Poetas, sukilėlis, Sibiro tremtinys

2018-06-26 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Tėvų pastogėje

Biržų evangelikų reformatų kapinėse stovi ąžuolinis paminklas, bylojantis, kad čia palaidotas Biržų evangelikų reformatų mokyklos mokytojas, lietuvių kalbininkas Kazimieras Kristupas Daukša (1796–1865). Jis – Biržuose gimusio poeto, 1863-ųjų metų sukilėlio ir Sibiro tremtinio Edvardo Jokūbo Daukšos tėvas. Daug metų, tikriausiai remiantis Vaclovo Biržiškos „Aleksandryne“ paskelbtais duomenimis, buvo tvirtinama, kad Kazimieras Daukša gimęs Pabiržės apylinkėse esančiame Naciūnų kaime. Tokią gimimo vietą nurodo ir kalbininkas Antanas Smetona straipsnyje apie Kazimierą Kristupą Daukšą ir jo gramatiką.

Prisimenu, beveik prieš trisdešimt metų Regina Mikšytė ir tautodailininkas bei kraštotyrininkas Leonas Juozonis mane kalbino sukurti stogastulpį Naciūnų kaime gimusiems Daukšoms. Kiek vėliau, 1984 metais, rašytame laiške L. Juozonis nupieštoje schemoje pažymėjo vietą, kur tarp Biržų ir Pabiržės, Naciūnų kaime, seniau stovėjusi Daukšų sodyba. Tačiau biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui išsiaiškinus, kad senosiose Semeniškių kapinėse būta akmeninių paminklų su Daukšų pavardėmis, įsitvirtino kitokia nuomonė: Kazimiero Daukšos gimimo vieta – arčiau Papilio esančiuose Neciūnuose.

Kazimieras Daukša Sinodo lėšomis 1819–1824 metais mokėsi Kėdainių apskrities mokykloje. Vėliau keletą metų joje mokytojavo. 1930 metais jis jau yra Biržų evangelikų reformatų parapijinės triklasės mokyklos mokytojas ir bažnyčios vargonininkas.

1844 metais rašytoje savo darbo ataskaitoje, atskleidžiančioje jo pedagogines pažiūras, rašo, kad „mokinių stropumas labiausiai priklauso nuo mokytojo priežiūros. (…) Mokinių padorumas tai kaip liaunumas jauno medelio, kuris palinkti į visas puses ir visaip pakrypti gali“.

Jautrų ir kartu reiklų mokytoją iš pašaukimo, R. Mikšytės žodžiais, neapdiržusį nuo gyvenimo negandų ir kuklios algelės, vertino ne tik mokinių tėvai. 1849 metais Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo suvažiavime jis „už gerą darbą ir pastangas“ buvo paskatintas 15 sidabro rublių.

Iš mokytojo K. Daukšos rašytų raportų matyti, kad Biržų reformatų parapijinėje trijų skyrių mokykloje mokydavosi iki 50 įvairių socialinių sluoksnių (miestiečių, bajorų, kaimiečių ir laisvų) berniukų ir mergaičių. Pirmajame skyriuje vaikus mokydavo skaityti spausdintą lietuvių, lenkų ir rusų kalbų tekstą. Antrame ir trečiame skyriuose mokiniai mokėsi net vokiečių ir prancūzų kalbų bei ruošdavosi stojimui į apskrities mokyklą Kėdainiuose.

Šioje mokykloje mokėsi visi šeši (pirmai žmonai Friderikai Bergrin mirus liko našlaičiai Adomas, Edvardas, Vladislovas, Emilija, o į namus atėjus pamotei, gimė dar du broliai) Kazimiero Daukšos vaikai. Jis jų iš kitų neišskyręs, jų nelepinęs, buvęs net reiklesnis negu kitiems mokiniams.

Kazimieras Kristupas Daukša buvęs ne tik puikus pedagogas, bet ir lietuvių kalbos gramatikos („Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško“) bei lietuvių-lenkų kalbų žodyno autorius. Gramatikos išliko tik sūnaus Edvardo Jokūbo nurašyti lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai, o 1836–1844 metais rašyto apie 11000 žodžių turinčio lietuvių-lenkų kalbų žodyno trys ketvirtadaliai rankraščio išliko Poznanės universiteto bibliotekoje.

Būsimasis poetas Edvardas Jokūbas Daukša pirmąsias meilės Lietuvai, patriotizmo pamokas patyrė tėvų namuose. Čia nuo mažens vaikams buvo skiepijamos dvasinės vertybės. Jau vėliau eilėraštyje „Pokalbis su tėvu apie vaikystę ir senus laikus, ir apie lietuvybę“ jis rašys, kad nėra brangesnio dalyko pasaulyje be artimųjų ir Dievo už gimtinės slenkstį, nes „auksas viena niekystė, garbė – cigaro dūmai, o šlovė – kelio dulkės, kurios pravažiavus norom nenorom vėl ant vieškelio nusėda“.

Mokslo metai

Per porą metų vienais penketais baigusį trijų skyrių Biržų parapijinę mokyklą dvylikametį Edvardą tėvas toliau mokytis išvežė į Kėdainių evangelikų reformatų penkiaklasę mokyklą. Ši mokykla, nuo 1808 metų perėjusi Vilniaus universiteto žinion, mokymo kokybe garsėjo visoje Lietuvoje, nes joje beveik visi mokytojai buvo studijavę Peterburgo, Dorpato, Karaliaučiaus, Marburgo, Frankfurto universitetuose. Mokykla turėjo turtingą biblioteką, kurioje buvo daug knygų lotynų ir vokiečių kalbomis. Nors XIX amžius laikomas didžiausiais lietuvių lenkinimo metais, tačiau Kėdainių mokykloje buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Šią mokyklą Edvardas baigė per ketverius metus. Apdovanotas už uolų mokymąsi ir gerą elgesį šešiolikmetis jaunuolis 1852 metais išvyksta tęsti mokslo į Slucko gimnaziją, kurioje mokslo aukštumų siekė ne viena Biržų reformatų evangelikų jaunimo karta. Čia buvo dėstomos lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbos, biblioteka turėjo apie 8000 knygų, o sėkmingai gimnaziją baigę jos auklėtiniai Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo buvo siunčiami studijuoti į Karaliaučiaus, Berlyno, Dorpato (Tartu), Maskvos, Peterburgo universitetus.

Baigęs Slucko gimnaziją, 1855 metais E. Daukša išvažiavo studijuoti medicinos į Maskvos universitetą. Sinodo stipendijos jis negavo, tačiau tėvas jam išrūpino neturto pažymėjimą, ir devyniolikmetis jaunuolis galėjo nemokamai klausyti laisvai pasirenkamas paskaitas. Palengva jį užvaldo lituanistinės idėjos. „Maskvoje E. Daukša pradėjo domėtis Lietuvos istorija ir tautosaka. Savo eilėraščių knygelėje jis surašo šaltinius studijoms: J. Kraševskio, L. Jucevičiaus, L. Narbuto, J. Jaroševičiaus veikalus. Mini S. Daukanto, M. Valančiaus, L. Rėzos, S. Stanevičiaus, F. Zatorskio knygas“ – rašo Regina Mikšytė.

Po metų jis jau Estijoje, Dorpato universitete. Išlaikęs papildomą hebrajų kalbos egzaminą, perkeliamas į teologijos fakultetą, tačiau jau po pusmečio pajunta, kad teologinės studijos, Biblijos komentarai, senosios kalbos jo nebedomina. Jis aktyviai dalyvauja lietuvių studentų veikloje. Patriotiškai nusiteikusiam jaunuoliui rūpi Lietuvos likimas. Jis rašo lietuviškai eilėraščius, kuriuose juntami skausmingi gimtinės ilgesio motyvai, išnyra dar vaikystėje pamilti Agluonos upės, Širvėnos ežero, Radvilų pilies griuvėsių, romantiškų Tiškevičiaus rūmų vaizdai. Turbūt tai paskatina 1858 metais prašyti sinodo, kad jam būtų leista studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete. Sinodas E. Daukšos prašymo nepatenkino, tačiau jam suteikė 200 rublių pašalpą. Karaliaučiaus universitetas jauną poetą patraukė dėl jame dirbusių mokslininkų dėmesio lietuvių kalbai ir jos tyrinėjimams. Savo eilėraščių albumėlyje Edvardas Daukša rašė, kad studijų Karaliaučiaus universitete tikslas buvęs „klausyti lietuvių literatūros“. Jis troškęs „geriau susipažinti su lietuvių kalbos ir senųjų raštų tyrinėjimu, kurie ten turi savo puoselėtojų, nes ir universitete dėstoma lietuvių kalba“ ir studijuoti „tam, kad galėtų skleisti švietimą tarp paprastų žmonių“.

Sinodo stipendijos negavęs, Edvardas Daukša 1860 metais grįžta į Lietuvą. Apie jo studijas Karaliaučiaus universitete 1858–1860 metais nedaug žinoma. Evangelikų reformatų kunigas, Kauno Vytauto universiteto profesorius Povilas Jakubėnas laiške Juozui Tumui-Vaižgantui yra rašęs, kad „Berlyno akademiku“ vadintas Edvardas Jokūbas Daukša tais metais galėjęs studijuoti ne tik Karaliaučiuje, bet ir Berlyno, gal net Frankfurto prie Maino universitetuose. Vaclovas Biržiška „Aleksandryne“ teigia: pats Daukša tvirtinęs, kad „jo kažin kokią parašytą Karaliaučiuje lietuvišką knygutę kitas asmuo pasisavinęs ir savo vardu ar slapyvardžiu išleidęs“.

Nors E. Daukša, 1855–1860 metais studijavęs net trijuose universitetuose, kaip rodo dokumentai, stropiai lankęs paskaitas ir buvęs pavyzdingo elgesio studentas, tačiau egzaminų nelaikė ir universiteto nebaigė. R. Mikšytė mano, kad šis jo blaškymasis studijų metais, važinėjimas iš vieno universiteto į kitą rodo ištvermės ir valios stygių, psichikos nepastovumą, staigų emocionalų užsidegimą politinėmis idėjomis bei visuomeniniais idealais. Rašytojas ir istorikas Rimantas Mačėnas (parašęs apie E. Daukšą romaną „Išdraskytų lizdų gandrai“) teigia, kad „kiek leidžia spręsti Daukšos dienoraščio nuotrupos, šis jo blaškymasis anaiptol nebuvo susijęs su gabumų stoka ar charakterio nepastovumu, o greičiau su materialinių išteklių ribotumu“.

 Vilniuje

1860 metų rudenį apsigyvenęs Vilniuje Edvardas Daukša vertėsi pamokomis. Jis skeptiškai vertino carinio valdininko darbą. Tikriausiai todėl 1861 metų rugpjūčio 15 dieną Vilniaus evangelikų reformatų kolegijos patvirtintas kanceliarijos registratoriumi, darbe nepasirodė ir vėliau buvo atleistas. Gyvenimo sąlygos neturint nuolatinių pajamų E. Daukšai turėjo būti nelengvos, nes savo dienoraštyje skundžiasi, kad dėl lėšų stokos norom nenorom turįs „ubagauti“, o išmalda, nors ir iš draugų rankų, vis vien žeidžianti širdį. Savo bičiulius vilniečius literatus jis žavi erudicija, o netrukus išgarsėja ir kaip patriotas lietuvis, įsitikinęs, kad lietuviai turi teisę patys spręsti savo likimą. Gal net atsiskyrę nuo Lenkijos, turėdami savarankišką Lietuvą, tokią, kokia ji buvo prieš Jogailą.

Artima bičiulystė jį sieja su lenkų poetu romantiku Vladislavu Sirakomle (tikroji pavardė – Liudvikas Kondratovičius). 1861 metais parašytame eiliuotame laiške L. Kondratovičius pavaizduoja E. Daukšą kaip užsispyrusį lietuvių nacionalinio judėjimo veikėją, nepiktai pasišaipydamas iš jo pasakojimų apie didingą Lietuvos praeitį, lietuvių tautinio judėjimo pakilimą, kalbos ir istorijos tyrinėjimus. Mirus poetui L. Kondratovičiui, jo laidotuvėse 1862 metų rugsėjo 19 dieną dalyvavo apie 10000 žmonių ne tik iš Vilniaus, bet ir kaimyninių gubernijų. Buvo pasakytos trys kalbos. Ypač visiems įsiminusi Vilniaus jaunimo vardu pasakyta Edvardo Daukšos kalba. Vėliau ši kalba plito perrašinėjama. Sutrumpintas kalbos tekstas buvo paskelbtas tik 1922 metais, minint L. Kondratovičiaus 60 – ąsias mirties metines. Su E. Daukšos kalba galima susipažinti 1987 metais poezijos bibliotekoje „Versmės“ išleistoje knygoje „Ant upės krašto blindelė auga“.

Edvardo Daukšos patriotinėms pažiūroms formuotis padėjo pažintis su sirguliuojantį L. Kondratovičių lankiusiu 1863 metų sukilimo veikėju Jokūbu Geištoru. „E. Daukša lankėsi ir pas gydytoją P. Smuglevičių Svirlaukyje, kur gyveno S. Daukantas ir buvo prisiglaudęs M. Akelaitis, buvodavo 1863 sukilimo veikėjai J. Geištoras ir E. Liutkevičius, savaitėmis viešėdavo aktyviausieji Peterburgo ir Dorpato universitetų studentai lietuviai“ – rašo R. Mikšytė.

Galbūt šie susitikimai ir pažintys paskatino jaunesnį Petro Smuglevičiaus brolį Feliksą nutapyti Biržų pilies griuvėsius. Tikriausiai tais metais E. Daukšai teko susitikti ir su Jokūbo Geištoro senais pažįstamais – gausios Dalevskių šeimos (joje augo keturi broliai ir šešios seserys, o viena iš jų – Apolonija, buvo ištekėjusi už vieno iš 1863 metų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko-Dolengos), aktyviai dalyvavusiais sukilime, nariais.

Sukilime. Tremtis

Prasidėjus 1863-ųjų metų sukilimui, E. Daukša sugrįžo į Biržus ir apsigyveno tėvų namuose. Užmezgė ryšius su senu pažįstamu sukilėlių vadu Eliziejumi Liutkevičiumi. Dar nebūdamas jo būryje vadui pranešė, kada ir kuriuo keliu iš Biržų valdybos bus vežami pinigai. Sukilėliai juos atėmė. Gegužės viduryje, įstojęs į E. Liutkevičiaus būrį, E. Daukša tampa vienu iš pačių artimiausių jo pagalbininkų.

1863 metų gegužės 20 dieną į Daujėnus (Pasvalio rajonas) atvykus E. Liutkevičiaus būriui, po pamaldų prie bažnyčios po kovingos E. Liutkevičiaus kalbos kalbėjęs E. Daukša ragino valstiečius dėtis prie sukilėlių ir persekioti išdavikus. Manoma, kad ne vien dėl savo neeilinio išsilavinimo, bet ir dėl ryšių su sukilimo vadovybe jis tapo E. Liutkevičiaus būrio idėjine siela. Jau vėliau, tardomas Panevėžio kalėjime, E. Daukša prisipažins 1863 metų rugpjūčio 18 dieną, diktuojant Eliziejui Liutkevičiui, rašęs raportą Kauno vaivadijos sukilėlių vadovybei.

Manoma, kad po sukilėlių pralaimėjimo rugsėjo 15 dieną prie Daujėnų kaimo Daukša, įsitikinęs lemtinga sukilimo baigtimi, pasitraukė iš sukilėlių būrio. Prisistatęs generolui N. Ganeckiui, buvo paleistas. Tačiau Biržuose, tėvų namuose, išbuvo neilgai. Lapkričio 27 dieną jį suėmė, nes vienas su ginklu rankose sulaikytas E. Liutkevičiaus būrio sukilėlis tardomas papasakojo, kad Daukša skaitęs mirties nuosprendį pulkininkui Engelbachui. E. Daukšos laukė beveik metus Panevėžio kalėjime užtrukęs tardymas. Jo tvirtą laikyseną tardymo metu aprašo literatūrologė Regina Mikšytė: „Daukšos parodymai tardymo komisijoms bei karo lauko teismui liudija jo tiesų ir valingą charakterį. Pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju parodymu, E. Daukša lakoniškai tvirtino tą patį, griežtai paneigdamas jam užmetamus kaltinimus, nesiblaškė, neįdavinėjo jokių pavardžių. Jo sakiniai logiški, gražiai formuluojami. E. Daukša prisipažino savanoriškai stojęs į būrį. Tvirtino, kad dalyvavęs mūšiuose be ginklo ir siekęs apginti kaimiečius, ypač – reformatus biržiečius, nuo maištininkų keršto už jų teiktą pagalbą caro kariuomenei, pralaimėjus Dolengai, Kolyškai ir Mackevičiui“. Įrodinėjo ne visuomet sutaręs su E. Liutkevičiumi, prašęs nebausti pulkininko Engelbacho, visada stengęsis išgelbėti nuo mirties bausmės.

E.Daukša buvo Tardymo komisijos apkaltintas, kad „būdamas neeilinio išsilavinimo, naudojęsis ypatingu reikšmingumu ir buvęs vienas iš veiklių ir įtakingų agitatorių“, net tarnybą, vienintelį pragyvenimo šaltinį, metęs „revoliuciniais sumetimais“. Tardymo komisija E. Daukšai, tardymo metu nepareiškusiam jokio apgailestavimo, reikalavo neribotos katorgos.

Karo lauko teismas pripažino, kad E. Daukša buvo E. Liutkevičiaus adjutantas, saugojo revoliucinį antspaudą, aktyviai susirašinėjo su Centriniu sukilimo komitetu ir kitais sukilėlių būrių vadais, sudarinėjo mirties nuosprendžius ir juos skaitė žmonėms, E. Liutkevičiaus nuteistiems pakarti ar sušaudyti. Teismo nuosprendis buvo 16 metų Sibiro rūdynuose. Dar po 7 mėnesių, E. Daukšai būnant Kauno kalėjime, atsižvelgus į jo savanorišką pasitraukimą iš sukilimo, bausmė sumažinta iki 12 metų. Nors Kauno karo ligoninės vyriausias gydytojas pažymėjime apie E. Daukšos sveikatos būklę rašė, kad jo „krūtinės sandara yra silpna ir sustiprintas širdies plakimas, kad jis galėsiąs dirbti tik lengvą darbą kalinių kuopose“, E. Daukša buvo ištremtas į Tobolską. Tremtyje teko dirbti raštinėje, o po 1866 metų amnestijos, perpus sumažinus katorgos laiką, keliolika metų dirbo Pavolgyje geležinkelio valdininku.

 

Paskutinieji metai

Į Lietuvą Edvardas Daukša sugrįžo po dvidešimties metų. Buvo mirę ne tik tėvai (mokytojas Kazimieras Kristupas Daukša mirė dar 1865 metais, Edvardui būnant Kauno kalėjime), bet ir brolis Adomas bei sesuo Emilija. Neberado ir jaunystės dienų draugų, su kuriais karštai diskutuota apie Lietuvos ateitį, kautasi sukilėlių būriuose. Jo bičiulis poetas Julius Anusavičius, kartu su Edvardu redagavęs E. Liutkevičiaus raportus ir „nurodymus“, į tremtyje išsiilgtus Daniūnus per Rygą ir Skaistkalnę sugrįš tik po kelerių metų, jau po E. Daukšos mirties.

E.Daukša 1884 metais apsistojo pas Šiaulių apskrityje, netoli Papilės, gyvenusį brolį Vladą. Bet po metų brolis mirė. Edvardas, matyt, pasijuto svetimas brolio žmonos namuose. Prasidėjo šešerius metus trūkusios klajonės po Lietuvą. Iš kaimo į kaimą, niekur ilgiau neapsistojant. Vienas iš pirmųjų E. Daukšos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų Mykolas Biržiška rašo, kad kovingas, nenuolankus, tremties metų nepalaužtas E. Daukša broliui Vladui pasimirus, pasiėmė maišelį su tikybinėmis ir kt. knygomis, gal ir su rankraščiais, ir ėjo per žmones, sakydamas tikybines, („spiritualistines“) prakalbas, puldamas taip pat maskolius ir lenkus taip, kad žmonės bijodavo jį net priimti nakvynės. Bažnyčioje kunigams meldžiantis už carą, balsu protestuodavo. Vengė visko, kas buvo cariška ir pažymėta dvigalviu ereliu: geležinkelių, pinigų, pašto ženklų. (…) Valdžios sulaikytas kaip valkata (greičiausiai dėl prieš carą kurstančių kalbų), buvo uždarytas Šiaulių kalėjime. (…) Teisme tekalbėjo lietuviškai. Teisėjui pareikalavus kalbėti rusiškai, atrėžė: „Kai aš nuvažiuosiu pas tave į Rusiją, aš tavęs neprašysiu kalbėti lietuviškai, o dabar tu, pas mus į Lietuvą atvažiavęs, kalbėk lietuviškai!“

Įsitikinus, kad ligotas ir anksti susenęs E. Daukša caro režimui nebepavojingas, jis iš kalėjimo buvo paleistas ir atiduotas globoti brolio Vlado vaikams. Bet iš jų namų greitai vėl iškeliavo. Šį kartą išsiruošė pas gimines Vitebsko gubernijoje. Tai buvo paskutinioji penkiasdešimt ketverių metų tremtinio ir poeto Edvardo Daukšos kelionė. 1890 metų žiemą jį rado sušalusį pakelėje gimtajame Biržų krašte. Palaidojo Žardinių kaimo kapinėse. Prie jo nerado nuolat nešiojamo, prikimšto popierių maišelio. Daugelis apie Daukšą rašę mano, kad ten galėję būti tremties metais parašyti kūriniai. Buvo šnekama, kad maišelyje E. Daukša nešiojęs ir 2000 rublių, kuriuos buvo nusprendęs paskirti lietuviškai mokyklai steigti. Kas žino, gal koks godus žmogus susigundė tais pinigais, kurių tikriausiai ir nebuvo. Niekas tais metais poeto mirties aplinkybių netyrė. Pašnekėjo ir nutilo. Gal vietos administracija net apsidžiaugė, kad neliko neparankaus, prieš caro valdžią priešiškai nusiteikusio, nuolat raginančio kovoti už Lietuvos išvadavimą iš carizmo vergovės, žmogaus.

Tik po kelių dešimtmečių paaiškės, kad 1863-ųjų metų sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys Edvardas Jokūbas Daukša, patraukli, laisva, nesižeminanti asmenybė, buvo ir poetas, XIX amžiaus lietuvių literatūroje įsitvirtinęs kaip vienas iš meilės lyrikos ir moderniosios poezijos pradininkų.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.