Marijos gimtadienis – tarp smilgiečių

2018-08-10 | Kategorija: Istorija ir žmonės

. Biržietės Zita Putelienė ir jos dukra Marija gražiausią gyvenimo šventę – 22-ąją Marijos gimtadienį – švęs kartu su kraštiečiais Smilgiuose. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Smilgiuose stovi paminklinis akmuo, kuriame įprasmintos penkių kaimo mokyklų istorijos. Tą akmenį iš neseniai pirkto namo kiemo Smilgiams padovanojo biržietė Zita. Zita į savo gimtuosius Smilgius siunčia ir savo dukters Marijos paveikslų parodą.

Prieš dvi savaites, po gražios bendruomenės šventės, į „Biržiečių žodį“ užsuko biržietė Zita Putelienė ir jos dukra Marija Putelytė. Su kvietimu. Rugpjūčio 16 dieną Smilgiuose 22-ąjį Marijos gimtadienį Puteliai švęs su savo kraštiečiais.

– 10 val. Smilgių bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už mūsų šeimos, giminės mirusius artimuosius bei gyvuosius. Melsimės ir už visus smilgiečius. Po pamaldų tradiciškai žmonės dar galės aplankyti kapinaitėse besiilsinčius artimuosius, pažįstamus. 11 val. visų lauksime bendruomenės namų kiemelyje. Veiks Marijos piešinių paroda ir vaišės. Visus linksmins muzikantai. Kad tik žmonės mus suprastų, – „Biržiečių žodžiui“ šventės planais dalinosi Marijos motina Zita Putelienė.

Marijos Putelytės pieštas portretas. Asmeninio albumo nuotr.

Ji – šios šventės iniciatorė. Sugrįžti dar kartą į brangią gimtinę Zitą paskatino smilgiečių susidomėjimas Marijos kūryba. Liepos viduryje, po paminklinio akmens atidengimo iškilmių, bendruomenės namuose Marija smilgiečiams demonstravo savo piešinių skaidres. Kai kurie šventės dalyviai užsiminė: gražiau ir įdomiau jiems būtų išvysti Marijos paveikslus rėmeliuose, parodoje.

Putelius iš Smilgių į Panevėžį bendruomenė gražiai išlydėjo prieš dvejus metus. Atsisveikindama Marija Putelytė nupiešė ir padovanojo Smilgių bažnyčios paveikslą. Smilgiečiai jų nepamiršo. Vis domėdavosi, kaip šeimai klostosi gyvenimas, ką Marija kuria…

Asmeninio albumo nuotr.

Zitai Putelienei Smilgiai – labai savas kraštas. Čia ne tik jos vaikų, jos pačios, bet ir jos tėvų, senelių žemė. Giminės šaknys – prie Smilgių besiglaudžiančiame Laumekių kaime. Šiame kaime gyveno Zitos proseneliai Armoševičiai, Jackūnai. Moteris pasakoja: vietiniams buvo žinomas jos senelio brolis Armoševičių Adomėlis, svieto lygintojas. Nevedęs, beraštis, bet labai iškalbingas. Kovotojas prieš nelygybę. Ponams jis nepatikdavęs. Zitos močiutė Elzbieta Jackūnienė buvusi tretininkė. Iki šių dienų moteris saugo močiutės relikvijas, teikiančias stiprybės: du akmenėlius ir maldą. Gulėdama mirties patale močiutė anūkės prašiusi: kol gyva bus, tegul šią maldą kalbės. Kai mirtis akis jai merks, tegul maldą perleis savo dukrai, jeigu ją turės. Jeigu dukros neturės – pranciškonams vienuoliams.

Po Smilgius išsisėjusi jaunesnioji Zitos motinos giminės šaka  – Dambrauskai ir Puteliai.

– Gimiau Smilgiuose. Vienturtė. Nuo seno buvo įskiepyta: giminės jaunimas privalo nepalikti savo tėvelių, juos globoti, žiloje senatvėje neapleisti, juos nukaršinti. Tėvelis mirė anksčiau. Likau su motinėle. Nuo gimimo iki pat mirties nesitraukiau nuo jos. Buvau labai prie jos prisirišusi. Mūsų sūnus Alvydas ir Marija su močiute irgi buvo labai artimi. Visi gražiai bendraudavo, vieni kitus suprasdavo, gerbdavo. Metų skirtumas nesvarbus, jų požiūriai sutapdavo. Kai motinėlė susirgo, man labai sunku buvo ją guldyti į ligoninę. Bet kito kelio nebebuvo. Tokia nepakeliama našta užgriuvo, taip sunku buvo matyti ir susitaikyti: jos sveikata silpsta, jėgos apleidžia, artėja išsiskyrimas. Per tą laiką numečiau daugiau kaip 30 kilogramų. Mirė motinėlė 86 metų, palaidojome ją 2014 metais, – prisimena Zita Putelienė.

Ir neslepia: po motinos netekties atsivėrė bedugnė, užgulė vienuma. Dar motinai gyvai esant Zita vardan vaikų šviesesnės ateities ruošėsi iš Smilgių išsikraustyti į miestą. Iš Smilgių ją ginė kaimo kasdienybė: gyventojų mažėja, darbų nėra. Vaikams nebus ką veikti. Gimtinės meile sotūs nebus. Nors pati Zita jaunystėje galvojo kitaip. Baigusi  Vabalninko žemės ūkio technikumą, ji turėjo galimybę pasirinkti darbą kitame rajone, bet grįžo į tėviškę, į „Pergalės“ kolūkį.

– Tuometinis technikumo direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Šimonis tik galvą palingavo ir užjautė: savam krašte pranašu nebūsi… Ir jis buvo teisus. Dirbau fermos vedėja. Nelengva savo krašto žmonėms vadovauti. Darbų būdavo daug, bet ne visi darbus brangindavo. Buvau tikriausiai arši, pikta, ypač su tais, kurie darbo nesaugojo, stiklelį kilnojo. Tekdavo susibarti. Ir „pasikėlusi“ buvau. Tikriausiai ne visuomet pastebėdavau ir skausmą kitų akyse. Norėčiau  dėl tokių poelgių žmonių atsiprašyti, – kalba Zita.

Asmeninio albumo nuotr.

Smilgių gyvenvietėje, pasakoja moteris, jų jauna šeima pasistatė gražų dviaukštį namą. Per įkurtuves sodybą pasipuošė kryžiumi, gražino aplinką. Ją, kaip ir kiekvieną kaimo moterį, užgriuvo kaimo darbai, rūpesčiai.

– Plėšiausi, griebiau, kiek tik akys mato. Auginau 10 karvių. Kai krito pieno supirkimo kainos, karves mečiau ir puoliau prie kiaulių. 70 kiaulių laikėme, ir paršavedžių. Krito ir kiaulienos supirkimo kainos, nuo 6 iki 2 litų. Lašinių niekas nebenorėjo valgyti, visiems duok dešros. Kiaules suvarėm į dešras. Teises turėjau, bet nevairavau automobilio. Teko sėsti prie golfiuko vairo. Išnaikinusi kiaulių ūkį, išsiėmiau verslo liudijimą ir pradėjau vežioti duoną po aplinkinių Biržų ir Pasvalio rajonų kaimo parduotuves. Bet pakliuvau į avariją, suluošino. Tokio gyvenimo užtemimo niekam nelinkėčiau, – pasakoja moteris.

2015 metais šeima Smilgiuose pardavė savo namą, ji su vaikais nusipirko butą ir išsikraustė į Panevėžį arčiau giminaičių. Bet toks gyvenimo posūkis laimės neatnešė.

– Panevėžyje palikau dar didesnė ligonė. Aš juk kaimo vaikas, iš ramybės prieglobsčio įpuoliau į tokį miesto triukšmą, kad negalėjau jo iškęsti. Išeinu pasivaikščioti su šuneliu, žiūriu Biržų krašto pusėn ir raudu. Smilgiai nežmoniškai traukė. Traukė taip, kad norėjau net savo parduotą namą atsipirkti, – pasakoja Zita Putelienė.

Zita dėkinga: gyvenimo džiaugsmą Vilniaus ligoninėje jai įkvėpė savanoris misionierius Gintautas. Savanoris bernardinas jai, kaip ir daugeliui įkritusių į duobę, ištiesė ranką ir padėjo išlipti į krantą. Ir, pasak Zitos, įvyko stebuklas. Ji pakilo. Grįžo gyvenimo džiaugsmas, o kartu su juo – ir šeimos santarvė, sėkmė. Visai neseniai iš Panevėžio Zita atsikraustė į Biržus. Nusipirko namą. Dar ne įkurtuvės.

– Anąkart parduotuvėje nusipirkau keturis angeliukus. Penktas buvo rūstesnio veidelio, nelinksmas, todėl jį vieną iš to būrio palikau kitam pirkėjui. Naktį prabudau ir tiek man jo pagailo. Rytą atsikėlusi nuskubėjau į parduotuvę jo pirkti. Pardavėja man tą angeliuką padovanojo, – šypsosi Zita.

Asmeninio albumo nuotr.

Zita džiaugiasi dukters Marijos laimėjimais. Marija vis piešia. Šventųjų paveikslus, žmonių portretus, gyvūnų siluetus. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje prieš kelerius metus dukra surengė pirmąją savo kūrybos parodą.

– Ne man vienai patinka gamta. Žmonės, per tuos darbus nuvargę, nori grįžti į gamtą, nors akimi prisiliesti prie mano paveikslų, nes gamta gydo, – sako Marija. Ji baigusi kulinarijos mokslus.

– Širdimi jaučiu: Marijai – ne prie puodų. Jai norisi piešti. Kai mano Marija piešia, aš stoviu, stebiu. Taip gera. Viską pamirštu, užlieja ramybė. Šventę jos gimtadieniui sugalvojau aš. Tik vėliau Marijai pasakiau. Ji sutiko. Marijai ši paroda tegul bus kaip naujas kūrybos startas. Pradėsime nuo Smilgių, o tada su parodomis skverbsimės į kitus miestelius ir miestus, – pasakoja Zita Putelienė.

Ji trokšta, kad su dukters Marijos paveikslais į Smilgius atkeliautų džiaugsmas, bendrystė, ramybė. Per tuos kelerius metus ji taip pasiilgo savo krašto žmonių… Norėtųsi, kad prasminga šventė, dukters Marijos 22-aisis gimtadienis, visus suartintų. Kvietimai į šventę visiems jau išdalinti.

– Šeimos ir giminės mirusieji tegul laimingi ilsisi Amžinybėje, o aš dar noriu pagyventi su vaikais, Mariją pastatyti ant kojų, – atsisveikindama nuoširdžiai šypsosi Zita.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.