Kaip adaptuoti Prancūzijos prezidento vardą ir pavardę Francois Hollande?

Adaptuota asmenvardžio François Hollande (pranc.) forma yra Fransua Olandas (sakinyje linksniuojama tik pavardė): Paskutinę oficialios prezidento rinkimų kampanijos Prancūzijoje dieną apklausos patvirtino socialistų kandidato Fransua Olando persvarą.

Originalaus asmenvardžio tekste gramatinama taip pat tik pavardė: François Hollande’ o, François Hollande’ui.

Fransua Olando ponios vardo ir vokiškos kilmės pavardės Valérie Trierweiler adaptuota forma (arčiausiai prancūziško tarimo) – Valeri Trijerveler (nei prie originalių, nei prie adaptuotų šio asmenvardžio formų tekste galūnės nededamos).

 

VLKK informacija

Selonija.lt

Gegužės septintoji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Apie spaudos draudimą Lietuvoje

Muravjovo koriko pavardę yra girdėjęs ir nelabai istorija besidomintis žmogus. Šis Vilniaus generalgubernatorius taip buvo pramintas už žiaurumą malšinant 1863 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Po šio sukilimo numalšinimo vienas M. Muravjovo nurodymų buvo uždrausti lietuvišką spaudą. Ne tik elementoriai, bet ir maldaknygės turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis. M. Muravjovo pasekėjas generalgubernatorius K. Kaufmanas nurodė: „kad visos knygos ir rankraščiai lietuvių, žemaičių ir latvių tarmėmis būtų leidžiami spausdinti ne kitaip, kaip tik rusų civilinės abėcėlės raidėmis.“

Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Motiejus Valančius pradėjo organizuoti visuomeninį pasipriešinimą, telkė knygnešius. Taigi, spaudos draudimo metu atsirado knygnešystės reiškinys, kuris tapo išskirtiniu lietuvių tautos bruožu Europoje. Pirmą kartą žmonijos istorijoje vadinamoji kontrabanda pasitarnavo kilniam tikslui – lietuvių tautos kultūrinėje kovoje už spaudos laisvę ir tautiniam lietuvių atgimimui. Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti lietuviškomis raidėmis bent kai kuriuos leidinius. Tapęs žemaičių pavyskupiu A. Baranauskas kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministrą, prašydamas grąžinti lietuviams spaudą. Tasai atrėžė: Nereik mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška.

Draudimas užgavo lietuvių religinius, tautinius ir kultūrinius jausmus, nes be naujų knygų grėsė lietuviškosios sielos pražūtis. Kovos pradžia buvo daugiausia religinio pobūdžio, o stipresnį tautinį pobūdį įgavo pasirodžius lietuviškiems laikraščiams „Aušra“, „Varpas“ bei Amerikos lietuvių leidiniams. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė daugiau nei 3 000 žmonių. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Vadinamoji „graždanka“ nesuartino rusų ir lietuvių tautų, priešingai – jas sukiršino. Draudimas galiojo iki 1904 m. gegužės 7 dienos. Draudimo panaikinimu buvo tarsi pripažinta rusifikatorių nesėkmė priversti lietuvius taikytis su jiems nepriimtinu, pavergimą ženklinančiu raidynu, vadinamąja „graždanka“. Tai būta įspūdingos pergalės, kurią po 40 metų kovos su absoliučią persvarą turinčiu engėju laimėjo nedidelė, kur kas pajėgesnių kaimynų spaudžiama tauta.

Viename Odesoje leidžiamo laikraščio straipsnyje, iš pradžių apibūdinus 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje lietuvių skyrių, kuriame daug vietos buvo skirta lietuviškai spaudai ir jos persekiojimui Rusijoje, toliau taip įvertinamas 1904 m. balandžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių) caro patvirtintas nutarimas: „Visam Šiaurės vakarų kraštui, gyvenamam trijų milijonų lietuvių ir žemaičių, balandžio 24 d. įstatymas suskambėjo tarsi savotiški velykiniai varpai, kaip žinia apie išsivadavimą iš pančių, kuriuose keturiasdešimt metų vargo lietuvių genties dvasinis gyvenimas.“

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Tačiau ir per tuos 40 spaudos draudimo metų lietuviškoji spauda augo, kad ir kaip žiauriai buvo persekiojama. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų sparčiai gausėjo. Per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų sienos ruože konfiskuota per 200 tūkst. leidinių, maždaug 6–8 proc. visų gabenamų. Tad nesunku apskaičiuoti, kad pavyko pergabenti apie 3 milijonus vienetų. Tai tikrai įspūdingas skaičius. Šie leidiniai – tai daugiausia maldaknygės, šventųjų gyvenimo aprašai, elementoriai, vėliau laikraščiai. Nors dauguma knygnešių ir buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, bet jie dirbo inteligentų darbą, tapo tautos šviesuliais.

Žymus Lietuvos istorikas habil. dr. Antanas Tyla straipsnyje „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ rašo: „1865–1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2 687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis, visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo apogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje–XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874–1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuvą Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga“ (http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm).

Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą. Tačiau, galima sakyti, kad ginčas su rusų administracija dėl spaudos ir kalbos išaugo į visuotinį tautos švietimo sąjūdį, kuris netruko apsivainikuoti tautos nepriklausomybe. Spaudos draudimo laikmečiu visuomeninės tautos jėgos subrendo savarankiškam kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Praėjo 108 metai nuo to laiko kai po 40 m. draudimo atgavome teisę Lietuvoje rašyti, skaityti lotyniškais rašmenimis. Leisti ir platinti lietuviškai parašytas knygas, periodinius leidinius.

Lietuvių kalbą reikia saugoti ir gerbti taip, kaip saugome ir gerbiame Lietuvos vėliavą

„Priklausome tautoms, esančioms filologijos prieglobstyje. Visa, kas mums istorijoje buvo esminga, siejosi su žodžiu, su jo liepsna ir pelenu. Apie tai mąstyta ir Justino Marcinkevičiaus“ (V. Daujotytė).

Lietuvos istorijoje kalba grįstas tapatumas yra žymiai trumpesnė atkarpa nei visa didelė istorija ir pasakyti, kaip sakė M. Daukša, kad kalba yra tiesioginis tautiškumo pagrindas, gal ir negalima, tačiau neabejotina, kad kalba yra vienas tapatybės matmenų. Kas bus ateityje – niekas nežino. Kol kas mes bandome saugoti lietuvių kalbą (juk tiek dėl jos kovota), mums ji svarbi, ją laikome tokia pat reikšminga kaip valstybės vėliava. Dažnas lietuvis pasakys, kad lietuvių kalba yra jo tapatybės pagrindas ir neleis sau nei pagalvoti, kad Lietuvoje lietuvis gali kada nors kalbėti nelietuviškai. Štai airiai jau airiškai beveik nekalba, kalba angliškai, tačiau labai pyksta, kai kas nors juos pavadina anglais ir dabar ėmės gaivinti airių kalbą, skiria tam daug pastangų. Tačiau kai kalba jau beveik nevartojama, atgaivinti – labai sunku. O mes dar šnekame lietuviškai, ir yra kalbininkų, teigiančių, kad lietuvių kalbos laukia graži ateitis. Na, ar ne unikalu, kad ir dabar, XXI amžiuje, paėmę pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo Katekizmą – rašytą prieš beveik 500 metų (1547 m.), vis dėlto perskaitome, galime suprasti, o štai anglai, paėmę V. Šekspyro raštus (irgi tuo laiku rašytus), jau neperskaito, reikia gero specialisto jiems iššifruoti. Džiugu vis dėlto, kad mes tokie – išlaikėm seniausią indoeuropiečių kalbą, rūpinamės ja, didžiuojamės, ji mums reiškia tiek pat kiek ir Lietuvos istorija, vėliava. Tad reikia pasistengti saugoti tai, kas sava, nepaleisti šių vadelių iš rankų. Juk kad ir kaip išmoktume svetimą kalbą, niekada nesugebėsime perduoti tobulai jausmų, emocijų taip, kaip tą padarytumėme sava kalba. Šiuo požiūriu tautinė savimonė su kalba yra susijusi.

Kažkada į kalbą kėsinosi užgrobėjai, dabar, deja, patys dažnai jos nebegerbiame. Lietuvių kalbą šiuolaikiniame pasaulyje veikia bendrieji visuomenės procesai, ypač globalizacija ir anglų kalbos kaip vienintelės pasaulinės kalbos įsigalėjimas. Nei globalizacija, nei buvimas ES tiesioginės grėsmės lietuvių kalbai nekelia, bet atsiranda tam tikras pavojus kalbai labai suuniversalėti, neigiama kryptimi kisti jos struktūrai. Ir ne tik svetimi žodžiai skverbiasi, o ir sintaksinės sakinio konstrukcijos (tokie dalykai sunkiau pastebimi); dažnai įsivaizduojama, kad nelietuviški žodžiai ar sakiniai tarsi rodo „aukštesnį lygį“.

Kalba gyvena kaip ir mes visi gyvename, ją, kaip ir mus, veikia ekonominiai, politiniai pasikeitimai. Gyvenimas labai suintensyvėjo, tad ir mūsų kalboje tai natūraliai atsispindi. Sparčiai randantis naujiems gyvenimo reiškiniams, atsiranda ir poreikis juos įvardyti, intensyvėjant gyvenimui, ir kalba tarsi skuba – paprastėja, trumpėja sakiniai, dažnas ir visam žodžiui parašyti nenori gaišti laiko, tad trumpina. Tiesiog trūksta laiko, norisi greičiau išsakyti mintis arba palikti tik ženklus.

Dažnai svetimos kalbos poveikiui nesame atidūs, per daug užsileidžiame, ir tokia padėtis daugeliui kalbininkų bei žmonėms, besidomintiems kalba, kelia nerimą. Tačiau šios situacijos nereiktų dramatizuoti. Prestižinės, labai paplitusios pasaulio kalbos visada stipriau veikė kitas kalbas. Tai natūralus procesas, kurio neįmanoma sustabdyti. Tačiau reikia pasistengti saugoti tai, kas sava. Būtų gerai, kad rašymas „bet kaip“ interneto erdvėje ir trumposiose žinutėse neatsispindėtų visur. Kalbininkų uždavinys būtų ne sakyti, kaip blogai modernios technologijos veikia mūsų raštingumą, o rasti naujų būdų, naujų metodikų, kad vaikai mokyklose išmoktų taisyklingos lietuvių kalbos rašybos. Mes tiesiog turėtume kur kas sparčiau reaguoti į naujus gyvenimo pokyčius ir juos pritaikyti švietimo sistemai. Kažkokia spraga vis dėlto labai jaučiasi. Lyg ir stengiamasi mokykloje kalbos išmokyti, o kai rašo žmogus kokį tekstą – dažnai elementari gramatika šlubuoja, o kur jau ten visi kiti kalbos dalykai, subtilumai – stilius, kalbos kultūra. Mokiniai ir mokytojai pirštais bado – kodėl laikraščiuose ir knygose, teatre gausu nenorminės kalbos. Vadinasi, tiems, kurie viešai rašo, kalba, čia reikėtų pasitempti, būti atsakingiems. Bet kur viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija turi būti lietuviška ir taisyklinga.

Gražiausia mūsų knyga – Didysis lietuvių kalbos žodynas

Kalba – pamatinis kultūros tekstas, o žodynas – kalbos namai. Prieš keletą metų buvo baigtas tvarkyti didysis Lietuvių kalbos žodynas. Darbas nuo sumanymo truko 100 metų, išleisti 20 storiausių tomų, žodyno kartoteką sudaro daugiau kaip 4,5 milijono kortelių. Pradėjo šį darbą Kazimieras Būga, milžinišką darbą atliko Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas, Kazys Alvydas, Vytautas Vitkauskas. Iš viso žodyno medžiagą rinko 457 darbuotojai tvarkė daugiau nei 70 mokslininkų, talkino – visa Lietuva. Dvidešimt žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Dvidešimtyje žodyno tomų aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių.

Be galo džiugu, kad dabar jau turime elektroninę šio žodyno svetainę ir galime lengvai šiais lobiais naudotis. Iš viso galime rasti 11 milijonų žodžių reikšmių.

Anot profesorės Viktorijos Daujotytės „Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai. Parašyta dvidešimties tomų Knyga, apimanti didžiumą lietuvių kalbos žodžių ir jų formų, teikianti daugybę vartojimo pavyzdžių. Žodyno rašymą ir leidimą galima įsivaizduoti kaip didelę dramą su daugybe veikėjų – herojų ir antiherojų, ambicingų pralaimėtojų ir prie aplinkybių prisitaikiusių laimėtojų, valdingų vadovų ir tylių, nuolankiai, bet profesionaliai Žodynui tarnavusių vienuolių. Dramą, kuri pasiekdavo tragedinės įtampos ir nusileisdavo iki farso, kai tarybinė ideologija su jai nepriimtinais žodžiais kovojo kaip su „liaudies priešais“.

Žodynas neišvengė sovietinės cenzūros. Pirmieji du tomai kurį laiką buvo slepiami spec. fonde. Buvo reikalaujama pateikti pavyzdžių iš sovietinės literatūros, tik po jų buvo galima rašyti sakinius iš tarmių, senųjų raštų, tautosakos.

„Jeigu atsitiktų taip, kad lietuvių tauta išsivaikščiotų (juk ne veltui Ričardas Mikutavičius lyg pasergėdamas poezijos knygą pavadino „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“), ji liks savo žodyne, neišeis iš jo. Kalba yra tautos būdo kodas, šifras, žodinio gyvenimo visuma. Bet ir sėkla, kuri sudygsta tik žemėje, purenamoje ir laistomoje. Jei prūsų kalbos žodynas būtų likęs didesnis… Jei būtų buvę užrašyti kuršių, jotvingių, kitų baltų genčių žodžiai…Laimingas lietuvių kalbos likimas. Ne, nepavėlavęs, nors kitos tautos ir valstybės žodyno darbą atliko prieš šimtą ir daugiau metų. Gyvam niekas ir niekad nevėlu. Kad tik tauta turėtų stogą virš galvos – savo valstybę, kad ji pajėgtų ir norėtų rūpintis ne tik tuo, kas yra svarbu, bet ir tuo, kas yra svarbiausia. Jaunas, labai jaunas buvo (ir liko) Vytautas Mačernis, kai parašė nebeužmirštamą sentenciją: „Maža tauta su dideliu žodynu…“ (V. Daujotytė, http://www.lkz.lt/dzl.php?6).

Lietuvių kalba saugoma valstybiniu lygmeniu

Kalbos politika pačia bendriausia prasme yra kalbos valdymo menas. Tai reiškia, kad kalbos politikos subjektai – valstybė ir jos institucijos, įvairios politinės ir visuomeninės grupės ir visuomenės autoritetai – stengiasi palaikyti bendrinės kalbos pastovumą, plėsti išgales ir gausinti kalbos raiškos priemones. Lietuvių kalbai išsilaikyti ir funkcionaliai plėtotis turi padėti jos teisinės apsaugos sistemos sukūrimas, lietuviškos kompiuterinės terpės įsisavinimas ir tinkami visų sričių vertimai. Lietuvių kalbą kaip valstybinę pirmiausia apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o jos vartojimo ir taisyklingumo dalykus įtvirtina Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas.

Yra trys pagrindinės valstybinės kalbos politikos, norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Kalbos komisija yra tarsi kalbos parlamentas: kolegialiai sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo, kalbos politikos, lietuvių kalbos tvarkymo, norminimo ir kitus klausimus.

Kalbos inspekcija – priežiūros institucija: kontroliuoja, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės norminių aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo bei taisyklingumo reikalavimus.

Savivaldybėms yra perduota valstybinė funkcija – valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė. Atlikti šią funkciją savivaldybės teritorijoje pavedama kalbos tvarkytojams. Įmonėse, įstaigose, organizacijose tikrinama raštvedyba, antspaudai, viešieji informaciniai užrašai, dokumentai, valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimai. Ypač daug dėmesio skiriama žiniasklaidai, viešiesiems užrašams, interneto tinklalapiams, tai yra tai sričiai, kuri labiausiai matoma, yra viena svarbiausių, didžiausią poveikį kalbos normų klostymuisi ir plėtrai, vartosenos raidai turinčių bendrinės kalbos vartojimo sričių. Kalbos tvarkytojai Kalbos inspekcijos vardu nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, konsultuoja kalbos klausimais.

Viešoji kalba (ypač žiniasklaidos) – svarbiausia, nes daro poveikį kalbos raidai

Žurnalistų išmanymas ir pozicija – svarbu. Žurnalistai tikrai daug gali, nemažai lemia visuomenės nuomonę, o žurnalisto įtaka kalbai paprastai daroma dviem būdais: pavyzdžiu ir pozicija. Ne veltui sakoma, kad blogas pavyzdys užkrečia. Jei laidos vedėjas ar žurnalistas vartoja „kad + bendratis“ arba „gaunasi“, „randasi“ ne savo reikšme, nesunku atspėti, kad mokytojai kur nors Miegėnų kaime vargu ar pavyks kokį Petriuką įtikinti, kad tai yra blogai.

Žmonės dažnai argumentuoja taip: mačiau taip laikraštyje parašyta, matyt, tai priimtina, yra gerai. Vadinasi, laikraštis, knyga, interneto svetainė turi būti kaip pavyzdys.

Be to, gera kalba daro garbę laikraščiui, leidėjui.

Džiugu, kad daugumos respublikinių laikraščių kalba yra labai gera. Beveik tobula „Lietuvos ryto“ kalba.

Viešųjų užrašų atžvilgiu Kėdainiai neskęsta klaidose, tačiau pagarbos gimtajai kalbai reikėtų kiek daugiau. Paprasčiausia – atėjus į savivaldybę reklamos įrengimo leidimo, užsukti ir pas kalbos tvarkytoją.

Sveikiname visus rašančius, skaitančius, kalbančius viena seniausių pasaulyje, pačia nuostabiausia mūsų gimtąja – LIETUVIŲ KALBA.

 

 

Parengė Rūta Švedienė

Knypava.lt

Selonija.lt

Ar tiesa, kad…

… pasakymas „reguliari kaina“ netaisyklingas?

Taip, netaisyklingas – turėtų būti „įprastinė kaina“ arba „įprasta kaina“. Anglų kalboje žodis „regular“ vartojamas kur kas plačiau nei lietuvių, todėl pažodinis vertimas ne visada tinka, plg.: regular font – normalusis šriftas, regular verb – taisyklingas veiksmažodis, regular visitor – nuolatinis lankytojas, regular lecturer – etatinis dėstytojas. regular dependence – dėsningoji priklausomybė, regular disaster – tikra nelaimė, regular pulse – lygus (arba normalus) pulsas.

 

VLKK informacija

Selonija.lt

Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais

Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas ir atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nutarė 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Už Seimo nutarimą „Dėl 2013 metų paskelbimo Tarmių metais“ (projektas Nr. XIP-2391(5) balsavo 69 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 1 parlamentaras.

Dokumento aiškinamajame rašte pažymima, kad gyvoji tarmių tradicija sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti. „Iki šiol Lietuva galėjo pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių“, – tvirtinama nutarimo, kurio iniciatorius yra Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Julius Dautartas, aiškinamajame rašte.

Priimtu nutarimu taip pat nutarta siūlyti Vyriausybei numatyti lėšų tarmes puoselėjančioms programoms rengti ir jas įgyvendinti.

 

Rimas Rudaitis

LR Seimas

Selonija.lt

Ar gerai „išgerti ant drąsos“?

Negerai! Bet ne apie alkoholio žalą ketinu rašyti… Apie žodžių junginį… O jis netaisyklingas.

Prielinksnio „ant“ ir kilmininko konstrukcija nevartotina priežasčiai reikšti, taigi „išgerti ant drąsos“ ir kiti panašūs junginiai taisytini. Pvz.: Išgerk ant drąsos (= dėl drąsos). Prieš skrydį išgėriau ant drąsos (= kad būtų drąsiau). Jis tai padarė ant keršto (= iš keršto; keršydamas). Ant pykčio (= iš pykčio) jis net langą išdaužė.

Diana Staškūnienė

Biržų rajono savivaldybės kalbininkė

Selonija.lt

Kaip gimsta lietuvių kalbos naujadarai: snukiadaužiai, valdžiažmogis, varškėfobija ir pan.

Sovietžmogis, valdžiažmogis, biuzasriubė, afterpartis, kelių gaidelis, nusnorinti. Tai – tik dalis naujausių žodžių, kurie pateko į pradėtą kurti Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną. Apie tai, kaip gimsta nauji žodžiai ir kokią reikšmę jų populiarumui turi politikai – portalas delfi.lt publikavo pokalbį su lietuviškus naujadarus renkančia Lietuvių kalbos instituto mokslininke daktare Rita Miliūnaite.

Naujažodžiai – tam tikru laikotarpiu lietuvių kalboje atsiradę nauji žodžiai. Jie į kalbą patenka keliais būdais. Geriausiai pastebimi skoliniai – žodžiai, turintys svetimą šaknį. Naujadarais laikomi ir nauji žodžiai, padaryti iš lietuvių kalboje jau fiksuotų šaknų. Trečia naujažodžių rūšis – žodžiai, įgavę naujų reikšmių.

Keletą pastarųjų mėnesių naujadarai kaupiami specialiame duomenyne internete. Čia galima rasti pačių įvairiausių žodžių, atspindinčių Lietuvos gyvenimo realijas. Pavyzdžiui, po banko

„Snoras“ bankroto atsirado žodžiai snoriada, nusnorinti.

Duomenyne neišvengiama ir politikos atspindžių. Štai kaip naujadaro eurosąžinė vartotojas nurodomas europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės citata pateikiama šalia žodžio pilstukas vartosenos paaiškinimo. „Norėčiau, kad atgimtų kultūrinis gyvenimas rajonuose, kad žmonės ne alų ar pilstuką liurlintų, o turėtų galimybę nueiti į susibūrimą, ratelį“, – aiškina I. Degutienė.

Žodžių runkelis, runkelizmas vartosena iliustruojama komentatoriaus Andriaus Užkalnio pavyzdžiais. Jis šiais terminais apibūdina savimi patenkintus tamsuolius, sovietinės praeities šlovintojus ir pesimizmo skleidėjus.

Duomenyne vietos atsirado ir vienadieniam naujadarui varškėfobija. Taip apibūdinamas judėjimas, kilęs kaip protestas, kad apsauginis neįsileido Zitos Čepaitės, nešinos grūdėtosios varškės indeliu, į „Anties“ koncertą Mokytojų namų kiemelyje.

Daiktavardis snukiadaužis pavartotas apibūdinti Alytuje vykusioms girtų krepšinio aistruolių muštynėms. Liaudis sukūrė keletą naujadarų, kaip pavadinti socialinį tinklą „Facebook“. Jis vadinamas ir veidaknyge, ir snukiaknyge, ir bratkabuku.

– Kiek naujadarų duomenyne jau sukaupėte? Iš kur juos semiate?, – delfi.lt žurnalistas paklausė R. Miliūnaitės.

– Daugiausia žodžius kaupiu iš interneto naujienų portalų. Šių žodžių randu ir skaitydama grožinę bei mokslinę literatūrą. Duomenyne vartotojai šiuo metu mato netoli 700 žodžių. Gerokai daugiau žodžių dar guli popierinėse sankaupose, kurių turiu bene nuo 1988 metų, kai dar nebuvo interneto. Juos galima laikyti 20 a. pabaigos naujažodžiais.

Kol lietuvių kalba bus gyva, naujažodžių sankaupos niekada nebus baigtinės, jos nuolatos atsinaujins. Nors mano internetinė duomenų bazė mažytė, ji vis plečiasi, kaupiasi, kasdien atėjęs žmogus ją ras vis šiek tiek kitokią.

– Ar įmanoma nustatyti naujų žodžių atsiradimo laiką?

– Kai kurių žodžių, žodžių junginių atsiradimą galima fiksuoti netgi mėnesio tikslumu. Pavyzdžiui, kelių erelis jau paplitęs keletą metų, bet Susisiekimo ministerija visai neseniai, praėjusių metų vasarą, paleido šio junginio perdirbinį: kelių gaidelis.

Kelių dienų tikslumu esu fiksavusi galbūt pirmuosius susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio žodžius, kai jis šį junginį viešai pavartojo.

– Tačiau ne visi Jūsų renkami žodžiai sunorminti, tad ne visi jie taisyklingi?

– Renku mūsų vartosenoje funkcionuojančius žodžius. O joje esama ir nenorminių dalykų, ir tokių, kurie galbūt visai atitinka mūsų kalbos sistemą, yra visai geri, bet jų kalbininkai dar nespėjo peržiūrėti ir sunorminti.

Naujažodžių duomenyne yra eilutė „Pastabos vartotojams“. Ten, matydama kritinius atvejus, kai žodis netaisyklingos darybos arba skolinys, kuriam jau yra lietuviškas atitikmuo, parašau pastabą. Arba nurodau, kad tai yra žargonybė, kuriai lietuvių kalboje galbūt nėra labai tinkamo atitikmens, bet gal ir neturi būti, jei žodis vartojamas tik žargone.

Lietuvių kalbos institute baigiamame rašyti naujame „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ turės atsirasti bent jau dalelė šių naujų taisyklingų žodžių.

– Dažnai aiškindama žodžių vartosenos atvejus šalia pateikiate politikų citatas. Ar tai reiškia, kad politikai ypač mėgsta naujadarus?

– Žinodami, kad išeina į viešumą, norėdami pasirodyti politikai stengiasi kalbėti kuo pagauliau, kuo patraukliau. Į jų kalbą patenka visko – ir žargonybių, ir visokių kitokių dalykų. Žinoma, ir naujadarų.

Nuo tų, kurie kalba viešai, labai priklauso bendroji mūsų kalbos būklė. Jeigu žmogus nesivaržydamas paleidžia kokią žargonybę, kai kam tai atrodo prestižinė kalba, ją pasigauna ir tai plinta. Tai mūsų kalbai nieko gero neduoda.

Kitas viešai kalbėdamas sugalvoja kokį naujadarą, kuris tikrai gražus ir lietuvių kalbą tiktai praturtina. Tie, kurie kalba viešai, vienaip ar kitaip prisideda prie kalbos būklės. Galiu pažadėti, kad į akis krintantys naujadarai su jų vartotojų (o kai kada ir kūrėjų) pavardėmis bus dedami į naujažodžių duomenyną.

– Kurie naujadarai Jums pačiai įdomiausi, gražiausi?

– Štai tik pluoštelis naujadarų. Vieni sukurti tik konkrečiai situacijai, kiti gyvuoja tam tikroje aplinkoje, dar kiti, jei įsitvirtins vartosenoje, gali ilgainiui patekti ir į žodynus. Be konteksto daugelis panašių situacinių naujadarų nesuprantami. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją: baltprausys, žvangaliena, asilografas, nuomelžis, žvaigždukas…

Man gražus jau gerokai paplitęs žodis delninukė – nedidelei puošniai rankinei, moterų nešiojamai prie ištaigingo vakarinio apdaro, pavadinti.

Vietoj slavišką priesagą turinčio kadaise plačiai vartoto žodžio dainorėlis vartosenoje atsirado dainuolis. Tiesa, jis dar nėra paplitęs, bet kas žino…

Kas galėtų būti bendra tarp sriubos ir bliuzo? Ogi… bliuzasriubė. Tai tokia sriuba, kuria tradiciškai vaišinami festivalio „Bliuzo naktys“ dalyviai.

Viename Lietuvos laipynių (irgi naujadaras!) parke sugalvota pramoga – šuolis, kuris vadinasi drambliaskrydis: krintama iš 16 metrų aukščio. Vilniaus dizaino kolegijoje yra kompiuterių salė, praminta obuoline, nes joje vien „Apple“ kompiuteriai.

Savaitraštis „Literatūra ir menas“ neseniai apsiskelbė, kad nebenori būti liurmeniu. Na, o negražiems ar kuo neįtikusiems naujadarams žmonės sugalvojo atskirą pavadinimą: bjauradarai.

– Dažnai įsivaizduojama, kad naujus žodžius – ir gražius, ir tuos bjauradarus, kuria tik kalbininkai. Ar tikrai taip?

– Iš esmės visi čia minėti pavyzdžiai – ne kalbininkų sukurti. Arba štai žodis balsevičiai. Tai gana netipiškas pavyzdys. Paprasčiausiai Neringoje jau senokai atsirado nauja grybų rūšis ir niekas nežinojo, kaip ją pavadinti. Žmonės galų gale pradėjo juokais grybus vadinti pagal šeimos, kuri pirmoji juos atrado ir kitiems parodė, pavardę. Taip atsirado balsevičiai.

Žiniasklaidoje tai buvo užfiksuota, man beliko įdėti į duomenyną. O šiaip žmonės žodžius kuria labai įvairiai ir išradingai. Tik kalbininkų bėda, kad nespėjame visko aprėpti, sudėti į vieną vietą ir parodyti, kokia mūsų tautos kuriamoji galia ir lietuvių kalbos įvairovė.

 

Technologijos.lt

Selonija.lt

Nukalkinti – su nukalkintoju, nuplaukinti – su nuplaukintoju?

Parduotuvėse tenka matyti ir tokių keistų prekių – nukalkintoją, baltintoją, išjungėją, išėmėją ir pan. Štai vienos Kėdainių parduotuvės reklaminis užrašas siūlo drėgmės surinkėjus, taigi, matyt, parduoda žmones, kas, žinoma, Lietuvoje yra draudžiama. Su priesaga -ėjas lietuviai nuo seno darydavosi tik asmenų pavadinimus, dažniausiai pagal darbą, verslą, amatą, profesiją: siuvėjas, pirkėjas, pjovėjas ir pan. Didžiųjų kalbos klaidų sąraše, pavyzdžiui, vietoj surinkėjo siūloma rinkiklis, (oro, vandens) rinktuvas. Taip pat vartotinas gartraukis (vietoj garų surinkėjo) ir pan. (žr. http://www.vlkk.lt/lit/lt/klaidos).

Reikėtų prisiminti, kad su priesaga -ėjas nedaromi daiktavardžiai, žymintys įrankius bei kitas darbo priemones ar tam tikras medžiagas. Todėl jei tai ne žmogus, o įrankis, prietaisas, tai bus ne išjungėjas, o išjungiklis, jungiklis, jungtuvas, ne nuėmėjas, o  (garso) ėmiklis, (vaisių) skintuvas ir pan.

Prekių pavadinimams daiktavardžiai su priesaga -tojas taip pat netinka dėl tos pačios priežasties – lietuvių kalboje paprastai daiktavardžiais su šia priesaga įvardijame asmenis. Juk matome, kad parduotuvėse siūlomi nukalkintojai, baltintojai, išryškintojai yra chemikalai, t. y. skysčiai ar milteliai, o ne asmenys. Reiktų rašyti ir sakyti ne skalbinių baltintojas, o skalbinių balìklis, bãlalas, ne lubų baltintojas, o lubų baltìklis ar bal̃talas (kaip ir panašūs: tirpalas, žibalas, ryškalas) ir pan.

Tačiau žodyje nukalkintojas priesagos -tojas atsisakymas padėties nepakeistų, nes  šiame žodyje – dar viena klaida, mat pavadinimai veiksmų, kuriais ką nors nuo ko nors arba iš ko nors pašaliname, su priešdėliu nu- irgi yra klaidos.

Veiksmažodžių nukalkinti, nudruskinti, nuorinti darybos pamatas yra  daiktavardžiai kalkės, druska, oras. Šiuo atveju veiksmažodžiais su priešdėliu nu- norime pasakyti, kad pašaliname pamatiniu žodžiu įvardytus daiktus.

Bet tada reikėtų sakyti ir taip: nukirpti plaukus – nuplaukinti, išrauti piktžoles – nupiktžolinti, nuplauti purvą – nupurvinti, nušienauti žolę – nužolinti, išleisti alyvą – nualyvinti. Kažkokios nesąmonės, kaip matome. Tad lygiai tas pats ir su nukalkinti, nuorinti, nudruskinti.

Vedinys su priešdėliu nu- (nukalkinti) netinka norint nusakyti, kad kas nors iš medžiagos šalinama. Taisome taip: pašalinti, nuvalyti kalkes ar druską, išleisti orą.

Taigi, medžiagą, mažinančią vandens kietumą, reikėtų vadinti  ne vandens nukalkintoju, o vandens minkštikliu, o medžiagą, kuri naudojama indų (arbatinukų) kalkėms šalinti,  reikėtų vadinti kalkių šalinimo priemone, kalkių valikliu.

Daugiau panašių pavyzdžių:

Su priesaga -ėjas: atskiedėjas = skiediklis; autopakrovėjas = automobìlinis krautuvas; įkrovėjas  = (akumuliatoriaus) (į)kroviklis; išėmėjas = (dėmių) valiklis, (vaisių kauliukų) gliaudìklis; jungėjas = jungiklis, jungiamoji medžiaga; pakėlėjas = kėliklis, keltuvas; paleidėjas = (automãtinis) paleidiklis; praskiedėjas = skiediklis ir kt.

Su priesaga -tojas: apšildytojas, apšiltintojas = šildytuvas, šiltalas; dalytojas = (pašarų) dalytuvas, skirstytuvas; drėkintojas = (oro) drėkintuvas; gaivintojas = (oro) gaiviklis; grąžintojas = (plaukų spalvos) gaiviklis; išryškintojas = (fotografijos) ryškalas; minkštintojas = minkštìklis; pašalintojas = (rūdžių̃) valiklis; prailgintojas = ilgintùvas (ìlginamasis laĩdas); užpildytojas = užpildas ir kt.

Parengė Rūta Švedienė

Knypava.lt

Selonija.lt

Kaip sudaryti seniūnaitijų pavadinimus

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad iš seniūnijų aptarnaujamų teritorijų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos, o seniūnaitijų gyventojai renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius (žr. 33 str.; šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija čia).

Pagal įstatymą gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymas (sugrupavimas) į seniūnaitijas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Seniūnaitijų sudarymo projektą paprastai rengia seniūnas arba savivaldybės administracija, jos direktoriaus teikimu tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybių rengiami projektai, tikėtina, derinami su savivaldybių kalbos tvarkytojais, o šie dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo iškilusius klausimus 2011 m. pabaigoje pateikė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Kalbos komisija 2012 m. vasario 2 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. PN-1 „Dėl rekomendacijos „Dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo ir rašymo“.

Tikimasi, kad rekomendacijos pravers savivaldybėms sudarant arba koreguojant seniūnaitijų pavadinimus.

Komentaras

Vardyno pakomisei patyrinėjus savivaldybių interneto svetainėse skelbiamus jau įsteigtų seniūnaitijų pavadinimus nustatyta, kad klausimų yra daugiau, nei jų pateikė kalbos tvarkytojai.

Pirmiausia paaiškėjo, kad ne visoms savivaldybėms sekėsi spręsti seniūnaitijos teritorinės aprėpties klausimą – rasta pavadinimų su brūkšniais (pvz., Švėkšnos – Veiviržėnų seniūnaitija, Grobštų – Poškų seniūnaitija), su brūkšneliais (pvz., Jakiškių-Maironių seniūnaitija, Dauparų-Kvietinių seniūnija), su jungtuku ir (pvz., Butniūnų ir Gedučių seniūnaitija). Pasitarus su Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus specialistais, nutarta siūlyti, užuot vardijus atstovaujamas gyvenvietes, seniūnaitijos pavadinimą sudaryti su stambesnės (svarbesnės, gausesnės) gyvenvietės vardu. Tas pats taikytina ir miesto seniūnaitijoms, kurių teritorija apima mažiau nei miesto dalies, bet daugiau nei vienos gatvės teritoriją.

Atvirkščias klausimas – kaip sudaryti pavadinimą kelių toje pačioje miesto dalyje ar gatvėje numatytų seniūnaitijų pavadinimus, juk jie negali būti tuo pačiu pavadinimu (vienavardžiai). Tokiu atveju seniūnaitijų pavadinimai gali būti papildyti kitais skiriamąjį požymį nusakančiais žodžiais (pvz.: Trakų pietinė seniūnaitija ir Trakų šiaurinė seniūnaitija) arba skaitvardžiais, išreikštais arabišku skaitmeniu su įvardžiuotinio skaitvardžio linksnio galūne (pvz.: V. Krėvės pr. 1-oji seniūnaitija, V. Krėvės pr. 2-oji seniūnaitija). (Daugiau apie tai, kas gali eiti skiriamąjį požymį nusakančiu dėmeniu, žr. rekomendacijoje „Dėl geležinkelio stočių tipo gyvenamųjų vietovių pavadinimų keitimo“; Inf. pran., 2007, Nr. 100.)

Asmenvardiniai gatvėvardžiai, sudarant seniūnaitijų pavadinimus, vartojami oficialūs, t. y.: jei savivaldybės Tarybos nutarimu į Adresų registrą įrašytas gatvės pavadinimas su visu asmens vardu ir pavarde (pvz., Vinco Krėvės g.), ir seniūnaitijos pavadinimas sudaromas su visu asmens vardu ir pavarde, o jei oficialiame gatvės pavadinime asmens vardas sutrumpintas (pvz., V. Krėvės pr.), ir seniūnaitijos pavadinime asmens vardas sutrumpintas.

Apsvarsčius klausimus, kylančius dėl asmenvardinių, taip pat vietovardinių ir kelianarių gatvėvardžių, apsispręsta rekomenduoti sudarant seniūnaitijų pavadinimus neišleisti nomenklatūrinių žodžių, pvz., gatvė, prospektas ir pan. Be gatvės nomenklatūrinio žodžio, jei gatvei suteiktas mažiau žinomo asmens vardas, seniūnaitijos pavadinimas gali būti neteisingai siejamas su asmeniu, ne su gatvėvardžiu; jei gatvei suteiktas kito krašto vietovardis, seniūnaitijos pavadinimas gali klaidinti dėl seniūnaitijos teritorinės priklausomybės (pvz., Vilniaus seniūnaitija Šalčininkuose); jei gatvėvardis kelianaris, išleidus gatvės nomenklatūros žodį, gali kilti neaiškumų dėl rašybos, plg.: Senosios Smiltelės seniūnaitija ar Senosios smiltelės seniūnaitija (rekomenduojama Senosios Smiltelės g. seniūnaitija).

Vardyno specialistų nuomone, seniūnaitijų pavadinimai nėra tikrieji onimai (vietovardžiai), tai daugiau aprašomojo pobūdžio konstrukcijos, todėl visų sudaromųjų žodžių didžiąją raide rašyti nereikia (išskyrus tuos atvejus, kai į pavadinimą įeina iš kelių žodžių sudarytas gatvėvardis, pvz., Gerosios Vilties g. seniūnaitija) – didžiąja raide rašomas tik pirmasis pavadinimo žodis, pvz.: Šančių ąžuolyno seniūnaitija. Kita vertus, jie stojasi lygia greta prie apskričių, savivaldybių, seniūnijų pavadinimų. Tiek šių, tiek seniūnaitijų pavadinimų įprasčiausias sudarymo būdas – pagal centrinės gyvenamosios vietovės pavadinimą (pvz., Dubingių seniūnijoje: Dubingių seniūnaitija, Bijutiškio seniūnaitija, Miežonių seniūnaitija), miestuose – pagal miesto dalies pavadinimą (pvz., Senamiesčio seniūnaitija Kėdainių miesto seniūnijoje). Nei vieni, nei kiti pavadinimai nesudaromi pagal įmonių, įstaigų ar organizacijų simbolinių pavadinimų modelį ir kabutės, rašant seniūnaitijų pavadinimus, taip pat nevartojamos.

Aistė Pangonytė

Vlkk.lt

Selonija.lt

Švenčių pavadinimai: Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

Vis dar pasitaiko skelbimų, pranešimų, kad greitai, t. y. vasario 16-ąją, švęsime Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šiek tiek painiojama. Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Jei kartais suabejojate, koks tikslus vienokios ar kitokios šventės pavadinimas, arba norite pasitikslinti – ar tai šventė, ar atmintina diena, reiktų internete susirasti Darbo kodekso 162 straipsnį „Švenčių dienos“ ir Atmintinų dienų įstatymą (atsivėrus langui ieškokite aktualios redakcijos).

Kartais klausiama: ar vartotinas žodis „suverenitetas“? Tai tarptautinis žodis. Suverenitetas [pranc. souveraineté]: 1. valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus; 2. kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma; 3. kiekvienos valstybės piliečių teisė savo nuožiūra nustatyti jos santvarką (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2001). Bet vis dėlto geriau vartoti lietuvišką žodį nepriklausomybė.

Kartais klausiama: kaip rašyti – ar Lietuva atgavo nepriklausomybę, ar Nepriklausomybę? Reiktų rašyti iš mažosios, tačiau dėl stilistinių sumetimų – norint labai akcentuoti tą žodį, rašant, sakykim, sveikinimą, galima rašyti ir didžiąja raide.

Didžiąja ar mažąja raide rašomi mėnesiai švenčių pavadinimuose?

Švenčių pavadinimų (tiek sudarytų iš datos, tiek iš prasminių žodžių) pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, taigi švenčiame Rugsėjo 1-ąją, arba Mokslo ir žinių dieną, Vasario 16-ąją, arba Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 8-ąją, arba Moters dieną (Tarptautinę moterų solidarumo dieną), Kovo 11-ąją, arba Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šiais ir pan. atvejais kalendorinis pavadinimas yra prasminio šventės pavadinimo sinonimas ir už prasminį gal net žinomesnis.

Žinoma, jei rašome oficialų raštą, dokumentą, reikia rašyti oficialų šventės pavadinimą (kaip jau minėta – tikslintis, koks oficialus pavadinimas, reikia Darbo kodekse ir Atmintinų dienų įstatyme). Taigi, oficialus šventės pavadinimas yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena (žr. Darbo kodeksą, Žin., 2002, Nr. 64-2569), o visuomenėje vartojamas trumpesnis šventės pavadinimas – Vasario 16-oji (rašytina didžiąja raide).

Tais atvejais, kai mėnuo ir diena vartojami tik datos reikšme, didžioji raidė nevartojama – rašoma mažąja raide, pvz.: Mokslo ir žinių diena švenčiama rugsėjo 1-ąją. Žalgirio mūšio diena yra liepos 15-oji. Lietuvos valstybės atkūrimo diena švenčiama vasario 16-ąją.

 

Rūta Švedienė

Knypava.lt

Selonija.lt

Apie božolė – žodį, vyną, spalvą – trumpai

Pamačius Kauno božolė chorą, pasipuošusį rausvais rūbais, bei kai kur žodį božolė su kabutėmis, kilo noras nors truputį pasidomėti šiuo vynu ir žodžiu.

„Le Beaujolais Nouveau est arrivé!“ – taip džiaugiasi prancūzai (ir ne tik jie) trečią lapkričio ketvirtadienį, kai ragauja jauną Božolė regiono vyną. Božolė – raudonas, švelnaus skonio, kvepiantis vaisiais Burgundijos vynas. Taip pavadintas pagal Božolė (Beaujolais) sritį pietinėje Burgundijoje. (Turime ne vieną sūrių pavadinimą, taip pat kilusį iš vietovardžio – jie laikomi bendriniais žodžiais ir rašomi mažąja raide, pvz., edamas ir gauda siejami su Nyderlandų Karalystės miestų pavadinimais: oland. Edam (suliet. Edamas) ir Gouda (suliet. Gauda) ir kt.).

Sako, šių metų Beaujolais Nouveau vynas yra itin tamsios rubino spalvos, intensyvaus raudonųjų bei juodųjų serbentų, braškių aromato, šiek tiek jaučiami slyvų bei marmelado kvapai.

Božolė baltasis vynas sudaro vos 1 % viso regiono vyno. Tačiau sakoma, kad božolė – tai vienintelis baltasis vynas, kuris yra raudonas. Matyt, turimas omeny Beaujolais Nouveau vyno lengvumas ir tai, kad jis nebrandintas.

Taigi, įprastas božolė – raudonas ar rubino spalvos, tad Kauno choras, ko gero, turėtų puoštis raudonos spalvos rūbais ir akcentais. Bet, sako, šiek tiek pagaminama ir rausvojo božolė.

O žodis božolė geras, vartotinas ir nereikia rašyti kabučių, nebūtina ir linksniuoti.

Beje, vynas nusakomas taip: raudonasis, baltasis, rožinis arba rausvasis.

Parengė Rūta Švedienė

Knypava.lt

Selonija.lt

Kitas puslapis »