Lietuvybės puoselėtojas Antanas Macijauskas

2018-03-13 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Antano Macijausko portretas Pabiržės bažnyčioje. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Krašto žmonės – prieš spaudos draudimą

Po 1863 metų sukilimo numalšinimo keturiasdešimt metų buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Carinės Rusijos ketinimui surusinti lietuvių tautą priešinosi ir Biržų krašto žmonės.

1894 metais Savučių kaimo ūkininko Mykolo Paliulio namuose buvo įsteigta slapta draugija „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“. Jos tikslas buvo platinti Biržų krašte spaudą ir švietimą, kelti patriotizmą, rinkti tautosaką bei kraštotyrinę medžiagą, rūpintis prekyba ir amatais. Draugija išleido tris numerius hektografuoto laikraštėlio „Palemonas“. Laikraštėlį spausdino Nemunėlio Radviliškyje, J. Čerkos-Čerkausko namuose.

Biržų, Pabiržės, Gulbinų, Čypėnų ir kitų valsčių valstiečiai carui, gubernatoriui ar įvairių laikraščių redakcijoms siuntė prašymus suteikti laisvę lietuviškam žodžiui. Tai buvo legali kovos prieš spaudos draudimą priemonė. Bet mažai veiksminga.

Paprastai į valstiečių prašymus grąžinti lietuvišką spaudą Rusijos valdininkai nekreipdavo dėmesio. O kai kurie net tvirtino, kad nėra lietuvių literatūros, kaip ir išlikti galinčios lietuvių tautos.

Paskutinis laimėtas mūšis

Tokį carinės Rusijos valdininkų požiūrį į lietuvių kalbą ir tautą įtikinančiai paneigė iš mūsų rajono Pasvaliečių kaimo kilęs inžinierius ir visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas. Išleidęs „Žemlapį lietuviškai latviško krašto“ (jis Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo konfiskuotas), jis Senate laimėjo bylą, nors jos svarstymas užtrūko beveik ketverius metus, iki pat 1904 metų pabaigos, kada jau buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. „Tai buvo paskutinis laimėtas mūšis 40 metų lietuvių kovoje dėl tradicinio lietuviško rašto, atvėręs vartus į legalią spaudą ir švietimą“, – rašo monografijos apie A. Macijauską autorius Vytautas Pocius.

Antanas Macijauskas buvo universalus žmogus: inžinierius mechanikas ir statybininkas, žurnalistas, vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas bei mokslininkas. Nesiekęs karjeros, visada dirbęs tą darbą, kuris tuo metu lietuvių tautai buvo reikalingiausias.

Gimė A. Macijauskas 1874 metų kovo 30 dieną motinos Barboros Rūtaitės-Macijauskienės (1829–1900) ir tėvo Klemenso Motiejaus Macijausko (1826–1915) šeimoje. Buvo dešimtas vaikas. Tėvai turėjo apie 15 hektarų žemės.

Mokslo keliais

Skaityti, rašyti, šiek tiek aritmetikos ir lenkų kalbos pramoko pas kaimo daraktorių. Sulaukęs dešimties metų, išvyko mokytis į Panevėžio realinę mokyklą. Manoma, kad pirmais Panevėžyje praleistais metais jis ruošėsi egzaminams į pirmąją klasę. Pamokose buvo kalbama tik rusiškai, net mokyklos teritorijoje lietuviškai kalbėtis buvo draudžiama. Tikybos mokytojas buvo lietuvis kunigas Aleksandras Dambrauskas, vėliau pasirašinėjęs Adomo Jakšto slapyvardžiu, netrukus iš mokyklos pašalintas ir ištremtas į Novgorodo guberniją už lietuvišką veiklą ir už tai, kad protestavo prieš mokinių katalikų prievartinį varymą į cerkvę. Tai buvo skaudus smūgis Antanui.

1891 metais, baigęs realinės mokyklos šeštą klasę, vienus metus niekur nesimokė, juos praleido tėvų namuose. Tvarkė sodą, jame pasodino daug vaismedžių, aštuonis ąžuolus, kurie, jau tapę šimtamečiais medžiais, bus nukirsti.

Sėkmingai baigęs Pskovo gubernijos Velikije Luki realinės mokyklos septintąją klasę, pasirinko mechaniko technologo specialybę Peterburgo technologijos institute. Devyniolikmečio studento globėju ir patarėju Peterburge tampa lietuvių bibliografas ir etnografas Silvestras Baltramaitis (1841–1918), dirbęs Imperatoriškoje bibliotekoje, galėjęs prieiti prie konfiskuotų nelegalių lietuviškų leidinių, su kuriais supažindindavo ir lietuvių studentus.

Antano Macijausko kapas Pabiržės kapinėse. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Kitas žmogus, turėjęs įtakos A. Macijausko pasaulėžiūrai ir tautinėms pažiūroms, buvo teisininkas, visuomenės veikėjas, vėliau – Nepriklausomybės akto signataras, Kauno burmistras Jonas Vileišis (1872–1942). Vileišiui rekomendavus A. Macijauskas buvo priimtas į slaptąją lietuvių studentų draugiją, turėjusią apie 40 narių. Tautiškai nusiteikęs studentas suprato, kad tiesiausias kelias į gimtojo krašto tautinį atgimimą yra lietuviškos kultūros puoselėjimas ir švietimas. Trečiame kurse A. Macijauskas iš lenkų kalbos išvertė knygelę „Apie žemės vidurius“.

Nuo 1895 metų pradėjo bendradarbiauti „Varpe“, „Ūkininke“ ir kituose leidiniuose, susirašinėja su Jonu Basanavičiumi. Apie 1896 metus Tilžėje išspausdinamos pirmosios A. Macijausko parengtos knygelės. O artėjant 1900 metais Paryžiuje rengiamai pasaulinei parodai, A. Macijauskas ryžtasi išleisti pirmąjį lietuvišką žemėlapį, pradėtą rengti dar studijų metais.

Lietuviško žemėlapio byla

1898 metais baigęs institutą, o 1899 metų sausio 20 dieną gavęs gerai apmokamą inžinieriaus revizoriaus darbą Mikalojaus geležinkelių valdyboje, A. Macijauskas savo lėšomis Peterburge, A. Iljino kartografijos fabrike, 2000 egzempliorių tiražu išleido lietuvišką žemėlapį. Praėjus šešiems mėnesiams nuo žemėlapio išleidimo, sukakus spaudinio senaties terminui, apie savo žemėlapį paskelbė Lietuvoje nelegaliai knygnešių platinamuose ir skaitomuose lietuviškuose laikraščiuose „Ūkininkas“ ir „Varpas“.

Dar po poros mėnesių Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkas kunigaikštis N. V. Šachovskojus įsakė konfiskuoti visus likusius neišplatintus žemėlapio egzempliorius, esančius A. Macijausko bute Peterburge. Iki tol jau buvo išplatinta 814 žemėlapio egzempliorių. Žandarai konfiskavo 1186 žemėlapius, padarydami A. Macijauskui apie 1200 rublių nuostolį. A. Macijauskas kreipėsi į Vyriausybės senatą, reikalaudamas, kad Šachovskojus padengtų patirtus nuostolius. Senatas priėmė sprendimą – pripažinti ieškovui A. Macijauskui teisę išieškoti iš Šachovskojaus ne daugiau kaip 1200 rublių už patirtus nuostolius. Dėl tokio jam nepalankaus sprendimo apstulbęs kunigaikštis padavė skundą apeliaciniam teismui. Keletą metų byla buvo vilkinama. 1904 metų gegužės 7 dieną caras Nikolajus II leido lietuvių rašte vartoti lotyniškas raides. Dar po dviejų mėnesių buvo baigta nagrinėti A. Macijausko ir N. Šachovskojaus byla dėl neteisėtai konfiskuotų žemėlapių ir patirtų nuostolių atlyginimo. A. Macijauskui už patirtus nuostolius buvo priteista sumokėti 700 rublių. Bylos nagrinėjimo metu advokatai įrodė, kad lietuviškos spaudos draudimas neturėjo jokio juridinio pagrindo. „Todėl ir A. Macijausko byla kartais vadinama tiesiog byla dėl spaudos draudimo panaikinimo“, – rašo A. Macijausko giminaitis, žurnalistas ir leidėjas Danielius Mickevičius.

Rygoje, Uzbekistane ir Lietuvoje

Atgavus spaudą A. Macijauskas keliolika metų (1902–1914) gyveno ir dirbo Rygoje. Čia jis buvo vienas iš lietuviško laikraščio „Rygos garsas“ steigėjų, rašė straipsnius (pasirašinėdamas slapyvardžiais: A. A., Adata, A. Aitvaras, A. Agaras, Aguonaitis, A. Geležninkas, Pagaikštis, Beržas, M-ys ir kt.) ir juos spausdino „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Viltyje“. Įsteigė Rygoje, o vėliau ir Kaune knygynus, parašė pats arba pagal kitus autorius parengė ir išleido apie trisdešimt mokslo populiarinimo bei praktinio pobūdžio leidinių.

Dideli A. Macijausko nuopelnai steigiant Rygos lietuvių muzikos dainos draugiją „Kanklės“. Buvo aistringas lietuviškų dainų ir muzikos populiarintojas, dainų rinkinį „Biržiečių dainos“ išleidęs net tris kartus. 1905 metais Rygos lietuvių bendruomenė jį išrinko dalyvauti Didžiajame Vilniaus Seime. Grįžęs iš Seimo didžiuliu tiražu išleido Vinco Kudirkos „Tautiškąją giesmę“. Nuo 1912 metų jis buvo Lietuvos mokslo draugijos narys.

1913 metais A. Macijauskas Šeduvoje įkūrė nuosavas mechanines dirbtuves, bet 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Uzbekistane, Kokandos mieste, jam teko vadovauti medvilnės, aliejaus ir higroskopinės vatos gamykloms.

1918 metais, grįžęs į ką tik valstybingumą atgavusią Lietuvą, tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos geležinkelių vadovu. Lietuvos geležinkeliuose jis išdirbo dvejus metus. Tai buvo sunkūs metai. Reikėjo kuo skubiau perimti iš vokiečių karinės administracijos Lietuvos geležinkelius, juos atstatyti ir paleisti traukinius. Teko dirbti vykstant kovoms su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Pirmąjį lietuviškąjį traukinį iš Kaišiadorių į Radviliškį 1919 metų liepos 6 dieną buvo patikėta vesti A. Macijauskui. „Visose stotyse susirinkę žmonės džiaugsmingai su ovacijomis sutiko ir išlydėjo šį istorinį traukinį. Tai buvo Lietuvos geležinkelių pradžia“, – rašo Vytautas Pocius.

Tais metais A. Macijauskas kartu su jo sudaryta komisija (joje buvo ir kitas įžymus mūsų kraštietis Konstantinas Šakenis) parengė ir išspausdino pirmąjį technikos terminų žodynėlį, kuriame buvo apie 1750 įvairių terminų.

Nuo 1922 metų A. Macijauskas vadovavo Vidaus reikalų ministerijai priklausiusiam Lietuvos atstatymo komisariatui, redagavo žurnalą „Statybos menas ir technika“. Beveik 18 metų dirbo įvairių statybų vadovu, projektuotoju, inžinieriumi. Suprojektavo ir pastatė daugybę tiltų, malūnų, gyvenamųjų namų, Petrašiūnų elektrinę, parengė Marijonų vienuolyno Kaune, Kauno muzikinio teatro, Vilkijos bažnyčios ir kitas rekonstrukcijas, Birštono kurorto išplėtimo, Lietuvos pasiekimų parodos Kaune projektus. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. 1939 metais paskirta Valstybės pensija.

 Paskutinis dešimtmetis

Tačiau atėjo lietuvių tautai lemtinga 1940 metų vasara. Sovietinė valdžia konfiskavo A. Macijausko turtą. Vengdamas represijų jis pasitraukė iš Kauno. Darbavosi Šiauliuose. Infarkto ištikta mirė žmona. Sūnus Vytautas Antanas, Kaune baigęs ne tik inžinieriaus mokslus, bet ir konservatoriją, spėjo pasitraukti į Vakarus. Pasivadinęs Matoniu, tapo Baltimorėje vargonininku. Pokario metais mirė dukra. Vienišas likęs Antanas Macijauskas kurį laiką skurdžiai gyveno Panevėžyje. Vėliau, prasidėjus masiniams trėmimams, apsigyveno Daumėnų kaime pas ūkininką Juozą Drevinską. Juozas prisimena, kad Antanas Macijauskas ilgais vakarais kažką rašydavęs. Ką parašęs dėdavo į pilną įvairiausių dokumentų lagaminėlį. Po Macijausko mirties (mirė 1950 metų kovo 28 dieną) šeimininkas lagaminėlį užkėlė į palėpę geresniems laikams. Deja, paskutinieji rankraščiai sudegė gaisro metu.

 Atminimo įamžinimas

Dešimtmečiais nebuvo žinoma, kur A. Macijausko paskutinio poilsio vieta. Tuo susirūpino jo giminaičiai Mickevičiai. 1994 metais iš Pasvalio pas Pabiržės bažnyčios kleboną Antaną Balaišį atvyko Juozas Mickevičius ir jo sūnus Kęstutis. Vartydami Pabiržės bažnyčios mirties knygas surado įrašą, kad Antanas Macijauskas, Klemenso, mirė 1950 metų kovo 28 dieną. Kapo Pabiržės kapinėse neaptiko, o paminklo tikriausiai niekas ir nebuvo pastatęs.

1995 metų vasarą Juozas Mickevičius apsilankė „Biržiečių žodžio“ redakcijoje. Pasiūlė tekstą apie Antaną Macijauską. Jį, pavadintą „Dar apie Antaną Macijauską“ išspausdinome tų metų birželio 20 dienos „Biržiečių žodžio“ numeryje. Juozas Mickevičius tada papasakojo Pabiržės bažnyčios mirusių parapijiečių metrikų knygoje radęs įrašą apie Antano Macijausko mirtį. Kapo vieta nežinoma. Sakė, kad ieškos pagalbos pas kunigą Antaną Balaišį.

Kunigas A. Balaišis per pamokslą kreipėsi į pabiržiečius, prašydamas padėti išaiškinti, kur A. Macijausko kapas. Atsirado žmonės, kurie dalyvavo jį laidojant ir kasė duobę. Vienas jų buvo Likėnuose gyvenantis Juozas Macijauskas, Antano Macijausko giminaitis. Jis papasakojo, kad netoli kapo augo beržas. Dabar jis jau išaugęs į galingą medį. Taip buvo nustatyta kapo vieta. Reikėjo pastatyti nors kuklų paminklą, kuris išsaugotų Lietuvai nusipelniusio žmogaus atminimą. Jį iš akmens iškalė biržietis skulptorius Petras Kiseliūnas. Į akmens paminklą įmontuotas XIX amžiaus metalinis kryžius tarsi primena praėjusį šimtmetį, kuomet prieš lietuvių tautos rusinimo politiką drąsiai pakilo Antanas Macijauskas ir kiti Lietuvos tautinio atgimimo puoselėtojai.

2001 m. buvo atidengtas paminklas A. Macijauskui Pabiržėje. Paminklo autoriai: skulptorius Gediminas Piekuras ir architektas Evaldas Purlys. Algirdo Butkevičiaus nuotr.

Paminklas ant vieno iš atkakliausių kovotojų už lietuvių spaudos ir kalbos laisvę kapo Pabiržės kapinėse buvo atidengtas 1998 metų Sekminių sekmadienį. 2001 metų gegužės 13 dieną, sekmadienį, Pabiržėje atidengtas ir pašventintas skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architekto Evaldo Purlio (akmentašys buvo biržietis Andrius Korolkovas) sukurtas paminklas, o dar po metų A. Macijauskui skirtas ąžuolinis stogastulpis (jį išskaptavo tais metais Kratiškių pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius) atidengtas ir pašventintas jo gimtajame Pasvaliečių kaime.

Siekdama įamžinti įžymaus kraštiečio Antano Macijausko atminimą Biržų savivaldybė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga 2008 metais įsteigė Antano Macijausko premiją. Ji iki šiol paskirta jau dešimčiai šios premijos laureatų (2014 metais – ir šio rašinio autoriui). Pernai ši premija už indėlį ir iniciatyvą populiarinti A. Macijausko idėjas skirta Biržų krašto žmonėms.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.