Neskubėjęs smerkti, guodęs ir užjautęs. Kunigo Broniaus Strazdo 95-osioms gimimo metinėms

2018-07-31 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Dailininko Vidmanto Jažausko tapytas dekano Broniaus Strazdo portretas.

Ne taip dažnai būna, kuomet junti dėkingumą likimui, leidusiam gyvenime sutikti ir pažinti šviesų atminimą palikusius žmones. Daugeliui biržiečių toks buvo kunigas dekanas Bronius Strazdas, iš 49-erių kunigystės metų net 26 praleidęs Biržuose. Spinduliavęs gerumu ir tolerancija, savo kasdieninėje ganytojiškoje veikloje vadovavęsis Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiais: „Pikta nugalėkime gerumu“. Neskubėjęs smerkti, kantrus ir švelnus, prašęs vienybės ir sutarimo. Mokėjęs išklausyti. Kalbėjęs skaidriais ir šiltais žodžiais, guodęs savo vidinio pasaulio šviesa ir ramybe. Atlaidus, suprantantis, kad žmogus kartais gali ir suklupti ir būti silpnas. Visada gyvenęs tautos, bažnyčios ir visuomenės rūpesčiais ir vargais. Mylėjęs žmones, gerbęs jų įsitikinimus. Mokėjęs juos išklausyti, padėti, suprasti. Kuklus ir dosnus širdies šiluma ir gerumu kiekvienam sutiktam savo prasmingo ir gražaus gyvenimo kelyje.

Anykščiuose

O to kelio pradžia – Anykščių mieste, kur Antano Strazdo ir jo žmonos Bronės šeimoje 1923 metų balandžio 13 dieną gimė sūnus Bronius. Apsidžiaugęs tėvas užsakė šv. Mišias ir namiškiams prisipažino: „Būčiau labai laimingas, galėčiau maitintis vien duona ir druska, kad tik mūsų Broniukas būtų kunigėlis“. Tėvai dar mažus vaikus (šeimoje vėliau gimė sūnus Jonas ir dukra Onutė) vedė į bažnyčią, mokė poterių, kartu meldėsi, džiaugėsi, kai sūnus ėmė patarnauti Mišioms.

Anykščių progimnazijoje jis iš kitų vaikų išsiskyrė stropumu ir pareigingumu, svajojo tapti gydytoju. Artimieji mano, kad galutinai nusprendęs stoti į kunigų seminariją Anykščiuose klebonauti pradėjus intelektualui kunigui Juozui Čepėnui. Iš Biržų kilęs kun., Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, kurį savo kilnumu, kunigišku taurumu dekanas paskatinęs rinktis kunigo kelią, knygoje apie kun. Bronių Strazdą prisimena patį dekaną sakius: kad kiek besistengtų gydytojas, vis tiek žmogus negyvens su saule, jo laukianti mirtis. Tik kunigas gali tinkamiausiai pagelbėti žmogui ne tik šiame, laikiname, greitai praeinančiame pasaulyje, bet ir amžinajame gyvenime.

Kunigystės keliu

Baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, Bronius Strazdas 1942 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1947 metų birželio 29 dieną vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventintas į kunigus, buvo paskirtas vikaru į Užpalių parapiją. Vėliau vikaro pareigas atliko Šimonyse ir Rokiškyje, o 1950 metais buvo paskirtas Vadoklių parapijos klebonu.

Dar po penkerių metų buvo iškeltas tarnauti klebonu į Salako parapiją. Į Salaką jam padėjėju pastoraciniame darbe paskirtas kunigas, buvęs Biržų gimnazijos auklėtinis, vėliau – Pasvalio dekanas, šviesaus atminimo monsinjoras Jonas Balčiūnas prisiminė, kad kunigas Strazdas, kalbėdamas su žmonėmis, būdavęs labai švelnus ir geras. Jis džiaugdavosi parapijiečių religiniu ir dvasiniu uolumu, talkomis, materialine pagalba remontuojant ir tvarkant bažnyčią. Labai norėjęs ant nugriautos klebonijos pamatų pastatyti naują. Turėjęs ir projektą, bet vietinė ir rajono valdžios neleidusios. Kalėdoms abu kunigai paruošdavo vaikams dovanėles, kurias išnešiodavo daugiavaikėms šeimoms. „Jis mylėjo tai, kuo parapijiečiai buvo geri, ir bandė taisyti tai, kas nepageidautina. Visas kunigo Broniaus Strazdo gyvenimas buvo persunktas gyvu tikėjimu, kova už tiesą, už žmonių sielas“, – sakė kun. Jonas Balčiūnas.

Biržuose

1970 metais kunigas paskiriamas Biržų klebonu ir dekanu. Čia jis praleido paskutinius savo kunigystės ir gyvenimo dešimtmečius. Jo artimiausias bičiulis šviesaus atminimo kunigas kanauninkas Antanas Balaišis yra sakęs, kad Biržai jam tapo antrąja tėviške. Jiems jis paskyrė didžiąją dalį savo gyvenimo: Biržus pamilo, sielojosi dėl žmonių vargų ir viską šiems žmonėms atidavė.

Puošė ir remontavo bažnyčią. Dviems mirusiems kunigams šventoriuje pastatė antkapinius paminklus ir koplytstulpį. Mirusiesiems šarvoti įrengė koplyčią. Pakeitė senus bažnyčios suolus naujais. Pasirūpino, kad bažnyčią papuoštų atminimo lentos vyskupui Motiejui Valančiui ir popiežiui Jonui Pauliui II.

Jo pastangomis Biržuose buvo pradėtos rengti religinės muzikos šventės, į kurias kasmet atvykdavo solistų iš sostinės, kaimyninių parapijų bažnytiniai chorai. Atkurta Švč. Mergelės Marijos Rožinio brolija, atgimė Katalikių moterų draugija, Caritas, pradėti kurti Šv. Vincento Pauliečio globos namai. Uoliai darbavosi iki 1985 metų. Tuomet, pablogėjus sveikatai, paprašė atleisti nuo klebono pareigų. Liko garbės klebonu ir Biržų dekanato dekanu. „Nors ir pasiligojęs dekanas parapijiečių buvo mylimas ir lankomas. Tarp lankytojų pasitaikydavo ir tokių, kurie būdavo toliau nuo bažnyčios, bet su jais rasdavo bendrų temų ir problemų. (…) Kunigas dekanas Bronius Strazdas su didele meile ir dėkingumu mylėjo visus žmones ir neskirstė jų“, – prisimena A. Balaišis.

Biržietis mokytojas Stasys Vilimas man yra pasakojęs, kad jį stebinusi paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgusio kunigo kantrybė. Niekada nedejuodavęs, nesiskųsdavęs, būdavęs labai malonus, kultūringas, neįkyrus. Bet kuriuo klausimu su juo nepritrūkdavę kalbos. Būdamas Biržų krašte profesorius Vytautas Landsbergis, aplankęs Bronių Strazdą, iš jo namų atvykęs į Pabiržę, susirinkusiems žmonėms kalbėjo: „Aš ką tik atvykau iš jums visiems gerai pažįstamo Biržų dekano Broniaus Strazdo. Su juo teko kalbėtis keturiasdešimt penkias minutes. Tai stiprios ir taurios dvasios žmogus. Kokie laimingi jūs, kad turite tokių gražių žmonių…“

Rašė rajono laikraščiui

Apie 1990-uosius tarp tų kun. Antano Balaišio minimų tolėliau nuo bažnyčios esančių dekano pažįstamų pateko ir šio rašinio autorius. Rajono laikraščiui „Biržiečių žodis“ tapus savarankiškam, atsikračius ne tik privalomo šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės“, bet ir sovietinės cenzūros diktato, keitėsi požiūris ir į tikinčiuosius, turbūt gausiausią Biržų bendruomenės dalį.

Atgimimo metais pirmuosius sveikinimo žodžius tikintiesiems, pasitinkant didžiąsias krikščioniškąsias metų šventes, parašė tuometinis Biržų bažnyčios klebonas šviesaus atminimo  kun. Vytautas Marozas. O netrukus šios misijos ėmėsi dekanas Bronius Strazdas su didžiule atsakomybe, surasdamas pačius gražiausius žodžius, diegdamas tauriausias krikščioniškąsias vertybes. Jaučiau, kad kunigui tai buvo galimybė ganytojišku žodžiu kreiptis ne vien į savo parapijos žmones. Žinau, kad daugelis pasidėdavo jo gerumu alsuojančius rašinius ne vien kaip kunigo atminimą, bet ir tikėjimo, doros, išminties šaltinį. Kunigas pasiūlydavo savo rašinius iliustruoti paveikslų ar atvirukų reprodukcijomis.

Mėgo muziką, literatūrą, kaupė ir saugojo kultūros žmonių atsiminimus, laiškus, nuotraukas, magnetofoninius įrašus, ypač – susijusius su jo gimtuoju Anykščių kraštu.

Meilė gimtajai žemei

Anykštėnų žemei meilę reiškė ne vien žodžiais. Rėmė anykštėnų sąjūdiečių laikraštį „Žiburys“, katalikiškos krypties savaitraštį vaikams „Kregždutė“, Anykščių krašto kultūros istorijos almanachą, pritarė poeto, vyskupo Antano Baranausko paminklo statybai.

Radęs tremtyje mirusio anykštėno poeto, 1863 metų sukilimo dalyvio kunigo Klemenso Kairio nuotrauką, paprašė skulptoriaus Leono Žuklio sukurti bareljefą. Jį dekanas padovanojo Anykščių bažnyčiai.

Jam rūpinantis šios bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas įžymiųjų anykštėnų tėvams. Dešimt metų prie šio kūrinio darbavosi įžymus skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Kmieliauskas dar anais sovietiniais laikais, todėl slaptai, niekam neprasitardamas, kad skulptūra bus skirta bažnyčiai. 1991 metų gegužės 26-ąją Bronius Strazdas motinos gimtajame Storių kaime pašventino atstatytą koplytstulpį, kurio atstatymui, jau sunkiai sirgdamas, negailėjęs nei patarimų, nei paramos.

 Domėjosi Biržų krašto istorija ir žmonėmis

Prisimenu, man rašant apie iš Vabalninko kilusį poetą, kunigą, buvusį Kauno kunigų seminarijos rektorių Kazį Žitkų-Vincą Stonį, prireikė jo bene populiariausio, liaudies daina tapusio eilėraščio, prasidedančio žodžiais „Gražių dainelių daug girdėjau“. Dekanas, suradęs savo bibliotekos knygų lentynoje poeto eilėraščių tomelį, pasiūlė magnetofoninį įrašą, kuriame girdisi K. Žitkaus, skaitančio savo eilėraščius, balsas.

Prie kun. B. Strazdo kapo pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra „Gerasis ganytojas“.

Kita proga paskolino juostą su įrašytais klaipėdiečio poeto, buvusio keturvėjininko, mūsų kraštiečio Kazio Binkio bendraminčio Salio Šemerio (Šmerausko) prisiminimais.

O kartą parodė sąsiuvinį, kuriame buvo užrašytos Drąseikių kaimo savamokslės literatės Kotrynos Indriliūnaitės-Jonušienės sukurtos eilės. Nusirašęs eilėraščius, tarp kurių pats pirmasis, parašytas dvidešimtmetės Kotrynos Indriliūnaitės dar 1914 metais, skirtas gimtajam kaimui, Drąseikiuose susiradau senojoje tėvų ir senelių sodyboje gyvenusį literatės sūnų Joną, kuris savo motiną prisiminė kaip aktyvią Katalikių moterų organizacijos prie Biržų bažnyčios narę. Prieš mirtį ji išdalijusi savo kūrybinį palikimą. Sąsiuvinį, kuriame yra ir ilgas eilėraštis, skirtas 51-erius metus Biržų katalikų bažnyčioje kunigavusiam kanauninkui Juozapui Rimkevičiui, išsaugojo dekanas.

Jo padovanoti įvairių metų „Katalikų kalendoriai žinynai“ ne kartą man pravertė žurnalisto darbe.

Ne vienas kunigą artimiau pažinojęs žmogus pasakoja, kad jis buvo puikiai susipažinęs su Biržų krašto istorija, dvasinei kultūrai ir literatūrai nusipelniusiais žmonėmis. Jo bičiulis, fotografas Bernardas Aleknavičius yra rašęs, kad dar 1973 metais Biržų katalikų parapijos klebonas kun. Bronius Strazdas jam parodęs Dilių filijos šventoriuje samanomis apaugusį, į šį kraštą ledynų atgabentą akmenį, ant kurio apie 1810-uosius sėdėdamas kunigas ir poetas Antanas Strazdas sukūręs giesmę „Pulkim ant kelių“. Dekano dėka jis aplankęs 1863-ųjų metų sukilimo vietas Biržų girioje, pabuvojo Paberžėje pas tėvą Stanislovą.

Mirė kunigas Bronius Strazdas Biržų ligoninėje 1996 metų rugpjūčio 14 dieną. Savo testamento vykdytoju buvo paskyręs kanauninką Antaną Balaišį, kuris, vykdydamas dekano valią, visoms Biržų rajono mokykloms, bibliotekoms, ligoninei vieniems metams užsakė katalikiškus leidinius „XXI amžius“ ir „Kregždutė“.

Palaidojo rugpjūčio 16 dieną Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Gedulingoms pamaldoms vadovavo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, atsisveikinimo žodį tarė dekano kurso draugas monsinjoras Jonas Juodelis. Prie kapo pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra „Gerasis ganytojas“. Ant antkapio išrašyti prasmingi žodžiai: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

 

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.