Tautinės šeimos kūrimas tarpukariu (1)

2018-12-16 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Grupė akademinio jaunimo, pirmojo lietuviško vakaro rengėjai Astravo dvaro pagrindinėje alėjoje 1904 m. Stovi iš kairės: X, Valerija Meškauskaitė (Lietuviško vakaro 1906 m. dalyvė), Zigmas Meškauskas, Marija Neimanaitė, Vladas Stanka- Stankevičius, Felicija Mažuikienė (Neimanaitė), Tadas Giedraitis, Stefanija Meškauskaitė, Jonas Giedraitis (su vėliava), Markevičiūtė. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Laikas atsisveikinti su iškilmingai paminėtomis Vasario 16-sios akto pasirašymo 100-mečio metinėmis. Buvo išvardinta daugybė to laikmečio herojų pavardžių, dažniausiai – vyriškų. Šešėlyje liko aktuali nepriklausomos Lietuvos tautinės šeimos kūrimo problema, primirštos herojų vyrų žmonos. O istorijų būta įdomių. Kodėl gi jų neprisiminus?

Į duris jau beldžiasi naujieji 2019-ieji. Tegul tai būna jubiliejui mano parašytų straipsnių  pabaiga ir naujametinė dovana Biržams.

Po I pasaulinio karo pasaulyje ir Europoje pradėjo formuotis tarpukariu vadinamas vidurinysis tautinis miestiečių sluoksnis – inteligentai. Vyko tai ir Lietuvoje. Nuo pat pirmųjų ,,Aušros“ numerių, šalia politinės tautos ateities, tautinės mokyklos, tautinio ūkio, tautinės kultūros vizijų laikraščiuose daug vietos užėmė diskusijos dėl tautinės šeimos kūrimo. 

Jau pirmajame lietuviškame vedybų skelbime, pasirodžiusiame ,,Aušroje“ 1884 metais, anoniminis vyras nusakė, kokios žmonos norėtų ir kokias sąlygas kelia savo būsimai žmonai bei bendram gyvenimui: ,,Pasiturįs apšviestas lietuvis geidauja sau šviesios lietuvaitės per pačią. Pageistinoji žmogysta turėtų jį visiškai suprasti, t. y. turėtų žinoti, kad žmogaus širdyje tilpsta ne vien rūpestis apie maistą, drabužį, pastogę ir kūnišką ramumą, bet lygiai ten turi vietą troškimas visuotinos dorybės, teisybės, tėvynės meilė. Kad ji suprastų, jog dėl nutildymo tų troškimų verta dirbti, o kitą sykį ir nukentėti.“

Meilė tėvynei lyg ir tapo  naujos lietuviškos šeimos pagrindu.

Apie tautinio atgimimo metu įsiplieskusią meilę Tėvynei parašyta daug. O kaip vystėsi  meilė  „pageistinosioms žmogystoms“?

Senų žmonių išmintis sako, kad apie vyrą galima spręsti pagal moterį, kurią  jis pasirenka, kokios jis vertas. Kokios nuotaikos vyravo patriotiškai nusiteikusių vis daugėjančių lietuvių visuomenės veikėjų šeimose?

Nuo tautinio atgimimo laikų lietuvio savimonėje lietuviškam moteriškam grožiui atstovavo geltonkasė mėlynakė valstietė.

Santuokos su svetimtautėmis, ypač – su rusaitėmis ir žydaitėmis buvo smerkiamos, o su išsilavinusiomis latvėmis – pageidaujamos. Noriai  buvo priimami dvarininkai – lenkų bajorai.  Tačiau santuoka su lenkaite buvo priimama su naivoka išlyga: ji turėjo būti palanki Lietuvos tautiniam judėjimui. 

XIX a. poetas Jonas Mačys-Kėkštas teigė, kad apie 90 procentų idealios žmonos nesuradusiųjų Lietuvos patriotų nutarė likti viengungiai. Na jau kažin?  

Netrukus tautinio atgimimo veikėjai vyrai susidūrė su faktu, kad naujai inteligentijai  Lietuvoje kurti lietuvišką šeimą nėra su kuo. „Troškimų nutildymui“ nebuvo išsilavinusių  nuotakų lietuvaičių. Geriausiu atveju jos mokėdavo paskaityti maldaknygę. Baigęs aukštuosius mokslus nekalbėsi juk visą gyvenimą su žmona vien poterius. Keturias pradžiamokslio klases baigusios mergaitės jau buvo priimamos mokytojauti.

Tarp akademinio jaunimo lietuvių kalba buvo nepakankamai populiari.

Tuometinę kalbinę įvairovę iliustruoja  šis faktas.  1911 metais laidojant kunigą Adomą Cumftą bažnyčioje atsisveikinimo kalbas lietuviškai pasakė tik kunigai Povilas Jakubėnas ir Jonas Šepetys. Kun. Adolfas Neimanas kalbėjo lenkiškai, kun. Fridrichas Barnelis – vokiškai, Biržų liuteronų kun. Deeters – latviškai.

Pradžią  svetimtautėms žmonoms mokytis lietuviškai davė Klaros Šepetienės pavyzdys. Tapusi lietuvio žmona, Klara tobulai išmoko kalbėti lietuviškai. Apie ją daugiau parašyta  skirsnyje „Ponios kunigienės“.

Kunigaujant P. Jakubėnui, A. Balčiauskui, F. Barneliui, P. Jašinskui ir kitiems paskesnių kartų kunigams kalbinės problemos išnyko.

Prasidėjus karui, iš Rusijos lietuviškų gubernijų į imperijos gilumą pasitraukė apie 200–250 tūkst. lietuvių.  Kartu su rusais ir žydais pabėgėlių skaičius siekė apie 550 tūkst. žmonių. Po bolševikinio perversmo, nauja valdžia nustojo mokėti dar prie caro  mokėtas pabėgėliams išmokas. Karui pasibaigus prasidėjo grįžimo namo bumas.      

Agitacinio koncerto dalyviai. Iš kairės sėdi: pianistė Elena Neimanaitė-Seryskienė (kun. A. Neimano duktė), atlikėjas Mikas. Petrauskas. Stovi: pianistė Jadvyga. Neimanaitė Ježek ir Martynas Yčas. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Iš Maskvos, Peterburgo, Varšuvos universitetų grįžtantiems viengungiams inteligentams mažaraščių nuotakų  pasiūla jau buvo nepriimtina. Jie „geidavo“ daugiau išsilavinusių nuotakų. Žmona tapo deficitas.

Aiškėjo, kad daugelio grįžusių  lietuvių valstiečių sūnų parsivežtos ar vietoje susirastos  žmonos buvo sulenkėjusių bajorų dukterys. Pavyzdžiui: Antanas Smetona ir būsimasis premjeras Juozas Tubelis vedė seseris Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites, Mykolas Biržiška – Bronislavą Šėmytę, Jonas Bortkevičius – Feliciją Povickaitę, Stanislovas Didžiulis – Liudą Nitaitę, Kazys Puida – Oną Pleirytę, Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Adomas Sketeris – seseris Vandą ir Oną Didžiulytes, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis-Sofiją Kymantaitę, Liudas Gira – Bronislavą Zacharevičaitę ir t. t.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras biržietis Jokūbas Šernas Pirmojo pasaulinio karo metais  vedė Kleofą Brijunaitę. 1917 m. jiems gimė dukra Danutė Irena. Išsiskyręs su pirmąja žmona, 1925 m. Jokūbas vedė svetimtautę Verą Fainbergaitę. Vestuvėse dalyvavo visoje Lietuvoje žinomi žmonės: Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė, Jonas Basanavičius, kunigas Povilas Dogelis, Augustinas Janulaitis, kunigas Juozapas Kukta, Antanas Smetona. 

Steponas Kairys vedė baltarusių rašytoją bajoraitę Aloizą Paškevič, slapyvardžiu Ciotka, Jonas Vileišis – bajoraitę Oną Kazakauskaitę, jo brolis Antanas – bajoraitę Emiliją Jomantaitę tapusią lietuvybės šalininke. Vaclovo Biržiškos antrąja žmona tapo armėnų kilmės jauna ponia Aleksandra Briton.

Propagavęs santuokas su grynomis lietuvaitėmis būsimasis prezidentas Kazys Grinius pats vedė lenkaitę Joaną Pavalkytę. Kitas lietuvaičių žmonų propaguotojas poetas  publicistas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas išvykęs į JAV vedė svetimtautę ir metė domėjęsis lietuvybe. Pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas lenku laikomas S. Žukauskas susituokė su dvarininkaite Žozefina Hasfordaite, kuri net nepageidavo gyventi su vyru Kaune ir gyveno lenkiškame Vilniuje. Vėliau ji ištekėjo už Lenkijos kariuomenės štabo karininko.

Prancūzes vedė buvę premjerai A. Voldemaras ir E. Galvanauskas. S. Smetonienės ir J. Tubelienės šeimose buvo kalbama lenkiškai. Tas pat vyko ir signataro Donato Malinausko, buvusio krašto apsaugos ministro K. Žuko namuose. Buvusio prekybos ir pramonės ministro J. Šimkaus, finansų ministro J. Dobkevičiaus namuose buvo kalbama rusiškai. Greit visa tai tapo norma, o kilnūs pažadai nugrimzdo į praeitį. Tačiau naujos kartos prakalbo lietuviškai.

Nepaisant pastangų išauginti vaikus patriotais, daugumos lietuvybės puoselėtojų vaikai tapo kosmopolitais.

 

Nukrypimas  nuo temos.  Jos Biržuose garsėjo dar carizmo laikais…

Dažno biržiečio seneliai  yra pasakoję kaip XIX amžiaus gale Astravo dvare lankydavosi  grafas Jonas Leonas Tiškevičius su jauna, nepaprastai turtinga, nuostabaus grožio, audringo temperamento, mėgusia prabangų ir triukšmingą gyvenimą blondine savo žmona kunigaikštyte Klementina Potocka.

Grafai gyveno tai Biržuose, tai Vilniuje, kartais Paryžiuje.

Jiems atvykus valstiečiai iš tolo, pro mūro tvorą, matydavo puošniai apsirėdžiusius  ponus, kaip ne šio svieto, neįtikėtinai gražias ponias ir paneles. Šnarėdama kelis kartus dienoje keičiamais aprėdais, apsupta gausių lenkiškai kalbančių kilmingųjų svečių išpuikusi grafienė mėgdavo vaikščioti po  Astravo parką ar irstytis Širvėnoje.

Ponia Paulina

Nuo 1919 m.  Biržų Vilniaus gatvės galinis skersgatvis buvo pavadintas Dvareckienės (šiandien – Janonio) gatve. Tikėtina, kad tai padaryta Paulinos Balbiani-Dvoržeckos (sulietuvintos Dvareckienės) pagerbimui. Jos namai buvo pietinėje dabartinės Janonio gatvės pusėje, maždaug tarp dabartinių Vilniaus ir Žemaitės gatvių. Tai buvo dvarininkė, pasižymėjusi savo labdarybe. Paulina našlaitėms ir senutėms  steigė prieglaudas, jas išlaikė. Valstiečių dukroms ji įsteigė mokyklėlę

Biržuose gyvenęs  Paulinos brolis,  chirurgas Kostantas Balbianis buvo Peterburgo medicinos departamento vicedirektorius, Chirurginės medicinos akademijos gydytojas. Jis gydė  Didžiuosius Kunigaikščius.

Evelina Sirvidaitė-Sonchockaja-Sonchi Peterburgo Marijos operos teatro scenoje. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Operos primadona Evelina Sonchocka (Sonchi)

1888–1895 metais Peterburgo Marijos operos teatre dainavo pasaulinio garso dainininkė (sopranas), to paties teatro baletmeisterio žmona Evelina Sirvidaitė-Sonchockaja-Sonchi (gimė 1855 metais Peterburge, mirė 1928 metais Leningrade). Dainavimo ji mokėsi Vilniuje, Varšuvoje, Italijoje. Drezdene jos pedagogas buvo italas Giovanni Lamperti. 1884–1886 metais ji dainavo Maskvos Didžiajame teatre, gastroliavo.

Pagal biržietį K. Snarskį, tai anuomet Biržuose gyvenusio žinomo provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus pusseserė. Primadona Evelina  ir jos sesuo Anelė Sirvydaitė- Stankevičienė  Dirvono (Vytauto) gatvėje  turėjo greta po namą.

1896 m. kovo 31 d. Peterburgo lietuvių labdarių draugijos pirmajame koncerte Evelina Sirvydaitė-Sonchi su kompozitoriumi Česlovu Sasnausku dalyvavo jau kaip Europos teatruose pagarsėjusi solistė. Nuo tada savi ir kitataučiai profesionalūs solistai tapo nuolatiniais Peterburgo lietuviškųjų vakarų dalyviais.

Ponios – švietėjos ir politikės

1912 metais  kandidatas į IV Valstybės Dūmą advokatas M. Yčas  gavo Kauno gubernatoriaus leidimą surengti agitacinius koncertus Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Linkuvoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Zarasuose, Raseiniuose, Telšiuose, Šiauliuose.

Martyno Yčo iniciatyva, vakaras  Biržuose buvo surengtas 1906 metų rugpjūčio 19 dieną.

XIX–XX amžių sandūroje reformatų Biržų parapijoje klebonu tarnavo caro valdžiai ištikimas kunigas Augustas Meškauskas. Jo žmona buvo aukšto caro valdininko V. Plėvės dukra ir būsimo ministro sesuo.

 Borisas JANUŠEVIČIUS

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.