Pranas Lembertas. Mylėjęs poeziją ir žmones

2018-10-02 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Prano Lemberto knyga. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Prano Lemberto metais galime pavadinti 2017-uosius metus. Tuos metus įprasmino dvi reikšmingos buvusio Biržų apskrities notaro ir poeto Prano Lemberto jubiliejinės datos. Rugsėjo 18 dieną suėjo 120 metų, kai Suduvos žemėje, Eiciūnų kaimo ūkininko šeimoje gimė dainininko, aktoriaus, poeto, sportininko, visuomenininko, ištikimo Lietuvos patrioto talentais apdovanotas kūrėjas. Kita data liūdnesnė – prieš 50 metų (1967 metų lapkričio 29 dieną) Pranas Lembertas mirė, palikęs ne tik savo poeziją, bet ir artimųjų bei bičiulių prisiminimus apie jo taurią ir šviesią asmenybę.

Šių reikšmingų datų paskatinti Lietuvos notarų rūmai Biržuose, Rotušės gatvėje, prie namo, kuriame buvo notaro Prano Lemberto biuras, 2017 metų rudenį atidengė skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurtą atminimo lentą. O šiais metais Notarų rūmų iniciatyva ir lėšomis išleista solidi poeto gyvenimui ir kūrybai skirta knyga „Pranas Lembertas. Poezija“. Iki šiol apie poetą ir žinomiausią Biržų notarą buvo išleista ne viena knyga, tačiau „Čia pirmą kartą Prano Lemberto poezija pristatoma lietuvių lyrikos kontekste, aptariama jo eilėraščių problematika, žanrinė įvairovė, poetinė kalba, literatūrinės įtakos, pateikiamas Lemberto poezijos literatūrinis žodynas“ – rašo knygos pratarmėje jos sudarytojas daktaras Eugenijus Žmuida. Yra ir Lemberto premijos laureatų (tarp jų ir iš Biržų krašto kilusi Aušra Kaziliūnaitė) sąrašas, kompaktinė plokštelė su Prano Lemberto eilėraščių tekstais sukurtomis dainomis, o tarp knygoje panaudotų nuotraukų – keletas ir iš Biržų „Sėlos“ muziejaus fondų.

Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Tai išsamiausia poeto kūrybos knyga, kurioje sudėti į jo poezijos rinkinius („Saulėtekiai“, „Baltija šaukia“, „Šaukiu, o Nemune“, „Tėviškės drobės“, „Menu birželį“, „Širdis skambėjo dainomis“) nepatekę eilėraščiai, miniatiūros, didelis pluoštas proginių eilėraščių ir dedikacijų, parašytų įvairioms progoms artimiesiems ir bičiuliams, tarp kurių Bernardas Brazdžionis („Toks tolimas rankai/ Toks artimas širdžiai/ Būk sveikas, Bernardai/ Brazdžioni iš Biržų“), Stasys Santvaras, Faustas Kirša, Mykolas Vaitkus ir dar daug literatūros ir meno pasaulio žmonių. „Tai rodo gana platų Lemberto socialinį ir kultūrinį lauką, su kuriuo jis ir jo šeima bičiuliškai bendravo“ – rašo knygos sudarytojas.

Knygoje Pranas Lembertas įvertintas kaip poetas mėgėjas, eilėraščius rašęs savo malonumui – „daugiausia iš meilės tėvynei, jos gamtai, istorijai, artimiesiems žmonėms. Rašė iš begalinio džiaugsmo gyventi, būti, mylėti. Lietuva Lemberto eilėraščiuose – rojaus kraštas. Čia gražiausia pasaulyje gamta – nuolat žydi gėlės ir skamba dainos. Čia gyvena laimingiausi žmonės, savo darbais puošiantys bažnyčias ir pakeles, savo sodybas, miestus ir kaimus.“

Kaip daugeliui to meto lietuvių inteligentų Lembertui, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, teko patirti pasitraukimo iš Lietuvos vargus, emigracijos rūpesčius, tačiau jis ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais „liko gimtosios žemės poetas, svajojantis tarsi į amžinąjį rojų grįžti į gimtosios žemės palaukę, į artojų ir geltonkasių seselių žemę, į margų laukų žydėjimą.“

Skambios, lyriškos eilės patiko muzikams, todėl Prano Lemberto eilėraščiams muziką kūrė net 16 kompozitorių (tarp jų garsūs Biržų krašto muzikai Vladas Jakubėnas ir Antanas Budriūnas). Rašytojas ir žurnalistas Bronys Raila yra rašęs, kad Pranas Lembertas į lietuvišką dainą ryškiausiai įėjo vienu eilėraščiu, šiltu ir artimu kiekvieno žmogaus sielai, virtusiu lyg ir liaudies daina. Tai eilėraštis „Tau, sesute“, pirmą kartą paskelbtas 1927 metais savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva“, vėliau išspausdintas jubiliejiniame „Biržų žinių“ numeryje ir 1935 metais Biržų spaustuvėje išleistame pirmajame Lemberto eilėraščių rinkinyje „Saulėtekiai“. Melodiją šiam eilėraščiui sukūrė Stepas Graužinis. Greitai „Tau, sesute“ tapo ne tik mėgiama karių žygio daina. Ji skambėjo jaunimo susibūrimuose, ją dainavo kaimo žmonės patalkiuose, vestuvėse, krikštynose. Dažnas nežinodamas, kas šios dainos žodžių ir muzikos autoriai.

Vis prisimenu, kaip pokario metais su jau seniai Anapilin išėjusiu vaikystės dienų bičiuliu, vėliau kunigu Vytautu (jo amžinojo poilsio vieta Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčios šventoriuje), dar būdami paaugliai, dviejų augalotų beržų pavėsyje prisigaudusiame klojime, kurio seniai nė pėdsako neliko, dainuodavom lietuviškas dainas. Dažniausiai pradėdavom mielais, dvasią keliančiais posmais:

Tau, sesute, puikios gėlės.

Man gi kardas prie šalies,

Tau akis plaus ašarėlės,

Man gaisrai takus nušvies

Tik po daugelio metų iš biržiečio rašytojo Petro Skodžiaus sužinosiu, kad šios dainos žodžių autorius – poetas ir Biržų notaras, į Biržus kartu su žmona Monika atvykęs iš Kauno 1926 metų vasarą. Gyvenęs čia iki 1944-ųjų vasaros, kuomet nuo artėjančių sovietinių represijų nusprendė trauktis į Vakarus. Biržus paliko skaudančia širdimi, nes čia prabėgo gražūs jo savarankiško gyvenimo dešimtmečiai. Čia jis tapo Biržų visuomenės pripažintu ir gerbiamu ne tik notaru, bet ir kultūros žmogumi.

Nelengva būtų išvardinti visus jo darbus ir pareigas. Pranas Lembertas buvo išrinktas Biržų miesto tarybos nariu, buvo Šaulių sąjungos Biržų skyriaus valdybos ir Šaulių teatro direkcijos narys. Jau vėliau, gyvendamas Amerikoje, Santa Monikoje, priklausė Lietuvių rašytojų draugijos ir Dailiųjų menų klubams.

Pranas Lembertas pasižymėjo kaip aktyvus Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Biržų klubo bendradarbis, vadovavo Lietuvių – latvių vienybės draugijos Biržų skyriui, buvo „Mūzos“ draugijos valdybos narys, išrinktas Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus vadovu.

Jis įkūrė Vilniui vaduoti Biržų sąjungos skyrių, rūpinosi Biržų kraštotyros muziejaus steigimu. Jo iniciatyva piliakalnyje buvo įrengtos lauko teniso žaidimo aikštelės, žiemą – čiuožyklos, kuriose su žmona mokė miestiečius čiuožti, net dailiojo čiuožimo.

Jis rūpinosi, kad Biržuose būtų atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas Jonušo Radvilos paminklinis biustas. Dažnai J. Basanavičiaus universiteto klausytojams biržiečiams skaitė įvairias paskaitas, rašė ir spausdino „Biržų žiniose“, „Iliustruotoje Lietuvoje“ ir kitur straipsnius ir eilėraščius, kuriuos pasirašydavo Pr. Lemberto, Prano Bijūno, Poeto, Vilties ir kitais slapyvardžiais.

Turėjo gražų balsą (tenorą), todėl dažnai kartu su Šaulių sąjungos choru giedodavo solo bažnyčiose, dainuodavo Panevėžyje, Šiauliuose, Bauskėje, Kaune. Jam teko koncertuoti su garsiomis operos solistėmis Adele Galauniene ir Vince Zauniene. Mėgo dainuoti paties iš rusų kalbos išsiverstą dainą „Tyluma“, o jo mėgstamiausia giesmė buvo „Ave Marija“.

1940 metais, sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, notaras Lembertas buvo atleistas iš darbo. Jam pasiūlyta kukli sekretoriaus vieta. Jos atsisakęs pasirinko kelių priežiūros inspektoriaus darbą. Vengdamas gresiančio kalėjimo ir tremties, iš Biržų išvyko į Kulautuvą. Grįžo, kai Lietuvą užėmė vokiečiai. Vėl dirbo notaru. Rėmė karo nuskurdintus tautiečius. Siekė atgaivinti „Mūzos“ teatrą. Giedojo Biržų katalikų bažnyčios chore.

Pasitraukęs į Vakarus, Pranas Lembertas su šeima (žmona ir sūnumi Vitaliu) penkerius metus praleido Vokietijoje. Gavęs Kosto Domikio kvietimą, iš Bremeno uosto laivu atplaukė į Niujorką.

Keturiolikai metų apsistojo Bostone. Vėliau persikėlė gyventi į kurortinį Kalifornijos miestą Santa Moniką. Ir čia dosniai aukojo lietuvių kultūriniams reikalams, rėmė Santa Monikos lietuvių mokyklą. Kaip ir Bostone Santa Monikoje Lemberto namai tapo miela artimiausių bičiulių susibūrimo vieta.

Jau po jo mirties poetas Bernardas Brazdžionis sakė, kad „nuostabiai jautrus, giliai išgyvenančios, tuojau pajuntančios, greitai atsiliepiančios širdies dainius ir žmogus buvo Pranas Lembertas. Eidamas per gyvenimą jis visur žėrė savo geros širdies spindulius, visur žėrėjo čia kūrybine nuojauta, čia artimo meile, čia bičiulišku jautrumu, čia žmogišku kilnumu.“

Paminklinė lenta prie notaro biuro. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

1997 metais Biržuose, minint 100 metų sukaktį, bene pirmą kartą prisiminta šviesi notaro ir poeto Prano Lemberto asmenybė. „Biržiečių žodyje“ apie poetą išspausdintas išsamus šio rašinio autoriaus straipsnis. Iš Santa Monikos atvykęs sūnus Vitalis su žmona Danute prie namo Rotušės gatvėje, kur gyveno Prano Lemberto šeima, atidengė atminimo lentą. „Sėlos“ muziejuje buvo surengta poetui skirta paroda, kurią susirinkusiems pristatė muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Literatūriniame vakare po pranešimų apie Lemberto gyvenimą ir veiklą, poeto eilėraščius ir dedikacijas skaitė aktorė Olita Dautartaitė, o Biržų tremtinių ansamblis padainavo Prano Lemberto dainą „Tau, sesute“.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

 

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.