Svarbiausia – atmintį perduoti jauniems… Apie ką su mokiniais kalbėjosi Biržų žydų palikuonys?

2019-06-20 | Kategorija: Įžvalgos

Praėjusi savaitė Biržams ir biržiečiams išties buvo ypatinga. Po II pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitus etniniam Biržų veidui, mūsų mieste, kur žydai gyveno nuo pat kunigaikščių Radvilų Biržų kunigaikštystės laikų ištisus šimtmečius, XXI amžiuje sutikti žydų tautybės atstovą– didžiausia retenybė. O matyti vienoje vietoje visus 50 ir daugiau įvairaus amžiaus žydų – išvis neįtikėtinas dalykas. Tad praeitą savaitę atrodė, kad laikas atsisuko atgal, kad sugrįžome į prieškarinius Biržus… tiktai kažkodėl mūsų žydai lietuviškai nei kalba, nei supranta… Laikas neatsisuko, tik iš viso pasaulio suvažiavo litvakai, buvusių Biržų žydų palikuonys, atidengti naujojo memorialo Holokausto aukoms. Dažnas į Biržus, o ir į Lietuvą, atvažiavo pirmąkart, nes važiuoti ten, kur brutaliausiu būdu buvo nužudyti artimi giminaičiai, ilgą laiką buvo labai sunku, juolab nežinant, kaip tave čia priims, kokiomis akimis žiūrės.

Memorialo statybos projekto iniciatoriai Glenda ir Abelis Levitai kartu su muziejaus atstovais planuodami į Biržus atvykstantiems svečiams programą, labiausiai norėjo, kad apie žydų kultūrą, tradicijas,  apie tragišką jų likimą II pasaulinio karo metais, apie šios tautos indėlį į Pasaulio kultūrą kuo daugiau sužinotų jaunimas. Tad Biržų krašto muziejuje „Sėla“ birželio 13 d. buvo organizuoti Biržų rajono mokyklų mokinių susitikimai su  Biržuose nelikusios tautos atstovais iš įvairiausių pasaulio kraštų, kurie patys rinkosi, ką nori pasakyti mūsų jaunimui. Į susitikimus atėjo vaikai iš Biržų „Aušros“, „Kaštonų“, „Atžalyno“ pagrindinių mokyklų, taip pat suvažiavo iš Vabalninko B.Sruogos gimnazijos, Kratiškių, Neminėlio Radviliškio, Papilio pagrindinių mokyklų (su Biržų „Saulės“ gimnazijos mokiniais svečiai susitiko gimnazijoje kitą dieną). Kad mokiniai jaustųsi drąsiau ir kad lektoriams prireikus lengviau būtų sprendžiami techniniai klausimai, kiekvienoje susitikimams paruoštoje muziejaus erdvėje buvo ir po muziejininką-kuratorių, kalbantį anglų kalba. Kadangi kuratoriai taip pat buvo ir klausytojai, ir pokalbių dalyviai, tai jie mielai dalinasi tuo, ką mūsų jauniems žmonėms pasakojo, apie ką diskutavo Biržų svečiai litvakai.

Muziejininkės  Aistė Šinkevičienė ir Džiuljeta Flenderienė asistavo daktarei Corinne Abel, atvykusiai iš Pietų Afrikos, kurios pranešimo tema buvo „Ką reiškia namus palikti amžiams, pasirenkant nežinomybę ir galimybę būti laisvam“. Corinne tėvas išvyko į Pietų Afriką būdamas 18 metų, jis buvo vienintelis likęs savo šeimos atstovas. Apie tą kraštą, kur vyksta, jis nežinojo, nežinojo ir kas jo ten laukia, nieko nebuvo girdėjęs apie šalį ir nežinojo, kokia kalba ten kalbama. Pietų Afrikoje jis sutiko ir būsimąją Corinne mamą, kuri taip pat buvo lietuvių kilmės emigrantė žydė, į šią šalį atvykusi su savo mama ir seserimi. Įdomu tai, kad Europoje buvę atskirtieji bei engiamieji, jie staiga patys pateko į aplinką, kur turėjo įvairių privilegijų dėl tuo metu P. Afrikoje egzistavusio apartheido režimo. Dr. C.Abel, kartu su kitais prisijungusiais svečių atstovais kvietė diskutuoti, kaip galime paskatinti pasaulio žmones būti pakantesnius skirtumams ir vieni kitiems. Ar skirtumus priimti, ar jų bijoti? Ar nelaimė, ar privalumas, kad esame skirtingi? Ypač aktyviai į diskusiją įsitraukė N. Radviliškio ir Vabalninko mokyklų mokiniai, išsakę nuomonę, kad dabartiniame pasaulyje skirtumus reikėtų priimti ir laikyti teigiamu dalyku, nes pasaulis natūraliai yra įvairus ir tuo yra įdomus. Taip pat vaikai dalinosi ir mintimis, kokias pasaulio šalis norėtų aplankyti, kur gyventi, svarstė, ar galėtų palikti namus ir iš gimtosios šalies išvykti amžiams. Vis dėlto, daugelis  pripažino, kad būtų labai sunku įsivaizduoti šitokį gyvenimo scenarijų, ypač išklausius ir pajutus Lietuvos žydų patirtus išgyvenimus.

 

Muziejininkui Povilui Variakojui teko būti tarpininku tarp mokinių ir žurnalisto, TV laidų prodiuserio, Michael Kretzmer, kurio viešnagės Lietuvoje ir Biržuose rezultatas bus filmas. Jis apie savo šeimą ir jos bei Lietuvos žydų istoriją pasakojo nesinaudodamas jokiomis medijų priemonėmis. Michael prieš 65 metus gimė Zimbabvėje, nes jo tėvai, norėdami išvengti gresiančios žūties, buvo priversti bėgti iš Lietuvos į pietų Afriką. Į Lietuvą Michael atvyko pirmą kartą. Jam tą padaryti buvo labai sunku, dėl žiaurios žydus ištikusios lemties jo šeima taip ir nesiryžo aplankyti žemės, kurioje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė. Jo nuolatinius ketinimus aplankyti Lietuvą tėvai smerkė, bet jis labai džiaugėsi, kad ryžosi šiai kelionei ir čia atvykęs jis iš esmės pakeitė nuomonę apie lietuvius. Jis pamatė, kad Lietuvoje yra daug draugiškų ir šiltų žmonių, kurie atsimena žydų istoriją ir ją perduoda iš kartos į kartą. Jis sakė, kad Lietuvą norėtų aplankyti dar kartą, labai džiaugėsi Pakamponyse atsiradusiu memorialu su įamžintais vardais, nes, jo nuomone, svarbu atsiminti istoriją ir mokytis iš praeities, kokia ji bebūtų. Taip pat Michael ragino mokinius pažinti istoriją, ją priimti, bet nesijausti kaltiems dėl to, ką padarė kiti. Mokiniai jo klausinėjo apie įspūdžius Lietuvoje. Michaeliui labiausiai įstrigo Vilnius, kuris dar vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, miestas, kur žydai sukūrė turtingą ir įvairialypę kultūrą. Michaeliui labai patiko muziejaus stendinė paroda, kurioje buvo galima vienoje vietoje pamatyti, kokį Biržų žydų paveldą saugo Biržų krašto muziejus „Sėla“, kaip jis atsispindi Biržų mieste gyvenusių žydų buitį ir kultūrą (visa tai yra integruota į muziejaus ekspozicijas, kaip neatskiriama mūsų istorijos ir kultūros dalis, o stendinę parodą specialiai atvykusiems svečiams parengė muziejaus Istorinių tyrimų skyriaus vedėja Emilija Raibužytė-Kalninienė, maketavo L.Kalninis)

Muziejininkei Silvijai Skrivelytei teko bendrauti su Danielle Lockwood, kuri skaitė pranešimą  „Litvakų įnašas į meną“. Pranešėja dalinosi pasakojimais, nuotraukomis apie lietuviškas šaknis, jos pačios sąsajas su Lietuva: Danielle tėčio seneliai kilę iš Kėdainių,  1925 m. persikėlę gyventi į Pietų Afriką. D. Lockwood pasakojo, kad daugybės labai populiarių, visiems žinomų muzikos kūrinių autoriai yra litvakai, jie yra kompozitoriai bei dainų autoriai  tokių žinomų kūrinių kaip: „God Bless America“,  „I‘m dreaming of  a White Christmas“,  „Halellujah“.  Pasakojimo metu salėje skambėjusi muzika taip visiems buvo pažįstama, kad  tiek mokiniai, tiek kiti pasiklausyti atėję žydų bendruomenės atstovai  pritariamai dainavo žinomas dainas. Salė buvo pripildyta malonias bei džiugias emocijas lydinčių šypsenų ir susižavėjimo litvakų kūryba. Po renginio dalyviams buvo iškilęs retorinis klausimas: kaip viskas būtų pasikeitę, jei litvakai nebūtų iškeliavę iš Lietuvos ir kūrę čia, Lietuvoje… kokia būtų čia jų sukurta muzika? Kokia muzika būtų sukurta, jei visoje Europoje žydų tauta nebūtų patyrusi baisaus tautos genocido – Holokausto?

Muziejininkei Dovilei Bekerienei teko bendrauti su energija spinduliuojančiu Mannie Dorfan, kurio pranešimo pavadinimas  buvo „Who? Why and What?“ (Kas? Kodėl ir ką?). Mannie pranešimą sudarė trys dalys. Pirmoji buvo skirta pristatyti save, antroji – atsakyti į klausimą, kodėl jis atvyko į Lietuvą iš Izraelio? Trečioji pristatyti savo veiklas, šiuo metu. Mannie senelis gimė Biržuose, senelio vardu buvo pavadintas jis ir dar vienas giminaitis. Senelė taip pat gimusi Lietuvoje, berods Panevėžy. Į Pietų Afriką senelis išvyko 1893 m., keli Manie dėdės tarnavo Britų oro pajėgose II pasaulinio karo metu. Šiuo metu Mannie yra jau 71 metų, jis turi tris vaikus ir septynis anūkus. Pats Mannie nuo 1962 m. gyvena Izraelyje, kur dirbo aukštųjų technologijų srityje, Izraelio kariuomenei kūrė gynybos sistemas.

Kodėl jis atvyko į Lietuvą ir kodėl jam svarbus memorialas? Atsakymą į šį klausimą jis ragino surasti kartu. Mannie pateikė penkias profesijas: gydytojas, elektrotechnikas, elektronikos inžinierius, istorikas ir seselė, o tada klausė, kuri viena išsiskiria iš kitų? Vaikai greitai atsakydavo, jog istoriko. Teisingą vaikų atsakymą Mannie komentavo: gydytojai ir seselės padeda „suremontuoti“ žmones, mechanikai prietaisus, jų gedimus pataiso, istorikas nieko netaiso… Ir istorija nieko netaiso – ji moko. Mannie atrodo svarbu, kad iš istorijos galima pasimokyti ir nekartoti klaidų, ir tų, kurios buvo padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Istorijos negalima pataisyti, bet ji svarbi, kad suvoktume praeitį ir kurtume geresnę ateitį. Štai kodėl jis atvyko iš tolimo Izraelio į Lietuvą. Jam svarbi pagarba – pagarba aukoms, jis atvyko pagerbti jų atminimo.

Įdomiausia susitikimo dalis, kuri labiausiai įtraukė ir sudomino mokinius, buvo apie robotiką. Mannie šiuo metu jau nedirba, yra pensininkas. Jis labai mėgsta žaisti, tad nenuostabu, kad pasirinko mokyti robotikos. Šiuo metu turi dvi grupes mokinių, kurios mokosi konstruoti robotus ir kartu smagiai leidžia laiką, lavina kūrybiškumą ir dalyvauja robotų konkursuose. Mokiniams M. Dorfanas pademonstravo keletą filmukų iš varžybų, kuriose dalyvavo Mannie vadovaujamų vaikų sukurti robotai. Mannie labai šiltas žmogus, kuris tikrai sudomino savo klausytoją, beje ir šmaikštus, nuolat ragino vaikus klausti ir stebėjosi, kad jie itin santūrūs, pernelyg mandagūs, geri, šmaikštaudamas siūlė apsikeisti vietomis ir vaikams patikėti skaityti savo pranešimą. Robotika sulaukė didžiausio dėmesio ir susidomėjimo.

O susitikimus su memorialo  iniciatore Glenda Levitt kuruoti teko Linai Kuncytei. Glenda vaikams pasakojo apie savo sąsajas su Biržais – kokią ypatingą užduotį prieš keletą metų gavo atvykdama į šį kraštą. Tai buvo įstabi meilės istorija… Glenda Levitt su vyru Abeliu Biržuose lankėsi 2015 lapkritį. Tarp visų susitikimų jie turėjo rasti laiko labai ypatingai užduočiai – surasti 102 metų amžiaus Jadygą. Toks buvo Allano Evanso iš Nujorko prašymas. Allano tėvas Šmuelis Evinas 1938 m. išvyko iš Biržų į JAV, kur tapo Evansu. Prieš išvykdamas Šmuelis draugavo su lietuvaite Jadvyga. Šmuelis mirė 1986 m. Apie 1990 m.  jo sūnus Allanas  slapta iš Latvijos atvyko į Biržus ir trumpai pasimatė su Jadvyga. Jie dar kurį laiką bendravo, bet vėliau ryšys nutrūko. Ir daug vėliau, jau pats sirgdamas, Allanas iš pranešimo feisbuke sužinojo, kad Jadvyga gyva, ir jai jau 102 metai. Allanas pats jau nebegalėjo vykti į Letuvą, todėl paprašė Glendos ir Abelio rasti Jadvygą. Allanas išsaugojo tėvo dienoraštį, iš kurio aiškėja, kad Šmuelio tėvas buvo labai gerbiamas žydų bendruomenėje žmogus. Abiejų įsimylėjėlių šeimos nepritarė poros santykiams, tai buvo skandalas. Porelė slapta susitikinėdavo piliakalnyje. 1938 m. žydų gyvenimas Lietuvoje vis blogėjo ir Šmuelio dėdė, gyvenęs Niujorke, pakvietė Šmuelio šeimą atvykti į JAV, bet JAV vyriausybė griežtai ribojo žydų imigraciją, todėl iš visos šeimos tik Šmueliui buvo leista apsigyventi JAV. Taip Jadvygos ir Šmuelio keliai išsiskyrė. Kai 1941 vokiečiai užėmė Lietuvą, Jadvyga Kaune studijavo teisę. Jadvyga su broliu savo bute per visą karą slėpė savo geriausią draugę žydaitę, labai rizikuodama perduodavo maisto į getą, taip pat išgelbėjo iš geto keletą žmonių, kuriuos slėpė namuose įrengtame rūsyje.

1945 m, po karo, ji parašė Šmueliui ir papasakojo, kas nutiko Kauno žydams. Ji nebebaigė teisės studijų, nors mokytis buvo likę nedaug, tapo mokytoja. Suprato, kad sovietų valdžia jos neišleis į JAV. Šmuelis po kurio laiko jai pranešė, kad vedė ir turi sūnų Allaną. Kai Allanas buvo dar mažas, mirė Šmuelio žmona. Šmuelis kvietė Jadvygą į Ameriką, kad jie galėtų susituokti, sutvarkė visus reikiamus dokumentus. Ji pateikė prašymą leisti išvykti, bet jis buvo atmestas. Jadvyga buvo ištekėjusi, bet santuoka truko labai trumpai, vaikų neturėjo. Jos vienintelė meilė buvo Šmuelis.  Kai prieš daug metų Šmuelio sūnus Allanas su ja susisiekė, ji net savarankiškai išmoko anglų kalbą, kad galėtų su juo bendrauti.

Ši istorija galėjo būti papasakota spaudoje prieš keletą metų, bet, kol Jadvyga buvo gyva, ji šito nenorėjo. Visą savo neišsipildžiusią ir neišgyventą istoriją Jadvyga nusinešė užmarštin 2018 metais, būdama 104 metų amžiaus, rūpestingai iki paskutinių akimirkų globota Irenos Korsakienės. Jadvygai Šušytei-Pančkauskienei birželio 16 d. pasodintas vienas iš atminimo medžių Žydų gelbėtojų atminties skverelyje ant Apaščios kranto, šalia buvusio geto…

Svarbiausia – atmintį perduoti jauniems… Ši Glendos Levitt mintis padiktavo, manau, įsimintiną mokiniams dieną Biržų muziejuje. Tie, kurie buvo, klausėsi ir klausė, diskutavo, suprato, kokia baisi tragedija ištiko Europą, Lietuvą, ir Biržus, ką mes visi praradome… kokia baisia žyma paženklinta 1941 metų rugpjūčio aštuntoji… kad šiandien jų rūpestis NEPAMIRŠTI ir gyventi taip, kad tai niekada nepasikartotų.

Edita LANSBERGIENĖ

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.