Praeities paradoksai. Kaip mums padėjo L. Berija

2019-02-14 | Kategorija: Istorija ir žmonės
1953 m. birželio gale, KPI Statybos fakulteto salėje (dabartinės Kauno arkivyskupijos kurijos salėje) ginami diplominiai darbai. B. Januševičiaus albumo nuotr.

2018 m. gruodžio 21 d. DELFI portale publikuotą Česlovo Iškausko straipsnį „Kaip Berija lietuvių laisvės viltis žadino…“ perskaičiau kelis kartus. Jis  priminė, kad prieš 65 metus, 1953 m. gruodžio 23-ąją, 19.50 val. Maskvos karinės įgulos kieme kulką į kaktą gavo vienas iš baisiausių to meto pasaulio žmonių, vienas iš represijų ir trėmimų organizatorių Lavrentijus Berija.

Suprantu skaitytojų nuostabą, kam man prireikė prisiminti šį ištvirkusį (tardę rimti tyrėjai priskaičiavo 221 jo meilužę) sadistą. Bet man ir mano dar išlikusiems bendrakursiams studentams  priežasčių jį prisiminti yra. Paskaitykit…

1953 metais  mano ir mano draugų studijos Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete ėjo į pabaigą. Beje, be manęs šioje laidoje studijavo ir biržietis M. Baronas.

Baigdami klausyti paskaitas, prieš pradėdami rašyti diplominius darbus, mes, jauni specialistai, laukėme sąjunginio paskirstymo į darbovietes. Tuo metu sąjungoje plėtėsi dažniausiai NKVD vadovaujamos ir kalinių jėgomis vykdomos „didžiosios komunizmo statybos“. Joms reikėjo inžinierių, tarp jų – ir mūsų. Pirmoji Kauno politechnikos instituto absolventų  laida „komunizmą jau statė“. Mes buvome antri. Mus pasiekdavo kalbos apie kalinių žiaurumą statybose, apie reiklių ar nepageidaujamų inžinierių nužudymą įmetant juos į hidroelektrinių betono masę. Tai šiurpino. Jei nevyksi į paskyrimo vietą, laukė bausmė.

  Mes stebėjome prieš metus institutą baigusio laidos nepaklusnaus absolvento Dauderio teismo procesą. Už tai, kad nevyko į paskyrimo vietą, teismas jį metams uždarė į kalėjimą. Procesą stebinčiųjų  akivaizdoje jis buvo areštuotas. Pamatę savo „perspektyvas“, iš teismo salės skirstėmės prislėgti. Tačiau tikėdamiesi kaip nors išsisukti, pagaliau – „atsėdėti“, mokėmės toliau.

Balandžio pabaigoje atėjo  mūsų laidos skirstymo į darbovietes diena. Privažiavo mūsų  vadinamų „vergų pirklių“. Iš 45 absolventų Lietuvoje dirbti liko tik trylika susituokusiųjų ir komjaunuolių. Kitiems liko „plačioji tėvynė“. Paaiškėjo, kad mūsų paskyrimo vietos driekiasi nuo Kaliningrado iki Petropavlovsko Kamčatkoje.

Mano mokymosi rodikliai buvo neblogi, todėl paskyrimas į tolimus ir atšiaurius  regionus negrėsė. Pasirašiau, kad sutinku vykti dirbti Ukrainon,  į šachtininkų miestą Vorošilovgradą  (dabartinį Luhanską). Vis ne Kamčatka ar Murmanskas.

TSRS Statybos Ministerijos Donbaso rajonų pramonės įmonių statybos vyriausiosios valdybos grasinimai už nepaklusnumą. B. Januševičiaus albumo nuotr.

Pagal paskyrimo sąlygas Ukrainoje  privalėjau atidirbti 3 metus. Mama susitaikė su mintimi, kad teks laukti grįžtančio sūnaus. Man, 25 metų vaikinui, neatrodė, kad  jai tai rimtas išsiskyrimas. O kad  į Ukrainą reikia vežtis lietuvaitę žmoną, tai aš supratau. Ir susituokiau.

1953 m. kovo 5 d. mirė J. Stalinas. Apraudojusi savo vadą ir mokytoją Kremliaus viršūnė prasidėjo draskymasis dėl valdžios. J. Stalino vietą oficialiai trumpam užėmė G. Malenkovas. Valdžion įnirtingai pradėjo brautis  VRM vadovas L. Berija. Stengdamasis joje įsitvirtinti, jis pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką ir iškėlė teiginį, kad sąjunginių respublikų partiniame ir valstybiniame aparatuose turi dirbti vietiniai žmonės, o įstaigose turi būti naudojama  tos tautos kalba.

Jau balandį J. Berija paskambino Antanui Sniečkui ir piktinosi, kodėl Lietuvoje pagrindinius valdžios postus užima beveik vien rusai. Tik rusai skiriami į  antrųjų partijos CK sekretorių postus. 

Netrukus  rytais į gatves išėję  miestiečiai pastebėjo, kaip per naktį pradėjo dingti  „Magazin“, „Stolovaja“ ir kiti rusiški užrašai – liko tik lietuviški.  Ant namų liko tik lietuviški gatvių, o autobusuose – maršrutų pavadinimai.

 Kaip rašė istorikas V. Tininis, jau 1953 m. liepos 19 d. įsaku raudona sovietinė vėliava buvo pakeista į trijų spalvų – raudoną, baltą, žalią – LSSR vėliavą. Tai turėjo simbolizuoti respublikos „suverenumą“.

Pabrėždamas, kad  visose partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandyse būtina rengti ir kelti vietos vadovus, L. Berija per keletą mėnesių  pakeitė visų respublikų vidaus reikalų sistemos vadovus.  Nemokančius ir nesimokančius lietuvių kalbos nomenklatūrinius darbuotojus buvo siūloma atšaukti.

Dokumentai privalėjo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur  daugumą gyventojų sudarė lenkai, – lenkiškai. 1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas į Rusiją. Per tuos metus iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų: 133 – iš represinių, 269 – iš partinių organų, 793 – ministerijų ir kitų žinybų darbuotojų.

 Į netikėtai užgriuvusius pokyčius lietuviškoji respublikos valdžia  reagavo operatyviai.

Taip mūsų studentų laida buvo palikta dirbti Lietuvoje. Dabartinės Kauno arkivyskupijos kurijos salėje, kuri anais laikais priklausė Statybos fakultetui, apsigynėme diplominius darbus. Visi, išskyrus du, kuriuos Stalino mirties dieną milicija pagavo išgėrusius. Jie iš instituto buvo pašalinti.  Atgailaujantiems ir maldaujantiems leisti baigti institutą mano bendrakursiams tuometinis KPI komsorgas pareiškė, kad tai įmanoma tik per jo lavoną. Tačiau po metų „nusikaltusieji“ diplominius darbus apsigynė. Į  kuro aparatūros gamyklą  direktoriauti paskirtas komsorgas taip pat liko gyvas.

Mes liekame Lietuvoje. B. Januševičiaus albumo nuotr.

Sėkmingai pasibaigusio gyvenimo epizodo prisiminimui liko tik 1953 m. spalio 21 d. „Glavdonbaspromstrojaus” (TSRS Statybos Ministerijos Dombaso rajonų pramonės įmonių statybos vyriausiosios valdybos) grasinimai už nepaklusnumą mane supažindinti su prokuratūra ir po dviejų mėnesių gautas mūsų mylimo instituto direktoriaus J. Baršausko 1953.12.27 pasirašytas raštas apie laidos palikimą Lietuvoje.

Svaiginantys tempai. Tuo metu  aš jau dirbau  Kauno “Litenergo” statybos-montavimo valdyboje Petrašiūnuose.  Valstybinė Plano komisija leido ir toliau ten dirbti.

Baigdami grįžkime prie Česlovo Iškausko straipsnio „Kaip Berija lietuvių laisvės viltis žadino…“

Likvidavus L. Beriją:  „Ant Lietuvos vėl užslinko totalitarizmo prieblanda. Nepavydėtinas metas buvo A. Sniečkui. LKP CK 1953 m. liepos plenume padarytame pranešime agitavusiam, kad partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai, jam vėl teko užsičiaupti. Kitaip sakant, destalinizacijos procesas, taip, kaip jį suprato ir vykdė L. Berija, truko vos tris mėnesius ir buvo tik širma tikrajai represinei politikai nacionalinių pakraščių atžvilgiu. Jis padėjo pagrindus N. Chruščiovo įsitvirtinimui valdžioje. Pastarasis taip pat mėgino vaizduoti reformatorių, tačiau nebent kukurūzų lauke, o 1964 m. valdžioje įsitvirtinus Leonido Brežnevo stagnatoriams, nepriklausomybės viltys galutinai žlugo.“ O gaila…

Maskvos karinės įgulos kieme„žmogų su pensnė“ – L. Beriją, iš savo asmeninio ginklo „Parabellum“ nušovė generolas pulkininkas Pavelas Batickis. Nuosprendis buvo įvykdytas dviem valandom anksčiau negu dar šešiems šio nuteistojo bendražygiams, tarp jų ir lietuviams gerai žinomam V. Dekanozovui. 1940 m. birželio 15 d.  kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis jis buvo atvykęs į Lietuvą ir „pasirūpino“ marionetinės Liaudies vyriausybės sudarymu ir  Lietuvos inkorporavimu į SSRS.

L. Berijos kūnas buvo sudegintas. Vieni teigia, kad pelenai buvo užkasti Maskvos Donskojaus kapinėse, kiti – kad išbarstyti virš upės. 

Borisas JANUŠEVIČIUS

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.