100-mečio atradimai: atkurtos Lietuvos bendraamžio kunigo Petro Ažubalio pėdsakais

2018-10-23 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Būsimasis kunigas Petras Ažubalis 1933 m. Ši nuotrauka, rasta europeana.com svetainėje D.Ažubalienei buvo ieškojimų pradžia. „Sėlos“ muziejaus nuotr.

Minime atkurtos Lietuvos šimtmetį, jubiliejų valstybės, iš kurios šimto metų galime skaičiuoti vos pusę laiko, kuriuos galėtume vadinti laisvės metais, kitas pusšimtis buvo svetimos valstybės gniaužtuose. Laikas, per kurį buvo sunaikinta arba priversta bėgti nuo teroro didžioji dalis šviesiausių, labiausiai išsilavinusių mūsų tautiečių, ant kojų pakėlusių valstybę ir galėjusių ją toliau kurti. Tie, kurie pasitraukė į Vakarus, turėjo galimybę išlikti, taip pat – galimybę laisvai kalbėti tiesą apie tai, kas iš tiesų nutiko mūsų Lietuvai, burtis į organizacijas ir stengtis neprarasti savo šaknų, savo ryšio su žeme, iš kurios buvo išvaryti. Tie, kurie buvo išvežti Rytų kryptimi, ne vienas ir liko amžinojo įšalo žemėje, o tie, kurie grįžo, retas kuris galėjo grįžti į savo tėviškę, gimtuosius namus, nuolat buvo menkinami, neretai persekiojami…

 

Visko pradžia – viena nuotrauka

 Anksčiau mano akis neužkliūdavo už Papilio ir Mieleišių kapinėse stovinčių dviejų neprastų panašios išvaizdos paminklų, kiekvienas buvo pats sau, ir net nekilo minties juos kaip nors susieti. Jų istorija atsirišo, kai į muziejų kreipėsi Dalia Ažubalienė, gyvenanti Kanadoje, Toronte, aptikusi Europeanoje mūsų muziejaus paskelbtą penkiolikmečio būsimojo kunigo Petro Ažubalio nuotrauką ir perskaičiusi, kad nuotraukos antroje pusėje esama ranka rašyto įrašo. Kaip pati Dalia teigė, rašė elektroninį laišką muziejaus direktoriui nedrąsiai, nežinodama, ar išvis į jį bus atsiliepta. Tad, kai gal jau kitą dieną atskrido per Atlantą muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės siunčiama Petro Ažubalio įrašo kopija, jos džiaugsmas buvo nenusakomas (nuotrauką P. Ažubalis siuntė prieš 85 metus į kunigus įšventintam pusbroliui Juozui Dubnikui).

Džiaugsmas, kad užsimezgė ryšys su kunigo Petro tėviške ir kad penkiolikmečio gimnazisto mintys rodė jaunuolio brandą ir pasiryžimą žengti savo pusbrolio pėdomis: „…turėtum džiaugtis, nes esi žmonių ganytojas, žmonių gelbėtojas. Tačiau daug daug teks kariauti su šių dienų sumodernėjusiu, subolševizmėjusiu pasauliu. Kariauk, brolau, kunige, nes ir aš tuoj stosiu į tą pačią karžygių mokyklą, kur bręsta Tėvynės sūnūs.“

 

Nepažinus lietuviškasis laikotarpis

Ši nuotrauka buvo proveržis ieškoti toliau… Snieguolė ėmė vartyti Biržų ateitininkų albumą, kur iš nuotraukų žvelgė jau atpažįstamas būsimasis kunigas Petras. O Dalia už Atlanto džiaugėsi kiekvienu atradimu ir apiberdavo krūva naujų klausimų, nes jos uždavinys buvo padėti Kanados lietuvių muziejui-archyvui paruošti parodą. Rūpinosi kuo daugiau medžiagos surinkti apie jos vyro Jono dėdę ir krikštatėvį, būrusį Toronte lietuvius ir kūrusį ten jiems Lietuvą, kurioje jie galėtų tarpusavyje lietuviškai bendrauti, melstis lietuviškai bažnyčioje, kurtų lietuviškas šeimas, net turėtų savo Palangą prie bekraščio Huron ežero įlankos, o po mirties atgultų poilsio į lietuviškas kapines… visi lietuviai, nepaisant jų tikėjimo. Labiausiai Dalią ir domino kiekvienas atradimas Lietuvoje, nes apie kunigo nuveiktus darbus Toronte dar galėjo papasakoti amžininkai, daug galima buvo rasti  seniausiame pasaulyje be pertraukos leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“ (pradėtas leisti 1909 m. liepos 12 d. Vilks Bare, Pensilvanijos valstijoje, nuo 1912 m. liepos 4 d. Čikagoje). Taip pat šį tą turėjo ir Kanados lietuvių muziejus-archyvas, o apie ilgą ir dramatišką P. Ažubalio kelią nuo gimtųjų Mieleišių iki Toronto buvo galima perskaityti 2015 m. Lietuvos kankinių parapijos išleistoje Petro Vilučio atsiminimų knygelėje „Kunigas Petras Ažubalis karo sūkuriuose“. Tad mažiausiai pažinus buvo lietuviškasis laikotarpis – kunigo Petro Ažubalio kelio pradžia. Šis tarpsnis Daliai skleidėsi ir vartant iš Lietuvos kunigo atsivežtų nuotraukų albumą, bet ne be Biržų muziejaus pagalbos, nes nuotraukose atspindėti įvykiai, žmonės nebuvo pažįstami.

 

Niekada nenuleisti sparnų…

„Niekada nenuleisti sparnų…“ – šiuos žodžius P. Vilutis pavadino kunigo Petro Ažubalio kelrodžiu, nes kunigas jau gimdamas įgavęs mažyčius „dvasinio polėkio sparnelius. Jam augant ir sparneliai augo, didėjo ir tapo galingais sparnais, kurių jau tikrai savo paties pasirinktą kelrodį per visą savo gyvenimą niekada nenuleido.“  Šie žodžiai tapo kelrodžiu ir Daliai Ažubalienei, kuri atėjusi į pagalbą Kanados lietuvių muziejui-archyvui, užsibrėžė surinkti viską, ką tik galima, parodai apie daugeliui lietuvių pagelbėjusį kunigą. Su įkarščiu kibo į darbą, rašydama laiškus ne tik į Biržų muziejų, bet ir į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą, Kauno kunigų seminariją, Linkuvos gimnaziją…. Visur, kur būtų galima rasti bent kokią užuominą apie kunigo P. Ažubalio Lietuvoje praleistą laiką.

Edita Lansbergienė ir Snieguolė Kubiliūtė su Dalia ir Jonu Ažubaliais ir Lietuvos kankinių parapijos klebonu, kunigu Nerijumi Šmerausku. Editos Lansbergienės nuotr.

Žodžiai „Niekada nenuleisti sparnų“ taip pat tapo pavadinimu parodos, kuriai medžiagą po kruopelę su didžiuliu polėkiu rankiojo Dalia. Paroda buvo atidaryta rugsėjo  28 d., ir joje jau buvo galima perskaityti visą permainingą, tik labai netikėtai ir gerokai per anksti nutrūkusį kunigo, Lietuvos kankinių parapijos steigėjo Mississaugoje, Petro Ažubalio gyvenimą. Skaityti šį gyvenimą laimė teko ir muziejininkei S. Kubiliūtei bei šių eilučių autorei, Lietuvos kankinių parapijos klebono Nerijaus Šmerausko pakviestoms į parodos, skirtos kunigo Petro Ažubalio 100-osioms gimimo metinėms, atidarymą bei iškilmingą minėjimą, skirtą atkurtos Lietuvos 100-mečiui, kunigo P. Ažubalio 100-mečiui, Švento Jono Krikštytojo parapijos 90-mečiui ir Lietuvos Kankinių šventovės konsekravimo  40-mečiui. Tad dabar turime progą pristatyti iki šiol mažai žinomą, Biržų žemės užaugintą asmenybę, kurią ėmėme pažinti jau ieškodamos atsakymų į vis kylančius klausimus. O dar daugiau sužinojome nuvykusios į žemę, kurioje prieglobstį gelbėdamasis nuo „subolševizmėjusio“ pasaulio rado pats kunigas, kurią prijaukino savo šeimos nariams, visiems karo negandų iš gimtojo krašto išgintiems ir į Torontą atvestiems lietuviams.

 

 „Čia kelio pradžia, kur klevai skamba savo šakom ir lapais…“

 Petras Ažubalis gimė 1918 m. vasarį Mieleišių kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje Jono ir Emilijos (Balčiūnaitės) Ažubalių šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių Ažubalių vaikų … Taip minima būsimo kunigo kelio pradžia oficialiai sudėliotoje biografijoje. Tiktai negyventa šioje žemėje Ažubalių nuo neatmenamų laikų, kunigo senelis Stanislovas dar gimė Geidžiūnuose, katalikiškame krašte tarp Vabalninko ir Biržų, tačiau netrukus senelio tėtis Kazimieras su šeima jau ėmė kurtis Mieleišiuose, atklydo į žemę, kurioje daugiau gyventa evangelikų reformatų tikybos šeimų. Ši žemė užaugino ir evangelikų reformatų kunigą Povilą Jašinską (1889–1982), o už poros kilometrų nuo Mieleišių, Krikščių kaime, gimė ir augo būsimas katalikų kunigas, tautosakininkas, poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (1873–1950), vos už kelių šimtų metrų nuo vietos, kur savo modernų ūkį kurs Jonas Ažubalis, būsimo kunigo tėvas. Kunigo Sabaliausko šeimos kaimynystė, o ir kunigo pavyzdys turėjo daryti įtaką besiformuojančiai jaunuolio pasaulėžiūrai.

Ažubalių sodybos Mieleišiuose griuvėsiai. Editos Lansbergienės nuotr.

Kitas uždegantis pavyzdys galėjo būti Papilio parapijos, kurioje buvo krikštyti visi Jono Ažubalio vaikai, klebonas Juozapas Bardišauskas, kurio didžiulio entuziazmo ir vadovavimo talento dėka, Papilyje išaugo nauji maldos namai (1926–1936), didžiulis parapijos pastatas, pieninė… 1936 m. Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos bažnyčios konsekravimo iškilmių nuotraukose jau būsimasis kunigas sėdi šalia klebono J. Bardišausko, su kunigais P. Ažubalį galima matyti ir A. Sabaliausko-Žalios Rūtos pastatytos 1940 m. Mieleišių kapinių koplyčios šventinimo iškilmių nuotraukoje.

Atsiliepimas į pašaukimą būti kunigu jau buvo tvirtas 1933-aisiais, kada jis tai ryžtingai išsakė sveikindamas pirmuosius kunigystės žingsnius žengusį pusbrolį  J. Dubniką.

 

Iš universiteto auditorijų – į ilgą kelionę per Europą…

Pradžios mokslus būsimasis kunigas turėjo krimsti gimtajame Mieleišių kaime, kur tuo metu veikė pradžios mokykla, o tolesnis jo mokymosi kelias nebuvo labai tiesus ir aiškus, ne viską iš likusių dokumentų galima atsekti. Žinoma, kad baigęs pradžios mokyklą mokėsi Biržų ir Linkuvos gimnazijose. Manoma, kad už aktyvią veiklą „ateitininkų“ – katalikiškoje jaunimo – organizacijoje, kuri Lietuvos švietimo įstaigose buvo uždrausta, iš Biržų gimnazijos buvo pašalintas, tad mokslus tęsė Linkuvoje, Pakruojo valsčiuje.  Bet į penktąją Biržų „Saulės“ gimnaziją buvo pargrįžęs, tačiau jos taip ir nebaigė, o vidurinį išsilavinimą įgijo eksternu baigęs Linkuvos gimnaziją.

Lietuvos valstybiniame istorijos archyve saugomi dokumentai rodo, jog 1936–1938 m. P. Ažubalis mokėsi ir baigė Kauno metropolijos kunigų seminarijos aukštesnįjį mokyklos kursą, o 1939–1940 – Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-Filosofijos fakultete teologijos studijų du semestrus. Tiek tespėjo…

Jausdamas artėjančias iš Rytų grėsmes būsimasis kunigas ėmė rūpintis, kad jo šeima pasitrauktų į Vakarus drauge su repatrijuojančiais vokiečių tautybės Lietuvos gyventojais (tokia galimybė vokiečiams buvo sudaryta Vokietijai pasirašius repatriacijos sutartį su SSSR). Suvokdamas, kad teroras, nukreiptas prieš jį, neaplenks ir jo šeimos narių, trauktis į Vokietiją prikalbino ir mamą (tėvelis buvo miręs 1935 m.) bei brolius Stanislovą (su žmona bei dviem vaikučiais) ir Joną. Kažkokiais būdais įrodė išgalvotą savo šeimos vokišką kilmę, parūpino tai patvirtinančius dokumentus ir 1941 m. leidosi į dramatišką kelionę, kurios metu šeima buvo išblaškyta į skirtingas puses: Jonas – į ginklų gamyklą, Stasys – į frontą, moterys ir vaikai – į lagerį…

Kunigo P. Ažubalio tėvo Jono kapas Mieleišių kapinėse. Editos Lansbergienės nuotr.

Tik Petrui pavyko pakliūti į Prahą, universitete toliau studijuoti teologiją, o kartu ir rūpintis, kaip iš lagerio ištraukti motiną ir brolienę su vaikais. Jam pavyko surasti moterims darbą Jihlavoje (Čekoslovakijoje), vienuolyne, šalia kurio buvo ir našlaičių prieglauda, ir išvaduoti jas su vaikais iš lagerio. Petras Ažubalis jau 1942 m. gruodį buvo įšventintas kunigu, tačiau nacių užimtame krašte dėl savo pažiūrų greitai pateko į gestapo akiratį, savo bute buvo suimtas, tardomas Prahoje gestapo rūsiuose ir išvežtas į Zasmuki miestelį (apie 70 km nuo Prahos), į dvasininkų internavimo stovyklą.

Tačiau didieji išbandymai dar laukė… Neva priėmęs nacių pasiūlymą vykti į frontą, be gestapo palydos atvyko į Prahą, tačiau į frontą neišvyko, dingo kaip į vandenį, įmitavęs, kad patraukė link namų, Lietuvos, rado prieglobstį vienuolyne Jihlavoje ir pratūnojo slėptuvėje, rūsyje, net 7 mėnesius. Apie jo buvimą šalia nežinojo net jo mama, tik pora vienuolių. Įtampa buvo didžiulė, į vienuolyną buvo siunčiami gestapo šnipai, daromos kratos, ir tik kunigo Petro bei jį globojusių vienuolių išmonės dėka pavyko išvengti nelaimės.

Tik 1945 m. traukiantis frontui, Prahą apleidus gestapininkams, kunigas P. Ažubalis pagaliau galėjo palikti savo slėptuvę, netrukus ir karas baigėsi, tačiau – ne pabėgėlių rūpesčiai… Juk vieną baubą keitė kitas – Čekoslovakiją „savo globon“ perėmė bolševikai… Ir vėl – klajonės, kuo toliau į vakarus: Epovicas, Pilzenas, Nurnbergas, Vurzburgas, bet ir čia pasivijo bolševikų vėliava… Iškilo grėsmė būti sugrūstiems į vagonus ir išvežtiems rytų kryptimi – į Sibirą. Kartu su kunigu keliavusi brolio Stanislovo žmona su vaikais likosi Vurzburge (Vokietija), o P. Ažubalis pasiekė Liuksemburgą, iš kurio dar sykį turėjo grįžti į komunistinę Čekoslovakiją, kad iš ten ištrauktų motiną ir brolį Stasį, o paskui dar į Vokietiją, kad iš Vurzburgo pasiimtų ir Stasio žmoną su vaikučiais. Pagaliau pavyko visus saugiai įkurdinti Liuksemburge, netgi gauti broliui ir motinai darbo, o pats buvo paskirtas kapelionu į Šengeno seserų Elzbietiečių vienuolyną.

 

Anapus Atlanto…

Jau gyvendamas Liuksemburge kunigas Petras Ažubalis būrė į krūvą lietuvius, nes suvokė, kad tik būdami kartu gali išlikti, neištirpti svetimoje erdvėje. Stengėsi globoti šeimą, susirado Vokietijoje ir brolį Joną, parsivežė į Liuksemburgą ir vis dar galvojo, jog visi kartu sugrįš į tėvynę. Tačiau greitai suvokė, kad kelio atgal nėra ir greitai nebus, tad reikia galvoti, kur saugiau ir stabiliau visiems įsikurti, o gausiausios lietuvių bendruomenės buvo JAV ir Kanadoje. Aplinkybės taip susiklostė, kad Toronte lietuvių parapijoje neliko lietuvio kunigo, tad susirašinėdamas su parapijiečiais ir kardinolu P. Ažubalis ryžosi vykti į Torontą ir 1946 m. pabaigoje sulaukė kardinolo iškvietimo.

Atvykęs į Torontą rūpinosi iškvietimais savo tautiečiams ir ėmė kurti lietuvišką salą Šiaurės Amerikos žemyne, atrodo, kad ėmė įgyvendinti tarpukaryje pašiepiamo, fantazijų profesoriumi vadinto, keliautojo ir profesionaliosios geografijos pradininko Lietuvoje Kazio Pakšto „atsarginės Lietuvos“ idėją.

Pradėjęs tarnystę Šv. Jono parapijoje, pirmiausia atgaivino lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę vaikams, net pats joje mokytojavo, kurį laiką buvo vedėju. Nenuilsdamas dirbo viską, kas tik galėjo padėti išsaugoti tautinę tapatybę: sumanė ir įsteigė laikraštį „Tėviškės žiburiai“, suteikė redakcijai ir spaustuvei patalpas klebonijoje, pats rašė į lietuvišką spaudą Kanadoje ir JAV („Draugas“, „Darbininkas“, „Amerika“, „Tėviškės žiburiai“), skatino jaunimo organizacijų veiklą, suteikdavo jų susirinkimams patalpas. Rūpinosi stokojančiais – įkūrė labdaros organizaciją „Caritas“, padėjo tautiečiams įsitvirtinti Kanadoje, įgyti pilietybę, gauti iš valdžios pašalpas, pensijas.

„Lietuvos kankinių šventovė pastatyta ant Biržų žemės…“ – po šia lenta, įmūryta šventovės sienoje, yra padėta sauja žemės iš Legailių kapų ir gabalėlis gintaro. Editos Lansbergienės nuotr.

Bet labiausiai lietuviai iki šiandien dėkingi kunigui Petrui už tai, kas tautiečiams buvo sukurta Mississaugoje, priemiestyje į vakarus nuo Toronto. Dar 1959 m. nupirktoje žemėje 1960 m. buvo įsteigtos Šv. Jono lietuvių kapinės, kuriose iki šiol laidojami lietuviai, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos tikybos (tai kunigas įtvirtino teisiškai), o 1972–1973 m. pagal arch. V. Liačo projektą buvo pastatyta dviaukštė salė su klebonija (1973 lapkričio 4 d. atidaryta Anapilio lietuvių sodyba), o 1978 m. buvo konsekruota ir nauja šventovė (tautiečiai anapus Atlanto taip vadina maldos namus, ne „bažnyčia“…) „Lietuvos kankinių“ vardu (architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius).

Taip Mississaugoje buvo sukurta lietuviška sala, kurioje buvo tai, kas svarbiausia: šventovė (ir klebonija), namai bendrai veiklai su didžiule sale, virtuve, patalpos „Tėviškės žiburių“ redakcijai (vėliau Anapilyje įsikūrė ir Kanados lietuvių muziejus-archyvas), didelė aikštė automobiliams ir… žemiškojo poilsio vieta, šiandien glaudžianti jau per 5000 amžinybėn iškeliavusių lietuvių. Netikėtai 1980 m. sustojus nepailstančio kunigo širdžiai, Petras Ažubalis čia atgulė savojo poilsio…

 

Toli nuo Lietuvos, bet Lietuvoje

Lietuvos kankinių parapijos klebono Nerijaus Šmerausko kvietimas atvykti anapus Atlanto kėlė daug nerimo: tolima kelionė, svetima žemė ir tik vienas „gyvai“ pažįstamas lietuvis – Audrius Ažubalis (Jono ir Dalios sūnus), šią vasarą šokęs Šimtmečio „Dainų šventėje“, o po to apkeliavęs Lietuvą ir Čekiją, sekdamas savo tėčio krikštatėvio kunigo Petro pėdsakais. Tačiau pamačius plačią Dalios Ažubalienės šypseną ir dar platesnį glėbį, nerimo neliko – pajutome, kaip nuoširdžiai esame laukiamos – viešnios iš kunigo Petro žemės. Glėbyje spaudžia Dalia, gražiai šypsodamasi pasitinka kunigo brolio Jono našlė Onutė Ažubalienė, o mums geriant arbatą iš darbo sugrįžo ir šeimos galva – Jonas, kunigo Petro krikštasūnis, ir įsitraukė į pokalbį, lyg būtume šimtą metų pažįstami. Ir visų vakarų pokalbiai vis apie kunigą Petrą… jo negandas ir rūpestį šeima karo metais, jo įžvalgumą, uolumą, savęs netausojimą, kad tik tautiečiai įsitvirtintų anapus Atlanto, prisijaukintų Kanados žemę, kurtų lietuviškas šeimas, nepamirštų savo gimtosios kalbos, tradicijų, perduotų savo vaikams.

Verčiant nuotraukų albumus, Kanados lietuvių leidinius – visur kunigas Petras Ažubalis, taip, kaip visur Toronte, kur prisiliesta lietuvių – ryškūs lietuviškumo ženklai: tautiniai raštai, koplytėlės, rūpintojėliai, Lietuvos valstybės ženklai. Šios prasmės bylojo ir šventės dienomis: sodinamas šimtmečio ąžuolas netoli paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Ažubalių kapavietės, Tautiška giesmė, šventinamas naujas kryžius, iškilmingos šv. Mišios su Kauno arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ ir aštuonetu Kanadoje tarnaujančių lietuvių kunigų, jaunuolių švenčiamas Sutvirtinimo sakramentas, Kanados lietuvių chorų lietuviškos giesmės ir kanklių muzika šventovėje, o vėliau – Šimtmečio Dainų šventės dainos ir smagiai jaunimėlio sutrypti lietuviški šokiai…

Lietuvos kankinių šventovės altorius. Editos Lansbergienės nuotr.

Per 400 lietuvių susirinko paminėti atkurtos Lietuvos šimtmečio, pagerbti Lietuvos kankinių šventovės ir lietuvių Anapilio sodybos statytojo, kapinių steigėjo, kunigo Petro Ažubalio atminimo bei atšvęsti gražių lietuviškos parapijos įsteigimo Toronte ir Lietuvos kankinių šventovės konsekravimo sukakčių. Jungtimi tarp Mississaugos ir kunigo Petro žemės tapo kepalas Biržų duonos, papuoštos atkurtos Lietuvos 100-mečio ženklu bei ąžuolo lapais ir dvi gilės iš Papilio –lietuviško ąžuolo sėklos iš kunigo Petro gimtosios parapijos, kad Kanados žemėje sužaliuotų tikri Lietuvos ąžuolai…

Ažubalių šeimos kapavietė Šv.Jono lietuvių kapinėse Mississaugoje. Čia ilsisi Broliai Stasys, Petras ir Jonas Ažubaliai. Editos Lansbergienės nuotr.

Ši užsimezgusi draugystė ir išgyventa bendrystė su lietuviais Kanadoje – ne atsitiktinumas, bet viena iš nuostabiausių Muziejui skirtų Atkurtos Lietuvos šimtmečio dovanų, kurių per šiuos sukaktuvinius metus patyrėme ne vieną. Brangios pažintys ne tik su gražia Ažubalių šeima, auginančia ketvertą lietuviukų, bet ir užmegzti ryšiai su Kanados lietuvių muziejaus-archyvo vadove Danguole Juozapavičiūte, su Rima Žemaityte-De Iuliis – puikia vadove kelionėje į Niagarą ir gražių straipsnių „Tėviškės žiburiuose“ autore, lietuvių kalbos mokytoja, taip pat su Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko Petro Genio anūke Rūta Poškiene, pasidalinusia savo senelio ir prof. Jono Yčo sūnaus Jono fotografijomis. Ir su daugybe kitų, kurie priėjo, kalbino, dalinosi, siuntė į Lietuvą linkėjimus…

Ypatinga pažintis su vydūniško ramumo šypseną dalinančiu Algiu Vilučiu, adv. Petro Vilučio, aprašiusio P. Ažubalio klajones, sūnumi. Jo išsaugoti tėvelio mašinraščiai ir susirašinėjimai, kurie atspindi išeivijos lietuvių ryšius su pasipriešinimo sovietams sąjūdžiu Lietuvoje, tikimės, padės sustiprinti atkirtį prieš bjaurią propagandos mašiną, kuri bando sumalti mūsų tautos didvyrius. „Darykite viską, kas atrodys reikalinga ir tinkama,“ – pasakė patikėdamas į Lietuvą parskraidinti tėvelio korespondenciją.

Būdamos už tūkstančių mylių nuo Lietuvos pajutome, kad mūsų tautiečiams už Atlanto Lietuva yra jų gimtoji žemė, kad jie pasiryžę kaip galima ilgiau išsaugoti lietuvybę. Jie ja gyvena, ji suteikia jiems stiprybės, ir todėl jų artumas yra labai nuoširdus ir tikras. Nes tik tuo jie gyvi: būdami savo bendruomenėje, kalbėdamiesi savo senelių gimtąja kalba, kartu melsdamiesi lietuviškai savo šventovėje, dainuodami lietuviškas dainas – ir nors būdami toli nuo Lietuvos tokiu būdu būdami joje.

O kunigas Petras Ažubalis, dėka jo brolio šeimos, pargrįžta į savo gimtąjį kraštą…

Edita Lansbergienė

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.