Dievui nėra valstybių sienų

2018-06-08 | Kategorija: Kaimynai

Dovydo Šimonio nuotr.

Devintinės – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Praėjus devynioms savaitėms po Velykų, Bažnyčia ypatingu būdu pagerbia Viešpatį Jėzų, pasilikusį su mumis Eucharistijoje. Sąmoningi katalikai suvokia šios šventės gilią prasmę ir labai džiaugsmingai ją švenčia. Šią dieną mes galime apibūdinti kaip puotos su gyvu Jėzumi šventimą. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją – dvasiniu būdu pasiliko duonos ir vyno pavidaluose, kad per amžius su visais jį mylinčiais žmonėmis galėtų būti ir dalintis savo meile bei malonėmis. Bažnyčiose organizuojamos eucharistinės procesijos, adoracijos priešais Švenčiausiąjį sakramentą. Iš tabernakulių Švenčiausiasis sakramentas išstatomas ant altoriaus, kad gyvintų tikinčiųjų asmenines maldas, juo laiminami žmonės. Visa tai yra neįkainojama vertybė, kai kiekvienas iš mūsų galime atnaujinti ir pagilinti asmeninį santykį su Dievu, gyvenančiu tarp mūsų šiuo būdu.

Biržų krašto žmonės ketvirtus metus turi galimybę Devintinių iškilmę švęsti ypatingu būdu. Tai Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaro kunigo Ernesto Želvio sumanymas sujungti dviejų kaimyninių Suosto ir Skaistkalnės (Latvijos respublika) parapijų tikinčiųjų bendruomenes į bendrą eucharistinį pokylį. Devintinių procesija organizuojama išeinant su Švenčiausiuoju sakramentu iš bažnyčių į žmones – miestus, miestelius, kur ruošiamos keturios stotelės su parengtais altorėliais. Atėjus prie jų – skaitoma Evangelija, smilkoma, meldžiamasi, giedama.

Dievui nėra valstybių sienų, todėl kunigas Ernestas Želvys kartu su Skaistkalnės Švč. M. Marijos bažnyčios klebonu tėvu Janiu Vylaku sukviečia abiejų šalių tikinčiuosius į iškilmes, prasidedančias Skaistkalnės bažnyčioje, o pasibaigiančias Germaniškio Šv. Magdalenos koplyčioje. Kasmet apeigos ir šventimas įgauna naujų atspalvių.

Šiemet šventės mastas, atrodo, pranoko lūkesčius. Maldininkų gausa vis didėja, iškilmingumas – taip pat. Ypatingas šių metų akcentas – abiejų valstybių 100-mečio minėjimas. Todėl iškilmę puošė dar daugiau liturginių ir šventinių elementų. Kunigas Ernestas Želvys Germaniškio koplyčią „paženklino“ abiejų valstybių vėliavomis ir dideliu „šimtuku“. Altorių perkėlė į lauką, kur šventoriuje ir koplyčios prieigose sunkiai sutilpo maldininkai.

Pirmiausia visi rinkosi į Skaistkalnės bažnyčią, kur vyko Švenčiausiojo sakramento adoracija, kalbėtas Rožinis, novena į Švč. M. Mariją. Šv. Mišias čia aukojo keturi kunigai: šeimininkai latviai tėvas Janis bei tėvas Stanislovas ir svečias iš Dobeles dekanato Auces ir Benes parapijų, klebonas kunigas Uldis Cesnieks bei lietuvių kunigas Ernestas Želvys. Liturgijos metu latvių ir lietuvių kalbomis skaityti skaitiniai, Evangelija, sakyti pamokslai. Abu kunigai homilijose kalbėjo apie Komuniją – angelų duoną, kurią priimdami su pagarbia Dievo baime mes nubrėžiame sau kelią į laimingą amžinybę. Kun. Janis kvietė atverti tyras širdis Jėzui ir nepamiršti nuolat dėkoti. Kun. Ernestas pratęsė mintį, kalbėdamas apie garstyčios grūdelį, remiantis Šventojo Rašto palyginimu apie tikėjimą, ragindamas mus auginti savo tikėjimą, eiti į rytojaus gyvenimą.

Iki graudulio jaudinantys momentai, kai aukas prie altoriaus atneša tautiškai apsirėdžiusios abiejų šalių šeimos skambant iškilmingai pučiamųjų muzikai, kurią dovanoja Klaipėdos profesionalūs pūtikai, vadovaujami Vidmanto Budreckio. Pakviesti jie net atsisakė kito renginio, kad galėtų džiuginti mūsų kraštą.

Po šv. Mišių margaspalvė procesijos minia iš bažnyčios pajuda Skaistkalnės miestelio gatvėmis, kur sustojus trijose vietose, bus patraukta per Nemunėlio upę Lietuvos link. Procesijoje apstu gilios maldos, mąstymo, susikaupimo… Priekyje nešamos abiejų šalių valstybinės vėliavos, gėlių žiedlapius barsto latvių ir lietuvių mergaitės, meldžiamasi ir giedama abiem kalbomis. Visi trys kunigai keičia vienas kitą, nešdami Švenčiausiąjį sakramentą. Prie kryžiaus Latvijos miestelio centre liturgijai vadovauti ima lietuviai. Klaipėdos muzikantų melodija persipina su Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijiečių giesme.

Dovydo Šimonio nuotr.

Netrunkame atsidurti prie Germaniškio koplyčios altoriaus, kur lietuviai kartu su latviais garbina Švenčiausiąjį sakramentą, paaukoja save Nekaltajai Marijos, Lietuvos globėjos, širdžiai, sugiedama Jėzaus Širdies litanija. Sakralioji apeigų dalis baigiama abiejų valstybių himnais.

O tuomet šventės tęsinys persikelia į netoliese esančią aikštę, kur trūbininkai lieja savas melodijas, sveikinama, dėkojama… Scenoje pasirodo Dobeles (Latvija) „Vizmos“ kamerinis choras, atvykęs kartu su kunigu Uldžiu. Pasirodo Germaniškio folkloro ansamblis „Vijoklis“. Visi vaišinasi abiejų valstybių nacionaliniais patiekalais. Ir čia svarbiausia – bendrystė, džiaugsmas, dalinimasis…

 

Sandra BALODYTĖ

Biržų dekanato parapijų referentė

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.