Tautinės šeimos kūrimas tarpukariu (3)

2018-12-28 | Kategorija: Istorija ir žmonės

1937 m. prie Biržų pilies griūvėsių. Sėdi iš kairės: Biržų apskrities karo komendantas K. V. Michalauskas, Valerija Bražionytė-Žilinskienė, jos sesuo Ona Bražionytė-Variakojienė, jų sesers Elenos Bražionytės vyras, Šiaulių advokatas Ignas Urbaitis. Stovi iš kairės: ministro Aleksandro Žilinsko pirmos santuokos duktė Irena Žilinskaitė-Kumpienė, agronomas Petras Variakojis, Variakojų šeimos vokiečių k. mokytoja (bona), duktė Rita Variakojytė. (V. Michalausko albumo nuotrauka).

Ponia Valerija Bražionytė-Žilinskienė-Weckstrom ir trys jos vyrai

1922–1930 pas Variakojus Astrave gyveno ir Biržų gimnaziją lankė Elenos Urbaitienės  ir Onos Variakojienės sesuo Valerija Bražionytė (1913–2005).

Pačios Valės teigimu, ji šeimoje buvo vienintelis vaikas, nežinantis, kas esąs. Apie tai, kad ji ne yra Variakojytė, o ne Bražionytė, sužinojo tik pradėjusi lankyti mokyklą. Baleto studiją Kaune ji lankė  Valiūnaitės pavarde.

Internetiniame genealoginiame Urbaičių „Geni“ medyje nurodyta, kad Elena Bražionytė-Urbaitienė turėjo tik vieną seserį – Oną Variakojienę. Valės antrojo vyro Juozo Narako biografijoje nurodoma, kad jo žmona buvo Valerija Urbaitytė-Žilinskienė. Ne Bražionytė.

Valerija pabrėžtinai save laikė dvarininkaite ir skundėsi, kad jos nemylėjo nei seserys, nei mama. Tik vienas tėtyte vadinamas dėdė Petras Variakojis jos neskriaudė, dažnai net jai pataikavo. Valei pageidaujant Variakojai ją išleido į Kauną. Čia ji tęsė mokslą gimnazijoje ir kartu lankė prie teatro veikiančią europinio masto rusų baletmeisterių baleto studiją.

Tik atvykusi į Kauną Valė apsigyveno pas gerus Variakojų pažįstamus Dauguviečius. Po laikinąją sostinę bemat pasklido Dauguviečio žmonos Petronėlės Vosyliūtės priekaištai, kad įžūli mergiotė  pradėjusi kibti prie jos vyro. Kauno burmistro Jono Vileišio sūnus Kaziukas Vileišis pareiškė, kad Valė – tik jo.

Netrukus apie vos 20 metų sulaukusią panelę jau prakalbo Kauno elitas. Jai buvo lemta iš arti pažinti Nepriklausomos Lietuvos elito gyvenimą, jo dažnai pikantiškus užkulisius.

Verslo reikalais dėdė Petras (tetytė)  dažnai lankydavosi Kaune. Reikalų svarstymai dažnai baigdavosi smagiais „grietinėlės“ pobūviais prie vaišių stalo. Kompanijai papuošti P. Variakojis į juos kartais atsivesdavo  gražuolę Valę. Viename tokių pobūvių ji kaip perspektyvi balerina buvo supažindinta su aktyviu tautininku, teisingumo ministru (vėliau – Prezidento A. Smetonos justicijos patarėju) našliu Aleksandru Žilinsku.

Našlaudamas jis liūdėjo neilgai ir tais pačiais 1933 metais Aleksandras susituokė su du kartus už save jaunesne Valerija. Jaunai poniai Valerijai atėjo svaiginantis jos pripažinimo, įvertinimo ir dėmesio metas.

Nedaug tarpukario Lietuvos panelių galėjo didžiuotis įtakingų ir turtingų vyrų dėmesiu, maudytis prabangoje, važinėti po pasaulį. O ši Astravo mergužėlė išmaišė šveicarijas ir rivjeras, studijavo Paryžiuje, susipažino su Vokietija, Italija, Anglija, Suomija, Švedija. Vatikane ją priėmė Popiežius Pijus XI. Toje pat Romoje ji stebėjo paradą, kuriame masinės psichozės iškreiptais veidais minios sveikino dievinamą dučę Benitą  Musolinį. Fanatišką Adolfo Hitlerio garbinimą ji matė Berlyne.

Visur ji susirasdavo sau draugų – aristokratų ar pasaulinio masto įžymybių. Jos kerams neatsispirdavo  tituluoti asmenys. Dėl teisės su ja pašokti varžėsi ir ministrai ir diplomatai.

Į  vėjavaikišką jos pasistrakaliojimą frakuotų ir cilindruotų svetimų vyrų kompanijose Aleksandras Žilinskas žiūrėjo atlaidžiai. 1934 metų spalio 13 d. gimė sūnus Aleksandras (Aliukas). Krikštatėviu sutiko būti pats Prezidentas Antanas Smetona. Krikšto mama tapo šokėja Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė.

Kitais metais ji vėl pastojo ir  1935 metų rudenį pagimdė dukterį Dalytę.

Netrukus audringą jaunosios ponios gyvenimą paįvairino eilinė nauja pažintis Palangoje su pulkininku Adolfu Urbšu. Grįžus į Kauną šis pradėjo jai asistuoti ir net pirštis. Tačiau santuokiniu Valerijos vyru būti jam nebuvo lemta. Nors į tolimesnį Valerijos gyvenimą įsiterpė ženkliai. Bet apie tai – toliau.

Nutrūkusi pasaka

Užgriuvo  1940 metų įvykiai. Naujoji valdžia įsakė Žilinskams iš Zagrados dvaro išsikelti.

Aleksandrą Žilinską su dviem vaikais į savo namus priėmė  kaimynas Zagradoje.  Kad baigtų mokslus, o gal tik prisidengusi tuo pretekstu, Valė išvažiavo į Vilnių, kur iš Kauno buvo perkelta dalis Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų.

1941 metų birželio 14-ja iš Zagrados buvo išvežtas Aleksandras su  sūnumi Aliuku. Valė liko Vilniuje, duktė Dalytė – Kaune. Paskubomis grįžusi į Kauną, Valė pro vagono langelio grotas dar įmetė konservų, pamojavo. Ir grįžo į Vilnių… 

Prasidėjus karui, išsinuomojusi trijų kambarių butą Valerija apsigyveno Kaune, Kapsų gatvėje.

Kaunas, Kapsų gatvė

Netrukus Kapsų gatvėn pradėjo lankytis su žmona išsiskyręs ir dukrą auginantis aviacijos pulkininkas Juozas Narakas (1899–1989 m.). Birželio 23 d. sukilimą jis  pasitiko kaip Vietinės apsaugos štabo Ginklavimosi skyriaus viršininkas. Jau kitą dieną įvykusiame Laikinosios vyriausybės posėdyje Juozas Narakas buvo paskirtas vidaus reikalų viceministru.

Žaibiškas pulkininko kilimas karjeros laiptais prasidėjo naciams okupavus Lietuvą. Rugpjūtį jis – Vidaus reikalų generalinis tarėjas.

Juozo Narako vizitai į Kapsų gatvę vis dažnėjo ir netrukus poros santykiai buvo įforminti „valdiškomis“ sutuoktuvėmis „be bažnyčios, be altorių“. Deja, jos truko vos 5 mėnesius.

Apkaltinti okupacinės valdžios potvarkių ignoravimu ir nepaklusnumu keturi generaliniai tarėjai, tarp jų ir  J. Narakas,  1943 metais buvo suimti ir įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Sudie, Lietuva

1944 metų pavasarį  tapo aišku, jog pasaulinis karas baigiasi nacių pralaimėjimu. Tikėdamasi greit grįžti, Valerija su vaikais nusprendė trauktis į Vakarus. Meiningene Valerija susipažino su 1941–1944 metais  Kauno teatro direktoriumi dirbusiu operos solistu tenoru Vladu Ivanausku. Visi persikėlė į  Hamburge įsteigtą pabaltijiečių stovyklą.

Laiškas iš Švedijos

Ir štai pagaliau Valerija gavo Juozo Narako laišką iš Švedijos. Paaiškėjo, kad po karo, 1945 metų sausį, sąjungininkų išlaisvintas Juozas atvyko į Švediją.

Valerija pas Juozą išvyko tik su vaikais. Vlado Ivanausko švedai neįsileido. Judviejų pažintis liko malonia pažintimi.

Po trejų metų nesimatymo Juozas Valerijai tapo nereikalingas ir jų ankstyvesnė santuoka buvo anuliuota. Moteris pradėjo dirbti  kosmetike. Dalytė lankė mokyklą.

Pagaliau per žmones Valei pavyko sužinoti, kad Aleksandras Žilinskas jau miręs, o sūnus Aliukas gyvas ir sveikas gyvena Lietuvoje. Iš Sibiro jį ištraukė jau minėtas kadaise Valeriją mylėjęs generolas Adolfas Urbšas (1900–1973).

Valerija tuoj pat parašė laišką A. Urbšui prašydama jo pranešti kur randasi Aliukas.

Atsakymas atėjo iš paties Aliuko. Jis pranešė, kad gyvena pas tetą, gydytoją Ritą Variakojytę-Kiguolienę Alytuje.

Seserys Bražionytės: Valerija Žilinskienė (kairėje) ir Ona Variakojienė apie 1928 metus. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Po 37 metų nesimatymo

1978 metais Vilniaus „Neringos“ viešbutyje po 37 metų nesimatymo sūnus susitiko su iš JAV atvykusia savo motina. Laikas padarė savo: širdį draskančių scenų nebuvo. Po to motina pas sūnų apsilankė dar kelis kartus. Su seserimi Dalia jis susitiko 1982 metais. Aliukas motinai papasakojo, kad po 1941-ųjų arešto ir ilgos kelionės tėvas su sūnumi pateko  į Omsko srities Kupino kaimą, vėliau – į Tomsko srities Krivošeino gyvenvietę prie Obės.  Pirmoji tremties žiema buvo labai šalta. Tėvas susirgo plaučių uždegimu ir 1942 metų sausio 21 d. mirė. Po tėvo mirties berniukas pateko į Tomsko vaikų namus.

Kartu su Žilinskais į Tomsko sritį ištremta  abiejų gera pažįstama Birutė Vosyliūtė-Bataitienė  apie A. Žilinsko mirtį ir Sibire likusį našlaitį Aliuką pranešė Adolfui Urbšui.

Karo metu A. Urbšas  tapo Raudonosios armijos generolu majoru, 16-osios lietuviškos divizijos vadu. Sužinojęs apie Aliuką, jis savo divizijoje  surado iš Tomsko kilusį kapitoną ir išleido jį  prailgintų  atostogų. Už tai kapitonas buvo įpareigotas parvežti Aliuką.

Neturėdamas kitos išeities kapitonas Aliuką iš vaikų namų paprasčiausiai pagrobė. Be dokumentų, įvairiai slapstomas nuo patrulių, berniukas buvo pristatytas  į tuo metu Šiauliuose įsikūrusios 16-osios lietuviškosios divizijos būstinę. Čia jis pateko į  A. Urbšo glėbį. Kadaise mylėtos moters sūnaus išgelbėjimas buvo tikras žygdarbis. Atrodo, kad Valerijai likimo nebuvo duota to suprasti.   

1948 metais  keturiolikmetį berniuką pas save pasiėmė Valerijos pusseserė – Alytuje gyvenanti gydytoja Rita Variakojytė-Kiguolienė.

Aliukas su žmona Jadvyga išaugino du sūnus. Jadvygai lankantis pas anytą Santa Barbaroje, jai buvo įteiktas brangus žiedas, su dviem brilianto ir vieno rubino akimis.  1934 metais gimus pirmajam jų sūnui šį žiedą Valerijai padovanojo Aleksandras Žilinskas, 

Paskutinis Valerijos vyras

1948 metų balandį Stokholme Valerija susipažino su 32 metų „6 pėdų 3 colių ūgio“ suomiu dailininku, tapytoju Peteriu Vekstromu.  Tų pat metų gruodį Peteris su Valerija jau stovėjo prieš altorių. Netrukus jiems gimė sūnus Andre.

Gyvendama Stokholme Valerija išlaikė egzaminus kosmetologijos akademijos baigimo diplomui gauti ir dirbo nuosavame grožio salone.

Vėliau, išsikėlus į Rivjerą, jos klientai tapo su tūkstantinėmis sumomis nesiskaitantys aukštuomenės ponai, meno įžymybės, diplomatai. Teko masažuoti net Etiopijos princo veidą.

Santa Barbara

Likimo buvo lemta Vekstromams persikelti į JAV.

1954 metų rudenį  šeima atplaukė į Niujorką.  Sūnui Andre jau buvo pusantrų metų. Valerija įsidarbino grožio salone. Kiek pagyvenusi motelyje, šeima San Ferdinande nusipirko namuką, automobilį „Dilax Ford“.

1962 metais Vekstromai apsigyveno turtingų žmonių pamėgto Santa Barbaros (Kalifornija) miesto pakraštyje – Montecitoje.

Vyras Peteris mirė nuo vėžio. Sūnus Andre tapo Santa Barbaros vyr. ekologu. Gyventi pas mamą  atsikėlė dukra Dalytė.

Valerija Bražionytė-Žilinskienė-Weckstrom mirė 2005 metais.

Neįprastas buvo šios biržietės gyvenimas.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Vienas komentaras to “Tautinės šeimos kūrimas tarpukariu (3)”

  1. Sūduvis parašė:

    Visa Žilinskų genealogija pas kraštotyrininką Rimvydą Kudirką

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.