Į vandenį – pusė milijono lydekiukų

Gegužės 7 d. Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyrius į rajono vandens telkinius suleido pusę milijono lydekaičių. Jos į Biržus atkeliavo iš Zarasų rajone veikiančios žuvų veisimo įmonės „Vasaknos“. Žuvininkė Renata Kaminskienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad LMŽD Biržų skyrius už 3000 litų nupirko 500 tūkst. paaugintų lydekų jauniklių. Jais pagal nustatytas įveisimo normas buvo įžuvinti nuomojami vandens telkiniai. Lydekų jaunikliai buvo įleisti Širvėnos, Kilučių, Ruoliškio ežeruose, į Gulbinų tvenkinį ir Nemunėlio upę.

Procedūra

Vos centimetro dydžio lydekiukai į tolimą kelionę vežami deguonies pripumpuotuose maišuose su vandeniu. Kadangi diena buvo vėsi, o vandens temperatūra žema, iš karto lydekaičių pilti į ežerą negalima. Iš pradžių į maišus su žuvytėmis įpilamas litras ežero vandens. Kai mailius kiek apsipranta, po keliolikos minučių įpilami dar keli litrai šalto vandens. Palaukus, atrišti maišai panardinami į ežerą. Tik įsitikinus, kad žuvytės negaus terminio šoko dėl staigios temperatūrų kaitos, josu išleidžiamos iš maišo į ežerą. Parenkama tokia pakrantės vieta, kad mailius galėtų iš karto išsislapstyti vešlioje vandens augmenijoje. O tada įžuvintojai palinksta virš vandens ir įdėmiai stebi, kaip žuviukai atgyja ir kaip palengva ima judėti, kol išsiskirsto po pakrantės žoles.

Tik Kilučių ežere lydekiukų mailius buo suleistas stebint visiems „operacijos“ dalyviams. Kadangi maišuose su vandeniu pripumpuoto deguonies atsargos ne begalinės, vyrai iš karto pasiskirstė, kas ir į kurį vandens telkinį važiuos: LMŽD valdybos nariui N. Balčiūnui teko du maišai su lydekiukais, kurie buvo apgyvendinti Ruoliškyje ir Gulbinų tvenikinyje. Aplinkosaugininkas K. Griška su žuvininke R. Kaminskiene išskubėjo į Nemunėlį. K. Galvelis du maišus ledekų mailiaus išleido Širvėnoje – vieną šalia Jaunimo parko maudyklos, kitą – šalia Astravo užtvankos.

95 procentai mailiaus žūsta

LMŽD Biržų skyriaus pirmininkas Kostas Galvelis „Biržiečių žodžiui“ sakė, jog žuvų lervutės į Širvėną ir kitus MŽD nuomojamus vandenis leidžiamos kelerius metus. Tačiau dauguma lervučių žūva – jos tampa didesnių žuvų maistu. Išgyvena tik keli procentai.

Prieš kelerius metus Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus specialistams biržiečiai pateikė prašymą vietoje numatytų įžuvinti lynų ir lydekų lervučių leisti nuomojamus telkinius įžuvinti paaugintomis lydekaitėmis ir metų amžiaus arba dvivasariais lynais. Į Širvėnos, Kilučių ir Ruoliškio ežerus bei Nemunėlio upę rudenį buvo suleista daugiau kaip 6 tūkstančiais lydekaičių ir 884 lynai. Nors kaina beveik nesiskyrė – tiek paaugintoms, delno dydžio žuvims, kurių jau negali sumedžioti kitos žuvys, tiek ir mailiui išleista maždaug tokia pati suma – apie tris tūkstančius litų. Tačiau ataskaitose įžuvinimo skaičiai skiriasi: kur 6 tūkstančiai paūgėjusių lydekaičių, kur pusė milijono lydekiukų, kurių 95 – 98 proc. žus.

Amūrai – per brangu

Dar geriau būtų suleisti amūrų. Pernai pirmą kartą į Širvėnos ežerą buvo įleisti keli šimtai amūrų. Šios Azijos upėse ir ežeruose nuo Amūro iki pietų Kinijos paplitusios didelės žuvys yra žinomos kaip didžiausios rajūnės, naikinančios augmeniją. Į Biržus amūrai buvo atgabenti iš Prienų rajono „Išlaužo tvenkinių“ specialioje talpoje. Daugelis jų svėrė kilogramą. Tačiau pasitaikė ir tikrų kelis kilogramus sveriančių gigantų. Tačiau tai – brangios žuvys.

Biržų MŽD dvejus metus kaupė 2 procentus pajamų mokesčio, žvejų mokesčius bei dalį lėšų iš medžiotojų leidimų. Taip pavyko sukaupti 2783 litus, už kuriuos buvo nupirkta 180 kg amūrų. Jei jų būtų daug, amūrai išvalytų iš Širvėnos pernelyg suvešėjusią vandens augmeniją. Tačiau šiomis žuvimis vandens telkinius reikia papildyti kasmet, o biržiečiai žvejai labiau rūpinasi laimikiu, o ne gamta – jau teko girdėti gandų apie degalinėse arba alaus baruose siūlomus amūrus…

Žiobrių žvejoti negalima, eikite spiningauti

LMŽD Biržų skyriaus žuvininkė Renata Kaminskienė priminė žvejams, kad žiobrius žvejoti draudžiama nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d.

O šeštadienį, gegužės 12 d., Širvėnos ežere įvyks žvejų mėgėjų pavasarinės žūklės spiningavimo varžybos „Širvėnos plėšrūnė 2012″. Varžybų dalyviams leidžiama naudotis visų tipų registruotomis valtimis, echolotais (ekologiškai švariais elektriniais varikliais). Vienoje valtyje gali plaukti tik vienas varžybų dalyvis. Dalyviai nuo pusės šešių iki šeštos ryto gali registruotis prie LMŽD Biržų skyriaus administracinio pastato. Varžybos prasidės 6 valandą, baigsis 11 val. Varžybų rezultatų suvedimas ir nugalėtojų apdovanojimas – 12 val. prie draugijos.

 

Dalius MIKELIONIS

Daliaus Mikelionio nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Suskaičiuoti vilkai valstybiniuose miškuose ir rezervatuose

Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos apibendrino vilkų apskaitos, atliktos šių metų vasario 23 ir 28 dienomis valstybiniuose miškuose ir valstybiniuose rezervatuose, rezultatus. Šią apskaitą pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką atliko miškų urėdijų darbuotojai. Jos metu dalyje girininkijų dalyvavo gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai. Valstybiniuose rezervatuose vilkų gausą įvertino šių saugomų teritorijų darbuotojai.

Vilkų pėdsakų apskaitos anketas apibendrino generalinio miškų urėdo sudaryta vilkų ir lūšių gausos įvertinimo komisija. Jos nariai – mokslininkai, Aplinkos ministerijos, Generalinės miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos ir gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai.

Valstybiniuose miškuose ir valstybiniuose rezervatuose, kurie sudaro pusę visų šalies miškų ploto, š. m. vasario pabaigoje pagal pėdsakus suskaičiuota 250 vilkų. Kartu atlikta ir lūšių apskaita. Šiame plote rasta 60 šių žvėrių.

Būsimą, 2012-2013 m., žiemą planuojama vilkų ir lūšių apskaitą atlikti visuose Lietuvos miškuose.

 

LR AM informacija

Selonija.lt

Žvejai, leiskite paukščiams sėkmingai išsiauginti palikuonis

Važiuojant keliu Kaunas – Klaipėda tenka stebėti Krivėnų tvenkinio saloje įsikūrusius žvejus. Jie į gyvybe knibždančią salą susitempią ne tik meškeres, bet ir kėdes, stovus meškerėms, valtis ir kitą žvejybai reikalinga įrangą. Visa tai neatrodytų baisu, jei ne tūkstančiai klykiančių kirų, kurie stebi kaip ant jų lizdų su ką tik sudėtais kiaušiniais vaikšto „akli“ ir „kurti“ žvejai. Be galo skaudu žiūrėti, kai į perėjimo vietas po ilgų kelionių iš žiemojimo vietų sugrįžę paukščiai, radę atokesnę palikuonių auginimo vietelę, nesugeba kovoti prieš visur esančius žvejus.

Žinoma, rudagalviai kirai neturi išskirtinio apsaugos statuso. Tačiau stebint šaltakraujišką paukščių trikdymą jų perėjimo vietose kyla klausimas ar tikrai žvejai yra tokie geranoriški gamtos sergėtojai kaip dedasi? Dar blogiau, kad žvejai kiekviena kartą saloje įsikuria vis naujoje vietoje, ko pasekoje sunaikinama daugybė kirų ir upinių žuvėdrų dėčių.

Deja, panašus beširdiškas žvejų elgesys stebimas ir kituose šalies vandens telkiniuose: Kalvių karjere, kuris paskelbtas paukščiams svarbia teritorija, ir kur dėl žvejų lankymosi be rudagalvių kirų, kenčia čia saugomos upinės žuvėdros ir ypač reti juodakakliai kragai. Tačiau labiausiai pažeidžiamos yra smėlėtose Nemuno ir Neries upių salose perinčios mažosios bei upinės žuvėdros, kurios negali sėkmingai užauginti palikuonių dėl, kad ir trumpam (nors pusdieniui), apsistojusių žvejų. Gamtininkui turbūt nėra kraupesnio vaizdo nei smėlio saloje įsikūrusio žvejo ir virš jo visą dieną ‚aliarmuojančių‘ mažųjų žuvėdrų, kurios atrodo tokios gležnos ir akivaizdu, kad nieko negali padaryti su meškere sėdinčiam atėjūnui bei apginti savo palikuonių.

Stipriai nuo žvejų nukenčia ir juodosios žuvėdros, kurios lizdus suka sekliose įlankose ant viršvandeninės augalijos, dažniausiai alijošinių aštrių bei lūgnių. Dėl žuvų gausos tokias vietas lanko žvejai, kurie neretai nulemia žuvėdrų lizdų žūtį. Būtent dėl žvejų lankymosi juodosios žuvėdros išnyko Kazimieravo paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje (PAST), labai nesėkmingai peri Čedaso PAST ir kitose vietose.

Todėl kreipiamės į visus žvejus mėgėjus, prieš pradedant žvejoti („užmetant meškerę“), apsidairyti aplinkui ir pasižiūrėti ar virš galvos neklykia baimės apimtos juodosios, mažosios bei kitos žuvėdros. Jų panika yra suprantama, nes kažkur netoliese yra jų lizdai. Tuo tarpu žuvų yra visame telkinyje, todėl labai prašome žvejų kurtis tik ten, kur neperi paukščiai. Juolab veisimosi sezonas trumpas ir paukščių nevalia trukdyti tik gegužės – liepos mėnesiais. Tačiau šis laikotarpis yra ypač svarbus sparnuočiams ir nuo jo priklauso ar ir ateityje vandens telkiniuose matysime grakščias žuvėdras ar triukšmingus bei gyvybės jiems suteikiančius kirus.

 

Lietuvos ornitologų draugija

Selonijos archyvo nuotr.

Selonija.lt

Raudonieji ąžuolai užkariaus Lietuvos miškus?

Sovietmečiu iš miškų buvo genama drebulė, netgi beržas. Žalią gatvę turėjo vienarūšiai eglynai. Šiandien gamtosaugininkai saugomose teritorijose siūlo naikinti ne tik juos, bet ir raudonųjų ąžuolų giraites. Neva šie svetimžemiai medžiai išstums vietines rūšis ir užkariaus visus miškus.

Pasiūlė iškirsti ąžuolus

Prie įvažiavimo į Dusetų girią auga gražus jauno ąžuolyno gojelis. Prie pat kelio pasodinta raudonųjų ąžuolų, toliau auga paprastieji ąžuolai. Vienas kitas raudonasis įžirgliojęs ir giliau į ąžuolyną. „Viso šio gojelio — truputį daugiau nei hektaras“,– patikslino Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas.

Vieni ąžuoliukai – žmogaus ūgio, kiti — jau kur kas aukštesni: pasodinti jie prieš gerą dešimtį metų.

Ąžuoliukų gojelis, kaip ir visa Dusetų giria patenka į Sartų regioninį parką. Beveik tūkstanties hektarų ploto didžiąją dalį miško užima Dusetų girios botaninis-zoologinis draustinis, kitą dalį – Vosynos gamtinis rezervatas (200 ha), rekreacinės zonos ir kitos funkcinės paskirties saugomos teritorijos. Tad tvarka girioje – gamtosaugininkų. Visa miškininkų veikla joje orientuota į čia aptinkamų augalų, grybų, samanų, kerpių, vabzdžių, moliuskų ir kitų rūšių išsaugojimą ir ypatingą biologinės įvairovės gausinimą. Čia ribojami kirtimai, kai kurie jų būdai ir vykdymo laikas, gausinamas negyvos medienos kiekis medynuose, įgyvendinamos specialiosios tam tikroms rūšims pritaikytos gamtosaugininkų suprojektuotos priemonės.

Prieš metus, pavasarį, Rokiškio miškų urėdija sulaukė Dusetų girios gamtotvarkos plano projekto. Jį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) užsakymų parengė VšĮ „Gamtos paveldo fondas“. Projekte siūloma iškirsti Dusetų girioje augančius dešimties metų ąžuoliukus.

Tiesa, ne visus – tik raudonuosius. Raudonasis ąžuolas nuo paprastojo mažai kuo skiriasi. Panašaus medienos kietumo, lajos, lapų iškarpymo, tik rudenį šie nusidažo ryškesniu raudoniu.

Būtų puošmena, kaip šermukšniai ar ievos miške. Juk kuo įvairesnių medžių jame yra, tuo jis gražesnis ir vertingesnis

Nors raudonajam ąžuolui nereikia tokios geros, kaip paprastajam ąžuolui, žemės, jis ir auga greičiau, šių ąžuolų įveisimas ir išauginimas kainuoja kur kas daugiau nei kitokios rūšies miško auginimas. Brangesni nei kitų medžių ąžuolų sodmenys, daugiau kainuoja jų sodinimo, vėliau — ūgdymo darbai. O kur dar jų apsauga nuo žvėrių. Ąžuoliukai Dusetų girioje dar ir šiandien tebėra po specialiais gaubtais: raudonuosius ąžuolus žvėrys mėgsta labiau nei paprastąjį. „Vienam hektarui ąžuolo jaunuolyno išauginti reikia ne mažiau nei 20 tūkstančių litų“,– apskaičiavo Rokiškio miškų urėdas. Jie—kaip į balą?

„Nekirsime ąžuoliukų. Ne tik todėl, kad urėdijos pinigai nesimėto. Vandalizmas kirsti tokius ąžuoliukus“,– gamtotvarkos plano netvirtino Rokiškio miškų urėdas R. Kapušinskas.

Yra ne vietinės kilmės

„Tai yra ne vietinės kilmės — invazinė rūšis“,– paaiškino, kodėl jis siūlo iškirsti raudonuosius ąžuolus Dusetų girios gamtotvarkos plano autorius, VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ projekto vadovas Zenonas Gulbinas.

Tačiau, kokią konkrečią žalą saugomai teritorijai daro raudonieji ąžuolai, projekto autorius siūlė klausti Sartų regioninio parko vyriausiosios ekologės Daivos Norkūnienės. „Ji yra šio plano ekspertė“,– patarė projekto autorius.

„Raudonieji ąžuolai pasodinti botaniniame – zoologiniame draustinyje, jie gali nustelbti vietinių saugotinų augalų rūšis“,– pastebėjo D.Norkūnienė.

Jos teigimu, raudonojo ąžuolo lapai ilgai nesiskaido, tad po jais niekas nebeauga. Tačiau lapai ilgai guli ir po paprastuoju ąžuolu. „Paprastasis ąžuolas yra vietinė rūšis ir visa ekosistema prie jo yra prisitaikiusi. Tuo tarpu raudonasis ąžuolas yra ne vietinė rūšis ir po truputį ji tampa invazine“,– pakartojo Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė D. Norkūnienė.

Todėl raudonieji ąžuolai, pasak jos, naikintini kaip ir lubinai, kurie yra taip pat gražūs, tačiau vietinėms rūšims – pavojingi.

Tiesa, Sartų regioninio parko ekologė pripažino, jog Dusetų girioje raudonųjų ąžuolų invazijos, lietuviškai tariant, plitimo nustelbiant kitas augalų rūšis dar nėra, kadangi ąžuoliukai dar jauni ir neaugina gilių. Tačiau, neabejotina, — augins ir plis.

Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė apgailestavo, jog miškininkai netvirtina Dusetų girios gamtotvarkos plano, ir šis įstrigo.

Nėra naikintinų augalų sąraše

Tuo tarpu Miškų instituto ekologijos skyriaus vedėjas Vidas Stakėnas teigia, jog raudonasis ąžuolas nors ir buvo įvežtas iš Amerikos, Lietuvoje nėra pripažinta naikintina rūšimi. „Raudonasis ąžuolas nėra įtrauktas į Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą invazinių augalų sąrašą“,– pasakė jis.

Invazinių augalų sąrašas yra oficialus dokumentus, kurį parengia ir ministrui tvirtinti teikia tam specialiai sudaryta ekologų ir gamtosaugininkų komisija. Prieš tai ji apsvarsto kiekvieno iš svetimos žemės kilusio ir Lietuvoje augančio augalo grėsmes bei pateikia motyvus, kodėl vienus jų galima įsileisti į miškus, kitų — ne.

„Jeigu pradėsime naikinti visus ne vietinės kilmės augalus, reikėtų išnaikinti ne tik kalnines pušis, kuriomis buvo apsodinta visa Nerija, raudonuosius ąžuolus, kurių yra bene kiekviename parke, bet ir iš ūkininkų laukų rapsus, bulves —šios juk taip pat iš Amerikos“,– sakė vienas šios komisijos narių V. Stakėnas.

Raudonasis ąžuolas, jo teigimu, — ne uosialapis klevas, kurio sėklas išnešioja vėjas, todėl jis neseniai buvo įtrauktas į invazinių augalų sąrašą. „O jei raudonojo ąžuolo vieną kitą gilę kėkštas kur nuneš, galima daigelį, jei toje vietoje nenori ąžuolo, išrauti“,– aiškino motyvus, kodėl raudonasis ąžuolas nebuvo įtrauktas į naikintinų augalų sąrašą V.Stakėnas.

Medžiai neskraido

Raudonųjų ąžuolų yra ne tik Dusetų girioje. Jų yra ir kitų urėdijų miškuose. Pavyzdžiui, Alytaus miškų urėdijos Dzirmiškių girininkijoje jų yra apie 2,5 ha. Ąžuolams Dzirmiškių miške — jau per 60 metų, jie žydi ir barsto giles, tačiau raudonųjų ąžuolų plitimo niekas nepastebėjo. „Yra vienas kitas savaiminukas“, — neneigė Alytaus miškų urėdas Vytautas Zelenius. Tačiau kovoti su raudonųjų ąžuolų invazija jam neprireikė.

Daugiau kaip šešiasdešimt metų raudonieji ąžuolai auga ir ąžuolų žemėje — Kėdainių miškuose.

Išgirdęs klausimą, ar raudonasis ąžuolas savaime nesisėja ir neplinta, ąžuolynų šeimininkas Juozas Girinas nusijuokė: „Medis nelaksto. Tas procesas yra lengvai valdomas“,– nuramino jis.

Kėdainių miškų šeimininko teigimu, nepageidaujamos rūšys gali užkariauti tik netvarkomus ir neprižiūrimus miškus. Pasak jo, netgi uosialapiai klevai veši tik paupiuose ir kituose šabakštynuose. „Pasodinome kultūras ir išnyko tas uosialapis“,– nematė problemos patyręs miškininkas.

„Kirsti dešimties metų ąžuoliukus? Tai — beprotybė“,– išgirdusi aplinkosaugininkų reikalavimą kirsti raudonuosius ąžuolus pasipiktino Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė.

Jos įsitikinimu, vienas kitas raudonasis ąžuolas ar jų gojelis tikrai nepakenks jokiam miškui.

Karas prieš raudonuosius ąžuolus, miškininkystė specialistės įsitikinimu, tėra botanikų užgaida. Nors, pasak jos, niekas neįrodė, jog ši medžių rūšis yra invazinė. „Kai kur pavienės raudonųjų ąžuolų giraitės auga jau penkiasdešimt metų. Kur jos išplito?“— retoriškai klausė miškininkystės specialistė.

Miškų departamento atstovės patarimu, Rokiškio miškininkai raudonuosius ąžuolus Dusetų girioje gali įforminti kaip bandomuosius želdinius, prieš kuriuose kelti kirvio niekas neturės teisės.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras taip pat negalėjo pasakyti nieko blogo apie raudonuosius ąžuolus. Tačiau, pasak jo, saugomų teritorijų teisės aktai numato, jog saugomose teritorijose, ypač draustiniuose turėtų būti išsaugotas vietinis biotopas. „Bet nebūtina formuoti jį kirviu. Stabdyti raudonųjų ąžuolų plitimą galima ir kitomis priemonėmis“,– sakė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras.

 

Technologijos.lt

Selonija.lt

Lietuvos regioniniai parkai visuomenei

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos šiais metais organizuoja daug renginių, skirtų Lietuvos regioninių parkų 20-mečiui. Gegužės 4 d. Seimo rūmuose vyks konferencija „Lietuvos regioniniai parkai visuomenei“, regioninių parkų nuotraukų paroda bus eksponuojama įvairiose didžiųjų miestų erdvėse, kelionių po saugomas teritorijas konkursas „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“ taip pat skiriamas šiai datai.

Seimo rūmuose vyksiančioje konferencijoje bus apžvelgtas regioninių parkų kelias – nuo idėjos iki šių dienų, pokalbiuose dalyvaus mokslininkai, planuotojai, valstybės ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Padėkomis ir „Saugomų teritorijų paukštėmis“ bus apdovanoti labiausiai prie regioninių parkų kūrimo ir veiklos juose prisidėję asmenys.

Po konferencijos svečiai bus pakviesti į Seimo I rūmų galerijoje atsidarančią gamtos ir kultūros paveldo nuotraukų parodą. Vėliau – regioninių parkų kulinarinio paveldo degustacija ir etnografinių ansamblių koncertas bei amatų mugė. Nuo 14 val. Seimo vidinis kiemas bus atviras visiems, kurie norės pamatyti folkloro koncertą, kartu pašokti, paragauti 30 regioninių parkų žolelių arbatos, Žagarės krašto „kleckų“.

30 regioninių parkų – Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dubysos, Dieveniškių istorinis, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos, Neries, Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių, Vištyčio, Žagarės – išsidėstę visame mūsų krašte. Juose saugomos vertingiausios, vaizdingiausios Lietuvos teritorijos.

Regioniniai parkai buvo įsteigti tuo metu, kai buvo kuriama atkurtos nepriklausomos valstybės aplinkosaugos sistema. Prieš 20 metų pasiūlyta įsteigti kompleksines saugomas teritorijas – regioninius parkus. 30 regioninių parkų buvo įsteigta vienu metu – Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1992 metais.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios nacionalinių ir regioninių parkų direkcijų veiklą, direktorės Rūtos Baškytės, nors visų regioninių parkų tikslai yra vienodi, bet teritorijos, nuveikti darbai ir planai skiriasi. Svarbiausi tikslai – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, pritaikyti lankymui. Kaip tai pasiekti, kiekviena direkcija sprendžia individualiai, priklausomai nuo saugomų vertybių, nuo lankytojų poreikių ir pritaikymo lankymui galimybių.

Kiekvienas regioninis parkas turi savo „perliukus“, savo išskirtinę vertę. Tarkim, kaip Medvėgalis, Šatrija Varnių regioniniame parke, unikalios Nemuno kilpos, Punios šilas Nemuno kilpų regioniniame parke, Dubingių piliavietė Asvejos regioniniame parke arba Pūčkorių atodanga Pavilnių regioniniame parke…

Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Regioniniai parkai užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto, jie turi direkcijas, lankytojų centrus, gamtos mokyklas.

Šiandien visi regioniniai parkai yra pritaikyti lankymui: didžioji jų dalis turi modernias vidaus ekspozicijas lankytojų centruose, lauko informacines sistemas. Regioniniuose parkuose tvarkomi, prižiūrimi paveldo objektai, atkuriamos, prižiūrimos buveinės, fiksuojami kraštovaizdžio, biologinės įvairovės pokyčiai, vyksta gamtosauginiai renginiai, propaguojamos tradicijos.

Šiais metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizuoja kelionių po saugomas teritorijas konkursą „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“, kur kviečiama keliauti po įdomias gimtojo krašto vietas, aplankyti sutvarkytus piliakalnius, pažintinius takus, naujus lankytojų centrus, apžvalgos bokštus.

 

VSST informacija

Selonija.lt

Keistas dangus

Gamtoje galime išvysti daugybę nuostabių ir neįprastų reiškinių, bet kai kurie iš jų nutinka taip retai, kad gali nustebinti net visko mačiusius. Šiuo atveju mokslo užduotis yra paaiškinti jų prigimtį, ir nors tai padaryti pasiseka ne visada, noriu jus supažindinti su poliarine pašvaiste.

Saulė buvo pasislėpusi už horizonto. Temo. Žemėje smarkiai šėlo Antrasis pasaulinis karas, o nuostabios dėmės danguje buvo ryškiausios ir pranašavo karo pabaigą. Ypač intensyvią Šiaurės pašvaistę mačiau 1943 m. rudenį Žliubų kaime (Kamajų valsčius). Žmonės pašvaistę palaikė Dievo rykšte, nes jie, patyrę baisius išmėginimus, žūtbūtinių grumtynių padarinius, nebuvo tikri, kad išliks gyvi. Be perstojo tūnojo rūsiuose, slėpėsi bunkeriuose po žeme, išsibaiminę blaškėsi, kai žemė maišėsi su dangumi. Kaip plienas krosnyje švytėjo dangus raudonai, o po pusvalandžio keisti dariniai išnyko. Dangus ir karas, liudijęs nesuskaičiuojamus nuostolius, sukūrė žmonėms slogią nuotaiką.

Šiaurės pašvaistė iš tiesų yra nuostabus reginys. Ji iki šiol žavi ir smalsu savo akimis pamatyti. Sunku rasti gamtoje gražesnį ir didingesnį reginį. Aukštai danguje įvairiomis besikeičiančiomis spalvomis liepsnoja didžiuliai lankai – arkos arba staiga tamsų nakties dangų lyg strėlės perskrodžia spinduliai, tai blykstelėdami, tai vėl užgesdami, o kartais aukštai ore pakimba žalios smaragdo spalvos užuolaidos su raudonais kutais. Dažnai pašvaistė užima pusę dangaus skliauto. Čia gesdama, čia vėl su nauja jėga įsižiebdama bemaž pusvalandį užtrunka paslaptinga šviesa, ir ją stebinčiam žmogui palieka neišdildomą įspūdį – veikia protą ir jausmus.

Artėjantį rudenį išduoda rugpjūčio naktys ir upių slėnius bei paežeres nuo pavakario iki pat vėlyvo ryto apsiaučianti balto rūko skraistė. Tinkamiausias laikas dangaus pokyčiams stebėti – rudenį vakaro prieblanda, kai įstrižai krintantys saulės spinduliai atspindi sodresnius spalvų fonus ir meta tamsesnius šešėlius.

Vienas gražiausių gamtos reiškinių – poliarinės pašvaistės – pas mus retos, nes rudenį ir žiemą, kai ilgiausios naktys ir didžiausia galimybė jas stebėti, mūsų padangę gaubia tirštas debesų sluoksnis. Dieną poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia Saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu. Vaikystėje su baime stebėto gamtos reiškinio daugiau niekur ir niekada Lietuvoje nemačiau.

Neįmanoma apsakyti, kokią išgąstį ir nuoskaudą žmonėms sukėlė karas, kuriame kariavo milijonai žmonių. Vokiečiai be perstojo kariavo sausumoje, jūrose ir ore – nuo Vakarų Europos iki Rusijos stepių, nuo Šiaurės Afrikos dykumų iki Pietryčių Azijos džiunglių. A. Hitleris buvo labai panašus į karo ir ugnies Dievą, kuris troško kovų, kraujo, keršto. Jo impulsyvumas užgožė blaivų protą, vykdė žydų tautos genocidą neregėtu mastu.

Laimėję daug mūšių, vokiečiai tapo galingi ir nedvejojo pergale su rusais – užkariauti jų žemes ir turtus. Aišku, tikrovė buvo kitokia, nors kai kas manė, kad rusams „kaput“.

Petys petin gynėsi rusai su agresija. Jie greitai mokėsi, kaip mušti vokiškąjį priešą, ir jų prisitaikymas bei didžiuliai ištekliai ilgainiui nuvedė juos sunkiu keliu iki Vokietijos sienų. A. Hitleris buvo priblokštas, kai pasidavė feldmaršalas fon Paulius Stalingrade. Jo kapituliacija visiškai sužlugdė vokiečių šansus ir kovinę dvasią. Tai, kas kažkada atrodė kaip lengva pergalė, pradėjo virsti ilgu ir kruvinu pralaimėjimu. Tuo pat metu dėl pradėtų abiejų pusių miestų ir miestelių bombardavimų civiliai gyventojai atsidūrė savotiškoje fronto linijoje, ko anksčiau jokiame kare nebuvo.

Vėlų 1943 metų rudens vakarą Žliubų kaimo gyventojai išvydo neregėtą, nematytą gamtos reiškinį. Aukštai danguje viršum šiaurinio jo skliauto dunksojo milžiniškos, raudonos šluotos siluetas, o šalia jos daiktas savo forma panašus į karstą. Dangus buvo panašus į liepsnojantį pragarą. Ši žara kai kurių žmonių buvo aiškinama kaip Dievo siųstas žemę užplūstančio kraujo praliejimo arba net pasaulio pabaigos ženklas, ir šios pranašystės tarsi turėjo realų pagrindą. Visas Žliubų kaimas sujudo. Neramų pusvalandį žmonės spoksojo į dangų, kuriame driekėsi raudona „šluota“. Tarsi bijodamos jos prisilietimo, moterys gūžčiojo ir verkė. Kitaip ir būti negali: sureikšminamos tos dienos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai.

• Dievas nenori žmogaus pražūties. Šiuo metu Hitleris traiško Rusiją, jis bus labai išvargęs ir turės pailsėti, – sakė išmintingasis mano dėdė Juozas Petrulis ir patarė visiems susikaupti ir melstis.

• Nėra kito, geriau išmanančio Visatos ir mūsų kaimo reikalus žmogaus kaip Juozas,- ištarė motina.

• Ar tai stebuklas, ar tiesiog gamtos dalis? – svarstė ji.

• Motinai visada patiko antgamtiniai reiškiniai ir paslaptys.

• Stebuklai iš tiesų egzistuoja, ar tai – prasimanymai?- pagalvojau aš.

Regis, vakarais degę sodybose žibalinės lempos užgeso. Šaukdamos iš baimės moterys puolė į trobas, naktinėmis užuolaidomis uždengė langus ir meldėsi prie žvakių šviesos. Tada vyrai pradėjo galvoti apie vagystes, o moterys – apie prievartavimus, ir visi drebėjo. Niekas nė žingsnio nežengė iš namų, bijodami paslaptingo gamtos reiškinio, palaikyto Dievo apraiška.

Sutemose tarsi paukščiai skraidė bebalsiai vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai. Aštriadančiai naktiniai gyvūnai medžiojo erdvėje tarp medžių ir trobesių skraidančius mašalus, naktinius drugius ir uodus.

Frontas stūmėsi Panemunėlio link, dar dundėjo artilerijos pabūklai, keliais riedėjo tankai bei kita šarvuota karinė technika. Vyko aršūs mūšiai dėl Panemunėlio geležinkelio stoties, kurią vokiečiai atkakliai gynė. Pakelėse riogsojo sudegę tankai, šarvuočiai, artilerijos pabūklai, kariniai sunkvežimiai, o miškuose mėtėsi žali kareivių šalmai, buvo galima rasti žuvusiųjų kareivių lavonų.

Virš Šimonių, Kunigiškių, Verksnionių, Taraldžių kaimų skraidė sovietų lėktuvai ir mėtė bombas ant įsitvirtinusių vokiečių pozicijų, kurioms trūko rezervų. Lyg vizija plakėsi gaisravietės, žemė buvo išsekinta ir nuniokota, virš horizonto kilo dūmai.

Ryte visų žvilgsniai nukrypo į Kamajų šv. Kazimiero bažnyčią, kurios bokštai debesuotame danguje atrodė lyg pasvirę ir sudaužyti artilerijos sviedinių.

Po metų karo kautynių įkarštyje bažnyčios bokštai buvo sudaužyti, ir dabar jie nebeturi pirmykštės formos.

• Nuostabiausias gamtos reginys, kokį mano akys kada nors yra mačiusios, – sakė motina man, stovėjusiam šalia jos. Ji negalėjo atitraukti akių nuo dangaus, buvo tyli ir liūdna. Pusseserei Almai pritrūko jėgų atsistoti ir pasigrožėti. Ją ant rankų laikė tėvas.

Net viskam abejingi paaugliai nuščiuvo išvydę tokį mįslingą, tokį retą gamtos reiškinį. Nusprendę pasigrožėti šiais įspūdingais vaizdais iš arčiau berniūkščiai įlipo į medžius. Mano pusseserė Birutė, tarsi nenorom, tarsi prisibijodama, nusekė paskui juos. Aš dar labiau išsigandau, ir kaip įmanydamas stengiausi nežiūrėti ton pusėn. Mane užplūdo nauja baimės banga, nekėliau kojos nuo motinos. Vėliau, ši graži istorija keliavo iš lūpų į lūpas, kitaip tariant, buvo įspūdinga tų laikų istorija. Suaugusieji, mus tebelaikę vaikais ir prie mūsų svarstė puse lūpų įvairius klausimus, buvo įsitikinę, kad mes nieko nežinome ir nesuprantame.O mes, žinoma, kuo puikiausiai viską žinojome ir supratome.

Žliubų kaimą netrukus apgaubė baugūs ir pražūtingi mitai. Viskas nuo mūsų buvo slepiama, viskas iškraipoma. Buvo pasakojamos gerokai perdėtos istorijos apie vyrus, dingusius iš akiračio. Žmonės pastebėjo, kad dieną „ išdykėlis „ Kazys Petrulis ir “ baltarankis „ Mykolas Nakas dingsta, o naktį retkarčiais pasirodo kaime. Be abejonės, mums atrodė keistai. Tik vėliau sužinojau, kad tokiu būdu vyriškoji gyventojų dalis išsisuka nuo tarnystės sovietų kariuomenėje.

Visi pažįstami arba giminaičiai, užuot ką nors laimėję, kantriai iškentė rezistencijos pragarą. Sumaištis truko visą dešimtmetį.Tuomet jauni vyrai jautėsi sutrikę, nes apie rusus žinojo nedaug. Keletą dienų mūsų pirtyje slėpėsi dusetiškis Antanas Kibirkštis iš Bileišių kaimo. Prieš tai Žliubų kaimo gyventojas Mykolas Nakas pirtyje buvo išsikasęs nedidelio gylio bunkerį, tad visi išgyvenimai vyrams buvo pažįstami.

Žliubai tuštėjo. Namai dygo vienas po kito Kamajuose, Kalviuose, Kryliuose. Žliubų kaimo gyventojai, buvę puikūs ūkininkai ir linų prekeiviai parapijoje, išmirė. Kodėl jiems teko anksti atsisveikinti su gyvenimu, priežastis niekada nebus atskleista. Kitados tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas, svarbiausieji linų auginimo etapai būdavo pažymimi apeigomis. Šiuo metu Žliu- bus mena tik išlikę didingi ąžuolai. Stiprūs vėjai nepajėgia išjudinti šių medžių, sodintų XIX a. mano senelio Aniceto. Jis turėjo keturis sūnus. Vienas iš jų, Konstantinas – mano tėvas.

Danguje nuostabių natūralių šviesų pasirodymas daro įtaką žmonėms, patiriantiems karo baisumus. Mirties išvengimo akimirkoje dažnai kariai tampa didvyriais – sutrikdo mūšio pusiausvyrą, sukelia chaosą priešininkų stovykloje.

„Ant Čudo ežero ledo virė mūšis. Aleksandro Nevskio kariai įnirtingai kovėsi su geležimi apsikausčiusiais vokiečių riteriais. Kautynių įkarštyje žmonės nė nepastebėjo, kaip tamsi šiaurinė dangaus pusė staiga pradėjo švisti. Bet šviesa buvo neįprasta. Lyg tai kažkur už horizonto būtų užsidegusi milžiniška žvakė, kurios liepsna, siūbuojama vėjo, žibėtų įvairiomis spalvomis. Ši nepaprasta šviesa nušvietė sniegą, karius…

• Dievo apraiška! – žegnodamiesi šaukė rusų kariai.“ Toliau rusų metraštininkas, aprašydamas 1242 metų Ledo mūšį, pažymi, kad daugelis mūšio dalyvių neva matę ore „dievo karių“ pulkus, kurie atėjo į pagalbą Aleksandrui Nevskiui ir padėjo jam kautynėse.“

Šis gamtos reiškinys, rusų karių palaikytas stebuklu, buvo ne kas kita, kaip poliarinė pašvaistė, kartais vadinama šiaurės pašvaiste.

O dabar grįžkime į tikrovę. Lietuvoje retai matoma poliarinė pašvaistė. Kritiškai nusiteikę žmonės sako, kad nepažintų gamtos reiškinių aplink mus daugybė. Pats kartais pagalvoju, nereikia iš žmonių atimti tikėjimo Dievu. Gamta daro dramatišką mostą, galbūt, primindama stulbinančią savo galią, regis, nuspėdama karo baigtį. Dangaus skliaute dunksojusios raitytos šluotos liepsnos liežuviai priminė degančias sodybas, sunkiau juodos spalvos fone įžiūrimi karstai – žmonių žūtį, kreivojančios ietys, dantyti kardai, – skrendančių lėktuvų sparnus – užkariautojų ginkluotę. Jau primirštame Antrąjį pasaulinį karą – miestų griuvėsius, žuvusiuosius, pabėgėlius.

Vaiduokliški miražai danguje, įvairios daiktų formos audrino ne vienos kartos vaizduotę, žinant, kad ir anksčiau vyko visa griaunančiai karai, pasiglemžę milijonus civilių žmonių.

Dėl savo keistų formų Šiaurės pašvaistė ne tik vaizdinga, bet turi ir mistinį poveikį žmonėms, patiriantiems karo negandas. Jų gausa sukuria ne mažiau įspūdingą mistinį pasaulį negu natūralūs vaizdai žemėje. Atrodė, Dievo ranka taip sudėstė, kad karo padariniai atsispindi danguje. Čia aukštai be perstojo skraido kariniai lėktuvai, vyksta mūšis ne tik žemėje, bet ir ore.

Ir nors tuometinė spauda aprašė 1943 m. Šiaurės pašvaistę, vis dėlto ji nėra nuspėjama, tik trumpam aplanko, kelia susižavėjimą, kurį sunku nusakyti žodžiais. Pasak vieno mokslininko, pašvaistės vaizdai atsiveria itin įspūdingai „tarsi padrika dėmė nutaškyta raudonu rašalu“. O tuo tarpu už nugaros – tamsus dangus ir vakaro migla. Ūkanos ir dulksnos debesys sukasi virš galvos, tai uždengdami, tai vėl atidengdami Šiaurės pašvaistę.

Neįprastas ir nuostabus šis dangaus reiškinys Lietuvoje aprašytas metraščiuose. Net jei paskaičius ir viskas aišku, pasidaro astrofizikams, pasigilinusiems į šiuos pasakiškus poliarinius stebuklus, niekaip nebuvo suprantama, kaip tokiam švytėjimui palaikyti reikalingi milžiniški energijos resursai pasiekia Žemės atmosferą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, violetiniai, raudoni spinduliai, lankai, marškos ir pan. Švytėjimas būdingas poliarinėms sritims, bet Šiaurės pašvaistė kartais matoma ir Lietuvoje.

Mokslininkai išsiaiškino jos kilmę. Poliarinės sritys gauna milžiniškus energijos kiekius iš Saulės, kai joje įvyksta magnetinės audros ir ima formuotis poliarinės pašvaistės – magnetiniame lauke susidaro taip vadinami magnetiniai kanalai. Tai ypatingai sudėtingos struktūros, panašios į virvines konstrukcijas. Jos sujungia viršutinę Žemės atmosferą su Saule. Stiprios audros Saulės paviršiuje svaido elektringųjų dalelių srautus, kurie reaguoja su viršutine atmosfera ir sužadina dujų molekulių verpetus. Tada šie žėri spalvų liepsnomis iki pat dangaus.

Prisiminkime, kad ta spinduliuotė labai pavojinga, ji kelia pavojų, tarkime, palydovams, taip pat gali pakenkti kosmonautams ir net itin aukštai skraidančių lėktuvų įguloms. Pasak mokslininkų, artimiausioje ateityje galaktikos kosminių spindulių srautas padidės 2,5 karto, palyginti su šiandieniniu rodikliu. Specialistai įsitikinę, jog Saulės magnetinės audros įtakoja žmogaus sveikatą, jo psichiką. Tai nėra vien astronomus dominantis reiškinys. Jo pasekmes pajaučia dažnas žemės gyventojas – labiausiai veikia tam tikromis ligomis segančius žmones. Jie pokyčius jaučia gal ir labiau, tačiau iš tiesų padidėjęs magnetinis laukas veikia visus, nes mūsų kraujyje yra geležies.

Daugumos tyrinėtojų nuomone, keisto dangaus laukiama 2011–2012 metais. Pasak NASA specialistų, dėl Saulės aktyvumo 2012 m. pabaigoje, gresia visuotinė katastrofa. Jos priežastimi taps nematyto galingumo geomagnetinės audros, kurias sukels milžiniški Saulės išsiveržimai, vadinamieji vainiko masės išmetimai. Pabaigos pradžia, pasak mokslininkų, bus labai graži. Atrodo, šiuo laikotarpiu visoje Žemėje plykstelės ryškūs įvairiaspalviai Šiaurės pašvaistės spinduliai, kuriais anksčiau gėrėdavosi tik poliarinių rajonų gyventojai. Ji bus matoma net dieną. Paskui nugriaudės elektros iškrovų ir žiežirbų kamuolių fejerverkas – kaip Holivudo trileryje. Tik daug baisesnis. Maždaug per minutę visoje planetoje dings šviesa – sustos traukiniai, neveiks liftai, nutruks vandentiekis, šilumos tiekimas, nebeveiks kompiuteriai, nerodys televizoriai…

Saulės žybsniai vyksta maišantis dujomis. Smūgis tenka planetos magnetiniam laukui. Jis traiškomas, plojamas, sukamas greitai ir galingai. Atrodo, atmosferos sluoksnių švytėjimas gali sukelti daugelio žmonių sąmonėje sumaišties, žadins baimes, kels ypač stiprų emocinių ir fizinių sutrikimų pavojų. NASA specialistai Saulės audrą prognozuoja 2012 m. rudenį, kai šviesulio aktyvumas bus didžiausias.

Pavyzdžiai, paremti įvykiais, pralenkia bet kokio rašytojo fantaziją. Nustatyta, kad žmonių nuotaikos kinta ne tik kartu su istoriniais įvykiais, bet ir su metų laikais bei stulbinančiais gamtos reginiais danguje. Kažkada baisiai bijota Saulės užtemimo, kai ji dingdavo ir Žemę apgaubdavo tamsa. Kadaise stebuklas atrodė ir tai, kad Mėnulis ir Žemė skrieja aplink Saulę, tačiau dabar tai normalu. Vėliau žmonės sužinojo, kaip skrieja Mėnulis, ir išmoko numatyti užtemimą geriau, negu rytdienai orą.

Išpranašauti Šiaurės pašvaistę neįmanoma. Čia mes susiduriame su visa grandine įvairių įvykių, vykstančių ne vienoje vietoje. Tačiau visi jie yra tarpusavyje susiję. Ką mato mūsų akys ir kas iš tikrųjų vyksta pačioje atmosferoje. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Nakties dangus tampa gamtos stebuklu. Būtent, įspūdinga Šiaurės pašvaistė daro ją dar nuostabesne.

Prof. Juvencijus Petrulis

Selonija.lt

Akcija „Išlaisvinkime miškus nuo šiukšlių“ prasidėjo

Balandis vadinamas švaros mėnesiu, kuomet daugelis tvarkosi savo aplinką: sodus, daržus, parkus, mokyklų teritorijas, daugiabučių kiemus ir t.t. Kadangi įprastai tvarkymo akcijos apsiriboja savo aplinkinės teritorijos tvarkymu, o atokesnės vietos taip ir lieka nesutvarkytos, žurnalo „Ozonas“ komanda kartu su Lietuvos valstybinėmis miškų urėdijomis kviečia visus Lietuvos gyventojus „pažvelgti plačiau“ į savo gyvenamąją aplinką, kuri yra ne tik namai ir butai, mokyklos ar ofisai, bet ir pakelės, parkai, pakrantės ir miškai!

Pirmą kartą Lietuvoje vykstanti visuotinė miškų tvarkymo akcija „Išlaisvinkime miškus nuo šiukšlių“ taps dar vienu tradiciniu pavasariniu tvarkymo renginiu, praplėsiančiu ir papildysiančiu kitas vykdomas švaros akcijas. Akcijoje, organizuotoje bendradarbiaujant su Lietuvos miškų urėdijomis, šiais metais iš 42 urėdijų dalyvauja 24-ios, taigi, akcija startuoja apimdama daugiau nei pusę Lietuvos.

Šiukšlių rinkimo darbai vyks Alytaus, Biržų, Ignalinos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kazlų Rūdos, Kretingos, Kupiškio, Kuršėnų, Šiaulių, Marijampolės, Panavėžio, Prienų, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Šalčininkų, Švenčionėlių, Trakų rajono, Ukmergės, Lazdijų ir Vilniaus miškuose.

Šiais metais pagrindiniai akcijos dalyviai ir miškų vaduotojai nuo šiukšlių – mokiniai ir mokytojai! Visoje Lietuvoje balandžio 16-20 dienomis miškus tvarkys daugiau nei 2500 užsiregistravusių jaunųjų miško draugų.

Pasak akcijos organizatorių atstovės Giedrės Kisielės, VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ darbuotojos, jau ne vienus metus Lietuvoje kasmet vyksta visuotinės tvarkymo ir šiukšlių rinkimo akcijos, bet, deja, tokių iniciatyvų poreikis nė kiek nemažėja. Kažin ar rastume Lietuvoje mišką, kuriame nebūtų statybinių medžiagų, buitinių ir automobilių atliekų, stovyklautojų paliekamų šiukšlių. Nors pagrindinis akcijos tikslas yra surinkti ir išvežti kuo daugiau šiukšlių iš miškų, tačiau tikimasi, kad jų akcijos dalyviai ras kuo mažiau.

Akcijos organizatoriai nenori apsiriboti vienkartiniu tvarkymu, todėl kitas jų žingsnis – ženklų „Nešiukšlink“ įrengimas populiariausiuose įvažiavimuose ir stovyklaviečių prieigose. Ženklai bus įrengti talkininkaujant pagrindiniam „Ozono“ socialiniam partneriui, nevyriausybinei organizacijai „Rūpi“, kuri šiai dienai yra jau įrengusi 300 tokių ženklų.

Akcijos metu vyksta 2 konkursai: „Originaliausias akcijos šūkis“ ir „Įspūdingiausia nuotrauka prieš ir po darbo“. Visi šūkiai ir nuotraukos bus talpinami internete (http://www.ekologija.lt/konkursas), taigi norinteiji galės tokiu būdu pamatyti, kaip sekėsi akcijos dalyviams.

Akcijos iniciatorius ir organizatorius:

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“

Socialiniai partneriai:

VĮ „Generalinė miškų urėdija“

UAB „Ecoservice“

UAB „Antrinis perdirbimas“

Lietuvos biologijos mokytojų asociacija

* Svarbi informacija dažnai vykstantiems į gamtą: valstybinių miškų prižiūrėtojai nusprendė išbandyti ir kitokį miškų apsaugos ir priežiūros būdą: informuoti visuomenę apie valstybinių miškų būklę, miškuose esančias rekreacines zonas ir lankytinus objektus, apie miško ir dekoratyvinius sodmenis ir kt. Pirmą kartą miškininkai sukūrė intelektualią miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinę sistemą (IMŪEPIS), kuria gali naudotis visi turintys prieigą prie interneto ar išmaniuosius telefonus. Taigi visi, kurie artimiausiu metu ketina žengti į mišką, arba vasarą ieškantys, kur praleisti laisvalaikį turėtų įsiminti interneto svetainę www.valstybiniaimiskai.lt ar į išmanųjį telefoną parsisiųsti programėlę „Valstybiniai miškai“.

 

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“

Selonija.lt

Lietuvoje klesti svetimų žemių augalai ir gyvūnai

Augalų ir gyvūnų rūšys, patekusios į naujas, joms neįprastas gamtos buveines, gali nustelbti vietinę augaliją bei gyvūniją ir pakenkti aplinkai. Tokie organizmai vadinami invazinėmis rūšimis. Pastaruoju metu šios gyvūnų ir augalų rūšys kelia nemažą grėsmę visos Europos gamtinei biologinei įvairovei. Todėl tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse imtasi priemonių kovoti su invazinėmis rūšimis.

Invazinės rūšys kelia pavojų šalies biologinei įvairovei

Viena didžiausių šiuolaikinių grėsmių biologinei įvairovei yra svetimžemių rūšių skverbimasis. Invazinių rūšių augalai ir gyvūnai pasižymi tuo, kad jei jiems tiko gyvenamoji biologinė aplinka, tuomet šios rūšys pradeda greitai daugintis ir plisti, išstumdamos iš aplinkos aborigenines vietines rūšis. Ši problema yra aktuali ir Lietuvoje. Ir kaimo, ir miesto gyventojas tikriausiai pažįsta Sosnovskio barštį, kuris yra išplitęs praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje, auga pakelėse, netoli gyvenviečių. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus teigimu, tai augalas, kuris užgožia kitą biologinę įvairovę. Jis yra ne tik agresyvus aplinkai, bet gali kelti ir pavojų žmogui. „Vasarą užfiksuojama nemažai nudegimų nuo šio augalo, nes, prisilietus prie Sosnovskio barščio, kūną nusėja pūslės. Todėl būtina nuo šio augalo laikytis atokiau“, – teigia Aplinkos ministerijos atstovas. Šis augalas pažeria itin daug sėklų, sparčiai plinta ir yra sunkiai naikinamas.

Kitos Lietuvoje gausiai paplitusios invazinės augalų rūšys – gausialapiai lubinai, daugelio žmonių atpažįstami kaip gražūs pievų augalai, ir uosialapiai klevai, kurie konkuruoja su gluosniais, jų mediena menkavertė, o žiedadulkės gali kelti alergiją.

Tarp gyvūnų rūšių, anot S. Paltanavičiaus, daugiausia rūpesčio kelia po šalį paplitusios kanadinės audinės, į Lietuvą iš Kaliningrado fermų Nemunu atplaukusios Antrojo pasaulinio karo metais, ir mangutai (usūriniai šunys), kurie pirmiausia buvo veisiami Baltarusijoje. Invazinėmis Lietuvoje šiuo metu oficialiai įvardijama devyniolika augalų ir gyvūnų rūšių, nors, specialistų skaičiavimais, jų galėtų būti dar gerokai daugiau.

Sudėtingai kovai su invazinėmis rūšimis – didelis dėmesys

Kova su invazinėmis augalų ir gyvūnų rūšimis yra ganėtinai sudėtinga, todėl tam skiriama ypač daug dėmesio. Pasak S. Paltanavičiaus, šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamas Europos Sąjungos sanglaudos fondo finansuojamas „Invazinių rūšių plitimo sustabdymo projektas“, kurio tikslas –sustabdyti septynių invazinių rūšių plitimą šalyje. Nuo šių metų prasidės trijų augalų rūšių – Sosnovskio barščio, gausialapio lubino, uosialapio klevo – ir keturių gyvūnų rūšių – manguto (usūrinio šuns), kanadinės audinės, rainuotojo vėžio ir nuodegulinio grundalo – plitimo sustabdymas.

Plitimui sustabdyti bus imtasi įvairių veiksmų, pavyzdžiui, iki kelių metrų aukščio išaugantis gajus Sosnovskio barštis, pasiekęs pusės metro aukštį, bus naikinamas herbicidais. Jei augalai jau didesni nei 50 centimetrų, herbicidai gali būti neveiksmingi, tuomet Sosnovskio barščiai bus naikinami mechaniniu būdu – augalus reikės po keletą kartų pjauti, kol jie nespės išbarstyti sėklų. Kanadinės audinės ir mangutai bus medžiojami. Aplinkos ministerijos atstovo teigimu, būtina užkirsti kelią, kad tiek invaziniai augalai, tiek gyvūnai negalėtų daugintis. Šis projektas įgyvendinamas Lietuvos saugomose teritorijose.

Nors Lietuvoje invazinių rūšių daroma žala nėra apskaičiuota pinigine išraiška, tačiau akivaizdu, kad ji yra didžiulė. Europos Sąjungoje skaičiuojama, kad invazinių rūšių gamtos turtams padaroma žala gali siekti 12 mlrd. eurų per metus. Iki šiol Europos aplinkoje randama daugiau kaip 11 000 svetimų rūšių, iš jų 10–15 proc. yra tapusios invazinėmis. Jų plitimą spartina besiplečianti prekyba, turizmas ir tarpvalstybinis krovinių vežimas.

Europos Komisija imasi priemonių, kad jų patekimo ir paplitimo pavojus būtų sumažintas iš esmės. Siekiama sumažinti neigiamą poveikį ne tik biologinei įvairovei, bet ir visuomenei ir ekonomikai. Juk invazinės rūšys kenkia ir žmonių sveikatai, žuvininkystei, žemės ūkiui, maisto produktų gamybai.

 

Europos istorijų parkas

Selonija.lt

Prof. Juvencijus Petrulis. Akistata su vilkais

Nuo seno žmogų vilioja jį supantis pasaulis. Nuolat mąstau apie vilkus, glaudžiai susijusius su gamta, teritorija ir gyvenimo būdu. Kaip skelbia istoriniai šaltiniai, Lietuvoje pokario metais jų buvo apstu: 1947 m. – 1755 vilkai arba bemaž 10 kartų daugiau negu norma. Miškingose Anykščių, Rokiškio apylinkėse vilkai gyveno sėsliai, bet naktį medžiodami nukeliaudavo dešimtis kilometrų nuo savo buveinės. Guolį įsirengdavo paslaptingose vietose, paprastai tankiame jaunuolyne, šlapio raisto salelėje, dykvietėje, o grobio ieškojo visur, svarbiausia, kad gamtoje būtų pilna gyvybės.

Pilkieji plėšrūnai kėlė baimę vaikams, einantiems į mokyklą. Tėvai stengėsi apsaugoti vaikus nuo jų keliamo pavojaus, ypač žiemos laikotarpiu. Šių ypatingų priemonių ėmėsi žmonės, gyvenę tarp miškų, izoliuoti nuo judrių kelių.

Į gimtąjį Žliubų kaimą vilkai atklysdavo per upelius ir miškelius iš Krylių eglyno, Kamajų šilo, Salagirio ir Šimonių girių. Be perstojo buvo pasakojamos įvairios istorijos, pilnos tikroviškų faktų: sniegingos žiemos naktį vilkai užpuolė važnyčiotoją iš Duokiškio, ir, atrodo, jis nesugebėjo išsigelbėti, ūkininkus šiurpino mirtinos vilkų atakos prieš avis, panikos aukomis tapdavo ne tik avys – įkando koją arkliui, gynusiam kumeliuką ir pan. Regis, 1950 m. įsisukusi vilkų gauja Žliubuose išpjovė dešimt avių. Suėdė vieną kitą, o kitas avis papjovė „besitreniruodami”. Juk avys gyvena bandomis, paprastai kartu ir ganosi, ir ilsisi, tad vilkams jos – lengvas grobis. Tačiau žiemą avys būdavo tvartuose. Vilkai nė kiek neabejojo tuo, ir naktimis slankiojo aplink juos. Vilkai žiemą dažnai badavo, bastėsi pusalkaniai, nežinodami ką nutvers.

Visai nekeista, kad Lietuvoje vilkas – plėšrūnas, mintantis gyvų būtybių mėsa, gerokai kitoks negu kiti gyvūnai, pavyzdžiui, lapė, kuri turi daug savitų bruožų, išsiskiria savo gyvensena ir maisto ieškojimu.

Kiekviena vilkų gauja turi vadą, o kiekvienas jos narys užima tam tikrą vietą gaujos hierarchijoje. Gaujos lyderystę pelno galingiausias patinas, jam gaujos nariai lenkiasi, o šis džiaugiasi duodamas palikuonis ir tikisi, kad kiti tai su džiaugsmu priims. Tai, kas sausio – vasario mėnesiais vyksta – nuostabu, nepakartojama, drąsiau pasireiškia galingieji. Tokius vertina ir patelė, ir gaujos nariai, kurie nekelia pavydo, ir tai savaime suprantama. Bet sunku nuolat rodyti savo neprilygstamumą, kiekvienas gaujos narys gali pasiekti daug, jeigu jėga jo pusėje. Vilkų sugebėjimas keisti savo socialinę aplinką – nuo gyvenimo pavieniui iki gyvenimo porose ar gaujomis yra nuostabus solidarumo jausmas. Vilkų pora būna labai ištikima, netgi šventai pasiaukojusi, vienam žuvus, kitas dar ilgai nesirenka poros arba apskritai lieka vienišas.

Medžiodami kartu nedidelėmis grupėmis, vilkai gali sugauti greitesnius ir stambesnius už save gyvūnus, pavyzdžiui, šiaurinius elnius, avijaučius ar briedžius. Vydamiesi ir apsupdami nuo kaimenės atskirtus gyvūnus, jie stipriais ir aštriais dantimis suplėšo juos į gabalus ir pasidalina. Dėl to buvo medžiojami beveik iki visiško išnaikinimo. Vilkai neišrankūs, nusižiūri senesnius arba ne visiškai sveikus gyvūnus, gaudo smulkius žinduolius, susirenka maisto atliekas, ištempia avis iš ganyklų ir tvartų, norėdami sugauti grobį, gali greitai bėgti, labai gerai mato silpnoje nakties šviesoje, o auką dažniausiai persekioja naktimis.

Plėšikavimo sėkmę vilkui lemia aštri uoslė, išlavėjusi klausa, puikus regėjimas ir neapsakomas gudrumas. Vilkai tapo daugybės pasakojimų personažais. Anot pasakų interpretatorės Fridel Lenc, mūsų protėviai laikė vilką tamsios jėgos simboliu, kuri gresia žmogaus vidiniam gyvenimui ir sunaikina jį.

Žinomas gamtininkas S. Paltanavičius kviečia pažvelgti į vilko gyvenimą iš arčiau (Vilkai, Vilnius, 2011). Manau, kad tai ne tik populiarina gamtą, bet ir šviečia visuomenę.

Visiems yra gerai žinoma pasaka „Raudonkepuraitė” – vilkas apgavo mergaitę, arba – „Vilkas ir septyni ožiukai”. Vilkai dažnai yra įsipainioję į neįprastas, fantastines istorijas. Vienoje jų pasakojama apie Šiaurės Amerikos nutkos genties indėnus, esą naujagimius kartais nusinešdavę vilkai. Legendoje pasakojama apie trijų vilkų būryje rastą maždaug dešimties metų berniuką, kuris lakstė keturiomis ir valgė tik žalią mėsą, ir vis taikėsi įkasti žmonėms. Geležinio vilko legenda pasakoja, kad kunigaikštis Gediminas būsimo Vilniaus vietoje susapnavęs geležinį vilką.

Natūralu, kad vilkai bent šiek tiek geriau jaučiasi prieblandos šviesoje. Pakeisti įpročius jiems sunku. Tie dalykai tikrai įdomūs ir natūralu, kad yra jaudinantys. Tai ne tik žmonių iš viso pasaulio sukurtos, knygose ar internete paskelbtos įvairios istorijos apie plėšrūnus. Atrodytų, suprantame viską, kas skirta vilkui – tai jokia paslaptis. Jo prigimties esmė – rizikingu keliu, vingiuojančiu tarp miškų, pelkių ir kitų paslaptingų vietų apibrėžti savo teritoriją, rasti savo gaują, drąsiai ir užtikrintai naudotis savo kūnu, didžiuotis jėga ir susekti grobį. Briedžio patelę vilkai pajunta iš 2,5 km atstumo. Juos vilioja pamiškės sodybose laikomi gyvuliai: avys, ožkos, jaunos telyčios ir jautukai, naminiai paukščiai.

Vaikystėje motina, negailėdama patarimų, man sakydavo: „nubaidyk lapę nuo tvarto” arba „saugokis vilkų mokyklos kelyje”. Kadangi buvau jaunas, sveikatą palaikiau sportu, labai stipriai vilkų nesureikšmindavau. Ne kartą mačiau juos vorele einančius į Mieliūnų kaimą, Žališkes, Trakelių mišką. Sutikau jų daug, galima tik spėlioti, kada jie agresyvūs, kada ne. Matyt, naktį alkana vilkų gauja bet kurį žmogų galėtų paprasčiausia sudraskyti. Kaip skirta, taip jau skirta tam žmogeliui.

Keletą žodžių apie lapes. Vargiai, kuris kitas žvėris tiek aptartas, tiek aprašytas, kaip gudruolė lapė, o ji labai paplitus, dažnai lankydavosi mūsų kaime, nevengė žmogaus artumo, nelabai manęs bijojo, nubaidyta vištvagė nenorom pasišalindavo. Buvo daug atvejų, kai ji pavakare vėl sugrįždavo į kaimą. Jos elgesys įgimtas, veiksmai labai panašūs į realių žmonių gyvenimą. Lapės atsargumas, gebėjimas susivokti visokiose aplinkybėse visiems žinomas, bet kartais perdedamas. Lapė medžioja pavieniui, naktį ir paryčiui, grobį pačiupdama priekinėmis letenomis.

Iš tikrųjų į vilkų gyvenimą Žliubų kaimo žmonėms buvo sudėtinga įsikišti, ko nepasakysi apie medžiotojus. Žiemos be vilkų buvo neįsivaizduojamos. Per visą Kamajų apylinkę driekėsi jų maršrutai. Apvogdavo tvartus, nužudydavo šunis. Naktimis vilkai pasirodydavo tai prie vienų, tai prie kitų sodybų. Vienas Dievas težino, ką tuomet reikėjo daryti.

Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Vasaros dienomis pavieniai vilkai visiškai nebaisūs žmogui. Jie paprastai būna sotūs, tylūs, ilsisi. Tačiau priklausomai nuo vilko padėties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių atvejų. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų, vilkai gali pulti gindami savo jauniklius, grobį, išprovokuoti šunis. Veiklūs visus metus, paros atžvilgiu tai – naktiniai gyvūnai.

Lietuvoje vilkų populiacijos būklė tiriama nuo 1934 m., kai buvo atliktos pirmosios jų apskaitos.

- Miškuose, kur esti vilkų vargiai teišbūna stirnos, – rašė profesorius Tadas Ivanauskas.

Galime pasinaudoti jo pastebėjimais, kurie yra pakankamai logiški ir įdomūs.

Vilkas tarsi viesulas partrenkia stirną, perplėšdamas jai gerklę. Karpo aukos raumenis ir sausgysles. Jų dantys tarsi aštrios kerpamosios briaunos ir, suglaudžiant žandus, veikia kaip žirklės. Bet pasaulis toks: kiekvienas turi įrodyti savo reikalingumą. Ar kas nors įvairiomis progomis pabrėžia, kad vilkas svarbus? Net maži vaikai žino, kad vilko misija gamtoje ypatinga – apsaugoti ją nuo apnikusių gyvūnų. Vilkas – miškų sanitaras, susirenka viską. Jam netrūksta kruopštumo, gudrumo, energijos, drąsos, gamtos šauksmo kurti šeimas. Vilkai įpratę norėti daugiau negu jiems reikia tuo momentu.

Įdomių dalykų papasakojo profesorius Algirdas Navasaitis, pasak jo, labai panašiai elgiasi ir kiaunės, dieną jos miega medžių drevėse arba paukščių lizduose, o naktį prityrusios laipiotojos – medžioja ištisai. Tik tos grėsmės ištakos jau kitokios. Svarbu, kad nusimanytum apie išskirtinį kiaunės ryšį su gamta.

Dabar pakalbėkime apie ypatingą atvejį, kuris galbūt visiems bus įdomus.

- Keista, kodėl jis nejuda, užsnūdęs ilsisi, laikosi atokiau, – pagalvojo Žliubų kaimo valstietė Paulina Kvietkauskaitė, avių augintoja, kuri vasarą nuolat kontroliavo didžiausią savo turtą – vilnai laikomų avių bandą.

Iš tikrųjų keistuolės Paulinos dėmesį patraukė netoli avių ganyklos, prie rugių lauko saulės atokaitoje gulintis vienišas vilkas, labai panašus į naminį šunį. Ją apėmė didelė pagunda prakalbinti ir parsivesti jį namo – padovanoti man. Padarė viską, ką galėjo. Ji užrišo jam ant kaklo savo skarelę, paglostė šoną. Bet beveik tą pat akimirką pažadintas vilkas atsistojo, piktai suurzgė, traukėsi atgal ir išsiskyrė su moteriške.

Visai suprantama, vilkas buvo pastebėtas miegantis, sotus, kitaip būtų pavojingas. Nieko keista, kad Paulina apsiriko ir negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Vilkas – naminių šunų protėvis ir labai panašus į juos. Vilkai labai įvairūs ir pagal plauką, ir pagal gyvenimo būdą, jie gali prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, tai yra, kaip sako žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius – plastiška rūšis. Bet žmogaus užpuolimas – baisiausias vilko nusikaltimas. Nors ir laikomi baisiais, pasak daugelio medžiotojų, jie retai puola žmones. Iš vilko gali pasityčioti bent tie žmonės, kuriems jis padarė žalos už ką nors… Ką darysi. Iki XX a. Vakarų Europoje vilkai, užpuolantys žmones, būdavo dažnas reiškinys.

Ir štai vieną naktį likimas man iškrėtė piktą pokštą, buvo visai nejuokingas atvejis. Dabar net prisimenu įvykių visumą ir savo padėties rimtumą trijų vilkų akivaizdoje, tąnakt visa gauja kaip vienas metėsi ant kelio, sudarydami nepralaužiamą gynybos tvirtovę. Nė vienas vilkas nesitraukė atgal, aiškiai jautėsi jų siekis pakirsti mano pasitikėjimą savo jėgomis. Naktis – labai jautrus ir skaudus metas. Nesuvokimas ir nepaisymas to – grėsė mirtimi – alkani vilkai priima auką tokią, kokia ji yra ir daro tai greitai.

Šviečiančios vilko akys yra lyg mirties grėsmė, kurią visai netikėtai aš patyriau sniegingos žiemos naktį 1954 m. gruodžio 23 d. Žliubuose, plynvietėje prie tvarto, išvydęs tris vilkus, sėdinčius ant užpakalinių kojų, pakėlusius nosis ton pusėn, kur buvo gyvuliai. Vilkai net nepajuto, kad netoliese, už jų nugaros atsirado žmogus, nesižvalgė į šalis, o godžiai uostė gyvulių kvapą. Jie nė kiek neabejojo, kas slypi tvarte, aišku, kad tuoj pat ims čia raustis – grobis aiškus.

Gudrus mano šunelis, visada laukiantis, draugiškas, turėjęs ypatingą pojūtį jausti pavojų, pralėkė pro mane, įspėdamas, kad plėšrūnai arti. Prie tvarto sniūksojo neaiškūs, dideli siluetai. Vilkai atrodė neapsakomai dideli, tai buvo išskirtinė akistata su jais.

Ne kaip vaikas, o kaip suaugęs žmogus nusprendžiau į juos pasižiūrėti iš arčiau ir pašviečiau vilkams prožektoriumi, tarsi tikras medžiotojas, pasirengęs paleisti šūvį. Visu akipločiu spingsėjo šešios švieselės – vilkų akys.

- Dabar reikia tiesiog gyventi, daryti tai, kas sekasi geriausiai, kažkokiu būdu dingti iš čia – pagalvojau aš.

Staiga trys vilkai, nusiteikę klastingai apsiginti ir atkeršyti man už sudrumstimą nakties ramybę, iššoko ant kelio prieš mane, tikėdamiesi bent ką nors padaryti. Priekyje stovėjęs patinas iš tiesų buvo nepaprasto didumo, toks grėsmingas atrodė jis, turėjo kuo greičiau pulti. Jis nenuleido nuo manęs akių, urzgė plačiai išžiota burna, mačiau, kad jį erzina šviesa. Vargu ar galima buvo abejoti dėl jo ketinimų. Reikėjo kuo greičiau iš čia sprukti, rinktis trumpiausią kelią. Svarbiausia buvo rasti saugią vietą, kur galėčiau pasislėpti nuo pavojaus.

Bandydamas išsigelbėti nuo piktų žvėrių grėsmės, aš tiesiog nedelsdamas pradėjau kvapą gniaužiantį bėgimą, su didele viltimi. Apsaugotas iš dviejų pusių pastatų, didelių medžių, ąžuolų ir klevų, bėgau į netoliese esančius kaimyno namus. Toks staigus startas, sugebėjimas naudotis vietove, matyt, suglumino vilkus ir jie negalėjo suprasti, kodėl į juos buvo nutaikyta ryški šviesa.

Naktis buvo be žvaigždžių, dangus neaiškus, ėmė smarkiai snigti. Ten ant kelio, po sniegu gulėjo mano pamestos pirštinės. Man jos visai nerūpėjo. Galima tik spėlioti, kodėl vilkai nesiveržė į atvira prieangį, kur valandėlę, neaiškiai, sutrikęs sėdėjo žmogus. Žodžiu, aš net negalėjau patikėti apie tokią keistą savo būseną. Paskutinės mano mintys, besisukančios galvoje, buvo uždegti pupelių ryšulį, kabojusį palubėje, ir atsineštus šiaudus. Bet kilęs gaisras nieko nekalto žmogaus namuose ne tik nubaidytų vilkus, bet ir užtrauktų man rūstybę. Šis baimės išgyvenimas išrėžė žymę mano pasąmonėje ir liko joje visam gyvenimui.

O galiausiai, kai jau susivokiau, kad kaime vilkų nebėra, nusprendžiau bėgti kiek įkabindamas, savųjų namų link. Mano pastangos buvo sėkmingos.

- Belieka tik džiaugtis, kad tu likai gyvas, – sakė motina, išvydusi mane.

Nors miela buvo ši paguoda, tačiau man ji menkai tepadėjo atgauti dvasios ramybę.

- Tavo gyvybė kabojo ant plauko. O dabar truputį apsiramink, pavalgyk ir eik miegoti.

- Aš nieko nenoriu, – paaiškinau motinai.

Buvo kokia trečia valanda nakties, kai nuėjau miegoti. Vis dėlto, nors ir pavargęs, tą naktį aš pirmąkart neužmigau. Vilkų akys piktai žaižaravo, pasiryžę kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Ta naktis man pasirodė ilga, neapsakomai ilga. Pati trumpiausia metų diena, pati ilgiausia metų naktis, pats gūdžiausias metų laikas. Tai, kad ši naktis turėjo savo istoriją, žinoma, kalta vilkų gauja.

Namuose, viename kambaryje, kur bus švenčiamos Kūčios ant baltutėlės staltiesės buvo nematyti nė menkiausios raukšlelės. Staltiesė buvo apnertais kraštais. Visi keturi kampai kabojo lygiai nukarę nuo stalo. Kūčių valgių, matyt, bus dvylika, o mūsų – nedaug belikę. Prie Kūčių stalo sėdama, kai pasirodo vakarė žvaigždė. Aišku, šios Kūčios man labai įsimintinos – po pusmečio mirė motina, aš tapau našlaičiu. Tai buvo sunkiausi metai gyvenime. Galiausiai apsipratau su likimu – išvykau mokytis į Kauną, dvasinė būsena vienaip ar kitaip keitėsi į geresnę pusę. Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad jau niekada nematysiu motinos.

Ilgainiui aš supratau dar kai ką – netikėtai žmogaus užkluptas vilkas sustoja prieš jį, aišku, ne visada bėga, o ryški šviesa jam kelia įtarimą. Tas patyrimas, tos žinios kažkaip būdavo perduodamos iš kartos į kartą – ugnies vilkai bijo.

Vaikystėje mes visko prisigalvodavome, kaip atbaidyti vilkus. Be degtukų, parako, degių skysčių, fakelų – nė žingsnio į mokyklą. Į ją reikėjo eiti mažiausiai tris kilometrus.

Prisimenu, ilgais žiemos vakarais blankioje mėnulio šviesoje prie lango sėdėdavau aš, liūdnai susimąstęs: „dauguma žmonių tiki, kad jų gyvenimas yra nulemtas likimo, nors iki tol nežinomas jis, ta naktis buvo ir lieka viena mįslingiausių mano gyvenime. Iššūkiai manęs laukė. Kaskart turėjau surasti išeitį iš netikėtos situacijos. Galvoje vis sukosi mintys apie vilkus. Laimingo atsitiktinumo dėka – likau gyvas. Tokie dalykai pasitaiko tik vieną kartą, ir ne visiems. Pamanyk, tai buvo man.”

Vilkai, apie kuriuos visi viską žino, Žliubų kaimo gyventojams yra padarę daugybę nuostolių. Naktimis visas kaimas pabusdavo nuo vilkų staugimo, kupino sielvarto ir baimės. Vienas stengėsi perstaugti kitą. Kaskart vis baisiau. Kaskart vis kraupiau. Ne vienas suaugęs žmogus išsirisdavo iš lovos. Drąsesni išpuldavo į kiemą, apsiginklavę šakėmis ir pjautuvais.

Užmiršau vilkų staugimą, baisią paniką, tą jaudulį, vilkų pasirodymus kaime, pavojų ir šaltį. Prisimenu, kaip po tos nelemtos nakties, kitą dieną iš pat ryto nuėjau pas kaimyną Mykolą. Abiejose kiemo pusėse mėtėsi šiaudų kuokštės, namų kambaryje stovėjo stalas, dvi kėdės, kelios dėžės įrankių ir kitų daiktų, o prie nelygių rąstinių lubų buvo pakabinta lempa. Namas turėjo kitas duris, išeinančias į sodą.

Kol buvo gyva Mykolo motina, jis retkarčiais apsilankydavo namie pavakarieniauti ar šiaip sau pabūti. Motina manė, kad jos pareiga padėti sūnui, besislapstančiam nuo šaukimo į Sovietų kariuomenę. Mykolas rado vietą, kur išsikasė bunkerį, bet retkarčiais, naktimis grįždavo į namus. Apie jį sklido būti ir nebūti dalykai. Slegiančios dienos bunkeryje slopino jam sveikatą.

Kaimynas stebėjosi šiaudais, lyg kokiu dangaus stebuklu.

- Stribai idiotai, norėjo padegti mano namus, – sakė jis.

- Beveik visiškai tikra, – aiškino Mykolas, – kad tai jų darbas – prieangyje išbarstyti šiaudai nelyginant keršto ženklai.

Aš tylėjau, nesugalvojau ką pasakyti. Supratau, kad jis daug ko pats nežinojo ir šitai laikiau natūraliu dalyku.

- Kokie „berazumiai”, – įsiterpė į pokalbį neišvaizdi jo pagalbininkė Paulina, kažkada norėjusi vienišą vilką parsivesti į namus. Jos batai buvo purvini, vienas – be pakulnės, sijonas sulopytas ir apskretęs, matyt, toks jau amžius. Gerai įsižiūrėjus, tai – nuobodus amžius.

- Jų akyse švietė keistas, tvirtas įsitikinimas, kad tai – stribų darbas.

Negalėjau atsistebėti jais, nes laiko praėjo ne tiek jau daug, bet apie šitą įvykį niekas nieko nežinojo, išskyrus mano motiną, kurios sveikata kasdien silpnėjo. Jos balsas skambėjo tyliai ir liūdnai, klausinėjo begales klausimų.

Kiemas buvo didelis, ne miestiškas, šalia atviro namų prieangio tvyrojo malkos ir kupeta šiaudų. Ir išvydęs priešais save įprastą sodybos aplinką – tą kraupią naktį atsitempiau šiaudų, užgniaužęs kvapą, sėdėjau ant jų ir laukiau vilkų. Tąkart niekur nenorėjau eiti, matyt, todėl, kad nežinojau, kur plėšrūnai. Troškimas gyventi buvo labai stiprus ir aš negalėjau jam atsispirti. Per tą trumpą valandėlę prieangyje praslinko visas žemiškasis žmogaus kelias. Taigi, kiek dalykų, pagrįstų ir neišgalvotų, atgimė vėlei.

Mane sukrėtė susitikimas su vilkais, o rudenį dėdę Juozą – grūdų vagystė.

- Kokie puikūs javų laukai Žliubuose, tiesa?

Mes buvome ramūs, grūdų aruoduose daug. Niekada nekilo abejonė dėl jų saugumo klėtyje.

Aš dabar negaliu atsistebėti, kaip tąsyk krikščioniškos sielos, ypatingos gyvenimo patirties žmogui iš lūpų išsprūdo pikti žodžiai, tartum antausis sūnėnui Kaziui. Naktinė afera klėtyje buvo veržli. Giminaitis, palinkęs prie aruodo, kaire ranka ir smakru prilaikydamas maišus, sėmė grūdus iki ryto. Tikriausia jautėsi šiek tiek sunerimęs.

- Semk, dar šitą aruodą, laikyk maišą tvirčiau, – skatino jį ištikimu parankiniu buvęs vagišius iš gretimo kaimo. Ištempė trisdešimt maišų, kuriuos paslėpė netoli pirties.

- Jie gyvendavo iš to, ką pavogdavo, – kalbėjo žmonės.

Laimei, vagystė buvo išaiškinta. Daug pagalbos mes sulaukėm iš pusbrolio Albino. Slėpingoji jo sesė Birutė, patyrusi sielvarto, tiesiog tylėjo, ir kaip visada, į Kamajų bažnyčią skubėjo anksčiau, kad rastų vietelę atsisėsti. Parapijiečiai, klausydamiesi iš jauno kunigo lūpų besiliejančios poeto ir kunigo A. Strazdo poezijos, stebėjosi, kad daugiau nei prieš šimtmetį sukurtos eilės tebėra aktualios ir šiandien.

- Viskas gyvenime man truputį keistoka, – sakė motina. – Svarbiausia išsirinkti sau patinkamą kelią ir tvirtai eiti tikslo link.

Gyvenime nėra ko bijoti. Reikėjo tik suprasti, – kiekviena akimirka žmogui yra lemtinga. Viskas, ką sakė motina, buvo tiesa. Sužinojau, kad rūškaniausios žiemos naktimis gimtajame kaime slankioja vilkai – drumsčia ramybę žmonėms. Ar viskas buvo tik atsitiktinumas? Ir kaip susivokti, geriau viską suprasti. O paslapčių tiek daug, žmonės susikuria sau graudulingą gyvenimo planą, jiems tenka ilgai ieškoti dvasinės šviesos – tokia daugelio žmonių dalia. Kartais aš pagalvoju, kad brolybė yra veikiau įmanoma tarp vilkų, o ne tarp žmonių.

Moterys kartu ėjo iš apeigų bažnyčioje, klausinėjo viena kitos, aptarinėjo miestelio reikalus, dėmesingai apžiūrinėjo A. Strazdo aikštėje esantį turgelį, kuriame galima įsigyti visko, ko širdis geidžia.

Nepaisant išsišaknijusių prietarų, vilkai vengia išpuolių prieš žmogų, o tuo labiau šiandien, kai jų belikę mažai. Sakyčiau, vilkui sukurta etiketė yra dviprasmiška, ne visada teisinga. Ir aš visai nenoriu jos sumenkinti. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Todėl vieni juos palaiko, kiti -smerkia. Tokia gyvenimo logika.

 

Prof. Juvencijus Petrulis

Ekonaujienos.lt

Selonija.lt

Išrauti pataisai gali apkartinti velykinę šventę

Artėjant Velykoms, miestų turgavietėse galima pamatyti prekeivių, siūlančių pataisų šventiniam stalui papuošti. Aplinkosaugininkai primena, kad šiuos labai jautrius, nykstančius augalus draudžiama rauti, skinti ar kitaip naikinti ir prekiauti jais. Prekiautojams, pažeidusiems šį draudimą, gresia administracinė atsakomybė – įspėjimas arba piniginė bauda nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio litų.

Kone kasmet daugiausia prekiaujančiųjų pataisais sutinkama sostinėje. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai, praėjusios savaitės pabaigoje apsilankę miesto turgavietėse, aptiko kelias prekiautojas pataisais. Joms teko skirti administracines nuobaudas. Kaip sakė inspekcijos viršininkas Sigitas Mikėnas, pareigūnai šią savaitę dar ne kartą užsuks į turgavietes ir tikrins, kaip laikomasi Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos reikalavimų.

Nors pataisai yra įrašyti į aplinkos ministro patvirtintą Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą, jie kasmet nukenčia nuo žmogaus rankos. Pataisui išrauti pakanka akimirkos, o kad naujas išaugtų iš sporos prireikia net 20–30 metų.

Mūsų šalyje auga šešių rūšių pataisai. Dvi iš šių rūšių – patvankinis pataisiukas ir statusis atgiris – įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Dauguma žmonių, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius, šių visžalių augalų nepažįsta, todėl juos raunant Velykoms gali nukentėti patys rečiausieji.

 

LR AM informacija

Selonija.lt

Kitas puslapis »