Vasario 16-osios akto signatarai

2018-02-13 | Kategorija: Tema

Berlyne rastas Nepriklausomybės akto originalas.

Vasario 16-oji – prasmingiausia ir gražiausia lietuvių tautos šventė, nes 1918 metais, beveik po pusantro šimtmečio priespaudos, praradusi ne tik valstybingumo bruožus, bet ir savo vardą, Lietuva pakilo iš užmaršties. Istoriniame vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte visam pasauliui drąsiai ir išdidžiai buvo pareikšta, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti Lietuvos nepriklausomybę, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Ilgas ir sunkus buvo kelias į vasario 16-ąją. Ėjome per 1831 ir 1863 metų sukilimus ir sibirus, per svajones ir kraują. Budome Jono Basanavičiaus „Aušros“ žadinami ir Vinco Kudirkos „Varpo“ keliami. Ėjome knygnešių keliais, žandarų šaudomi ir katorgose pūdomi, kaip tolimą ir šventą viltį širdyse nešdami laisvą Lietuvą. Ėjome į ją visi. Kartu su kilnią Biržų katalikų bažnyčią palaiminusiu vyskupu Motiejumi Valančiumi ir buvusiu Biržų spaustuvės vedėju Jonu Šliūpu, Biržų girioje, prie mažo Gudiškių kaimelio, praliejusiu kraują lenkų bajoru Zigmu Sierakausku ir iš Suosto apylinkių kilusiu knygnešių karaliumi Jurgiu Bieliniu. Ėjome kartu krikščionys demokratai, socialdemokratai, tautininkai į laisvės dieną, kaip į tą išsvajotą Laimės žiburį. Žygio tikslas buvo didelis ir šventas – laisva ir laiminga Lietuva. Po Nepriklausomybės Aktu pasirašė šviesūs, drąsūs ir kilnūs žmonės. Tarp dvidešimties vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų – ir mūsų seno, garbingo krašto atstovai: katalikas kunigas Alfonsas Petrulis ir reformatas Jokūbas Šernas.

Tautiškumo ir lietuvybės skleidėjas

Kunigas Alfonsas Petrulis gimė 1873 metų rugpjūčio 4 dieną Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime, ūkininko šeimoje. Kiek paūgėjęs, buvo mokomas namuose, o nuo 1885 metų lankė Šiaulių gimnaziją. Baigęs šešias klases, 1891 metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Per ketverius metus sėkmingai išėjo visą seminarijos kursą, bet dėl jauno amžiaus į kunigus dar nebuvo įšventintas. 1895 – 1897 metais studijavo Lvovo veterinarijos institute. Šių mokslų nebaigęs 1897 metais grįžo į Lietuvą. 1898 metais studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Po metų Vilniuje buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru.

Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis.

Tačiau čia gabus, išsilavinęs, mokantis lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigas ilgai neužsibūna. Lenkiškai bažnyčios vyresnybei nepatinka, kad jaunajam vikarui rūpi laikyti pamaldas ir sakyti pamokslus lietuviškai. Tų pačių 1901 metų pabaigoje Vilniaus vyskupo įsakymu Alfonsas Petrulis keliamas į Bogdanavos filiją. Vėliau jam tenka klebonauti Joniškio, Maišiagalos, Nalibokų, Marcinkonių, Pivašiūnų, Musninkų parapijose. Maišiagalos parapijoje, įgijęs parapijiečių pasitikėjimą, išrenkamas atstovu į Didįjį Vilniaus Seimą. Visose parapijose stengiasi ne tik pavyzdingai atlikti kunigo pareigas, bet ir šviečia žmones: ragina skaityti laikraščius, naudingas knygas, stengiasi, kad į kiekvieną kaimą ateitų bent vienas laikraštis, rūpinasi vaikų švietimu.

Vilniaus krašto bažnyčiose A. Petrulio kunigystės laikais pamaldos buvo laikomos lenkų kalba. Lankydamas savo parapijiečius Alfonsas Petrulis matė, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Todėl jis ima rūpintis, kad į bažnyčią atėję žmonės bent retkarčiais išgirstų Dievo žodį savo gimtąja kalba. Jis pradeda sakyti pamokslus lietuviškai, gavęs vyskupo leidimą lietuviškai moko vaikus katekizmo, bendrauja su knygnešiais. Tai nepatinka lenkuojantiems parapijiečiams. Pasipila skundai Vilniaus vyskupui, net valdžios įstaigoms, kaltinimai, kad kunigas kaimuose organizuoja slaptas lietuviškas mokyklas, buria lietuviškai giedančius ir lietuviškas dainas dainuojančius chorus. Dėl lietuviškų pamokslų dažnai kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Jam keliamos bylos už lietuviškų mokyklų steigimą, o 1919 metais, lenkų armijai užėmus Vilnių ir dalį Trakų, kunigą Alfonsą Petrulį lenkų žandarai areštuoja už lietuvybės puoselėjimą.

Kunigas Alfonsas Petrulis buvo vienas iš draugijos „Rytas“ (jos tikslas buvo steigti lietuviškas mokyklas ir skaityklas – bibliotekas) steigėjų. Jis dalyvavo ir kitų lietuviškų draugijų veikloje, buvo Blaivybės, Lietuvių mokslo, Šv. Kazimiero, Vilniaus lietuvių šelpimo draugijos narys. Nesvetima jam buvo ir politinė veikla. 1917 metų rugsėjo 18 – 22 dienomis vykusioje konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dalyvavo Berne ir Lozanoje vykusiose konferencijose, kuriose svarbiausias klausimas buvo Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos valdymo forma.

1917 metais išleistoje Algimanto Katiliaus knygoje „Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“ rašoma, kad nors jis ir nebuvęs tarp pačių aktyviausių Valstybės Tarybos narių, „jo indėlis į valstybės kūrimo procesą vis dėlto labai svarus. Signataro darbštumas, racionalumas, kritinis mąstymas lėmė, kad jam buvo suteiktas pasitikėjimas dirbti bene svarbiausiose tarybos komisijose, rengusiose ir redagavusiose pirmosios Lietuvos valdžios institucijos leidžiamus įstatymus, būti išrinktam jos antruoju sekretoriumi“.

A.Petrulis aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje, savo korespondencijas ir straipsnius spausdino laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Aušra“, „Šaltinis“, „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Tėvynės sargas“, Lietuvos aidas“, „Ūkininkas“, „Tauta“, „Vilniaus garsas“, „Mūsų ūkis“, „Darbo balsas“. Polemizavo su lenkų laikraščiais, ragino savo parapijiečius skaityti lietuviškus laikraščius ir knygas. Jis pelnytai laikomas vienu iš didžiausių Vilnijos krašto kovotojų už lietuvybę.

1998 metais buvusios Petrulių sodybos vietoje Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo iniciatyva broliams signatarui Alfonsui ir buvusiam Lietuvos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Vytautui Petruliams pastatytas atminimo akmuo. Signatarui atminti atidengti paminkliniai akmenys Maišiagalos mokyklos kieme ir Pivašiūnuose, jam skirtas ąžuolinis koplytstulpis pastatytas Paparčių kaime, o Musninkuose (Širvintų rajonas), kur A. Petrulis mirė 1928 m. birželio 28 dieną ir palaidotas Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, Alfonso Petrulio vardu pavadinta gimnazija ir aikštė.

Musninkų bažnyčios šventoriuje, kruopščiai prižiūrimas kunigo, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Alfonso Petrulio kapas.

 

Teisininkas, visuomenės veikėjas, žurnalistas

Kasmet vasario 16-ąją ant Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno kapo Nemunėlio Radviliškio kapinėse padedamos gėlės, prisimenami jo darbai, siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas.

Jokūbas Šernas gimė 1888 metų birželio 14 dieną Biržų apskrityje, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Jasiškių kaimo ūkininko šeimoje. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi Slucko gimnazijoje. Už dalyvavimą draudžiamoje moksleivių veikloje buvo iš jos pasišalintas. Baigė Tartu privačią gimnaziją ir Peterburgo universitetą. Studijuodamas teisę aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių kultūrinėje veikloje, vienus metus vadovavo studentų būreliui, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą. Grįžęs į Lietuvą bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose, redagavo „Lietuvos žinias“. Pirmojo Pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, kartu su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Jonu Vileišiu ir kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais svarstė Lietuvos ateities politines perspektyvas. Dalyvavo 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje. 1915–1918 metais dirbo istorijos mokytoju Vilniaus lietuviškoje „Ryto“ gimnazijoje.

Išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generaliniu sekretoriumi. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, J. Šernas Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinete buvo paskirtas ministru be portfelio, vėliau – Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatoriumi ir pirmuoju direktoriumi, kartu ir „Savivaldybės“ žurnalo redaktoriumi. J. Šernas atkakliai siekė, kad Lietuvai būtų sugrąžinta Klaipėda, visa mažoji Lietuva. Jis parašė knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikė Prūsų Lietuvos istoriją.

Eidamas trisdešimt aštuntuosius metus, susirgęs skrandžio vėžiu, Jokūbas Šernas mirė 1926 metų liepos 31 dieną Kaune. Žmonos pageidavimu beveik 30 kilometrų nuo Biržų karstas pėsčiomis buvo lydėtas iki kapinių.

Dar jo paties suredaguotame „Savivaldybės“ numeryje išspausdintame nekrologe apie J. Šerną rašoma: „Visą laiką jis dirbo atsidėjęs kaip mokėjo, kaip jo pradėjusi nykti sveikata leido. Su visais jis mokėjo gerai sugyventi, nors buvo, dabar sakytume, tiesmukas, tačiau nieko be reikalo neužgaudavo. Visi jo bendradarbiai, kurie anksčiau su juo buvo susipažinę, buvo apie velionį geriausios nuomonės ir labai apgailestavo jo ankstyvą mirtį“.

Istorikas Algimantas Kasparavičius apie J. Šerną atsiliepė kaip apie vieną iš talentingiausių ir sąžiningiausių Lietuvos signatarų, kuris „tuometinėje, nuolat besikeičiančioje situacijoje, elgėsi labai racionaliai, logiškai, nesikarščiuodamas priiminėjo motyvuotus sprendimus, ieškojo Lietuvos valstybės tapatybės, jos ribų“.

Po laidotuvių žmona Vera su sūneliu Jokūbu išvyko į Prancūziją. Vera tapo rašytoja. Jos romano „Nepataisoma žala“ ištraukos 1933 metais buvo spausdinamos žurnale „Naujas žodis“ (Nr. 8) ir balandžio mėnesį laikraštyje „Dienos naujienos“. Signataro sūnus Jokūbas (Žakas) mokėsi licėjuje, studijavo Sorbonos ir Liono universitetuose, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo pasipriešinimo judėjime, buvo suimtas ir uždarytas į Buchenvaldo koncentracijos lagerį. Po karo dirbo žurnalistu, buvo akredituotas korespondentas Niurnbergo teismo procese. Vėliau tapo garsiu aktoriumi, dirbo Holivude ir Romoje. Kartu su signataro vaikaičiu Matje Frajoli 2004 metais aplankė Nemunėlį Radviliškį, savo tėvo signataro Jokūbo Šerno kapą, susitiko su giminaičiais.

Signataro Jokūbo Šerno tėviškė Jasiškių kaime.

1998 metais, minint 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro J. Šerno 110-ąsias gimimo metines, Jasiškių kaime, prie jo gimtojo namo, vaikaitis Tomas Šernas atidengė signatarui skirtą atminimo lentą. Naujojoje Vilnioje viena gatvė pavadinta Jokūbo Šerno vardu, o 1998 metais jo atminimas įamžintas pašto ženklu.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

 

Tags: , ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.