Pro memoria siaurukui (I)

2018-10-02 | Kategorija: Istorija ir žmonės

„Kukuška“ prie Senosios Pasvalio geležinkelio stoties ~1928 m. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Panašu, kad maždaug prieš 80 metų „kukuška“ vadintas siaurasis geležinkelis baigia savo dieneles. Išlikęs rūdijantis lokomotyvas dar kokio minėjimo proga pyptels kartelį, kitą… ir po legendinio siauruko. Jo prisikėlimui šansų nesimato.

Sugrįžimai

Kai dar dažnai lankydavausi Biržuose, mėgdavau pavaikščioti po buvusios geležinkelio stoties teritoriją, prisiminti kadaise čia prekinius vagonus stumdančio garvežiuko ūksėjimą, geležinkeliečių švilpukų aidėjimą.

Štai pakhauzas. Čia Biržų Jaz-Band orkestru garsėjęs jo vadovas E. Dubauskas su pagalbininkais rūšiuodavo ir į vagonus kraudavo išvežti skirtus krovinius. Štai vieta, į kurią vieno mūsų buvimo stotyje metu trenkė žaibas.

Šypsausi prisiminęs, kaip mes paaugliai su batais rankoje basi straksėdavom nuo saulės įkaitusiais bėgiais ir varžydavomės, kas toliau jais nustraksės. Net paauglystėje mėgtą dervomis ir tepalais mirkytų pabėgių aštrų kvapą prisimenu.

Važiuojant vasarą beveik visi keleivinių vagonų langai buvo atidaryti. Išlindus iki pusės pro langą, stebėdavau, kaip sąstatui darant lanką, iš priekyje riedančio garvežio kamino ant laukų virsta didžiuliai tirštų dūmų kamuoliai.

 

Traukinio belaukiant

Provincijos miesteliui geležinkelis buvo ir savotiška pramoga. Kartais vakarėjant į stotį išsiruošdavom ir tada kai nieko iš saviškių atvažiuojant nelaukdavom. Taip sau – pasižmonėti. Susėdę ant suoliukų stebėdavom, kaip renkasi ko nors laukiantys žmonės. Perone gražu. Jis neseniai išklotas betono plytelėmis. Tai Biržuose – naujiena. Štai – eiklių žirgų tempiama „lineika“ atvažiuoja Binė Kacas. Už mokestį jis pavėžės kokį sunkiais lagaminais apsikrovusį atvykėlį.

Pagaliau tolumoje pasigirsta garvežio ūkčiojimas. Į peroną išeina stoties viršininkas su mums, vaikams, nuostabaus grožio raudona kepure. Kiek pamenu – tai „barzdela“ vadintas E. Balčiūnas. Nuo suoliukų pakilę laukiantieji eina prie lėtai artėjančio traukinuko. Iš jo mojuoja besišypsantis garvežio mašinistas ir prie atvirų vagonų langų susispietę keleiviai. Traukiniui sustojus pasigirsta garsus išleidžiamo garo šnypštimas. Garvežys lyg atsidūsta. Kai kurie keleiviai savo nešulius pro vagonų langus perduoda sutinkantiesiems. Taip išvengiama stumdymosi ankštame vagone. Visur džiugus klegesys, glebėsčiavimasis.

Pro besiskirstančius miestiečius su pakrauta „lineika“ pradarda Binė Kacas.

O kiek klyksmo sukeldavo vaikai, kai gastroliuojantys cirkai ir žvėrynai siauruku atgabendavo dramblį, kupranugarį ir Kęstučio gatve juos pravesdavo iki Rinkos aikštėje įrengtų palapinių!

Seniai nutilo tarpukariu, kovo ir spalio mėnesiais, į kariuomenę iš čia išvykstančių naujokų girti balsai ir sovietmečio tremtinių raudos. Bet apie tai – vėliau.

1935 metais seseriai išsikėlus gyventi į Kauną, mano ir mamos kelionės siauruku padažnėjo. Pasiekę juo Šiaulius čia persėsdavome į plačiabėgį traukinį Mažeikiai–Kaunas.

 

Truputis istorijos

Prieš I pasaulinį karą tuometinės Lietuvos teritorijoje buvo tik vienas 215 km ilgio siaurasis traukinys nuo Panevėžio iki Pastovų. 1898 metais pastatyto 75 cm platumo siaurukas aptarnaudavo platųjį geležinkelį: gabendavo iki jo krovinius ir perveždavo keleivius.

„Kukuška“ netoli Joniškėlio 1928 m. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Prasidėjus karui, 1916 m. miško ir kitų mūsų krašto išteklių ir produkcijai išvežti į Vokietiją vokiečių okupacinė valdžia nutiesė naujus 60 cm pločio siaurojo geležinkelio ruožus: Gubernija–Pasvalys, Joniškėlis–Žeimelis, Rokiškis–Aknistė, Skapiškis–Suvainiškis ir kt.

Gerokai pasenusius garvežius ir vagonus 1920–1938 metais Lietuva nuomojo iš Vokietijos. Viską reikėjo remontuoti, o atskirus išmontuotus ruožus ir atstatyti.

Trūko kvalifikuotų geležinkelio darbuotojų, kuro, tepalų. Pristigus anglių buvo naudojamos malkos. Jei kelionės metu malkos baigdavosi, talkinant keleiviams mašinistas pakelėje išlipdavo ir jų prisipjaudavo miške.

Kasmet augantis šalies ūkis ir keleivių srautai vertė didinti pervežimų skaičių. Todėl teko iš esmės pertvarkyti esamą geležinkelių infrastruktūrą, suvienodinti vėžes. Keičiantis naujos kartos garvežių svoriui, traukos jėgai ir greičiui buvo keičiami pabėgiai bei dedami sunkesnio tipo bėgiai, pilamos sankasos, rekonstruojamos vandens pralaidos. Medinius tiltus pakeitė gelžbetoniniai, nugriautų laikinų stočių vietoje iškilo naujos: su atnaujintomis tarnybinėmis patalpomis ir geležinkelio tarnautojų butais.

Iki 1935 metų dauguma siaurojo geležinkelio ruožų buvo paplatinti iki 750 milimetrų.

Laikui bėgant buvo keičiami ir lokomotyvai bei vagonai. Keleivinius vagonus gamino dirbtuvės Kaune, prekiniai buvo perkami Vokietijoje bei Rusijoje. Prieš II karą Biržų–Šiaulių ruože kursavo Čekoslovakijos „Škoda“ įmonėje gaminti P4 serijos garvežiai. 600–800 tonų sąstatus jie pajėgdavo traukti 50–60 kilometrų per valandą greičiu.

1921 m. siaurukas iš Gubernijos pratęstas iki Šiaulių.

Pirmojo Lietuvos finansų ministro Martyno Yčo iniciatyva 1922 m. pastatyta siaurojo geležinkelio atkarpa nuo Pasvalio iki Biržų. Iki tol biržiečiai artimiausią geležinkelio stotį Panevėžyje, arba Rygos–Daugpilio liniją pasiekdavo tik arkliais. Tai buvo pirmas siaurojo geležinkelio ruožas, nutiestas savomis Lietuvos valstybės lėšomis.

Per Nepriklausomybės metus buvo nutiesta 467 kilometrai siaurojo geležinkelio. Juo buvo vežiojama eksportui skirta miško medžiaga, kvarcinis smėlis, gyvuliai, linai, runkeliai, maisto produktai.

Juo suaugusieji važinėdavo į darbą, vaikai – į mokyklą. Savaitgaliais traukinukas buvo pilnas uogautojų ir grybautojų, žiemą – slidininkų.

Iki Šiaulių jis stodavo net šešiolikoje tarpinių stotelių.

1922 m. už pravažiuotą kilometrą I klasės vagonu iš keleivio buvo imama 7,20 auksino (markių), III klasės – 1,80 auksino.

Į paminklo S. Dagiliui atidarymo iškilmes 1923 m. rugsėjo 2 d. Seimo vicepirmininkas daktaras J. Staugaitis atvyko siauruku.

1935–1940 m. Biržų miesto burmistru dirbęs Petras Jurgaitis penktadieniais juo važinėdavo į Joniškėlio valsčiuje turėtą savo 50 ha. ūkį.

1927 m. geležinkelio stotyje susirinkęs gausus Biržų visuomenės būrys išlydi mylimą gimnazijos mokytoją Stasį Paliulį (stovi ant vagono laiptelių) dirbti į Raseinių gimnaziją. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Biržiečių svajonės turėti platųjį geležinkelį

Tobulėjant transportui ryškėjo siaurojo geležinkelio trūkumai.

1927 m. lapkričio 20 d. „Biržų žinios“: „Biržų geležinkeliukas dėlei sniego iš pat pirmos pasnigimo dienos buvo 3 dienas sustojęs judėti. Taip biržėnai buvo atkirsti nuo gyvesnių centrų. Žiemą, tikimasi, biržėnus privers plačiau naudotis radio, nes gelžkeliukui įklimpus į pusnis, kartais reguliariai nebegaunamas paštas.“

Biržų valdžia svajojo ir nuolat ragino Kauno viršininkus atvesti į Biržus platųjį geležinkelį. Šiuo reikalu 1930 m. viduryje Biržų apskrities savivaldybė priėmė rezoliuciją, siūlančią vyriausybei geležinkelio statymo reikalams apmokestinti kiekvieną degtinės ir kitų svaigiųjų gėralų litrą po 40 centų ir Biržai–Šiauliai ruožu gabenamus visus krovinius – po du centus už tonkilometrį.

1932 metų pabaigoje „Biržų žinios“ pranešė, kad plačiojo Biržų–Šiaulių geležinkelio projektas paruoštas. Jį buvo numatyta pravesti siaurojo geležinkelio trasa. Tik iš Šiauliu jis buvo pasuktas ne Gubernijos, o Radviliškio link.

Deja, pastangos statyti platųjį geležinkelį liko neįvykdoma svajone.

1938 m. gruodžio 3 d. atidarius siaurojo geležinkelio ruožą Panevėžys–Joniškėlis, Biržai buvo sujungti su Panevėžiu. Biržuose tais metais iškilo keturis lokomotyvus talpinantis depas su gyvenamuoju namu ir vandentiekio bokštas.

Iki 1957 metų vagonus vežė garu varomi lokomotyvai.

 

Apie siauruką – linksmai

Tarpukario spaudoje „siaurukas“ buvo dažnai kritikuojamas. Su pašaipa buvo rašoma: „Vienas vargas su tuo siauruoju geležinkelio traukinuku. Žiemą, kada geležinkelį bent kiek užpūsto, mažutis garvežėlis, vadinamas „kukuška”, ima ir nebeišveža keleto vagonėlių. Keleiviai tada ir šąla, ir alksta. Nori važiuoti į Biržus žiemą, paimk bent kelioms dienoms maisto, apsivilk kuo šilčiausia, kailiniais, vailokais, nes gali į sniegą įklimpti. Tarnautojams irgi vargas. Vagoniukus aprūpink malkomis, žvakėmis. Malkos kartais pasitaiko ne visai sausos, negali vargšai įkurti: pila žibalą ant jų, vagonėly prismirsta, prirūksta. Mat, jame stovi tokie maži geležiniai pečiukai, per stogą iškišti skardiniai kaminėliai rūksta… Kai jau įkuria tą pečiuką, kai įkaista, kartais net raudonas, ankštam vagonėly pasidaro karšta, gali vanotis, o čia bėda – pasileidžia žvakės ir užgęsta. Tamsu, karšta, galva svaigsta…”

O Borisas Dauguvietis pasakojo kaip kelionės „kukuška“ metu sušalęs jis iššokdavo iš važiuojančio vagono ir pabėgėdavo greta jo, kol sušildavo.

Prieš 1925 metų Kalėdas dėl sniego pūgų traukinys kelias dienas ženkliai vėluodavo, o 1927 metų lapkritį tris dienas visai nepajudėjo. Sutriko pašto pristatymas. 1929 metų balandį važiuojant nuo Joniškėlio tilto į upę nukrito keturi vagonai. Buvo sužeistų.

Geležinkeliečio Edvardo Dubausko suburtame orkestre grojęs mano brolis prisimindavo, kad važiuodami koncertuoti toliau nuo miesto, jie sugebėdavo reikiamoje vietoje iš vos ropojančio traukinuko su instrumentais iššokti. Būgną numesdavo į pusnį.

Ir vis tiek – tai jau buvo transportas. Vidutiniškai kasdien juo naudojosi daugiau kaip 50 biržiečių.

 

Borisas JANUŠEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.