Tautinės šeimos kūrimas tarpukariu (6)

2019-01-20 | Kategorija: Istorija ir žmonės
Pramonininkų Gulbių šeima apie 1912 metus. Iš kairės: Julija Miežiūnaitė-Gulbienė (antra Krišjano Gulbės žmona), Krišjano dukros Elza gulbytė-Grinbergienė, Liucija Gulbytė. ,,Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Baigdamas gana „sausą“ rašinį tikiuosi labai nenusikalsiu,pateikęs keletą linksmesnių sakinių apie tai, kaip „prie Smetonos“ atrodė inteligentės – moterys.

„Nešpėtnos“ buvo  Biržų moterys   

Atėjus naujiems laikams, moterys kasas ir „andarokus“ sutrumpino greit. Ženkliai sutrumpėjo net tautinių drabužių sijonai. Lengviems rūbams buvo naudojamas šilkas, nėriniai, tiulis.

Atsirado pavojus žiemą apšalti vos šilkinėmis kojinėmis pridengtas panelių kojas. Nuo kojų apšalimo prastai saugodavo ir lengvi batukai, ir retsykiais apsiaunami botai.

Moteriški auliniai bateliai dar buvo blogo slaviško skonio apavas. Apie ilgų kelnių dėvėjimą moterys dar kalbėdavo prunkšdamos į saują.

Todėl madingesnės panelės dažnai pavasarį pasirodydavo su įraudusiomis (gandro) kojomis.  Beje, šilkines kojines su siūle gimnazistės apsimaudavo tik po „šlipsininkų baliaus“.

Užtat moteriškoms rankoms „prie Smetonos“ buvo „kaifas“. Dar prieš karą prigijusios šiltos „muftos“ iš mados neišėjo ilgai.

Baltą kepuraitę dėvinti, su „mufta“ – buvusio krašto apsaugos ministro Jono Variakojo ir ilgamečio Žemės ūkio smulkaus kredito banko direktoriaus Petro Variakojo sesuo Darata Variakojytė tarp draugių. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Prasidėjo moterų lieknėjimo bumas, pasireiškęs „garson” (berniūkščio) stiliaus įsigalėjimu. Biržų damos vis dažniau pradėjo sukiotis Kęstučio gatvėje įsikūrusiame Marijos Janulionienės korsetų salone „Laimė“. Iš jo išeidavo iki dusimo suveržtos, bet grakščios.

Na, o jei damai dėmesį parodydavo nedidelius ūsiukus, grakščias barzdeles (J. Broga, K. Vagneris, J. Kutra ir kt.) užsiauginę, „golfo“ ar „bridž“ kelnes dėvintys, su „katilioku“ ant galvos ir madinga lazdele rankose  džentelmenai?

Svajingam ir aistringam žvilgsniui  į savo „auką“  paleisti ir taip jį „pribaigti“ atsirado vyzdžius plečiantis atropinas. Ant moteriškų galvų pasirodė „bubikopfas“. Paplito  manikiūras.

Slėpdamos atsirandančias raukšleles ir žilstančius plaukus vyresnės moterys pradėjo dažyti lupas ir plaukus. Išeidamos iš Vytauto gatvėje buvusio S. Levinienės kosmetikos kabineto, damos buvo jau nepakartojamos.

Skrybėlių paradas. Dailės draugijos „Mūza“ artistai 4-ajame dešimtmetyje. Sėsdi iš kairės: x, Kutrienė, M. Klybaitė-Astrauskienė, Jurgis Kregždė. Antroje eilėje: x, Šernienė su augintine dukra, x, trečioje eilėje: M. Bružienė, K. Tamulėnienė, V. Brazdžius. ,,Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Jos  pradėjo dėvėti įmantriausios skrybėlės: nuo šiaudinių iki fetrinių. Biržuose Prancūzijoje ir Vokietijoje pagamintomis skrybėlėmis aprūpindavo Rotušės gatvėje jomis prekiavusi D. Variakojytė.

Greta tauraus metalo papuošalų, aukštai buvo vertinamas ir  lietuviškas gintaras. Tik kur visa tai provincijoje panaudosi?

Tiesa, retsykiais miestelio elitą „suteleckuodavo“ į savo Sebentiškių dvarą atvykstanti  prezidentienė S. Smetonienė. Arba apsilankydavo koks aukštas valdžios vyras iš Kauno. Tada ir miestelio damoms tekdavo sukrusti.

O šiaip purvino miestelio inteligentui svarbiau buvo turėti gerus kaliošus, vyrams – pusbačius, padengtus getrais.

Todėl provincijos damos dažniausiai buvo prašmatnių Kauno damų juokingos imitacijos –   „kaimo mergų modernizmas“. Kur jau ten Dievo pamirštų Biržų damai iki Kauno ponių išsidirbinėjimo. Ne viena  jų savo karvutę ar vištas augindavo, daržus ravėdavo. Kur jai iki paryžietiškų dekolte su giliausiom iškirptėm iš visų pusių, iki netikėčiausių vietų. Taip išsipuošusi  miestelio pašaipūnų  neatsikratysi.

1925 m. spalio 11 d. „Biržų žinios” rašė: „Studentė Veronika Baronaitė, pernai pavasarį baigusi Biržų gimnaziją, ištekėjo už generolo  Nagevičiaus. Jungtuvės buvo Kaune š. m. spalių mėn. 6 d.” Taip Karo Muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius kartu su grafo Tškevičiaus rūmų liūtais į Kauną išsivežė ir sau žmoną.

Tarpukario gražuolė. ,,Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Kas gali paneigti, kad tai ne M. Janulionienės, S. Levinienės, D. Variakojytės ir net kelių gerų siuvėjų pastangų vaisiai? Tikėtina, kad jie „štatino“ ir anksčiau aprašytą ministerienę Valeriją Bražionytę Žilinskienę.

Suprantama, pavargot, gerbiamas skaitytojau, nuo mano pasakojimų ir pavardžių gausos. Gal ir persistengiau. Bet labai norėjosi parodyti mūsų protėvių – inteligentų, „pageistinųjų žmogystų“,  gyvenimą slogių Lietuvos laikotarpių fone. Ačiū Joms, kad jos gyveno.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Pabaiga

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.