Biržai – 430 metų magdeburginis miestas. Slaptojo Biržų miesto archyvo pėdsakais

2019-03-06 | Kategorija: Susitikimai

Kovo 9 dieną galime laikyti Biržų miesto gimtadieniu, kuris šiais metais būtų jubiliejinis: sueina 430 metų, kaip, kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno rūpesčiu, Biržams buvo suteiktos Magdeburgo teisės – Biržai oficialiai tapo miestu. Ir nors šiandien dauguma biržiečių yra girdėję tuos magiškus žodžius: Biržai – magdeburginis miestas, ne visiems yra aišku, kas po tais žodžiais slepiasi. Detalesnį magdeburginių teisių aiškinimą palikime kitam straipsniui, o svarbiausia teisė, kurią įgijo miestas, buvo teisė kurti savo savivaldos institucijas ir patiems valdyti savo miestą. Tai yra, ne valstybės valdovas, net ne kunigaikštystės valdytojas, Jo Šviesybė kunigaikštis Radvila, nuo šiol buvo tiesioginis miesto valdytojas, o pačių miestiečių išrinkta miesto arba magistratas. Taigi, gal ir simboliška, kad tik skubėjome į savivaldos rinkimus, o po keleto dienų švęsime savivaldos pradžios Biržuose jubiliejų.

Biržų savivaldos istorija – Lietuvos istorijos dalis

Tačiau savivaldos istorija nebuvo vientisa, ji patyrė tuos pačius lūžius, kaip ir visa Lietuvos istorija. Jau 1776 m. dalis mažesnių miestų neteko savivaldos teisės keičiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių nuostatus, tačiau ši reforma nepalietė privačių miestų, ir 1777 m. išlikusi instrukcija Biržų miesto magistratui rodo, kad mūsų mieste savivalda išliko (ją darsyk patvirtins ir 1780 m. karaliaus Stanislovo Augusto Biržams duota privilegija).Bet mūsų valstybės, Abiejų tautų respublikos,griūtispalaidojo ir Biržų miesto savivaldos teisę. Nors dar 1792 m. balandžio mėnesį karalius Stanislovas Augustas pasirašė privilegiją, patvirtinančią miesto teises, ir suteikė naują herbą (dabartinį Kėdainių), jau tų pačių metų lapkričio mėnesį Biržai neteko apskrities miesto statuso ir į Upytės pavieto archyvą buvo perduotos 6 Biržų magdeburginės miesto knygos. Tad carinės Rusijos laikais, daugiau nei šimtmetį, Biržai buvo eilinė provincija, iki 1918 m., Lietuvos valstybės atkūrimo. Tik savivalda Biržuose atsikūrė neišsyk, tik 1919-ųjų rugpjūtį įvyko rinkimai į nuolatinę Biržų miesto tarybą. Tačiau ne visi biržiečiai tarpukarinės Lietuvos Biržų savivaldos institucijas pripažino ar jomis pasitikėjo. Profesorius Jonas Yčas, sugalvojęs išleist istorinę monografiją apie Biržus, rinkdamas šaltinius šiam darbui susidūrė su keistu reiškiniu: sužinojo, kad esama slapto Biržų miesto archyvo, kuris yra saugomas kelių biržiečių šeimų, kad jame esą yra dokumentų nuo pat miesto įkūrimo pradžios.

 

Slaptas miestiečių luomas – archyvo saugotojas

 

Monografijos „BIRŽAI. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“, išleistos 1931 m., įžangoje J. Yčas užsimena, kad grafo Eustachijaus Tiškevičiaus išleisto pirmojo istorinio veikalo apie Biržus („Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“, 1869 m.) vertė gerokai nukentėjo, nes autorius negalėjo pasinaudoti slaptuoju miesto archyvu, kuris miestiečių nuo Tiškevičių buvo ypač slepiamas. Aprašydamas savo knygai naudotus šaltinius prof. J.Yčas rašė:„Pradėsim miesto savivaldybės archyvu. Be raštų iš, palyginti, neseno praeities periodo, likusių Biržų magistrato ir rotušės raštinėj, kuri dabar Biržų burmistro žinioje, yra dar, rodąs aukščiau mūsų minėtą senosios valstybinės anarchiją, nepriklausomas ir beveik slaptas dokumentų rinkinys, apie kurį viešai nekalbama ir kuris ypatingai Biržų miestelėnų visuomenės saugomas. Tėvų vaikams, per kartų kartas atiduodamas buvo tas slaptasis archyvas ir dar dabar taip yra saugojamas, kad pašaliniam žmogui beveik negalima tuo archyvu pasinaudoti. Jis esąs senovė miestelėnų luomo saugojamas su tvirtais priesaikos pažadais, lyg dar ir dabar tebebūtų Biržų privilegijoms pavojaus iš feodalų ir netekti  vieno kito privilegijos užrašo reikštų mirštamą pavojų visai Biržų visuomenei…“

Neradęs miesto magistrate nei kituose galimuose archyvuose senųjų Biržų savivaldos dokumentų ir išgirdęs apie galimai miestiečių slepiamą ir saugomą archyvą, profesorius, be abejo, suvokė, kad jį būtinai privalo pavartyti, norėdamas, kad Biržų miesto istorija būtų pakankamai išsami. Tačiau, nors pavyko sužinoti kai kurių dokumentų saugotojų pavardes, pamatė,  kad prie archyvo prieiti netgi profesoriui, buvusiam ministrui nėra paprasta. Jis pasijuto lyg susidūręs su kažkokia slapta organizacija, kuri bet ko artyn neprisileidžia. Savo knygoje J.Yčas  rašė: „Biržų miestas (…) valdomas Lietuvos įstatymais apskrities miesto teisėmis, turi savo valdybą, tarybą, burmistrą ir įvairių valdininkų. (…)Žodžiu, savivaldybė, nors ir kitais pamatais, negu viduramžiais ana garsiąja magdeburgija, veikia, tvarkosi ir, atrodo, gyvuoja, bet tas senasis  biržiečių miestelėnų luomas nėra susijęs su dabartine visuomene ir sudaro kaip senovės palaiką, kuris turi, be abejo, slaptą vyresnybę ir organizaciją, tvarko luomo registraciją ir slaptai palaiko kaip savo nuosavybę archyvą, neleisdami jo viešumon.“

 

Pagaliau profesoriui Jonui Yčui pavyko… ne be uošvės pagalbos

 

Profesorius suprato, jog slaptojo archyvo sergėtojai vis dar nemano esant tinkamam laikui senuosius savivaldos dokumentus paviešinti, kad dar nemato, kur ir kam juos galėtų saugiai perduoti, dar vis tebejaučia grėsmes, jei jie į netinkamas rankas papultų:„ Reikia tikėtis, mūsų Lietuvai sustiprėjus ir nebegresiant lenkų senovės ir lenkų unijos pavojui, patys Biržų miestelėnai , gal ir be valstybės prievartos, susipras ir savo taip uoliai ikišiol išsaugotus dokumentus paves burmistrui ir savo teisėtai savivaldybei arba Biržų neblogai tvarkomam muziejui.“

Vis tik, kaip rašo J.Yčas, jis tą archyvą Vytauto Didžiojo metais gavo pamatyti. Tai nutiko 1930 m. gruodžio 18-22 dienomis. Tik prieiti pavyko ne todėl, kad jis buvo istorikas, mokslų daktaras, profesorius, buvęs švietimo ministras, bet todėl, kad pavyko surasti tarpininkus, kuriais tas „slaptasis miestiečių luomas“ pasitikėjo. Kaip J. Yčas rašė:„Man, Lietuvos istorijos ordinariniam profesoriui, Jonui Yčui (…) tai pavyko mano uošvės M.Neimanienės  (ev. Reformatų kunigo Adolfo Neimano našlės, aut. p.) bute: Biržų burmistrui P.Klybui patarpininkavus, susilaukiau aukščiau minėtame bute, Aptiekos aikštės ir Reformatų gatvės kampe, su archyvo slaptaisiais dokumentais Biržų miestėnų įgaliotinio Henriko Stefanavičiaus; jis pasisakė esąs ilgametis to archyvo saugotojas ir priklausąs vienuolikai kitų išrinktų miestėnų luomo narių komisijai“. Reikėtų suprasti, kad tai sergėtojų komisijai priklausė 12 žmonių iš senųjų Biržų miestiečių šeimų.

Tačiau Jonui Yčui nepavyko archyvo sergėtojų įtikinti, jog brangius, bet kai kuriuos jau smarkiai dūlančius dokumentus, reikėtų perduoti saugoti kuriai nors patikimai valstybės institucijai, kad ir puikiai besitvarkančiam Biržų muziejui. Profesoriui į M.Neimanienės butą H.Stefanavičius atnešė, jo manymu, svarbiausius dokumentus, galinčius pasitarnauti istorijai,perdavė viso labo 5 dienoms, tiksliai nurodydamas dieną ir valandą, kada jie turi būti sugrąžinti.

J.Yčas džiaugėsi, kad vis tik, kad ir per trumpą laiką, jam pavyko pakankamai jais pasinaudoti, rašant savo veikalą. Gavęs dokumentus visus juos suregistravo – surašė protokolą, kuriame užfiksavo iš viso 14 dokumentų rinkinių, knygų ar atskirų dokumentų.Šį tą iš patikėto archyvo profesorius paprašė Biržų fotografo Borucho Michelsono nufotografuoti, tad jau jo monografijoje kaip iliustracijos atsirado Jonušo Radvilos parašas bei antspaudas.

 

Slaptasis archyvas „išsivaikšto“…

 

Betgi palikime dokumentų turinį taip pat kitam straipsniui, o pabandykime toliau keliauti slaptojo archyvo pėdsakais. Taigi  uolieji slaptojo Biržų miesto archyvo sergėtojai tarpukariu dokumentų iš savo rankų nepaleido, tik penkioms dienoms buvo perdavę  dalį archyvo, jų manymu, galinčio pasitarnauti rašant Biržų istoriją, profesoriui Jonui Yčui. Be abejo, jei archyvo sergėtojams grėsmingas atrodė net nepriklausomos Lietuvos laikas, tai, be jokios abejonės, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, karo, pokario ir toliau besitęsusios okupacijos laiku dokumentai toliau turėjo būti slepiami ir saugomi. Taip ir buvo. Vis tik ledai buvo pralaužti 1960 metais. H.Steponavičius (tas pats prof. J.Yčo minimas Henrikas Stefanavičius) dalį brangaus dokumentų rinkinio perdavė kraštotyrininkui, buvusiam teisininkui, rezistentui, paskui – Sibiro lagerių kaliniui ir tremtiniui,  Juozui Žagrakaliui, kuris po represijų grįžęs į Lietuvą apsistojo Biržuose. Kadangi jo žmona mirė nesulaukusi Juozo pargrįžimo, jis apsigyvenęs Biržuose vedė antrąkart. Jo žmona tapo Paulina Aukštikalnytė, kurios tėvas Aleksandras buvo taip pat iš gerbiamos Biržų miestiečių giminės. O 1965 m. H. Steponavičius į Biržų muziejų perdavė tiktai medinę, oda aptrauktą dėžę, kurioje, anot jo, archyvo sargai ir laikė miesto istoriją liudijančius dokumentus.

Tad 1960 m. ilgai saugotas archyvas buvo padalintas į dvi dalis, tad ir tolimesnis jo kelias sukosi skirtingomis kryptimis. J.Žagrakalys jam saugoti perduotą Biržų miesto archyvo dalį 1973 m. atidavė į šiandieninį Lietuvos nacionalinį muziejų, kur nukeliavo seniausi ir reikšmingiausi archyvo dokumentai. Likusią archyvo dalį vis dar saugojo Steponavičių šeima, po Henriko mirties – jo sūnus Teofilis, su kuriuo Biržų muziejus ir pradėjo derybas dėl archyvo perdavimo saugoti muziejui. Ir tik 2000 metais, jau po Teofilio Steponavičiaus mirties, likusiąją archyvo dalį į muziejų galiausiai perdavė jo sūnus Jonas. Kartu su likusiais dokumentais buvo perimti ir senieji miesto spaudai su miesto herbais ir pirmasis istorinis veikalas apie Biržus E.Tiškevičiaus „Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“, kurį biržiečiai saugojo drauge su dokumentais kaip įrodymą apie šlovingą Biržų praeitį.

… ir vėl sugrįžta į Biržus…

 

Minint Magdeburgo teisių suteikimo Biržams 430-ąsias metines Biržų krašto muziejus „Sėla“ žada praskleisti paslapties šydą ir pirmąkart parodyti Biržų visuomenei slaptojo Biržų miesto archyvo įdomiausius dokumentus, kviesdamas į parodą „Slaptasis Biržų miesto archyvas“. Šia ypatinga proga parodai bus iškelti dokumentai iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ saugyklų ir depozito teisėmis pasiskolinti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Į parodos pristatymą muziejininkai kviečia jubiliejaus išvakarėse – kovo 8 dieną 16.30 val. Slaptojo Biržų mieto archyvo dokumentai bus ne vienintelė staigmena ir ne vienintelė paslaptis, kurią Jums, mieli biržiečiai, ruošiasi pateikti muziejininkai… Laukiame Biržų „miestėnų“ ir miesto svečių.

 

Edita LANSBERGIENĖ

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.