Sunkus laisvėjimo kelias (II)

2018-03-30 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Varžytinėse parduodamos lūšnos nuotrauka. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Šiuomi liūdiju, kad sulig šio atvaizdo trobėsis tikrai priklauso Zeltiniui Valentinui gyvenančiui Gerkių vienkiemyje. Šleideriškio seniūnas.“ 1932 m. lapkritis. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.


1929 m. krizė

1929-ųjų spalį pasaulį ėmė krėsti didžioji ekonominė depresija.  Niujorko akcijų biržoje kilo panika: staigiai krito akcijų kainos. Milijonai žmonių JAV liko be darbo.

1930 metais, kai dėl politinio spaudimo lietuvišką produkciją nustojo pirkti Anglija ir Vokietija, žemės ūkio klestėjimas nutrūko ir Lietuvoje. Sparčiai nukrito produkcijos supirkimo kainos. 1928 metais už rugių centnerį ūkininkas gaudavo 30–32 litus, o 1935-aisiais – vos 3–5 litus. Litrą pieno 1928-aisiais perdirbėjai supirkdavo po 40–45 centus, o 1935-aisiais pradėjo mokėti vos po 5 centus.

Nusigyvenusiems valstiečiams darėsi vis sunkiau grąžinti valstybei skolas, o savivaldybei – susimokėti mokesčius. Nors šie dažnai siekė vos 3–5 litus.

Apie vargingą valstiečių naujakurių gyvenimą 1929-ųjų žiemą knygoje „Jeigu kas nors skaitys“ pasakoja mokesčių rinkėjus vežiodavęs vairuotojas J. Jakelaitis. Aplink mažutės naujakurio bakūžės vidury pastatytą krosnį apsiskarmaliavę šildosi trys keturi vaikai. Pas dažną valstietį bakūžės kampe atitverta apsiparšiavusi kiaulė ar apsiveršiavusi karvė. Kampe apsiblausęs sėdi pats šeimininkas. Dar prastesniuose tvartuose šąla jų gyvuliai.

Ypač pasunkėjo pas ūkininkus dirbusių samdinių gyvenimas. Dar neseniai iki 500 litų uždirbdavę samdiniai po 1933 metais išleisto Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymo geriausiu atveju tegalėjo uždirbti vos 200 litų. Bet ir šis atlyginimas nebuvo garantuotas, nes pajamų nebegaunantys ir bankų smaugiami ūkininkai buvo  nebepajėgė  mokėti suderėtą atlygį.

Per krizę kaime sustojo statybos, ūkininkai nustojo pirkę padargus ir žemės ūkio mašinas.

Nuskurdę valstiečiai darbo ieškoti patraukė į miestą ir tuo papildė miesto bedarbių skaičių.

Skoloms padengti laikraščiuose pasirodė skelbimų apie ūkių pardavimą iš varžytinių. Varžytinių skelbimai pasirodė ir Biržuose.

 Dievo rykštė

Kad patenkintų Mokesčių inspekcijos 6362,32 Lt.pretenzijas už 1924–1925 m. mokesčių nemokėjimą, 1925 m. gruodžio 28 d. Biržų policijos viršininko raštinėje buvo išparduodami 37 įvairių apskrities kaimų valstiečių gyvuliai, baldai ir ūkio įrankiai.

Tenkinant Lietuvos prekybos ir pramonės panko Biržų skyriaus 225 litų pretenziją, 1923 metų balandžio gale miestietis Kazys Žukauskas turėjo atsisakyti zofos, šėpos ir laikrodžio („Biržų balsas“).

Tenkinant to paties banko 460 Lt pretenziją Nem. Radviliškio valsčiuje gyvenantis Valerijonas Butėnas 1925.12.28 turėjo atsisakyti 9 metų kumelės ir 160 kg nebruktų linų.

Tarp parduodamo turto: rugiai, šienas, linų sėklos ir pluoštas, baldai, dviračiai, laikrodžiai, ratai, siuvimo mašinos, fisharmonija. Net mėšlas.

Lietuvos ūkininkai su pavydu stebėjo Latviją. Ten vyriausybė priėmė nutarimą, kad nuo 1935 m. birželio iki spalio pabaigos „…nebus parduotas iš varžytinių nė vienas ūkis. Varžytynės, kurios jau yra paskelbtos, sulaikomos ir atidedamos“.

Tuo tarpu Lietuvoje buvo daugiau guodimosi ir dejavimo negu praktiškų veiksmų: „…Tik, deja, su didžiausiu pasigailėjimu tenka konstatuoti, kad nelemtoji pasaulinė krizė nedavė tinkamai tam žemdirbių – ūkininkų luomui pakilti į reikiamą aukštumą. Tie ekonominės krizės padariniai visu sunkumu užgulė ūkininkus ir kitus gyventojus… Mes turime ypatingai susiklausyti ir bendromis pajėgomis kovoti su visais savo valstybės ir tautos negalavimais, tuo prisidėdami prie viso pasaulio bendros tautų kovos su krize” (1933 m. „Biržų žinios“).

Arba: „…Lengviau krizę pakėlė darbštūs ir apdairūs ūkininkai, katrie gautas paskolas sunaudojo sulig paskirties, o katrie mėgo be reikalo gaišti laiką ir važinėti po turgus, o paskui pasėdėti restoranuose, kurių buvo pilna visur, tai šitiems teko skaudžiai nukentėti“, – pasakoja J. Jakelaitis. Beje, renkant medžiagą „Biržiečių žodžio“ rašiniams, radau, kad skolintų pinigų sąskaita girtuokliaujančių valstiečių pasitaikydavo dažnai.

Mieste: „Neblogai gyveno tie, katrie turėjo nuolatinį darbą, tarnybą, gerai uždirbdavo geri specialistai amatininkai, nekalbant apie valstybės tarnautojus, valdininkus, karininkus. Katrie negirtuokliavo, tais krizės metais prisipirko išvaržytų ūkių, mieste prisistatė gražių kelių aukštų namų“, – pasakoja Jurgis Jakelaitis.

Tačiau netrukus krizės pasekmes pajuto ir miestas. Prasidėjo kaltų ieškojimo, valdymo aparato valymo nuo tautininkų opozicionierių ir diržų veržimo laikotarpis.

Varžytinių pranešimas „Biržiečių balse“, 1925 m.

1933 m. gegužės 28 d. „BŽ” rašoma“ „Valdininkai ir jų valstybiškumas… Kadangi ir pas mus ekonominių sunkumų yra, tai ir mūsų vyriausybė daro pastangų, mobilizuoja kai kuriuos jos žinioje esančius resursus kalbamiems smūgiams atmiešti. Tarp daugelio kitų būdų, kiek aplinkybės leidžia, dar mažinamos valdininkams algos. Einama prie sumažinimo kai kurių etatų, o teisingumo sumetimais ruošiamasi paleisti iš tarnybos tas moteris, kurių vyrai valdininkauja, atseit, kurios ir be tarnybos gali pragyventi. Sistemingai artinamasi prie valstybės aparato apvalymo, persijojimo… valdininkai ne tik nedirba tautinio susipratimo darbo, bet juose nėra net elementarinio valstybiškumo požymio. Nors keista ir neleistina, bet yra viršininkų, užimančių nemažas vietas, tačiau atvirai dirbančių opozicijoje. Kurgi čia logika ir paprastas padorumas? Turint kartais visai padorų gyvenimą iš valstybės lėšų, dažnai nusigręžiama nuo tos valstybės gyviausių interesų ir nueinama priešingais jai keliais… Mūsų mažos valstybės valdininkai visi kaip vienas turėtų visas pajėgas įtempę atlikti, be savo tiesioginių pareigų, dar ir tą darbą, apie kurį kalba Ministeris pirmininkas. Į mūsų uždavinius neįeina agitavimo priemonė, bet mes visomis išgalėmis kovojam ir kovosim prieš bet kokią opoziciją mūsų valdininkijos tarpe. Mes manome, kad kai bus betarpiai prieita prie valdininkų persijojimo, vyriausybė ras reikalo pasilikti tik tuos valdininkus, kurie jai bus naudingi, kurie nedrįs kirsti tos šakos ant kurios jie sėdi. Šitokioje plotmėje klausimo rišimas pakels valdininkų tautiškumą ir valstybiškumą. Tik tada valdininkai bus tikri vyriausybės talkininkai… O apie opozicinį darbą negali būti ir kalbos. Todėl ir mūsų gilus noras, kad tie valdininkai, kurie iki šiam laikui indiferentiškai žiūrėjo į tas savybes ir ypatumus, kurie jiems, kaipo valdžios žmonėms, turėtų būti privalomi, gerai įsidėtų sau į galvą Pono Ministerio Pirmininko šventos teisybės žodžius”.

Atrodo, kad svainių: prezidento A. Smetonos ir premjero J. Tūbelio pamokyti opozicionieriai jų šventos teisybės žodžius sau į galvas įsidėjo giliai. Ir 1933 metų pabaigoje „Biržų žiniose“ valdantieji tautininkai pasidžiaugė: „Drausmės ir pasiryžimo! Jau septinti metai, kaip tautiškoji vyriausybė atsidėjusi dirba tautos vienijimo ir valstybės prestižo kėlimo darbą. Dabar, ačiū Dievui, nebėra jau to susiskaldymo, tos nesantaikos, kuri buvo pasėta mūsų tautoje demokratiškosios gadynės. Vienas luomas buvo pastatytas prieš kitą luomą ir taip sukiršintas, kad prieidavo iki atvirų peštynių… Taip pat baigiama išveisti ir valdomojo aparato korupcija ir protegavimas netinkamų savo paskirčiai saviškių… Tautiškumas ir savo tautos savigarba statoma pirmon eilėn ir pastatyta tinkamon aukštumon… Tas luomas, kuris sudaro mūsų valstybės pagrindą, kuris išlaikė gryną mūsų kalbą ir tautos gyvybę, dabar yra valdžios visokeriopai remiamas, puoselėjamas, auklėjamas ir proteguojamas…“

O su tais, kurių galvos buvo netalpios priimti „šventos teisybės žodžių“, buvo kalbama kitaip. Jų laukė tuoj po 1926 m. gruodžio perversmo įkurta Varnių koncentracijos stovykla. Į ją 1931 metų pradžioje Biržų apskrities komendanto nutarimu šešiems mėnesiams buvo ištremti „pavojingi visuomenės tvarkai ir ramybei“ Jonas Gasiūnas ir Jonas Mulokas. Pastarajam 1921 metų pabaigoje buvo patikėtos Šaulių sąjungos Biržų apskrities skyriaus valdybos pirmininko pareigos. Jis rūpinosi paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę projektavimu ir statyba. Kaip aktyvus visuomenės veikėjas ir patriotas, jis buvo ne kartą renkamas į Biržų apskrities valdybą.

Jonas Mulokas kartu su Pranu Traškevičiumi ir Martynu Mažuika 1928 m. buvo apdovanoti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.

1931 metų sausio 25 dieną Biržuose įvyko Biržų apskrities pavasarininkų konferencija. Dalis jos dalyvių buvo užsitraukę tautininkų nemalonę. Konferencijoje nuskambėjo J. Muloko žodžiai: „…Ištvirkavimas ir visi atributai tėvynės į gerą kelią neatves. Aš nenoriu būti dabartinės supuvusios valdininkijos tarpe ir nenoriu tokiai valdžiai tarnauti…“

To užteko, kad Jonas Mulokas patektų į Varnius. Čia jis kalėjo neilgai. Po gimnazijos direktoriaus A. Juškos apsilankymo pas respublikos Prezidentą A. Smetoną, J. Mulokas buvo paleistas.

Tačiau vietinė tautininkų apskrities valdyba jam neatleido ir reikalavo jo garantijos, kad pavasarininkų konferencijoje įvykęs incidentas nepasikartos.

Atsakydamas J. Mulokas pabrėžė, kad jis negalįs garantuoti dėl galimų priekabių prie jo ateityje. Jis tvirtino, kad incidentas „Pavasarininkų“ suvažiavime Biržuose pagrindo jo izoliacijai neturėjo. Įsisiautėję Tarybos nariai pareiškė jam nepasitikėjimą ir iš Biržų apskrities valdybos nario pareigų atleido.

Na, o tie, kurie tautininkų „šventos teisybės“ žodžius sau į galvas įsikalė giliai, prisiglaudė prie naujų vadų ir paklusniai jų vedami atsistojo „tinkamon aukštumon“ ir darė karjerą.

Tarp jų buvo ir Žemės tvarkytojo įstaigoje dirbęs, ir gerą atlyginimą gaudavęs mano dėdė Motiejus Januševičius. Bekildamas karjeros laiptais, jis net tapo Biržų tautininkų partijos sekretoriumi. Dėl to sovietiniais laikais buvo kažkiek sunerimęs. Nuo trėmimų jį išgelbėjo Rusijoje gautas demobilizacijos dokumentas. Jis patvirtino, kad revoliucijos laikotarpio chaose carinės kariuomenės Dvinsko karo apygardoje pradėjęs tarnybą dėdė ją baigė Raudonosios armijos gretose. Laimei, vietiniai skundikai jo nepastebėjo.

Borisas JANUŠEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.