Kaip žiemoja Petras

2018-01-26 | Kategorija: Įžvalgos

Paskutinis Žalgirio kaimo gyventojas Petras Kabutavičius ir jo namelis. Šeimininkas neša namo malkas. Virs pusrytį. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Žalgirio kaime Petras Kabutavičius – vienintelis gyventojas. Čia gimęs, augęs, pasenęs. Ne valstybės išlaikytinis. Savo rankomis miškuose, laukuose, fermose susirinkęs pensiją. Visą gyvenimą be elektros. Iš tėviškės Petro neišbaidė net senatvė. Lietuvos patriotas, ar ne?

Vienužis Petro namelis mažutėlis kaip degtukų dėžutė. Bet jo paties ir brolio Alfonso suręstas. Šimtametės tėvų pirkelės vietoje. Langeliai apšiltinti storais polietileno maišais. Tuose languose niekada nepamatysi spurdančio žiburėlio. Sodyba be elektros. Ant plikų medžių šakų raudonuoja tik putino uogos ir sniegenos.

Naktį snyguriavo ir šalo. Miškavežių išmaltas kelias sustingo. Jame nuo ankstaus ryto – automobilio vėžės. Moters pėdos iki pat Petro namų.

Štai ir pats šeimininkas. Su glėbeliu šieno. Su laikrodžiu ant rankos. Sodyboje – jo tvarka. Ant kiekvienų daržinės durų – po spyną.

– Daug kas norėtų, kad telyčiokę likviduočiau. Sako, parduok. Nė už ką, – laikosi savo nuomonės Petras.

Jo telyčiokei 5 metai. Reikėtų sukergti. Bet jis tik vieną kartą pastebėjo, kad ji jaučių dūksta. Kaip tyčia veterinarijos gydytojo telefono numerio neturėjo. Reikėtų sukergt. Apsiveršiuotų, pieno duotų, būtų grietinės. Petras iš Krikščių ūkininko Vidmanto nusipirktų pomidorų, prisitaisytų su grietine. Labai skanu būtų. Bet kol kas apie tai Petras gali tik pasvajoti.

– Visą laiką klausau radijo. Girdžiu, vis priekaištaujama: lietuviai labai daug valgo, visi nutukę. O jeigu Seimas sugalvos maistą sumažinti, paskelbs blokadą? Tokiu atveju išlošiu – telyčiokę paskersiu ir turėsiu mėsos, – fantazuoja pašnekovas.

Prieš Kalėdas, džiaugiasi, savo pirtelę kūreno, maudėsi. Ir šiandien barzdą nusiskutęs. Tvarkingai apsirengęs. Kokios viešnios jis šįryt laukė?

Seniūnijos darbuotoja Ritutė Petrą lankė. Prieš penkerius metus jau pasibaigęs Petro Kabutavičiaus paso galiojimo laikas. Petras išvakarėse buvo perspėtas, kad susiruoštų, ateitų pas kaimyną. Darbuotoja paveš iki Biržų, palydės, padės susitvarkyti asmens dokumentus. Petras persigalvojo.

Jis iš lovos atsikėlė su šviesa. Išėjo į kiemą. Pamatė moteriškas pėdas. Ir suprato: Ritutės būta.

– Girdėjau: baladojo. Neprisibeldė. Nesulaukė, kaip buvo liepusi, manęs pas Gelažnyką. Visą naktį vėjas draskėsi. Žiemos ir šalčio taip bijau, Dieve mano! Nežinau, kiek rytą šalčio buvo. Gal koks 10 laipsnių? Gal, sakau, nebus šalta ir ilga žiema? Zuikiukas prie sodybos morcaudavo, sakau, gal žvėrelis jaučia: žiema bus trumpa. Šalčio termometras man sudužo, kai radijas pasako, tada sužinau. O pasas… Pasą nors ir šiandien galiu išsiimti, bet kam man jis reikalingas? – tikina Petras.

Jis įsibaiminęs: išduos naują pasą ir – į senelių globos namus. Prieš kelerius metus seniūnija Petrą vežiojo ekskursijon po visus rajono globos namus. Vežiojo, vedžiojo. Jis neišsirinko ten sau vietos. Švaru, tvarkinga, bet patalas – svetimas. Ne savas. Pasak Petro, guldo į jį visokius, šie numiršta, o patalai lieka. Petro įsitikinimu, visos lovos užkrėstos vėžiu.

Iki šiol Petrą ligos lenkia. Prieš kelerius metus buvo sunkiai susirgęs. Brolis Alfonsas iškvietė greitąją. Nuvežė, ligoninėn neguldė, namo išleido. Buvo ruduo. Silpna. Pavargsta, prisėda, pailsi ir vėl eina. Parėjo. Pusę dienos namo ėjo.

Petras „Biržiečių žodį“ kviečia į savo namus. Įsineša glėbelį malkų. Ugnis nekurta, dar be pusryčio. Jis jau iš anksto nusprendęs: skus bulves ir virs košę. Petras pakurams priplėšo beržo tošies, įdeda šakalių ir malkos krosnyje jau spragsi. Virtuvėje šviesiau. Ant virvelės išdžiaustyti Petro skalbiniai.

– Kartą per savaitę būtinai reikia mėsos, dešros. „Autolavkė“ pro Mažuikius labai anksti pravažiuoja, su nakčia išvažiuoti man reikia iš namų. Neapsimoka. Geriau jau važiuoju dviračiu parduotuvėn į Anglininkus ar Papilin, – pasakoja Petras.

Petro dviratis labai senas, pirktas dar tarybiniais laikais, genda ir genda. Ir šiandien dviratis išardytas. Teks Petrui ir pėsčiomis pavaikščioti.

Šeimininkas pirkelėje krosnį kūrena du kartus per dieną. Sienelė ir miegamajame įkaista. Prie pat sienelės jo lova. Nesušals.

– Niekaip negaliu pelių atsiginti. Naktimis jos aliarmą kelia. Nuo sienų ant grindų šokinėja, draskosi, mano geležines „rėčkeles“ graužia. Buvau atsivežęs du kačiokus. Labai gražaus plauko. Rudasis katiniokas išėjo gyvenvietėn, o kitą pažįstama moteris išprašė ir išsivežė, – pasakoja apie savo augintinius vyriškis.

Jis vis neapsisprendžia: jo motinėlė gulėdavo virtuvėje palei sieną. Gal ir jam iš miegamojo čia lovą įsinešti? Laimė, kad neskubėjo tos lovos perkraustyti….

Praėjusių metų rudenį  Petras buvo užsidegęs. Jis prisimena: užkūrė krosnelę, pasiskaldė šakalių, paliko juos ant krosnies ir išskubėjo kieman remontuoti dviračio. Krosnies kampas buvo iširęs, molis išbyrėjęs. Per tą kiaurą kampą liepsna šakalius pagavo. Įėjo šeimininkas gryčion krosnyje ugnelės pakurstyti ir mato: kertėje šoka liepsnos. Kibiras vandens kampe po ranka buvo, kaip čiupo Petras tą kibirą, kaip tvojo. Ugnis užduso ir prapuolė, tik žarijos liko. Antrą kibirą vandens iš šulinio atsinešė, žarijas užgesino. Drebančiomis rankomis vandenį sėmė, nešė, pylė. Bet užgesino gaisrą pats.

– Pačiu laiko grįžau. Palubėje mat lentos šviečia. Jeigu tik ugnis per lubas būtų plačiau perėjusi, būčiau nebeužgesinęs. Nudegė užuolaidos, lietpaltis jau sudegęs, visos sienos, langai aprūkę, – apgailestauja Petras.

Ir pasidžiaugia: sužinojo apie gaisrą Papilio seniūnas. Tuoj atsiuntė darbininkus. Jie pamūrijo naują, puikią krosnį. Orkaitę net įdėjo. Rudenį Petras orkaitėje obuolius kepdavo. Skanu ir sveika.

– Kaminas tvarkingas. Išsivalau jį pats, – sako Petras.

Malkų aplinkui miške pilna. Tik netingėk. Malkos džiūsta tvarte. Pašiūrėje negali laikyti, aplyja. Vasaros, anot Petro, nebe tokios kaip prie Smetonos.

Ar vienam čia nenuobodu?

– Įpranti, taip ir reikia, – kalba Petras. Tėvo pirtyje gimęs, užaugęs ir įaugęs gimtoj žemėj. Labai brangūs jam šie namai. Jis čia šeimininkas.

– Jaunystėje ir uždainuodavau. Kai įgerdavau. Mažai alkoholio vartodavau, tik retkarčiais. Dvi dainas prisimenu – „Tyliai leidžias pavargusi saulė“ arba moterišką – „Kai aš augau pas mamą, pas tėtį“. Kaimynai girdėdavo ir girdavo: labai gražus mano balsas. Bet alkoholio seniai nebevartoju. Blaivininkas, – prisipažįsta viengungis.

Petras Kabutavičius labai laukia, kada pas jį iš kaimyninio kaimo atvažiuos pažįstamas Povilas  Šį geradarį jam į namus atsiuntė seniūnija. Povilas – kilnios širdies vyras. Atveža ne tik benzino, bet ir šiltos sriubos stiklainėlį, kotletų porciją iš miesto valgyklos. Poviliukui rūpi ir Petro telyčiokė.

– Elektros jau nebeįsivesiu. Bet turiu generatorių. Tik dabar jis išsikrovęs. Atveš Povilas benzino, vėl atsigaus. Vėl pasikrausiu ir veiks mobilusis telefonas, prožektoriai, – planuoja Petras.

Petrui senatvėje geriau negu jaunystėje. Nebereikia sunkiai, naktimis dirbti. Braidyti po miškus, pabaliais paskui kolūkio karves ar po laukus, brigadoje. Jis pensiją užsidirbęs sąžiningai, ne valdžios išlaikytinis.

Vyriškis politika nelabai domisi, bet per radiją girdi, kaip žmonės valstybines šventes švenčia. Kartais ir jam norėtųsi miške ant savo trobelės iškelti tautinę vėliavą. Bet jos neturi. Nežino, kur pirkti.

– Aš pavasarinis. Gražiame laike gimęs. Gegužės 25 dieną. Šiemet man – jubiliejus.  Aštuoniasdešimt metų. Visi paukšteliai mano gimtadieniui suskrenda, pačiulba. Tik juodvarnių ir varnų negerbiu, nelaukiu. Jie – plėšrūnai. Sušils oras, sėsiu į autobusą ir važiuosiu į Rokiškį žiūrėti, kokios traktorių kainos. Traktorius mano kieme sugedęs, galbūt pavyks jį parduoti? – viliasi vyriškis. Ir susimąsto: gal ir sulauks pavasario?

Kas žino…

 

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

4 komentarų to “Kaip žiemoja Petras”

  1. ty,,,, parašė:

    Ar cia aprašomas gyvenimas 21 amžiuje? Ir ES valstybėje?

  2. svečias parašė:

    Laisvas žmogus

    • Regina parašė:

      Pritariu 100 proc. Bet įdomu, o jam už atliekas taip pat sąskaitas siunčia, ar kai be paso, tai neegzistuojantis, nei už šiukšles mokėti, nei malkų pirkti, juk : "malkų miške aplinkui pilna, tik netingėk pasirinkti" 🙂

      • ... parašė:

        Tuoj tokius išnaikins, mokesčiais atbuline data ir baudomis apdės…Arba žmogus bus priverstas paklusti naujojo reketo sistemai, arba jį apskritai išparceliuos, nes jis neatitiks kokių nors "ES standartų" – nei jo namas, nei jo gyvenimo būdas…

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.