Kubos dienoraščiai. Žmonės ir paminklai

2018-03-26 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Komandantės atvaizdas ant Vidaus reikalų ministerijos sienos.

Nors Kuba viešnagės metu vis dar buvo socialistinė šalis, neteko pastebėti perdėto valstybės vadų garbinimo – net ir sostinėje nelabai matyti plakatų su  Fideliu Kastro ar į šviesų socializmo rytojų kviečiančių stendų. Sako, pats Fidelis nelabai mėgo tokio tipo agitacijos.

Kuboje labai gerbiamas Chose Marti (José Martí) – nacionalinis Kubos didvyris ir reikšminga figūra Lotynų Amerikos istorijoje. Rašytojas, poetas, žurnalistas, aktyvus politikos veikėjas, revoliucijos filosofas,  jis tapo Kubos pasipriešinimo prieš Ispaniją XIX a.judėjimo simboliu, gavęs pravardę  ,,Nepriklausomybės apaštalas“. Jo vardu pavadintas tarptautinis oro uostas, gatvės.

Paminklas Simonui Bolivarui Kuboje.

Kita nemažiau gerbiama asmenybė – Simonas Bolivaras (Simón Bolívar), viena ryškiausių Pietų Amerikos asmenybių, karvedys, politikas, išsivadavimo iš ispanų  judėjimo dalyvis, ispaniškai kalbančiose Pietų Amerikos šalyse iki šiol vadinamas Išvaduotoju (El Libertador). 

Če Gevaros atvaizdą galima pamatyti neįtikėčiausiose vietose.

Tačiau niekas negali prilygti komandantei Če Gevarai (Che Guevara) – Kubos revoliucijos legendai. Jo simpatiško veido pilna visur: ant marškinėlių, kepurių, Vidaus reikalų ministerijos daugiaaukščio ar tiesiog ant akmeninės tvoros prie kavinės. Kaip ir daina apie komandantę,, Hasta Siempre, Comandante (Che Guevara)“ – nenuginčijamas Havanos kavinių ir gatvių hitas, kurį kartu su kubiečiais labai dažnai dainuoja sentimentalūs buvę praeito amžiaus maištingojo septintojo dešimtmečio studentai.

Kuboje gerbiamos ir pop kultūros žvaigždės, jeigu jos kaip nors buvo išreiškusios savo nepasitenkinimą kapitalistine santvarka ar – ypač! – JAV. Todėl visai nenustebino centriniame Havanos parke sėdintis  J.Lenonas (John Lennon),  kuriam Amerika, nežiūrint jo statuso, ilgai nenorėjo suteikti teisės gyventi JAV. Buvęs bitlas kovojo prieš karą Vietname, palaikė taikos judėjimus ir pats buvo aktyvus pacifistas – tinkamas herojus prisėsti pačioje socialistinės Havanos širdyje. Tiesa, Lenonas sėdi be akinių – kiekvieną kartą priėjus turistų grupei parko darbuotoja rūpestingai uždeda akinius ir akylai stebi, kad turistai neiškeliautų kartu su jais.

Centriniame Havanos parke ant suoliuko prisėdo J.Lennonas

Pasauliui atsivėrusi Kuba labai stengiasi iš turizmo uždirbti kuo daugiau pajamų. Šaliai katastrofiškai trūksta valiutos, pramonė kvėpuoja sunkiai, žemės ūkis skursta – net cukrus, kuriuo nuo amžių garsėjo Kuba, pastaruoju metu importuojamas.  Todėl, nežiūrint socialistinės orientacijos, dėl Vakarų turistų Kubos valdžia daro akivaizdžias išlygas. Vakariečiams stengiamasi sukurti jeigu ne idealias, tai bent jau labai geras sąlygas: kondicionuoti autobusai (kubiečiai važinėja caro-maro laikus menančiais kledarais, iki galo atidarytais langais, o vėsinasi kiaurai perpučiančiais skersvėjais), ištaigingi, kondicionuojami viešbučiai su neįtikėtinai gausiai padengtais pusryčiais, (Kubos maisto parduotuvės dažniausiai gali ,,pradžiuginti“ beveik  tuščiomis lentynomis), rinktinės ,,intermergaitės“ užsienio turistams skirtuose viešbučiuose,  pabrėžtinai paslaugus personalas. Suprantama, kainos už šį servisą yra irgi toli gražu ne kubietiškos. Beje, pinigai taip pat yra dviejų rūšių: saviems ir turistams. Pesos convertible – tokiais pinigais atsiskaito turistai, o jų vertė yra ,,netikėtai“ didelė: vienas pesas yra beveik lygus doleriui, maždaug 0,94 dolerio. Stebuklai, bet taip yra. Todėl perkant suvenyrus reikia labai gerai skaičiuoti ir tris kartus pagalvoti, ar verta pirkti marškinėlius su nemariuoju Che už 20 pesų, t.y. beveik 19 dolerių, kai tokių marškinėlių, jeigu jau norisi, galima gerokai pigiau nusipirkti bet kurioje Europos šalyje.

Įdomybės

Kuboje vyrauja tropikų klimatas, šilta, o mums, šiauriečiams, net ir karšta, ir drėgna.  Tad nieko nuostabaus, kad toli gražu ne visuose namuose, ypač senesnės statybos, languose yra stiklai – dažnai langus dengia žaliuzės, turinčios apsaugoti nuo kaitrios saulės, vėjo ir lietaus. Bet, kaip pasakojo vietiniai, atsitinka ir Kuboje šaltesnių dienų – prieš keliolika metų vietomis temperatūra buvo nukritusi beveik iki 0 – ir tai buvo, kubiečių akimis, visiška katastrofa, vos ne pasaulio pabaiga. Galima, aišku, kikenti į saują dėl tokių ,,neregėtų šalčių“, bet prisiminus tuos langus be stiklų, supranti, kad tai visai nejuokinga.

Kuboje, kaip ir visose soc.lagerio šalyse, žiniasklaida yra (bent jau buvo tuo metu) griežtai reglamentuojama. Tačiau laikai keičiasi. Havanoje daugiabučiuose namuose veikia kažkas panašaus į kabelinę televiziją, kai gyventojams už nedidelį mokestį siūlomas keliolikos programų paketas. Suprantama, biznis nevisai legalus, bet panašu, kad didelių nepatogumų kol kas nėra. Kol kas – nes, kiek supratau iš kreivų šypsenų, paslaugos teikėjai nesuka sau galvos dėl autorių teisių ar licencijų. Patirtis sako, kad tokia padėtis kada nors baigsis, bet kol kas yra taip.

Prabangus viešbutis, kažkada priklausęs Čikagos mafijos bosui Al Kaponei.

Kuboje iki šiol yra gyvenviečių, kurių praktiškai nepasiekė civilizacija – ten nėra kelių, elektros, tačiau, anot vietinių, tie keli tūkstančiai gyventojų yra visiškai patenkinti ir nesiruošia niekur kraustytis. Kadangi tokių žmonių nėra daug, panašu, kad valdžia numojo ranka – revoliucijos jie nesukels, privilegijų neprašo, tad ir nesikiša – tesižinai.

Paminklai statomi ir literatūriniams herojams. Don Kichoto bendražygis Sanča netoli E.Hemingvėjaus mėgiamos kavinės.

Nors Vilnių nuo Havanos, pagal įvairius šaltinius, skiria nuo šešių iki beveik devynių tūkstančių kilometrų, Kuboje nesijauti patekęs į kitą pasaulį (ko nepasakysi, pavyzdžiui, apie Azijos šalis). Jautiesi tarsi būtum kur nors pietų Europoje – Ispanijoje ar Portugalijoje, pavyzdžiui. Galbūt taip yra dėl to, kad Kuba ilgokai buvo tai vienos, tai kitos Europos šalies kolonija, o kolonizatoriai turėjo pakankamai laiko pastatyti miestus, įdiegti tam tikrus papročius pagal savo šalių pavyzdį, o  dominuojanti religija, kaip nesunku nuspėti, yra katalikybė.  Kuboje religija atskirta nuo valstybės, tačiau į tikėjimo reikalus valdžia nesikiša, netgi komunistų partijos nariams nedraudžiama lankyti bažnyčią. Nežiūrint didžiulio atstumo, kito žemyno, tropikų klimato, Kuboje nebaisu (bent man nebuvo baisu) valgyti vietinį maistą, net dėl ligų ar piktų jų nešiotojų nepagalvoji, nes skirtumo tarp namų ir Kubos beveik nejusti arba bent jau jis nežymus (vėlgi palyginsiu su Azija, į kurią keliaudama iš anksto skiepijausi, o vaikščiodama Mumbajaus gatvėmis iš rankų nepaleidau specialaus purškiklio rankoms). Ir taip, norėčiau ten sugrįžti dar kartą, jeigu jūs apie tai.

selonija.lt

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.