Motinų širdys plaka laukimu

2018-05-04 | Kategorija: Įžvalgos

Šeimos albumo nuotr.

Laura Stambrauskienė su vyru Artūru augina keturis vaikučius ir laukiasi penktojo. Ramongalietė Genovaitė Danutė Stankevičienė užaugino ir ant kojų su jau amžiną atilsį vyru Juozu pastatė devynis vaikus. Vaikai jai padovanojo devyniolika anūkų. Genovaitė Danutė jau skaičiuoja pirmuosius savo proanūkius. Šios abi motinos „Biržiečių žodžio“ pašnekovės.

Šeimoje kaip krepšinio aikštelėje

Laura į susitikimą prie fontanų atskuba lydima vyro. Ir kalba jie dviese, vis papildydami vienas kitą. Nuoširdžiai, pasidžiaugdami vienas kitu. vaikais.

 

Jūs, Laura, mums pažįstama. Buvusi Biržų rajono savivaldybės gydytoja. Biržietė. Žydinti motinyste. O Jūsų vyras?

Artūras Stambrauskas. Vilnietis. Turi savo įmonę. Be to, dar ir katalikiškos ateitininkų jaunimo organizacijos sendraugis, Berčiūnų ateitininkų stovyklos direktorius. Su šia organizacija užaugęs ir suaugęs. Jos gretose nuo septintos klasės.

Tradicinis klausimas: prieš kiek metų sukūrėte šeimą? Kaip susipažinote?

Dievulis suvedė. Susituokėme prieš devynerius metus. Kitąmet – mūsų vedybų dešimtmetis.

Kiek vaikučių auginate?

Keturis. Dvi dukrytes ir du sūnelius. Sofijai – aštuoneri, Dorotėjai – septyneri, Dovydui – penkeri, Adomui – treji. Ir dar vienas kūdikėlis eilėje. Gims po kelių mėnesių.

Ar nesunku auginti tokį pulką vaikučių?

Daug kas šito mūsų klausia. Sakom: nesunku. Nors būna įvairių dienų. Tai priklauso nuo mūsų pačių nuotaikų, vaikų emocijų. Bet patikėkite, džiaugsmų daugiau nei vargų. Vaikai kelis kartus per dieną krykštauja: „Mama, aš tave myliu!“ Tarsi tarp kitko, prabėgdami pro šalį, atsitiktinai pasidžiaugia, paglosto širdį. Bet kadangi mes sąmoningai apsisprendėme bei pasiryžome auginti gausią šeimą ir visi mūsų vaikai labai laukti bei planuoti, tai šiuo keliu eiti daug lengviau. Aišku, būna visokių momentų. Bet vaikai turtina ir įprasmina mūsų gyvenimą, įneša daugiau gyvybės, suteikia pilnatvės jausmą. Taip nublanksta visi pilki kasdienybės puslapiai.

Patys augote vienturčiai ar turėjote brolių, seserų?

Augome ne po vieną. Aš turiu dvi sesutes: Justiną ir Jurgitą. Vyras augo tarp dviejų sesių – Jolitos ir Ritos, bei dviejų brolių – Roberto ir Andriaus.

Abu su patirtimi. Bet, Laurute, iš mergautinių, Savivaldybės gydytojos, laikų prisimenu Tave kaip ramybės angelą: kukli, švelni, nuolanki. Kaip sekasi šeimoje? Kokia Tu mama?

Visokia. Motinystė turi daug spalvų, nėra tik balta ir juoda. Ji reikalauja daug kantrybės, mokėjimo įsiklausyti, skirti kiekvienam iš vaikų asmeninį dėmesį. Kai reikia suvaldyti situaciją, tampu griežtesnė, išmokau ir balsą pakelti. Bet vaikai ramesni, kai žino aiškiai apibrėžtas tvarkos ir drausmės ribas. Vaikų auklėjime didelės pagalbos sulaukiu iš vyro. Jis šeimoje autoritetas. Kai per daug emocijų ir įsivyrauja chaosas, tėtis įneša stabilumo, sugrąžina ramybę. Mes su vyru stengiamės laikytis vienos pozicijos, nuomonės, kad vaikai jaustų: tėvai išvien. Kaip komanda. Šeimoje kaip krepšinio aikštelėje. Žaidėjai vienas kitą jaučia, supranta iš žvilgsnio. Auklėdami vaikus neturime išankstinių nuostatų, pernelyg nesivadovaujame knygine išmintimi, daugiau remiuosi intuicija, širdim. Juk vaiko auginimas – kūryba. Vienam tinka vienokie, kitam – kitopkie auklėjimo metodai. Svarbiausia, kad kiekvienas jaustųsi mylimas, priimtas, saugus.

Ar vaikus anksti išleidote į darželį?

Neskubėjome. Nors jie savarankiški, mes už tai, kad vaikai kuo ilgiau būtų namuose, bent jau iki trejų metų. Juk labai svarbu saugus prisirišimas, bendravimas šeimoje, įgūdžiai. Mes ne prieš darželį. Jo lankymas taip pat formuoja socialinius įgūdžius, ugdo vaiko savarankiškumą, formuoja kaip asmenybę, skatina tarpusavio bendravimą, bet leidome savo vaikams ilgiau pasidžiaugti namų erdve,  ryšiais su seserimis, broliais, tėvais. Šeimoje vaikai kaupia asmeninę patirtį. Tėvai vaikams gali skirti daugiau laiko. Ir bendraujame su vaikais kaip su lygiais. Nusileidžiame iki jų mąstymo lygio, kad galėtume įtaigiau ir suprantamiau perteikti žinias. Jie labai smalsūs, protingi. Užduoda klausimą mamai, o gavę atsakymą dar bėga pasitikslinti pas tėtį arba atvirkščiai. Tarsi  užtvirtinimui, kad atsakymas teisingas. Kokių tik klausimų jiems nekyla. Pavyzdžiui, mūsų Dovydui labai rūpi egzistenciniai dalykai. Vis klausinėja, kur paklius, kai numirs, ar danguje bus balų, ar bus minkšta, ar angelai danguje šoka ir panašiai.

Jūsų Dovydas – filosofas. O jo sesutės, broliukas Adomas?

Vyresnėlė Sofija – linksma, komunikabili. Kompanijos siela. Traukianti, burianti aplinkui save kitus. Jos nepergudrausi. Kartais mąsto jau nebe vaikiškai, kaip suaugusi. Dorotėja – jos priešingybė. Tokia pat protinga, bet uždaresnė, tylesnė, ramesnė. Labai ištverminga, be reikalo neverkšlens ir nesiskųs. Jai labai reikia dėmesio ir patvirtinimo, kad mylima. Dorotėją reikia dažniau apkabinti, priglausti. Moka užimti, sudominti broliukus. Gamtos vaikas. Lauke atsigauna. Jos atgaivai visos sąlygos. Vienkiemyje daug erdvės. Adomas charakteriu į Sofiją. Atviras, laisvas. Drąsus. Jokių kompleksų. Pritaps kiekvienoje aplinkoje. Labai savarankiškas, viską norintis daryti pats. Ir užsispyręs.

Ar Lietuvoje gyventi gera?

Mums gera.  Svarbiausia – santarvė, geri santykiai šeimoje. Atsarginio varianto neieškojome. Manome, kad ir užsienyje nelengva.

Girdisi kalbų: valstybė globoja tik nedarnias, problemines šeimas, o pavyzdingas, gausesnes, užmiršta, finansiškai neremia ir t. t…

Nepatinka mums toks šeimų rūšiavimas: asocialios, probleminės… Kodėl ne vargingai gyvenančios? O pagalba bet kokiai šeimai – gerai. Papildomos lėšos plačiau atveria piniginę, vaikams daugiau ugdymo galimybių. Vaikai auga didyn, jų lavinimui reikia vis daugiau lėšų. Mūsų Sofija lanko įvairius būrelius. Į mokyklą žengia ir mūsų Dorotėja. Pagal savo pomėgius ir ji rinksis būrelius, užsiėmimus. Vaikams reikia papildomų užsiėmimų, jiems būtina tobulėti, kad jie turėtų gyvenimo pagrindus, stuburą, kaip sakoma.

Ar turite draugų, auginančių ne po vieną, daugiau vaikų?

Taip. Mūsų draugų rate – po tris, keturis ir daugiau vaikų. Ir tai mūsų nestebina. Visi kurdami šeimas taip iš anksto pasiryžome. Tuščia gyventi vien dėl savęs. Ir vaikams gausioje šeimoje augti smagiau. Jie iš mažens išmoksta bendrauti, dalintis, atleisti. Bet čia kiekvienos šeimos pasirinkimas ir apsisprendimas. Svarbiausia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos. Mes taip apsisprendėm. Mūsų požiūriai sutapo. Beje, šeimyniškumas vienas iš penkių ateitininkų principų. Taigi mes gyvename pagal šiuos ateitininkų principus ir savo svajones.

Niekada nesuabejojote šiomis savo svajonėmis?

Abejonių niekada nekilo. Sunkiausia buvo su pirmagime Sofija. Sofija mus keldavo iš lovos iki dešimties kartų per naktį. Bet mes išbandymą atlaikėme. Kiti vaikučiai jau ramesni, leisdavo išsimiegoti.

*

Kiek Dievas davė

Genovaitė Danutė Stankevičienė sėdi prie stalo. Viena.  Našlė. Nebe jauna, bet labai simpatiška. Su šukuosena. Ir žiburiukais akyse. Ką tik atšventusi dar vieną savo gimtadienį. Praėjusį savaitgalį ištekinusi anūką Nedą. Užauginusi devynis vaikus, apdovanota devyniolika anūkų. Ir skaičiuojanti pirmuosius proanūkius.

Ramongalietė Genovaitė Danutė Stankevičienė. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Užauginote ir dorais išauklėjote devynis vaikus. Daug. Sunku buvo?

Augo užaugo vaikai. Ir pamiršau, kaip jie užaugo. Niekada nesiskundžiau. Pinigų trūko, skaičiavau kasdien, kad tik galėčiau iki atlyginimo prasisukti. Skolintis pas kaimynus nėjau. Dabar tik visos dejuoja, aimanuoja. Vaikus ištaško po vaikų namus, mėto, žudo. Kodėl? Nesuprantu. Ir nesuprasiu, kol mirsiu. Ir seniau sunku buvo. Turėjai dirbti, lėkti, per galvą verstis, vaikus sužiūrėti. Aš visur – su šypsena. Niekas man nepadėjo. Dirbau fermoje. Pamelžiu karves ir kiek kojos kerta – tekinom namo pas vaikus, žiūri į namų pusę ar namai nedega, dūmai nerūksta. Bet mano vaikai buvo geri. Kur juos palikdavau, ten ir rasdavau. Vasarą susėdę jie visi ant tiltelio laukdavo, kol grįšiu iš fermos. Mano mažiukai kai paaugo, ėjo kolūkin dirbti, akmenėlių rinkti, daržų ravėti. Jie pakampiais nesišlaistė, nedykinėjo. Ėmiau į savo rankas ūkį ir vaikus. Kai jie ūgtelėjo, man jau – užvadėliai ir talkininkai.

 

Anais laikais įprasta buvo gausios šeimos. Nors būsimų motinų valdžia ir nelepino išmokomis, atostogomis, bet moterys gimdė, planavo vaikus.

Nieko neplanavom. Kiek Dievas davė, tiek… Kas čia planuotų tiek daug? Prisimenu: man penktas gimė, daktarė ir sako: gana. Ką aš padarysiu? Planuotojo mes neturėjome, o mano amžiną atilsį vyrelis Juozelis buvo darbininkas ant vaikų. Byrėjo vaikeliai kas dveji meteliai: pavasariniai, vasariniai, rudeniniai, žieminiai.

Bet anksčiau irgi buvo galimybė daugiavaikėms šeimoms kreiptis į valdžią dėl lengvatų? Vaikus priimdavo į internatą.

Apie internatą – nė minties. Visi vaikai buvo prie manęs. Mes visur visi kartu. Anais laikais irgi daugiavaikes šeimas pašiepdavo. Apie motinas sakydavo: vaikų prisidirbusios. Todėl niekad į valdžią ir nesikreipiau. Neprašiau išmaldos. Kol maži vaikai buvo, ką aprengei, tą nešiojo. Ir ūgtelėję nebuvo madistai, suprato, kad nelengva. Žiūrėjau, kad tik pavalgyti turėtume. Juk iš pradžių neleido daug gyvulių laikyti, tik vienintelę karvutę. Vėliau jau buvo lengviau, laisviau, laikėme gyvulių, paukščių daugiau.

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Sunki. Pokaris. Tėvelis žuvo be žinios. Motinėlė pasitraukė iš ūkio, kad neištremtų į Sibirą. Vėliau motinėlė ištekėjo antrą kartą. Gerą patėvį parvedė, bet anksti palikau namus, išėjau per žmones sau duonos užsidirbti. Iš pradžių auginau savo mažuosius brolius, o vėliau aukle įsidarbinau pas svetimus.

Ištekėjote jauna? Šeimą sukūrėte ne Biržų krašte?

Ištekėjau dvidešimties metų. Vyras Juozas – suvalkietis, iš Lazdijų. Aš – pusiau žemaitė. Kai apsivedėme, apsistojome Šiaulių rajone. Namas – ne nuosavas. Vyras Juozas buvo kolūkio pirmininko vairuotojas. Jis išgirdo per pažįstamus apie Biržų kraštą. Kad ten, Ramongaliuose, kolūkis stiprus, naujakuriams namus duoda. Susirinkome vaikučius ir atsikraustėme. Prieš trisdešimt metų, gegužę. Prisimenu: vyras nuėjo į mokyklą ir sako direktoriui: jam naujokų mokinių atvežė. Direktorius sako: jau mokslo metai baigiasi. Vaikus rudenį į mokyklą išleidome. Atvažiavome į Ramongalius jau su kraičiu, su aštuoniais vaikais. Rimutė buvo mažytė, tik devynių mėnesių. Rasytė gimė vėliau, Ramongaliuose. Iš pradžių mus apgyvendino mediniame name, vėliau daugiabutyje. O vėliau jau čia įsikūrėme kaip reikiant. Žmonės čia puikūs, draugiški, bet man tas kampelis buvo svetimas nors pasiusk. Atsimenu: nuėjau į ganyklą pirmą kartą karvės melžti. Grįžtu namo verkdama. Atrodė, kad ir saulė ne iš tos pusės teka. Grįžusi raudu vyrui: kokian kraštan tu mane atvežei, kad net saulė ne iš tos pusės teka? Paskui darbas, vaikai… Užsitrenkiau, pripratau. Karves kai melždavau tai vis su daina, kad būtų linksmiau, kad liūdnas mintis nuginčiau.

Ar pastebite: šiais laikais atsirado labai daug vienišų motinų? Kas atsitiko?

Mada dabar tokia Lietuvoje. Laisvė. Visi ratuoti, raguoti. Vieni su kitais nebesiskaito. Moterys dabar nebeturi kantrybės, purkštauja, todėl ir skiriasi. Keičia vyrus ir draugus. Vaikams – ne į gerą. Ne pavyzdys.

Sunku buvo vaikams vardus išrinkti?

Vienas sūnus nešioja tėvo vardą. Juozas. Viena dukra mano bendravardė. Danutė. Daivai vardą išrinko metrikacijos darbuotojos. Aš kitokį buvau numačiusi, bet grįžęs vyras pareiškė; darbuotojos tą vardą išpeikė ir pasiūlė madingesnį, Daivą. Jis ir įmetrikavęs. Vilmai mano sesuo Stasė išrinko vardą. Kai Vilma gimė, mano sesuo dar moksleivė buvo. Parsivežėm naujagimę iš ligoninės, o mano sesuo ir sako: žinai romanas toks yra „Kur tu, Vilma?“ Uždėk tokį vardą. Ir paklausėm. O kai gimė Gintautas, tai niekaip jam negalėjome išrinkti vardo. Vis neapsisprendėme, delsėme. Kol vienąkart namuose sulaukėme nekviestų viešnių, apylinkės darbuotojų. Jos klausia: kokį vardą įrašyti? Ant greitųjų sakau: Gintautas!

Kur dabar Jūsų vaikai?

Rima ir Juozas gyvena Ramongaliuose. Rasa, Vilma, Danutė, Gintautas – Panevėžyje. Birutė – Rokiškio rajone, o Laima ir Daiva – Anglijoje. Turiu jau devyniolika anūkų, du proanūkius. Praėjusį šeštadienį Juozo sūnų Nedą apvesdinome.

Su vyru Juozu dar spėjote sulaukti auksinių vestuvių?

Pritrūko kelerių metų. Vyrą palaidojome prieš aštuonerius metus. Oi, kaip sunku buvo su netektimi susigyventi. Visa laimė ir paguoda – vaikai.

Kai  vaikai užaugo ir pakėlė sparnus ar labai skaudu buvo juos išleisti iš namų?

Ne skaudu, bet liūdna. Neramu, kaip čia jiems bus, kaip seksis? Sunkiausia buvo dukras į užsienį išleisti. Bet jos ten jau keliolika metų gyvena, sugrįžta. Ilgiuosi jų, bet… Vaikų laukiu. Vis paskambina, aplanko. Velykas šventėme su vaikais, anūkais ir antromis pusėmis beveik trisdešimt žmonių. Du stalus svetainėje ištempėme. Mažai ar daug tiek svečių?

 Daug. Motinos dieną irgi tiek pat svečių sulauksite? Kokių dovanų tikitės?

Skambina jau vieni, kiti. Atvažiuos. Kur tas dovanas bedėsiu? Aplinkui vien vaikų dovanos. Kvepalai, bateliai, kremai, šalikai. Man ant kaklo – anūkės Kamilės karoliai iš Anglijos. Prieš kelerius metus vaikai man net treniruoklį atgabeno. Argi man sakys kiek kainavo? Tikriausiai sudėtinė jų dovana. Po kelio sąnario operacijos labai pravertė. Treniruoklis pataisė sveikatą. Užsispyriau ir išlanksčiau operuotą koją. Reikia verkt ir lenkt koją. Jeigu įsidedi dirbtinus sąnarius ir jų nemankštinsi, nejudinsi, vaitosi – oi,skauda, oi, skauda, – tai ir nebevaikščiosi.

Kas vaikus auklėdavo? Jūs ar vyras?

Nudrebindavau griežtai. Tėvas į vaikų auklėjimą nesikišdavo, bet vaikai su tėvu eidavo prie įvairiausių darbų. Į laukus, miškan malkauti. Mūsų vaikams diržo nereikėjo. Kai šeima didelė, vaikai paklusnesni. Anksčiau tėvai vaikus auklėdavo, o dabar atvirkščiai: vaikai – tėvus. Gyvenimas keičiasi.

Motinos dieną atsiras ir liūdnų, apleistų, pamirštų motinų. Kodėl?

Tų motinų vaikai ir pačios motinos labai nelaimingi. Jie nemoka atleisti. Kitų motinų vaikai gal jau ilsisi Amžinybėje. Neduok, Dieve tokio skausmo. Ir mūsų Antosė beveik visus savo vaikus palaidojusi, tik vienas likęs.

*

Veltui Genovaitės Danutės Stankevičienės šeimos albume ieškome bendros motinos nuotraukos su visais devyniais vaikais. Visas nuotraukas iš albumo vaikai jau išsirinko ir išsivežiojo. Ir pačią gražiausią motinos jaunystės nuotrauką pasiėmė. Kai motinos šalia nėra, paguos, stiprybės suteiks jos nuotrauka.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

 

 

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.