Mūsų krašte yra buvę tai taip, kad skaičiuota šimtais dvarų, dabar jų likę tik kelios dešimtys. Deja, daugelį jų nesulaukė mūsų dienų. Prie jų sunaikinimo prisidėjo sovietizacija, kurios metu negailestingai buvo niekinama, ardoma ir plėšoma mūsų istorija ir paveldas. Įvairios meno vertybės buvo išgrobstytos arba sunaikintos, bet tai kas liko visų brangiausia; dvarų ansambliai ir jų įvairi architektūra, net per ištisus šimtmečius, vis dar sugebanti atspindėti mūsų krašto bei Lietuvos statytojus, kūrėjus, jų didingumą bei galybę.
Deja, laikas daro savo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis dvarų liko apleisti ten anksčiau gyvenusių kolūkiečių, ar buvusių mokymo įstaigų. Dėl to, šiandien tegalime įsivaizduoti kaip kadaise atrodė visa ta didybė šalia seno, o dabar apaugusio, apleisto parko pašonės.
Vienas tokių dvarų yra tebestovintis Skrebiškio dvaras. Jis savo architektūrine stilistika išsiskiria iš kitų Biržų krašto dvarų. Tai yra unikalus XIX a. pirmos pusės dvaro pavyzdys. Aplink jį tebežaliuoja neprižiūrimas parkas, kurį, išvalius: iškirtus savaiminius krūmus, medžius, nupjovus aukštą žolę, atsivertų jo pirminė struktūra. Šiuo metu didžiausios rūpestis yra rūmų išsaugojimas. Man pačiam asmeniškai teko nuvykti į šią dvarvietę ir apžiūrėti rūmus iš išores, bei vidaus, tiksliau jų griuvėsius. Manau, kad daugelį investuotojų net nežino, kad toks dvaras egzistuoja, o jei žinodami ten nuvyktų, vargu ar įžvelgtų dvaro perspektyvas dėl jo beviltiškos būklės. Rūmai ir kiti dvaro pastatai apaugę savaiminiais medžiais ir visas jų grožis paslėptas. Negana to, medžiai augdami plečia ir savo šaknis, kurios ardo rūmų pamatus bei sienas, kartu sulaikydamos drėgmę, kuri sudaro puikias sąlygas rūmų irimui. Taip ir toliau nieko nedarydami galime sulaukti greitos rūmų griūties.
Aš tikiu, kad nesu toks vienintelis susirūpinęs mūsų nykstančiu paveldu. Žinau, kad yra žmonių, norinčių nieko neverčiami prisidėti prie Skrebiškių dvaro išsaugojimo. Tikiu, kad savivaldybė, seniūnija imsis elementariausių veiksmų nereikalaujančių didelių investicijų, pvz., suorganizuojant savanoriams transportą nuvykti į dvarvietę ir parūpindama įrankių, kuriais pastarieji galėtų iškirsti rūmų fasadus užgožusius medžius ir taip pagerinti rūmų būklę. Savivaldybė skelbdama, kad toks dvaras egzistuoja, sudomintų investuotojus. Dvaras yra nuošalioje vietoje, ten būtų galima įsteigti reabilitacijos centrą ar tiesiog poilsio vietą.Visa mano idėja yra, jog reikia pradėti nuo mažų dalykų, kurie duos didelių rezultatų. Kultūros paveldas – tai vienintelis plėtros variklis, o atstumas ir pinigai ne problema, jei veiksime išvien! Išsaugoti paveldą galime tik jį pritaikydami. Padarykime jį pasiekiamu visiems! Neleiskime jam taip paprastai sunykti, nes ir mūsų tautos patriarchas Dr.Jonas Basanavičius yra pasakęs, kad „tauta nežinanti savo praeities, neturi ir ateities“.
Mantas Dimitrovas –Sirutis
(Aš myliu Lietuvą. Man rūpi Biržai)
Dėkui už patarimą. Registre – Nastopkos kapas.
D. Mikelioni, Lietuvos savanoriu kapu sarasa rasi KPD tinklapio Kulturos paveldo Registre. Nemiegok, zmones nori pagerbti savo krasto savanorius, uzdegti zvakutes ant ju kapu. Informuok krastiecius, tikiuosi labai nepavargsi.
Ar komentaras – pirkimo-pardavimo sutartis? 🙂
Yra savivaldybėje specialistas atsakingas už tokius objektus,ka jis veikia.Galėtu rūpintis tuom,ieškoti galimybiu.
Ponia Vanda, jeigu tik norite (ar žinote kas nori) – kreipkitės į Savivaldybę. Su dideliu džiaugsmu parduosime Jums dvarą. Ir netgi nebrangiai – kad ir už simbolinį eurą. O neoficialiai – netgi pašoksime Jūsų garbei, kaip naujai dvaro savininkei.
Tačiau prieš įsigydama dvarą dėl visa ko pasidomėkite, kodėl nedaug kas (švelniai sakant) veržiasi pirkti pastatus, esančius kultūros paveldo objektais ir kiek daug reikalavimų tokiam savininkui keliama. Galiu net nurodyti keletą konkrečius savininkus turinčių objektų: Astravo malūnas prie užtvankos, Papilio dvaro rūmai, Panemunės dvaras…
Malonios išimtys, kai savininkas turi entuziazmo ir, svarbiausia lėšų saugoti ir tvarkyti nuosavybe tapusį kultūros paveldo objektą, yra tik kelios: Mantagailiškio dvaro savininkas ir Astravo dvaro rūmų savininkai.
O kas yra Astravo dvaro savininkai? Ar ne Siūlas ten jį prižiūri ir tai man atrodo, kad jie naudoja patalpas ir yra įsipareigoję rūmus ir aplinką prižiūrėt, bet visa nuosavybė tai valstybės. Ar aš klystu?
Nesupratau, Jūs įgaliotas tarybos priimti savivaldybės turto pardavimo klausimus, ar nesuvokiate savo veiklos ir atsakomybės ribų 🙂
Mantai, dėkui už gražią idėją. Deja… Net ir gavus didžiulę pinigų sumą Skrebiškių dvarui atstatyti (o tai, žinant Lietuvos biudžetą ir iš jo skiriamas lėšas paveldui tvarkyti yra utopija), jis vis tiek būtų pasmerktas, nes yra nuošaliai, nėra gero privažiavimo ir, svarbiausia, visiškai šalia rūmų, dvaro kieme, sovietiniais laikais pastatytas kolūkinis daugiabutis. Net ir atstačius rūmus, kasmet jų išlaikymui tektų skirti milžiniškas sumas. O nenaudojamų pastatų, net ir ne paminklų, kuriems skiriami dar didesni reikalavimai (kad ir mokyklų) yra nemažai, ir poreikio juos naudoti, kaip matome, nėra.
Mano manymu, tas menkas paveldui skiriamas lėšas geriau skirti Astravo rūmų ir parko, pačiuose Biržuose esančių istorinių pastatų (Baltoji vaistinė, Paštas ir pan.) atstatymui ar pertvarkymui visuomenės reikmėms.
Nereikia atsikalbineti, sis dvaras yra savivaldybes nuosavybe, kodel savivaldybe nesutvarko turto dokumentu ir
Neleidzia sio dvaro isigyti tiems, kurie gali si objekta sutvarkyti. Dokumentu tvarkymui daug lesu nereikia. Tai liecia ne tik Skrebiskiu dvaro sodyba, dar yra apie 18 paveldo objektu, kurie galetu buti privatizuoti. Kodel aplaidzai elgiamasi?
Gal laukiama, kad laikui begant nebereikes nieko daryt, nes visiskai nugrius.
Dėkojame Mantui už bandymą įžiebti patriotinius jausmus Biržų krašto paveldui.
Dėkojame Mantui už bandymą įžiebti patriotinius jausmus Biržų krašto paveldui paveldui.