Algimantas Zurba. Iš biržietiškų pamąstymų mozaikos

2018-09-11 | Kategorija: Įžvalgos

Algimantas Zurba miesto šventėje 2016 m.

Ką jūs, tėvai, galvojat – iškris tas vaikas, čia ne juokas, antras aukštas, apačioje šaligatvis…

Ne vienas Papilio žmogus, užsukęs parduotuvėn žiūri į gerų pusantrų metų pipirą, prilipusį prie didelio lango, niekaip nuo jo nesitraukiantį. O kaipgi atsitrauks, kai žemai – pagrindinė miestelio gatvė. Netoliese į dangų sminga naujos katalikų bažnyčios bokštas, aplinkui – visokiausios valsčiaus įstaigos, tad gatvėje nereta su reikalais skubančių žmonių. Į grindinį sukaukši arklio pasagos – nulinguoja puošnus vežimas, nė nežinia kodėl šituose kraštuose lineika vadinamas. Suspurda prie lango stovintis mažasis vyras, – greičiau ateikit pažiūrėti. Ne bet ko – per miestelį atburzgia automobilis, ties parduotuvėmis sustoja. Lyg kokie sparnai plasteli atsilapojusios durys, išlipa vairuotojas, keleiviai. Kopia į antrą aukštą – po parduotuves pasidairyti. O jau tada – vėl: žiūrėkit, iškris tas vyras. Tai nebe Papilio žmonės, tai atvažiavusieji.

Atsisuka mama, šypteli. Nieko, jis įpratęs, – paaiškina nepažįstamiems, – aš tik paprašiau neliesti stiklo, tai ir klauso, bet užtat kaip viską mato…

Tas vaikas, kaip supratot, ne kas kitas, o šitų eilučių autorius… Neprisimenu pats daug ko, tačiau per dienas prie lango prilipusį mažį iš gatvės daugelis yra įsidėmėję, vėliau apie tai smagiai pasakoję… Bėga laikas, kai kas iš atminties išblunka. O įprotis kur nors sustoti, stebėti gamtą, žmones taip ir liko… Ir geras tas įprotis, iš nutolusių metų atėjęs. Taip ir jauti, kaip godžiai geri net pačią neįmantriausią realybę. Be šito žingeidumo daug ko nebūčiau sukaupęs ir sėdęs prie tuščio balto lapo dažnai pristigčiau tikrų gyvenimiškų spalvų.

O juk galėjau užaugti Papilyje, viename didesnių Biržų apskrities miestelių…

„Tai ir vėl surasim vandens stichiją?“– atvažiavęs į Biržus su nauja, ką tik išėjusia knyga, girdžiu lituanistės Irutės Varzienės, dirbusios ne tik mokykloje, suspėjusios pabūti rajono mere, vicemere, klausimą. Išgirdęs jį, prisimenu pasakojimus, kaip senelis Juozapas džiūgavo per anuometį žemės padalinimą: jei liks sensodyje, ant Apaščios kranto, tegaus šeimai priklausantį trečdalį valako, tai yra vos keletą hektarų, o jei pasirinks vienkiemį, atmatuos visas dvi dešimtis.

Pasaulio daugiau matęs kaimynas Juozapas Kvedaravičius, pagyvenęs Rygoje, iš ten parsivežęs žmoną Barborą, vėliau tapusią visų gerbiama ir mylima kaimo pribuvėja, prašyte prašė ir mūsų senelį, ir tėtį – likit kaime, greta gražiai gyvensim; keli tai keli hektarai, bet žemė kokia, nuo amžių įtręšta, įbedus plūgą, lyg juodi lašiniai virsta… Ne, purtė galvą senelis Juozas, pačiam Žvaguičių kaimo pakrašty, netoli Šakiškio vienkiemių, jau atmatuotas sklypas, tris kartus didesnis už kaimo vietoje žadamą. Tai kas, kad ten balos, krūmynai, iškirstų alksnių vietoje plytintys kimsynai. Užtat – plačiau, kur kas plačiau. Ir senelio žodis buvo lemiamas. Nelabai kas susimąstė, kad naujojoje vietoje teks ne tik trobesius ręsti, bet ir kelmus rauti, varyti per naująjį sklypą griovį, kad vandenis nutrauktų…

Nėra kaip priekaištauti jau kadai į dausas išėjusiam žmogui, bet senelis, kelerius metus pasigalynėjęs su kelmais, šliojo ir iššliojo į Ameriką – visiems aštuoneriems metams, darbų katorgą palikęs sūnui Povilui, mūsų tėčiui. Sklaidydamas mano išleistas knygas tėtis yra prasitaręs: „Rašai apie meilę gimtajai žemei… O aš, paauglystėje šitiek vargęs, nelabai ją mylėjau.“ Nežinau, ką šeima su ta žeme būtų dariusi, – karas ir pokaris viską dar labiau sujaukė, – gal būtų nutaręs parduoti, tiktai nespėjo – užgriuvo kolektyvizacija… O šiaip, būdamas uolus bažnyčios lankytojas, kiek anksčiau tėtis pelnė Papilio klebono prielankumą, ir kai parapija įsteigė kooperatyvą, šis pakvietė abu tėvus dirbti parduotuvėje. Taip Papilyje atsidūriau ir aš, kurį laiką tapęs nuolatiniu miestelio gatvės stebėtoju.

Pasibaigė karas. Kruvinojo pokario metais mūsų šeima vėl atsidūrė Žvaguičiuose. Pradėjau ir baigiau arčiau esančią Smaliečių pradinę mokyklą. Reikėjo dairytis, kur sukti toliau. Viską nulėmė kilometrai: Papilin – 7 , o Kupreliškin – tik pustrečio. Vieną šiltą vasaros dieną ir atkeliavau su prašymu priimti į penktą besikuriančios mokyklos klasę.

Tuometinė Vabalninko rajono (jam priklausė Kupreliškis) valdžia mokyklą plėtė savotiškai: naujoms statyboms trūko plytų, tad griovė ištuštėjusias tremtinių sodybas, iš jų rąstų lipino ilgą „U“ raidės formos pastatą. Iškirto platesnius langus, ištinkavo vidų, ir rudenį greta vaizdingo pušynėlio, kur siūravo keliasdešimtmetės pušys, ką tik nudažytais langais ėmė šypsotis mūsų būsimos klasės. Smėlėtoje aukštumėlėje nusitiesė stadiono takai, žaidimų aikštelės, o pati mokykla stūksojo nepaprastai jaukaus miškelio glėbyje .Taigi čia, tarsi tikrame kurorte, ėmė bėgti mūsų dienos…

Bet laikas prisiminti skyrelio pradžioje įrašytą lituanistės Irutės Varzienės klausimą apie vandenis. Mokytoja teiraujasi ne apie vadinamąjį literatūrinį vandenį, kurio ir išėjusiose knygose kartais pasitaiko. Šneka čia kitokia. Neatsitiktinai daugelyje mano knygų siaučia vandenys, to stebuklingojo gyvybės šaltinio stichija. Ir dėl to kalčiausia vaikystės upė Apaščia…

Taigi – trumpiausias kelias į Kupreliškio mokyklą vingiuoja iš gimtosios sodybos, smunka žemyn, į plačius, šiandien jau numelioruotus Apaščios slėnius. Tie slėniai suarti, išpurenti , paversti kultūrinėmis pievomis. O mano vaikystė juos įsiminusi kitokius – pati upė, kažkada gyventojų primityviai kastuvais tvarkyta, buvo nelygi, vietomis blizgėjo platesnės sietuvos, mūsų žmonių gylėmis vadintos. Žiemą kiekvienas kiemas, pasidalinęs upę „frantais“, į ledo eketes kišdavo iš gluosnio vytelių pintas varžas, gaudė žuvį – čia jos būta tikrai gausu. Bet man svarbiausia kitkas – rudens, o ypač pavasario potvyniai. Tada pasimatydavo visa upės galybė, visa jos vandenų stichija. Mes, mokinukai, kad nereikėtų į mokyklą ar iš jos traukti keletą kilometrų toliau – „aplinkui“, neretai per šniokščiančius vandenis pasileisdavom iš kaimynų skolinta valtimi. Tai būdavo ir pavojinga, ir rizikinga.

Tiesa, žiemą neatsidžiaugdavome didžiuliais vandenų plotais, virsdavusiais mūsų čiuožyklomis. O pavasarį plati ledų paklodė imdavo braškėti, galiausiai skildavo. Per atsiradusius plyšius imdavo kliokti vanduo, plūsdavo tolyn, laužydamas naujus ledo plotus. Tada pyškėjimai – poškėjimai primindavo miškinių ir stribų susišaudymus.

Jau antrą dieną aptrupinti ledai, žiūrėk, ir siūbteli žemupio link. Išdrasko siauresnėse vietose susikaupusias sangrūdas, o tada pajuda bene kilometro platumo vandens paklodė. Pajuda ne tyliai – čeža, daužosi  viena į kitą lytys. Ir pamėgink pro jas į kitą krantą nuvairuoti valtį.

Štai iš kur tas vandenų šėlsmas mano knygose, tie didžiulės jėgos protrūkiai, visiems laikams įsirėžę į sąmonę.

Ak, Apaščia, senoji mūsų upe. Nemelioruota dar, žavinti ir bauginanti savo stiprybe. Vaikystėje ir paauglystėje ne kartą ir ne dešimtį sykių esame įveikę tą galybę. O žavėtis gamtos jėga kitaip nepradedi – tik tą jėgą nugalėjęs.

Šitą jausmą savaip yra patyrę daugelis mūsų krašto žmonių. Nuolatinės grumtynės su stichija grūdino jų charakterį. Neatsitiktinai čia būta tiek karšto pasipriešinimo carizmui, bet kokioms okupacijoms. O štai vėlesni istorijos puslapiai – dramatiškasis pokaris, prieš nekenčiamas tvarkas pakilęs partizaninis judėjimas…

Tokie buvo ir mano aplinkos žmonės – tikri savo laikmečio vaikai. Lyg ir neskubrūs, dažniau mąslūs, iš sykio nepažįstamam neatsiveriantys, laukiantys, ką ir kaip ims byloti pašnekovai. Ir jeigu jie prakalbės atvirai ir nuoširdžiai, beregint bus atlyginta tuo pačiu. Žinoma, nepamirštant biržietiško kietumo. Ne karštakošiško, kultūringo, net atsargaus užsispyrimo… Ką bevardinsi, ar paprastus kaimų ir miestelių žmones, ar iš čia kilusius mokslo vyrus, ar literatūrines garsenybes – Balį Sruogą, Julių Janonį, Kazį Binkį, Kazį Jakubėną – negali nepastebėti biržietiško charakterio tvirtumo, šių asmenybių nepriklausomumo, orios laikysenos.

Pridurkime ir kitką – Biržų krašte nuo seno gyvuojančią toleranciją. Mūsų žemėje išnykusi religijų priešprieša, gražiai sugyvena katalikų bei reformatų tikėjimai. Žmonės nuo mažumės savo atžalas moko pakantumo kitokiam negu jų pasaulio matymui ir suvokimui. Prasminga tolerancija ne silpnina, o užgrūdina visą piliečių bendruomenę, turtingesniu paverčia dvasinį gyvenimą.

*

Gal ir nederėtų į šituos pamąstymus įterpti minoro. Tačiau… Važiuodamas pro Kupreliškį, būtinai užsuku į tas vietas, kur mokiausi. Iš tremtinių sodybų rąstų pastatytos klasės baigia sugriūti. Kažkada vidurine buvusiai, vėl aštuonmete pavirtusiai mokyklai sulipintas naujas mūras. Bet kas gi čia ne taip?.. Ir tenka paminėti gan triukšmingai praėjusias jau mūsų laikų žemės grąžinimo dalybas. Supurtė jos ir Kupreliškį. Atsirado vikruolių, kurie kitur turėtą žemę persikėlė prie pat mokyklos, atsimatavo ne vieną hektarą kaip tik gražuoliame pušyne. Netrukus čia suburzgė motopjūklai, subraškėjo ir virto gražuolės pušys. Bemat išnyko dailieji miško sparnai, daugelį metų gaubę mokyklą. Godūs naujieji šeimininkai šalia balto mokyklos mūro paliko netvarkingą kelmynę.

Dabar, kai mokinukai nagrinėja Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, turėtų žinoti, kad per kai kurių žmonių savanaudiškumą „kalnai kelmuoti“ vietoje gražuolio šilo ne tik kadaise buvo palikti prie Anykščių. Graudina šiandien jie žmogų ir Biržų rajono pakrašty, prie jaukaus Kupreliško.

 Bet laimei gamta stipri – užgydo ji ir piktavalių paliktus pėdsakus. Verčiau didžiuokimės dorais Biržų krašto žmonėmis. Žavėkimės jų kietu charakteriu, padedančiu atlaikyti nelengvus laiko išbandymus. Džiaukimės ne primityviu, ne protą temdančiu, o paprastu vaišingumu, kai vienmintis gentainis kviečiamas prie stalo nuoširdžiai pabendrauti. Dar sykį įvertinkime išmintingą saviškių užsispyrimą, padedantį siekti aukštų ir garbingų nevienadienių tikslų. Pasidžiaukim viskuo, kas žmogų skatina eiti aukštai iškėlus galvą.

2017 metai

 Tekstas iš spaudai rengtos knygos „Aš girdėjau dainuojant“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.