Jūratė Baranova. Liūdnos Chaito akys

2019-06-15 | Kategorija: Įžvalgos

“Mes gyvenome kitoje Biržų pusėje, kapitono Nastopkos gatvėje. Bet  šūviai iš Astravo mus pasiekdavo. Stengėmės užsikimšti ausis, nebūti lauke. Klausinėjome vieni kitų- o kada mūsų eilė”- pasakoja mano mama Vanda Patkauskienė. Sulaukusi 93 metų ji nepamiršta Holokausto įvykių. Tada jai buvo keturiolioka. Praėjus šešiasdešimt metų nuo įvykių pranciškonų kunigas Julius Sasnauskas pakvietė radijo laidos „Mažoji studija“ klausytojus atsiųsti savo prisiminimus. Mama nusiuntė. Jie buvo paviešinti radijo laidoje . Vėliau 2003-aisiais aš juos įdėjau į adaptuotą Etikos vadovėlį[1] :

„Vaikystėje man teko bendrauti su žydais tiek, kiek bendravo mano tėvai, – pasakojo mama. Gydytojas Levinas gydė mūsų šeimą. Ne visada imdavo pinigus, nes buvome didelė šeima, o tėvas dirbo pašto sargu. „Tegul lieka vaikams“, – ne kartą girdėjau sakant. Kai susirgome difterija, jis  išgelbėjo nuo mirties mus visus.  Pasiguldęs pats suleido vaistus, o tėvui receptą vaistams įteikė su prierašu vaistininkui: „jei pritrūks pinigų, sumokėsiu aš pats“. Levinas ilsisi bendrame kape senosiose žydų kapinėse. Jį nušovė vasaros pradžioje. Audinių parduotuvėje dirbo žydės, kurios kviesdavo mamą pasirinkti pigesnių atkarpų mergaičių suknelėms. Mūsų klasėje mokėsi keli žydų vaikai. Jie niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Labiausiai prisimenu Chaitą. Tai buvo mažas, smulkaus sudėjimo berniukas, labai lėtas ir geras. Jis vaišindavo mus Velykų pyragais – macais. Visada šypsodavosi, nors kartais berniukai jį ir apstumdydavo.

Prasidėjus karui per vasaros atostogas sutikau jį gatvėje. Buvo labai liūdnas: pasakė, kad juos greitai išveš iš namų į getą. Tada nežinojau, kas yra getas, ir nesupratau jo liūdesio. Kai sužinojome, kad miestelyje šaudomi žydai, visi išsigandome. Vieną pavakarę išėjome su drauge pasivaikščioti. Nuėjome iki piliakalnio. Staiga pamačiau niekada nepamirštamą vaizdą. Kažkas mėtė drabužius, o minia žmonių stumdydami vienas kitą ir bardamiesi stvarstė juos ir grūdosi į maišus. Minioje stumdėsi viena mano klasės draugė. Nesupratau, kas čia darosi. Kažkas pasakė, kad tai nužudytų žydų drabužiai, kuriuos jie privalėjo nusirengti prie duobės prieš sušaudant. Pasidarė silpna, parbėgau namo. Ilgam susirgau – skaudėjo galvą. Niekur nenorėjau eiti, nenorėjau valgyti. Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Prieš akis stovėjo liūdnos Haito akys.“

Birželio 10 d. Vilniuje susitikau su grupe atvykusia iš PAR  ir JAV  į memorialo Biržuose, Pakamponių miške atidarymą. Daugelio jų protėviai kilę iš Biržų. Perskaičiau jiems šiuos mamos liudijimus anglų kalba. Vienas iš klausytojų sako: “Chaitas – tai pavardė. Aš esu Chaitas ir mano protėviai buvo Biržų Chaitai”. Nudžiugau, kad vienas iš devynerių šimtų vaikų nužudytų Pakamponių miške sulauks savo bendrapavardžio. Nesvarbu, kad buvo laukta labai ilgai. To, kas įvyko neįmanoma nei užglostyti , nei pamiršti. Bet galima mintyse pabūti kartu, nuoširdžiai pasidalijant neužgyjančios tragedijos skausmą.         

[1] Frieder Burkhardt , Peter Krahulec. Nekintanti nuoroda https://elaba.lvb.lt/primo-explore/fulldisplay?vid=ELABA&docid=ELABAPDB24644656&context=L&search_scope=eLABa&lang=lt_LT

3 komentarų to “Jūratė Baranova. Liūdnos Chaito akys”

  1. Ačiū parašė:

    Nuostabus, jautrus, prasmingas pasidalinimas. Ačiū Jums, miela Jūrate…

  2. Rūta parašė:

    Ar kylę neturėtų būti kilę?

    • jurate parašė:

      Ko gero.Labai skubėta. Matyt nespėta redaguoti,. Gal Selonija galėtų pataisyti. Kaip ir Haito pavardę, Parašiau iš klausos, kaip mama įsiminė. Ant memorialo lentos mačiau užrašyta – Chaitas

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.