidojami ne atskiruose kapuose, o bendroje duobėje:

– O plytos ten pastatytos simboliškai, kaip vėliavėlėmis sužymėta.

Komisijos narys Mykolas Taujanskas prisiminė, jog karių palaikus ūkininkai rinko iš viso rajono ir vežė į kapių kapinių vietą. Ten buvo iškastos dvi duobės vakarinėj pusėj:

– Karių kapinės atsirado pokariu, ten ir stribai, ir garnizono kariai palaidoti.

Povilui Stakioniui šie svarstymai nepatiko:

– Reikia atsikratyti vieno paminklo: kopiją pastatyti ten, kur sūpuoklės, o originalą palaidoti ir pastatyti kryžių.

– Tai kokią „malitvą“ ant to kryžiaus užrašysim? – su P. Stakionio nuomone nesutiko komisijos narė, Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjungos Biržų filialo vadovė Danguolė Žiukienė.

Ji sakė, jog politiniai kaliniai ir tremtiniai griežtai priešinasi originalo palaidojimui:

– Negi mes savo simbolį laidosime? Ką paliksime ateities kartoms?

– Tai ką, į Grūto parką atiduoti? – teiravosi Povilas Stakionis. – Mes su Kęstu prieš rinkimus sakėme, kad kopiją prie sūpyklių statysim. Taip išeina, kad rinkėjams meluosim?

             Argumentai

Išklausiusi diskusijos Irutė Varzienė argumentavo: skulptorius Robertas Antinis kopijos neleis judinti. Kopija – tuščiavidurė, todėl ji gali kilnojimo neatlaikyti. Trečiasis argumentas – yra ir kitokių nuomonių šiuo klausimu. O ir pinigai ne paskutinėje vietoje.

– Tada nugriaunam kopiją ir restauruojam originalą, – į diskusijas nesileido P. Stakionis.

– Net mūsų pačių – komisijos narių – nuomonė skiriasi. Tai ką kalbėti apie kitus biržiečius. Ir pats griovimo procesas dabar, XX amžiuje, man nepriimtinas, – sakė merė. – Be to, paminklą atstatė sąjūdiečiai. Juk negalime mes su savo žmonėmis taip elgtis. Tai kuo mes būtume geresni už tuos, kurie griovė?

– Viskas nutarta rajono Tarybos sprendimu, o ne partizaniškai. Galbūt ir mūsų sprendimai po dešimties metų kažkam nepatiks, – kalbėjo A. Seibutis.

Komisijos narė, Biržų šaulių vadė Rasutė Baltienė pasisakė, jog kopiją reikia palikti toje vietoje, kur ji ir yra:

– Ten nešėme gėles, iš ten važiavome Sausio 13-ąją. O gėles galima dėti prie abiejų paminklų. Aikštė didelė – visiems vietos užteks. Reikėtų tik karių kapinių tvorą patraukti.

             Jei ne Birutė, tai – Marytė

– O kas būtų, jei Biržuose nebūtų Birutės? – svarstė Mykolas Taujanskas.

– Nebūtų Birutės, būtų Marytė, – atsakė Vytautas Linkevičius.

M. Taujanskas susirūpino, jog dabar Birutės kopija stovi ant šaligatvio, moterys į grindinį kulniukus nusilaužo. O gal naują paminklą pastatyti?

V. Linkevičiaus nuomone, pusei biržiečių tas pats, kur Birutė bus eksponuojama. O jaunimui – visai nerūpi. Anot V. Linkevičiaus, dėl Birutės Povilas Stakionis buvo surinkęs kelis tūkstančius parašų, dabar kažin ar 200 surinktų.

             Nutarimas

Svečių teisėmis posėdyje dalyvavę buvę tremtiniai stebėjosi, jog ir tarp pačios komisijos nėra sutarimo. Ir net išreiškė nuomonę, jog karių kapinių tvoros liesti nereikia, o paminklo originalo fragmentus, kurie puikiai išsilaikę, eksponuoti šalia kopijos:

– Mums bus didesnė garbė nei karių kapinėse, – kalbėjo svečias.

Architektas S. Šimas pateikė pavyzdį: Trijų kryžių paminklą Vilniuje. Jis pastatytas 1916 metais, 1950-aisiais – susprogdintas. Dabar jo liekanos eksponuojamos šalia atstatyto paminklo.

Komisijos pirmininkė Irutė Varzienė pasiūlė priimti nutarimą, kuriame būtų abu variantai (realizuoti 2007 m. gruodžio mėn. rajono Tarybos priimtą sprendimą paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių teritorijoje arba abu paminklus eksponuoti šalia) ir teikti projektinius pasiūlymus. Prieš pasisakė tik komisijos narys P. Stakionis.

 

Edita MIKELIONIENĖ
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
www.selonija.lt

Biržų pilies rūmų puošmenos – tęsinys

Biržiečių akis jau daugiau nei per 20 metų priprato prie atstatytų Biržų pilies rūmų, įkomponuotų pylimais su bastionais apsuptame kieme, vaizdo, nors vyresnioji karta dar iki šiolei ilgisi paslaptingų griuvėsių, romantika dvelkiančių kvepiančių alyvų krūmų, naktinio piliakalnio, plyštančio nuo lakštingalų balsų… Ir nors pilies rūmai su kiekvienais metais vis plačiau praveria duris įvairiems kultūros renginiams, ne vienam norėtųsi sugrįžti į laikus, kada pilies kieme, griuvėsių fone, buvo puoselėjami įspūdingi rožynai, o pro alyvas netikėtai pagaudavo rūstus Jonušo Radvilos žvilgsnis (J.Zikaro nulietas biustas stovėjo priešais rūmų griuvėsius). O pradėjus atstatinėti pilį buvo išsikeltas tikslas- atstatyti pilį tokią, kokia ji buvo XVII a. pabaigoje, akcentuojant jos pagrindinę- gynybinę funkciją.

Archeologiniai tyrimai, rašytiniai istoriniai šaltiniai dėliojo mozaikos detales į vientisą vaizdą, kuris vis tik liko su didelėmis tuščiomis dėmėmis, kadangi 1625 m. švedams sugriovus Kristupo Radvilos Perkūno statytą pilį, ji buvo atstatinėjama beveik 5 dešimtmečius, jos statybomis rūpinosi net keturi valdytojai, pradedant Perkūno sūnumi Kristupu, baigiant paskutine Biržų –Dubingių Radvilų atšakos atstove, Boguslavo dukra, Liudvika Karolina Radvilaite. Pilies atstatymo rūpesčiai užgriuvo Liudviką Karoliną po tėvo Boguslavo mirties, kada pagrindinių pastatų sienos jau stovėjo, tad Liudvikai Karolinai teko labiausiai rūpintis patalpų, ypač reprezentacinių rūmų, interjeru, juo labiau, kad Biržų savininkė, būdama moteris, mažai domėjosi pilies fortifikacija, jos karine funkcija.

Biržų kunigaikščių Radvilų istoriją nuosekliai tyrinėjantis Deimantas Karvelis išblaškytame Radvilų archyve yra radęs ne tik dokumentų, kurie fiksuotų, kaip vyko pilies statybų darbai, bet ir Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymus, kaip turėtų atrodyti pilies rūmų menės, pvz.: didžiosios salės lubos turėjo būti ištapytos Radvilų giminės žygdarbiais, virš langų turėjo būti pavaizduota Radvilų geneologija, herbas, salėje turėjo puikuotis natūralaus dydžio kunigaikščių atvaizdai. Kunigaikštytės nurodymu, menės turėjo būti dekoruotos puošniais gipso lipdiniais iš vietinio gipso, kurio mūsų krašte netrūko, o galerijų nišose turėjusios stovėti kunigaikščių Radvilų skulptūros… Nurodymai buvo duoti ir dėl baldų gamybos, dėl patalpų grindų ir kitų rūmų interjero ir eksterjero detalių: baliustrų, kartušų, herbinių skydų, skulptūrinių kompozicijų… tačiau žinant, kad rūmai iki 1704 m. užimant juos švedams taip ir nebuvo iki galo įrengti, taip ir lieka neaišku, kiek iš kunigaikštytės parėdymų rūmų statytojai spėjo įgyvendinti, nes manoma, kad net ne visos krosnys ir židiniai buvo spėti sumūryti, kaip ir neaišku, ar buvo iki galo įrengtas keltuvas…

Tad pats tiksliausias šaltinis, parodantis, kas ir kaip iš tiesų buvo, yra archeologiniai radiniai, kurių dėka, galime atkurti rūmuose buvusias interjero detales. Gausi archeologinių tyrinėjimų metu surinkta pilies pastatų krosnių kolekcija subrandino mintį rekonstruoti bent vieną rūmų koklinę krosnį, kuri 2006 m. ir papuošė pilies kunigaikščių menę, tuo metu mūsų muziejaus archeologės Romos Songailaitės projekto, įgyvendinto kartu su Vilniaus puodžių cechu, dėka.

Kodėl buvo pasirinkta atkurti Liudvikos Karolinos inicialais paženklintų koklių krosnį? Jau Biržų pilies koklius tyrinėjęs J. Genys 1994 m. savo straipsnyje pastebėjo, kad iš antrosios Biržų pilies radinių daugiausiai buvo rasta plokščiųjų koklių su inicialais LCMB- Liudvika Karolina Markgrafienė Brandenburgietė (Liudvika Karolina buvo ištekėjus už Brandenburgo Markgrafo)- ir data1682 m. Koklio centre- Radvilų herbas, erelis su karūna, apjuostas augaliniu ornamentu. Rūmų griuvėsiuose daugiausiai rasta glazūruotų polichrominių koklių, o buvusių kareivinių teritorijoje- neglazūruotų, kas leidžia manyti, kad herbinių koklių su kunigaikštytės inicialais krosnių būta ir kituose pastatuose, tik jos buvo mažiau puošnios.

Įdomu ir tai, kad rūmų teritorijoje buvo rasta kelių spalvinių variantų polichrominių koklių, kas leidžia manyti, kad skirtingose menėse būta skirtingų spalvinių variantų krosnių, rasta ir koklių užlietų vienos spalvos glazūra- juoda, žalia, ruda, o krosnies bumbulų ir karūninių monochrominių koklių būta ir baltai glazūruotų. Vilniaus puodžių cecho, atlikusio krosnies rekonstrukcijos darbus, direktorius Dainius Strazdas pastebėjo, kad plokščiųjų pagrindinių koklių spalviniai variantai daugiau mažiau sutapo su kitų koklių, tik spalvų gausa išsiskyrė karūnėlės, tad galima manyti, kad mūrijant tokio pat spalvinio varianto krosnis keliose patalpose, jos galėjo būti paįvairinamos skirtingų spalvų karūnomis.

Atstatinėti kunigaikščių menėje buvo pasirinkta baltos spalvos krosnį su rudos spalvos pagrindiniu ornamentu, tokio spalvinio varianto visų tipų koklių rasta bene gausiausiai. Be šių dviejų spalvų, koklių erelis nuglazūruotas juodai, o ypatingo spindesio ir prabangos įspūdį kuria aukso spalva, kuria papuošta pagrindinių koklių kunigaištiška karūna ir Liudvikos Karolinos inicialai. Visai balti (spalva nėra akinančiai balta) palikti krosnies bumbulai ir juostiniai kokliai, jungiantys kitus koklius į ritmingą raštuotą kilimą.

Galima manyti, jog Liudvikos Karolinos laikų herbiniai Biržų pilies krosnių kokliai yra unikalūs, neturintys analogų, ko negalima pasakyti apie tų pačių krosnių karnizinių ir frizinių koklių ornamentą. Analogiško augalinio ornamento karnizinių koklių būta ir Bauskės pilies krosnyse. Įdomu ir tai, kad Bauskės naujojoje pilyje esama krosnių, papuoštų visai tokiomis pat karūnėlėmis, kaip mūsiškė kunigaikščių menės puošmena…

Vis tik atitraukime akis nuo gražuolės atstatytos krosnies ir žvilgterėkime, kokių įvykių atspindžių dar galime aptikti ant kitų šio laikotarpio koklių. Pavyko pilies teritorijoje rasti ir Boguslavo Radvilos, Liudvikos Karolinos tėvo, dešimtį metų vadovavusio pilies statyboms, pėdsaką- koklį su kunigaikščio Boguslavo monograma, kurią vainikuoja kunigaikščio karūna. Monogramoje susipina trys raidės- B, R, D- Boguslavas Radvila Kunigaikštis (Dux). Žinant, kad Biržų pilyje kunigaikštis nerezidavo, o nuo 1657 m, buvo Prūsijos generaliniu elektoriumi, gilesnių jo pėdsakų ir reikėtų ieškoti Mažojoje Lietuvoje. O dar vieną Boguslavo dukros Liudvikos Karolinos gyvenimo etapą parodo analogiško ornamento, kaip ir atstatytosios krosnies, plokščiasis koklis, tik inicialai ir data skiriasi: LCFR, 1690… Liudvika Karolina po pirmojo vyro mirties 1688 m. ištekėjo už Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo.

Aprašyti visus pilies teritorijoje rastų koklių pavyzdžius ir papasakoti su jais susijusias istorijas ar parodyti vietinių meistrų padarytas klaidas neužtektų dar kelių tokių straipsnių, bet vargu, ar tai būtų prasminga, gerokai įdomiau pamatyti visas šias puošmenas gyvai…

 

Edita Lansbergienė
www.selonija.lt

Daiktas – praeities atspindys (XII dalis): Biržų pilies kokliai… ar tik Biržuose?

Kiekvienas muziejus didžiuojasi, o kartu ir lankytojus vilioja, tuo, ką turi unikalaus, kas vienaip ar kitaip reprezentuoja kraštą, pasakoja jo istoriją. Mūsų muziejus, įsikūręs Biržų pilyje, viena vertingiausių galėtų laikyti Biržų pilies ir dvaro krosnių koklių kolekciją, kuri ne tik atspindi rūmų ir kitų pilies bei dvarų pastatų interjero ypatumus, bet ir leidžia ieškoti sąsajų su bendraeuropine krosnių statymo tradicija. Gana gausūs archeologinių tyrinėjimų metu pilies teritorijoje ir už jos ribų (buvusio senojo dvaro vietoje) aptikti radiniai istorijos tyrinėtojams patvirtino Biržų dvaro, statyto gerokai seniau negu pilis, vietą, padėjo susidaryti vaizdą, kokios krosnys buvo sumūrytos pirmosios ir antrosios Biržų pilies rūmuose bei kituose pastatuose (kareivinėse, vartų pastate ir t.t.).

Pirmuoju archeologu, tyrinėjusiu Biržų pilies teritoriją, būtų galima vadinti Astravo dvaro savininką grafą Mykolą Tiškevičių, kasinėjusį pilies teritorijoje apie 1884 metus, tačiau jis savo prisiminimuose nemini, kad kasinėdamas būtų aptikęs koklių ar jų šukių, bet herbinius Biržų koklius tyrinėjęs archeologas Jonas Genys mano, jog M.Tiškevičiaus minimos „brangios statulėlės“ galėjo būti polichrominių koklių nuolaužos.

1930 m. archeologijos darbų ėmėsi vienas iš Biržų muziejaus steigėjų gydytojas Jokūbas Mikelėnas, „Biržų žiniose“ aprašęs tiek pilies teritorijoje, tiek už pilies fosos (apsauginio griovio) „nuo senojo ligoninės medinio barako į pietų pusę“ (buvusio dvaro teritorijoje) rastus koklius. Ties šiais kokliais reikėtų ir stabtelti, nes tai XV a. pabaigą- XVI a. pradžią (laiką prieš Kristupui Radvilai Perkūnui pastatant pirmąją Biržų pilį) atspindintys radiniai. Visi 1930 m. J.Mikelėno atrasti ir aprašyti kokliai buvo apdegę, deformuoti, tad sunku buvo nustatyti, ar jie buvo padengti glazūra, ar ne. Vienas iš rastų koklių, koklis- karūnėlė, papuoštas populiaria Vakarų Europoje kompozicija: skydininkas laiko herbinį skydą, kuriame įstrižai įkomponuotas erelis su karūna, abipus skydo – ąžuolo lapai. Anot J. Genio, panašios kompozicijos kokliai XV-XVI a. buvo gaminami Vengrijoje, Lenkijoje, Tirolyje (dabar Š. Italijos ir P. Austrijos teritorijoje), Brandenburge (dabar Rytinės Vokietijos žemės). Analogiškų koklių rasta ir Kauno senamiestyje bei tyrinėjant Biržų rotušės (dabar parduotuvės „Norfa“ prie autobusų stoties) teritoriją.

Kitas J. Mikelėno rastų koklių siužetas: karūnuotas erelis, pavaizduotas ant skydo, tarsi apjuostas S raide (anot J. Mikelėno – juosta, primenančia žaltį), t.y. – Žygimanto senojo monograma. Analogiškų koklių, anot J. Genio, rasta ir Krokuvoje Vavelio pilyje, Kauno senamiestyje, Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Tokios analogijos tik patvirtina Biržuose , dabartinėje sporto mokyklos teritorijoje, buvus XV a. pabaigos XVI a. dvarą, turėjusį išskirtinę padėtį valstybėje užimančius savininkus.

Biržų pilies teritorijoje rasti herbiniai kokliai labai gražiai atspindi Biržų pilies statytojus, nes kunigaikščiai Radvilos savo rūmų (ir kitų pilies pastatų) krosnis puošė Radvilų herbais dekoruotais kokliais, kuriuose pilies savininkai įamžinti inicialais ar monogramomis. Muziejuje eksponuojamuose kokliuose Kristupo Radvilos (Perkūno), Liudvikos Karolinos Radvilaitės inicialai, Boguslavo Radvilos monograma, o Nacionalinio muziejaus Valdovų rūmų rinkiniuose saugomas herbinis koklis su kunigaikščio Jonušo Radvilos inicialais.

Pirmosios Biržų pilies statytojo Kristupo Radvilos Perkūno laikų krosnys jau buvo labai puošnios, tai rodo polichrominių koklių įvairovė: kokliai, puošti augaliniais ornamentais, taip vadinamu „apkaustų“ ornamentu ir, žinoma, herbiniai kokliai, kuriuose įkomponuotas kunigaikščių Radvilų herbas- erelis, su skydu ant krūtinės, o ant skydo- Radvilų giminės pirmtakų , Astikų, herbas – ragai. Pagrindinės šių koklių grazūrų spalvos – balta ir mėlyna. Mėlynas Radvilų erelis, įkomponuotas baltame fone, puošia herbinį koklį su Kristupo Radvilos inicialais: C-Christophorus, R- Radzivil; baltas ir skydas ant erelio krūtinės, kuriame mėlynai glazūruoti Astikų ragai. Žalios spalvos tėra koklio pakraštėliuose, geltonai glazūruotas erelio snapas, akis, brūkštelta geltonai per erelio kojas.

Spalviniu požiūriu turtingesnis kitas herbinis Kristupo Radvilos (Perkūno) koklis, kuris savyje talpina ir daug daugiau informacijos apie statomos pilies savininką- koklyje, aplink baltame skyde įkomponuotą Radvilų herbą, sudėliotos raidės, įvardinančios ne tik kunigaikščio inicialus, bet ir visus titulus: Kristupas Radvila, Biržų –Dubingių kunigaikštis, LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada. Nors balta ir mėlyna (mėlynas viso koklio fonas, erelio sparnai)- pagrindinės ir šio koklio glazūrų spalvos, tačiau šiame koklyje jau daugiau geltonos (aukso) spalvos- geltona erelio galva ir kaklas, Astikų ragai (žaliame skyde), titulus įvardinančios raidės, kunigaikščio karūna virš erelio galvos. Koklyje atsiranda ir rudos spalvos- erelio akis ir kojos. Mėlynas koklių fonas ir pagrindinė ornamento spalva- balta- vyrauja ir kituose šio laikotarpio kokliuose, tiek augaliniais motyvais, tiek „apkaustų“ ornamentu, kuriuose dar naudojama žalia ir geltona (aukso) spalva. Tokia spalvų dermė leidžia manyti, kad pilies rūmų krosnys, nors galėjo būti mūrytos skirtingų ornamentų kokliais, tačiau buvo panašios spalviniu požiūriu, o pačios puošniausios krosnys galėjo turėti ir iki keliolikos skirtingų ornamentų koklių.

Žvelgiant į Kristupo Radvilos Perkūno pilies koklius, kirba noras iš Biržų nuklysti į Papilį, nes buvusiai mūsų muziejaus archeologei Romai Songailaitei 2006 m. kasinėjant Papilio piliavietę, vietinių gyventojų vadinamą „Zomkeliu“, atrastas herbinio koklio-medaliono fragmentas su data 1591 m. leidžia manyti, kad Kristupas Radvila statydamas Biržų pilį tuo pačiu rekonstravo ir Papilio medinę pilaitę. Pagrindiniai kasinėjimų radiniai ir buvo krosnies koklių šukės, kurių rasta net keliolikos skirtingų ornamentų. Galima manyti, kad krosnies nugriuvusios toje vietoje, kuri buvo tyrinėjama, pagrindą sudarė baltu „apkaustų“ ornamentu mėlyname fone dekoruoti kokliai su siauru žalsvu apvadėliu. Analogiškų koklių rasta ir Biržų pilies, ir Vilniaus žemutinės pilies, ir Radviloms priklausiusios Miro pilies (Baltarusijoje) teritorijose. Kad kasinėjant pataikyta į nugriuvusios krosnies vietą, leidžia manyti tai, kad rasta visokių rūšių koklių: plokščiųjų, kampinių, karnizinių, karūnėlių, medaliono fragmentas ir net krosnies kampą puošiantis bumbulas, nors tarp radinių galėjo įsipainioti ir kitos krosnies koklių ar jų šukių, nes vieni buvo glazūruoti, polichrominiai, o kiti- nepadengti glazūra.

Neglazūruoti kokliai ne mažiau įdomūs, nei puošnieji- glazūruotieji. Herbinis koklis su Radvilų ereliu taip pat rastas neglazūruotas. Įdomu tai, kad šis koklis užmena ne vieną mįslę. Biržų, Miro, Žemutinės Vilniaus pilies teritorijose rastų analogiškų koklių Radvilų herbas- erelis- yra pasukęs galvą į savo dešinįjį sparną, papilietiškame koklyje- atvirkščiai. Kitas skirtumas- skyde ant erelio krūtinės esantis ženklas Papilyje rastame koklyje visiškai neaiškus, primena apverstą inkarą, kai tuo tarpu kituose kokliuose puikuojasi Astikų ragai… Mįslingas ir kitas koklis, kurio puošybos motyvo analogijų esama ir Biržų pilies radiniuose: koklis, kurio plokštuma padalinta į keturis kvadratus, kurie gali būti ir įdubę. Papilyje rasta neglazūruotų šio tipo koklių su įdubusiais kvadratais fragmentų ir koklių, kiekviename kvadrato centre turinčių po raidę, kurios kaip ir galėtų būti inicialai. Tačiau koklių fragmentuose aiškiai įžiūrimos tik dvi M raidės, o kituose dviejuose kvadratuose matyti ženklas, panašus į rusišką „č“. Dėmesio vertas ir archeologų vadinamu treliažo ornamentu puoštas koklis, kuris primena ažūrinį tinklelį su jame išsidėsčiusiomis gėlytėmis, panašaus ornamento koklių, tik su truputį kitokios formos gėlytėmis, aptikta ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje.

Kalbant apie neglazūruotus Papilio koklius, negalima nepaminėti ypač gražaus karnizinio koklio, papuošto dviem žirgeliais, kurių uodegos perauga į augalinį motyvą. Žirgelių motyvas aptiktas ir glazūruotame karniziniame koklyje (balti žirgeliai viršutinėje koklio dalyje, mėlyname fone), tik šio koklio žirgeliai- žuvų uodegomis, ir kitoks raštas, nei neglazūruoto, puošia apatinę koklio dalį.

Trumpai pavyko apžvelgti tik senojo Biržų dvaro, pirmosios pilies ir Papilio piliavietės koklius, tad pasakojimą apie antrosios pilies puošmenas teks pratęsti kitame rubrikos straipsnelyje…

 

Edita Lansbergienė,

Biržų krašto muziejus „Sėla“

Selonija.lt

Į dailininko Kalpoko tėviškę pasidžiaugti rudeniu

Dailininko, tapytojo, profesoriaus Petro Kalpoko auksinių paveikslų kolekcijoje aukštinamas paveikslas „Ruduo“. Jame atsispindi tyras ir taurus dailininko kūrybos pasaulis. Jis alsuoja ramybe, liūdesiu, ilgesiu. O svarbiausia – meile gimtosioms išskirtinėms Vanagynės (Miškinės) apylinkėms. Peizaže: Nemunėlis, kalvelė… Ruduo, toks pat įstabus kaip prieš šimtą metų. Bet dailininko gimtinė neišsaugota, užmiršta, laiko nusiaubta.

Rodyklė rodo, bet gali paklysti

Kvetkuose rodyklė rodo: „Petro Kalpoko sodyba 2 km“. Pakeliui į ją pribarstyta sodybėlių. Ir takelis į tapytojo tėviškę suartas. Bet jeigu lankeisi Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje ir atkreipei dėmesį į tautodailininko papiliečio Vytauto Masiulio paveikslą „Petro Kalpoko gimtinė“, nepaklysi. Iš tolo kaip akys tau šviečia geltoni tapytojo gimtinės langeliai.

Per suartą dirvą minu taką į Petro Kalpoko tėviškę. Namų durys praviros. Plėšti nebėra ko. Įtariu: pataikiau tiesiai į buvusį muziejėlį. Grindys dar geros. Bet ekspozicija labai skurdi. Simbolinė. Nežinia, kokiais keliais iškeliavo neprabangūs muziejėlio eksponatai, reprodukcijos, baldeliai.

Į kitus kambarius kelią pastoja įgriuvusios lubos. Traukia apeiti visą trobą. Dilgėlynais atbrendu į antrą sodybos galą. Prieš akis juodų griuvėsių fone – balta siena kaip drobė. Ji išpiešta geltonais krintančiais klevo lapais. O palubėje „žydi“ dvi mėlynos rugiagėlės. Šie primityvūs paveiksliukai apleistoje sodyboje įžiebia šviesą. Kas jų autorius?

Iki Nepriklausomybės laikų, pasakoja kvetkiečiai, čia gyveno žmonės. Šiuo metu Petro Kalpoko tėvų žemėse ūkininkauja vietos ūkininkė Aurelija. Ūkininkė Aurelija iš Kalpoko giminaičių nupirkusi žemę nusipirko ir rūpestį. Valdininkai reikalauja, kad ūkininkė, šių žemių savininkė, suremontuotų ir griūnančius Petro Kalpoko sodybos pastatus.

Ūkininkė rūpinasi sodybos įamžinimu

Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkė Danutė Černienė „Biržiečių žodžiui“ tvirtina: sodyba turėjo savininkus, dailininko šeimos artimuosius. Vietos ūkininkė nupirko žemes su pastatais. Petro Kalpoko gimtinė – privati nuosavybė. Ūkininkė atsakinga už sodybos ir jos pastatų būklę. Gimtinė įtraukta į kultūros vertybių apsaugos registrą. Ūkininkė gali teikti projektus, pastatą remontuoti ir vėliau atgauti dalį lėšų. Paminklosaugininkės Danutės Černienės žodžiais, prieš metus gimtinė naujai paženklinta rodykle, nes tai kai kurių oponentų užgaida: jie rodyklių labai nori.

Bet šis atvejis rodo, kad oponentams mažai berūpi, kur tos rodyklės nuves.

„Biržiečių žodžio“ kalbinta ūkininkė jaudinasi dėl griūnančios dailininko Petro Kalpoko tėviškės. Moteris neįsivaizduoja, kur gauti lėšų šiai sodybai prikelti. Ji svarsto: ar nebūtų geriau sodybą nugriauti ir toje vietoje dailininko atminimui pastatyti koplytstulpį ar paminklinį akmenį? Ūkininkės sumanymui pritaria ir naujasis Papilio seniūnas Renas Čygas. Ūkininkė artimiausiu metu tikisi susitikti su dailininko Petro Kalpoko artimaisiais ir tartis dėl tėviškės įamžinimo.

80 tūkstančių rublių. Skyrė ar ne?

„Biržiečių žodžio“ kalbinta kvetkietė Janina Čižauskienė prisiminė: kolūkiniais metais vyko susirinkimas, kuriame pirmininkas Stanislovas Vaitkevičius kolūkiečių klausęs, sutinka ar ne, kad būtų skiriama 80 tūkstančių rublių Petro Kalpoko sodybos atstatymui iš pagrindų.

– Kolūkiečiai buvo už tai. Visi pakėlėme rankas. Žmonės labai džiaugėsi tokia iniciatyva. Jie buvo pasišovę net parinkti naujų eksponatų. Buvo imtasi sodybos remonto: užtverta medinė tvorelė, sustiklinti ir nudažyti langeliai, – prisimena Čižauskienė. Jos žodžiais, tuoj po šių kalbų ir pirmųjų iniciatyvų užėjo Sąjūdis, pasikeitė laikai ir planai.

Buvęs kolūkio pirmininkas, o dabar ūkininkas Stanislovas Vaitkevičius „Biržiečių žodžiui“ tvirtino: Petro Kalpoko sodyboje kolūkiniais metais gyveno žmonės. Vienas kambarėlis buvo skirtas ekspozicijai. Muziejėliu rūpinosi kolūkis. Ekspozicija buvusi kukli: paveikslų reprodukcijos, kelios senovinės kėdės, stalas. Kambarėlis buvo nerakinamas. Viena įpareigota moterėlė retsykiais užsukusi išplaudavo grindis, nušluostydavo dulkes. Prie kelio buvo rodyklė, žyminti, jog tai dailininko Kalpoko tėviškė. Lankytojų užsukdavo.

Į klausimą, ar kolūkis skyrė Petro Kalpoko sodybos remontui 80 tūkstančių rublių, ūkininkas Stanislovas Vaitkevičius atsakė:

– Tokio susirinkimo nebuvo. Arba aš nebeatsimenu…

Kvetkiečiai prisimena

Buvusi Kvetkų, o dabar Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos aptarnavimo skyriaus vedėja Aušra Jakubelskienė surinko kraštotyrinę medžiagą. Kvetkiečių atsiminimai saugomi Kvetkų filiale.

Viena iš amžininkių, amžiną atilsį kvetkietė Leokadija Ladygienė pažinojo dailininko tėvelius, patį dailininką Petrą Kalpoką. Ji atmintinai mokėjo net kelias Petro Kalpoko mėgstamas dainas. Viena iš mėgstamiausių, kai įsigerdavo: „Aš išjosiu, aš parjosiu, priešams galvas nukaposiu…“

Petro Kalpoko amžininkai mena, jog būsimasis dailininkas dar būdamas mokinys ant „pečiaus“ nupiešė savo mokytojo karikatūrą ir už tai buvo išvarytas iš mokyklos. Penkiolikos metų jis išvyko į Latviją ir pradėjo mokytis tapybos. Tėveliai, išleisdami sūnų į mokslus, tikėjosi: jis taps kunigu. Jie labai nusiminė pamatę, kad sūnus pradėjo „maliavoti abrozus“. Jeigu pasigilinsime į dailininko Petro Kalpoko biografiją, sužinosime: dailininkas daug keliavo po pasaulį. Po visų klajonių grįžo į Lietuvą ir dar kartą trumpam apsistojo savo tėvelių sodyboje Vanagynėje. Vieną iš įžymiausių darbų – „Rudenį“ – jis nutapė 1921 metais gyvendamas Kvetkuose.

Amžininkų prisiminimuose pasakojama, kad dailininkas savo gimtinėje, didžiuliame medyje, buvo įsirengęs savo namelį, iš kur stebėdavo gimtąsias Vanagynės (Miškinės) apylinkes. Gimtųjų apylinkių vaizdai atpažįstami jo paveiksluose. Gaila, bet Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje kraštiečio dailininko paveikslų neišvysime. Vienoje ekspozicijų salėje galima rasti tik papiliečio tautodailininko Vytauto Masiulio nutapytą Petro Kalpoko gimtinės paveikslą. Bet jeigu nori užčiuopti kūrėjo dvasią, verta rudenį nuvažiuoti į Vanagynę ir pavaikščioti dailininko Petro Kalpoko pramintais takais.

 

Regina Vaičekonienė

„Biržiečių žodis“

R. Vaičekonienės nuotr.

Selonija.lt

200 metų, kaip Biržuose įsikūrė grafai Tiškevičiai

Rugsėjo 17 d. „Sėlos“ muziejuje vyko mokslinė konferencija „111 grafų Tiškevičių metų Biržų krašte“, kurią surengė muziejininkai kartu su Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centru. „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė atkreipė dėmesį į skaičių simboliką: įsigiję iš Radvilų Biržų valdas 1811 metais, grafai Tiškevičiai mūsų kraštą valdė lygiai 111 metų – iki 1922-ųjų. Šiais – 2011-aisiais, sukanka 200 metų, kai Biržuose įsikūrė grafai Tiškevičiai.

Tiškevičiana

E. Lansbergienė apgailestavo, kad Tiškevičių nuopelnai Biržams neretai užmirštami ar sumenkinami. Tą parodė ir neseniai įsiliepsnojusi diskusija dėl aikštės pavadinimo, kurios metu kai kurie biržiečiai Tiškevičius vadino lenkais, vargšų žmonių išnaudotojais, besirūpinusiais tik savo interesais ir turtų gausinimais. Tad konferencija ir turėjo atsakyti į klausimą apie Tiškevičių nuopelnus mūsų kraštui, parodyti, ką jie paliko Biržams.

Iš dalies mes patys kalti, jog tiek daug miestui nusipelniusių grafų Tiškevičių giminė primiršta ir Biržai asocijuojasi tik su Radvilomis. O juk Tiškevičių palikimas – tai ne tik Astravo dvaras su parku, bet ir evangelikų reformatų bei katalikų bažnyčios, ligoninė, mokykla, keliai ir tiltai, netgi mūsų kraštą garsinantis alus – grafo Tiškevičiaus, kuris įsteigė vokiško tipo bravorą.

Muziejaus istorinių tyrimų skyriaus vedėjas Antanas Seibutis skaitė pranešimą „Grafų Tiškevičių Biržų atšaka: žmonės, darbai, atmintis“. Jis minėjo, kad Tiškevičių pradžia – XV a. pabaigoje Ukrainoje gyvenę bajoras Tyško, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę Tyczkowic. Nuo 1519 m. Tiškevičiai turėjo grafų titulą ir herbą: viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Heraldiškai apverstas musulmonybės simbolis mėnulis ir virš jo pakilusi Beatliejaus žvaigždė simbolizuoja krikščionybės pergalę. Iš Tiškevičių giminės atstovų 9 buvo vaivados, 2 vyskupai, 3 lauko etmonai, 3 kaštelionai, 3 iždininkai, 4 didieji maršalkos.

Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais sumanė pastatyti Kryžiaus kelio koplyčias, kad „negalintys nuvykti į Jeruzalę, pasijustų, lyg ten buvę“. Vyskupo rūpesčiu iš Šventosios žemės, nuo Golgotos (Kalvarijos) kalno parvežta žeme buvo išbarstyti takai ir taip atsirado Žemaičių Kalvarija, kurią ir po šiai dienai nuolat lanko gausūs maldininkų būriai.

XIX a. pradžioje Tiškevičiai tapo itin galinga Lietuvos didikų gimine. Jie įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų – Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse. 1811 m. grafas Mykolas Tiškevičius perpirko Biržų valdą iš nykstančios Radvilų atšakos paveldėtojų. Už Biržus Tiškevičiai sumokėjo 450 tūkstančių sidabrinių rublių. Mykolas, beje, pirmasis nusipirko valdas ir Palangoje, kur vėliau buvo pastatytas puikus dvaras. Tačiau pats Mykolas, vos tik tapęs Biržų savininku, 1812 metais prisijungė prie Napoleono. Prasidėjus 1812 metų karui, Mykolas Tiškevičius savo lėšomis ir remiamas tėvo, Biržuose iš valstiečių rekrūtų subūrė lietuviškąjį 17-ąjį raitelių ulonų pulką. Imperatorius grafą paskyrė šio raitelių pulko pulkininku, jis tapo garbės legiono ordino kavalieriumi. Napoleonui pralaimėjus, Mykolas Tiškevičius buvo sužeistas, pateko į nelaisvę.

Visoje Europoje garsėjo kitas Mykolas – kolekcininkas ir archeologas grafas Mykolas Tiškevičius (1828–1897). Jis buvo galingo stoto, beveik 2 metrų ūgio. M. Tiškevičius vedė Mariją Radvilaitę, pastatė jai Vilniuje, prieš Katedrą, rūmus (dabar ten Mokslų akademijos biblioteka).

Įsimylėjęs Paryžiaus kabareto šokėją, grafas paliko šeimą ir žmoną, gyveno Italijoje ir Prancūzijoje. 1861 metais grafas Mykolas išvyko į Egiptą, kur, gavęs jo valdovo leidimą kasinėti, dirbo Luksore, Karalių slėnyje. Iš Mykolo Tiškevičiaus užrašų galima spėti, kad jis ne tik pats kasinėjo, bet ir supirkinėjo radinius iš Egipto valstiečių, o iš kai kurių užuominų galima spręsti, kad naktimis ir pats tapdavo kapų plėšiku, ryždamasis kasinėti nelegaliai. Pasak archeologės Romos Songailaitės, jai grafas Mykolas asocijuojasi su „juodaisiais archeologais“, o Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai – su archeologais mokslininkais.

Iš Egipto grafas parsivežė neįkainojamų radinių – mumijų, amuletų, skulptūrėlių. Pakvietęs Luvro mokslininkus egiptologus, kad įvertintų jo kolekciją (ji buvo viena iš didžiausių Europoje) išgirdo prašymą kolekciją parduoti. Grafas išdidžiai atšovė, kad savo radinių nepardavinėja… ir egiptietiškuosius radinius Luvro muziejui padovanojo. Dalis kolekcijos tapo Vilniaus Senienų muziejaus (dabar Nacionalinis muziejus) kolekcijų pagrindu.

Jonas Tiškevičius

Tikruoju Biržų savininku tapo Jonas Tiškevičius. Jis mokėjo rusiškai, prancūziškai, vokiškai, gerai išmanė matematiką, geometriją, istoriją. Beje, buvo masonu. Drabužius grafas siūdinosi Peterburge ir Londone. Nuo surdutų, frakų, kostiumų ir kailinių tiesiog lūžo jo garderobas.

Grafas Jonas buvo aistringas keliautojas ir medžiotojas. Jis keliavo ne tik po Europą – dvejus metus jis praleido tuo metu dar tik pradėtoje kolonizuoti Šiaurės Amerikoje.

Valdydamas Biržus, Jonas Tiškevičius gyveno sename Astravo dvare. 1844 m. laimėjęs bylą su Radvilų turtų paveldėtojais dėl Biržų nuosavybės teisių, grafas atleido 1128 valstiečius nuo mokesčių, o neturintiems žemės padovanojo po du sidabrinius rublius. Grafas įsteigė ir išlaikė mokyklą, kurioje mokėsi 150 moksleivių.

J. Tiškevičius Biržų apylinkėse tiesė kelius, statė tiltus,sodino miškus. Amžininkai apie Joną Tiškevičių rašė, kad jis – filantropas, kuris nuostabiai išstatė Biržus, o 1200 valstiečių trobų pavertė angliškomis fermomis: „Kas atvažiuoja į Biržų teritoriją, atkreipia dėmesį į to krašto vaizdą. Visi kaimai puikiai pastatyti, švariai užlaikomi, medžiais ir darželiais apsodinti. Laukus gausiai dengia rugiai ir kviečiai, liaudis juose laisva, sveika, pasiturinti ir linksma. Keliai – plentas. Įrengti J. Tiškevičiaus, šiandien išlaikomi pačių valstiečių. Miškai rūpestingai prižiūrimi, žvėrys juose auginami“.

Eustachijus Tiškevičius pritarė nuomonei apie grafą Joną: „Šis žmogus sukurtas tik tam, kad vienintelis malonumas ir gyvenimo tikslas būtų ne savo valdas tvarkyti, o rūpintis kaimiečių buities klausimais“.

Grafas Jonas Tiškevičius tragiškai žuvo 1862 m. rugpjūčio 20 d. Baltarusijoje, kai grįžtant iš medžioklės sugriuvo tiltas, o keturių žirgų tempiama karieta su grafu ir jo broliu nukrito iš didelio aukščio.

Kai kurių dabarties biržiečių žodžius, kad Jonas Tiškevičius buvo darbo žmonių išnaudotojas, paneigia marmurinė paminklinė lenta katalikų bažnyčios prieangyje. Joje po lotyniška dedikacija išraižyti žodžiai: „Tą paminklą giaros atmenos Grapuj Jonuj Tyszkiewiczuj tikimi ir mejlus Jo tarnej ir namininkaj sawa kasztu pastate“. Ir metai – 1868-ieji. Pats lietuviškos spaudos ir lietuviškų rašmenų draudimo įkarštis. O čia – valstiečiai ir tarnai savo lėšomis atsidėkodami už jo nuveiktus gerus darbus stato grafui paminklą…

Jonas Leonas Tiškevičius

Ketvirtasis Biržų majorato savininkas grafas Jonas Leonas Tiškevičius tarnavo Peterburgo kavalerijos pulke, vedė vieną iš turtingiausių tų laikų nuotakų Mariją Potocką – nuostabaus grožio ir ugningo temperamento blondinę. Būdama Astravo rūmuose, grafienė keletą kartų per dieną keisdavo suknias, mėgdavo su svečiais eiti „spacero“ į Astravo parką ar irstytis po Širvėną.

Grafas Jonas Tiškevičius buvo vienas iš turtingiausių Lietuvos žmonių. Jis valdė 10 tūkst. ha dirbamos žemės, turėjo 22 tūkst. ha miškų, jam priklausė manufaktūros, malūnai, karčiamos, kurias išnuomodavo, daug alaus ir degtinės daryklų. 1882 m. grafas Biržuose atstatė alaus daryklą (ten pat, kur ir dabar veikia „Biržų alus“). Jis nupirko vokiškus įrengimus, samdė vokiečių aludarius. Biržuose darytas „Bavarijos“ alus netgi pačioje Vokietijoje buvo apdovanotas parodos medaliu.

Jo nuopelnu Biržuose nuo 1886 metų veikė ir ligoninė. Beje, A. Seibutis atkreipė dėmesį – šiemet Biržų ligoninei sukanka 125 metai – kuo ne proga švęsti gražų jubiliejų dabartinei Tiškevičių įsteigtos ligoninės teisių perėmėjai – Biržų ligoninei?

Alfredas Tiškevičius

Paskutinysis Biržų Tiškevičių atstovas grafas Alfredas, būdamas 12-ojo husarų pulko karininku, kovojo su Japonija, dirbo Rusijos ambasadoje Londone. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, grafas susitiko su A. Smetona, J. Šernu ir kitais signatarais ir tapo karštu Lietuvos šalininku. Jis dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. „A. Tiškevičiui buvo prieinamesnė Londono valdžia nei kam kitam. Tuo metu man tekdavo pastebėti, su kokiu respektu Britanijos vyriausybė sutikdavo mūsų atstovą grafą Alfredą Tiškevičių ir kaip jis mokėjo dėstyti mūsų reikalus. Tenka jį priskaityti prie gabiausių mūsų diplomatų“, – rašė biržietis Martynas Yčas.

1919 m. Lietuvos vyriausybės įgaliotas grafas Alfredas vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių, atliko kitas misijas. Dirbdamas Lietuvai grafas Alfredas Tiškevičius, suprasdamas sunkią besikuriančios valstybės padėtį, neėmė atlyginimo ir į visas misijas važiuodavo už savo lėšas.

Nežiūrint Alfredo Tiškevičiaus nuopelnų Lietuvai, 1922 metais Astravo dvaro žemė buvo nacionalizuota, o pats grafas persikėlė gyventi į Paryžių.

Konferencijoje klausytojai išgirdo ir įdomų A. Seibučio pasakojimą, kaip grafas Tiškevičius tapo vienu iš telefonijos pradininkų: jis įsteigė Telefonų draugiją, kurioje buvo 9 telefono aparatus turėję nariai. Visi nariai turėjo po vieną sprendžiamąjį balsą, o grafas – tris, mat turėjo 3 telefono aparatus. Vieną iš jų (beje, ir dabar žinomos „Ericsson“ firmos gaminį) galima pamatyti muziejuje.

Mokslininkai ir keliautojai

Susipažinus su grafų Tiškevičių giminės atstovais ir jų nuopelnams Biržų kraštui, Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos ir restauracijos skyriaus vedėja Roma Songailaitė perskaitė pranešimą „Grafų Konstantino ir Eustachijaus Tiškevičių veikla Biržų krašte“. Pranešėja pasakojo, kad Konstantinas Tiškevičius vien Minsko gubernijoje tyrinėjo 200 pilkapių, o Austrijos Alpėse, šalia Zalcburgo, tyrinėjo Romos imperijos laikų gyvenvietę. Grafas Konstantinas paliko pėdsaką ir Biržų istorijos tyrinėjimuose – savo monografijoje jis net 47 puslapius skiria mūsų miestui ir Biržų tvirtovei, lygina jos fortifikacijas su olandiškomis. Eustachijaus Tiškevičiaus nuopelnai visiems žinomi – archeologas, tyrinėtojas, muziejininkystės pradininkas. Kasinėjo Lohoisko ir Borisovo pilkapynus Baltarusijoje (1837 ir apie 1842), prie Kernavės ištyrė 3 pilkapius (apie 1842), kasinėjo Trakų pusiasalio pilį (1854). Savo veikalais Eustachijus Tiškevičius padėjo Lietuvos archeologijos mokslo pagrindus. Už nuopelnus istorijos mokslui išrinktas Maino archeologijos draugijos nariu, 1843 m. Danijos Karališkosios Šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.

Jo iniciatyva 1855 m. įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija (1855-1865 m. – komisijos pirmininkas) ir Senienų muziejus (1856-1864 m. – jo vedėjas). Grafas padovanojo muziejui savo surinktas archeologinių radinių ir monetų kolekcijas, dalį knygų ir paveikslų. R. Songailaitė pateikė įspūdingus E. Tiškevičiaus surinktų ir muziejui padovanotų eksponatų skaičius: 3818 archeologinių radinių, 8110 monetų ir medalių, 487 antspaudus, 3948 portretus, graviūras ir skulptūras, 16 tūkst. zoologijos eksponatų, 541 rankraštį ir beveik 20 tūkst. knygų. Beje, E. Tiškevičius dalį savo turto išleido supirkinėdamas senas knygas iš caro valdžios uždarinėjamų Lietuvos vienuolynų.

1855 metų gegužės 11 dieną jo iniciatyva įsteigtas pirmasis viešas Senienų muziejus. Po 1863 metų sukilimo carinė administracija suprato padariusi klaidą, leisdama steigti tokį muziejų, tad ėmėsi jį reorganizuoti, valyti nuo nepageidaujamų eksponatų. Bene du trečdaliai eksponatų buvo išvežta į Maskvą.

E. Tiškevičius atstatydintas ir išvyko gyventi į Biržus. Tačiau ir čia nenurimo – 1869 m. išleido knygą “Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“. Šią pirmąją Biržų istoriją 1998 iš lenkų kalbos išvertė ir išsamiais paaiškinimais praturtino Algimantas Baublys.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Aldona Snitkuvienė, parašiusi ne vieną monografiją bei mokslinį straipsnį apie grafų Tiškevičių kolekcijas bei kultūrinį palikimą, perskaitė pranešimą „Tiškevičiados naujienos“, kuriame šį kartą akcentavo Tiškevičius, kaip keliautojus.

Jei grafas Mykolas keliavo po Egiptą, o Jonas – po indėnų apgyvendintą Šiaurės Ameriką, tai jų giminaitis Jonas Juozapas Tiškevičius kartu su garsiu Lenkijos rašytoju Henriku Senkievičiumi keliavo į… Zanzibarą. A. Snitkuvienė citavo šią egzotišką Rytų Afrikos šalį lankiusio jaunojo grafo laiškus motinai ir demonstravo autentiškas grafo darytas nuotraukas.

Klausytojai išgirdo ir apie Benedikto Henriko Tiškevičiaus klajones, kai jis 1875 m. rugsėjį išsiruošęs į kelionę po Rytų šalis, aplankė Indiją, Ceiloną, Kiniją bei Japoniją. A. Snitkuvienė pasakojo, kad neseniai apsireiškė nesantuokinio grafo B. Tiškevičiaus sūnaus palikuonis, kuris mėgino DNR tyrimais įrodyti savo priklausomybę grafų Tiškevičių giminei.

Nūdiena

Istorijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Virginija Kalninienė pranešime „Grafai Tiškevičiai istorijos pamokose“ pasakojo, kaip įvairiose klasėse, praeinant Lietuvos ar ir Europos istorijos kursus moksleiviams galima pasakoti apie Tiškevičius: pramonės revoliucija – tai alaus daryklos, Astravo vandens malūnas. Napoleono karai – Mykolo Tiškevičiaus Biržuose surinktas lietuviškasis ulonų pulkas. Mokytoja demonstravo Astravo dvaro, Tiškevičių funduotų bažnyčių, užtvankos skaidres ir papasakojo, kaip moksleiviai bandė surasti talentingo Astravo rūmus drožiniais puošusio medžio drožėjo Stepo Jurevičiaus kapą, nes yra žinoma, kad senatvę jis praleido ir mirė šiame kaime.

Praeitį su nūdiena susiejo AB „Siūlas“ darbuotojai, surengę produkcijos parodą ir perskaitę paskaitą „Po grafų Tiškevičių stogu“. 1928 metais buvusiose didžiulėse grafų Tiškevičių arklidėse įsikūrusi įmonė yra viena didžiausių Biržų rajone, joje dirba daugiau nei 300 darbuotojų, o produkciją parduoda daugiau nei 25 šalyse.

Po paskaitų muziejininkai pasiūlė edukacinę ekskursiją po grafų Tiškevičių funduotas bažnyčias Biržuose, o vakarop Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo styginių kvarteto „Archi Quartett“ koncertas „Gražiausia XIX-XX amžių sandūros muzika“, kuriame, beje, griežė biržiečiams pažįstamas mūsų kraštietis Mantas Makrickas.

„Sėlos“ muziejininkai ateinantį šeštadienį, rugsėjo 24-ąją, kviečia pakeliauti grafų Tiškevičių takais ir aplankyti grafų Tiškevičių funduotas bažnyčias, jų statytas ligoninę ir mokyklą, Astravo dvarą, jų valdas Salamiestyje (Kupiškio r.), katalikų ir evangelikų reformatų bažnyčias.

 

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Daiktas – praeities atspindys (XI dalis): Kas išpuošė Astravo dvaro rūmus ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią?

Rugsėjo 16 dieną Biržuose suplevėsavusi 2011 m. Europos paveldo dienų vėliava pakvietė biržiečius į renginius, skirtus grafams Tiškevičiams, kurie prieš 200 metų įsigijo Biržus iš kunigaikščių Radvilų giminės ir toliau rūpinosi miesto augimu ir klestėjimu. Paveldo dienų renginių metu norime pristatyti Biržų krašte išlikusį grafų Tiškevičių paveldą, tarsi atverti paslėptų lobių skrynią…

Labai dažnai nepastebime, pamirštame ar tiesiog nepažįstame to, kas yra čia pat, šalia mūsų, buvo šimtmečiais ir, jei saugosime, tausosime – dar ilgai bus… Renginių lankytojus kviesime apsidairyti viską reginčiomis akimis. O šio rašinio tikslas – pažvelgti į tos lobių skrynios užkaborius, parodyti tai, kas pasislėpė gerokai giliau, ir tik rūpestingų žmonių dėka gali atsiverti mums šiandien…

Klasicizmo stiliaus Astravo dvaro rūmai, statyti Biržų majorato įkūrėjo grafo Jono Tiškevičiaus (1802–1862), šiandien traukia į mūsų kraštą užsukusį turistą savo išore, kaip puikus XIX a. vidurio architektūros pavyzdys. Tačiau iš įspūdingo (anot amžininkų) rūmų interjero šiandien išlikoę tik keletas detalių, kurios tėra tik užuomina į buvusį rūmų menių puošnumą. Vienas žinomiausių Lietuvos etnografų, dailėtyrininkas ir architektūros istorikas, mūsų kraštietis Klemensas Čerbulėnas (1912–1986) išsaugojo dar mokinukui susidariusį įspūdį apie puikų rūmų interjerą apie 1925–1928 m.:   „Visur buvo parketinės inkrustuotos grindys, sienos turėjo kai kurių kambarių šilko audinių skiautes, nes sienos yra buvusios išklotos tekstilės dirbiniais, ypač kambariuose į ežero pusę. Daug kambarių buvo su panele ir medinėmis frizų dekoracijomis. Gipsatūros, kurių dabar randama tik likučiai, buvo pilnai sveikos, nesugadintos. Kambariuose buvo kokliniai puikūs pečiai – krosnys ir židiniai arba kombinuotai krosnys ir kaminai“.

Anot K. Čerbulėno, Astravo rūmų menėse buvo gausu medinės puošybos, kuri leido suprasti Tiškevičius turėjus tikrai talentingą meistrą. Apie Astravo dvaro drožėją, skulptorių, raižytoją Stepą Jurevičių daugiausia ir sužinome iš K. Čerbulėno publikacijų. Dailėtyrininkas ne tik surinko menininko biografiją, išstudijavo ir aprašė jo darbus, bet ir perdavė saugoti į mūsų muziejaus fondus paties surinktas Astravo rūmų interjero puošybos medines detales.

Baudžiauninkų šeimoje gimęs Stepas Jurevičius (1818–1893) dar jaunas būdamas įsiprašė pas Astravo dvaro meistrą, kurio pavardė nežinoma, pagalbininku. Gabus jaunuolis dirbdamas perėmė iš savo mokytojo jo patirtį, meistro dirbtuvėse susiformavo Stepo Jurevičiaus meninis skonis, buvo ugdomas kompozicijos ir ornamentikos pajutimas, čia jaunasis meistras įgijo medžio darbų atlikimo įgūdžių. Gal net galima manyti, kad mokinys pranoko savo mokytoją (o gal senasis meistras jau buvo atidavęs savo duoklę…), nes statant Astravo dvaro rūmus būtent Stepui Jurevičiui buvo patikėta vadovauti medžio darbams.

Klystų tas, kuris manytų, jog mūrinius rūmus statant medžio darbų meistrui ne kaži kiek teko rankas pridėti. Anot K. Čerbulėno, rūmuose medinius panelius, frizus, karnizus ir parketines grindis turėjo dauguma rūmų kambarių: biliardo salė, valgomasis, biblioteka, svetainė ir nemažai mažesnių patalpų. Paneliai (medinės juostos sienos apačioje) buvę ypač įspūdingi, apie 1,5 m aukščio, sudaryti iš ritmiškai išdėstytų puošnių įsprūdų (architektūroje dar vadinamų filingais) ir nežymiai profiliuotų aprėminimo detalių. Frizai (sienų viršaus puošybos juosta, esanti po karnizu), buvo siauresni, apie 15–20 cm., juose atsispindėjo S. Jurevičiaus – gabaus drožėjo – talentas. Frizuose žaidė, pynėsi ąžuolo lapai su stilizuotais gėlių žiedais (rozetėmis), sujungti tarpusavyje stiebeliais, kompozicijos ritmiškai kartojosi. Biliardo salėje buvusio frizo ornamente panaudoti tiek ąžuolo lapų, tiek stilizuotų žiedų motyvai, kitose salėse buvo frizų, sukomponuotų vien tik iš ąžuolo lapų ar vien tik iš rozečių, išlikusios detalės rodo ornamentuose buvus ir kitokių augalinių motyvų (pvz., akanto lapų).

Sienų dalis menėse tarp panelio ir frizo arba buvo išmušta šilku, arba nudažyta. O medinių pagražinimų menėse būta ir daugiau: aprėminti buvę ir langai, spintos. Visi medžio darbai: paneliai, frizai, karnizai langų apvadai ir kt., buvo itin geros kokybės, tuo pasižymėjo ir ąžuolinės parketinės grindys. Grindų parketas buvo ne tik tvirtas, bet ir dekoratyvus, su intarsijomis (medžio inkrustacija medžiu), tad tenka tik apgailestauti, kad šiandien puošniu parketu pasigrožėti nebeturime galimybės.

Grafas Jonas Tiškevičius vietoj senos, medinės jau griūvančios katalikų bažnyčios, nusprendė pastatyti naują. Taip Biržus papuošė grafo lėšomis pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1853–1861), kurioje galime atrasti gerokai ryškesnių ir didesnių nagingojo meistro Stepo Jurevičiaus paliktų pėdsakų, nei išliko iš Astravo dvaro rūmų. Tik įžengus pro bažnyčios duris, prieangyje į akis krenta įspūdingu mediniu ornamentu aprėminta balto marmuro paminklinė lenta Biržų majorato steigėjui ir bažnyčios fundatoriui grafui Jonui Tiškevičiui. Simetriškas reljefinis kartušas, „nupintas“ iš akanto lapų, su dviem angeliukais šonuose ir grafų Tiškevičių herbu viršuje, manoma, kad buvo sukurtas Stepo Jurevičiaus. Nagingajam dailidei menotyrininkai priskiria ir medines Tiškevičių šeimos ložes (manoma, kad iš buvusių 4 autentiška telikusi viena, kitos- kopijos), taip pat papuoštas grafų giminės herbais (labai įdomi herbo stilizacija: herbo mėnulis personifikuotas (sužmogintas), bei presbiterijos groteles. Manoma, kad S. Jurevičiaus rankomis galėjusios būti padirbdintos ir klausyklos.

Apmaudu, kad už profesionalumą grafo J. Tiškevičiaus vertintas meistras, į senatvę tapo grafams nebereikalingas, ir, anot K. Čerbulėno, išprašytas iš dvaro kumetyno, apie 1885 m. apgyvendintas Vaitkūnų kaime, kur jam Tiškevičiai paskyrė žemės. Dailidė nebeteko pragyvenimo šaltinio, jam reikėjo išlaikyti šeimą, o vėliau net mokėti nuomą už jam skirtą žemę, tad, nebeturėdamas geresnių įrankių, pradėjo dirbti medines skulptūrėles, kryžius, koplytėles, antkapinius paminklus, kraičio skrynias (dirbdavo ir dažydavo), medžio raižinius. Savo darbus pardavinėdavo apylinkės valtiečiams ar veždavo į Biržų turgų, tačiau kryžius ir koplytėles su skulptūrėlėmis dirbo tik pagal individualius užsakymus. Muziejuje eksponuojami šio meistro koplytėlė ir procesijų kryžius.

Anot K. Čerbulėno, ypač aukšto meninio lygio buvę meistro skulptūriniai darbai: „Vaizduojamos žmonių figūros yra pakankamai tikslių proporcijų. Kai kurių skulptūrų formos yra vaizdžiai grakščios, ramių ir santūrių pozų. Santūri ekspresija ir figūrų išraiškingumas pabrėžiamas tik veide ir gyvai modeliuotose drabužių klostėse“.

Stepo Jurevičiaus negausus palikimas dar saugomas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, privačiose kolekcijose, dalis darbų taip ir liko neatpažinti.

Nežinomas ir nagingo grafų Tiškevičių dailidės kapas. Prieš kelerius metus kapą atrasti bandė, jį sutvarkyti norėjo grupelė krašto istorijos mylėtojų iš „Saulės“ gimnazijos, tačiau jų paieškos buvo bevaisės. Pačiame Vaitkūnų kaime ir netoli jo jokių kapinaičių aptikti nepavyko. Gimnazistai apylinkėse surado vienus senus visai sunykusius kapelius, kuriuose belikę vos įžiūrimi kauburėliai, tačiau nei antkapių, nei antkapinių paminklų, galinčių suteikti informacijos, ten jau seniai nelikę. Žinant, kad K. Čerbulėnui meistro S. Jurevičiaus gyvenimo istoriją pasakojo Vaitkūnuose gyvenusi dailidės sūnaus našlė, galima manyti kur nors (gal ir netoli nuo Vaitkūnų) gyvų esant S. Jurevičiaus giminaičių, kurie galėtų pasakyti, kur esama jų giminės kapavietės. O gal vieninteliai Vaitkūnų kaimo gyventojai galėtų žinoti, kur amžino poilsio atgulė nagingasis grafų Tiškevičių meistras…

 

Edita Lansbergienė

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

« Ankstesnis puslapis — Kitas puslapis »