Tautinės šeimos kūrimas tarpukariu (4)

2019-01-05 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Nastopkų šeima. Sėdi iš kairės: vet. gydyt. Petras Nastopka, Emilija Nastopkaitė-Januševičienė, Elena Kumftaitė-Nastopkienė, Jaroslavas Nastopka, g. 1904 m. Stovi: Valentinas, Liudomiras Nastopkos, Halina Nastopkaitė – Korsakienė. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais, rinkuškietis Petras Nastopka ir jo žmona – Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Martyno Gothilfo Cumfto duktė Helena (Helė) Cumftaitė-Nastopkienė iš Rusijos grįžo į gimtinę. Petras tapo apskrities veterinarijos gydytoju, Helena pradėjo mokytojauti gimnazijoje. 

Ponia Helena (Cumftaitė) Nastopkienė

Helenos Cumftaitės-Nastopkienės (1876–1948) tėvo vokiečių kilmės proseneliai buvo kilę iš Saksonijos ir nuo seno gyvenę Biržų, Nemunėlio Radviliškio apylinkėse ir Mėmelėje prie Nemunėlio (Latvijos pusėje).

Helenos  motina Emilija buvo iš bežemių Gardino krašto bajorų kilusi Emilija Mandzelovska.

Cumftų šeimoje dažnai buvo primenama, kad Mandzelovskiai visada buvo lenkai. Nors Helena buvo baigusi vokiečių kultūrinėje įtakoje auklėjusią, „Hohere Tochterschul“ vadinamą Mintaujos gimnaziją, jos pasaulėjauta buvo nukreipta lenkų romantiškojo patriotizmo linkme. Namuose buvo skaitomos lenkų autorių knygos, skambėjo lenkų kompozitorių muzika.

Martynas su Emilija  užaugino 8 vaikus. Dvi dukterys ištekėjo už lietuvių: duktė Zofija – už kunigo J. Šepečio, o  Helena (Helė) – už Rinkuškių valstiečio sūnaus veterinarijos gydytojo Petro Nastopkos. Taip Zofija ir Helena šeimoje tapo „litvomanėmis“. 

Helenos duktė Halina tapo rašytoja. Jos vyras – Kostas Korsakas – literatūros tyrinėtojas ir kritikas, poetas, vertėjas, filologijos daktaras, akademikas, profesorius, dukra Ingrida – menotyrininkė, o anūkė – žinoma rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė.

 

Aristokratė Anna Taube Rinkuškiuose

Taubės – sena, dar XIV a. iš Vestfalijos į Estlandiją ir Livoniją atsikėlusi bajorų giminė. Taubių giminės herbas puikuojasi Latvijos liuteronų bažnyčios istorijoje. Ryškiausias giminės atstovas – Omsko karo apygardos viršininkas baronas Aleksandras fon Taube. Vieną iš šių aristokratų rinkuškietis Petras Kirkilionis atsivežė  į Biržų kraštą.

Pirmasis pasaulinis karas ir mobilizacija P. Kirkilionį nubloškė į Rusiją. Voroneže jis susipažino su  vokiečių kilmės aristokratų šeimos liuterone  Anna Taube.  Petras su Anna susituokė, ir po karo apsigyveno Rinkuškiuose. Čia pora sulaukė trijų sūnų: Teodoro, Vytauto ir Algirdo.

Pirmoji rinkuškiečio Petro Kirkilionio žmona – vokiečių kilmės rusų aristokratų Taubių palikuonė Anna Taube Kirkilionienė Voroneže. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Apie 1930 metus Anna mirė nuo tuberkuliozės  ir, tikėtina, buvo palaidota  Biržų liuteronų kapinėse. 1935 metais Petras susituokė su biržiete Elžbieta (Liza) Vilimaite. Ji Petro ir Annos  berniukus ir užaugino.

1944 metais Petras su Liza ir trimis  sūnumis pasitraukė į Vokietiją

 

Ponia Izabelė

1933 metais į Biržus atsiųsto dirbti apskrities karo komendanto plk. ltn. Kleopo Michalausko žmona Izabelė Marija Ožažauskaitė buvo kilusi iš vos už 3 kilometrų į vakarus nuo Tryškių (dabar Telšių rajonas) buvusio Pavirvyčio dvaro. Šį beveik 250 ha dvarą valdė dar  jos močiutė (mamos motina) Eugenija Druvė.

Apie savo kilmę gausiems svečiams ponia Izabelė turėjo ką papasakoti.

Druvių giminės atsiradimas Lietuvoje susijęs su Napoleono žygiu į Rusiją. Susirgęs ir šiame dvare gydomas prancūzų leitenantas Pjeras Druvė pamilo jį slaugiusią Pavirvyčio tuometinio dvaro  savininko Šemėtos dukrą Mortą Šemetaitę. Netikėta pažintis baigėsi laiminga santuoka.

Jau buvo išmirusios kelios tos giminės kartos, kai  Elenos Druvytės ir jos vyro Lauryno Ožažausko šeimoje. 1903 metų sausį Pavirvyčio dvare gimė duktė Izabelė Marija. Kai Izabelei buvo 4 metai, mirė tėvas. Mergaitę užaugino motina ir senolė, uoliai puoselėjusios savo protėvių prancūzišką dvasią.

Mokydamasi Rygoje, panelės Depreo gimnazijoje, Izabelė susidraugavo su karininku Kleopu Michalausku.

Michalauskų šeima 1941 m. gegužę: pulkininkas leitenantas Kleopas Vytautas Michalauskas su žmona Marija Ožažauskaite (1904–1956) ir vaikais: Romanu Algirdu Michalausku (1925–1985), Valdemaru Vytautu (g. 1931). „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Kilęs karas Izabelę nubloškė į Tulą. 1924 metais likimas vėl juos suvedė Šiaulių įgulos karininkų ramovėje. Judviejų ilgametė pažintis 1924 metais  baigėsi santuoka.  1925-ųjų liepą jiems gimė sūnus Romanas Algirdas,  1931 m. kovo mėn. – sūnus Valdemaras.

Michalauskų šeimoje buvo itin vertinama ponios Izabelės protėvių prancūzų kalba.

Su Pavirvičio dvaru mus supažindina Valdemaro Michalausko knyga „Kol augau su Tėtuku“. („Naujasis lankas“, Kaunas, 2013).

 

Ponia Erika

Apskrities karo komendantūros raštvedys ir komendanto  pavaduotojas  A. Jurgutis su Latvijos kariuomenės kapitono Fasteno našle Erika Strautmane-Fastena Biržuose gyveno nesusituokę. 30-metę Eriką jis vedė tik prieš 1935 metus. Jos pirmosios santuokos duktė Karina buvo įdukrinta  Jurgutytės pavarde.

Biržuose Erika buvo sunkiai įmenama mįslė. Savitu akcentu lietuviškai kalbėjusi nelietuviško gymio ponia Jurgutienė išsiskyrė pabrėžtinai savimi pasitikinčia laikysena. Ji dėvėjo trumpokus sijonus ir sportiško modelio švarkelius, kuriuos karūnavo čia nematyto stiliaus kilmingos damos mėlyna plačiakraštė skrybėlė

Netradicinis mūsų kraštams buvo jos vyriškas pomėgis medžioti,  šaudyti miškuose šernus.   Vietinės ponios dažniausiai ją sutikdavo tik piliakalnio lauko teniso kortuose. Ieškodama bendraminčių kitur, Erika dažnai kokiam mėnesiui dingdama iš namų. Su dukra Karina ji kalbėdavo tik vokiškai.  

Erika buvo įtariama antivalstybine veikla. Provokiškos kultūrinės organizacijos „Kultūrbund“ priedanga ji susitikinėjo su Biržų krašto žemvaldžiais vokiečiais: Daudžgirių dvaro ir Ąžuolpamūšio plytinės savininku baronu Povilu Roppu bei Vimbų dvaro savininku, Šiauliuose gyvenusiu baronu Robertu Bistramu. Jie abu buvo Vokietijos kariuomenės atsargos karininkai.

Valstybės saugumo policijos Biržų rajono viršininko K. Vaišnoro pranešimuose tarp E. Jurgutienės lankymosi vietų buvo minimi Geltonpamūšio, Raudondvario, Žilpamūšio, Pajiešmenės dvarų provokiški savininkai: Brandenburgas, Vildemanas, Vilhelmas Roppas. Teisindamasis dėl šių žmonos vizitų A. Jurgutis tvirtino, kad Roppai ir Bistramas esantys jo žmonos giminės, Margarita Roppaitė – žmonos krikšto duktė.   

Netrukus raportą komendantui  įteikė ir pats A. Jurgutis. Jame aprašė incidentą, kai jis su žmona buvo  pakviesti į pobūvį pas Joną Kallėją Pabiržėje. Po ten nugirstų kai kurių Lietuvos vyriausybę ir kariuomenę įžeidžiančių kalbų, A. Jurgutis sėdėti prie vieno stalo su susirinkusiais vokietininkais atsisakė. Palikęs žmoną ir ištrūkęs iš baliaus, su per incidentą apdraskyta miline jis pėsčias grįžo namo.

Siekiant apsaugoti Lietuvos karininką nuo bendravimo su vokietininkais įtarimų, kpt. A. Jurgutis  buvo kilnojamas  į Ukmergę, Kėdainius, Švenčionėlius. Bet žmonos bendravimas su vokietininkais nesiliovė.

1941 metų pavasarį šeima emigravo į Vokietiją.

  Borisas JANUŠEVIČIUS

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.