Obelaukiečiai įsiamžino savo kaimus

2018-09-28 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Lentoje – nykstančių ir gyvuojančių kaimų pavadinimai ir gyventojų skaičiai. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Biržų rajono kaimo bendruomenės iš užmaršties kelia išnykusių kaimų vardus. Akmeninis aukuras su paminkline lenta, kurioje iškalti išnykusių ir gyvuojančių bendruomenės teritorijoje kaimų vardai, budi ir Obelaukiuose. Rugsėjo 30 dieną 14 valandą, sekmadienį, aukure suliepsnos ugnis, o bendruomenės namuose lauks šventė.

Obelaukių kaimo bendruomenės teritorijoje – 17 kaimų. Vieni išmirę, kituose – po vieną, po du, po tris, po keliolika, po keliasdešimt gyventojų. Centre, Obelaukiuose, – 335 gyventojai. Simboliškai į aukurą sumūryta tiek akmenų, kiek šiandien kaimuose likę gyventojų: 445. Akmenis iš savo laukų nešė, rinko, suvežė Juozas Kairys, Rožė ir Virgis Krisiukėnai, Gendra Auželienė. Paskutinius akmenis išvykdamas uždarbiauti į užsienį ant aukuro uždėjo naujakurys Deivydas Jakavickas. Aukuro sutvirtinimui reikėjo dviejų priekabų smėlio. Pirmąją priekabą rinktinio latviško smėlio dovanojo Vladas Krikštonavičius. Akmenis aukuran rikiavo bendruomenės pirmininkės Danutės Semenovienės vyras Aleksandras ir laikinuosius darbus dirbantys žmonės. Kaimų pavadinimus įamžino tautodailininkas kalvis, Biržų miesto seniūnijos seniūnas Vytas Jareckas.

– Mes suprantam: seniūnui daug darbo, rūpesčių, bet jis pasirūpino ir mūsų bendruomenės istorija. Daugianorė ir įkyri buvau. Ne vien tik kaimo pavadinimų, bet ir gyventojų skaičių norėjau įamžinti. Įamžinome praeities ir dabarties istoriją ateities kartoms. Važiuos kas pro šalį, stabtels ir sužinos, kiek 2018 metais jo gimtinėje gyveno žmonių, – sako Danutė Semenovienė.

Danutei kaimų istorija parūpo prieš kelerius metus. Įkvėpė Smilgių kaimo bendruomenės patirtis. Nesinorėjo kopijuoti, norėjosi kažko savitesnio, artimo savo kraštui. Kol kūrė planus, medeikiečiai obelaukiečius ir aplenkė. Sukosi mintyse ne vienas eskizas. Iš pradžių planuota kaimų vardus įprasminti ąžuoliniame koplytstulpyje, bet ąžuolas dar drožėjui prie jo neprisilietus, suskilo. Atsisakė. Vėliau nusižiūrėjo galiūną akmenį. Suabejojo: jis guli nuošalesnėje vietoje. Neišjudinsi. Bus rūpesčių, teks aplinką prižiūrėti. Po kiek laiko gali nebelikti ir norinčių to darbo imtis. Gerai, kad neskubėjo. Trečiasis obelaukiečių variantas – tinkamiausias ir originaliausias.

Obelaukių kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Semenovienė prie aukuro. Jame įamžinti bendruomenės teritorijoje esantys kaimai. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Bendruomenės pirmininkė Danutė svarsto: kraštiečių prisiminimai apie gimtinę – įvairūs. Vienų širdyse visą gyvenimą rusena tėviškės žiburėlis, akyse – praminti takai. Bet ne kiekvienam gimtinėj juoda pluta – pyragai. Kai kurie net prisiminti nebenori, kaip užpustytame vienkiemyje sėdėjo be duonos…

– Ruolišky, Benosišky, Paskevitiškyje, šitoje pusėje Varniūnų – nė vieno gyventojo. Jukniškiuos, Svirgeliškiuos, Izdoniškyje, Rudėnuose, Urboniškyje – tik po vieną gyventoją, – bendruomenės pirmininkė vedžioja prisiminimais po nykstančius kaimus.

Urboniškio kaimo gyventojas, buvęs tremtinys Vidutis Gasiūnas – visiems pavyzdys. Vidutis gyveno mieste. Po kelių dešimtmečių panoro grįžti į gimtinę, ūkininkauti. Vidučiui už savo gimtinės istoriją teko ir pakovoti. Sunykęs Urboniškio kaimas jau nebeegzistavo. Jis buvo perkrikštytas į Benosiškį, gretimą kaimą. Paaiškėjo, kai Gasiūnui reikėjo atstatyti nuosavybės teisę į tėvų žemę. Vidutis su vilniečiu broliu surinko šūsnį įrodymų, dokumentų. Ir nors valdininkai Gasiūną stumdė iš vieno kabineto į kitą, vyriškis nepasidavė. Teisingumas atstatytas. Vidutis Gasiūnas – ne Benosiškio, bet Urboniškio kaimo gyventojas. Vienintelis.

Danutė Semenovienė prisimena: kaimų gyventojai sužinoję, kad ruošiamasi įamžinti bendruomenės teritorijoje esančius kaimus, sujudo. Norėjo patikslinti kaimų vardus, dalinosi prisiminimais. Bendruomenės pirmininkė kaimų pavadinimus susirinko iš Širvėnos seniūnijos sąrašo.

– Prie manęs pristojo vieno kaimo gyventoja Aldona Viederienė ir teiravosi, kokius kaimus žymėsime? Pavardinau. O Viederienė manęs ir klausia: ar žinojau, kad Devynbalsių kaimas anksčiau buvo vadinamas Alfrediškiais? Vileišienės amžiną atilsį sesers Otilijos Ruplėnienės gimimo metrikuose nurodytas toks kaimas. Ir jos senelių žemės dokumentuose – Alfrediškiai. Todėl prie Devynbalsių kaimo skliausteliuose ir įrašėme ankstesnį kaimo vardą: Alfrediškiai, – paaiškina Danutė.

Stačkūnų kaimo gyventoja Aldona Viederienė liudija: anksčiau Devynbalsiai buvo vadinami Alfrediškiais. Įamžintas ir šis kaimo vardas. Emilijos Jasukaitienės nuotr.

Aldonai Vileišienei dar motinėlė pasakojusi: kaime gyvenęs toks vienišius Alfredas. Iš pradžių buvęs tik vienkiemis. Kai jis pasimirė, pamažu kaimas pradėjo plėstis. Jame apsigyveno 9 gyventojai, todėl jie savo kaimą pavadino Devynbalsiais.

– Kai rinkomės savo gyvenvietei gatves, nesusimąstėme. Galėjome gatves pavadinti išnykusių kaimų vardais. Vieną tik gatvę, Rudėnų, įamžinome. Gal ateities kartos bus supratingesnės? Bet mūsų krašte gimstamumas mažėja. Nežinia kokia ateitis laukia, – atsidūsta Danutė Semenovienė.

Ir pasidžiaugia: kol nepajudini žmonių, tol rodos: viskas pamiršta. Tik pajudini, ir prisimena, ir nori pasakoti, ir turi ką papasakoti. Stačkūnų kaimo gyventoja Alvina Grundelytė prisiminimais nukeliavo į grafo Tiškevičiaus laikus, kai Obelaukiai dar buvo vadinami Oblaukiais.

Danutės žodžiais, jai nukrito nuo širdies akmuo. Kaimai įamžinti. Obelaukių bendruomenė praturtėjo. Naujas istorinis simbolis.  Savomis rankomis, savomis širdimis sukurtas. Turėtų būti brangu. Ir ne laikina. Tik rūpestis: kiek žmonių į šventę susirinks? Šventė sutampa su tarptautine senjorų diena. Obelaukiečiai pagerbs ir savo bendruomenės brangiausią turtą, senjorus. 24 iš jų sulaukę daugiau kaip 80 metų, per 90 metų slenkstį perkopusios dvi: Apolonija Čepienei (96), o Valerijai Krivickienei – 91 metai, pasakoja Danutė.

– Negalime dejuoti, kad nelinksmas mūsų kaimas ir kad nenorime dainuot. Bet kai kasdien kyla kainos, norisi mums ir pasidejuot, – tokios tokelės šiandien nykstančiuose Obelaukių bendruomenės kaimuose.

 

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.