Apie Biržus ir biržiečius. Pokalbis jubiliejaus išvakarėse

2018-05-15 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Janinos Bagdonienės nuotr.

Sekmadienį mūsų laikraščio pagalbininkas, Biržų krašto istorijos žinovas ir puoselėtojas Borisas Januševičius šventė savo gyvenimo jubiliejų. Jo išvakarėse p. Borisą aplankėme jo bute Vilniuje, Paribio gatvėje. Perdavėme ir savo skaitytojų sveikinimus, padėkas už tai, kad p. Borisas ne tik pats domisi Biržų krašto istorija, bet po ją išradingai ir smagiai, su šmaikščia ironija vedžioja mūsų laikraščio skaitytojus, savo straipsniais dalinasi „Sėlos“ muziejaus leidžiamose knygose. Kalbėjomės apie p. Boriso gyvenimą ir vis – apie buvusius ir dabartinius Biržus.

Daugiau kaip septyni dešimtmečiai ne Biržuose. Bet su jais

Laiptinės duris šių eilučių autorei praveria Laimutė Norkienė – Boriso ir Reginos Januševičių dukra, juokaudama, kad iš Klaipėdos atvyko padėti tėčiui švęsti jubiliejų. Koridoriuje – ir pats Borisas Januševičius. Pasitempęs, su smagia šypsena. Ir kukli, rūpestinga jo gyvenimo moteris Regina. Pasisveikinę prisėdame svetainėje, kurią nuo pietų saulės dengia seno medžio lapija.

Skaičiuojam: Biržuose gimęs ir tik 16 metų juose pragyvenęs, 17 metų  Kaune praleidęs, čia gimnaziją ir aukštąjį mokslą baigęs, daugiau kaip penkis dešimtmečius gyvenantis Vilniuje Borisas Januševičius liko tikras biržietis savo straipsniais, kurie paremti tarpukario biržiečio įspūdžiais, vertinimais, turintys dokumentais, to meto spauda sutvirtintą pagrindą.

Borisas Januševičius kalba, kad nuo Biržų niekada ir nebuvo nutolęs. Gyvendamas Kaune vedė Biržų rajone, Dirvonakiuose gimusią Reginą Krisiukėnaitę. Savo, savo žmonos giminės šaknų ieškoti pradėjo anksti. Dažni buvo sugrįžimai į Biržus, į Dirvonakius. Šiame krašte prigijo ir jį pamilo Januševičių vaikai, ypač Biržų krašto fotografe tapusi dukra Laimutė, čia praleidusi daug savo atostogų dienų (Laimutė Norkienė gyvena Klaipėdoje, dirbo šio miesto savivaldybės vyriausiąja kraštovaizdžio specialiste). Biržuose buvo ir liko daug gerų pažįstamų, kurie mielai pasakojo biržietiškas istorijas, kurie ir dabar, dažniausiai telefonu, praneša naujienas, paprašo paaiškinti vieną ar kitą faktą. Ir dabar vis atsiranda naujų pažįstamų, kurie paskambina ar parašo p. Borisui, norėdami bent šį tą sužinoti apie savo biržietiškas šaknis.

Borisas Januševičius tarp artimiausiu žmonių. su žmona Regina, dukra Laimute ir žentu. Janinos Bagdonienės nuotr.

Bandome nors šiek tiek perbėgti įdomios biografijos faktais, bet iš karto tampa aišku, kad atmintis visų jos vingų neišsaugos. Borisas pažada atsiųsti savo biografiją, kurią rašė „Versmės“ leidyklai, tik, deja, ji knyga kol kas netapo, gal ir taps. Jau vien todėl, kad ji nebūtų tik vieno žmogaus, o  to meto aplinkos aprašymai, politinės situacijos ir įvykių vertinimai, daugybės žmonių gyvenimo istorijų fragmentai.

 

Tėvų keliais

Iš Boriso Januševičiaus autobiografijos

Važiuojant iš Biržų į šiaurę ir nuo Skaistkalnės kelio pasukus į Astravą, kitas posūkis kairėn pro buvusią žydelio karčemą nuveda į čia buvusio Rinkuškių kaimo „ulyčią“. Kadaise joje ir vasarą nepradžiūdavo genamos bandos kanopų išklampotas purvynas. Tai mano prosenelio, senelio ir tėvo Juozo Januševičiaus (1880–1954) gimtinė. Čia Martyno (1844–1909) ir Elžbietos (1856–1932) Januševičių šeimoje gimė devyni vaikai iš kurių du mirė anksti. Vienas iš devynių buvo mano tėvas. … Trečiasis vaikas Martyno ir Elžbietos Januševičių šeimoje buvo mano tėvas Juozas (1880–1954). Gimimų knygoje jam suteiktas Osip vardas. Tuokiantis jis jau buvo Josif Martynovič, o mirė Juozu. Septyniolikmetis daugiavaikės šeimos jaunuolis išėjo iš namų, kaip anuomet sakydavo, „mandravoti“. Pradžiai jis užsuko Latvijon. Bauskėje, Mintaujoj (dabar Jelgavoj) ir Rygoje dirba restoranuose padavėju. Jis buvo apsiskaitęs ir neblogai rašė. Vėliau jis išvažiavo Rusijon, į Užkaukazės Baku miestą, kur gyveno daug rinkuškiečių. Galutinai Juozas įsikuria Jesentukų kurortiniame miestelyje, kur dirba restorano padavėju. Greta esančiame Piatigorske Juozas susipažino su prie mineralinio vandens šaltinių patarnautoja dirbusia Marija Dachina. Apie 1908 m. jie susituokė. Piatigorske jiems gimė duktė Valentina, duktė Nina (1910 m.) ir sūnus Mykolas (1911 m.). Aš, Borisas, gimiau jau Biržuose 1928 m.

Apie 1912–1913 m. Kaukaze buvo nederlius. Nuo bado mirė daug žmonių. 1913 metais tėvas nusprendė su šeima grįžti Lietuvon. Kelionėje mirė duktė Valentina, kurią palaidojo pakelėje buvusio miesto kapinėse.

Prasidėjus I pasauliniam karui (1914–1915 m.), Juozas su šeima vėl važiuoja į Baku. 1917 m. Rusijoje prasideda revoliucija. Mano tėvą mobilizuoja caro kariuomenėn. Mama su vaikais grįžo pas savo tėvą į Piatigorską. Čia jie sulaukia iš kariuomenės grįžusio Juozo.

1921 m. rugpjūčio 15 d. Juozo šeima grįžta į Lietuvą antrą kartą. Galutinai iš Kaukazo grįžęs Juozas savo tėvų namuose rado neseniai susituokusių brolio Kosto ir sesers Emilijos šeimas. Atvykėliai apsigyveno seklyčioje. Nepasitenkinimą namuose sukėlė tai, kad  jaunoji Juozo žmona nepaisė kaime nusistovėjusių tradicijų. Ji uždraudė savo vaikams bučiuoti vyresniesiems rankas.

Grįžęs Lietuvon, Juozas nepuolė rausti žemės. Jo gyvenimo būdas jau buvo pakitęs. Palikusi ūkį pusininkui, šeima išsikėlė į Biržus. Tėvai trumpam atidarė alinę. Vėliau pasitaikius progai, mama įsigijo parduotuvę-arbatinę. Mama su vaikais apsigyveno prie savo parduotuvės Krautuvių eilėje Nr.12. Tėvas palengva kūrėsi vienkiemyje.

Tačiau tėvas pradeda tolti nuo šeimos. 1940 metais jų santuoka baigiasi oficialiomis skyrybomis. Išsiskyręs su mama tėvas tuokėsi dar du kartus.

*

B.Januševičius kalba su šypsena: jo tėvai buvo pirmieji Biržuose, kurie išsituokė oficialiai. Atėjusi rusų valdžia įsteigė civilinę metrikaciją, tad pirmasis ištuokos liudijimas buvo išduotas būtent jo tėvams.

– Mano tėvai buvo labai tolerantiški vienas kitam: niekada nei pykosi, nei barėsi. Mama draugiškai bendravo su kitomis tėvo žmonomis, pas tėvą nuolatos lankydavausi ir aš, jo žmonos mane laikė savu, kuo galėdamos padėjo, tad tėvų skyrybos man nebuvo nei skaudžios, nei nepriimtinos. Mama antrą kartą neištekėjo, daugiausia ir rūpinosi manimi, nes šeimoje buvau pagrandukas, mažiausias, silpniausias, niekas man tada nepranašavo ilgo amžiaus, – pasakoja B. Januševičius.

Vaikystės Biržai

Iš Boriso Januševičiaus biografijos

Gimiau Biržuose, Davidonienės namuose 1928 m. gegužės 13 dieną. Namuose vystyklai vėl pasirodė po 16 metų pertraukos, todėl šeimai, ypač seseriai, buvau lyg „zabova“. Man gimus, Biržuose, centrinėje Vytauto, Vilniaus ir kitose gatvėse dar buvo daug namų su šiaudiniais stogais, o miesto centre – daug lūšnų. Sesuo pasakojo, kad buvo ketinta mane krikštyti reformatų bažnyčioje (pagal tėvo tikėjimą).  Bet trys ankstyvesnieji vaikai buvo krikštyti stačiatikių cerkvėje, tad reformatų kunigas patarė tėvams tokios įvairovės šeimoje nedaryti. Taip aš Biržų cerkvėje tapau stačiatikiu… Vėliau likau patenkintas likimo man skirta reformate žmona… Na, o visus krikščionis vienijantys dešimt Dievo įsakymų priimtini kiekvienam norinčiam padoriai pragyventi savo amželį žmogui. Jų laikytis bandžiau ir aš, laisvamanis.

*

B.Januševičius viešnią vedžioja po savo vaikystės Biržus. Namas, kurio pirmame aukšte apsigyveno jo mama su trim vaikais, buvo greta gaisrinės. Dabar čia – „Norfos“ parduotuvė ir turgaus paviljonas. Čia pat buvo ir arbatinė-parduotuvė. Apie ją B. Januševičius yra pasakojęs savo straipsniuose „Biržiečių žodyje“, puikiai sukurdamas to laiko atmosferą, aprašydamas parduotuvės-arbatinės lankytojus.

 

Iš Boriso Januševičiaus biografijos

Iš ryto virtuvėje ūžiantis primusas mane migdo. Parduotuvėje dažnėja varpelio virš durų skambčiojimas. Ankstyvųjų klientų skaičius pamažu gausėja… Kol atrenkami pirkiniai, aptariami miestelio įvykiai, „pletkai“, papolitikuojama. Laikai pasaulyje neramūs, todėl yra apie ką pakalbėti. Mama aptarnaudavo ir naktį atklydusį pirkėją. Nors ir tingu naktį keltis, bet klientui neatsakysi. Kitaip jis nueis į kaimyno – konkurento krautuvėlę ir kelių centų pelno kaip nebuvę. Turgaus dienomis prekyba būdavo ypač intensyvi. Tik spėk suktis, o žiemą – tik spėk virti apžvarbusiems kaimiečiams karštą dešrą, arbatą…

Mama su seserimi buvo balsingos, dainuodavo pritardamos gitara. Sesuo dainavo Biržų šaulių chore, dalyvavo vienintelės Biržuose M. Petrausko operos „Birutė“ pastatyme. Brolis mokėsi fotografijos pas P. Ločerį, grojo geležinkelininko Dubausko vadovaujamame orkestre. Mama dažnai lankė kiną ir kitus renginius, į juos vesdavosi ir mane. Aš dar prisimenu nebylųjį kiną. Ir „Žvaigždėje“ ir „Odeone“. … Retsykiais Biržus aplankydavo Kauno, Panevėžio, Šiaulių dramos teatrai. Prasidėjo J. Miltinio teatro ir ansamblio „Lietuva“ iškilimo ir dažnų gastrolių metas. Prisimenu ir pirmąjį, mano išgirstą, simfoninio orkestro koncertą. Naujoje Biržų “Aušros” mokykloje koncertavo orkestras iš Šiaulių. Kadangi siaurasis traukinukas vėlavo, susirinkę klausytojai kantriai laukė muzikantų salėje. Pagaliau būgnais ir kitais instrumentais nešini muzikantai atsirado ir kiek pasitvarkius mano vaikišką dūšelę suvirpino operos ”Karmen” uvertiūra.

Su metais jaunesne pussesere Aldona mane sieja triušių auginimas. Ji čia pažangesnė ir augina tik belgų šinšilų veislės melsvai juodus triušius. Tuo tarpu pas mane – veislių mišinys.

Su pavydu žiūriu, kaip ji fotografuoja savo fotoaparatu. Ryškinant juosteles ji pagalbon pasikviečia ir mane. Pasistumiam į tamsesnį kampą stalą, apdengiam jį antklodėm – štai ir laboratorija. Lendam po stalu ir įsijungę raudoną žibintą, atstatę užpakalius ryškinam juosteles ar fotografijas. Pridusę ir išprakaitavę retsykiais iš po “laboratorijos” iškišdami nosis atsikvėpti.

Mažasis Borisas. Asmeninio albumo nuotr.

B.Januševičiaus prisiminimuose: įspūdingi piliakalnio griuvėsiai ir to meto šventės jose, vaikiškos išdaigos ir didžiausi džiaugsmai – kad ir tas „Pantera“ dviratis – didžiausias paauglio turtas ir pasididžiavimas… Ir dažnos kelionės pas tėvą į Rinkuškius, ir vakarėliams besipuošiančios sesers draugės, vaišinusios Borisą saldainiais…

 Karas

B.Januševičius ir šiandien gali išsamiai pasakoti daug 1944 m. Biržuose įvykių. Priartėjus frontui mama su vaikais susirinko vertingesnius daiktus, perplukdė juos valtimi per ežerą ir užkasė tėvo žemėje.

– Nors tėvas jau turėjo antrą žmoną, ji buvo labai gera moteris. Pačias karo baisybes mes visi praleidome tėvo ūkio rūsyje. Ko nors pasiimti iš rūsio į namą ropodavome, nes virš galvų švilpė kulkos. Naktį matėme, kaip už ežero liepsnojo kvartalas, kuriame buvo ir mūsų butas. Aš degančius Biržus stebėjau iš kitos ežero pusės. Liepsnojantis miestas ir jo atspindžiai Širvėnoje kėlė baimės jausmą, bet karas man dar buvo savotiška romantika, – su šypsena prisimena p. Borisas. – Po mūšių grįžę į Biržus buvusio buto vietoje radome tik rūsį ir duonkepę krosnį su dūmtraukiu. Sudegė ir mano ūkis – 33 triušiai… Likti Biržuose mama nebematė prasmės ir abu išvykome gyventi į Kauną, kur jau gyveno sesers šeima.

Darbas

Kaune B. Januševičius baigė Biržuose pradėtą vidurinį mokslą, baigė statybos inžinerijos specialybę Kauno politechnikos institute, čia 1954 m. sukūrė šeimą, čia gimė Laimutė ir Giedrius. 1960 m. mirė mama (tėtis – 1954 m.).

Kaune dirbo Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute, Miestų ir žemės ūkio statybos projektavimo instituto Kauno filiale.

Dirbant šiame institute Vilniuje buvo įsteigtas respublikinis susivienijimas „Lietuvos žemės ūkio technika”, B. Januševičiui buvo pasiūlyta užimti susivienijime Kapitalinės statybos skyriaus viršininko pareigas, pažadėtas butas.

– Kaune gyvenome labai prastame bute, tad galimybė gauti gerą butą labiausiai viliojo. O pats darbas… Susivienijimas buvo ir žemės ūkio tiekimo, ir remonto, ir statybų organizacija. Tikru statybininku pagal įgytą aukštojo mokslo diplomą taip ir neteko dirbti, – kalba p. Borisas.

Bet šis darbas leido pažinti Rusijos kultūrą. Tarnybiniais reikalais dažnai tekdavo važinėti į Maskvą, lankytis kituose sąjungos miestuose.

– Maskvoje dažniausiai apsistodavau LTSR atstovybėje Vorovskio gatvėje, visai nesunkiai būdavo pasiekiami geriausi teatrai, muziejai. Nuo jaunystės mėgau operą, klasikinę muziką, labai mėgau lankytis Vachtangovo teatre. O Kremliaus suvažiavimų rūmuose pavyko išgirsti Vienos filharmonijos naujametinį koncertą, kurį tuo metu vyriausybinėje ložėje stebėjo valstybės vadai: N. Chruščiovas, A. Mikojanas… – šiuos ir kitus aplankytus teatrus, koncertų sales vardija p. Borisas.

Giminės medis, kraštotyra, istorija

Perbėgę įdomesniais biografijos faktais grįžtame prie dabartinės p. Boriso kasdienybės. 1964 m. patyręs sunkią avariją ir tapęs invalidu, šiuo metu B. Januševičius sunkiai vaikšto, negali įprastai sėdėti, tačiau dėl savo negalios ar priverstinio atsiskyrimo namuose net nekalba: kasdienybė dovanoja daugybę naujų žmonių: ir tų, su kuriais susipažįsta tik per jų gyvenimo istorijas, kitų papasakotas ir surašytas, ir tų, kurie patys susiranda Borisą.

– Vaikų paskatintas 2000 metais pradėjau domėtis savo genealoginiu medžiu, tėvų ir protėvių praeitimi, rašyti apie praėjusius savojo gyvenimo metus. Be to, jau seniai ketinau aprašyti tarpukario Biržus, karo metu sudegusias gatves ir namus. Atgimimo laikotarpiu atsivėrė galimybė bibliotekų fonduose pavartyti tarpukariu Biržuose ėjusią spaudą. Pradėjus bendradarbiauti su Biržų kraštotyros muziejaus „Sėla“ darbuotojais, iš jų gavau pluoštą medžiagos apie Biržus. Daug laiko praleidau Mokslų Akademijos bibliotekoje, vartydamas senuosius „Biržų žinių“, „Mūsų krašto“, „Naujųjų Biržų žinių“, „Biržų kalendorių“ puslapius. Visos šios žinios padėjo rašyti anuomet mieste vykusių svarbesnių įvykių santrauką ir keliolika straipsnių apie tarpukario Biržus. Dirbau net gulėdamas ligoninėje.  Šis mano užsiėmimas  visas mano dienas padaro prasmingas, neturiu kada nuobodžiauti, veltis į liūdnas mintis, – tvirtina p. Borisas.

O su „Biržiečių žodžio“ redakcija pažintis prasidėjo per dukrą Laimutę. Pirmiausia „Biržiečių žodis“ kalbino Laimutę, Biržuose besilankančią savo atostogų metu ir besidominčią Biržais. Gal po metų su Laimute susitikome Klaipėdoje, Klaipėdos biržiečių šventėje. Tąsyk Laimutė parodė tėčio rašytą  „2002 metų Rinkuškių Januševičių kalendorių“ su Laimutės nuotraukomis. Tekstas sudomino ir sužavėjo. Norėjosi pamatyti ir perskaityti p. Boriso straipsnius apie Biržus.

2004 metų liepos ir  rugpjūčio mėn. „Biržiečių žodyje“ buvo išspausdinti pirmieji straipsniai “Spaceris” po 1939 m. Biržus”. Vienas straipsnis patalpintas Biržų krašto muziejaus „Sėla“ išleistoje knygoje „Biržų istorijos apybraižos“. Vėliau muziejus paruošė leidinį „Praeities miestas“ apie tarpukario Biržus P. Ločerio fotografijose, su B. Januševičiaus tekstu.

O kambaryje ant sienos – detalus Biržų krašto žemėlapis, kuriame Borisas bent lazda parodys svarbiausias jo vaikystės vietas. Janinos Bagdonienės nuotr.

Borisas Januševičius sako, kad visos temos dar neišsemtos ir nebaigtos ir rodo šūsnis dokumentų kopijų, leidinių, kuriuos dar išstudijuos, aprašys. Jau senokai naudojasi kompiuteriu ir džiaugiasi, kad jis atvėrė galimybę bendrauti su visu pasauliu el. laiškais, naršyti internete, užmegzti naujas pažintis.

Tarp šio svarbiausio užsiėmimo lieka laiko knygai, muzikai (B. Januševičius vertina klasika tampančią lengvąją muziką, operą, chorinį dainavimą, sakosi atidžiai stebėjęs pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį ir vardija savo favoritus).

O jubiliejus – jis atėjo ir nekviestas, ir nereikia tų metų skaičiuoti – juk širdyje jautiesi kaip anais vaikystės metais lakstydamas Biržų pilies griuvėsiais. Su artimiausiais žmonėmis atšvęs, paminės.

O mes p. Borisui galime tik pasakyti ačiū už tai, kad jis rašo „Biržiečių žodžiui“, kad atveria vis naujus Biržų, ypač tarpukario, gyvenimo puslapius, kad supažindina su ano laiko žmonėmis: talentingais, išradingais, įdomiais, su savo laimėjimais ir klystkeliais.

Janina BAGDONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.