Per kraują, atmintį, per širdį…

2018-06-19 | Kategorija: Tema

Eisena į siauruko stotį. Editos Mikelionienės nuotr.

„Nu ką, sibiriakai“, – į sėdinčią ir besišnekučiuojančią vyrų trijulę kreipėsi moteris, atėjusi į Gedulo ir vilties dienos minėjimą siauruko stotyje. Čia rinkosi „sibiriakai“, praėję baisius sovietinės sistemos gulagus, jų vaikai, anūkai, kaimynai ir draugai… Kaip sakė dešimt metų tremtinių chore dainavusi Genovaitė ir draugę tremtinę turėjusi Marytė, širdis trokšta tuos žmones pagerbti.

Eiseną iš bažnyčios į siauruko stotį lydėjo ir tremties istorijas pasakojo muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Editos Mikelionienės nuotr

Siauruko stotyje, prie stogastulpio tremčiai atminti, ant stalo – duonos kepalas, paženklintas kryželiu, molinis ąsotis vandens, kryžius. Tai – tremtinių tėvynės ilgesio atspindys, išsvajotas kvapas, skonis, kasdienybė, atimta be gailesčio ir skrupulų.

Po truputį į šviežiai perdažyto traukinuko pavėsį rinkosi žmonės. Ne visiems jiems bepasiekiama šventovė, kurioje Mišias aukojo klebonas Algis Neverauskas. Sveikata primena vaikystėje ir jaunystėje patirtą Sibiro šaltį, sunkų darbą, nuolatinį alkį. Kaip spindi jų akys, pamačius vienas kitą!

Viename vagone į tremtį keliavo ir Novostroikos gyvenvietėj kartu tremties metus praleido Edvardas Antanaitis, Arvydas Aukštikalnis, Arvydas Plepys ir Algirdas Šlėgeris. Bičiuliai iki šiol. Editos Mikelionienės nuotr.

Ant pirmo suolo susėdę trys vaikystės draugai: Arvydas Aukštikalnis, Arvydas Plepys ir Algirdas Šlėgeris. 1948 metais į Sibirą jie keliavo viename vagone. Dar visai vaikai. Tik Algirdas šiek tiek vyresnis. Prie vyrų prieina moteris ir sveikinasi: „Nu ką, sibiriakai“. Arvydas Plepys aiškina: tai Irutė, dar viena likimo draugė, kartu bėgiojusi po Novostroikos gyvenvietę. Iš automobilio išlipa pora. Jie taip pat sveikina trijulę. Vyras – lietuviškai, moteris – rusiškai. Tai – Edvardas Antanaitis, į renginį atvykęs iš Rygos. Vyrai pasakojo: į Irkutsko srities Novostroikos gyvenvietę tame pačiame vagone dardėjo ir jis, buvęs pabiržietis. Edvardui nebuvo leista po tremties grįžti tėviškėn, taip jis atsidūrė Rygoje.

Vyrai pasakojo: Novostroikoj buvo labai daug lietuvių, apie 700, 153 šeimos. Namo po tremties negrįžo tik kelios merginos, ištekėjusios už vietinių. Bet paskui, anot pasakotojų, namo parvyko ir jos. Išvežti dar visai vaikai, biržiečiai namo grįžo po daugiau nei dešimties metų: Arvydas Aukštikalnis tremtyje praleido apie 11, Arvydas Plepys – daugiau kaip 12, Algirdas Šlėgeris – daugiau kaip 10 metų.

Taip besišnekučiuodami sulaukiame eisenos iš bažnyčios, kurią lydi muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Ji stabtelėjo tremties istorijai svarbiose vietose ir pasakojo ją.

Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė Danguolė Žiukienė prisiminė pirmąsias savo tremties minutes. Tėvuką kampe saugo karys. Mamai paliepia: „Mat, sobiraisia“ (motin, ruoškis). Mama čiumpa šiltesnius drabužėlius. Vyriausioji iš seserų Irutė nuo stalo paima savo mėgstamiausias knygeles, užrašus, klasės draugų prisiminimą – albumą. Jo neleidžia pasiimti. Irutė ištraukia iš stalčiaus raudoną kaklaraištį, numeta ant žemės ir sutrypia. Iš kur tiek drąsos! Tremtin ruošiasi ir kitos seserys: keturmetė Vidutė, penkiametė Danguolė, dvejų su puse Violeta…

Tremtinių choras ir visiems artimos jų dainos. Editos Mikelionienės nuotr

Danguolė Žiukienė prisimena ir dar vieną, Variakojų istoriją. Dvi sesutes, Marytę ir Olgą, išsiveda iš mokyklos suolo ir uždaro belangėje. Mama pasiduoda. Visos šeimos moterys iškeliauja tremtin. Likimas dvi šeimas suvedė viename vagone.

Danguolė Žiukienė apgailestavo, kad šiais laikais savi netiesiogiai ištremia savus: žmonės priversti išvykti. Kas iš tų išpuoselėtų, trinkelėmis išklotų aikščių, jei nebėra kas jomis vaikšto?

Tremtyje gimusi vicemerė Irutė Varzienė kalbėjo apie tai, kaip sunku atleisti. Grįžę tremtiniai buvo taip pažeminti, jog dauguma prarado orumą. „Atlaidumo nereikia painioti su nuolaidumu. Jei nebūtų šios birželio keturioliktosios – išprotėtum nuo politinio chaoso. Šią dieną žmonės susirenka vieni kitų pastiprinti“, – kalbėjo vicemerė. I. Varzienė šios dienos raktiniu žodžiu prašė laikyti žodį „perduoti“. Pasakoti savo vaikams, anūkams, kad kiekviena šeima turėtų savo tremties mitą. Per kraują, atmintį, per širdį.

Pirmasis Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Biržų skyriaus vadovas Vytautas Linkevičius kalbėjo, jog tremtyje jis buvo vadinamas fašistu, o grįžęs po tremties Lietuvon – ruskiu padruskiu. Ir ten, ir čia teko kautis dėl įžeidinėjimų. V. Linkevičius paskaitė vienos tremtinės laišką, rašytą 1948 metais Vėlinių išvakarėse, kuriame atsispindi tėviškės ilgesys, nes tremtyje žmogus esi vergas ir nieko geresnio trokšti negali.

Aldona Joneliūkštienė perskaitė savo kūrybos eiles.

Meras Valdemaras Valkiūnas ragino žmones rašyti prisiminimus, knygas, kad niekuomet nebūtų pamiršta skaudi istorija.

Evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas džiaugėsi, kad į minėjimą atėjo daug jaunimo, vaikų, ir susimąstė, jog ir jam čia reikėjo atsivesti savo vaikus.

Tremtinių dainas bei giesmes atliko Gedimino ir Vaidos Kvedarų šeima ir jų mažoji Teresė. Editos Mikelionienės nuotr.

Gražią poetinę kompoziciją parengė tremtinių vaikai ir anūkai, tremtinių dainas dainavo Gediminas ir Vaida Kvedarai. Snieguolė Kubiliūtė perskaitė šviesaus atminimo mokytojos Aldonos Černiauskienės priesaką savo anūkui Vykintui.

Šiai progai buvo sukurti ženkleliai su užrašu „Esu tremties vaikas“. I. Varzienė juos įteikė tremtinių palikuoniams.

Duoną renginyje dalino pirmasis Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas Vytautas Linkevičius. Editos Mikelionienės nuotr.

Duonos, apie kurią tremtiniai Sibire galėjo tik pasvajoti, padalinti buvo pakviestas Vytautas Linkevičius. Visi jos skanavo klausydami tremtinių choro „Tremties aidai“ dainų. Vaišes surengė ir jaunieji šauliai su savo vadu Vidučiu Šešku. Jie virė puikiąją šaulių košę.

Seserys dvynės Janina Petrėnienė ir Emilija Urbonienė – tremtinės. Į minėjimą atvyko su anūkėmis Arūne, Neda ir Dovile. Editos Mikelionienės nuotr.

Prie stogastulpio liepsnojo atminimo žvakutės, buvo padėtos gėlės. Žmonės fotografavosi atminimui. Atminimui nusifotografavo ir vabalninkietės seserys dvynės Janina Petrėnienė ir Emilija Urbonienė su anūkėmis Arūne, Neda ir Dovile. Janina ir Emilija tremtin išvežtos 1949-aisiais. 1948 metais šeimai pavyko pasislėpti. Į Sibirą išvežė keturias seseris, po savaitės – brolį. Tėtis ir kitas brolis žuvo pasipriešinimo kovoje. Irkutsko srities Uuigot gyvenvietėje seserys praleido devynerius metus.

Baisios tremties istorijos  be pabaigos. Kiek daug jų mes nebesužinosime, nes jau vėlu. Renginio pradžios mūsų pašnekovai keturi tremties bičiuliai prisiminė: „Daug mūsų buvo…“.

*

Prie paminklo Sibiro tremtyje žuvusiems mokytojams Užušiliuose. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Birželio 15-ąją įvyko tradicinis susitikimas Užušiliuose, prie paminklo mokytojams tremtiniams.

 

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

2 komentarų to “Per kraują, atmintį, per širdį…”

  1. Praeivis parašė:

    Nesu tos tragedijos (TREMTIES) vaikas, bet visada su skausmu priimu visą tai, ką pasakoja JĄ išgyvenę… Užuojauta visiems, kuriuos palietė toks Likimo kirtis.
    "…Kaip sakė dešimt metų tremtinių chore dainavusi Genovaitė ir draugę tremtinę turėjusi Marytė, širdis trokšta tuos žmones pagerbti."
    Na, o kaip? Kaip? Apdovanoti- kuo? Atsakysiu gal taip: buvęs tremtinys (ten išvežtas 3 metų vaikas) pasakoja, kad šiame susitikime pasigedo dėmesio. Juk jam jau devinta dešimtis, sveikata nebe ta, kad atvyktų 200 km ir galėtų ne tik išsakyti savo išgyvenimus TEN, bet ir susipažinti-susitikti su kitais 1941-ųjų metų "keliautojais". Pasisakantys tie patys ir vis tie patys…

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.