Kieminėjimai po Kupreliškį

2018-07-05 | Kategorija: Susitikimai

Kupreliškio bažnyčios šventoriaus tvoros vartai. Virš centrinės angos antras aukštas su daugeliu angų. Bažnyčia, varpinė ir šventoriaus vartai – architektūros paminklas. Didieji vartai restauruoti 2011 metais. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Kupreliškis laukia šventės. Ne tradicinės. Penktadienį Kupreliškyje bus pašventinta ir iškelta Lietuvos Respublikos vėliava. Ir pasiliks. Sekmadienį Kupreliškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje tikintieji švęs tradicinius Šv. Elzbietos atlaidus. „Biržiečių žodis“ lankėsi Kupreliškyje ir domėjosi kupreliškiečių prieššventinėmis nuotaikomis.

Išprovokavo

Birželio mėnesį susitiko trys senokai besimatę vaikystės ir klasės draugai. Laimutis Varanauskas į gimtinę grįžo iš Amerikos, Rimantas Januševičius – iš Šiaulių, ir trečias, Alvydas Valentėlis – vietinis šio krašto ūkininkas. Ūkininko Alvydo žmona Rasa, kultūros darbuotoja, buvusi bendruomenės pirmininkė, jiems tik užsiminė: Kupreliškiui labai trūksta tautinio įvaizdžio – trispalvės. Vyrai atsakingai priėmė Rasos užuominą. Nedelsė. Kol dar Laimutis neišvykęs, ėmėsi darbų. Išrinko vėliavai vietą miestelio pradžioje, prieš bendruomenės namus, kuriuos kupreliškiečiai savo jėgomis prikėlė iš gaisro pelenų. Kelerius metus užsitęsęs teismų maratonas pagaliau baigėsi kupreliškiečių naudai.

Klasės draugai, trys rėmėjai, paruošė vėliavai vietą. Gėlyne iškasė duobę, liejo pamatus, prisuko vėliavai stiebą. Rytoj vėliava šiuo stiebu kils aukštyn… Lietuvos Respublikos vėliavą pašventins parapijos klebonas Vidmantas Kareckas.

– Ne eilinis įvykis miestelio gyvenime. O kol kas ruošiamės bendruomenės šventei. Repetuoja meno mėgėjų kolektyvai. Šlavinėjamės, tvarkomės po namus, laukiame švenčių. Kaimas kaip kaimas. Čia gyvename, mums čia gerai. Išsirinkome naują bendruomenės pirmininką Gintarą Balčiūną. Parduotuvę turime, biblioteką turime, medicinos punktą turime, paštas atvyksta. Džiaugiamės savo naujakuriais. Jų sodyba Mokyklos gatvėje vis gražėja ir gražėja, – dėsto naujienas seniūnaitė Danutė Einorienė.

Ir užtikrina: šventėje smagią nuotaiką kurs ne tik jie, vietos dainininkai, artistai. Kultūrinę programą paįvairins humoro grupė „Bobos“ iš Medeikių. Laukiama meno mėgėjų kolektyvo iš kaimyninio Pasvalio rajono Jurgėnų kultūros namų. Su lėšomis sunku, todėl bendradarbiauja kaimo bendruomenių kolektyvai. Jie gastroliuoja vieni pas kitus ir dovanoja koncertus.

Malvinai – trys šventės

Kol dar Kupreliškyje neiškelta bendruomenės vėliava, žvalgomės po gyventojų sodybas. Vėliava jau plevėsuoja pas Rasą ir Alvydą Valentėlius, pas Malviną Januševičienę. Malviną Januševičienę sutinkame sodybos kieme. Moteris pasakoja: vėliavą iškėlė šių metų pavasarį. Sūnus Rimantas padovanojo. Rimantas iš tų minėtų vaikystės bičiulių trejetuko. Penktadienį bendruomenės šventės pradžioje jis su savo klasės draugu Alvydu iškels ir Lietuvos Respublikos vėliavą miestelyje.

Malvinos Januševičienės sūnus Rimantas su klasės draugais rūpinosi, kad vėliava plevėsuotų ne tik prie jo gimtosios sodybos, bet ir miestelyje. Savaitgalyje Januševičių laukia trys šventės: bendruomenės šventė, Basakirskų giminės susitikimas ir Šv. Elžbietos atlaidai. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Artėja šventinis savaitgalis. Laukiu ir bendruomenės šventės, ir atlaidų. Tarp jų įsiterpusi dar viena, Basakirskų giminės šventė. Susitiksime Pabiržėje. O iš Pabiržės visi „kelsimės“ į Šv. Elzbietos atlaidus Kupreliškio bažnyčioje, – planuoja Malvina Januševičienė.

Šimtametės atlaidai

Malvinos Januševičienės kaimynė Liucija Kučinskienė rymo prie lango. Ne tik Kupreliškio, bet mūsų Biržų krašto ilgaamžė. Spalio mėnesį Kučinskienei bus 102 metai. Šimtametė ranka laimina kiekvieną praeinantį, pravažiuojantį keliu.

– Nesu praleidusi nė vienų Šv. Elzbietos atlaidų. Kol buvau jaunesnė, bažnyčios chore giedojau, vainikus pyniau, bažnytėlę puošiau. Visą gyvenimėlį prie Dievo ir Marijos. Ir šimto metų sulaukus troškimas tas pats – pasimelsti, komuniją priimti. Nepraleidžiu ir eilinio sekmadienio. Anūkas į bažnytėlę nuveža, įveda už parankės. Ačiū, Dieve, už sveikatą, sakau. Šventos Elzbietos atlaidų taip ir laukiu nuo ryto iki vakaro poteriaudama. Per atlaidus bažnytėlėje meldžiasi kas nori, ne visi, – artimo meile trykšta šimtametės širdis.

Liucija Kučinskienė laukia 102 gimtadienio. Ir tikina: nepraleidžianti ne tik Šv. Elzbietos atlaidų, bet ir eilinių sekmadienių. Į bažnyčią ją nuveža anūkas. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Ji daug Elzbietų šiose apylinkėse pažinojusi. Visos jos iškeliavusios pas Viešpatį. Likusi vienintelė, pati jauniausia Elzbieta Čečienė. Gyvena Galvokuose. Būtinai aplankysime.

Šimtametės anūkas bažnyčios zakristijonas Rimvydas Vaitaitis pasakoja: jo augime atlaidams moterys vainikus pindavusios dažniausiai iš tujų. Deja, pynėjos jau pasenusios, be sveikatos, nebesusirenka. Šiemet per Elzbietos atlaidus bažnyčią  puoš kaip didžiųjų miestų šventovėse –  baltomis juostomis. Altoriui gėles pirks. Tradiciškai. Lelijas.

 Prie kunigų kapų

Šventoji Elzbieta iš dangaus vis pakrapnodama lietaus lašeliais palydi ir vedžioja mus į ramybės prieglobstyje įsisupusį bažnyčios šventorių, kapinaites, kur ilsisi vienas šalia kito parapijiečius karštai mylėję ir jiems patarnavę kunigai: kunigas Ignas Blynas, kunigas Aleksandras Papučka. Čia pat ir kunigo Petro Nykšto kapas. Prie kunigų kapų palinkusi parapijietė Albina Varanauskienė. Prisiekusi: kol jėgos leis, kunigų kapų ji neapleis.

Kupreliškio krašte likusi tik vienintelė Elzbieta. Elzbieta Čečienė gyvena Galvokuose. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Albina Varanauskienė – buvusi bažnyčios choro choristė. Nuo 1959 metų, kai iš Zarasų krašto atitekėjo į šią parapiją. Oi, kiek Elzbietos atlaidų jos pergiedota. Sopranu. Iš pradžių, prisimena Albina, pamaldžiosios parapijietės atlaidams vainikus pindavusios iš ąžuolo šakelių. Rinkdavosi pas Aldoną Morkūnaitę. Ji gyveno netoli klebonijos.

Atlaidų tradicijos

– Buvo laikas, kai Kupreliškio bažnyčioje švęsdavome net keturis: Šv. Stanislovo, Šv. Elzbietos, Šv. Mykolo arkangelo, Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus. Kiek žmonių prisirinkdavo, koks džiaugsmas! Elzbieta  visus gimines, draugus į bažnyčią sukviesdavo. Dairomės, sveikiname vienas kitą iš tolo, po Mišių namo neskubame, vaikštinėjame po kapinaites, artimuosius lankome. Iš kapinių – pakermošin. Mano vyro Juozapo giminė plati, net penkios seserys. Su šeimomis į gimtinę, į Purleškius, sugrįždavom. Vaišėms – šaltiena, rūkyta dešra, kaimiškas skilandis, bandelės. Pasišnekame apie gyvenimą, prisiminimais pasidaliname ir tą pačią dieną skirstomės, –  prisimena Albina Varanauskienė.

Albina Varanauskienė dalinasi pakermošio tradicijomis. Vienais metais Varanauskų giminė savo sodelyje pakermošyje sulaukė ne tik savo artimųjų, bet ir Salako bažnyčios choristų. Čia stovėjo didžiulis stalas, už kurio sėdėjo daug brangių svečių. Reginos Vaičekonienės nuotr.

O vieną sykį, pasak Varanauskienės, jos vyro sodyboje buvęs išskirtinis Šv. Elzbietos pakermošis. Svečiavosi Salako bažnyčios choras.

– Sode pastatėme didžiulį stalą. Prie jo susodinome 18 choristų, vargonininką. Skambėjo giesmės, dainos. Tada dar obelys buvo mažesnės, – prisimena Albina Varanauskienė.

Anot Albinos Varanauskienės, Kupreliškio bažnyčioje per Šv. Elzbietą šv. Mišios vykdavo per Votyvą ir per Sumą. Per Votyvą giedodavo Kupreliškio bažnyčios choras, per Sumą – svečiai. Iš įvairiausių parapijų: Salako, Alizavos, Vabalninko, Panevėžio.

Albina Varanauskienė prisimena: Kupreliškio bažnytiniam chorui vadovavo vargonininkas Leonas Varnas. Šis vargonininkas Albiną buvo pramokęs vargonuoti. Ir per vienus atlaidus tekę Albinai šiek tiek vargonuoti.

– Tąkart per atlaidus giedojo vienos Panevėžio bažnyčios choras.  Vargonavo vienuolė kazimierietė. Bet šv. Mišių pabaigoje ji norėjo priimti Komuniją. Vienuolė pasiteiravo, ar aš galėčiau pagroti vargonais? Kodėl gi ne… Atsisėdau vargonuoti ir kad užgiedojau „Jėzau, pas mane ateiki…“ Atlaidų svečias kunigas Stanislovas Krumpliauskas po atlaidų labai nustebo. Gyrė, – pasakoja Albina Varanauskienė.

Ponios Elzbietos dovana

Su Varanauskiene spėliojame: kodėl Kupreliškyje iki šiol švenčiami Šv. Elzbietos atlaidai? Šv. Elzbieta buvo Portugalijos karalienė! Bet istorijos šaltiniai tvirtina: prie Kupreliškio bažnyčios istorijos ne karalienės, bet ponios Elzbietos prisiliesta. Raudondvario (vėliau Apaščios) dvaro savininkė Elzbieta Kušeliauskienė iš buvusios Kupreliškio dvaro koplyčios Kupreliškio kapinėse, pastatytos 1787 metais, perstatė bažnyčią (1861 m.). 1898 m. kunigo J. Ramono rūpesčiu ši bažnyčia išplėsta: pristatyta presbiterija ir dvi zakristijos, padidinta klebonija. Išeinant iš šventoriaus dėmesį atkreipia didieji akmenų mūro šventoriaus tvoros vartai. Šie vartai, kaip ir bažnyčia, varpinė – liaudies architektūros formų. Architektūros paminklas.

Didieji vartai restauruoti 2011 metais.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.