Pro memoria siaurukui (II)

2018-10-15 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Biržų geležinkelio tarnautojai, švenčiantys Lietuvos geležinkelių 10 metų sukaktį. 1929 m. Sėdi iš kairės: Dubauskas, E. Balčiūnas, Paškevičius, Bilevičius, E. Dubauskas. Antroje eilėje: Kuopas, Gobužis, Smailys, konduktorius iš Šiaulių. Trečioje eilėje: Devenis, Jakavičius, Jonas Dubauskas. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Trūko lėšų ir stoties prieigoms tvarkyti

Pirmasis elektros šviestuvas purvinoje Kęstučio gatvėje, netoli stoties, buvo pakabintas tik 1924 metų pabaigoje. Tik 1925 m. balandį miesto taryba nutarė šios gatvės atkarpą iki stoties praplatinti ir išgrįsti.

Dar 1931 m. gegužės 10 d. „Biržų žinios“ rašė: „Š. m. balandžio 28 d. gelžkelio gatvėje ties p. Šerno namais nusmego pravažiuojantis nuo geležinkelio stoties arklys su visu vežimu. 2 važiavusieji žmonės puolė gelbėti arklio, bet ir jie nusmego iki pažastų purvuose. Praeivis norėjo suteikti pagelbos skenduoliams, bet ir tas nusmego. Po ilgo ir sunkaus kankinimosi vos ne vos išsigelbėjo, nors nekuriems batai pasiliko gelžkelio gatvės „maklynėj“. Panašus vaizdas jau ne pirmutinis, bet dažnai kartojasi, ypač pirmadieniais, vežant bekonus į stotį…”

Palei stoties teritoriją, supirkimo punkto link nuolat rikiuodavosi ilga valstiečių vežimų vora. Čia jie valstybei parduodavo kaime užaugintas gėrybes.

1939 metais čia sukiodavosi ir internuotas vokiečių Luftwafės lakūnas leitenantas Wilhelm Wrba. Prasidėjus II pasauliniam karui jis pasienyje pasiklydo ir su lėktuvu buvo nutupdytas Skirsnemunės pievose. Iš ten W. Wrba pateko į Biržus kur laikinai buvo apgyvendintas P. Niurkienės viešbutyje. Bandydamas bendrauti su eilėje į supirkimo punktą išsirikiavusiais valstiečiais, jis mėgdavo kasyti bekonus.

Neblizgėjo tvarka ir geležinkelio stoties pastatas. 1932 metais spauda rašė: „Kažkodėl Biržų geležinkelio stotis nenori derintis su miesto progresavimu. Nežiūrint, kad jau virš 10 metų, kaip visas miestas naudojasi elektros šviesa, Biržų gelžkelio stotis iki šiol žibalinėmis lempomis apsišviečia. Kas čia kaltas? Nuo ko tas priklauso, nedarykite miestui gėdos ir nepatogumų. 24 val. į Biržus ateina keleivinis traukinys ir po to iš Biržų išeina. Prie dabartinės šviesos keleiviams net bilietai nepatogu nusipirkti – nemato nei kiek pinigų paduoda, nei kiek grąžos gauna…”

Dažnai traukinio tvarkaraštis biržiečiams buvo nepatogus. Pamenu, kad traukinys iš Biržų pajudėdavo vėlų vakarą ir Guberniją pasiekdavo vidurnaktį. Kad pasiekti Kauną, tekdavo per naktį muistytis ant kietų stoties suolų. Rytą persėsdavom į Mažeikių–Kauno traukinį.

Ypatinga drausme nepasižymėjo ir stoties personalas. Kartą į traukinį vėlavo anuomet aukštus postus Kaune užimantis rinkuškietis J. Variakojis. Stoties vadovybė apie jo išvykimą žinojo ir kaip savo žmogaus palaukė kol garbusis keleivis arkliais buvo iš kaimo pristatytas.

Automotrisė

1932 m. balandžio 21 d. 15 val. į Biržų geležinkelio stotį pirmą kartą įvažiavo motorinis vagonas (automotrisė). Biržiečius stebino neįprastai Po penkių dienų palakstyti naujuoju stebuklu iš Kauno atskubėjo susisiekimo ministras V. Vileišis. Jį atlydėjo pašto direktorius inž. A. Sruoga, geležinkelių direktorius inž. Dobkevičius, siaurųjų geležinkelių direktorius inž. Račkauskas ir kiti Susisiekimo ministerijos aukšti valdininkai. Visi pasisotino greičio adrenalinu. Gausiomis stotelėmis nusėtą 111 km atstumą nuo Biržų iki Šiaulių automotrisė nuvažiuodavo beveik per 4 valandas.

Nuo 1932 m. balandžio iki 1933 m. pabaigos Šiaulių–Biržų ruože kursavusi automotrisė. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Biržiečiai automotrise naudojosi metus ir 9 mėnesius. 1933 m. gruodžio 27 d. 23 val., pildant iš Šiaulių atvykusio motorinio vagono baką benzinu, jis užsiliepsnojo ir stipriai apdegė. Vagono kursavimas buvo nutrauktas.

Neramūs laikai

Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvoje prasidėjo mobilizacija. Biržų stotyje buvo gautas įsakymas atplėšti slaptą mobilizacijos voką Jį atidarius paaiškėjo, kad pašauktiems į karo tarnybą biržiečiams vežti paskirti du traukiniai. Prasidėjo šauktinių antplūdis. Raudonajai armijai užėmus Vilnių, Biržus pasiekė Lenkijos ir Vilniaus krašto karo pabėgėliai.

1940 metais Lietuvos geležinkeliai buvo sukarinti ir įslaptinti.

Daug ašarų ant iki šiol išlikusių bėgių išliejo Biržų tremtiniai. Dalis šių tragiškų istorijų buvo aprašyta „Biržiečių žodžio“ puslapiuose. Viena jų vyko geležinkelio stoties pastate.

Viena pirmųjų Biržų tremtinių buvo ir tarpukariu garsėjusio statybų rangovo Jono Morkūno duktė Birutė.

Į gyvuliams transportuoti skirtą vagoną Birutė Morkūnaitė pateko 1941 metų birželį – prieš paskutinį gimnazijos baigiamąjį egzaminą.

Iki ešelonui pajudant, apsaugininkai netikėtai išsivedė Birutę iš vagono į stoties keleivių laukiamąją patalpą. Čia ji pamatė gimnazijos mokytojų brandos egzaminų komisiją. Ginkluotų sargybinių apsupta ji išlaikė paskutinį egzaminą. Su paruoštu atestatu atskubėję gimnazijos darbuotojai traukinio stotyje jau neberado. Ešelonas buvo išvykęs.

Vežimo metu sąmonės netekusi Birutės motina liko namuose. Tačiau ji atsigavo ir ryžosi savųjų nepalikti. Vidurnaktį Biržų geležinkelininkai drezina ešeloną pavijo ir motina tremtin išvyko kartu su šeima.

Sovietus pakeitę naciai pastatė 35 kilometrų ilgio siauruko ruožą Joniškėlis–Žeimelis su tiltu per Mūšos upę, įrengė Vaškų ir Švobiškio stotis.

Nacių okupacijos metais naktį atvykusio traukinio bilietas atstojo leidimą pareiti namo. Leidimus važiuoti siauraisiais geležinkeliais išduodavo Biržų burmistras, o plačiaisiais geležinkeliais – apskrities viršininkas.

Čekoslovakijos “Škodos” gamyklos garvežys Biržuose apie 1936 m. Spektaklio „Svetimo kūdikio“ artistai Biržų geležinkelio stotyje. A. Marcinkevičiaus albumo nuotr.

Vienais metais mudu su mama išsiruošėm aplankyti Kaune gyvenusią seserį. Patekti į jį buvo sudėtinga. Gavus būtiniausius sveikatos pažymėjimus, leidimus, gimnazijos pažymą, sunkiais lagaminais ir ryšuliais su maisto produktais nešini (tais laikais tai buvo laukiamiausios lauktuvės), mes sėkmingai siauruku atriedėjome į Šiaulius. Čia paaiškėjo, kad į plačiojo geležinkelio traukinį nebūsime įleisti be gydytojo pažymos, liudijančios, kad su savimi nesivežame utėlių ir kitokių parazitų. Palikę pasaugoti daiktus nepažįstamiems, pasileidome į miestą ieškoti gydytojo. Tokį radome, pažymas gavome. Grįžę į stotį, mūsų daiktų saugotojai jau buvo išvažiavę savo keliais. Laimei visus paliktus daiktus radome.

Praūžus frontui sudegė ir mūsų butas. Įvertinę miglotas padegėlių gyvenimo Biržuose perspektyvas, mudu su mama nutarėm išvažiuoti į Kauną pas ten gyvenusią seserį. Siaurukas ruošėsi pirmam pokariniam reisui. Sesers ieškoti išsiruošiau ir aš – šešiolikmetis „zenkelis”.

Kelionė buvo įsimintina. Žmonės rublių dar neturėjo, todėl į vagoną įsėdau be bilieto. Jų niekas pirkti ir nereikalavo.

Nuriedėjus iki Pasvalio sužinojau, kad keleivinis vagonas atkabinamas, o garvežys toliau temps platformas su bulvėmis, runkeliais. Vos spėjęs užšokti ant pajudėjusios platformos su bulvėmis, sušalęs pasiekiau Panevėžį. Šiaulių kryptimi siaurukas dar nekursavo. Panevėžyje teko ieškoti būdų, kaip plačiuoju geležinkeliu pro Švenčionėlius ir Vilnių pasiekti Kauną. Su dviem nepažįstamomis moterimis pavyko įsikurti kariško ešelono krovininio vagono tambūre. Ten mes trise vos tilpom, bet rinktis nebuvo iš ko. Vos judėdamas ir po kelias valandas viduryje laukų stoviniuodamas (gal buvo bijoma priešo bombonešių antpuolio) ešelonas artėjo prie Vilniaus. Paskui mes įsitaisėme prie atviroje platformoje transportuojamo šarvuočio. Vienu metu girti sargybiniai ketino mus išmesti. Bet iš Biržų pasiimtas duonkepėje krosnyje išlikęs 250 gramų degtinės buteliukas kareivių širdis suminkštino ir mes Vilnių pasiekėme laimingai. Čia aš vėl susiradau į Kauną važiuojantį karišką traukinį.

Geležinkelio nykimo metas

Po karo siaurojo geležinkelio atkūrimo ir plėtros, perspektyvos tapo labai miglotos. Lietuvos geležinkelių ateitį lėmė tarybinės ekonomikos ir politikos tikslai. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas strateginę paskirtį turintiems tranzitiniams platiesiems geležinkeliams. Vietinės reikšmės siaurieji geležinkeliai buvo pasmerkti išnykimui.

Nuo 1945 iki 1980 metų buvo uždaryta daugiau kaip 400 kilometrų ilgio 20 siaurojo geležinkelio ruožų. Ilgiausiai išliko kiek didesnę krovinių apyvartą turėję Biržų–Joniškėlio bei Joniškėlio–Panevėžio ruožai. Į Biržus suvažiuodavo 3 traukiniai: 2 prekiniai ir keleivinis. Plečiantis ir vystantis autotransportui, siaurukai tapo ekonomiškai nerentabilūs. 1988 metais nutrauktas keleivių vežiojimas. Liko tik krovinių pervežimas.

Atkūrus šalies Nepriklausomybę, krovininiai traukiniai į Biržus važinėjo dar kelerius metus. 1995 metais Biržų geležinkelio stotyje dar dirbo 5 žmonės. 1996 metais į Biržus einanti geležinkelio linija buvo uždaryta.

750 milimetrų vėžės siauruko atšaka Biržuose – šiandien XX a. pradžios technikos paminklas. 1996 m. stotis įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Pastarųjų kelių dešimtmečių laikotarpyje apie 50 km užmiesčio ruože bėgiai ir pabėgiai buvo išgrobstyti. Kelio pylimas apaugo krūmais, medžiais.

Ekonomiškas nerentabilumas tokį istorinio objekto nykimą pateisina. Jo išlikimą gali nulemti tik panaudojus pramogoms. Kaip tai daro estai. Jie net organizuoja varžybas drezinomis, kurių pavadinimas pas mus ilgą laiką buvo pamirštas. Ir tik dabar, rengiant miesto šventes, jį prisiminėm. Bet kaip tai įgyvendinti, jei tam reikia erdvės, o kelias seniai išgrobstytas?

Biržų mieste yra išlikę stoties, jos depo su gyvenamuoju namu pastatai, vandentiekio bokštas, geležinkelio atkarpa, šilumvežis Tu2 su vagonais.

Šiandien eksponuojamas XX amžiaus VI dešimtmetyje Kalugoje pagamintas tarybinis šilumvežis TU2 negali atstoti tarpukario „kukuškos“, automatrisos bei miniatiūrinių vagonėlių romantikos.

Rašinio pradžioje aš bandau pranašauti paskutinį rūdijančio šilumvežio pyptelėjimą. Norėtųsi, kad tai būtų mano klaida.

Borisas JANUŠEVIČIUS

,,Biržiečių žodis“

 

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.