Meilės lyrikos pradininkas. Ansgaro Juozapo Rožėno 210-osioms gimimo metinėms

2018-02-27 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Daumėnų kapinėse palaidotas vienas iš meilės lyrikos pradininkų lietuvių poezijoje Ansgaras Juozapas Rožėnas. Jis gimė 1808 metų vasario 18 dieną Daumėnų kaime. Ne vienas apie jį rašęs manė, kad jis galėjęs būti Gulbinų valsčiaus raštininkas. Tikriausiai tokiam spėjimui pasitarnavo vieno jo eilėraščio eilutės: „Tu plieninį adatėlį, aš valdydams plunksnytėlį, užsidirbsim lig davaliai savą ubagiškų dalį“.

Muziejininkas Algimantas Baublys, tyręs Pabiržės katalikų bažnyčios archyvus, 1844 metų parapijos katalikų sąraše aptiko Vincento Malinausko, kuris įvardytas Gulbinų valsčiaus raštininku, pavardę. Jis mano, kad raštingas, bent jau Pabiržės parapijinę mokyklą baigęs Ansgaras Juozapas Rožėnas darbą galėjęs rasti ne būtinai Gulbinų valsčiaus raštinėje. Galėjęs jis darbuotis ir netoliese buvusiame Gulbinų dvare. Gal ir taip. Dvarai tais laikais buvo tarsi nedidelės kultūros salelės, kuriose skambėjo Europos kompozitorių muzika, poezija. Nebuvo išimtis ir Gulbinų dvaras. Jo savininkas Panevėžio apskrities bajorų maršalka grafas Karolis Teofilis Zaluskis (1794–1845) 1831 metais dalyvavo sukilime prieš Rusijos valdžią, buvo Panevėžio apskrities sukilėlių vadas. Jo žmona – kunigaikščio Mykolo Kleofo Oginskio (1765–832) dukra Amelija Oginskytė (1803–1858), iš tėvo kompozitoriaus ir politinio veikėjo paveldėjusi gabumus muzikai, šokiams, piešimui, kalboms (mokėjo aštuonias kalbas), poezijai, pati, kaip ir buvo privalu to meto aristokratėms, rašė proginius eilėraščius. Istorikas Adolfas Šapoka yra rašęs, kad grafienė Amelija sukilimo metais Gulbinų dvare globojusi sužeistus sukilėlius. Kas gali paneigti, kad dvaro aplinka, kur skambėjo poezija ir muzika, negalėjo paskatinti jaunojo raštininko, (jeigu jis ten tikrai darbavosi) kūrybai, ypač kuomet jis pamilo mergaitę, kuriai buvo lemta tapti jo žmona ir vaikų motina.

Žinoma, neatmestinas ir kitas variantas, kad jis galėjęs būti Gulbinų valsčiaus raštininku. 1844 metais, kuomet Gulbinų valsčiaus raštininku dirbo Vincentas Malinauskas, poeto tėvui Juozapui Rožėnui buvo jau 65 metai, motinai – 60 metų. Šeimoje kartu su tėvais ir seserimis Petronėle, Uršule, Magdalena gyveno 14 žmonių. Ūkis galėjęs turėti keletą valakų žemės. Tikriausiai Ansgaras, tiesioginis ūkio paveldėtojas, senstant tėvams galėjo atsisakyti raštininkavimo (valsčiaus raštinėje ar dvare, kurį, kaip ir kitus grafo Zaluskio dvarus, Lietuvoje po pralaimėto sukilimo caro valdžia konfiskavo) ir imtis ūkininkavimo.

Iš 1849 metų Pabiržės parapijos katalikų sąrašo matyti, kad Daumėnų kaime gyvenančioje Ansgaro Juozapo Rožėno šeimoje be paties Ansgaro, jo žmonos Daratos ir sūnaus Mirono buvo trys samdiniai, ūkis turėjo savą kalvį ir stalių. Algimantas Baublys „Biržiečių žodyje“ išspausdintoje publikacijoje „Šis tas apie Ansgarą Juozapą Rožėną“ rašė, kad šios šeimos gyvenimas baigėsi dramatiškai, nes po Ansgaro mirties (mirė 1850 metų rugsėjo 11 dieną) jo šeima likusi be jokio pragyvenimo šaltinio ir išėjo pas kaimynus gyventi kampininkais.

Šiandien yra žinomi tik trys Ansgaro Juozapo Rožėno eilėraščiai, užrašyti apie 1900-uosius metus ir pirmą kartą paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto knygoje „Tremtiniai romantininkai“. Manoma, kad šie eilėraščiai sukurti apie 1838 metus. Tuomet autorius turėjęs trisdešimt metų. Eilėraščiuose išlaikytos pabiržietiškos tarmės ypatybės. J. Tumas-Vaižgantas tvirtina, kad eilėraščiai („Daina apie nekaltų meily“, „Daina: Doriutyte širdis mana,“ „Daina: Ei Doriuta Doriutėla“) rodo, jog Ansgaras Rožėnas buvo įgudęs eiliuoti XIX amžiaus būdu, todėl šios eilės „negali būti vienatinės to autoriaus sugalvotos“.

Pagal Ansgaro Rožėno parašytus tekstus dainuojamos dainos turėjusios plisti plačiai, nes vaikystėje Vaižgantas jas girdėjęs ir mokėjęs atmintinai savo gimtinėje, Svėdasų parapijoje, kuri buvo nutolusi net už dvylikos mylių nuo Rastauskynės (taip anuomet buvo vadinama Pabiržė). Manoma, kad šių eilučių autorius savo sukurtiems žodžiams pritaikydavęs ir melodiją. Gal ne viena ir šiandien Pabiržės parapijoje dainuojama liaudies daina daugiau kaip prieš pusantro šimto metų parašyta pirmojo žinomo šio krašto poeto Ansgaro Juozapo Rožėno.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.