Vargo, kovos ir laisvės dainius. Poeto Kazio Jakubėno 110-osioms gimimo metinėms

2018-03-06 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Poetas, vertėjas Kazys Jakubėnas.

Amžinas opozicionierius

Biržų gimnaziją su poetu Kaziu Jakubėnu lankiusi rašytoja Halina Korsakienė jį prisimena kaip amžiną opozicionierių. Poeto tėvas, Kaušiškių vienkiemio ūkininkas Petras Jakubėnas norėjo, kad sūnus mokytųsi amato, nes amatininkas niekada nepražus. Motina Uršulė savo svajonėse Kaziuką regėjo bažnyčioje, prie altoriaus, vilkintį kunigo rūbais. O pirmasis mokytojas Kazys Binkis kartą jo motinai juokaudamas pasakė, kad iš Kaziuko nieko doro neišeis ir savo gyvenimą jis greičiausiai pabaigs kalėjime.

Jo pranašystė buvo arčiausiai tiesos. „Iš lietuvių rašytojų būtent K. Jakubėnui teko daugiausia kalėjimų, administracinių baudų ir kitokio tramdymo, bet principingojo opozicininko tai nepakeitė“, – po daugelio metų „Literatūroje ir mene“ rašys literatūros tyrinėtoja Dalia Striogaitė.

Vaikystė

Gimė Kazys Jakubėnas 1908 metų vasario 10 dieną netoli Papilio, prie miško stovėjusiame Kaušiškių vienkiemyje. Šiandien čia išlikę tik sodybos medžiai ir kelios obelys. Ir augalotas kaštonas, į kurį įsilipęs Kaziukas, žvelgdamas į plačiai atsiveriančias tolumas, sukūrė pirmuosius eilėraščius. Gausioje ūkininkų Jakubėnų šeimoje jis buvo vienuoliktas (užaugo septyni: broliai Alfonsas, Mykolas, Povilas, Pranas, Kazys ir seserys Stefanija bei Uršulė) vaikas. Skaityti ir rašyti pramoko namuose, nes tėvas Petras Jakubėnas buvo raštingas, skaitė laikraščius, turėjo knygų, buvo išrinktas Kvetkų valsčiaus teismo pirmininku. „Kazys, brolio Romualdo priežiūroje išmokęs skaityti įkimba skaityti esamus namuose „Šaltinėlio“, o vėliau „Šaltinio“, „Lietuvos ūkininko“, „Rygos naujienų“ komplektus, Z. Ivinskio kalendorius ir kitas knygas, kurių klėtyje ant aukšto netrūko“, – vėliau prisimins poeto brolis Alfonsas Jakubėnas.

K. Jakubėno gimtinė.

Pradžios mokyklą lankė Papilyje. Savo autobiografijoje prisimins, kad mokytis mėgęs, bet buvęs nedrausmingas. Mokytojas Kazys Binkis jį labai mylėjęs, žiemą neleisdavęs klampoti per sniegą keturių kilometrų į namus, apnakvindindavo mokyklos virtuvėje ant „pečiaus“, ir iki užmiegant jis klausydavosi mokytojo motinos pasakų „apie raganas ir vaidinuoklius“. Mokydamasis Papilyje jis perskaitė visas Kazio Binkio knygas ir pradėjo jas imti iš parapijos bibliotekos, kurią tvarkė klebonas Mykolas Prialgauskas.

Petras ir Uršulė Jakubėnai.

„Kartą, – mokslo metus Papilyje prisimena Kazys Jakubėnas, – mokykloje mokiniai išmušė langą. Atėjęs mokytojas paklausė, kas kaltininkas. Niekas neprisipažino. Mokytojas pareikalavo, kad aš pasakyčiau. Aš pasakyt atsisakiau, ir mane paliko po pamokų. Aš labai įširdau, iš mokyklos pabėgau ir nutariau į ją nekelti nė kojos. Mokytojas po trijų dienų atėjo manęs ieškoti, o aš pasislėpiau sodo kriaušėje, bet jis surado mane, liepė lipti žemyn ir, paėmęs už ausies, daug nesibardamas, ėmė tempti paskui save. Taip vėl buvau grąžintas į mokyklą“.

Biržų gimnazijoje

1920 metais Kazys Jakubėnas, išlaikęs egzaminus į antrąją klasę, pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje. Halina Korsakienė prisimena, kad gimnazijoje Kaziukas (taip jis buvo visų vadinamas dėl mažo ūgio ir smulkaus stoto) pirmiausia ėmė garsėti kaip oratorius. Pagarsėjo gimnazijoje ir kaip satyrikas moksleivių ydas ir trūkumus pašiepiančiomis eilėmis. Pirmuosius eilėraščius išspausdino moksleivių laikraščiuose („Saulėtekis“, „Svirplys“, „Pagaikštis“) ir „Biržų žiniose“, o vėliau jie pasirodė „Aušrinėje“, „Jaunime“, „Kultūroje“, „Žiežirboje“ ir kituose leidiniuose. Jo suolo draugas, vėliau žinomas psichologas, profesorius Alfonsas Gučas yra sakęs, kad tarp Biržų gimnazijos moksleivių Kazys Jakubėnas buvo labiausiai literatūriškai išprusęs. „Kiekvieną Kazio klasės ar namų darbą mokytojas Jurgis Kutra skaitydavo viešai ne vien jo klasėje, bet ir kitose, nurodydamas kaip pavyzdį, kaip tokie darbai turėtų būti rašomi“, – prisimena taip pat Biržų gimnaziją lankęs jo vyresnysis brolis Alfonsas Jakubėnas.

Tarp Biržų gimnazijos tradicinės „šlipsininkų“ šventės dalyvių Biržų piliakalnyje 1928 m. Kazys Jakubėnas ranka parėmęs smakrą.

Kaimo vaikas Kaune

Baigęs gimnaziją, 1928 metais išvažiavo į Kauną. Pasirinko Kauno universitete studijuoti teisę. Ją rinktis paskatino brolis Alfonsas (1901–1995, teisininkas, poetas, 1925 metais išleidęs eilėraščių rinkinį „Iš lūšnos“), tuo metu paskutinio teisės specialybės kurso studentas. Apsigyveno pas brolį. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl K. Jakubėnas laiką iki pietų galėjo skirti kūrybai.

Būsimasis poetas ir vertėjas Kazys Jakubėnas su laikraščiu „Aušrinė“ rankose.

Greitai įsitikinęs, kad darbo rasti neįmanoma, apsisprendžia gyventi iš literatūrinio darbo, bendradarbiaudamas pažangesnėje to meto spaudoje. Tampa „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ bendradarbiu, iki pietų sėdi savo bute ir rašo. Po metų išleidžia pirmąjį eilėraščių rinkinį „Mieganti žemė“. Toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jaunas poetas tikėjo, kad miegančią žemę ir galima, ir reikia pabudinti. Poetiniu žodžiu.

„Kaimo vaikas. Jis stipriai jautė žaliųjų laukų ir miškų, ošiančių medžių, pražystančių sodų grožį, bet dar giliau nei gimtąjį Šiaurės Lietuvos peizažą širdyje nešiojosi meilę artojams – „vargo broliams“, „bedaliams“, jautriai išgyvendamas jų vargus (…)“, – rašo D. Striogaitė.

Kalėjimuos

Vargo broliams kaimiečiams skirtais paprastais, nuoširdžiais ir skambiais eilėraščiais jis tarsi skatino juos siekti laisvo gyvenimo, kuriame nebūtų vietos smurtui ir priespaudai. Tų pačių metų gegužės mėnesį buvo suimtas. Karo lauko teismas nuteisė 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo – buvo kaltinamas pasikėsinimu prieš A. Voldemarą, nors nieko bendro su tuo neturėjo.

Kalėjime 1931 metais pasirodė antrasis jo eilėraščių rinkinys (išleistas jo bičiulio poeto Kazio Borutos pastangomis) „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“. Iškalėjęs dvejus metus ir septynis mėnesius, išėjo į laisvę. Brolis Alfonsas pirsimena: „Jo paleidimas įvyko taip: Kazio talento gerbėja ir nuoširdi jo draugė Ona Šimaitė, tada dirbusi Kaune, Tarybų Sąjungos atstovybėje, parašė man į Mažeikius laišką, kad reikalinga Kazį kaip nors gelbėti, kaip nors ištraukti iš kalėjimo, nes labai pablogėjusi jo sveikata. Jis pats griežtai atsisakąs duoti malonės prašymą ir net girdėti apie tai nenorįs. Ji, Ona Šimaitė, man patarė, kad aš Kazio motinos vardu paruoščiau tokį prašymą. Tokį malonės pareiškimą motinos Uršulės Jakubėnienės vardu paruošiau ir pasiunčiau Onai Šimaitei, kuri savo keliu prie kažkokių aplinkybių ir įteikė Respublikos Prezidentui į rankas. Tai buvo prieš pat Kalėdų šventes. Malonės prašymas buvo išklausytas“.

Tačiau laisvėje buvo neilgai. 1933 metais vėl buvo areštuotas. Dėl savo maištingų, drąsių eilėraščių kalinamas dar keletą kartų. Cenzūra konfiskavo eilėraščių rinkinius „Ūžia melsvas šilas“ (1936 m.) ir „Dvidešimt metelių“. (1938 m.) Satyrinių eilėraščių ir eiliuotų pamfletų rinkinyje „Dvidešimt metelių“ buvo išjuokiami dvidešimtmečio sulaukusios nepriklausomos Lietuvos „veikėjai“ – kyšininkai, karjeristai, turto grobstytojai, tariami patriotai. Nors rinkinys ir buvo konfiskuotas, tačiau K. Jakubėnas su pasisekimu satyrinius eilėraščius skaitydavo literatūros vakaruose.

H.Korsakienė prisimena vieną tokį vakarą, kuriame savo opozicinius eilėraščius skaitė ir K. Jakubėnas. „Išėjo jis į sceną – mažutis, liesas, perbalusiu veidu. Aštriu šviesiu akių žvilgsniu permetęs pilnut pilną salę, išsitraukė iš kišenės nedidelę popieriaus skiautę ir skambiu balsu, nueinančiu ligi paskutinių eilių, perskaitė satyrinį kupletą apie valstiečių nedalią, jų varžytines ir streikus. Girdžiu, regis, dar ir šiandien tebeskambant ausyse pirmąją dainingą eilutę: „Tu, karvute, tu, žaloji.“ Poeto eilės buvo sutiktos griausmingais aplodismentais“.

Eilėraščiai vaikams

Nuo 1936 metų daugiau rašė vaikams. Išėjo eilėraščių rinkiniai „Riešutėliai“, „Čyru vyru“, „Pieno karalystėj“, „Du gaideliai“, „Bus pavasarėlis“. Daugiausiai patiems mažiausiems, vos išmokusiems kalbėti. Tapo vienas iš žymiausių vaikų poetų. Vaikų literatūros tyrinėtojas Vincas Auryla yra sakęs, kad Kazys Jakubėnas „laikytinas pirmuoju žymiausiu ir išradingiausiu poezijos ikimokyklinio amžiaus vaikams kūrėju“. Vertė knygas iš vokiečių, rusų, prancūzų (šią kalbą išmoko kalėjime) kalbų. Lankėsi Prancūzijoje. Svajojo išvykti į kovojančią už laisvę Ispaniją, parašė šiai šaliai skirtų eilėraščių ir straipsnių, rinko jos kovotojams aukas.

Nepageidaujamas

1940-uosius sovietinės okupacijos metus K. Jakubėnas sutiko su entuziazmu. Paskiriamas redaktoriumi Lietuvos telegramų agentūroje. Naująjį gyvenimą sveikinantis jo eilėraštis „Negrįš ta diena, kur praėjo“ sovietinių dainų konkurse laimi antrąją premiją. Išleidžia anksčiau negalėjusią pasirodyti eilėraščių rinktinę „Vargo dainos“, knygą vaikams „Šimtas vyturėlių“. Verčia H. Heinės poeziją. Tačiau 1941 metų birželio 14 dieną išvežus seserį Uršulę su vyru Romu Stakėnu (jis mirs tremtyje) ir mažamečiais vaikais į Sibirą, įsitikina, kad sovietų valdžia yra okupantų valdžia.

Jau daug vėliau broliui Alfonsui papasakos, kad 1940 metų liepos mėnesį, grįžęs į butą Kaune, rado duris atrakintas, o kambaryje sėdintį sovietinio saugumo karininką. Jis poetą pakvietė važiuoti pas valstybės saugumo ministrą Piotrą Gladkovą. Ministras jam pasiūlęs „teikti žinių, kurios rodytų priešišką pažįstamų nusistatymą Tarybų valdžios atžvilgiu“. Poetas griežtai atsakęs, kad tokių žinių neteiks, nes dar buržuazinės demokratijos Lietuvoje metais šiais valstybės saugumo rūmų koridoriais buvo vedžiojamas, todėl psichologiškai su šia įstaiga niekada negalės susigyventi. Gladkovas pažadėjo jį padaryti geriausiu pasaulyje poetu. Vėliau įkalbinėjo dar vienas valdininkas. Veltui. Tuomet ant poeto bylos atsiradęs užrašas „čiornyj“, brolio Alfonso nuomone, rodantis, kad toks asmuo sovietinei valdžiai yra nepageidautinas ir turi būti laikomas specialioje įskaitoje.

Vokiečių okupacijos metais poetas buvo suimtas, vėliau gyveno pas brolį Alfonsą Alytuje, dirbo raštvedžiu „Šilelio“ tuberkuliozinėje ligoninėje. 1944 metais persikėlė į Kauną, pradėjo dirbti grožinės literatūros leidykloje. Greitai pateko į valdžios nemalonę, nes visada buvo tiesus ir atviras, smerkė trėmimus, priverstinę valstiečių kolektyvizaciją. Todėl buvo apšauktas sovietinės tikrovės juodintoju, šmeižiku, o jo literatūros vakaruose skaitomi eilėraščiai kai kam iš rašytojų pasirodė antitarybiniai, dviprasmiški.

1946 metų kovo mėnesį jis buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos, o netrukus Kauno valstybės saugumo darbuotojai pas K. Jakubėną padarė kratą, atėmė du lagaminus rankraščių ir poetą suėmė. Byloje kaip kaltinimai figūravo poeto eilėraščiai „Paukšteliui“ (skirtas jo bičiulei Onai Šimaitei) ir „Laikrodukas“ („Išsiėmęs laikrodėlį / žiūriu ir stebiuos: / Kaipgi jis dar išsilaikė / Šitokiuos laikuos?“), tuometinio Rašytojų sąjungos pirmininko P. Cvirkos skundas saugumo organams ir liudytojų K. Korsako, A. Venclovos, J. Baltušio parodymai.

Petras Cvirka jau senokai nemėgo K. Jakubėno. Jiedu dažnai susikirsdavę. Gal net dėl panašių Kazio Jakubėno pašmaikštavimų: „Lipa Cvirka į ružavą vonią / vonioj randa vietos ir Cvirkienė, ponia“. Poetas yra pasakojęs broliui, kad viename rašytojų susirinkime, kilus ginčams, spausdinti ar nespausdinti Kudirkos kūrinius, P. Cvirka kategoriškai pasisakė prieš. Tuomet atsistojęs Kazys Jakubėnas ir pareiškęs: „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos?“ Cvirka labai įsižeidė ir, matyt, poetui už tai neatleido. Skunde saugumo organams jis rašė: „K. Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad grąžintų išvežtuosius brolius. (…) Neabejotinai K. Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos „brolius“, kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo organų rankas“.

K.Korsakas parodymuose rašė: „K. Jakubėnas savo nespausdintuose eilėraščiuose, kuriais jis kreipėsi į auditoriją, skiepijo nacionalistinį įsitikinimą liūdėti dėl kažkur išvežtų brolių lietuvių ir stengės įrodyti, kad ateis laikas, kai tie lietuviai sugrįšią į savo tėvynę, prie savo gyvenimo“. A. Venclovas rašė: „Kiek atsimenu, eilėraštyje „Laikrodėlis“ jis pavaizdavo veiksmus kai kurių Tarybinės armijos karių, kurie atiminėjo iš piliečių laikrodėlius. Eilėraštyje „Paukšteliui“ išreiškė viltį, kad ateis laikai, kada sugrįšią tarybinės valdžios organų represuoti lietuviai (…)“. J. Baltušis savo parodymuose rašė, kad „1945 metų pradžioje K. Jakubėnas Kauno valstybiniame universitete skaitė šaižų antitarybinį kūrinį, kuriuo prikaišiojo tarybinei vadovybei neva garbingų lietuvių išvežimą už Lietuvos TSR ribų. Po tokio pasirodymo Jakubėnas buvo už akių pašalintas iš Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos“.

Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas Kazį Jakubėną nuteisė penkerius metus kalėti. Keletą mėnesių praleidęs Vilniaus kalėjime, jis buvo išvežtas į Kazachstaną, Karagandos-Dolinskajos anglies kasyklas. Išbuvęs lageryje septynis mėnesius buvo paleistas, nes peržiūrėjus jo bylą buvo nustatyta, kad poeto eilėraščiuose ir kituose veiksmuose nieko antitarybinio nerasta.

K.Jakubėno rankraštis

Nors teismas baudžiamąją bylą nutraukė, tačiau atgavęs laisvę poetas apie savo kūrybos spausdinimą negalėjo nė svajoti. Jo brolis Alfonsas Jakubėnas prisimena, kad, jeigu leidyklos ir priimdavo kokį nors vertimą, šis išvysdavo dienos šviesą be tikrojo vertėjo pavardės arba išvis be pavardės. Tokia tais metais buvusi sovietinės cenzūros įstaigos Glavlito įvesta tvarka – ir kito Biržų krašto poeto, tautosakininko, kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos verstas suomių rašytojo Aleksio Kivi romanas „Septyni broliai“ buvo išspausdintas be jo vertėjo pavardės. K. Jakubėnas išvertė rusų liaudies pasakų rinkinį (vertėjas nurodytas Jonas Sabaliauskas), taip pat S. Maršako eilėraščių knygas „Eilėraščiai“ (vertėjas nenurodytas), „Geroji dienelė“ (vertėjas taip pat nenurodytas). Ir tokiomis sąlygomis poetas ruošė spaudai eilėraščius vaikams, tačiau leidyklai įteiktas rinkinys „Šen, broliukai dobiliukai“ taip ir nebuvo išspausdintas. Poetas buvo nuolat sekamas, tardomas, verčiamas parašyti ir paskelbti spaudoje pareiškimą, kad priklausė eserų partijai, smerkia ją ir savo klaidas. Poetas taip pasielgti atsisakė.

Nežinia

1950 metų sausio 7 dienos vakare K. Jakubėnas buvo iškviestas į saugumo ministeriją. Į namus negrįžo. Sausio 11 dieną broliui Alfonsui buvo pranešta, kad Kazio Jakubėno jau nebėra tarp gyvųjų, jis rastas sušalęs, be viršutinių drabužių ir basas už geležinkelio stoties, Kapų gatvėje.

Poeto laidotuvėse lietuvių tarybiniai rašytojai atsisakė dalyvauti neva dėl neaiškių žuvimo priežasčių. Buvo tik artimiausias poeto bičiulis Kazys Boruta, po laidotuvių sovietinių saugumiečių sulaikytas ir apklaustas. Saugumo ministerija poeto broliui Alfonsui Jakubėnui įsakė niekam, išskyrus gimines, nepranešti laidotuvių dienos ir nieko į jas nekviesti. Į kapines lydėti be jokių iškilmių ir kalbų. Alfonsas Jakubėnas prisimena, kad katafalkas, traukiamas poros arklių, judėjo gatvėmis, nurodytomis saugumo organų. Priekyje ėjo vainikų nešėjai, paskui karstą – giminės, draugai, pažįstami, o iš paskos ir šonų – antra tiek civiliai apsirengusių saugumiečių.

Palaidojęs brolį Vilniaus Rasų kapinėse, A. Jakubėnas ėmė ieškoti jo žudikų. Parašė pareiškimą LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui. Netrukus buvo pakviestas atvykti į Saugumo ministeriją. Ten išgirdo: „Jei norite, kad galva liktų ant pečių, nesikiškite į šią bylą“.

Po šešerių metų A. Sniečkus, išsikvietęs Rašytojų sąjungos pirmininką Antaną Venclovą, pasakė, kad poetas K. Jakubėnas yra reabilituotas, todėl galima spausdinti jo kūrinius. 1957 metais pasirodė K. Jakubėno eilėraščių rinkinys „Ūžia melsvas šilas“, 1958 metais vaikams „Abėcėlė“, 1959 metais „Šimtas dainužėlių“, 1972 metais poezijos rinktinė „Bundanti žemė“.

1946–1947 metais Vilniaus kalėjime poeto rašyti eilėraščiai, praėjus trisdešimčiai metų po Kazio Jakubėno žūties, buvo išspausdinti Čikagoje (JAV) atskira knygute (45 puslapių rinkinukas, 20 eilėraščių), pavadinta „Eilėraščiai iš Vilniaus kalėjimo“.

Istorija pasirinko jį

Poetui artimi žmonės prisimena, kad jis kurdamas mėgęs vienišumą. Sėdėdamas prie rašomojo stalo priešais tuščią popieriaus lapą, imdavęs niūniuoti tam tikrą melodiją. Tada pradėdavęs rašyti. Žodžiai gimdavę kartu su melodija. Tikriausiai dėl to daugelis jo eilėraščių virto liaudies dainomis. Savo kūryboje vengė įmantrybių, novatoriškumo. Sakydavo, kad dideli dalykai kaip tik pasižymi dideliu paprastumu bei suprantamumu. Iki naivumo visada buvęs atviras idealistas. Nekentęs melo, klastos, demagogijos. To niekada neslėpęs. Dėl savo įsitikinimų visada pasiruošęs aukotis ir kentėti. Todėl Lietuvos literatūroje tapęs bene ryškiausiu ideologinės prievartos, istorinio tragizmo simboliu.Taikli ir teisinga jau minėtos literatūros mokslininkės Dalios Striogaitės įžvalga apie papilietį vargo, kovos ir laisvės dainių: „Tarytum pati Istorija pasirinko jį. Pasirinko, kad rodytų dabarties ir ateities kartoms, kaip kovotojas už tiesą ir laisvę tampa netiesos ir nelaisvės auka, kaip socializmo idealai išvirsta socializmo smurtu, kaip žudomi poetai ir užčiaupiamas tautos tiesos balsas“.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.