„Amžiaus kronikos“ autorius. 160-osioms Juozapo Kozakevičiaus gimimo metinėms

2018-04-24 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Juozapas Kozakevičius

Fondas Nr. 112

Dar 1963 metais išleistame leidinyje „Rankraščių rinkiniai“ rašoma apie Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje saugomą Juozapo Kozakevičiaus fondą. Jame yra 7 vienetai (1667 lapai) rankraščių, spaudinių, fotografijų lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Įdomiausi ir vertingiausi – keturi „Amžiaus kronikos“ tomai.

Juozapo Kozakevičiaus sudarytoje „Amžiaus kronikoje“ – ne tik jo atsiminimai, bet ir prie jų pridėti įvairūs išrašai, dokumentai ir jų nuorašai, leidiniai, fotografijos, loterijų bilietai, pašto ženklai, etiketės, banknotai, kortų pavyzdžių komplektas. „Amžiaus kronikoje“ gausu įvairių duomenų apie Panevėžio, Biržų, Pumpėnų bei jų apylinkių praeitį, ten buvusias įstaigas, kai kuriuos visuomenės veikėjus.

Gimė Biržuose

Beveik šešis dešimtmečius Juozapas Kozakevičius gyveno ir dirbo Panevėžyje, tačiau jo gyvenimo kelias prieš 160 metų prasidėjo Biržuose. Jis gimė 1858 metų kovo 23 dieną neturtingo Biržų bajoro šeimoje. Tėvas buvo smulkus tarnautojas, mokėjo kalbėti lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai. Motina, kilusi iš Baltarusijos, lietuviškai suprato, bet nekalbėjo. Šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Juozapas, 1870 metais su pagyrimu baigęs Biržų liaudies mokyklą, ruošėsi stoti į Rygos mokytojų seminariją, todėl, norėdamas išmokti latvių ir vokiečių kalbas, lankė Biržų liuteronų parapijos mokyklą. Tačiau 1874 metais šešiolikmetis vaikinas pasirinko raštininko kelią – tapo Policijos nuovados raštininko mokiniu, vėliau – Biržų miesto juridinio įgaliotinio sekretoriumi. 1875–1880 metais jis dirbo valsčiaus raštininko padėjėju Stumbriškio, Velžio, Čypėnų valsčiuose. Čypėnuose darbštus ir sumanus raštininko padėjėjas paruošia Vabalninko taupomosios – skolinamosios draugijos įstatus, išrenkamas į jos valdybą, jam patikimos buhalterio pareigos, jis tvarko Vabalninko bei kitų bažnyčių išplėtimo ir remonto apskaitą.

 Pumpėnuose

1880-ųjų gruodį sulaukia paaukštinimo – skiriamas Pumpėnų valsčiaus (Pasvalio rajonas) raštininku. Nors Pumpėnų valsčius už Čypėnų perpus mažesnis, bet prieš jį raštininku dirbęs Gasparas Grochauskis raštinės darbą buvo apleidęs. „Jei būčiau jautęs, kad Steponavičius (Čypėnų raštininkas?) mane atgal priims, tai su mielu noru grįžčiau“ – rašė „Amžiaus kronikos“ trečiosios knygos skyriuje „Savistovis gyvenimas Pumpėnuose“ (išspausdinta 2002 metų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ antrame numeryje).

„Tajgi pirmuosius dienus šiam valsčiuj gyvęnau be sąžinies, dienomis ir naktimis dirbau nievalges, niemiegojięs, ir privargau tiek, kad pradėjau smarkiaj kositi, iš gerklos pasirode kraujus. Maniau bus man galas!“, – prisimena Juozapas Kozakevičius (kalba netaisyta).

Pagelbėti „atvažiavo iš Biržų broliukas Petras Slavinskas, atvežė man giminaitę šeimininkę Oną Kasinkevičiūtę, jauną, gražią, bet be jokio patyrimo virtuvėje. Atvežė ir duonos, dovanų motutės: staltiesę, rankšluosčius, paklodes, padušką (pagalvę). Džiaugiaus dovanomis, bet labiau, kad artimi prie manęs esti, ir broliuko iki Trijų Karalių nuo savęs neišleidau. (…) Kiek apsidirbęs, perkūnu nulėkiau dienoje šv. Gramničių į Vabalninkus, o iš ten buvau jau pas laukiančią ir pasiilgusią manęs Jadvinę!  Daug pažadų palikęs ir gavęs, sugrįžau vėl prie savo jungo. Grįždamas dar iš Vabalninko banko 100 rublių dėl drąsumo pasiskolinau“.

Jadvinė – Jadvyga Steponavičiūtė, tuomet dar Juozapo Kazokevičiaus sužadėtinė. 1881 metais vedė. Su žmona Jadvyga susilaukė net aštuonių vaikų. Tačiau iš jų tik trys pergyveno savo tėvą. Juozapo Kozakevičiaus šeimoje buvo kalbama lenkiškai, todėl, kaip rašo straipsnyje „Juozapo Kozakevičiaus viešosios veiklos nuostatos ir „Amžiaus kronikos“ parengimo motyvai“ (knygoje „Panevėžio kraštas ir žmonės amžininkų atsiminimuose“) Panevėžio muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, kai kurie vaikai pasirinko lenkų tautinę tapatybę. Sūnus Ignotas lietuviškai kalbėjo sunkiai. Sūnus Zigmantas savanoriu kovėsi Lenkijos armijoje. Jis apdovanotas garbingiausiu Lenkijos kariniu ordinu Virtuti Militari. Savo gyvenamąja vieta pasirinko Lenkijos Respubliką. Duktė Irena negalėjo dirbti Lietuvos įstaigose, nes nepakankamai gerai kalbėjo lietuviškai. Ji gyveno Varšuvoje ir dirbo universitete. Sūnus Stanislovas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir mirė nuo dėmėtosios šiltinės. Juozapas, Kronštato jūrų mokyklos dėstytojas (juo tėvas labiausiai didžiavosi) buvo bolševikų apkaltintas dalyvavimu Kronštato jūreivių maište ir nukankintas. Vėliau, pablogėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams, J. Kazokevičiui bendrauti su Lenkijoje gyvenančiais savo vaikais buvo sudėtinga.

Panevėžyje

Kazokevičių šeima Pumpėnuose ilgai neužsibuvo. 1882 metais katalikus tarnautojus imta šalinti iš visų valstybinių įstaigų. Juozapą Kozakevičių atleido iš valsčiaus raštininko pareigų. Laimė, Panevėžio apskrities bajorų vadovas (maršalka) Povilas Puzinas pakvietė dirbti tarpusavio kredito draugijoje. Joje Juozapas Kozakevičius tarnavo iki išėjimo į pensiją 1922 metais. Pradžioje buhalterio padėjėju, vėliau tapo vyriausiuoju buhalteriu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metų liepos mėnesį su draugijos turtu ir dokumentais išvyko į Rusiją, gyveno Smolenske ir Lipecke, dalyvavo nukentėjusiųjų nuo karo šelpti draugijos veikloje. 1918 metų birželį sugrįžo į Panevėžį, 1919 metais bolševikų revoliucinio tribunolo buvo teisiamas už apolitiškumą, nepriklausymą jokiai partijai. Kaltintojas reikalavo mirties bausmės, bet teismas nubaudė tik pinigine bauda.

Visą gyvenimą J. Kozakevičius buvo aktyvus visuomenininkas. 1903 metais jis pirmą kartą buvo išrinktas Panevėžio Dūmos nariu (juo buvo perrinktas 1908 metais). „Jo veikla savivaldybėje, – pažymi Arūnas Astramskas, – buvo labai plati ir aktyvi. Jis įėjo į švietimo komisiją, kuri rūpinosi mokyklomis ir mokymo lygiu Panevėžyje, dalyvavo komplikuotame Mergaičių gimnazijos steigime ir priklausė jos globėjų tarybai, ieškojo lietuvių ir lenkų kalbų mokytojų miesto mokykloms“. Buvo aktyvus ir kitų komisijų narys, kvalifikuotai rengęs sąmatas, susirašinėjęs su reikalingais žmonėmis, ieškodamas lėšų, dalyvaudamas derybose su įvairiais valdininkais.

Rašė „Amžiaus kroniką“

Išėjęs į pensiją J. Kozakevičius atitolo nuo visuomeninės veiklos. Pradėjo rašyti savo „Amžiaus kroniką“. Rašymas jam nebuvo naujiena. Dar jaunystėje, dirbdamas Stumbriškio valsčiaus valdyboje, rašė dienoraštį. Jame aptardavo dienos įvykius, perskaitytas knygas, gautus laiškus, santykius su žmonėmis. „Iki Pirmojo pasaulinio karo šie užrašai sudarė du tomus po 300 puslapių (kitur minimi keturi tomai), kurie karo suirutėje dingo“, – teigia A. Astramskas.

Juozapo Kozakevičiaus ,,Amžiaus kronika“

„Amžiaus kronika“ jos autoriui buvo tarsi pražuvusių dienoraščių tęsinys. Pirmas tomas, daugiausia skirtas Kozakevičių šeimos istorijai ir paties Juozapo Kozakevičiaus autobiografijai iki jam atvykstant į Panevėžį, buvo baigtas rašyti 1927 metų birželio mėnesį. Įdomu, kad Kozakevičius rašė du tų pačių atsiminimų egzempliorius. Į pirmąjį planavo dėti savo turimų dokumentų originalus, o į antrąjį – tikslius jų nuorašus. Vieną savo atsiminimų egzempliorių planavo perduoti Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, o kitą – Vilniaus Stepono Batoro universitetui.

1935 metais, įsitikinęs, kad šie universitetai jo atsiminimus tikrai priims ir saugos, parašė dar tris „Amžiaus kronikos“ tomus. Juos tyrinėjęs A. Astramskas pastebi, kad J. Kozakevičiaus atsiminimų stiliui būdinga dalykiškumas, konkretumas, informatyvumas. Autorius rašė tai, ką pats patyrė, tiesiai ir atvirai vertino savo amžininkų veiklą ir poelgius. Suprato, kad tie vertinimai gali būti skaudūs aprašomiems asmenims ar jų giminaičiams. Todėl išsirūpino Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pažadą, kad „Amžiaus kronika“ taps vieša tik praėjus dešimčiai metų nuo jos autoriaus mirties. Mirė J. Kozakevičius Panevėžyje apie 1940 metus.

Šiandien J. Kozakevičiaus atsiminimai saugomi Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Jau keletą dešimtmečių jais naudojasi įvairių sričių istorikai, tačiau A. Astramskas mano, kad didžiąją dalį memuarų galima publikuoti, nes jie būtų įdomūs ir plačiajai visuomenei.

Kiti tekstai

Juozapas Kozakevičius rašė korespondencijas (dažnai pasirašydavęs Skyrėjo slapyvardžiu) iš Panevėžio į lenkiškus („Kurjer Litewski“) ir lietuviškus ( „Viltis“, „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Vienybė“ ir kt.) laikraščius. Septyniuose 1938 metų „Panevėžio garso“ laikraščio numeriuose aptikau ištraukas iš jo „Kronikų“, pasakojančias apie Panevėžio evakuaciją Pirmojo pasaulinio karo pradžioje ir panevėžiečių grįžimą į Lietuvą 1918 metais.

Dėmesio verta jo parašyta ir 1928 metais Panevėžyje, N. Feigenzono spaustuvėje, išspausdinta knygelė „Mūsų protėvių pėdomis“ (Lietuvių kilmės teorija). Ypač jos prakalba, suteikianti papildomų štrichų J. Kozakevičiaus gyvenimui ir pomėgiams. Biržų liaudies mokykla buvo jo vienintelė formaliai baigta mokymo įstaiga, tačiau J. Kozakevičius visą gyvenimą lavinosi savarankiškai. Knygą visuomet laikė savo ištikimiausia drauge, tačiau didesnės bibliotekos turėti negalėjo: „Mat didelė šeimyna turėjo savo draugus, ir, kiek svarbesnė įsigyta knyga, traukė mėgėjus pasiskaityti, o paėmus – negrąžinti“. Likusias knygas karo metais išsivežė į Rusiją. Ten jos buvo konfiskuotos ir pateko į Lipecko biblioteką. Tarnyba ir tarnavimas visuomenei atimdavo daug laiko. Poilsiui likdavo dvi trys valandos. „Taip prasimušęs 55 metus, tapau emeritu (pensininku – A. B.), atsirado laisvo laiko, skaitant jau buvo galima susikaupti mintyje, lyginti mintis su kitų autorių mintimis: taip atsirado šis veikalėlis“. J. Kozakevičius dėkojo šią knygelę parašyti padėjusiems žmonėms. Tarp jų – ir biržiečiui Evangelikų reformatų kunigui profesoriui Povilui Jakubėnui.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.