Paknopstom per Indiją (I)

2018-07-30 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Mumbajaus centrinė geležinkelio stotis, kaip ir Londone, vadinama Viktorijos stotimi

Kiek laiko reikia, kad galėtum pasakyti,jog susipažinai su Indija? Metų? Dviejų? Pusės gyvenimo? Bet kuriuo atveju tikrai ne dviejų savaičių. Indija vilioja žmones kaip magnetas, ypač iš mūsų kraštų. Daugelis vis dar gyvena gražiomis istorijomis, kad mus vienija sanskrito kalba ir Indijoje galima rasti nemažai žmonių, su kuriais beveik gali susikalbėti lietuviškai – tiek esą bendrų ar panašiai skambančių žodžių mūsų kalbose! Ir šiaip – tikima, kad lietuviai su indais turį daug bendro, Indija beveik esanti lietuvių protėvynė. Galbūt pragyvenusi pora metų rasčiau kažką tokio. Per dvi savaites, matyt, tokių dalykų neįmanoma įžvelgti.  Kaip ir rasti lietuviškai skambančių žodžių. Kita vertus, iki šiol išlikęs anglų kalbos, kaip valdiškos kalbos, statusas turistui ypač palengvina gyvenimą – faktiškai ji egzistuoja kaip antroji kalba ir bent kokį mokslą baigęs indas pajėgus šia kalba gan rišliai kalbėti (deja, Indijoje nemažai žmonių, neįstengiančių įgyti padoresnį išsilavinimą, tad toli gražu ne su kiekvienu indu angliškai susišnekėsi).

Kiek gali būti valstybinių kalbų valstybėje?

Dabartinė Indijos Respublika užima didžiąją Indijos subkontinento dalį, jos plotas yra 3 287 590 kv.km. Čia gyvena daugiau nei 1,3 mlrd.gyventojų ir tai antra pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė (indai nuolat lygina save su Kinija ir grasinasi, kad tuoj bus aplenks Kiniją demografijos požiūriu).  Respublikos sostinė yra Naujasis Delis (New Delhi). Indijos šiaurėje yra aukščiausi pasaulio kalnai Himalajai,  pietuose ir rytuose žemynas apsuptas Indijos vandenyno, o vakarinį krantą skalauja Arabijos jūra.

Indijos civilizacijos specifiką formavo jos daugiaetniškumas ir daugiakalbiškumas. Šioje pakankamai izoliuotoje nuo likusio pasaulio teritorijoje, apsuptoje milžiniškų kalnų ir begalinio vandens (Indijos vandenyno pakrantė yra daugiau nei 8 tūkst.km),  leido įvairioms tautoms, rasėms kurti mažai nuo svetimų įtakų priklausančią kultūrą, iš kitos pusės – bendraudamos tarpusavyje, jos perėmė viena kitos bruožus ir vertybes. Teigiama, kad Indijoje šiuo metu kalbama 447 kalbomis (nors kai kurie sąrašai išskiria net 1650  etninių grupių, kalbančių savo kalbomis).

Suprantama, kad tokioje kalbų ir tautybių masėje vienijančios bendrinės kalbos klausimas yra vienas iš esminių valstybės reikalų. Paradoksas, bet didžiausią vienijantį vaidmenį atliko kolonijinė britų valdžia, įvedusi anglų kalbą  visose valdžios ir švietimo įstaigose. Net ir atgavus nepriklausomybę, anglų kalba ilgą laiką išliko antrąja valstybine kalba, palengvinusi daugiakalbei Indijai susikalbėti tarpusavyje. Kita vertus, neįmanoma nuneigti fakto, kad vis dėlto tai buvo svetima kalba, kuri plito tik per valdiškas įstaigas ir tarp išsilavinusių indų – daugumai Indijos gyventojų ji buvo atnešta, ne sava, todėl būtinai reikėjo rasti daugumos vartojamą vietinę kalbą, kuri galėtų pakeisti užkariautojų kalbą.  1949 m. Indijos Konstitucinis Susirinkimas po ilgų diskusijų priėmė sprendimą, kad oficiali Indijos kalba bus hindi, užrašoma naguri abėcėle. Įstatymas taip pat numatė, kad atskiri regionai galės išsirinkti sau tinkamą valdžios institucijų kalbą iš oficialiai pripažintųjų. Šiuo metu Konstitucijoje yra 22 oficialios kalbos, o dvidešimt trečioji iki šiol išlieka anglų kalba.

Mumbajaus universiteto pastatas

Nežiūrint šitokios gausybės pasirinkimų, siekiant išvengti visiškos maišalynės, 1968 metais buvo įvesta vadinamoji trijų kalbų taisyklė (three-language formula). Ji įpareigoja privalomą anglų kalbos mokymąsi, hindi ir regioninės kalbos ne hindi kalba kalbančiose valstijose arba anglų, hindi ir vienos iš regioninių kalbų hindi kalba kalbančiose valstijose. Vis dėlto, nepaisant didelių įvairių laikotarpių politikų pastangų, atrodo, kad iki šiol pagrindine bendravimo tarp valstijų  taip pat tarp federalinės valdžios ir ne hindi kalba kalbančių valstijų kalba išlieka anglų kalba. Taip pat būtent anglų, o ne hindi kalba vartojama aukštesnės instancijos teismuose bei aukštosiose mokyklose. Tai išties nemenkas iššūkis Indijos valdžiai, kadangi, įvairių šaltinių teigimu, labai nedidelė dalis –  maždaug tik 3 procentai – gali laisvai susikalbėti angliškai ir, kaip taisyklė, tai yra turtingiausių ir geriausiai išsilavinusių  gyventojų dalis.

2014 m. laimėjus rinkimus nacionalistinių jėgų remiamai BJP (Bharatija Džanta Parti) ir premjeru tapus charizmatiškajam Narendrai Modžiui (Narendra Modi), Indija paėmė kursą nacionalinių vertybių link, kurių pagrindą sudaro hindutva. (Hindutva – politinė ideologija, kuri remiasi religinėmis hinduizmo tradicijomis). Vienas iš tapatybės ramsčių yra kalba, todėl valdantieji visokeriopai palaiko hindi kalbos pirmenybiškumą prieš kitas, ypač anglų, kalbas. Narendra Modi puikiai kalba hindi kalba ir itin stengiasi ją įdiegti kaip valdžios institucijų kalbą.

Šios politikos pasekmės matyti net tokiose metropolijose kaip Mumbajus. Daugėja reklaminių skydų, parašytų vien hindi kalba – ypač tai matyti šalies gilumoje. Hindutva darosi populiari ir tarp Indijos garsenybių – Bolivudo žvaigždės noriai rengiasi tradiciniais indiškais rūbais įvairiuose renginiuose, netgi grynai pramoginiuose, pavyzdžiui, filmų apdovanojimų ceremonijose, taip pabrėždamos Indijos etninį tapatumą.  Reklamose, kuriose itin dažnai dalyvauja pramogų verslo žvaigždės, daugelis iš jų dėvi nacionalinius drabužius ir papuošalus, nesvarbu, ką reklamuotų – mobiliuosius telefonus, kosmetiką ar juvelyrinius dirbinius.

Mumbajus – Indijos vartai į Europą

Nors Indijos sostinė yra Delis, labai didelė keliautojų į Indiją patenka per Mumbajų – antra pagal gyventojų skaičių, po Delio, Indijos miestą ir didžiausią šalies uostą. Suprantama, kad kol pagrindinė susisiekimo priemonė buvo laivai, per Mumbajų į Indiją patekdavo absoliuti dauguma keliautojų, ką primena ant jūros kranto stovintys ,,Indijos vartai“  – tai 1915-1924 metais pastatyta arka, skirta pagerbti D.Britanijos karaliaus Jurgio V-ojo ir jo žmonos Marijos vizitą Indijoje.

Indijos vartai iš jūros pusės

Miesto vardas kilęs iš vietinės deivės Mumba vardo. Jūros pakrantę ir uostą XVI a.užkariavę portugalai  pavadino jį Bom Bahia, t.y. gera įlanka, užutėkis, mat, po kelionės audringomis jūromis šis Arabijos krantas atrodė labai ramus. Greitai miestas buvo perduotas anglams, kurie paliko portugalų suteiktą vardą, tik pasitaisė pagal anglų kalbos poreikius – taip miestas tapo Bombėjumi ir tokiu liko iki 1995 metų, kuomet buvo grąžintas senasis Mumbajaus pavadinimas. Nors Vakaruose ir kitose Indijos valstijose miestas neretai vis dar pavadinamas Bombėjumi, visgi Maharaštros (Maharashtra) valstijoje, kuriai priklauso miestas, kalbant su indais šio pavadinimo geriau vengti – daugumai šis vardas asocijuojasi su kolonijine praeitimi ir gali kelti susierzinimą.

Mums, lietuviams, sunku įsivaizduoti miestus, kuriuose gyvena 13 mln., o su priemiesčiais – 23 mln.gyventojų – tokio dydžio yra Mumbajus. Miestas išsidėstęs ant septynių salų ir tęsiasi keliasdešimt kilometrų .

Labiausiai Mumbajus suklestėjo Britų imperijos valdymo laikais. XIX a. su žemynu buvo sujungtos kelios salos, taip padidinant miesto teritoriją, nutiestas geležinkelis. Būtent tuo metu Mumbajus tapo didžiausiu Arabijos jūros uostu. Mumbajuje ėmė kurtis svarbios finansų, prekybos kompanijos – iki šiol jis yra svarbiausias Indijos finansų centras, čia veikia svarbiausios Pietų Azijos biržos, garsių pasaulinių firmų atstovybės.

Indų meno skulptūros prie Vakarų Indijos muziejaus Mumbajuje (Chhatrapati Shivaji Maharaj Vastu Sangrahalaya)

Mumbajus yra Indijos kino sostinė – čia gimė pirmasis indų filmas, yra daugiausia kinoteatrų, bet svarbiausia – pagrindinės Indijos kino studijos, pagal Holivudo pavyzdį vadinamos apibendrintai Bolivudo (Bollywood) pavadinimu. Mumbajuje veikia gausybė muziejų, klasikinio ir šiuolaikinio meno galerijų, Mumbajaus universitetas bei Mumbajaus technologijų universitetas, daugybė kitų švietimo įstaigų. Apie kavines, restoranus ir kitas panašias užeigas nėra ko ir kalbėti – jų pilna ant kiekvieno kampo pagal kiekvieno skonį ir kišenę.

Miestas stovi ant ant jūros įlankos kranto. Deja, pakrantė nevilioja nei pasivaikščioti, nei pasimaudyti

Per kelias dienas galima tik stengtis susidaryti bent kažkokį vaizdą, kuris dar prie viso to dažniausiai yra per autobuso langą. Banali frazė apie miestą – kontrastą Mumbajui labai tinka – šalia įspūdingų dangoraižių tęsiasi lūšnynų rajonai, prabangių parduotuvių kaimynystėje vos už kvartalo gali rasti didžiulį turgų, kuriame prekiaujama viskuo, kas gali būti nupirkta. Netoli gatvės, vedančios  į penkių žvaigždučių viešbutį tiesiai ant gatvės miega sezoniniams darbams iš aplinkinių kaimų atvykę vyrai, o tarp automobilių dieną naktį nardo guvūs prekiautojai įvairiais talismanais ir kitais niekučiais. Nors automobilių tarsi nėra daug, gatvės perpildytos motoroleriais, motociklais ir triratėm važiavimo priemonėm (automobiliais? Triračiais?). Tai viena populiariausių transporto priemonių mieste. Didelio greičio ji neišvysto, bet dėl to niekas nepatiria  jokio nuostolio – ir taip piko metu daugiau nei 30 km per valandą dar niekam nepavyko važiuoti. Užtat dėl mažo greičio Indijos miestuose beveik nėra mirtinų avarijų – dažniausiai tai būna techniniai susidūrimai, dėl kurių niekas per daug nesuka sau galvos. Teko matyti ne vieną tokio triračio vairuotoją vairuojantį basomis, o kai kurie įsigudrina susikelti kojas ant vairo, kol stovi kamštyje – taip ilsisi. Turbūt nereikia sakyti, kad tokie automobiliai neturi nei langų, nei durų – ir iš tiesų, kam jie reikalingi šalyje, kur temperatūra didžiąją dalį yra nemažiau nei 30 laipsnių šilumos? 

Mumbajaus taksi pasiturinčiame miesto rajone

Svajonių fabrikas indiškai – Bolivudas

Indijos kino produkcija gamina neaprėpiamą skaičių įvairių kategorijų filmų.Ironiška, tačiau kadangi šalyje vis dar nemažai žmonių yra mažaraščiai (ar net beraščiai), Indijai itin tinka Lenino posakis apie kiną: šalyje su tokiu neraštingumu iš visų meno rūšių kinas vis dar išlieka svarbiausiu menu. Kinas čia yra ir pramoga, ir mokymo priemonė, ir svarbus propagandos įrankis. Geriausi aktoriai yra labai mėgiami, uždirba  nemenkus pinigus. Dauguma jų nelabai sureikšmina faktą, kad nėra žinomi Holivude – turint milijardinę auditoriją galima apie tai daug ir negalvoti. Indų filmuose, kaip ir anksčiau, labai daug muzikos ir šokių, todėl populiariausi aktoriai dažnai yra ir garsūs šokėjai (pavyzdžiui, viena dabartinių Bolivudo žvaigždžių Hrithik Roshan yra vienas garsiausių Indijos šokėjų).

Bolivudo žvaigždynui būdinga tai, kad didelė dalis kino kūrėjų tampa įžymybėmis naudodamasi giminystės ryšiais – nors pastaruoju metu tai smarkiai kritikuojama, tačiau kol kas padėtis nelabai keičiasi. Kad ir minėtasis Hrithikas Roshanas – pirmuosius žingsnius kine žengė savo tėvo, garsaus prodiuserio Rakesho Roshano padedamas. Savo ruožtu Rakesho tėvas buvo garsus kino muzikos direktorius. Vienas sėkmingiausių indų aktorių Salman Khan yra garsaus kino scenaristo Salimo Khano sūnus, kino žvaigždės Arjun Kapoor giminėje išvien su kino industrija susiję vardai. Ir taip toliau, ir panašiai – dauguma Bolivudo garsenybių atėjo į kiną artimų giminaičių pastangomis.

Patys garsiausi Bolivudo aktoriai yra labai populiarūs ir uždirba ne tik iš filmų, bet ir iš įvairių papildomų veiklų: reklamos, televizijos laidų, kuria savo vardo drabužius ir kvepalus – visiškai panašiai kaip ir jų kolegos iš Holivudo. Lygiai kaip ir Holivudo garsenybės, Bolivudo žvaigždės daug dėmesio ir lėšų skiria labdarai, noriai dalyvauja socialiniuose projektuose.

Bolivudas – tai milžiniška veikla, gaminanti ne tik milijonus uždirbančius filmus dalyvaujant pirmo ryškumo žvaigždėms, bet ir sukanti televizijos serialus, muilo operas kukliuose paviljonuose su mažai žinomais ar pradedančiais aktoriais. Tačiau ir tokia produkcija turi savo žiūrovus – indai mielai žiūri nesibaigiančias verksmingas meilės istorijas, kelių šimtų serijų epopėjas apie gyvenimą ir pan. Serialai – tai ne tik istorijos: ne itin raštinga auditorija iš jų sužino ir daug praktiškų dalykų, elgesio normų, mados, kulinarijos dalykų ir pan.

Straipsnyje pasinaudota knyga: Dzieje Indii: Pomocnik historyczny Polityki Nr.3/2017.

selonija.lt

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.