„Sėlos“ muziejus iš arčiau: Pasakojame turtingą Biržų krašto istoriją…

2012 m. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė ne atsitiktinai, šiemet sukanka 200 metų nuo pirmojo Lietuvoje muziejaus, Dionizo Poškos baublio, įkūrimo. Tūkstantmečio ąžuolo, 1812 m. nebesužaliavusio, kamieno ertmę gamtos mylėtojas ir senienų rinkėjas Dionizas Poška panaudojo kaip erdvę pirmajam muziejui, tad šie metai laikomi muziejininkystės Lietuvoje pradžia, nors pirmasis oficialus viešasis muziejus bus įkurtas tik praėjus dar 4 dešimtmečiams 1855 m. gegužės 11d. Vilniaus archeologinės komisijos iniciatyva perkėlus į Vilniaus universiteto aulą privatų grafo Eustachijaus Tiškevičiaus muziejų. Jį praplėtus muziejus pavadintas Vilniaus Senienų muziejumi. Iš šio muziejaus, patyrusio ne vieno istorinio vingio negandas, išaugo šiandieninis Nacionalinis muziejus.

Biržų muziejaus istorija 200 metų nesiekia, tačiau muziejaus gimimas Biržuose nebuvo atsitiktinis veiksmas. Jo įkūrimas padiktuotas Biržų šviesuomenės gilios meilės savo kraštui ir tikėjimo atkurtos Lietuvos valstybės idėja (muziejus įkurtas 1928 m. vasario 16 d.- 10-osioms Nepriklausomybės metinėms). O pati muziejininkystės idėja siekia dar giliau – jau XVII a. pradžioje kunigaikštis Kristupas Radvila II Biržų pilyje laikė gausią numizmatikos (monetų) kolekciją, entuziastingi kolekcionieriai buvo ir grafai Tiškevičiai, į kurių rankas iš Radvilų 1811 m. perėjo Biržų kunigaikštystės žemės kartu su turtingu Radvilų archyvu. Didžiulėje Astravo dvaro bibliotekoje be apie 20 000 knygų buvo sukauptas ir dokumentikos fondas, buvo saugoma gausi etnografijos kolekcija, turtingas dailės vertybių rinkinys. Tik labai maža grafų Tiškevičių sukauptų vertybių dalelė liko Biržuose ir šiandien puošia mūsų muziejaus ekspozicijas, pasakoja istoriją, didžioji šio neįkainojamo paveldo dalis išsibarstė po visą pasaulį (pasaulio muziejuose saugomas grafų Tiškevičių vertybes pristato dr. Aldona Snitkuvienė knygoje „Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“).

Tokios muziejaus ištakos, tačiau grįžkime į 1928-uosius… Muziejus gimė Biržų apskrities viršininko Vlado Rozmano ir grupės visuomenės šviesuolių – gydytojo J. Mikelėno, evangelikų reformatų kunigo P. Jakubėno, agronomo A. Valiūno, mokytojo A. Latvėno, notaro P. Lemberto, liuteronų kunigo A. Plašmos, savivaldybės tarnautojo A. Norvaišos ir pirmojo muziejaus prižiūrėtojo Mykolo Staškevičiaus (jo sukurta paukščių ir žvėrelių kolekcija ir šiandien susilaukia didžiausio mažųjų muziejaus lankytojų susidomėjimo) dėka. Ir jau beveik 84 metus Biržų muziejus, keisdamas savo buveinę (nuo 1989 m. įsikūręs Biržų pilies rūmuose), kentėdamas nuo istorijos negandų, bet įstengęs jas atlaikyti, kasmet papildomas naujais eksponatais, pasakoja be galo įdomią ir turtingą Biržų – mūsų krašto – istoriją…

Kokį muziejų mato eilinis biržietis? Ar muziejus jam reikalingas? Kaip jis įsivaizduoja muziejaus paskirtį, funkcijas, muziejininko darbą? Ar jaučia savo asmeninį santykį su muziejumi? Ar suvokia, kad ir jis pats yra muziejaus kūrėjas, o kartu ir istorijos dalyvis, fiksuotojas, saugotojas?.. Kiek jam svarbu saugoti ir perduoti atmintį ateities kartoms?

Tai klausimai, į kuriuos atsakymų ieškosime per visus 2012-uosius – Muziejų metus.

Tačiau, pirmiausia, norime prisistatyti: mus pažįstantiems – tiesiog nusišypsoti, nepažįstančius – pakviesti susipažinti…

O pamanėme, kad šito reikia, pirmiausia todėl, kad juntame, jog ne visi mus pažįstate, ne visi žinote, kas esame ir ką muziejuje veikiame, nes ima ir pasiekia mūsų ausis pamąstymai apie iš nuobodulio žiovaujančius, nuo senų daiktų (kuriuos kažkada kažkas padėjo) retsykiais dulkes nuvalančius ir neišmanačius, kaip tą ilgą dieną susitrumpint, muziejininkus… Arba sandėliuojančius, nuo visuomenės akių slepiančius vertybes ir niekam nerodančius, kad tik kas neatsitiktų?..

Pirmasis mitas bus tikriausiai gimęs todėl, kad į muziejų pataikėt užeiti pačiu tuščiausiu laiku, buvote tą valandą beveik vieninteliai lankytojai ir sales prižiūrintys darbuotojai išties sudarė nuobodžiaujančių ir lankytojų pasiilgusių žmonių įspūdį… Bet pabandykite užeiti į muziejų pavasarį, vasarą… Salių prižiūrėtojų darbo intensyvumas tikrai labai priklauso nuo sezono, bet salių prižiūrėtojai – jus aptarnaujantis personalas – ne muziejininkai. Muziejininkai – tai kūrybiniai darbuotojai, kurie ir yra tikrieji muziejaus kūrėjai, jo turtų prižiūrėtojai ir saugotojai, vertybių tyrinėtojai ir ekspozicijų kūrėjai, tie, kurie Jums pasakoja Biržų krašto istoriją remdamiesi daiktais – eksponatais.

Tad muziejaus širdimi galėtume laikyti Fondų apsaugos ir apskaitos skyrių, kuriam vadovauja Tatjana Niedvarienė, o jai talkina Liana Fergizienė ir Daiva Seibutienė. Šio skyriaus darbuotojos priima į muziejų daiktus saugojimui, turi pasirūpinti, kad jų laikymo sąlygos būtų tinkamos, nekiltų grėsmė eksponatams sunykti, turi įvertinti jų būklę ir, jeigu reikia, rūpintis jų konservavimu ar restauravimu. Jų rūpestis – ne tik daiktų priežiūra saugyklose, bet ir jų tinkamas eksponavimas, kad ekspozicijų salėse eksponatai taip pat nebūtų gadinami netinkamo apšvietimo, per sauso ar per drėgno oro, tiesioginių saulės spindulių ir kitų galinčių juos pažeisti veiksnių. Šiuo metu mūsų muziejaus eksponatų skaičius jau pasiekė 120 000, tad įsivaizduokite, kaip visi jie turi būti apskaityti, sutvarkyti ir prižiūrimi, ne tik kad nenyktų, bet ir kad būtų nesunkiai atrandami kuriant ekspozicijas ar tyrinėjant. O dar pagalvokite, ar gebėtumėte savo namuose tinkamai laikyti 300 metų senumo rankraščius, knygas, ar apsaugotumėte nuo kenkėjų senus audinius, baldus, darbo įrankius?.. Ar negąsdintų tokia atsakomybė?..

Šioje vietoje tikriausiai nudžiugote mane pagavę: tai kas daugiau tas muziejus, jei ne nuo visuomenės paslėptų sendaikčių sandėlis, jei šitokia gausybė jų guli saugyklose?..

Nė vienas muziejus neturi galimybių vienu metu eksponuoti visų turimų vertybių, į ekspozicijas iškeliauja tik dalis daiktų, tačiau bet kaip sudėlioti bet kokie daiktai – dar ne ekspozicija. Kiekviena ekspozicija turi turėti temą (apie ką ji bus) ir idėją (ką šia ekspozicija bus norima papasakot lankytojui), tad kiekvienas daiktas ekspozicijoje turi prabilti… O kad taip nutiktų, muziejininkai daiktus turi labai gerai pažinti, daug apie juos žinoti ir dar gebėti sudėlioti taip, kad jie atrodytų estetiškai. Mūsų muziejuje daugiausiai ekspozicijų yra sukūrusi ilgametė muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė, kuri, ilgus metus globojusi muziejaus fondus, šiandien dirba Istorinių tyrimų skyriuje. Šiam skyriui vadovauja Antanas Seibutis, o dar į tyrimus neria Snieguolė Kubiliūtė, Violeta Paunksnytė-Gailiūnienė ir muziejaus mokslinę biblioteką globojanti Vijolė Nikšienė. Jei muziejaus fondų skyrių pavadinau širdimi, tai pastarąjį skyrių pelnytai būtų galima vadinti didžiosiomis kraujagyslėmis… Šio skyriaus dėka daiktai atgyja: jie identifikuojami, sužinoma apie jų paskirtį, naudojimą, pagaminimo technologijas, jie iškeliauja į ilgametes ir laikinas ekspozicijas, mokslinius leidinius, publikacijas (muziejuje sukauptomis vertybėmis naudojasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkai, studentai), eksponatai skaitmeninami ir suvedami į duomenų bazes, kad būtų prieinami ne tik muziejaus, bet ir interneto lankytojui, būtų pasiekiami iš bet kurio pasaulio taško. Visus skyriaus darbus išvardinti sudėtinga, nes žaibo greičiu modernėjančiame pasaulyje ir muziejaus funkcijos nuolat plečiasi, o muziejininkas yra priverstas kasdien mokytis.

Kad ir kaip ritmingai plaktų širdis, kad ir kaip gerai varinėtų kraują venomis ir arterijomis, didžiulis muziejaus organizmas būtų bejėgis, jei neturėtų ryšio su išoriniu pasauliu, jei ne smulkiosios kraujagyslės kapiliarai (smulkios, bet be galo svarbios)… Taip pavadinčiau Ryšių su visuomene skyrių, kuriam vadovauja Danutė Žemaitienė (jos nematote bendroje fotografijoje kaip ir dailininkės Juditos Vasiliūnienės), tačiau pagausite šypseną užėję į mūsų interneto svetainės www.birzumuziejus.lt kontaktų skyrelį arba būsite gyvai pasveikinti atėję į kurios nors laikinos parodos atidarymą). Šio skyriaus vedėja ir darbuotojos – Lina Kuncytė, Edita Kėvišienė, Rima Binkienė – Jums, tikriausiai, labiau pažįstamos, nes jos – mūsų muziejaus veidas. Jos veda ekskursijas, edukacines pamokas, kurių metu muziejaus lankytojai tampa ne tik žiūrėtojais ir klausytojais, bet ir aktyviais dalyviais – žaidžiančiais istoriją, bandančiais ją pajusti gyvai (nebijokime prisipažinti, kad ir mes, suaugusieji, mėgstame žaisti)… Dar vienas šio skyriaus rūpestis – laiku ir įdomiai skleisti informaciją apie tai, kas vyksta po Biržų pilies rūmų stogu.

Pristatydama skyrių darbą norėjau supažindinti Jus su muziejininkų veikla, tik norėčiau, jog žinotumėt, kad muziejaus skyriai nedirba kiekvienas sau – sutartinai visi dirbame siekdami tų pačių tikslų: sukaupti, išsaugoti ir Jums, mielieji, kuo įdomiau ir patraukliau perteikti mūsų istoriją, tad neretai mūsų darbai persipina, skubam pagelbėti kolegoms ten, kur labiausiai reikia.

O šito didžiulio organizmo galva – mūsų muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius (mudu su pavaduotoju Vytu Jarecku stengiamės būti tvirtais pečiais…), kuris, kaip matote, nors labai rimtai įstaigai vadovauja, bet kaip ir Jūs – mėgsta žaisti… Šiandien jis su grafo Tiškevičiaus cilindru, rytoj – jau su Jonušo Radvilos ūsais…

Laukiame Jūsų šiais Muziejų metais, laukiame Jūsų pageidavimų, pasiūlymų, patarimų… O mes visus metus stengsimės laikraščio puslapiuose parodyti muziejų iš arčiau.

 

Edita Lansbergienė

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Daiktas praeities atspindys (XVI dalis): Ko dar daiktai nespėjo papasakoti?..

Išgyvenę didįjį virsmą, Saulės pargrįžimą, imsime džiaugtis ilgėjančia diena, pasitiksime Naujuosius, pasversime praėjusius ir vėl kibsime į naujus darbus… Džiaugiamės, turėję galimybę visus metus vedžioti Jus po mūsų muziejaus vertybių pasaulį, stengėmės duris atverti plačiau: priminti nykstančias mūsų protėvių tradicijas, ieškoti mūsų kultūros sąsajų su Europos, Pasaulio kultūrų tendencijomis, bandėme parodyti, kad nesame nei maži, nei menki, kad turime kuo didžiuotis, ką svečiui parodyti.

O šis tarpušventinis, paskutinis šių metų susitikimas tegul dar sugrąžina mus į krikščioniškų švenčių erdvę, į 2000 metų skaičiuojančią vieną gražiausių Meilės, Tikėjimo, Vilties istoriją- kūdikėlio Jėzaus gimimo šventę, kurios tradicijos per tuos du tūkstantmečius transformavosi, tačiau paliko pėdsakų vaizduojamajame mene.

Šiandieną labai svarbus Šv. Kalėdų atributas- prakartėlė, t.y., kūdikėlio Jėzaus gimimo Betliejuje, tvartelyje vaizdavimas (prakartos- ėdžios), kurio tradicija atkeliavusi net iš III amžiaus, kada ankstyvieji kriščionys pradėjo imituoti tvartelį oloje, kadangi Kristaus gimimo laikais gyvuliai buvo laikomi grotose. Prakartėlėse vaizduojama Šventoji Šeimyna, angelai, dažnai – tvartelyje esantys gyvulėliai, gimusio Kūdikėlio atėję pasveikinti Trys Karaliai.

Pats ankstyviausias Šventosios Šeimos, būtent Jėzaus gimimo scenos, atvaizdas, saugomas mūsų muziejuje, yra reljefinis drožinys ant ištaigingos XVII a. skrynios, kuri, tyrinėtojų nuomone, atkeliavo į Biržų pilį iš Vokietijos (anot senąją medžio skulptūrą tyrinėjusios Marijos Matušakaitės, analogiškai sukomponuota meistro Hanso Gudewertho skrynia, datuota 1606 m., saugoma Vokietijoje, Flensburgo valstybiniame muziejuje). Puošniosios skrynios, kuri nelieka nepastebėta nė vieno, bent kiek besidominčio vaizduojamuoju menu, priekį puošia net dvi simetriškose arkose įkomponuotos Biblijos scenos.

Pirmoji- Apreiškimo scena: menės kairėje klūpo besimeldžianti švč. Mergelė, jai pasirodo dešinėje menės pusėje įkomponuota grakšti angelo figūra, iškeltoje rankoje laikanti iškeltą kardą vietoj įprasto skeptro. Kompozicijos viršuje- šv. Dvasios balandis, apsuptas debesų ir šviesos aureolės, nuo kurios sklinda į Marijos širdį nukreiptas spindulių pluoštas. Ką tik nusileidusio angelo išskleisti sparnai, banguojančios drabužių klostės ir link švč. Mergelės sklindantys spinduliai reljefui teikia ypatingos dinamikos.

Antroji- jau minėta Kūdikėlio Jėzaus pagerbti atėjusių Trijų Karalių scena- turtingesnė pavaizduotų personažų gausa, bet statiškesnė. Kairėje reljefo pusėje labai natūraliai pavaizduota sėdinti Dievo Motina su Kūdikiu ant kelių ir už jos stovintis šv. Juozapas. Centre- taurę iškėlusio vieno iš Karalių figūra (ji tampa reljefo simetrine ašimi), o už jos, dešinėje, vienas Karalius pavaizduotas klūpantis, kitas stovintis, jie tarsi atsveria kairiąją reljefo dalį. Virš centrinės Karaliaus stovylos, naujai sužibusi, Juozapą su Marija Betliejun vedusi žvaigždė, apsupta debesėlių lanku, po Karalių kojomis- jų suneštos dovanos. Atviroje erdvėje vykstančią sceną papildo tolumoje iš abiejų jos pusių iškilusios šventovės ir miesto siluetas, kitaip, nei prakartėlių scenose- nei tvartelio, nei ėdžių, nei gyvulėlių…

Abi Biblijos scenas jungia tarp jų įkomponuotas kartušas su vyro ir moters figūromis ir ištikimybę simbolizuojančio šuns reljefu. Kartušas- skrynios centrinė ašis, o plokštumos pakraščiuose Biblijos scenas įrėmina du siauri stačiakampiai, kuriuose pavaizduoti moters ir vyro torsai, besiremiantys į kolonas- hermos (architektūros detalės, atėjusios iš antikos, jose žmonių korpusai apačioje jungiami su architektūrinėmis atramomis vietoj kojų), jų reljefai- tarsi įsprausti į langų nišas, ir, anot M. Matušakaitės, tai net ne tikros hermos, o tik improvizacija hermų tema.

Nėra prasminga detaliai aprašyti visą skrynios ornamentą, nes jį ištyrinėti galite patys, užėję į mūsų muziejų, aplankę Kunigaikščių Radvilų salę, papuoštą gražiąja kokline krosnimi… Tiesa, gal ta skrynia nepuoštų mūsų rūmų menės, gal ja didžiuotųsi vienas kuris nacionalinių Lietuvos muziejų, jeigu pas mus ji nebūtų patekusi bjauriai sugadinta- nemokšiškai nudažyta… Tačiau restauratorių dėka ji buvo nuo nereikalingų, ją tik gadinančių dažų išvaduota, atverti ją puošę drožiniai, į kuriuos atidžiau pažiūrėję rasite ir puošnius rėmelius, ir kolonų detales ir bekūnių angelų – cherubinų atvaizdus, kurių motyvą galima aptikti ir muziejuje saugomų koklių kolekcijoje.

XVII a. skrynia, papuošta drožinėtais reljefais Biblijos siužetais, – vienas gražiausių ir įspūdingiausių mūsų muziejaus eksponatų, ji reprezentuoja Vakarų Europos medžio drožėjų, stalių meistriškumą, o kartu atspindi religinės dailės tendencijas. Žvelgiant į vėlesnio laikotarpio religinį meną vertėtų stabtelėti ties procesijų altorėliais, kurie jau reprezentuotų mūsų vietinių meistrų gebėjimus.

Procesijų altorėliai Lietuvoje plito paskutiniame XVII a. ketvirtyje ar net anksčiau. Mūsų dienų nepasiekė ankstyviausieji šios rūšies kūriniai. Negausūs ir XVIII a., ypač pirmosios šimtmečio pusės altorėliai, nes, ažūrine drožyba dekoruoti, jie nebuvo itin patvarūs, dažnai nešiojami procesijose sunykdavo ir būdavo naudojami vos šimtą metų, tik XIX a. jų išliko gerokai daugiau. Apirę, atsidūrę palėpėse, jie paprastai buvo deginami kaip ir kiti seni kulto objektai, tad mūsų dienas, laimingo atsitiktinumo dėka, pasiekė tik vienas kitas.

Procesijų altorėliai- tai gerokai sumažintas altoriaus variantas, kuriame dominuoja viršutinė dalis, sujungta su staleliu, suvokiamu kaip altoriaus pagrindas. Nešioti šiuos kūrinius procesijose mūsų dienomis jau blėstantis paprotys, juolab kad šiomis dienomis bažnyčiose mažai besutiksi vyrų, kurie galėtų šią gražią misiją atlikti.

Mūsų muziejuje eksponuojami keli restauruoti procesijų altorėliai iš Dilių koplyčios, Kvetkų bažnyčios. Pratęsiant Šventosios šeimos temą norėtųsi ir pakviesti žvilgterėti į XVIII a. Kvetkų bažnyčios procesijų altorėlį, eksponuotą Rygoje, restauruotų meno vertybių parodoje (nors jis iš visų eksponuojamų altorėlių architektūrine prasme šis bene pats paprasčiausias).

Plokščios formos altorėlis (lygioje lentoje išpjauta rėmo forma, kuri dekoruota tapyba) su dvipusiu centriniu paveikslu: vienoje pusėje- jau minėtas Šventosios Šeimos siužetas, kitoje- Sopulingosios Dievo Motinos (manoma, kad šie paveikslai buvo naujai meistro įdėti XIX a. pradžioje, kaip ir nauji mėlyna spalva „pagražinti“ rėmo tapytiniai medalionai, o XX a. pradžioje buvo pakeistas ir nederantis prie visumos stalelis). Abu aliejiniais dažais nutapyti centriniai paveikslai yra artimi tai bažnytinio meno tradicijai, kada liaudies menininkai tapydavo altorių paveikslus sekdami religinėje literatūroje (dažniausiai maldaknygėse) paplitusiais raižiniais, populiariai vaizduojančiais scenas iš šventųjų gyvenimo.

Kito pobūdžio yra XVIII a. tapytinis rėmo dekoras. Nežinomas liaudies dailininkas įtaigiai nutapė karūną laikančius rusva draperija susisupusius kūdikius, iš kiekvienos altorėlio pusės šventųjų atvaizdais užpildė medalionus. Vienoje pusėje tai Jėzus Nazarietis, šv. Teresė Akvilietė, šv. Stanislovas ir šv. Pranciškus Ksaveras, kitoje — švč. Trejybė, šv. Laurynas, švč. Mergelė Marija ir Jonas Krikštytojas.

Visi medalionai apipinti smulkiu rokokiniu ornamentu, nusidriekiančiu it kerpės altorėlio paviršiumi ir užpildančiu įmantriu raštu jo tuščias plokštumas. Ši gero dailininko tapyba primena turtingą sienų ir skliautų apipavidalinimą Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje.

Šiandien eksponuojamame altorėlyje matyti restauratorių palikti (muziejininkų pritarimu)

trijų amžių pėdsakai: XVIII a. dekoruotas rėmas, XIX a. centriniai paveikslai ir XX a. altoriaus stalelis… Taip vienas eksponatas gali tapti kelių epochų dailės istorijos reprezentantu. Taip jis pasakoja istorija…

„Daiktas- praeities atspindys“… Pristatydami muziejuje saugomas vertybes, bandėme tą atspindėtą praeitį Jums papasakoti, ir nors pasakojimus guldė daugiausiai mano virpinama plunksna, jiems gimti padėjo muziejininkės Jadvyga Krikščiūnienė ir Snieguolė Kubiliūtė.

Prasmingų ateinančių metų ir iki naujų susitikimų, mielieji.

Edita Lansbergienė

Biržų krašto muziejus „Sėla“

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Rado vokiečių karių palaikus

Gruodžio 15 d. tiesdami trasas J. Šimkaus gatvėje netoli tilto per Apaščią darbininkai rado II pasaulinio karo vokiečių karių palaikus. Ketvirtadienio popietę iš po trasą kasusio ekskavatoriaus kaušo išvirto žmonių kaulai – pusė kaukolės, kairės rankos bei pirštų kauliukai, dalis žandikaulio. Iš kai kurių greta rastų daiktų buvo galima numanyti, kad tai – vokiečių karių palaikai, tad buvo iškviesti išminuotojai, kurie įsitikino, kad šalia palaikų nėra granatų, minų ar kitų žmonėms pavojų galinčių kelti sprogmenų.

Palaikai buvo palikti radimo vietoje, o penktadienį iš Klaipėdos atvykusi archeologė Roma Songailaitė pradėjo archeologinius tyrinėjimus. Pasak specialistės, ekskavatorius, kasdamas skersai gatvės, kaušu „nurėžė“ vokiečių kario palaikus per pusę. Jie buvo 170 centimetrų gylyje. Dalis kaulų dar buvo trasos sienoje. Kiek toliau nuo pirmojo rasti dar ir antro kario palaikai – tačiau tik keli kaulai. Pasak R. Songailaitės, tikslų amžių pasakys medicinos ekspertai, tačiau iš gana nudilusių dantų galima spręsti, kad tai pagyvenusio vyro palaikai. Deja, šalia palaikų nepavyko aptikti kareiviško žetono, pagal kurį galima identifikuoti karių asmenybes.

Taip pat atkasti trijų vokiečių kariuomenės odinių aulinių batų fragmentai. Ypač gerai išsilaikė jų padai, iš kurių galima nustatyti, kad vokiečių karys nešiojo 44–45 dydžio aulinius batus. Neblogai išsilaikė odinis kareiviškas diržas su metaline sagtimi, ant kurios matėsi užrašas GOT MIT UNS (Dievas su mumis).

Uniforminės kareiviškos palaidinės sagos visiškai pažeistos korozijos. Kaip ir keletas šalia palaikų rastų šovinių. Šalia palaikų dar buvo rasta odinė perpetė, metalinė sagtelė.

Bene įdomiausias radinys – stiklinė vieno litro talpos gertuvė. Jau pati medžiaga, iš kurio pagaminta gertuvė, yra neįprasta, nes kareiviškos gertuvės būdavo gaminamos iš metalo. Tačiau ir greitai dūžtantis stiklas atlaikė ne tik karo audras. Guminiu kamščiu užkištoje gertuvėje per tiek laiko išsilaikė skystis. Iš pradžių buvo manoma, kad gertuvėje galėtų būti degtinė arba spiritas, tačiau atsargiai atidarius kamštį paaiškėjo, kad joje – paprastas, bekvapis vanduo. Taip ir galėjo būti – mūšiai dėl Biržų 1944 metų vasaros pabaigoje vyko per didelius karščius, ir kareiviui daug svarbiau buvo vanduo nei alkoholis.

Radiniai penktadienį buvo nugabenti į „Sėlos“ muziejų, o karių kaulai bus perduoti teismo medicinos ekspertams, kad atliktų išsamesnius tyrimus.

 

Dalius Mikelionis

„Biržiečių žodis“

D. Mikelionio nuotr.

Selonija.lt

Daiktas praeities atspindys (XV dalis): Kur kepurė, kur lapinė? Duok, mamyte, skrebučius…

„Jau saulelė ir vėl nuo mus atstodama“ nusirito, anot K. Donelaičio… Nepamanykime, kad netyčia lietuvių grožinės literatūros pradininkas „Žiemos rūpesčiuose“ Saulę visai pametė. Saulė, išties, pasirodyti gruodį retai kada beįstengia, o jeigu ir randa kur iškišti nosį pro tamsos šydą, tai atrodo, kad pasišaipyt išlindo- žybteli ir, nespėjusi šiluma apdalinti ,vėl greitai pasislepia… Ir nors ne kaži koks šaltis, ne sniegas, tačiau su kiekviena diena vis žvarbėjantis oras verčia ieškoti vasarą giliau užkištų žieminių drabužių: kur kepurė?.. kur pirštinės?.. kur storesnis megztinis?.. kur kailinukai?..

Nenuilstanti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė prasidėjus žiemai pravėrė muziejaus saugyklų spintas, skrynias ir pabandė paieškoti, kaip žiemą rengdavosi mūsų tėvai ir seneliai. Jos sėkmingų paieškų rezultatas- nauja paroda iš muziejaus rinkinių: „Biržiečių spintas pravėrus: 1920…1960-ųjų m. žiema“, kurią papildys smagi edukacinė pamoka žemesniųjų klasių mokiniams (tačiau, jeigu jaukioje, šiltoje aplinkoje norėtų praleisti laiką iš vaikų amžiaus išaugę žmonės, ir jų grupėms galėtume paruošti žaismingą programą…).

Kad suprastume, jog prieš pusšimtį ir daugiau metų žieminiai drabužiai gerokai skyrėsi nuo šiandieninių, neužtenka būti girdėjus senelių pasakojimus apie žiemos speigus, kad net tvoros pokšėdavo, apie neišbrendamai gilias žiemas, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kad XX a. pradžioje automobilis Lietuvoje dar buvo didelė naujiena, o ir prieš 50 metų vis dar tebebuvo prabangos dalykas. O kokie keliai, o jų priežiūra, o toliau nuo geresnių kelių išsibarstę vienkiemiai… Vienintelė rimtesnė transporto priemonė, kuri galėdavo gelbėti, kada pusnys stogus rėmė, tebuvo į roges pakinkytas arkliukas… O dabar reikėtų pagalvoti, kaip reikėdavo apsirengti, kad važiuodamas atvirose rogėse žvarbią žiemos dieną (tiek tos dienos, kelionė gali nusitęsti ir į naktį…) kelionės tikslą pasiektumei nesušalęs į varveklį…

Bet pirmiausia žvilgterti reikėtų į pačią žiemos transporto priemonę- roges. O aukštaičiai sako: važis geriau nei rogės, važiu tik į svečius ar į bažnyčią (na ir į piršlius), tad norėdami smagiau pasivažinėti sėstume į važį, kuriame ir sėdynės su atlošais, o ir pats jis dailesnis už roges (jei dar neprastas kalvis ranką pridėjo…). Važio ištaigingumas rodė savininko piniginės storį, pasiturinčio ūkininko važelis būdavo dailesnis, puošnesnis, vargingesnio- prastesnis, o prasčiokas važiuodavo paprastomis rogėmis… Tačiau ar gražian važin sėsdavo, ar į prastas roges, didžiausias rūpestis- nesušalti, tad kaip šiltai beapsirengtų, būtinai važiuojantieji pasiimdavo antklodę ar gūnią (dangalą) kojoms apsikloti (jeigu kelionė ilgesnė, o arkliui reikėdavo pastovėti ilgiau lauke, tai arklį nuo šalčio taip pat saugodavo gūnia).

O koks drabužis važiuojantį rogėmis nuo šalčio galėtų apsaugoti? Be abejo, reikalingi kuo storesni kailiniai, o patys prieinamiausi, pigiausi buvo avikailiai iš ūkyje auginamų avelių kailio. Medžiaga pamuštus ilgus avikailius mūsų kraštuose vadino talūba (vidinėje dalyje kuo storesnis avikailis, į išorę- vilnonis audinys-milas). Tai buvo paprasto kirpimo, sunkūs kailiniai, kurių pavadinimas sutinkamas ir slavų kalbose, o kildinamas iš tiurkų kalbų. Prasti, nepamušti, trumpi kailinukai buvo vadinami skrebučiais, jie buvo siūdinami ir iš veršelio kailio.

Jeigu kelionė tolimesnė, o dar jei sninga ar pusto, ant talūbos rengdavosi dar vieną drabužį- storo šiurkštaus milo apsiaustą su gobtuvu, vadintą burka. Šio apdaro pavadinimą mūsų protėviai bus pasiskolinę iš baltarusių, tačiau toks apsiaustas, taip pat vadinamas, yra populiarus Kaukazo bei Artimųjų Rytų kraštuose (burką, apsiaustą praplatintais pečiais, veltą iš kupranugario vilnos, biržiečiai galėjo matyti mūsų muziejuje, parodoje apie Afganistaną).

Jau, atrodo, apsirengėme, ir kelionė važeliu žvarbią žiemos dieną mums nebebaisi, tačiau negalim pamiršti, kad vienos iš labiausiai pažeidžiamų kūno vietų yra galūnės, kurias privalu laikyti šiltai, kitaip šaltis pasigaus ir persmelks visą kūną. Parodoje galime matyti trumpesnių ir ilgesnių megztų vilnonių kojinių pavyzdžių, pirštinių, tradiciniais raštais išmargintų; kumštinių ir pirštuotų, kurių, nors raštai ir margoki, siūlų spalvų tonai ramūs, kad pirštinės prie viso apdaro derėtų. Tik važiuojant rogėmis net ir dubultos (dvigubo mezgimo) pirštinės gali neapsaugoti nuo didesnio šalčio ir vėjo. Kad rankoms tikrai būtų šilta, moterys nešiodavo specialias šiltas, dažniausiai iš kailio pasiūtas movas, vadintas muftomis. Mufta būdavo moters žieminio apdaro dalis, tad jų būta ir puošnesnių, ir atliekančių kartu rankinuko funkciją.

O dabar didžiausias rūpestis- kojos… Moterims norėtųsi kuo dailesnių batelių, ypatingai einat į bažnyčią… džiaugėsi ta kuri turėjo gražias viengierkas, batelius trumpučiais aulais, tačiau žiemą su tokiomis grožybėmis net bažnyčioje kojas nušalsi, o jeigu iki bažnytukės ne vienas kilometras rogėmis, tai be vailokų (veltinių)– nė iš vietos… sakydavo: „Vailokais apsiavei kojas, kaip pečiuj važiuoji, nešalsi“. Tik jeigu atodrėkis, sniegas šlapesnis, vailokas gali ir peršlapti, tad atsiradus kaliošams, kuriuos maudavo ant batų, idant apsaugotų nuo drėgmės ir purvo, buvo gaminami ir didžiuliai kaliošai, skirti autis ant veltinių.

Šilta, praktiška, tik jau estetikos nė su žiburiu nerasi… Estetikos pabandyta ieškoti vėliau, sovietmečiu pramonės kombinatuose siuvant dirbtinio veltinio- filco- moteriškus aulinukus. Filcą kombinuojant su oda jau buvo pasiuvami gerokai puošnesni batai už grubius vailokus.

Kažin kiek tos estetikos būta ir galvos dangos nešiosenoje, juk svarbiausia žiemą- nesušalti… Vyriškos ausinės kepurės, kaip ir talūbos, taip pat dažniausiai būdavo siuvamos iš avikailio, ne dažnas turėdavo meilesnę- lapinę (lapės kailio). O pagrindinis valstietės moters žiemos galvos apdangalas buvo didžioji skara, austa iš vilnonių siūlų, kuri ne tik galvą nuo šalčio saugodavo, bet apgobdavo ir nugarą, pečius, krūtinę. Ji, važiuojant rogėmis, galėdavo būti klojama ant kelių vietoj gūnios, į ją galėdavo susukti vežamą vaiką…

Žieminiai vyrų ir moterų drabužiai, tiek sodiečių, tiek miestiečių, pradedant XX a. 3-iuoju dešimtmečiu, siekiant 7-ąjį, atspindintys šio laikotarpio biržiečių madą- pagrindiniai naujos parodos iš muziejaus fondų eksponatai. Galima matyti, kaip keitėsi žieminių paltų siluetai pereinant nuo talūbų prie vatinių- vata pamuštų paltų (šie jau buvo dailesni, siuvami pagal užsakovo figūrą, o storesnis ar plonesnis vatos sluoksnis atitinkamose vietose padėdavo paslėpti figūros trūkumus). Parodą pagyvina iš Prūdelių kaimo Kazokų kiemo „atšliuožęs“ važis, arklio pakinktų detalės, kad kiekvienas parodos lankytojas galėtų įsivaizduoti, kokion transporto priemonėn tokiais drabužiais apsirengus tekdavo sėstis. O jei rasis norinčių pajusti, ką jautė sėdintis važyje keleivis, bus galima pabandyti atsisėsti, paslėpti rankas muftoje, apsigaubti didžiąja skara ir bandyti įsivaizduoti spirginantį šaltuką…

Niekur neskubantiems siūlome galimybę su biržiečių žieminių drabužių nešiosenos ypatumais susipažinti giliau: į stebuklingą paveikslo rėmą muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė sudėjo surinkusi arti 300 viena kitą keičiančių fotografijų, kuriose mūsų tėvų ir senelių žiema- kasdiena ir šventės…

Smagią ir, tikimės, įdomią parodą pavyko paruošti, nes į muziejaus fondus per ištisus dešimtmečius buvo surinkta nemažai skirtingo laikotarpio drabužių pavyzdžių, įdomių fotografijų. Manome, kad ir šiandien dar biržiečių spintose galima rasti jau seniai nebenešiojamų, tačiau vis dar neišmetamų drabužių, nes jie savyje saugo kažką, kas mums brangu… gal mezgė, audė, siuvo močiutė?.. O gal drabužis mena mums labai svarbią gyvenimo akimirką? Gal išties jau laikas… ne, ne išmesti… o padovanoti muziejui kartu su nepaprasta daikto istorija, kuri gal bus papasakota po 50, gal po 100 metų…

Edita Lansbergienė

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Daiktas – praeities atspindys (XIV dalis): Audinio raštas- lyg liaudies dainos melodija…

„Audinių raštuose, jų spalvų dermėje išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškosios galios tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką aidai“, – taip apie audinių raštų estetiką ir galią rašė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė, audinį lyginęs su daina, sakydamas, kad tai esančios „tos formos, į kurias seniausios gadynės laikais išsiliedavo tautos estetinis vidujinis pasaulis“. Ir išties, ar ne unikalu, kad mūsų protėviai lyg ir turėjo prigimtinę galią išsakyti savo džiaugsmus ir skausmus nuostabios dermės dainose, taip kaip ir gebėjo sudėlioti įmantriausias ritmingas kompozicijas audinių raštuose.

Kaime prieš gerą šimtmetį mokėti austi moteriai buvo būtinybė, linų kultūros krašte drabužį kasdieniniam nešiojimui ir išeigai kiekviena šeimininkė sau ir savo šeimynai pasidarydavo savo namuose (jau rašėme apie merginų prievolę sau spėti susikrauti kraitį, kol piršliai į duris pasibels).

Tačiau audimas nebuvo tik moterų darbas. Dvaruose įkurtose audyklose dažniausiai dirbdavo vyrai audėjai, vadinami atkočiais. Miestuose jau nuo viduramžių laikų audėjai (tiek audėjos, tiek atkočiai) vienydavosi į cechus, kurių veikla, vidaus tvarka būdavo reglamentuojama įstatymais: statutuose būdavo įrašytos privilegijos, skatinančios pirkti žaliavą iš vietinių pirklių bei saugančios vietines audimo tradicijas (pvz., XVII a. pameistriai galėdavo atsisakyti varginančios kelionės stažuotei į užsienį, sumokėdami cecho kasai 30 auksinių). Astrave, grafų Tiškevičių dvare, žinoma dirbus atkočių Petrą Dučinską, kurio austo rankšluosčio, puošiančio muziejaus ekspoziciją, raštą prieš porą metų atkūrė AB „Siūlas“ meistrai.

Žinoma, kad tarp kaimo audėjų vyrų būdavę tik vienetai, o šiandien ir staklėse sėdinčių moterų jau nebe kažkiek suskaičiuosi. Audimo tradicijos visai baigia sunykti ir mūsų krašte, vienai po kitos Anapilin iškeliavus audėjoms Adelei Sadauskienei, Onai Ladygienei, į Pasvalio kraštą išvykus garbaus amžiaus Bronislavai Stapulionienei. Į stakles jau nebeatsisėda Irena Mikšienė, Liucija Giedrytė, Rožė Zeltinienė. Kasmetinėse muziejuje rengiamose tautodailės parodose jau begalime pamatyti vieną kitą audinį (aktyviausiai parodose dar dalyvauja Stefanija Dovydėnaitė), nors mūsų kraštuose audėjų būta tikrai ne prastesnių nei kituose Lietuvos regionuose.

Išsamioje Vidos Savoniakaitės monografijoje „Audiniai kaimo kultūroje“ galima rasti Vabalninko krašto audėjos, meilūnietės Stefanijos Petronytės audinių nuotraukas bei vienos paskutininių Papilio audėjų Onos Baltušienės, sėdinčios su anūkėle prie savo audinių, fotografiją, abi audėjos buvo tarsi paskutinės savo krašto mohikanės.

O bene didžiausias mūsų krašto unikumas – Papilyje gyvenančios seserys Alma (g. 1927 m.) ir Marė (g. 1924 m.) Gavėnaitės – ir šiandien tebenešiojančios pačių austus ir siūtus drabužius – milo sijonus, paltus, nors, anot močiučių, kaimynai į jas žiūri su pašaipa: „Tos, kur iš milų neišlipa…“ Prieš porą metų seserų ne per erdvioje grytelėje dar stovėjo staklės, į kurias įsėdusi Alma audė jau paprastų paprasčiausią dvinytį audinį. Šiandien, deja, staklės išardytos, garbus amžius jau verčia atsisakyti šio į kraują įaugusio darbo…

Etnologijos tyrinėtojai, linkę sisteminti ir klasifikuoti, pastebi, kad audėjų darbus pagal paskirtį būtų galima skirti į dvi dalis: audinius buitiniams ir dekoratyviniams tikslams. Kadangi apie buitinį audinių panaudojimą daugiau buvo kalbama ankstesniuose straipsniuose, kalbant apie nacionalinį kostiumą, nuotakos kraitį, šįkart norisi pažvelgti į paliktus nuošaliau dekoratyvinius audinius, kuriems būtų galima priskirti lovatieses, kilimėlius, takelius, nors jokiu būdu negalima sakyti, kad dekoratyvumo nebuvo ir šventiniame kostiume ar jaunavedžiams taisomoje lovoje, kad nebuvo dekoratyvios ant šventinio stalo tiesiamos sniego baltumo staltiesės…

Tačiau labiausiai knieti užmesti akį į spalvotus audinius (vienos puošniausių – lovatiesės), juolab, kad linai ir vilna nuo seniausių laikų buvo dažomi natūraliais dažais, pasigamintais iš augalų žiedų, lapų, šaknų, samanų, medžių žievės, naudojant pelkių bei geležies rūdis, ir tik XIX a. natūralias dažylas pamažu išstūmė cheminiai dažai, tačiau spalvų derinimo tradicijos buvo perimamos iš kartos į kartą, tik cheminiu dažu dažytas siūlas jau darėsi ryškesnis. Laikui bėgant, keitėsi ir audinių struktūra, kada šalia lietuviškos žaliavos – lino, vilnos – atsirado bovelna (medvilnė).

Skirtinguose Lietuvos regionuose ir lovatiesių audimo technikos, raštų bei spalvų derinimo tradicijos skyrėsi. Mūsų kraštuose pati populiariausia buvo diminė (dar vadinama pluoštine) keturnytė, aštuonianytė lovatiesių audimo technika. Diminiam audimui būdinga raštuose palikti pluošteliais palaidi siūlai, kas retai pasitaiko audžiant rankšluosčius, ir visai nerasime taip audžiamų staltiesių ar paklodžių. Rankšluosčių, staltiesių daugianyčio audimo technika vadinama servetine. Mūsų muziejuje galima pamatyti ir ripsine sumuštine technika austų lovatiesių, kurių technika, raštai, spalviniai deriniai yra artimi latvių audinių tradicijai.

Į mūsų muziejaus fondus surinktos lovatiesės austos iš lino, vilnos, lino ir vilnos, vilnos ir medvilnės. Keturnytės, aštuonianytės diminės, yra rinktine, kaišytine ir sumuštine technika austų lovatiesių. Mėgstamiausi spalviniai deriniai dvispalviai: juoda ir žalia, juoda ir raudona (šių derinių daugiausia), balta ir mėlyna, balta ir raudona. Gražūs daugiaspalviai raštų deriniai: juodame fone raudonos, žalios, samaninės spalvos rinktiniai raštai arba žalios, raudonos, mėlynos, rudos spalvos smulkių raštų deriniai.

Audinių raštai būdavo perimami iš kartos į kartą, tačiau dažnai audėjos mėgo varijuoti – tais pačiais tradiciniais motyvais kurti savo raštus, iš panašių detalių dėlioti skirtingus ornamentus, o raštų motyvai turėdavo ir savo pavadinimus (nors ne visuose regionuose tas pats motyvas būdavo vadinamas vienodai). Anot audinių raštus tyrinėjusios dr. V. Savoniakaitės, vienas populiaresnių lovatiesių raštuose pasitaikančių motyvų yra katpėdėlės (kačių pėdutės, nors tas pats motyvas kitur vadinamas ir roželėmis, ir langeliais), kurios raštuose derinamos su įvairiais jungiamaisiais elementais: kryželiais, ąžuolo lapais (kitų audėjų vadinamais agurkėliais), o stambesnis motyvas, primenantis akėčias, ir vadinamas akėtiniu. Dažnai jau minėti keturkampiai motyvai būdavo derinami su apvaliais, kurie būdavo vadinami obuolių ar ratų.

Kitais metais 90 metų jubiliejų švęsiančios mūsų krašto audėjos iš Lapiškių kaimo (dabar gyvena Pasvalyje) Bronislavos Stapulionienės, kurios audinių gražų rinkinį yra sukaupęs mūsų muziejus, taip pat ne viena lovatiesė yra išmarginta įvairiai komponuojamu katpėdėlių motyvu, kitais tradiciniais raštais, o autorė sako pati labai mėgstanti austi įvairius dobilėlio variantus. Gal todėl, kad, anot tyrinėtojų, „jos audiniai ypatingai gerai atspindi Šiaurės Lietuvos audėjų spalvų ir raštų charakterį, senąsias audimo tradicijas“, B. Stapulionienė – pirmoji Biržų rajono. audėja, apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos pirmąja premija.

Gražu, kada žmogaus triūsas, jo kūrybinių galių išraiška būna pastebima ir įvertinta… Tačiau ne viena auksarankė audėja, išties verta ne vienos premijos, taip ir nukeliavo užmarštin ne tik neperdavusi savo sukauptos patirties, užmarštin išėjo ir josios unikalūs darbai, kurių jaunoji karta nemokėjo vertinti ir tausoti…

Namudinio audimo tradicija nyksta, senose sodybose dar galima rasti viršugryčiuose ar ūkiniuose pastatuose sudėtų išardytų staklių, bet jos jau nebepyška, jau nebeišgirsime ir tradicinio pasveikinimo, kurį ištardavo užėjęs svečias audeklą į stakles riečiančiai moteriai: „Padėk, Dieve! Mačiau pamiškėj kiškis strūnas taiso!“ Lovatiesė, kaip būsto dekoratyvinė detalė, taip pat jau neberanda vietos moderniame bute – tradiciškai lovos jau niekas nebekloja…

Jeigu dar kuriuose namuose yra likusių senų močiučių dovanotų audinių, retas kas juos bevertina, dažniau žiūri kaip į laikmečio dvasios nebeatitinkantį, vietą užimantį skudurą, net nesusimąstydamas, kaip per šimtmečius pakito perduodamas iš kartos į kartą raštas, kiek į jį naujo (savo išmonės) įdėjo šio audinio audėja, kiek kartų iš vieno galo į kitą lėkė šaudyklė, kiek kartų nutrūko siūlas, kokia kombinacija buvo minamos pakojos, į kiek nyčių siūlai buvo suverti, kiek dienų audėja prasėdėjo staklėse… Tad kokia šio audinio vertė?..

Edita Lansbergienė

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Reformatų bažnytinį turtą laikinai saugo Teismas

Bylos Biržuose

Skaudūs ir daugelį sukrėtę vasaros įvykiai prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios tarsi jau nukeliavo užmarštin. Nebėra budėjimo naktį ir dieną, prie bažnyčios nebestovi saugos tarnybos automobilis. Nebelaikomos kasdieninės ryto ir vakaro pamaldos, gyvenimas Biržų ev. ref. parapijoje vėl sugrįžo įprastinėn vagon ir apima įspūdis, jog visa, kas vyko – buvo tarsi sapnas, išgaravęs vos prabudus. Deja, tai, ką pergyveno evangelikų reformatų surinkimas – tikrovė, kuri turi tęsinį bei vienokias ar kitokias pasekmes.

Apie įvykius, prasidėjusius 2011-ųjų birželio 24 vakarą, jau nemažai rašyta, yra gausios video medžiagos mūsų ir kitose svetainėse, tad kaip ir nebėra reikalo jų kartoti. Svarbu, kad Biržų evangelikų reformatų parapijai pavyko apginti savo teisę naudotis bažnyčios pastatu bei parapijos namais ir buvo užkirstas beprecedentis piktavališkas bandymas suvaržyti tradicinės religines bendruomenės teisę melstis ir atlikti religines apeigas, sutrikdyti eilinio 2011 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo darbą. Dėl šių veiksmų apie 130 parapijiečių kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Biržų policijos komisariate, vėliau perkeltas į Panevėžį. Tyrimas dar vyksta.

Netrukus, po incidento birželio 24-osios vakarą, Biržų evangelikų reformatų parapijos vadovybė kreipėsi į Biržų apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių šios evangelikų reformatų parapijos pastatams.

Pastatai, kuriais minėta parapija nepertraukiamai (bažnyčios pastatu) ar po jų sugrąžinimo jau beveik 20 metų naudojasi (klebonijos pastatas), remontuoja ir prižiūri, buvusio kunigo-diakono Algimanto Kvedaravičiaus veiksmais Panevėžio registrų centre buvo įregistruoti ar perregistruoti ne Biržų evangelikų reformatų parapijos, bet juridinio asmens Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (toliau – LERBSK) vardu.

Priminsime, kad Biržų evangelikų reformatų bažnyčios pastatas nacionalizuotas 1948-aisiais, atiduodant panaudos būdu prapijai, ir tuo būdu priklausantis jai iki šiol. Pastatas nebuvo sugrąžintas bendruomenei, nes nebuvo jokiame balanse. Lietuvos Respublikos Seimas tik šiemet ėmė ruošti įstatymo projektą, kaip tokias nacionalizuotas bažnyčias grąžinti buvusiems savininkams. Panevėžio registrų centre bažnyčios pastatas, kaip minėta, A.Kvedaravičiaus asmens prašymu, buvo įregistruotas Registrų centre be valstybės nacionalizuoto turto sugrąžinimo akto LERBSK vardu. Biržų evangelikų reformatų parapijos namai buvo sugrąžinti Biržų r. savivaldybės sprendimu, tačiau ir vėl, be Biržų ev. ref. parapijos žinios A.Kvedaravičiaus asmens prašymu Panevėžio Registrų centre perrašyti LERBSK vardu. Pastebėjus atsiradusius netikslius įrašus, buvo kreiptasi į Registrų centrą, kuris juos atstatė, tačiau atstatydamas, pažeidė teisines procedūras. Tai leido A.Kvedaravičiui inicijuoti teisinius veiksmus, kuriais vėl buvo palikta minėto turto klaidinga registracija.

Biržų apylinkės teismas pradėjo civilinį teisminį procesą šio turto klausimu ir taip pat pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Tai šiek tiek sumažino įtampą, tačiau šis teismo sprendimas buvo LERBSK apskųstas aukštesnei instancijai (skundą pasirašė Dalia Liaukevičienė). Šių metų rugsėjo 20 d. teismas Panevėžyje LERBSK skundą atmetė, palikdamas galioti teisinės apsaugos priemonės. Po šio sprendimo beveik 3 mėnesius diena naktį trukęs budėjimas bažnyčioje buvo nutrauktas.

Bylą dėl bažnyčios bei klebonijos pastatų Biržų apylinkės teismas susirinko nagrinėti lapkričio 25-ąją. Dėl kitų teisminių procesų, susijusių su Biržų įvykiais ir prasidėjusių Vilniuje, Biržų evangelikų reformatų parapijos vadovybė, kaip ieškovas, kreipėsi į Teismą šį procesą stabdyti, iki bus išspręstos bylos sostinėje (čia iškelti ieškiniai tiek dėl neteisėtai parduoto bažnyčios nekilnojamojo turto, tiek dėl LERBSK įgaliojimų apskritai). Biržų apylinkės teismas atsižvelgė į ieškovo prašymą.

Bylos Vilniuje

Tuo metu, kai biržiečiai reformatai kovojo už savo bažnyčią, Vilniuje buvo pradėtas gaivališkas Vilniaus evangelikų reformatų nekilnojamojo turto, registruoto LERBSK vardu, „išpardavimas“. Vėliau buvo siekiama šį turtą, paduodamą daug žemesne nei rinkos kaina, dar kartą perparduoti. Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas per bažnyčios advokatus nedelsdamas kreipėsi į teismus, siekdamas sustabdyti LERBSK juridinio asmens vardu veikiančių asmenų – D. Liaukevičienės ir A. Kvedaravičiaus – veiksmus: Vilniaus apygardos teismas 2011 10 14 priėmė sprendimą areštuoti visą, dar likusį LERBSK žinioje nekilnojamą turtą. Buvo imtasi priemonių sustabdyti jau parduoto turto perpardavimus. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones jau parduotam bažnytiniam turtui, kad jis nebūtų parduotas ar perleistas tretiesiems asmenims.

Lietuvos ir Vilniaus evangelikų reformatų nekilnojamas turtas Vilniuje – įstorinai pastatai Pylimo gatvėje, statyti dar carinės Rusijos viešpatavimo laikais. Vilnius ilgą laiką buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų centras. Jame, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, evangelikų reformatų pamaldos buvo laikomos ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Ėmė formuotis lietuviškas evangelikų reformatų surinkimas, jo ganytoju Sinodas paskyrė kun. Joną Šepetį. Pastate, kurio adresas šiandien Pylimo g. 7, 1993 m. sugrąžintame Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei, veikė garsi Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo biblioteka ir archyvai. Šį pastatą LERBSK vadovai pardavė dvigubai žemesne rinkos kaina š.m. birželio 26 d., kaip tik prasidėjus įvykiams Biržuose. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje naujieji „savininkai“ siekė šį pastatą perparduoti, tačiau, kaip aukščiau minėta, tam buvo užkirstas kelias. O štai pastate Pylimo g. 20 buvo parduoti visi bažnyčiai sugrąžinti ir LERBSK vardu registruoti butai.

Teisiniai procesai šiomis bylomis Vilniuje neapsiriboja. Praeitą savaitę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodo advokatai padavė prašymą Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti baudžiamąją bylą. Akivaizdu, jog buvo siekta pasisavinti ar išgrobstyti stambų Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinį turtą Vilniuje.

Savaime suprantama, visi teisminiai procesai reikalauja nemenkų išlaidų: advokatų darbui apmokėti, dėl teisinių procesų atsiradusių bažnyčios atstovų kelionių išlaidoms padengti, dokumentams paruošti, ieškiniams kelti. Šios išlaidos yra dengiamos didžia dalimi Biržų ev. ref. parapijiečių tikslinėmis aukomis. Daugiausia aukų teisinėms išlaidoms buvo surinkta vasarą, tačiau tikslinės aukos yra renkamos visose ev. ref. parapijose, bei gali būti pervestos ir tiesiogiai į Sinodo sąskaitą. Aukotojai aktyviai dalyvauja apsaugant bažnytinį turtą nuo išgrobstymo, siekia, kad jos turtas būtų naudojamas pagal paskirtį. Žemiškasis bažnyčios paveldas reikalauja apsaugos, o tai reiškia – pačių tikinčiųjų dėmesio bei pastangų. Vien pinigai turto apsaugoti negali, reikalingos tikinčiųjų maldos ir darbai, visuomenės dėmesys bei nuoseklus visų geros valios žmonių bendradarbiavimas.

 

Ref.LT informacija

Selonija.lt

Daiktas – praeities atspindys (XIII dalis): Ką kelsim ant stogo: gaidį, ožį, ar žirgą?..

Per ištisus metus bandėm pasakoti apie mūsų senolių kūrybiškumą, kokie stebuklai užgimdavo paprasto žmogaus galvoje ir kokiais įvairiais pavidalais materializuodavosi į nuostabiausius kūrinius: audinius, nėrinius, drabužius, indus, metalo dirbinius, drožinius, ne tik turinčius praktinę, bet labai dažnai ir estetinę vertę. Tačiau nė karto nepasižiūrėjome, o kokioje gryčioje tie stebuklai galėjo užgimti… Paprastoje, medinėje, o tuo pačiu ir nepaprastoje – gražiausiais ornamentais išpuoštoje, išrašytoje…

Lietuvoje jau nesunkiai galima suskaičiuoti, kiek dar yra išlikusių autentiškų kaimų ir juose išsaugotų medinės kaimo architektūros šedevrų, kaip ir vienetai likę ne visiškai sugriuvusių medinių dvarų, iš kurių ir perimta tradicija puošti savo būstą… Miestuose taip pat lengva ranka šluojami nuo žemės paviršiaus paskutiniai, o jų vietoje dygsta šalti ir bedvasiai betoniniai, stikliniai monstrai…

Kalbininkas, visuomenės veikėjas kun. Povilas Januševičius (1866–1948), Biržuose įsteigęs lietuviškos kultūros židinį – „Onos Januševičiūtės ir jos įpėdinių knygyną“, Kaune 1917 m. išleistoje knygoje „Namai. Jųjų svarba, padėjimas, stilius, medega, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai“ skatino domėtis tautodaile. Jis rašė: „Mūsų gadynės naujoji karta statydama namus nebenaudoja įvairiausių pagražinimų, kokių galima pamatyti ant senesnių namų“. P. Januševičius minėtoje knygoje ragina pastogių, skliautų lentas gražinti ornamentais „kaip mūsų krašto juostos“.

Tad jau XX a. pradžioje buvo susirūpinta, kad nyksta senosios trobesių statybos ir puošimo tradicijos. Karai, gaisrai ir viską nuo žemės šlavusi melioracija negailestingai naikino šią kultūros paveldo dalį, kartu atimdama iš mūsų ir dalį savasties. Deja, šiandien šito naikinimo proceso sustabdyti niekas nebegali (gal ir nebenori?), tad išlikusių tradicinės architektūros medinių trobesių turime tikrai nebe daug, ir dažniausiai tik senose fotografijose beaptinkame drožiniais išpuoštus stogų skliautus, langus, puošnius priebučius. Ir nors šiandien bandoma grįžti prie ekologiškesnių, šiltesnių ir jaukesnių medinių namų, statomi jie nebe taip, kaip mūsų proseneliai statėsi, iš už jūrų braunasi skandinaviška būsto rentimo tradicija…Tad ant naujųjų namų stogų nei žirgeliai bežvengia, nei gaidžiai begieda…

Namų rentimas prieš šimtmetį buvo dailidės darbas, o būsto įrengimu (grindys, lubos, langai, durys, langinės) ir papuošimu, anot etnologo V. Miliaus, užsiimdavo staliai (dažnai šie terminai tapatinami, vartojami kaip sinonimai), nors būdavę meistrų, kurie ir sienas suręsdavo, ir vidų įrengdavo, o dar ir baldus gebėdavo gaminti, tad žmonėse gyvas buvo dar vienas pavadinimas – meistras, kuris tiko ir dailidei, ir staliui, ir „visų galų meistrui“ pavadinti. Retai kada dailidė dirbdavo vienas, dažniausiai turėdavo padėjėjų, kartais net iki šešių, tad keliaudavo iš apylinkės į apylinkę visa komanda.

Žinoma, kad XX a. 4 dešimtmetyje Biržų apylinkėse namus statė ir įrenginėjo meistrai broliai Petras ir Alfonsas Giedraičiai, kurie buvę ne tik statybininkai, bet ir projektuotojai: išklausydavę užsakovo pageidavimų braižydavę projektą, paskui jį suderindavę ir pasirašydavę sutartį, kurioje būdavo numatomi darbų atlikimo terminai. Reikia manyti, kad biržiečiai meistrai terminų laikydavosi, nes uždelsus darbus grėsė netekti dalies sutarto atlyginimo, ir tos nesumokėtos dalies net per teismą atgauti nebebuvo galima…

Kaip mūsų krašte buvo puošiami kaimo trobesiai, mediniai dvareliai, daugiausia sužinoti galime iš senųjų fotografijų arba tautodailės tyrinėtojų leidinių, kuriuose galima rasti vieną kitą dar spėtą užfiksuoti įdomesnę trobesių puošybos detalę, atspindinčią mūsų krašto tradiciją. Kelios puošybos detalės yra patekusios ir į mūsų muziejų, jas galima pamatyti etnografijos ekspozicijoje. O puošiamos mūsų pirkios buvo panašiai kaip ir visoje Lietuvoje: namų skliautai buvo dekoruojami drožinėtais skydais, ornamentuotomis vėjalentėmis (dažnai viršuje susikryžiuojančiomis ir užsibaigiančiomis lėkiais), karnizais, puošniais langeliais, apylangėmis buvo aptaisomi ir namo langai (antlangės, palangės, šoninės lentos ar langinės). Ypatingai puošnių būta namo prieangių (gonkų, verandų) – su kolonomis, įmantriais drožiniais išpuoštais frontonais, ornamentuotomis tvorelėmis. Puošnios būdavo ir gyvenamųjų namų bei klėčių durys.

Vienas iš įspūdingiausių, dar nespėjusių visai sunykti gonkų frontonų mūsų krašte yra Rindauguose. Medinio dvarelio nuotrauką, darytą 1983 m., galima rasti Jurgio Gimbuto knygoje “Kaimo trobesių architektūra“. 2008 m. šio pastato frontoną nufotografavo ir mūsų muziejininkai. Lyginant su daugiau nei prieš 20 metų fiksuotu vaizdu, matyti, kad prieangiui per tą dvidešimtmetį nebuvo leista nugriūti, jis net paremontuotas. Puikiai išlikęs ir pagrindinis ornamentas – du išpjaustyti į augalinius motyvus peraugantys žalčiai, kuriuos labiau tiktų vadinti drakonais (sparnai, dantys). Tačiau viršutinė detalė – skliautelio lėkis, buvęs puošnus drožinys, tvirtintas vertikaliai, šiandien jau baigia sunykti.

Žalčio motyvas buvęs ypač populiarus kaimo trobesių puošybos elementas, įvairiais pavidalais žalčiai (drakonai) buvo įkurdinami ne tik prieangių frontonuose, bet ir viršlangėse. Žaltys – gerosios namų dvasios saugotojas. Muziejaus etnografijos salę taip pat puošia pora žalčiukų, atkeliavusių nuo vienų gonkų frontono.

Tradicinės pirkios neįsivaizduojame ir be pagrindinės skliauto puošmenos – lėkio. Žirgelių pora – vienas populiariausių šios puošybos detalės motyvų, tad dažnai lėkiai ir vadinami tiesiog žirgeliais. Tačiau pakankamai dažni ir kiti zoomorfiniai motyvai: gaidžiai, ožys, jautis, ragai, „apūkai“, antelės, balandžiai… (žirgelių ir įvairių paukščių motyvai populiarūs Aukštaitijos trobesių lėkiuose). Be jau minėtų ornamentų, stogų skliautus papuošdavo ir augalinių, geometrinių ornamentų (dažnai tvirtinami vertikaliai, kai kurie labai panašūs į prieverpstes) ar net žmonių pavidalo lėkiai. Būta ir labai įmantrių, sudėtingų ažūrinių pjaustinių (toks puošė prieangio Rindauguose frontoną).

Skaitytojui, be abejo, įdomu, kokiu būdu rasdavosi tos grožybės. Šiandieninio meistro rankose tikriausiai ne vienam yra tekę matyti elektrinį siaurapjūklį, juo ir išraitomi gražiausi ornamentai, kuriuos prieš pjaustydamas stalius nusipiešia ant lentos pagal trafaretą. Žinoma, prieš šimtmetį tokių įmantrių prietaisų meistrai neturėjo, tad tuo tikslu buvo naudojamas rankinis siaurapjūklis, kuriam kiekvienas meistrelis rankeną pasidarydavo pagal savo ranką ir… grožio pojūtį, tad yra tekę matyti ir siaurapjūklį su dviem skirtingomis „ausytėmis“, ir net šuniuko pavidalo. Tačiau net ir praėjusio šimtmečio pradžioje figūriniam medžio apdirbimui meistrai jau turėjo ir stakles.

1984 m. muziejui pavyko nupirkti mechaninę mašiną figūriniam medžio apdirbimui – bonzagę (zage – germanų kalbose pjūklas). Medžio apdirbimo meistras,dailidė ir stalius, Juozas Kleinotas (g. 1914 m.) šį pjūklą buvo nusipirkęs iš kito dailidės – Karaliaus – našlės, gyvenusios Biržuose. Anot pjūklą pardavusios Karalienės, jos vyras bonzagę buvo pirkęs iš dar kito staliaus, tad galime manyti, kad ši kojinė medienos figūrinio apdirbimo mašina gali turėti beveik šimtą metų. Anot muziejininkės J. Kriščiūnienės, užrašiusios meistro J. Kleinoto pasakojimą, šis staliaus amato išmokęs Vaškuose, kaip ir daugelis amatininkų keliavo iš kaimo į kaimą, kartu su savimi veždamasis ir sunkų, bet labai darbą palengvindavusį aparatą, dariusį tikrus stebuklus…

Žinau, nepatikėjote… Ne mašinos ir ne įrankiai daro stebuklus, bet žmonės. Gal dar galim turėti vilties, kad naujų, gražių namų priebučiuose įsitaisys namų dvasią saugantys žalčiai, o ant stogų šelmenų vėl sužvengs žirgeliai…

 

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Muziejėlis: dovana kaimui ir sau

Kratiškietė Aldona Vaičikauskienė kaimo bibliotekos jubiliejui pasidovanojo muziejėlį. Toks muziejus tarp rajono bibliotekų filialų – vienintelis.

Svajonė išsipildė

Šiais metais Kratiškių bibliotekai – 60 metų. Aldona Vaičikauskienė bibliotekoje dirba 40 metų. Jos žiniomis, iki 1951-ųjų bibliotekininkai labai keitėsi. Pasikeitė 17 darbuotojų. Darbuotojai neužsibūdavo dėl prastų darbo sąlygų. Būta progų, kai ir Aldonai kilo sparnai. Sparnus pakirpo meilė savo kraštui, žmonėms. Jos darbo dešimtmečiai įprasminti įvairiuose albumuose: kraštotyra, parodos, renginiai, mokymai. Lankytojų netrūksta. Vienais metais bibliotekoje gyveno net žaltys.

Bibliotekos įvairenybėmis Aldona mielai dalinasi su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais. Dar šių metų pradžioje ji prasitarė: kurs muziejėlį. Nuo pat pirmųjų savo darbo metų saugojusi ateities kartoms įdomesnes knygas. Dabar džiaugiasi: gerai, kad neskubėjo jų atiduoti makulatūrai.

– Muziejėlį svajojau kurti pirmame aukšte, prie bibliotekos, kad būtų patogu lankytojams ir man. Trūko patalpų. Antrame aukšte bibliotekai priklausančiame kambarėlyje glaudėsi bendruomenė ir ūkininkės. Bendruomenei išsikrausčius į erdvesnes patalpas, su kultūros darbuotojomis radome tinkamiausią sprendimą: kultūrai atiteko bibliotekos patalpos antrame aukšte, o man – jų sandėliukas prie bibliotekos. Jį susiremontavome. Ir pradėjau gabenti eksponatus. Pirmiausia iš savo namų, – pasakoja bibliotekininkė Aldona.

Jos žodžiais, neturėti kaime muziejaus ne tik skriauda, bet ir gėda. Juk šiose apylinkėse gyvena labai šviesūs žmonės, veikia pagrindinė mokykla. Dar nesurinkta medžiaga apie išnykusius kaimus, dvarus, kapinaites.

– Laukia didelis darbas. Jeigu pradėjau, jau nebesustosiu. Muziejus plėsis, – kalbėjo Aldona. Ji žada parengti krašto istorijos stendą. Ir ruošiasi aprašyti kiekvieno daikto kilmę ir istoriją.

Kasė iš žemių

– Melioracija sunaikino labai daug vertingų eksponatų. Anksčiau žmonės jų nebrangino. Bet kai kas juos rinko. Ir man nekilo ranka kuo skubiau jų atsikratyti. Kokia santvarka bebūtų, priimtina ar nepageidautina, istorijos neapeisi ir nenuginčysi. Su istorija reikia susitaikyti. Turiu muziejėlyje raudonąjį kampelį. Jaunajai kartai įdomu pavartyti Lenino raštus, suvažiavimų medžiagas, savo senelių buvusio kolūkio istoriją. Suradau ir sovietinį herbą, pionieriškų, komjaunuoliškų, kareiviškų to metų dienų atributikos, – pasakoja bibliotekininkė.

Beveik visi eksponatai atkeliavę iš kaimyninių kaimų: Butniūnų, Daudžgirių, Jagaudžių, Sidabriškių, Šniukščių, Liekniškio, Skamarakų… Kiekvienas eksponatas liudija šeimininką: Elžbieta Vinciūnienė, Stefanija Nevierienė, Bronė Žalinkevičienė, Karolina Zakrienė, Letulienė, Antanas Vinciūnas, Girdutis Karoblis…

Bibliotekininkė eksponatų ieškojo pakiemiais. Labai dėkinga buvusiai vietos mokyklos direktorei biržietei Onutei Darčkuvienei už surinktą „Pavasario“ kolūkio istoriją.

– Visi šie daiktai neįkainojami. Jie brangūs kaip ir patys jų šeimininkai. Kai kurių nebėra tarp gyvųjų, – pastebi Vaičikauskienė. Elžbietos Vinciūnienės rankšluosčiams, lovatiesei, skarai daugiau kaip 200 metų. Per karą ne vien tik šie, ir kiti eksponatai buvo užkasti ir slepiami žemėse. Kai kurie šimtą metų išgulėjo savo slėptuvėse spaliuose.

Milijonas spaliuose

Kratiškių pagrindinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė Inga Tamonienė gyvena buvusiame dvare, savo prosenelių gimtinėje. Mokytoja pasakoja: kasmet kasinėdama daržą iškasa kokią nors porcelianinę statulėlę, lėkštę ar kitokį iš šalies menkavertį, o jai pačiai labai brangų daiktą. Vienos radybos užminė galvosūkį:

– Prieš kelerius metus kapitaliai remontavome dvarą. Spaliuose ant viršugryčio už balkio radome slėptuvę. Aliuminiame inde 1898 metų laikraščio skiautėje buvo sudėtas pluoštas 1909 metų rublių, šeimininkų pasai bei nuotraukų albumas. Dvaro šeimininkai, matyt, ruošėsi pabėgimui. Rubliai mums beverčiai, tačiau, vertinant anais laikais, tai buvo didžiulis lobis. Deja, šeimininkai lobiu nebesuspėjo pasinaudoti, – pasakojo mokytoja Inga.

Sveikintojai

Pirmosios muziejėlio lankytojos buvo Aldonos Vaičikauskienės kolegės bibliotekininkės. Jo duris varsto ir aplinkinių kaimų moterys bei kratiškietės.

Onutė Teišerskienė iš Naujikų kaimo tvirtino:

– Man įdomiausias dvaro lobis. Pirmąkart matau tokius pinigus. Lygintuvas primena vaikystę, kai gyvenome be elektros. Tokiose medinėse geldose minkydavome ragaišį…

Kratiškietė Stefanija Nevierienė susidomėjo dvaro pastate rastu nuotraukų albumu. Labai kokybiškos nuotraukos, bet nepažįstamas nei vienas veidas…

– Muziejuje stovi mano verpimo ratelis. Eksponatų pas mane ir daugiau bus. Viską muziejuje apžiūrėjau. Įdomiausia man šimtaspurgė Vinciūnienės skara. Ir aš tokią turėjau. Mano mamytė nešiojo. Būdamos paauglės tokią skarą susikarpėme į keturias dalis. Skara plona, bet labai šilta, – pasakojo močiutė.

Muziejėlyje sutikau ir Kratiškių pagrindinės mokyklos mokytojas Ingą Tamonienę, Neringą Šimonienę ir Nijolę Baltrušaitienę.

– Ne veltui sakoma: geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti. Muziejėlis mums labai pravers. Šukionyse kai mokytojavau, vaikučiams visas edukacines pamokėles: apie audimą, verpimą, duonos kepimą, rengdavau kaimo bendruomenės muziejuje, – kalbėjo mokytoja Neringa.

Grįždami iš Biržų turgaus, prie Kratiškių bibliotekos stabtelėjo Daudžgirių kaimo gyventojai Vanda ir Rimas Sadauskai. Jie dar nematė muziejaus.

Bibliotekininkės Aldonos Vaičikauskienės telefonas šiomis dienomis skamba dažniau. Vieni pasiūlė senovinį įdomų laikrodį, kiti amžiną atilsį auksarankės Janinos Žiemelienės pirštines. Kratiškių ūkininkai, vieni iš aktyviausių bibliotekos lankytojų Irena ir Rimantas Ratkevičiai, irgi užsuko ne tuščiomis. Jie atvežė ir bibliotekai padovanojo 70 naujausių meilės romanų. Knygos naujos, įdomios, labai populiarios. Pagavėnių ūkininkė Aida Klepeckienė irgi atsiskubino ne tuščiomis, su lauknešėliu knygų iš savo asmeninės bibliotekos, skirtų vaikams ir suaugusiesiems.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Seniausi Europos muzikos instrumentai liko gyvi tik Biržų krašto dėka

Penktadienį ir šeštadienį Biržuose vyko II respublikinis skudutininkų ansamblių bei ragų ir daudyčių pūtėjų festivalis „Dudutis“. Į jį suvažiavo daugiau kaip 200 vaikų ir mokytojų iš visos Lietuvos: Kauno, Kupiškio, Panevėžio, Utenos, Akmenės, Raseinių, Alytaus, Klaipėdos.

Kodėl būtent skudučiai? Menotyros mokslų daktaras, profesorius Algirdas Vyžintas „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad tai – vienas iš seniausių pasaulyje muzikos instrumentų. Daug kur Europoje jis išnyko arba vystėsi iki fleitų ar kitų pučiamųjų instrumentų, o senojoje Sėlių žemėje skudučiai išliko archaiški, tokie, kokie buvo prieš 3 tūkstančius metų. XIX a. pabaigoje jais vis dar grojo Biržų krašte, kur skudučiai buvo populiarūs. Mokslininkai skudučių atitikmenų randa nebent suomių ar karelų tautose ar Rusijoj bei pirmykštėse tautelėse. XX a. pradžioje skudučiai ėmė sparčiai nykti, kiek ilgiau išlikdami Šiaurės-rytų Lietuvoje, sutartinių krašte: apie Biržus, Vabalninką, Pandėlį, Kupiškį. Anksčiau skudučiai buvo žinomi kur kas didesniame plote – visoje Aukštaitijoje. Tačiau Žemaitijoje ir Suvalkijoje skudučių nerasta.

Pasak profesoriaus, mes, biržiečiai, galime didžiuotis išsaugoję pasauliui ir dar vieną instrumentą: apie Biržus, Vabalninką šio amžiaus pradžioje dar buvo grojama instrumentais, vadinamais daudytėmis. Tai – tiesūs mediniai, 140–230 cm ilgio vamzdžiai, kuriais dviese atlikdavo sutartines. Nuo ragų daudytės skiriasi tuo, kad kiekviena jų galima gauti ne vieną, bet 4–5 tonus.

Profesorius A. Vyžintas buvo dėkingas tiems, kurie saugo ir puoselėja senąją muziką, ir didžiavosi, kad jaunimas pučia skudučius, ragus ir kitus senuosius muzikos instrumentus. Jis ragino skudučiais groti per muzikos pamokas, nes tai, anot profesoriais, pats lengviausiai įvaldomas muzikos instrumentas. Jis atkreipė dėmesį, kiek daug biržiečių iki šių dienų groja skudučiais, kiek stiprių kolektyvų palaiko šią archaišką muzikos tradiciją: „Saulala“, „Ašrela“, „Siaudela“.

Pirmąją festivalio dieną Biržų pilyje skudutininkams vyko teoriniai užsiėmimai.14 val. menotyros mokslų daktaras, profesorius Algirdas Vyžintas, skaitė paskaitą „Skudučiai nūdienoje: Skudučiavimo esmė ir metodiniai pastebėjimai“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros lektorė, skudutininkų ansamblio vadovė Algytė Merkelienė dalijosi patirtimi apie skudučių repertuarą, o Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja ekspertė, tautinės muzikos ir šokio ansamblio „Žemaitukas“ vadovė Milda Damalienė pasakojo apie skudučių mokymo metodiką mokykloje.

Skudutininkai susirinko ne tik paskaitų klausyti, tad biržiečiai penktadienio vakarą Pilyje galėjo paklausyti festivalio atidarymo koncerto. Jame dalyvavo biržiečių folkloro ansambliai „Saulala“, „Aušrela“, „Siaudela“, ansambliai iš Anglininkų ir Užušilių, Biržų kultūros centro istorinių šokių grupė, Polkos konkurso nugalėtojai bei tautinės muzikos ir šokio ansamblis „Žemaitukas“ iš Klaipėdos.

Šeštadienį Biržų kultūros centre vyko pagrindinis festivalio koncertas. Jame dalyvavo daugiau kaip 200 atlikėjų: skudutininkų, ragininkų ir daudytininkų ansambliai iš Akmenės, Kauno, Klaipėdos, Raseinių, Panevėžio, Gargždų, Jonavos, Alytaus, Utenos, Anykščių, Biržų ir Kupiškio.

 

Dalius MIKELIONIS

D. Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Sprendė Birutės paminklo likimą

Pirmadienį posėdžiavo XX a. laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos Biržų rajone įamžinimo komisija. Buvo sprendžiamas klausimas dėl Nepriklausomybės paminklo originalo fragmentų likimo. Komisija apsistojo ties dviem variantais: Birutę eksponuoti karių kapinių teritorijoje arba šalia atstatyto paminklo. Šiam sprendimui pasipriešino vienintelis komisijos narys Povilas Stakionis.

 

             Nuomonės

Komisijos darbui vadovavusi rajono merė Irutė Varzienė paprašė savo nuomonę originalo fragmentų eksponavimo klausimu išsakyti visų komisijos narių ir į posėdį atėjusių svečių.

– Būtų puiku, jei liktų dvi labiausiai palaikomos versijos, – sakė komisijos pirmininkė I. Varzienė. – turime šventą tikslą: išsprendę šią problemą sutaikyti tam tikras biržiečių grupes. Juk dabar, kai laisvės gynėjų einame gerbti į dvi skirtingas vietas, menkina šventes.

I. Varzienė perskaitė dviejų biržiečių pasiūlymus komisijai. Valentinas Dagys siūlo paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių žaliojoje zonoje. Panašios nuomonės yra ir biržietis Jonas Dagilis.

Merė sakė, jog bandė įkalbėti į posėdį atvažiuoti skulptorių Robertą Antinį (jo tėvas Robertas Antinis – Nepriklausomybės paminklo autorius), tačiau skulptorius atvykti atsisakė ir pareiškė, jog paminklo kopijos neleis judinti iš tos vietos, kurioje jis dabar stovi.

Nuomonę pareiškė buvęs biržietis architektas Vytautas Brėdikis. Architektas mano, jog karių kapines reikia iškelti, o Birutę grąžinti į buvusią vietą. Jis prašė pranešti, kokį sprendimą šiuo klausimu priims komisija. Tačiau su kapinių iškeldinimu, anot merės I. Varzienės, pavėluota.

             Prie kurio paminklo dėti gėles?

Komisijos narys architektas Silvestras Šimas sakė, jog galimybė paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių teritorijoje yra. Kapinių teritorijoje yra įregistruotas 512 kv. m atskiras sklypas. Architekto nuomone, galima būtų suformuoti terasą, suprojektuoti laiptus, įrengti apšvietimą ir eksponuoti paminklo liekanas.

Tačiau komisijos nariui Povilui Stakioniui iškilo dilema:

– Tai prie kurio paminklo tada gėles nešti?

Istorikas Antanas Seibutis dėl šios abejonės net pyktelėjo:

– 15 metų prie Birutės kopijos gėles nešėte, penkerius – nustojote nešti. Ši situacija dirbtinai padaryta.

Anot istoriko, 1990 m. Nepriklausomybės paminklas buvo atstatytas, sąjūdiečiai įmontavo gilzę su linkėjimu ateinančioms kartoms. 2007 m. rajono Taryba pritarė, kad originalas būtų eksponuojamas karių kapinių teritorijoje. A. Seibutis teiravosi, kodėl Tarybos sprendimo nevykdė nei buvusi, nei dabartinė valdžia.

A. Seibutis išreiškė ir savo asmeninę nuomonę: paminklas labai gerai išsilaikęs, todėl sprendimas jį palaidoti būtų neteisingas.

– Man asmeniškai labiausiai imponuotų kompozicija – bendras monumentas. Atsiskleistų istorijos tragizmas, – sakė A. Seibutis.

Svečio teisėmis komisijos posėdyje dalyvavusi vicemerė S. Eitavičienė siūlė karių kapinių tvorą patraukti iki palaidojimų, kad abu paminklai nebūtų išskirti. Tad ir gėles būtų galima padėti prie abiejų paminklų. Architektas S. Šimas sakė, jog norint perkelti tvorą, reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą.

             Laidoti ar ne paminklą?

Komisijos narys K. Slavinskas sakė, jog žuvusieji karių kapinėse buvo laidojami ne atskiruose kapuose, o bendroje duobėje:

– O plytos ten pastatytos simboliškai, kaip vėliavėlėmis sužymėta.

Komisijos narys Mykolas Taujanskas prisiminė, jog karių palaikus ūkininkai rinko iš viso rajono ir vežė į kapių kapinių vietą. Ten buvo iškastos dvi duobės vakarinėj pusėj:

– Karių kapinės atsirado pokariu, ten ir stribai, ir garnizono kariai palaidoti.

Povilui Stakioniui šie svarstymai nepatiko:

– Reikia atsikratyti vieno paminklo: kopiją pastatyti ten, kur sūpuoklės, o originalą palaidoti ir pastatyti kryžių.

– Tai kokią „malitvą“ ant to kryžiaus užrašysim? – su P. Stakionio nuomone nesutiko komisijos narė, Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjungos Biržų filialo vadovė Danguolė Žiukienė.

Ji sakė, jog politiniai kaliniai ir tremtiniai griežtai priešinasi originalo palaidojimui:

– Negi mes savo simbolį laidosime? Ką paliksime ateities kartoms?

– Tai ką, į Grūto parką atiduoti? – teiravosi Povilas Stakionis. – Mes su Kęstu prieš rinkimus sakėme, kad kopiją prie sūpyklių statysim. Taip išeina, kad rinkėjams meluosim?

             Argumentai

Išklausiusi diskusijos Irutė Varzienė argumentavo: skulptorius Robertas Antinis kopijos neleis judinti. Kopija – tuščiavidurė, todėl ji gali kilnojimo neatlaikyti. Trečiasis argumentas – yra ir kitokių nuomonių šiuo klausimu. O ir pinigai ne paskutinėje vietoje.

– Tada nugriaunam kopiją ir restauruojam originalą, – į diskusijas nesileido P. Stakionis.

– Net mūsų pačių – komisijos narių – nuomonė skiriasi. Tai ką kalbėti apie kitus biržiečius. Ir pats griovimo procesas dabar, XX amžiuje, man nepriimtinas, – sakė merė. – Be to, paminklą atstatė sąjūdiečiai. Juk negalime mes su savo žmonėmis taip elgtis. Tai kuo mes būtume geresni už tuos, kurie griovė?

– Viskas nutarta rajono Tarybos sprendimu, o ne partizaniškai. Galbūt ir mūsų sprendimai po dešimties metų kažkam nepatiks, – kalbėjo A. Seibutis.

Komisijos narė, Biržų šaulių vadė Rasutė Baltienė pasisakė, jog kopiją reikia palikti toje vietoje, kur ji ir yra:

– Ten nešėme gėles, iš ten važiavome Sausio 13-ąją. O gėles galima dėti prie abiejų paminklų. Aikštė didelė – visiems vietos užteks. Reikėtų tik karių kapinių tvorą patraukti.

             Jei ne Birutė, tai – Marytė

– O kas būtų, jei Biržuose nebūtų Birutės? – svarstė Mykolas Taujanskas.

– Nebūtų Birutės, būtų Marytė, – atsakė Vytautas Linkevičius.

M. Taujanskas susirūpino, jog dabar Birutės kopija stovi ant šaligatvio, moterys į grindinį kulniukus nusilaužo. O gal naują paminklą pastatyti?

V. Linkevičiaus nuomone, pusei biržiečių tas pats, kur Birutė bus eksponuojama. O jaunimui – visai nerūpi. Anot V. Linkevičiaus, dėl Birutės Povilas Stakionis buvo surinkęs kelis tūkstančius parašų, dabar kažin ar 200 surinktų.

             Nutarimas

Svečių teisėmis posėdyje dalyvavę buvę tremtiniai stebėjosi, jog ir tarp pačios komisijos nėra sutarimo. Ir net išreiškė nuomonę, jog karių kapinių tvoros liesti nereikia, o paminklo originalo fragmentus, kurie puikiai išsilaikę, eksponuoti šalia kopijos:

– Mums bus didesnė garbė nei karių kapinėse, – kalbėjo svečias.

Architektas S. Šimas pateikė pavyzdį: Trijų kryžių paminklą Vilniuje. Jis pastatytas 1916 metais, 1950-aisiais – susprogdintas. Dabar jo liekanos eksponuojamos šalia atstatyto paminklo.

Komisijos pirmininkė Irutė Varzienė pasiūlė priimti nutarimą, kuriame būtų abu variantai (realizuoti 2007 m. gruodžio mėn. rajono Tarybos priimtą sprendimą paminklo originalo fragmentus eksponuoti karių kapinių teritorijoje arba abu paminklus eksponuoti šalia) ir teikti projektinius pasiūlymus. Prieš pasisakė tik komisijos narys P. Stakionis.

 

Edita MIKELIONIENĖ
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
www.selonija.lt

Kitas puslapis »