Dailininkas, fotografas, sukilėlių vadas

2018-06-12 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Eliziejus Liutkevičius

1863-ieji. Trisdešimt aštuonerių metų dailininkas, Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis Eliziejus Liutkevičius Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai tapė paveikslą „Jėzaus krikštas.“ Romus ir nusižeminęs Jėzus, ant kurio palenktos galvos, jausdamas šios savo misijos svarbą ir reikšmingumą, lieja vandenį Jonas Krikštytojas. Rankas maldai sudėjusi klupo į savo dieviškąjį sūnų su meile žvelgdama Marija. Iš aukštybių visa tai stebi dangiškasis Tėvas ir baltu balandžiu plasnojanti Šventoji Dvasia. Dvasinga ramybe dvelkiantis, pagal visus bažnytinius kanonus klasikine maniera nutapytas tikriausiai jau paskutinis dailininko paveikslas. Nes tai – paskutinieji jo gyvenimo metai.

Jau greitai Paberžės kunigas Antanas Mackevičius paskaitys iš sakyklos sukilimo manifestą ir išsives 250 vyrų į Krekenavos miškus ruoštis žygiui, o dailininkas kartu su savo bičiuliu panevėžiečiu mokytoju N. Lipskiu surinks būrį vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais šautuvais, dalgiais bei šakėmis ir patrauks į Žaliąją girią, o vėliau Karsakiškio miškuose prisijungs prie Zigmo Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės.

O kol kas baigia paveikslą Pasvalio bažnyčiai. Iki tol beveik dešimtmetį tapė paveikslus, dekoravo Klovainių, Rozalimo ir kitas bažnyčias, Panevėžyje, tais metais vienintelėje fotografijos ateljė, fotografavo įžymesnius asmenis.

*

Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau. Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio 30 dieną gimęs Eliziejus, kaip ir tinka bajorų luomo atstovui, mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais, kuomet mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus. Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose pradėjusiu būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu, vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio būriui poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusavičiumi baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją.

Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti dvidešimtmetis jaunuolis 1845 metais išvyko į Peterburgą ir iki 1853 metų studijavo tapybą ir kitus dailės mokslus Peterburgo Meno akademijoje.

Studentai turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais dar nauju ir neįprastu dalyku – fotografavimu. Peterburgo Dailės akademijos dailininkas Aleksandras Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje. Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs Panevėžyje, čia įkūrė savo fotografijos ateljė, tapo fotografijos pradininku Panevėžyje.

Visi, rašę apie Eliziejų Liutkevičių tvirtina, kad fotografijos ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais prieš caro valdžią. Kova prieš patvaldystę už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir anksčiau. Dar 1848 metais Dailės akademijos studentas Eliziejus Liutkevičius ketino vykti į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos. Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti.

*

Eliziejaus Liutkevičiaus suorganizuotame sukilėlių būryje buvo apie 500 valstiečių, miestelėnų ir moksleivių. Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“ rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius, kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus tokį ginklą, kokį kas turi.“ Balandžio 26 dieną įvyko kautynės su majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti. Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi, o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo ginkluotų vyrų ir 2500 rublių, liko Žaliojoje girioje. Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti pro carinės kariuomenės apsuptį.

Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo baigtis. Eliziejus Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo 800–1000 vyrų. Antano Mackevičiaus sukilėlių būriai patraukė į Žemaitiją. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo.1863 metų spalio mėnesį aukštas carinės kariuomenės viršininkas rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai veikia iki šiol ir valstiečiams įtaką turi“.

Nors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius. Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius. Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per 24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams įtariamus žmones.

Spalio pabaigoje generolas leitenantas Nikolajus Ganeckis, stengdamasis sunaikinti Eliziejaus Liutkevičiaus būrį, pagalbon pasitelkė rusų karinius dalinius net iš Zarasų.

Atėjo 1863 metų lapkričio 11-oji. Sentikių seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui, kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius. Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid“ taip aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4-ta caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami savo vadą Liutkevičių“.

Eliziejaus Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arkliais.

Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad pagrindinis šio sukilimo tikslas – ne tik iškovoti politinę nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami, esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš dvarininkus.

Eliziejus Liutkevičius rašė: „Pas mus, Lietuvoje, iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi. … Mums reikia kurti ateitį… Su vadinamąja aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą“.

Prieš savaitę (1863 metų rugpjūčio 23 dieną) Kauno gubernijos bajorų ištikimybės carui visiems laikams raštą pasirašė Kauno gubernijos bajorijos vadas, Joniškėlio dvaro savininkas, gvardijos rotmistras Eustachijus Karpis.

Žuvus E. Liutkevičiui, jo būrio daliniai, iki šiol veikę beveik savarankiškai, atkakliai kovėsi toliau. Po rugsėjo 27 dieną prie Daumėnų kaimo vykusio mūšio, kuriam vadovavo šiose kautynėse žuvęs E. Liutkevičiaus bendražygis Adomas Dinsmanas, vadovauti ėmė to paties būrio kovotojas valstietis Andrius Barisas. Lapkričio 13 dieną kautynėse prie Juodeišių kaimo žuvo 12 sukilėlių, tarp jų – ir Andrius Barisas. Už Bariso būrio sumušimą buvęs Pabiržės valsčiaus raštininkas Petras Jasinskas, vadovavęs Pabiržės kaimo sargybai, buvo apdovanotas sidabro medaliu „Už narsumą“.

Vienam iš buvusio E. Liutkevičiaus būrio kovotojų susitelkusiam padaliniui vadovavo biržietis bajoras Juozapotas Ambraževičius, dar 1863 metų balandžio mėnesį įstojęs į Liutkevičiaus būrį. J. Ambraževičiaus būryje, kuris daugiausia laikėsi Panevėžio apskrities miškuose, buvo apie 60 sukilėlių. „Karinių veiksmų žurnale nurodoma,  kad gruodžio 16 d. Ambraževičius buvęs sugautas , o jo vadovaujamo būrio žmonės išblaškyti bei išgaudyti“ – rašo istorikė Ona Maksimaitienė knygoje „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“. Karo lauko teismas J. Ambraževičių nuteisė katorgos darbams.

E.Liutkevičiaus būryje vadovavęs 25 sukilėlių padaliniui Juozas Narkevičius gruodžio 12 dieną buvo išduotas ir karo lauko teismo nuteistas 6 metams katorgos.

Nedidelei E. Liutkevičiaus sukilėlių grupelei iki 1864 metų liepos mėnesio vadovavęs valstietis Juozas Mažeika buvo įsirengęs slėptuvę Žaliojoje girioje. Baudžiamiesiems rusų daliniams jo nesisekė sugauti, todėl karinė vadovybė, aplinkiniams valstiečiams įsakiusi jį sugauti, sukilėlio giminėms grasino ištrėmimu. Nenorėdamas pakenkti kaimynams ir giminėms, J. Mažeika liepos 7 dieną pasidavė pats, o jo vadovaujami sukilėliai išsiskirstė. Karo lauko teismas Panevėžyje jį buvo nuteisęs sušaudyti, tačiau vėliau Vilniaus karo apygardos viršininkas mirties nuosprendį pakeitė 10 metų katorgos darbais Sibiro tvirtovėse.

Vienos iš paskutiniųjų sukilėlių ir rusų kariuomenės kautynių vyko 1864 metų rugsėjo 18 dieną netoli Pušaloto miestelio (Pasvalio rajonas) esančiame miške. Sukilėliams vadovavo buvęs E. Liutkevičiaus būrio padalinio viršininkas Ignas Grachovskis. Keturi į nelaisvę patekę sukilėliai, tarp jų ir Grachovskis, buvo sušaudyti Panevėžyje, kiti ištremti į katorgą, o visas jų turtas konfiskuotas Rusijos imperijos iždo naudai.

*

Už E. Liutkevičiaus dalyvavimą sukilime, jį numalšinus, nuo caro administracijos nukentėjo ir Eliziejaus brolis, Pačeriaukštės dvaro savininkas Hiliaras Feliksas Liutkevičius. 1853–1855 metais jis dirbo gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, paliko rusų, lenkų ir lotynų kalbomis užrašus, kuriuose aprašė įdomesnius savo medicininės praktikos atvejus, pateikė įvairios statistikos apie tuomet Biržuose ir apylinkėse siautėjusią cholerą. Pasinaudodamas šiais savo užrašais jis parašė ir išspausdino straipsnį lietuvių kalbos ir mokslo veikėjo, etnografo, spaustuvininko ir leidėjo Adomo Honorio Kirkoro (1818–1886) redaguojamame literatūriniame žurnale „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“). Tyrinėjo gipso sluoksnius Biržų ir Pasvalio apylinkėse, su Eustachijumi Tiškevičiumi įsteigtam pirmajam Lietuvoje oficialiam muziejui, pavadintam Senienų muziejaus vardu, padovanojo savo rinkinius.

Po sukilimo numalšinimo iš H. F. Liutkevičiaus buvo konfiskuotas ir parduotas Pačeriaukštės dvaras. Nedidelės sumos išmokėtos tik tiems, kurie nebuvo bausti už dalyvavimą sukilime. Nors tiesioginiuose mūšiuose ir nedalyvavęs, bet sukilimui pritaręs ir sukilėlius rėmęs Hiliaras Feliksas Liutkevičius buvo kalinamas Panevėžio kalėjime, o vėliau kartu su dviem sūnumis ištremtas į Rusiją, Simbirsko guberniją. Po poros metų jo žmona Felicija ir dukra Antanina Ona, aplankiusios tremtinius, prisimins, kad toji ilga ir sunki kelionė padariusi neišdildomo įspūdžio visam gyvenimui, o artimus žmones kankinantis gimtojo krašto ilgesys įdiegęs joms negęstančią laisvės ir savo krašto meilę.

Jau vėliau Antaninos Onos Liutkevičiūtės-Povickienės dukros Felicija Bortkevičienė (1873–1945) ir Juzefa Okuličienė (1875–1935) tai įrodė savo darbais. Felicija, baigusi Vilniaus mergaičių gimnaziją, po istorijos bei prancūzų kalbos studijų privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose Varšuvoje, išmokusi kalbėti ir rašyti lietuviškai, kartu su vyru Jonu Bortkevičiumi (1871–1909) dalyvavo Vilniaus lietuvių inteligentų slapto būrelio „Dvylika Vilniaus apaštalų“ veikloje, rūpinosi lietuvybės atgaivinimu ir stiprinimu, vaidino lietuviškuose vakaruose, gabeno į Vilnių, slėpė Šv. Mykolo bažnyčioje įrengtoje slėptuvėje ir platino draudžiamus lietuviškus leidinius („Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“) ir knygas.

F.Bortkevičienė įsteigė ir pirmininkavo „Žiburėlio“ draugijai, kuri rėmė gabius studentus ir rašytojus, pasirašinėjo kaip laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ (jam leisti nepagailėjo visų savo santaupų) ir „Lietuvos žinios“ leidėja (už tai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų valdžios buvo kalinta keturis kartus), nuo Lietuvos valstiečių sąjungos buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, iškelta kandidate į Lietuvos prezidentus. 1931–1932 metais redagavo žurnalą „Varpas“, o 1922–1936 metais dirbo „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore. Vokiečių okupacijos metais gelbėjo nuo mirties žydus ir jų vaikus.

Felicijos sesuo Juzefa nuo 1894 metų dalyvavo gabenant ir skirstant, slepiant nuo žandarų draudžiamą lietuvišką spaudą, buvo aktyvi 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvė. Už šio Seimo nutarimų vykdymą ir priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai suimta, 1906–1910 metais laikoma Kauno, Ukmergės, Panevėžio ir Vilniaus kalėjimuose, po teismo dar pusę metų kalinta Vilniaus kalėjime. Išėjusi laisvėn, vėl įsiliejo į aktyvią visuomeninę veiklą: kaip Lietuvių Dailės draugijos aktyvistė rinko eksponatus šios draugijos parodoms. Po mirties palaidota šalia motinos Troškūnų miestelio (Anykščių rajonas) kapinėse. Vėliau čia buvo palaidota ir sesuo Felicija Bortkevičienė. Amžinam poilsiui čia atgulė trys Biržų krašto lietuvių bajorų Liutkevičių giminės moterys, kurioms buvo artimos ir brangios tėvo, senelio ir jo brolio, 1863 metų sukilėlio Eliziejaus Liutkevičiaus laisvės ir lietuvybės idėjos.

1865 metais Hilaro Felikso žmona Felicija Liutkevičienė kreipsis į aukščiausias institucijas, prašydama suteikti malonę ir perkelti sūnų Feliksą į vieną iš miestų, kuriame būtų aukštoji mokykla, kad sūnus galėtų mokytis. Ji rašys: „Būdama apsunkinta didelės šeimos, turėdama ribotų išteklių, labai sunkiai stengiausi duoti nors vienam sūnui Feliksui išsilavinimą: jis su pagyrimu baigė Mintaujos gimnaziją, tačiau susidarius nelaimingoms aplinkybėms, ant jo krito įtarimas didžiųjų šiuose kraštuose neramumų metu ir jis buvo ištremtas“. (Citata iš Vidos Žilinskienės straipsnio „Gyva istorija“ 2006 metų pirmajame „Šiaurietiškų atsivėrimų“ numeryje, – A.B.)

Po dvejų metų Feliksui Liutkevičiui buvo leista persikelti į Varšuvą. Čia išgyvenęs 7 metus ir baigęs medicinos mokslus, 1874 metų sausio mėnesį grįžo į Lietuvą.

Praėjus 130 metų (1993m.) aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams atminti. O dar vėliau jam ir kitiems sukilėliams skirtas paminklas buvo pastatytas ir Panevėžyje.

 

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.