Kubos dienoraščiai. Gyvenimas po socializmo

2018-03-08 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Turistams skirti suvenyrai.

Dar visai neseniai Kuba buvo gana uždara šalis, tad prasivėrus sienoms, plūstelėjo turistai. Suprantama, ne visa sala yra lankoma, tačiau Havana ir Varaderas – garsiausias Kubos kurortas – turistų stygiumi nesiskundžia. Havana stengiasi išlaikyti jų dėmesį – daugybė kavinukių, tradicinių verslų muziejų (romo, cigarų), gatvės prekeivių, muzikos grupių visais būdais vilioja turistus. Kavinės darbuotojai žino, ko tikisi turistai  – visur pirmiausia pasiūlo kokteilį Mojito. Kitas populiarus ir turistams nuolat  siūlomas gėrimas – piña colada, ananasų, kokoso ir romo mišinys.  Nors kokteilių pagrindas yra romas, bet pageidaujantys  visiškai lengvai gaus tuos pačius gėrimus be alkoholio.

,,Čiabuvių“ šokiai turistams

Turistams skirta daugybė atrakcijų – nardymas, žvejyba, mokomieji šokių vakarai ir pan. Specialiai turistams kuriamos ,,čiabuvių“ meno programos, nors vargu ar jos turi ką nors bendro su tikrąja etnokultūra – teko matyti vieną ,,čiabuvių“ pasirodymą, kuriame jų grimas buvo įtartinai panašus į Australijos aborigenų išdažytus kūnus, o šokiai priminė per pažintines televizijos programas rodomus Afrikos gyventojų šokius. Bet, atrodo, kad didžioji dalis turistų dėl tokių keistų sutapimų nesuka sau galvos.

Turistams siūlomos įvairios pramogos. Dresiruotų delfinų fermoje

Turizmas Kuboje yra viena pelningiausių veiklos sričių, tad nenuostabu, kad jį kontroliuoja kariškiai ir kitos jėgos struktūros. Praktiškai visi vadovai, nuo mažo iki didelio, yra karinių organizacijų atsargos karininkai. Nors Kuboje kaip ir nėra privataus biznio, išskyrus labai smulkų ir šiek tiek – kaime, panašu, kad kariškiai žino geriau – neilgai trukus ateis ta diena, kai viskas bus privatizuojama, o tada jau jie savo nepaleis iš rankų – beliks tik įforminti seniai nusavintą valstybinį turtą. Atrodo, kad Kuba pereis iš socializmo į laisvą rinką labai panašiai kaip ir visose buvusio soc.lagerio šalyse – vertingiausius, pelningiausius objektus ir ūkio šakas suims į savo rankas partinė nomenklatūra ir kiti arti valdžios buvę veikėjai bei jėgos struktūros. Turizmo verslas šalyje iš tiesų klesti: turistams siūlomos visos įmanomos pramogos, jų paslaugoms – laivai, katamaranai, džipai, prabanga ir išskirtiniu servisu pasižymintys viešbučiai. O kad vietiniams nekiltų keistų klausimų, kodėl socializmo citadelėje toks skirtumas aptarnaujant kubiečius ir užsienio svečius, viešbučiai aptverti aukštomis ir neperžvelgiamomis tvoromis su rakinamais vartais, pro kuriuos įvažiuoti ar įeiti gali tik viešbučio gyventojai ir darbuotojai.

Provincijoje

Deja, šioje vartų pusėje gyvenimo spalvos gerokai pablukusios. Kubos provincija – nušiurusi, suskretusi ir vargana. Nors pagrindiniai keliai asfaltuoti, jais nelabai kam yra važinėti – benzinas brangus, mašiną įperka toli gražu ne kiekvienas. Tad dažniausiai galima sutikti žemės ūkio technikos ir arkliais kinkytus vežimus. Netgi vaikus kaimo mokyklose vežioja arkliais – toks pailgintas, dengtas vežimaitis, kuriame ant lentinių suolų susėdę mokyklinėmis uniformomis apsirengę jaunieji kubiečiai. Suprantama, kol visų šeimų pragyvenimo lygis daugmaž vienodas, vaikai nejaučia didelės skriaudos – visi vienodai apsirengę, linksmai šūkauja kretančiam vežime, išvežiojančiame moksleivius po namus.

Kubiečiai didžiuojasi aukščiausiu autostrados Havana-Varaderas tiltu.

Kuba negali pasigirti išvystytu kelių ir autostradų tinklu – per salą eina vienintelė autostrada, jungianti sostinę su Varaderu. Čia pastatytas ir aukščiausias autostrados tiltas, kuriuo kubiečiai pagrįstai didžiuojasi. Autostradoje mašinų nėra daug, o ir tos pačios važiuoja, mūsų supratimu, gana lėtai. Sako, už greičio viršijimą Kuboje numatytos nemenkos baudos, o kelių patrulių budi pakankamai daug.

Mokslas Kuboje yra vertinamas, nors dabar perspektyvos kiek miglotos. Žmonės stengiasi persikvalifikuoti, susirasti labiau apmokamus darbus. Pavyzdžiui, užsienio kalbas dėstantys pedagogai stengiasi įsidarbinti turizmo agentūrose, nes dirbti mokytoju, ypač vyrams, nesinori dėl mažų algų.

Bananų plantacija

Nors teoriškai galima nuomotis žemę iš valstybės ir būti fermeriu, valstybė neskatino privataus ūkininkavimo – žemę duodavo prastą ir bet kada galėjo ją atsiimti. Suprantama, kad esant tokioms sąlygoms nedaug atsiras norinčių rizikuoti ir investuoti pinigus, darbą į žemės našumo kėlimą. Todėl Kuboje nemažai apleistų, dirvonuojančių laukų, jaunimas bėga į miestus, kaime mažėja žmonių,  nes pragyventi iš žemės ūkio labai sunku. Kaimo vietovėse sunku dirbti ne tik žemdirbiams, bet ir mokytojams, gydytojams ir kitiems specialistams – pavyzdžiui, dėl specialistų stygiaus kaimo vietovėse dirbantys gydytojai turi aptarnauti labai daug ligonių, algos palyginti gana vidutinės. Nors šiaip medicinos paslaugos Kuboje yra labai aukšto lygio, valstybė daug investuoja į medicinos tyrimus, gydytojų kvalifikaciją. Kiek teko girdėti, Kubos medikų paslaugomis mielai naudojasi kitų valstybių, tarp jų ir JAV, gyventojai – profesionalumo lygis nenusileidžia garsiom klinikom, o štai kainos  gerokai mažesnės.

Tokią savadarbę transporto priemonę galima pamatyti ne tik provincijoje, bet ir didmiesčiuose.

Baigiantis socializmo erai, Kuboje vis daugiau akivaizdaus chaoso ženklų. Vos gyvuojančios gamyklos, apleistas žemės ūkis, menki atlyginimai. Kubiečiams niekada nebuvo lengva – netgi turėdami Amerikoje giminių (o tokių buvo nemažai) jie negalėjo tikėtis didelės paramos – pagal JAV įstatymus Amerikoje gyvenantys emigrantai iš Kubos į buvusią Tėvynę galėjo per metus išsiųsti ne daugiau kaip 300 dolerių. Sako, kad ir iš tos menkos paramos daug kas sugebėjo pasigerinti savo gyvenimą – taupė, kad galėtų įsigyti kažką vertingesnio, vaikų mokslui. 

Žmonės

Kubiečiai – linksmi, simpatiški žmonės. Nors toli gražu ne visi patenkinti šalies valdžia ir pragyvenimo lygiu, vis dėlto atvirai protestuoti privengia, stengiasi ,,suktis iš padėties“ kitais prieinamais būdais. Daugybė kubiečių, bent jau Havanoje, uždarbiauja iš nuolat didėjančio turistų srauto. Turistai juos džiugina, nes kiekviename iš jų kubiečiai mato potencialų pirkėją – dainų, šokių, nuotraukų (taip, už nuotrauką su ryškiai pasirėdžiusiu kubiečiu, dažniau – kubiete, bus paprašyta susimokėti) gatvės saldumynų, tikrų ir netikrų cigarų – visko, ką įmanoma parduoti. Kita vertus, Kubos prekeiviai toli gražu nėra tokie įkyrūs, nepersekioja turistų kaip, pavyzdžiui, Azijos šalyse. 

Dauguma kubiečių puikiai orientuojasi geografijoje, įsivaizduoja, kurioje pasaulio dalyje yra Lietuva. Malonu buvo netikėtai susipažinti su jaunu vaikinu, kolekcionuojančiu pinigus – jo kolekcijoje buvo ir lietuviškų litų. Apskritai Kuboje nemažai yra Europos palikuonių – dažniausiai tai yra įvairių specialistų, komandiruotų dirbti į Kubą ir sukūrusių čia šeimas, vaikai.

Bus daugiau

selonija.lt

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.