Paknopstom per Indiją (II)

2018-07-30 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Indaii mėgsta ryškiai puošti ne tik savo namus, šventyklas, bet ir automobilius

Populiariausi turistų keliai

Kai važiuoji į Indiją su grupe, neabejotinai lankysiesi populiariausiose, iš atvirukų, knygų, TV laidų pažįstamose vietose. Daugelyje šalių įprasta, kad gražiausias ir vertingiausias miestas yra sostinė. Indijoje taip nėra – Delis nėra populiariausių maršrutų sąraše. O štai Džaipurą (Jaipur) aplanko dažna turistų grupė. Džaipuras yra Radžastano valstijos sostinė, Indijos masteliais – nelabai didelis miestas, kuriame gyvena ,,tik“ apie tris mln.gyventojų. Miestas kartais dar vadinamas rausvuoju, arba rožiniu, miestu – dėl statybose naudoto rausvos spalvos uolienos didžioji dalis istorinių pastatų yra rausvos spalvos.

Visai šalia Džaipuro stūkso Amber Fortas.

Mieste ir jo apylinkėse yra ką pažiūrėti. Visai netoli už miesto yra garsūs rūmai – Amber Palace (dar vadinamas Amber fortas) kažkada pastatyta kaip tvirtovė, kurioje gyveno radža ir jo dvaras. Nors ant kalno stūksanti tvirtovė atrodo gan niūriai, rūmų vidus pribloškia savo architektūra ir interjero puošyba. Rūmai statyti XVI a., statyboje buvo naudojami geriausi to meto inžineriniai sprendimai – puikiai išspręsta ventiliavimo sistema (kas itin aktualu, nes karštuoju sezonu temperatūra gali pakilti iki 40°C), irigacinė sistema sodams laistyti.

Iš tolo atrodantis kaip neprieinama tvirtovė, Fortas stebina architektūra ir meniškais puošiniais

Pačiame Džaipuro centre stovi  nuostabūs ,,Vėjų rūmai“ – vieno iš maharadžų rūmų haremas. Rūmai gavo vėjų pavadinimą dėl specifinės ventiliavimo sistemos – fasadą sudaro 953 mažyčiai langeliai, per kuriuos karščių metu pučiantis vėjas gaivindavo rūmų gyventojas.

Vėjų rūmų neįmanoma nepastebėti

Netoli nuo Vėjo rūmų stovi senovinė observatorija Jantar Mantar. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių viduramžių observatorijų Indijoje. Observatorijos kieme yra didžiausias pasaulyje Saulės laikrodis.

Visai šalia yra miesto rūmai – City Palace. Tai buvę maharadžos rūmai. Šiuo metu čia yra muziejus, turintis įspūdingą ginklų, kostiumų, miniatiūrų kolekciją.

Povas yra nacionalinis Indijos paukštis, tad jo motyvai dominuoja puošyboje

Muziejai gausiai lankomi, ypač daug moksleivių – taip vyksta gyvosios istorijos pamokos, kurios  Indijoje yra labai populiarios. Išties, daug geresnis būdas papasakoti vaikams apie šalies istoriją, parodyti nuostabią architektūrą ar sienų tapybą tvirtovėje nei istorijos vadovėlio nuotraukose. Vaikai guvūs, neatrodo, kad jiems būtų labai karšta su mokyklinėm uniformom, ko nepasakysi apie išleipusius ir šešėlio beieškančius vakariečius, taigi, ir mes prie jų.

City Palace puošia povai – nacionalinis Indijos paukštis

Buvo spalio mėnuo, išvykstant iš Vilniaus lijo šaltokas rudens lietus, o praėjus vos trims dienoms teko slapstytis nuo 35° karščio – saulėje turbūt buvo gerokai per 40. Dar vienas juokingas pastebėjimas – indų vaikai labai nori nusifotografuoti su baltaveidžiais, išblyškusiais europiečiais. Ypač paklausą turi šviesiaplaukiai – nuotrauka su tokiu ponu ar ponia yra tiesiog dienos laimikis. Suprantama, kad tokiose ekskursijose dažniausiai dalyvauja privačių mokyklų moksleiviai – jų uniformos ir kiti atributai rodo, kad tai gana pasiturinčių tėvų vaikai.

Apleistas miestas Fatehpur Sikri. Gyventojai paliko miestą, nes pritrūko vandens.

Žemesnio visuomeninio laiptelio indai ir jų atžalos būriuojasi šalia rūmų. Gal ir nelabai negražu taip kalbėti, bet jų įkyrumas ir akiplėšiškumas yra sunkiai pakeliamas – vaikai vejasi turistus kiek tik gali, tampo už skvernų ir rankovių, o ,,akcijai“ nepavykus, rodo liežuvį, vaiposi ir plūstasi. Ne pats maloniausias vaizdelis ir jausmas.

Taip atrodo Amber Forto menės

Džaipure įsikūręs didžiulis turgus, kuris itin atgyja vakarop, kai šiek tiek nukrenta karščiai. Tuo metu Indija ruošėsi vienai didžiausių švenčių – Divali – tad turguje buvo marios žmonių, triukšmas, smilkalų, gaminamo maisto kvapas, smarvė  – išeini visiškai apkvaitęs, todėl nepatartina tokiose vietose lankytis vienam.

Raudonoji Agros tvirtovė

Kaip visi dori klasikiniai turistai aplankėme apleistą miestą Fatehpur Sikri, Agrą ir vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Taj Mahalą, į kurį pagal tradiciją būtinai reikia patekti saulei tekant. Tai yra vietos, kurias aprašyti yra gana sunku, jas tiesiog reikia pamatyti. Kiekvienam jos sukelia skirtingus jausmus – vieni žavisi architektūra, kiti tyrinėja nepaprastą sienų puošybą, treti studijuoja istorinius įrašus. Ir, be abejo, reikia susitaikyti su tuo, kad visur yra minios žmonių – bet taip yra visose garsiose ir turistų lankomose vietose.

Kiekvienas turistas privalo aplankyti Tadž Mahalą (Taj Mahal). Ir būtinai saulei tekant

Šventas miestas Varanasis

Varanasis (Varanasi) – vienas iš septynių šventų hinduistų miestų, įsikūręs Gangos upės pakrantėje. Tai vienas svarbiausių hinduistų, džainų ir budistų piligrimų centrų, vienas seniausių (kai kurių šaltinių teigimu – seniausias) Indijos miestų. Teigiama, kad jo reikšmę hinduistams galima sulyginti su Vatikano svarba katalikams, čia susitelkęs brahmanų, hinduizmo šventikų, žiedas. Varanasis yra miestas, kuriame garbinami dievas Šiva ir deivė Ganga – čia kasmet suplaukia tūkstančiai piligrimų hinduistų ir tiek pat smalsuolių, norinčių pavėpsoti į įvairias šventes ir apeigas.

Varanasis garsus savo ghatais – tai laiptų formos krantinės prie Gangos upės, ant kurių atliekami ritualiniai apsiplovimai ir mirusiųjų deginimo apeigos.

Varanasio oro uoste puošiamasi Diwali proga

Mes apsilankėm Varanasyje vienos didžiausių Indijos švenčių – Divali (Diwali) – išvakarėse. Divali – tai ugnies, šviesos, gėrio pergalės prieš blogį šventė. Ji itin svarbi hinduistams ir jiems artimiems sikhams bei džainams. Švenčių metu namai apšviečiami, kabo šviečiantys žibintai, miestuose galima pamatyti fejerverkų – šventė, primenanti krikščioniškas Kalėdas, ypač vakare, kai gatvėse siūbuoja įvairiaspalvių lempučių girliandos, o languose matyti degančios žvakės. Įprasta, kad per šią šventę susirenka visa šeima, draugai, gaminami specialūs šventiniai patiekalai, ypač daug saldumynų.

Šventoji Gangos upė saulei tekant

Varanasyje ši šventė minima su dideliu užmoju – vakare Gangos pakrantėje vyksta įspūdingos apeigos, kurių metu į upę leidžiamos gėlių girliandos su žibintais. Ant Gangos kranto atliekamos šventinės apeigos sutraukia minias žmonių, dauguma atskrenda į Varanasį būtent į šias iškilmes. Tiesą pasakius, apeigos tokios teatralizuotos, jog neapleido įtarimas, kad jos daugiau skirtos Vakarų turistams, o patys tikintieji kažkur daug ramiau ir paprasčiau meldžiasi savo dievams. Patekti į iškilmes nėra lengva – senojo miesto gatvės gana siauros, tad galima nuvykti tik pėsčiomis, dviračiais, mopedais ar su rikšomis – būtent pastarosiomis dažniausiai naudojasi turistai.

Kelionė su rikša perpildyta gatve – tai nuotykis, vertas atskiro aprašymo. Jau anksčiau minėjau, kad eismo taisyklės Indijos miestuose  yra beprasmis reikalas, nes yra vienintelė paveiki priemonė – tai garso signalas, kuriuo sprendžiami visi eismo klausimai. Nors greitis yra nedidelis, o  rikšų ir visai mažas, tačiau transporto priemonių yra daug, gatvės siauros ir kiekvienas vairuotojas mano, kad pirmenybė priklauso būtent jam. Vežimaičiai siauri, kieti, nepatogūs, pavojingai pasvyrantys ant kiekvieno posūkio ar gatvės nelygumų – visai nejuokais dairiausi, kaip čia patogiau kristi, jeigu jau kartais tektų. Po tam tikro laiko suvoki, kad nelabai turi iš ko  rinktis – juk neisi pėsčia atsiskyrusi nuo grupės! Belieka susitaikyti su tokiu važiavimu, įsikibti į išklebusius ranktūrius ir stengtis negalvoti apie galimas blogybes. O dar geriau – bandyti suvokti nenusakomą Indijos pojūtį, kad kiekviename chaose egzistuoja tam tikra tvarka, kuri garantuoja, kad net ir pasišokinėdamas per šaligatvio nelygumus, kabindamas, bet neužkabindamas šalia riedantį tokį patį vežimaitį basakojis vežėjas atveš tave gyvą ir sveiką, gal tik truputį išsigandusį, ten, kur sutarta.

Kiekvieno giliai tikinčio indo svajonė – kad jo pelenai nuskęstų Gangoje.

Varanasis taip pat yra ritualinio laidojimo – deginimo ant Gangos kranto – vienas iš centrų. Giliai tikinčių hinduistų svajonė – būti sudegintam Varanasyje ir palaidotam Gangoje, todėl kiekviena šeima stengiasi įvykdyti tokį artimųjų norą. Būna, kad mirusįjį veža iš atokesnių vietovių ir kelias dienas. Ryte plaukdami Gangos upe iš toliau apžiūrėjom tokį ritualinių paslaugų ,,centrą“. Vienam žmogui sudeginti reikia keliasdešimt kg malkų (o viename ghate esančioje laužavietėje sudegina maždaug apie aštuoniasdešimt devyniasdešimt lavonų per dieną), kiekvienam lavonui skiriamas tam tikras degimo laikas, po kurio laužavietė su visais likučiais nubraukiama į upę. Atsitinka, kad kūnas iki galo nesudega – gal malkos netikusios, gal dar kokios nors priežastys – tad ramiai beplaukiojantiems turistams iš vandens gali netikėtai kyštelėti kokia nors apdegusi kūno dalis. Apie ekologiją nėra ką ir kalbėti – nors pelenai gan švari atlieka, bet nesunku paskaičiuoti, kokie jų kiekiai subyra į upę – o tai jau tikrai didžiulė upės tarša. Mums beplaukiojant laivu šalia ant bangų lėtai suposi išsipūtusios karvės lavonas – matyt, vargšė nuslydo nuo akmeninių laiptų. O tuo metu šalia ghatų vandenyje būriavosi pulkai žmonių, atliekančių ritualinį apsiplovimą – pradedu tikėti, kad upė tikrai šventa, jeigu šie ir kiti maldininkai, būriais lipantys į vandenį, niekuo nesuserga, nepaisant po upę plaukiojančių pastipusių karvių ir tonomis kasdien  verčiamų sudegintų nabašnikų pelenų, juolab apsiplauti, jeigu nori būti išganytas, reikia suspėti ant penkių ghatų per vieną dieną.

Varanasyje yra keliasdešimt ghatų, nuo kurių į šventąją upę brenda maldininkai.

Varanasyje prie laidojimo ghatų teko pastebėti besisukiojantį aghori – būtent Varanasis yra aghori pasekėjų centras. Aghori – tai tantrinė asketizmo kryptis, kurios sekėjai praktikuoja itin uždarą gyvenimo būdą, gyvena laidojimo vietose, tepa kūną laidotuvių laužo pelenais, o savo ritualams neva naudoja numirėlių kaulus bei pasižymi gana ekscentrišku elgesiu. Indijoje tikima jų antgamtiniais sugebėjimais ir prisibijoma – aghori elgesys atrodo baugus net ir prie daug ko pratusiems indams. Tikima, kad aghori ritualiniais tikslais valgo žmogaus mėsą, maldoms naudoja žmogaus kaukolę, gyvena laidojimo vietose, vaikšto nuogi (arba užsijuosę nedidelį raištį ant klubų), išsitrina sudegintų žmonių pelenais, vartoja alkoholį. Be to, tikima, kad jie gali žmogų užkeikti, užburti (mat, indų manymu, praktikuoja juodąją magiją) ar kitaip pridaryti nemalonumų. Yra ir šviesesnė jų veiklos pusė – gali ,,atkeikti“, t.y. nuimti kito juodojo mago užkeikimą.

Garsieji Varanasio ghatai. Norint nuplauti nuodėmes, reikia apsiplauti nuo penkių ghatų per vieną dieną.

Beje, šalia Gangos stovi ir šiuolaikinis elektrinis krematoriumas, tačiau, vietinių teigimu, kol kas jis nepersidirba, nors valdžia labai stengiasi įtikinti indus pereiti prie ekologiškesnio deginimo.

Kiekvieno budisto svajonė – apsilankyti Sarnate.

Šalia Varanasio yra Sarnatas (Sarnath) – budistų traukos vieta. Teigiama, kad būtent Sarnate Buda pradėjo skelbti savo mokymą. Čia stovi budistų šventyklos ir vienuolyno, statytų dar imperatoriaus Ašokos laikais (t.y. III a.pr.m.e.), likučiai ir šiuolaikinės šventyklos. Daugiau nei 1000 metų šis religinis kompleksas buvo budizmo centras, traukęs minias piligrimų. Deja, XII a.šį Indijos regioną nusiaubė besiveržiantys užkariautojai musulmonai, sugriovę senojo tikėjimo šventyklas.

Sarnatas atgimė XIX a.pabaigoje, kai archeologai rado išgriautų kulto pastatų liekanas, skulptūras, lenteles su religiniais įrašais. Šiuo metu Sarnate veikia muziejus, pastatytas britų kolonializmo laikais. Jame eksponuojami rastieji budistų meno kūriniai (originalai), taip pat atkurti ir konservuoti didžiojo religinio komplekso likučiai. Kasmet čia atvyksta būriai maldininkų iš budizmą išpažįstančių šalių. Piligriminė kelionė į Sarnatą – tai kažkas panašaus į musulmono kelionę į Meką, viso gyvenimo svajonė ir didelė tikinčiojo laimė, jeigu tokia kelionė įvyksta.

selonija.lt

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.