Vladimiro rūpesčiai nuo žemės iki dangaus

2018-09-14 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Lebeniškių kankinio Šv. Nikandro cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Lebeniškių Šv. Nikandro cerkvė iš pirmo žvilgsnio suvargusi. Išgrobstytos ikonos, rūdimis nusėtas skardinis stogas, supuvusi krypstanti į šoną medinė tvora. Bet stačiatikių šventovės durys praviros. Altorius – saulės spinduliuos. Bus pamaldos. Vladimiro Dievo Motinos ikonos iškilmė.

Prieš iškilmę

Kol kas ant cerkvės laiptų sutinkame vienintelį parapijietį – cerkvės seniūną Vladimirą Riabovą. Jo rankose – šluota ir semtuvėlis. Šeimininką iki cerkvės atlydėjo jo augintinis katinėlis Rudis.

Vladimiras pirmuosius darbus baigė. Cerkvę iššlavė, šiukšles susėmė. Po pietų atskubės kaimynės. Jos cerkvę išsiurbs dulkių siurbliu, išplaus grindis. Panevėžietė Liolia Daučenskienė ką tik skambinusi. Ji teiravosi: ką su kilimu daryti? Liolios kaimynai panevėžiečiai kraustėsi į naują butą, jai atidavė puikų kilimą. Liolia kilimą norėtų padovanoti cerkvei. Kaip cerkvės seniūnas Vladelis nuspręs… Vladimiras svarsto: kilimą labiausiai tiktų patiesti cerkvės dešinėje pusėje, giedotojoms po kojų.

 

Po raktu

Vladimiras Riabovas cerkvės seniūnu išrinktas prieš ketverius metus. Kol buvo gausi parapija, dėl seniūno rinkimų diskusijų nekildavo.

– Iki tol cerkvės seniūno pareigos buvo paveldimos. Atitekdavo tam, kuris arčiau Dievo, gilesnio tikėjimo. Permainos įvyko, kai keitėsi kaimo bendruomenės pirmininkės. Pirmoji pirmininkė Regina turėjo cerkvės raktą. Vietos stačiatikiai nusprendėme, kad cerkvės raktas turi būti parapijiečio, cerkvės seniūno rankose, – prisimena Vladimiras.

Lebeniškių stačiatikių cerkvė visuomet turėjo seniūną. Iš vaikystės metų Vladimiras prisimena cerkvės seniūną jau amžiną atilsį Sergejų Beriozovą. Po jo mirties raktą perėmė Beriozovo giminaitė Ana Fadejeva, Vladimiro krikštamotė. Po Fadejevos mirties raktas iškeliavo pas pamaldžiąją tada dar jaunesnės kartos stačiatikę Valentiną Chotenovič. Valentina iškeliavo į Amžinybę ir cerkvės raktą perėmė jos vyras Genadijus. Po Genadijaus mirties – jo sūnus Eugenijus. Bet Eugenijus gyveno Panevėžyje, jau nebe vietinis. Jeigu būtinybė sunkiau jį surasti. Ir prasidėjo, pasak Vladimiro dvejonės – cerkvę rakint, nerakint, prirakint…  Privalėjo įvesti tvarką. Ketveri metai cerkvė – po  raktu.

– Mūsų cerkvę siaubė kelis kartus. Tol švarino, kol nieko nebeliko, tik altorius. Virš mūsų juodojo stalelio buvo varinis stovelis, kur žvakes melsdamiesi už mirusiuosius statydavome. 20 ar daugiau žvakelių tilpdavo. Pavogė ir tą. Stovelio nebeliko, tai atsivežėme ir pripylėme smėlio ir į jį degančias žvakeles per pamaldas sukaišome, – pasakoja cerkvės seniūnas.

Jis džiaugiasi atgimstančia cerkve. Išgrobstytas ikonas pakeitė jų kopijos.

 

Vladimiro Dievo Motinos ikona

Biržų rajono savivaldybės mero V. Valkiūno padovanota stačiatikių šventenybė – Vladimiro Dievo Motinos ikonos kopija. Visai neseniai jos garbei vyko cerkvėje vyko pamaldos. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Vladimiro Dievo Motinos ikonos kopiją Lebeniškių cerkvei padovanojo Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas. Vladimiro Dievo Motinos ikona – šventenybė, pati seniausia ir labiausiai garbinama. Pagal legendą, ikoną nutapė apaštalas ir evangelistas Šv. Lukas, kol Dievo Motina dar buvo gyva. Pamačiusi ikoną, Švč. Mergelė Marija tarė: „Tebūnie su šia ikona iš manęs Gimusiojo bei mano malonė“. Iš pradžių ikona buvo Jeruzalėje, po to perkelta į Konstantinopolį, o dar vėliau patriarchas išsiuntė ypatingą kopiją didžiajam Kijevo kunigaikščiui Jurijui Dolgorukiui. Nuo tol visa rusų žemės istorija susijusi su šia stebuklingąja ikona. Ypač minėtini 3 stebuklingi ir paslaptingi įvykiai, kai Dievo Motina 3 kartus išgelbėjo Rusiją nuo priešų užpuolimo liaudies maldomis. Dievo Motinos ikonos garbei tris kartus per metus: gegužę, birželį ir rugpjūtį, vyksta iškilmės stačiatikių cerkvėje. Rugpjūčio pabaigoje Vladimiro Dievo Motinos ikona garbinama už pergalę prieš grėsmingą tiurkų-mongolų užkariautoją Tamerlaną (1395 m.). Ką tik stačiatikių kalendoriuje perskaičiau legendą… Užkariautojui Tamerlanui tik priartėjus prie Maskvos sienos atrodė, kad mūšio išvengti nebepavyks, bet užkariautojas susapnavo sapną: nuo aukšto kalno nužengė moteris, apsupta ugninių angelų. Žyniai Tamerlanui išaiškinę sapną: jam apsireiškusi Dievo Motina ir neverta toliau užiminėti žemes, nes prisišauks nelaimę. Tamerlanas žynių patarimo paklausė ir paliko kraštą. Dievo Motina neliko abejinga liaudies maldoms, tik jos dėka išvengta niokojančių išpuolių, – įsitikinęs cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas.

 

Lanko turistai, bet…

Vladimiras pastebi: cerkvę dažniau lanko turistai. Neseniai cerkvė sulaukė išskirtinio dėmesio. Ruošiamasi leisti Lietuvos stačiatikių cerkvių albumą. Išsamesnį, įdomesnį už pirmąjį. Cerkvėje lankėsi du fotografai. Vienas – iš Piterio, antras – kaunietis. Kunigas minėjo, kad sulauksime svečių iš Vilniaus. Atvyks ir pamaldose giedos stačiatikių bažnyčios choras.

Svečiai, cerkvės seniūno žodžiais, ilgai vaikštinėja aplinkui cerkvę, užsibūna jos viduje. Cerkvė padaro įspūdį. Fotografai kalbėjo: cerkvėje gydanti aura.

Gražu. Cerkvę fotografuoja, ja domisi. O šimtametė cerkvė stačiatikių akyse nyksta. Rūdyja stogas, verkiant reikia keisti tvorą, perdažyti grindis. Ateizmo laikais, pasak Vladimiro, cerkvė atrodė geriau. Kolūkis lentpjūvėje išpjaudavo lentų, cerkvę remontuodavo. Audros kryžius ant bokštų sulankstydavo, meistrai greit ištiesindavo.

– Prieš kelerius metus į cerkvę trenkė žaibas. Taip ir liko aukštai išdaužtas langas. Be aukštalipių nepasieksim, neįstikslinsime. Samdyti bokštelį? Užsiprašys pinigų tiek, kad už tokią sumą jau geriau pusę stogo užsidengsime. Pro kiaurą langą lyja lietus, vidun byra įvairiausios šiukšlės.

Palėpėje rasta sena aukų dėžutė. Įrašas liudija: ją padovanojusi našlė Olga. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Aukos – kuklios

– Kur rėmėjų rasi? Visi jų ieško… – kalba Riabovas.

Vladimiro žodžiais, stačiatikių parapija negausi, bet parapijos dvasininkas Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo cerkvės klebonas Fiodoras Guriliovas parapijai labai pasišventęs, lanko ne kartą per metus. Ir gyvuosius, ir mirusiuosius kapinėse. Pagirtinas dvasininko pasiaukojimas parapijai.

– Cerkvės grindys 20, o gal ir daugiau metų nedažytos. Aukos cerkvei – tik ašaros. Už žvakeles kiek susirenka, tiek. Parapijos kunigui kelionė iš Panevėžio neatsiperka. Iš tų  per pusantrų metų susirinktų aukų tik pusę cerkvės grindų nudažysime. Pusę teks savų lėšų pridėti, tą ir padarysiu, – planuoja Vladimiras.

 

Bičiulystė

Jis skaičiuoja Lebeniškių parapijos stačiatikius: vienintelė Valentinos ir Nikolajaus Selezniovų šeima, pats seniūnas, jau našlys Vladimiras, Nina Čivienė ant patalo. Ir vietinė, vasaroti iš Panevėžio į Lebeniškius kiekvieną vasarą sugrįžtanti devyniasdešimtmetė Nina Šiktariova su dukra Liolia. Visi kiti „mišrūnai“. Jų santuokos mišrios, bet Vladimiras dėkingas jiems už dvasinį palaikymą. Pasak Vladimiro Riabovo, stačiatikių parapijai draugiškas ir geranoriškas buvęs ir katalikų bendruomenės kunigas, Vabalninko parapijos klebonas kanauninkas Povilas Miškinis. Kai Lebeniškių cerkvėje lankėsi  Lietuvos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas metropolitas Inocentas (Inokentijus) ir kiti stačiatikių bažnyčios dvasininkai, pamaldose ir susitikime dalyvavo ir Vabalninko katalikų parapijos kunigas Povilas Miškinis.

– Prieš kiekvieną šventę kaimynus aplankau, pakviečiu į pamaldas. Ar ateisite pasimelsti, klausiu. Jie sutinka ir supranta. Sako: „Negi tu vienas stovėsi? Ateina ne tik pasimelsti, padeda ir cerkvę pamaldoms paruošti, išpuošti. Lapkričio mėnesį Šv. Nikandro  tituliniams atlaidams ir vainikus piname. Dėkingas Erikai, Rasai, Danutei, Valentinai, Reginai, Stasei, Drąsutei, Evaldui už talką, – kalba Vladimiras.

 

Atsakomybė

Vladimiras pripažįsta: patikėjus jam cerkvės seniūno pareigas jaučia didesnę atsakomybę. Jis sugrąžino senovinę tradiciją – prieš pamaldas vėl plaka cerkvės varpo širdis. Per iškilmes – Velykas, Sekmines, atlaidus – varpas skamba 40 kartų.

– Prisimenu iš vaikystės: varpas visuomet skambėdavo. Pats pirmasis buvęs didelis, jo dūžiai galingi, bet varpas dingo. Dabartinis – atvežtinis, mažesnis, jo garsas duslesnis, bet vistiek cerkvės gyvybė, – pasakoja Vladimiras.

„Gavęs valdžią“ cerkvės seniūnas Vladimiras įkėlė koją ir į užgriozdintą cerkvės palėpę. Vladimiras stengiasi giliau pažinti tikėjimą. Jis skaito religines knygas, žiūri krikščioniškas laidas, perka stačiatikių kalendorių, kuriame aprašomos šventės, aiškinama jų prasmė.

Radybos

Ją tvarkydamas surado senovinę cerkvės aukų dėžutę. Priklijuotas sunkiai įskaitomas lapelis liudija: dėžutę cerkvei padovanojo našlė Olga. Aukų dėžutei bus koks 80 metų, spėlioja Vladimiras. Iš vienos pusės dėžutė paprasta, ne brangenybė, iš kitos – relikvija. Iš palėpės Vladimiras ištraukė ir cerkvės vėliavos kotą. Teks restauruoti. Palėpėje Vladimiras aptiko ir kelis storus maldynus. Ir krikšto vonelę.

– Čia užsideda kryželis, čia – žvakės. Per krikštą vonelėje kūdikis nardinamas tris kartus. Nė kiek neabejoju, ir aš pats šioje vonelėje krikštytas, – šypteli Vladimiras.

 

Apeigos

Jis Lebeniškių cerkvėje krikšto apeigų neprisimena. O Valentinos ir Genadijaus Chotenovičių iškilmingas jungtuves šioje cerkvėje stebėjęs. Pagal stačiatikių papročius jaunavedžių galvas kunigas papuošė šioms apeigoms iki šiol naudojamomis jaunavedžių karūnomis. Lyg per sapną Vladimiras dar prisimena ir Lebeniškių parapijos kunigą, tėvą Nikolajų Kurkovskį. Gyveno jis namelyje prieš pat cerkvę ir patarnaudavo parapijiečiams, stiprindavo jų tikėjimą. Kunigas palaidotas cerkvės šventoriuje. Jo kapą prižiūri šventiko anūkas.

– Ir man tenka prie buvusio parapijios tėvelio Amžinybės prisiliesti. Po kiekvienų pamaldų cerkvėje pagal tradiciją smilkintuve likusius pelenus nešu prie kapo ir juos išbarstau, – pasakoja Vladimiras. Ir tęsia: – dabar mūsų cerkvėje šarvojami tik mirusieji. Net ir tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuo cerkvės savo gyvenime buvo nutolę prieš pat mirtį, prieš paskutinę kelionę trokšta į cerkvę sugrįžti atsisveikinti, – sako Vladimiras.

 

Gyvenimas

Jis kalba: kokį gyvenimą pasirenkame, tokį ir turime. Dabar visi aimanuoja: nėra darbo. Jeigu tik darbo ieškai, susirasi.

Vladimiras Riabovas gimęs ir augęs Lebeniškiuose. Iš 4 stačiatikių kartos. Senelių tik vardus mena: Ignatijus ir Marfa.

– Anksčiau stačiatikių šeimos buvo gausios. Turėjau 4 dėdes, 3 tetas, o pusbrolių, pusseserių… Kaimynas Genadijus suskaičiavęs: pokario metais Lebeniškiuose buvo 80 stačiatikių kiemų. Išvažinėjo, išmirė, – apgailestauja Vladimiras.

Pasak Vladimiro, stačiatikiai mirusiųjų pagerbimui turi net 7 šventes. Nors pagal tradiciją per Vėlines jiems ir nepriklauso, bet dažnas kapinaites lanko ir net žvakelę uždega.

 

O kaip su vaišėmis mirusiesiems?

– Per stačiatikių Velykas visuomet ant kapų nešu po margutį, žvakelę uždegu, pasimeldžiu. Per Atvelykį, jeigu paukšteliai nesulesa, margutį nuimame. Prie kapinių yra speciali vietelė, kurioje tą margutį nuo kapo paliekame ir paaukojame paukšteliams. Bet dažniausiai po savaitės prie kapo margučio neberandame. Paukšteliai susiranda patys ir sulesa. Margutis ant artimųjų kapo – gėrybė, dorybė, – tikina Vladimiras.

Jį žeidžia kalbos: neva stačiatikiai ir degtinės taurelę pastato ant kapo. Toks paprotys, aiškina Vladimiras, nuo Kutuzovo karo laikų, kovų su Napoleonu. Kovos lauke žuvusį draugą taip paminėdavo, su juo atsisveikindavo. Pasigavo kažkas tokį prietarą iš perduoda iš kartos į kartą. Tai nepriimtina. Čia ne tikėjimas, bet Dievo ir mirusių artimųjų paniekinimas, – sako Vladimiras.

Senoviniai maldynai – cerkvės gyvenimo dalis. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Prisiminimai

– Į cerkvę nuo mažų dienų iš namų mano išmintas takelis. Mama  vesdavosi. Moterys cerkvėje stovėdavo po kaire puse, o vyrai po dešine. Mūsų pamaldos ilgos – pusantros, dvi valandos. Per jas rekomenduojama stovėti, rečiau atsiklaupti. Cerkvės šonuose du suolai nuo seno. Prisėsti. Žmonės ligoti, seni, pavargsta per pamaldas, jiems reikia prisėsti. Svarbiausia ateiti į cerkvę, susikaupti ir melstis. Jeigu maldų nemoki, melskis savais žodžiais, bet nuoširdžiai, – iki šių dienų  Vladimiras nepamiršęs savo motinos Anos pamokų.

Vladimirui gyvenime tekę visko: piemenavo, dirbo kolūkyje. Baigęs Lebeniškių septynmetę, tarnavo kariuomenėje. Iš kariuomenės grįžo „mokytesnis“, su vairuotojo teisėmis. Kaime nenusimatė jokių perspektyvų, todėl kaip daugelis spruko į miestą. Patraukė į Mažeikius, paskui dirbo Panevėžio gamykloje.

– Gimtinė pašaukė iš reikalo. Motina mirė, liko tėvelis vienas. Į kaimą dėl jo grįžau. Pasiaukojau. Po motinos mirties tėvelis gyveno tik 3 mėnesius. Bandžiau ūkininkauti. Pasimečiau. Prisiregistravau Darbo biržoje. Atsirado ir darbas. Vairuoju mokyklinį autobusiuką. Prieš metus palaidojau ir savo Ritą, posūnį. Liko man kaip ir toks įsipareigojimas: žemėje gyventi taip, kad jie laimėtų Amžinybę, – atsisveikinant prisipažįsta Vladimiras.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

 

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.